- Pradžia
- Vartotojų blogai
- a.brazaitis
A.Brazaitis. Kaip grįžo į Lietuvą Vytautas Žalakevičius
Antradienis, 2010-01-26 13:04 Be temos, Menas, Kinas | 0 komentarų
Šiandien, kai matome sumenkusias mūsų kino kūrėjų galimybes ne vienas pagalvojam apie maištingą ir didžiai talentingą asmenybę - Vytautą Žalakevičių, nuoširdžiai norėjusį padėti savo kolegoms ir bandžiusį įkvėpti jiems naujų kūrybinių jėgų.
Susipažinau su šiuo legendiniu menininku apie 1965-sius metus. Tuomet dirbau Ministrų tarybos Kultūros skyriuje. Vadovybė, išgirdusi kad baigtas kurti naujas lietuviškas filmas "Niekas nenorėjo mirti", pavedė jį pažiūrėti ir nuspręsti, kada galima būtų parodyti Ministrų tarybos aparato darbuotojams. Skambinu į Kino studiją. Direktorius Julius Lozoraitis sako: "Tamstai pasisekė, skubėk į Kinematografininkų sąjungą, ten Žalakevičius filmą rodo svečiui iš Maskvos".
Lekiu per Lukiškių aikštę (anuomet ji vadinosi Lenino) į Komunarų 9 (dabar Jakšto 9) ir prasibraunu į peržiūrų salę. Joje tik du žiūrovai - V.Žalakevičius,verčiantis filmo herojų dialogus į rusų kalbą,ir svečias. V.Žalakevičiui nelauktas įsibrovėlis labai nepatiko. Jis piktai priminė, kad filmą kol kas rodo tik tiems, kam, jo požiūriu, laikas parodyti, o Kinematografininkų sąjungą piktai išvadino marmalyne, kuri negali apsaugoti nuo pašalinių net savo patalpų.Tačiau, sužinojęs, kad aš "nuo valdžios", atlyžo.Taip asmeniškai susipažinau su garsiausiu Lietuvos kino kūrėju ir tapau vienu pirmųjų jo žinomiausio filmo žiūrovu.
1979 metais buvau paskirtas Lietuvos TSR Valstybinio kinematografijos komiteto pirmininku. Prieš tai teko ilgokai kalbėtis su LKP CK pirmuoju
sekretoriumi Petru Griškevičiumi, išlaikyti savotišką egzaminą, atsakyti į
klausimą, ką darysiu, kad susilpnėjusi Lietuvos nacionalinė kinematografija vėl pakiltų į ankstesnių metų lygį. Šis klausimas buvo neatsitiktinis. Kino studijoje scenarijų portfelis buvo beveik tuščias. Ką sukaupė studijos redakcinė kolegija, nevertino režisieriai ir nenorėjo rizikuoti savo kūrybine garbe. Ant jų dantį griežė rašytojai, piktindamiesi, kad kinui nebeįmanoma įtikti . Tie "žmonių sielų inžinieriai" ožiavosi nenorėdami pripažinti kino dramaturgijos ypatumų, suprasti, kad scenarijų siužetai turi būti įdomūs ne vien Lietuvos žiūrovui, nes filmų gamybą finansuojanti Maskva be kompromisų reikalavo doroviško turinio, idėjiškumo ir kad būtų patrauklūs žiūrovams.
Neatsitiktinai paminėjau pokalbį su LKP CK pirmuoju sekretoriumi P.Griškevičiumi, o ne, tarkim, su CK sekretoriumi Lionginu Šepečiu - tiesioginiu meno ir kultūros kuratoriumi. L.Šepečiui labiausiai rūpėjo elitinės meno sritys, ten buvo nukreipta jo profesine orientacija, drįsčiau pasakyti, pavirtusi net jo asmeniniu hobiu. O į liaudišką kiną su jo techninėmis bei finansinėmis problemomis ir kūrybiniais konfliktais jis žiūrėjo gan paviršutiniškai, tik pareigos verčiamas.Tuo tarpu P.Griškevičius nekaip jausdavosi daugelyje meno sričių, tačiau buvo didelis kino gerbėjas.
Jis savo peržiūrų salėje Centro komitete ir namuose Turniškėse stropiai žiūrėdavo visas Lietuvos kino studijos ir Lietuvos "Telefilmo" juostas, įdomiausius TSRS ir užsienio šalių filmus, nors ir neprofesionaliai, bet nuoširdžiai juos vertindavo girdamas arba peikdamas. Tai teigiu remdamasis savo asmenine patirtimi, nes dažniausiai man tekdavo pristatyti tuos filmus ir išklausyti P.Griškevičiaus pastabas kūrėjams. Kartais tokios peržiūros net padėdavo išsisukti iš keblios padėties. Prisimenu, mūsų dokumentalistai sukūrė filmą "Inžinieriai", kuriame išjuokė Šiaulių inžinierius, su kūju ir dilde renkančius dviračius "Vairo" gamykloje ir pagyrūniškai aukštinančius Inžinierių namus, kurie tuo metu tikrai garsėjo savo originalia visuomenine veikla. Miesto techninė inteligentija sukėlė didžiulį triukšmą. Vietiniai partiniai vadovai parašė skundą Centro komitetui, reikalaudami uždrausti šį, jų įsitikinimu šmeižikišką filmą. Man skambina LKP CK sekretorius pramonės klausimams Algirdas Brazauskas - palaiko šiauliečius. Tik pasakius, kad filmą jau žiūrėjo P.Griškevičius ir net pagyre už šmaikštų, teisingą humorą, padėjo ragelį ir neaštrino šios problemos. Panaši istorija buvo atsitikusi su filmu "Ko ašaroja Medėja?", satyriškai palietusia karvių melžimo problemas. Taip, remdamasis P.Griškevičiumi, ne kartą nuo skundų atbaidžiau ne tik respublikinio lygio, bet ir vietinius veikėjus.
Grįžkime prie V.Žalakevičiaus temos. Savo, kaip komiteto pirmininko, inauguraciniame pokalbyje su P.Griškevičiumi pripažinau, kad padėtis Kino studijoje labai sunki. Išeitį matau tokią, - reikia stiprinti materialinę techninę bazę ir įlieti naujų kūrybinių jėgų. Pasiūlau, kol jaunieji mokysis ir parodys ką
gali, pabandyt susigrąžinti į Lietuvą V.Žalakevičių. Pabrėžiu, kad tai padaryti be CK paramos bus neįmanoma. P.Griškevičiui idėja susigrąžinti V.Žalakevičių patiko, net užsiminė, kad jau seniai apie tai galvoja ir
nesupranta, kodėl jis gerus filmus gali statyti tik "Mosfilme".
"Materialinė bazė, sekretoriau, tik materialinė bazė ten jį laiko. Ar galima rimtai dirbti tokioje nustekentoje kino studijoje, kokia turi Lietuva?"- užsikabinu už P.Griškevičiaus minties ir pasiūlau savo pirmoje kelionėje į Maskvą pakalbėti su V.Žalakevičiumi, tuomet dirbusiu ne tik "Mosfilmo" režisieriumi, bet ir TSRS Valstybinio kinematografijos komiteto Aukštųjų režisūros ir scenaristų kursų meno vadovu.
Kai papasakojau V.Žalakevičiui apie pokalbį su P.Griškevičiumi, jis labai rimtai sukluso. PatyIėjęs prisipažino, kad ilgisi Lietuvos ir seniai galvoja apie sugrįžimą. Bet sugrįžti šiaip sau, be rimto darbo, be padėties, kuri leistų ką nors reikšmingo nuveikti, nenorįs. Todėl sutarėme, kad abu galvosime, kaip tai padaryti.
Sudėtingiausia buvo pasiūlyti ambicingam menininkui kūrybos temą. Žinojau, kad jis filmus stato tik pagal savo idėjas ir scenarijus. Ypač vengė susidėti su kitais po konflikto su rusų rašytoju Bogomolovu, teisme uždraudusiu savaip, kaubojiškai vaizduoti jo romano ,,44-jų rugpjūtis" herojus ir neleidusiam V.Žalakevičiui šio filmo baigti.
Negalėjau pasitarti ir su kolegomis, ką pasiūlyti V.Žalakevičiui, nes jis paprašė pokalbius grįžimo į Lietuvą tema, kol konkrečiai ką nors nutarsime, laikyti konfidencialiais.
Deja, vieną kartą šį konfidencialumą pažeidžiau. Pavakare po darbo vaikštinėdami Turniškėse su Televizijos ir radijo komiteto pirmininku Jonu Januičiu ir kalbėdamiesi apie filmų kūrimo problemas, prisiminėme V.Žalakevičių. J.Januitis papriekaištavo, kad nesinaudoju V.Žalakevičiaus padėtimi Maskvoje. Juk jo dėka galėtume rengti daugiau kino scenaristų ir režisierių, kurių labai reikia ir kinui, ir televizijai.
Neiškenčiau nepasakęs, kad V.Žalakevičius galvoja grįžti , tik nežino, kokį darbą atvežti Lietuvos kino studijai . "Gal televizijoj turite jam vertų sumanymų?" - klausiu savo kolegos.
"Žinai, turiu idėją. Mūsų scenaristas Kazys Zalensas parašė scenarijų filmui apie Darių ir Girėną. Idėjinė koncepcija priimtina, tik dramaturgija silpna. Be to, toks darbas ne "Telefilmo" jėgoms. lmkitės jūs", - išgirdau atsakymą.
Apie K.Zalenso kūrybą šiek tiek man pasakojo Komiteto vyriausias redaktorius Edvardas Uldukis, kuris bendravo su šiuo scenaristu. Iš J.Januičio gaunu scenarijų (berods, jis buvo net atspausdintas savaitraštyje "Kalba Vilnius") ir prašausi pas P.Griškevičių. Jam papasakoju apie pokalbį su V.Žalakevičiumi ir J.Januičiu, prašau sutikimo pasiūlyti V.Žalakevičiui statyti filmą apie Darių ir Girėną pagal K.Zalenso idėją ir V.Žalakevičiaus dramaturgiją. Pajutau, kad šis scenarijus P.Griškevičiui nebuvo naujiena. Matyt, J.Januitis jau buvo kalbėjęs su juo. Išgirstu labai aptakų atsakymą:
"Pabandyk, bet jeigu Žalakevičius imsis, jo scenarijų parodyk ir man".
Vėl Maskvoje. Vėl Kino namų kavinėje ilgas pokalbis su V.Žalakevičiumi.
Nors raukydamasis, bet priima K.Zalenso scenarijų paskaityti. Maždaug po
savaites skambutis iš Maskvos. Ragelyje V.Žalakevičiaus balsas. "Kaip drįsti siūlyti man tokį š…? " - niršta Vytautas. Teisinuos, kad siūliau tik idėją, kuri gali būti priimtina ir vietos, ir Maskvos politikams. Konfliktus, charakterius, dramatiškas situacijas kurk pats. Juk, jeigu statysi filmą, tai statysi pagal savo, bet ne pagal Zalenso scenarijų.
Tuo pokalbis ir pasibaigė.
Po kurio laiko V.Žalakevičius pats kviečia mane į Maskvą. Šį kartą susitinkame jo kukliame bute netoli "Mosfilmo". Šypsodamasis aiškina, kad neįsivaizduoja, kaip galima sukurti rimtą, žiūrovišką dramą, kai vaizdas tik lėktuvo kabinoje rodant du herojus. Tema gera, bet tegul ją realizuoja kiti. 0 jis turįs savo sumanymą - pasiūlyti Lietuvos valdžiai filmą apie Pirčiupio tragediją. "Parvežk šį scenarijų į Vilnių ir kol kas parodyk tik Griškevičiui".
Taip ir padarau. Papasakojau apie žlugusi sumanymą vilioti V.Žalakevičų Dariumi ir Girėnu ir palieku scenarijų apie Pirčiupį. Vos grįžtu į savo kabinetą, - skambutis vyriausybiniu ir P.Griškevičiaus balsas: "Čia tai dalykas. Puiku. Pasveikink Žalakevičių mano vardu ir pasakyk, kad sulauks visokeriopos paramos”.
Taip išsisprendė V.Žalakevičiaus sugrįžimo kūrybinė problema. Filmas pirmą kart Lietuvos kino studijos istorijoje buvo statomas ir finansuojamas kaip TSRS kūrybinis užsakymas. Vadinasi, darbas buvo beveik nevaržomas nei lėšomis, nei materialiniais resursais. Jį,V.Žalakevičiaus stropiai konsultuojamas, režisavo jo bičiulis Almantas Grikevičius.
Pajudėjo iš sąstingio ir kitos Kino studijos problemos. Laužant visas finansininkų taisykles grįžtančiam į Lietuvą V.Žalakevičiui buvo sukurtas specialus etatas: Kinematografijos komiteto pirmininko pavaduotojas-kino studijos meno vadovas. Nors ir niurzgė Plano komitetas, pradėta statyti nauji Lietuvos kino studijos korpusai, gauta šiek tiek valiutos filmavimo aparatūrai atnaujinti. Sudėtingiausia buvo įveikti pačių kinematografininkų opoziciją griežto ir labai reiklaus V.Žalakevičiaus atžvilgiu. Ne visi jį sutiko draugiškai. Bet palengva formavosi šalininkų branduolys, asmeninės ambicijos ir aistros nurimdavo, kai žmones gaudavo prasmingo darbo. Jeigu ne sveikatos sutrikimai, šis menininkas tikrai daug naujų idėjų būtų įgyvendinęs Lietuvos kino studijoje.
Nebuvo pamirštas ir Darius su Girėnu.
Prie jo darbuotis pasiūlėme V.Žalakevičiaus konkurentui Raimondui Vabalui. Prisimenu pirmąjį pokalbį su juo šia tema. "Raimondai, esi man sakęs, kad visą gyvenimą Tamstai skersai kelio stodavo Žalakevičius. Jis aplenkė su filmu "Niekas nenorėjo mirti", nuskynė laurus ir paliko šešėlyje panašia tema tavo filmą "Laiptai į dangų". Dabar turi galimybę atsigriebti. Kurk filmą apie Darių ir Girėną taip, kad jis būtų geresnis už visus Žalakevičiaus filmus, ir bus atsiskaityta.Gal net kūybinė draugystė užsimegs?"
Raimondas neslėpdamas džiaugsmo ėmėsi šio darbo. Apie jo kūrybos peripetijas, nežinomas visuomenei ir net kinematografininkams, kitame straipsnyje .
Įrašas neturi komentarų.
 Gegužė 2013 |
| P | A | T | K | P | Š | S |
|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | ||
| 6 | 7 | 8 | 9 | 10 | 11 | 12 |
| 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 |
| 20 | 21 | 22 | 23 | 24 | 25 | 26 |
| 27 | 28 | 29 | 30 | 31 | ||
