DELFI BLOGAS - a.brazaitis » Įrašai » A.Brazaitis. Baltarusija stumiama į Rusijos glėbį?

Pradėk blogą

Naujas įrašas

Mano įrašai

Mano nuostatos

Pradžia
Vartotojų blogai
a.brazaitis

A.Brazaitis. Baltarusija stumiama į Rusijos glėbį?

Penktadienis, 2012-03-23 18:08 Be temos, Politika, Užsienis | 0 komentarų

Aleksandras Lukašenka kovo pradžioje, reaguodamas į Baltarusijos santykių su ES paaštėjimą, neformalioje spaudos konferencijoje sporto šventės „Minskaja lyžnia“ metu, komentuodamas ES planus bausti Baltarusiją už diktatūrišką santvarką, labai griežtai, net įžeidžiančiai prabilo apie Lenkijos bei Vokietijos užsienio reikalų ministrus Rodoslavą Sikorskį bei Gida Vestervelle. Pirmajam kliuvo už nesibaigiančias Lenkijos pastangas kištis į Baltarusijos vidaus reikalus, ją skaldyti neva siekiant žemes iki Minsko prijungti prie Lenkijos, o likusią dalį prie Rusijos, o antrajam buvo priminta, kad jis „neva ružavas, neva žydras“, užmirštantis Antrąjį pasaulinį karą ir vokiečių okupacijos metais padarytus nuostolius dėl tikrai baisios „rudojo maro diktatūros“.

Atsakydamas į ES sprendimą išplėsti „nepageidaujamų Baltarusijos valstybės veikėjų sąrašą“, Lukašenka nediplomatiškais žodžiais išreiškė savo pasipiktinimą ir priėmė adekvačius sprendimus. Į Baltarusiją neįleidžiamas būrys ES politikų, taip pat iš Baltarusijos į užsienį neišleidžiami opozicijos veikėjai bei antilukašenkiškai nusiteikę žurnalistai. Politinė ir ekonominė orientacija ryžtingiau sukama Rytų kryptimi.

Toks santykių su Vakarais paaštrėjimas sukėlė komentarų audrą ne tik apie Baltarusijos santykių su ES perspektyvas, bet ir apie santykių su Rusija perspektyvas. Nemažai užsienio ir vietinių opozicinių politikos apžvalgininkų įspėja Lukašenką, kad dabar ne laikas žaisti ugnimi, nes Rusijoje ilgam įsitvirtino Vladimiras Putinas, kuris žinomas kaip politikas, siekiantis „integruoti“ Baltarusiją į Rusiją, paliekant jai tik minimalią galimybę vadintis nepriklausoma respublika. Tautiškai nusiteikusi opozicija suskubo pareikšti, kad Baltarusijai, sudeginus tiltus į Vakarus, nieko kito nebeliks kaip paklusti šiems Putino siekiams.Tai argumentuojama ne tik politikos hipotezėmis, bet pirmiausiai ekonominės krizės sunkumais, kuriuose įklimpo ir Baltarusija. Jos ekonomika, nors labai integruota ne į Vakarus, bet į Rusiją, taip pat patyrė didžiulius nuostolius. Silpnėjant Rusijos ir kitų šalių rinkoms, su kuriomis Baltarusija palaiko gana intensyvius prekybos ryšius, šalyje susitraukė prekių gamyba. Sumažėjo gyventojų pajamos. Nuosekliai didintus atlyginimus ir socialines išmokas teko mažinti. Gelbėtis nuo krizės bandyta devalvuojant nacionalinę valiutą. Dėl to, kaip pastebi užsienio spauda, realusis darbo užmokestis 2012-aisiais, palyginti su 2010 metais, sumažėjo nuo 500 dolerių iki maždaug 200 dolerių. Nors kol kas kantrūs baltarusiai dar trukšmingų protesto akcijų nerengia, bet, jeigu padėtis blogės, prognozuoti stabilumą valstybėje bus rizikinga. Spręsti ekonomines problemas devalvuojant nacionalinę valiutą darosi pavojinga ir todėl neatsitiktinai net Valstybės tarybos (senato) pirmininkas akademikas Anatolijus Rubinovas viešai prabilo apie perėjimo prie Rusijos rublio naudą.

Lukašenka vaizduoja save tikru Baltarusijos nacionalinės valstybės ir jos nepriklausomybės saugotoju bei gynėju ne tik nuo Vakarų, bet ir nuo Rusijos. Jis iki šiol atsisakydavo siūlymų pereiti prie rusiško rublio, motyvuodamas dar nepakankama ūkine ir socialine integracija, neaiškia Rusijos-Baltarusijos sąjungos politine schema. Todėl A. Rubinovo pareiškimą įvertino kaip asmeninį akademiko požiūrį į šią problemą. Tačiau opozicija tuo netiki ir pradėjo įrodinėti, kad tai pirmas žingsnis valdžios propagandinėje kampanijoje, kuri sieks paveikti visuomenę šiame lemtingame žingsnyje integruojantis į Rusiją ir prarandant nepriklasusomybę.

Kodėl Baltarusijos integracija į Rusiją tampa rimta politine orientacija šios šalies valdžios viršūnėse?

Pirmiausiai todėl, jog valdantieji pajuto, kad žaisti su Vakarais pavojinga. Priėmus jų reikalavimus, užtikrinti politinį stabilumą valstybėje nebus įmanoma, šaliai teks pergyventi, kaip dabar gasdinama, „spalvotosios revoliucijos laikotarpį“. O jame, be abejonės, išsaugoti savo padėtį valdžioje esantiems bus neįmanoma. Lukašenkai ir jo artimiausiai aplinkai grėstų net teisminis persekiojimas.

Antra – nesuinteresuotas tokiomis permainomis ir Baltarusijos ūkinis elitas, o taip pat įmonių dirbantieji. Kaimyninių valstybių – Lietuvos, Lenkijos ir Latvijos patirtis rodo, kad atsivėrus Vakarams, atlaikyti jų konkurenciją nepavyktų. Dauguma įmonių bankrotuotų, šimtai tūkstančių darbininkų liktų be darbo ir turėtų duonos ieškoti svetimose šalyse. Didelė suirutė kiltų ir kaime, kuris Lukašenkos valdymo laikais žengė didelį žingsnį pirmyn modernizacijos, darbo našumo didinimo ir socialinių problemų sprendimo kryptimi.

Tuo tarpu integracija su Rusija – jau šiek tiek išbandytas dalykas. Jis realiai egzistuoja, nežiūrint į aukščiausiųjų vadovų ginčus ir net nesutarimus kai kuriais ūkio ir politikos klausimais. Žinoma, Putinas nepatogus Lukašenkai partneris. Abu ambicingi ir vienvaldžiai. Bet Putinas, nori to ar ne, bus valdžioje mažiausiai 6, o gal net du kartus po šešis metus. Vadinasi, prisitaikius prie jo, galima būtų ramiai gyventi net 12 metų. Be abejo „ramiai“ – gan sąlygiškai, priklausomai nuo to, kokia ramybė ir koks stabilumas bus pačioje Rusijoje. Vistik, integruojantis Rytų kryptimi nebus reikalaujama stipriai keisti Baltarusijos politinės sistemos, nes ji labai panaši į Rusijos. Rusija iš Baltarusijos reikalaus pirmiausia besąlyginės ekonominės integracijos, rusiško rublio įvedimo, Rusijos ekonominių įstatymų bei taisyklių pripažinimo, teisių laisvai veikti Baltarusijos rinkoje Rusijos įmonėms ir t.t. Žodžiu, bus stiprinama bendra ekoniminė erdvė, jau ir taip tam tikru laipsniu egzistuojanti, tik dar vis žymima nacionalinės atributikos ženklais.

Susivienyjimas su Rusija praktiškai panaikintų Baltarusijos užsienio politikos savarankiškumą ir visa jos našta, o taip pat šalies gynyba, tekų „didžiajam broliui“. Bet tai Lukašenkai būtų naudinga. Už diktatoriškumą Rusijoje ir Baltarusijoje tarptautinės visuomenės akyse tuomet atsakytų Putinas, o už vidaus tvarką savo respublikoje – Lukašenka. Kaip Piotro Mašerovo laikais. Turint omenyje, kad Mašerovo kultas dar gyvas, nepamirštama, kad būdamas TSKP Politbiuro nariu jis daug gero, tiesa, Maskvos sąskaita, padarė Baltarusijai, liaudis Lukašenką Mašerovo politikos tęsėju pripažintų gana greit ir tai tikriausiais užtikrinų jam respublikos vadovo postą iki gyvos galvos.

Tačiau galimas Baltarusijos įsijungimas į Rusiją vistik kelia tam tikrą rūpestį Putinui. Pirmiausia aktyvi, plačius ryšius su užsieniu turinti šios šalies opozicija, kuri be abejonės didintų neramumus sąjunginėje valstybėje. Lukašenkai tektų įrodyti, kad jis su šia problema susidoros pats ir neperkels jos ant „vyresniojo brolio“ pečių.

Galima priskaičiuoti dar daugiau ekonominių bei humanitarinių argumentų už integraciją į Rusiją, kurią skatina priešiška Lukašenkai ES politika. Gal būt vertėtų priminti kaimyninių šalių ekonominius interesus. Manau, kad dauguma Ukrainos, Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos pramonininkų bei žemės ūkio darbuotojų sveikintų šių dviejų valstybių susivienijimą, nes tuomet ekonominiai santykiai būtų stabilesni, galimybės verslo ryšių plėtrai didesnės. Bet Lietuvą valdantys politikai ne be priežasčių bijo, kad pastūmėjus Baltarusiją į Rusijos glėbį, prie Lietuvos sienų iš Rytų pusės priartėtų daug galingesnė ir politiškai nepalanki “buvusių okupantų“ valstybė. Todėl jie ne vien dėl pragmatiškų nacionalinio verslo interesų nepalaiko Vakarų Europos radikalų sluoksniuose kylančių sumanymų ekonomiškai bausti Baltarusiją ir taip ją stumti tolyn nuo ES Rusijos link.

Internetinis “laikrastisopozicija.lt” 2012.03.20

Įrašas neturi komentarų.