Pertvarkos viešumo politika leido atvirai prabilti apie istorines klaidas, sudarė galimybę ieškoti kaltų dėl susidariusios padėties. Lietuvoje svarbiausiu tokios kritikos skelbėju 1998-1999 metais buvo Sąjūdis už pertvarką, vėliau iškėlęs nepriklausomybės idealus. Tačiau nereikia vaizduoti, kad vien jam priklausė nepriklausomybės idėja. Ši idėja, pajutus TSRS griūtį, greit užvaldė daugumą piliečių ir net valdančiosios partijos narių, kurie 1989 metų gruodžio 23 dieną žengė labai ryžtingą žingsnį, atskirdami LKP nuo TSKP. Taigi, už nepriklausomybę pasisakė ir valdančioji Lietuvos partija. Atrodė, kad pertvarkos supriešinta Lietuva priartėjo prie santarvės ir liko tik vienas klausimas - kaip nepriklausomybės idėją paversti realybe?

Kadangi 1989 metais LKP vaidmuo buvo įstatymiškai apribotas, nepriklausomybės įgyvendinimo problemos nagrinėjimo svarbiausia valstybine institucija tapo Tarybų Lietuvos vienuoliktojo šaukimo Aukščiausioji Taryba, kurios deputatu teko garbė tais audringais metais būti ir man. Apie Aukščiausiosios Tarybos to meto vadovus bei jų veiklą jau nemažai rašyta įvairiuose straipsniuose bei memuaruose. Tačiau kuo gyveno, kaip elgėsi ne prezidiume, bet salėje sėdintys deputatai, viešai kalbama ne daug. Todėl ir  įsivaizduojama, kad joje buvo taip, kaip ankstesniųjų šaukimų Aukščiausiojoje Taryboje, kai susirinkę „liaudies tarnai" vieningai balsuodavo už partijos rengtus projektus ir išsivažinėdavo kas kur.

Bet pertvarka pakeitė situaciją, deputatų paklusnumas išnyko. Galima sakyti, kad paskutinioji LTSR Aukščiausioji Taryba, ypač baigiamajame jos darbo etape, susigrupavo į keturias neformalias frakcijas. Pirmąją pavadinčiau Algirdo Brazausko šalininkais. Ji rėmėsi Brazausko autoritetu ir dideliu jo palaikymu Lietuvos visuomenėje. Šioje frakcijoje besąlygišką įtaką turėjo komunistai, siekę LKP savarankiškumo ir jį 1989 metų gruodžio mėnesį XX suvažiavime paskelbę. Antrąją grupę sudarė ryškiai radikalūs sąjūdiečiai, dabar pravardžiuojami „landsbergininkais". Jai dirigavo TSRS liaudies deputatai, išrinkti nuo Sąjūdžio. Juos „landsbergininkais" pradėta vadinti vėliau, nes LTSR Aukščiausiosios Tarybos posėdžiuose V.Landsbergis dar elgėsi gan santūriai, atrodydavo, kad jis bando įtikti ir vieniems, ir kitiems. Buvo to meto Aukščiausiojoje Taryboje ir keletas deputatų, linkusių palaikyti tuos komunistus, kurie siekė išsaugoti TSRS ir paklusnumą TSKP, Maskvai. Ir, žinoma, pasireikšdavo „nepaklusnieji", vengiantys priklausomumo kam nors. Tai vadinamieji „netikri sąjūdiečiai" deputatai - darbininkai, įmonių direktoriai, kolūkių pirmininkai, kurių netenkino nei vieni, nei kiti. Jie vadovavosi pragmatizmu ir aktyviai palaikydavo vertus dėmesio ekonominių bei socialinių reformų projektus, besąlygiškai smerkdavo radikalų pastangas supriešinti visuomenę.

Dabar, vengiant ginčų su dešiniaisiais, o gal ir dėl kitų priežasčių, nenorima prisiminti paskutiniosios LTSR Aukščiausiosios Tarybos, nes jos veikla nesiderina  su praeities juodinimu ir „kolaborantų" apkalbomis. Tai dėsninga. Juk primenant praeitį menkėja reikšmė tų, kurie nori išlikti svarbiausiais anų metų istorijoje. Juk būtent ne kitur, o šioje Taryboje anuomet buvo žengiami svarbūs praktiniai žingsniai nepriklausomybės link. Šio šaukimo Taryba išleido daug reformistinių ūkio bei teisėtvarkos įstatymų, pirmoji ne tik TSRS, bet ir Rytų Europoje priėmė labai liberalų Spaudos įstatymą, kuriuo remiantis panaikinta žiniasklaidos cenzūra, įstatymiškai apibrėžtas jos savarankiškumas, net „Tiesa" buvo atskirta nuo LKP, "Komjaunimo tiesa" - nuo komjaunimo, o „Respublika" - nuo Sąjūdžio. Toji „kolaborantinė" Taryba pripažino valstybine lietuvių kalbą, sugrąžino Nepriklausomos Lietuvos vėliavą ir herbą, pasmerkė Molotovo-Ribentropo paktą ir faktiškai panaikino Lietuvos liaudies seimo 1940 metų nutarimą dėl stojimo į TSRS, nustatė, kad respublikos įstatymai turi viršenybę prieš sąjunginius, sudarė specialią parlamentinę komisiją, kuri pradėjo ruošti praktinių veiksmų planą visiškai nepriklausomybei nuo TSRS atkurti. Buvo priimta ir daugiau svarbių aktų, kurie nevertai užmirštami. Labiausiai prisimintina, kad nutarimai būdavo aktyviai svarstomi, diskutuojami ir ….beveik vienbalsiai priimami. Nemenkinant ano meto Aukščiausios Tarybos vadovų nuopelnų, vis tik reikia pabrėžti, kad ne tik jie, bet ir salėje sėdintys deputatai buvo labai aktyvūs, prispausdavo prie sienos gudraujantį posėdžių pirmininką Lionginą Šepetį ir neretai sukeldavo rūpesčių „tikriesiems" sąjūdiečiams, būkštavusiems, kad kas neatimtų iš jų naujos Lietuvos kūrėjų laurų.

„Tikriesiems", kurių lobistiniu štabu buvo TSRS liaudies deputatai, daugiausiai nerimo sukeldavo ir mažiausias LTSR deputatų žingsnelis pilietinės taikos kryptimi ar kalbos apie geros kaimynystės su Rusija būtinumą. Tuomet kaipmat tribūnoje pasirodydavo Zigmas Vaišvila, Kazimieras Uoka, Zita Sličytė ir prasidėdavo, deputatų salėje pasišaipymai, „nesantaikos smalos virimas". Tai anuomet buvo nuolatinis radikalų politinės veiklos būdas, nes pilietinės santarvės ir geros kaimynystės idėją jie laikė pavojinga, silpninančia revoliucinę dvasią. Išjuokdamas radikalų siūlymus grasinti pertvarkos nusilpnintai Rusijai nutraukti Kuro aparatūros gamyklos purkštukų dyzeliniams varikliams tiekimą, viename posėdyje iš parlamento tribūnos mečiau lakią frazę: „Nepradėkime karo su Rusija žiemą! Blogai baigsis!". Šią asociaciją su istorija kolegos deputatai palaikė garsiais plojimais, o piliečiai - pritarimo laiškais, kurių gaudavau nemažai.

Ūkiškas kai kurių deputatų požiūris labai nepatikdavo „tikriesiems“. Jie dažnai nutildavo, kai kalbant apie vienybės būtinumą primindavai Baltijos kelią ir pabrėždavai, kad šį įspūdingą renginį organizuoti didžia dalimi prisidėjo pramonės ir žemės ūkio įmonių vadovai - skyrė transportą, lėšų, telkė šiai vienybės akcijai savo kolektyvų darbuotojus. O juos, apšauktus stagnatoriais, nomenklatūrininkais, kolaborantais, kolchozų gynėjais, pinigų švaistytojais, jau buvo planuojama vyti lauk iš postų, jau buvo brandinami planai atestacinių „troikių" sprendimais kolektyvų vadovus pakeisti laikinaisiais administratoriais.

Kai kuriems „tikriesiems" labai nemalonus dalykas buvo sumanymas Aukščiausiojoje Taryboje sudaryti parlamentinę komisiją nepriklausomybės atkūrimo priemonėms parengti. Kai pradėjo aiškėti, kad šis projektas bus priimtas, buvo suskubta komisiją sudaryti vien iš „savųjų". Suprantama kodėl - juk tokia komisija galėjo ne pagal „revoliucinį" planą spartinti nepriklausomybės procesą ir tapti pilietinės taikos Švyturiu, kurio visiškai nereikėjo „megztųjų berečių" dvasiniams įkvėpėjams. Jausdami tokias nuotaikas „nepaklusnieji" deputatai šią komisiją sugebėjo papildyti pragmatikais, ūkininkavimo problemose nusimanančiais deputatais. Komisija sustiprėjo, ji galėjo atstovauti daug platesnių visuomenės sluoksnių valiai, tapo žymiai kvalifikuotesnė.

Šios komisijos darbe didžiausią vaidmenį suvaidino „nepaklusnusis" deputatas akademikas Algirdas Žukauskas. Būtent jis su grupe bendraminčių Mokslų akademijoje parengė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo priemonių plano projektą, siūlantį eiti kuo mažiau duobėtu ekonominių bei socialinių reformų keliu. Deja… Prasidėjus rinkimų kampanijai šis planas buvo užmirštas. Nepriklausomybės aušroje dėl konfrontacinės politikos valstybei teko pergyventi ekonominės blokados sunkumus, ji buvo nustumta į šoko reformų, ūkio griovimo bei neatsakingos privatizacijos kelią. Žengėme ne pirmyn, bet atgal - į laukinį kapitalizmą.

Naujai išrinktos Aukščiausiosios Tarybos dauguma, svaigstanti pergalės euforijoje, pradėjo rūpintis ne silpstančio ūkio problemomis, ne piliečių, bet savo asmenine gerove. Jeigu atidžiau būtų pažvelgta į A.Žukausko rekomendacijas, Lietuva tikrai mažiau būtų nukentėjusi nuo ekonominio šoko smūgių, mažiau jos darbingų piliečių būtų išsivažinėję į svetimus kraštus ieškoti darbo, beveik trečdalis likusiųjų Tėvynėje nebūtų pasmerkti iki šiol gyventi pagal skurdo žemiausias normas. Gal nebūtų taip sujaukti ir santykiai su kaimyninėmis valstybėmis.

LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų elgesiui daug įtakos turėjo skandalingos nesantarvės ir priešiškumo akcijos jos rūmų viduje ir už jų. Neretai baigus darbą tekdavo brautis pro stūgaujančią fanatikų minią, apsargdintą įvairiausių fobijų ligomis. Matydami, kad aštrėjantis priešiškumas gali virsti „hunveibinišku" chuliganizmu, kai kurie deputatai pradėjo ieškoti istorinių pavyzdžių, kuriais galima būtų bent šiek tiek prablaivinti euforijoje skęstančias politines davatkas ir aukų trokštančią minią. Kažkas pasiūlė surasti Ispanijos pilietinės santarvės sutartį (vadinamąjį Manklos paktą, pasirašytą nuvertus fašistinį režimą) ir tokią pat pasiūlyti supriešintai mūsų visuomenei. Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos vadovams pavyko surasti Pakto tekstą ir perduoti mums. Bet jau buvo per vėlu. Santarvė valdžion besibraunantiems radikalams buvo nereikalinga. Girdėjau, kad Manklos paktą vėliau, po rinkimų, kai prasidėjo kalbos apie  desovietizaciją, komunistų teismą ir moralinį susidorojimą prisiminė ir kai kurie Nepriklausomos Lietuvos Aukščiausios  Tarybos kairieji deputatai. Bet jų buvo mažuma. LDDP frakcija buvo bejėgė prieš tokias santarvę griaunančias akcijas.

Jeigu  būtų užtekę laiko ir valios LTSR laikais priversti sąjūdiečius pasirašyti lietuviškąjį Manklos paktą ir jo laikytis, neabejoju, kad šių dienų Lietuvoje vyrautų visiškai kita tautinės bei pilietinės vienybės ir solidarumo dvasia. Anuomet priešiškumo pagrindine baze būdavo tremtiniai ir nuo stalininių represijų nukentėję piliečiai. Suprantamas jų noras parodyti skriaudas, kurias teko  pergyventi. Bet nyku buvo matyti kaip jais ciniškai naudojasi politikai, nepaliesti nei tremčių nei represijų. Šiandien dauguma tremtinių  nelinkę savo gyvenimo pavyzdžiais kurstyti socialinio bei tautinio priešiškumo. Net dvasininkai jau kviečia santarvei. Bet didžiausią  nuostabą kelia kai kurie jauni ekstremistai, apie anuos, „sovietinius" laikus tik iš pasakojimų kažką girdėję, bandą savo požiūrį į politiką grįsti panašia konfrontacine dvasia. Vadinasi, „nepaklusniųjų" siūlytas Manklos paktas ir šiandien Lietuvos visuomenei būtų aktualus.

Vos ne paniką Sąjūdžio radikalų gretose sukėlė „nepaklusnieji" deputatai paskutinėmis LTSR Aukščiausiosios Tarybos posėdžio dienomis. Kilo mintis jau 1990 metų vasario mėnesio plenariniame posėdyje pasiūlyti priimti Nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją, nelaukiant kovo mėnesio, kuomet į pirmąjį posėdį susirinks naujos sudėties Aukščiausioji Taryba. Motyvai buvo labai suprantami - juk Lietuvoje jau patys tvarkomės,negalioja sąjunginiai įstatymai, esame sukūrę žymią dalį valstybingumo pagrindų. Tad ko laukti? Šio sumanymo svarstymas matyt pasiekė radikalų ausis. O jie žinojo kaip pažaboti tuometinės Aukščiausiosios Tarybos prezidiumą. Kai sumanytojų įgaliotas papasakojau A.Brazauskui, kas bręsta kuluaruose, jis sušuko: „Ką dar sugalvosit? Ar nematot, kokia rinkimų kampanija? Ant manęs ir kitų kairiųjų kandidatų purvai kibirais pilami. Įsivaizduojat, kas dėsis po tokio dalyko!?"

Tik gerbdami A.Brazausko nuomonę ir suprasdami sunkią jo padėtį, viešai neiškėlėme šio pasiūlymo. O Tarybos prezidiumas suskubo kaipmat užbaigti LTSR Aukščiausiosios Tarybos paskutiniąją sesiją. Iki šiol neabejoju, kad už tokią deklaraciją būtų balsavusi deputatų dauguma. Šiandien lieka tik spėlioti, kas būtų, jeigu taip būtų nutikę? Gal ne taip būtų buvusi supriešinta mūsų visuomenė?

Žurnalas GAIRĖS  Nr.2. 2006 m.