DELFI BLOGAS - a.brazaitis » Įrašai » A.Brazaitis. Lietuviškų reformų kolapsas

Pradėk blogą

Naujas įrašas

Mano įrašai

Mano nuostatos

Pradžia
Vartotojų blogai
a.brazaitis

A.Brazaitis. Lietuviškų reformų kolapsas

Ketvirtadienis, 2010-04-29 16:42 Be temos, Krizė, Politika, Darbas | 0 komentarų

Atgavus nepriklausomybę ir konservatorių-krikdemų reformatoriams beatodairiškai griaunant neefektyvų, bet žmones šiaip taip maitinantį sovietinį planinį ūkį, greit pradėjo aiškėti, kad tokios ekonominės politikos rezultatai bus tragiški. Taip ir atsitiko.

Socialdemokratinę išeitį pasiūlė buvę komunistai, susitelkę Demokratinės darbo partijos gretose. Jie 1992 m. laimėjo rinkimus į Seimą ir suteikė šiokią tokią viltį. Tačiau ši viltis taip pat žlugo, nes reformų euforijos aplinkoje „demdarbiečiams“ teko tęsti ankstesnę dešiniųjų valdžios politiką. Bet koks žingsnis atgal stiprinant valstybinį sektorių, ekonomikos reglamentavimą ir didinant planavimo vaidmenį buvo laikomas išdavyste ir laisvosios rinkos žlugdymu. Valdžią praradusiems konservatoriams ir krikdemams talkininkauti puolė liberalai, siūlantys kuo ryžtingiau ir sparčiau ūkinės bei socialinės veiklos naštą perkelti privačiam sektoriui, vis labiau išlaisvinant jį nuo pareigų valstybei bei visuomenei. Atsitiko tai, kas turėjo atsitikti – per 500 tūkstančių bėglių iš Tėvynės, prie pusės milijono artėjanti bedarbystė, naujų turtuolių fone suvešėjęs neregėtas daugumos skurdas, didžiulė atskirtis tarp dirbančiųjų ir jų darbo vaisiais besinaudojančios buržuazijos. Privilegijuota, kyšiais penima biurokratija taip sujaukė Lietuvą, kad jos ne tik kiekybine, bet ir kokybine prasme jau pažinti nebeįmanoma. Iš 3,7 milijonų liko vos trys, o gal ir mažiau gyventojų, iš pagal to meto aplinkybes gerai veikusios tarybinės socialinės sferos turime tik griuvėsius.

Kokios šios tragedijos priežastys?

Pirmiausiai kalti politikai, neįvertinę ūkio reikšmės valstybės gyvenime, pasidavę neatsakingų reformų euforijai ir užkrėtę šia liga daugumą Lietuvos piliečių. Nepamirškime 1990 metų, kai absoliučią valdžią Lietuvoje išsikovoję konservatoriai ir krikščionys demokratai, naudodamiesi savo neribota galia pradėjo „gydyti“ šalį šoko terapijos metodais, kurie greit pavirto laukiniam kapitalizmui būdinga prichvatizacija. Į mūšį už turtus pakilo nusikalstamos grupuotės. Jos, pusvelčiui nupirkdamos įmones, sugebėdavo tyčinio bankroto būdu jas likviduoti, o technologinius įrengimus išparduoti kaimyninėse valstybėse ar nurašinėti kaip metalo laužą. Būtent tuomet žmonės pajuto, kas yra nedarbas. Bedarbių likimu beveik nebuvo rūpinamasi. Vakarų valstybės lietuvių dar legaliai neįdarbindavo. Industrinė-kolūkinė Lietuva tapo bedarbių, amatininkų ir turgaus prekeivių šalimi. Audringai kylantį visuomenės nepasitenkinimą konservatoriai slopino gąsdinimais apie artėjantį komunizmo restauravimo pavojų, apie rusų intrigas, apie sovietinės nomenklatūros kenkimą „patriotų“ valdžiai. Lietuvos piliečiai buvo suskirstyti į „savus“ ir „svetimus“. Pabandyta net steigti atestacines komisijas įmonėse, mokslo, kultūros ir valstybės valdymo įstaigose ir šalinti iš pareigų valdžią kritikuojančius, kairiesiems politikams pritariančius ne tik vadovus, bet ir eilinius darbuotojus.

Subjuro ir santykiai su Rytų kaimynais. Lietuva pradėjo prarasti savo tradicines pramoninių prekių ir žemės ūkio produktų rinkas. Tragiškai smuko gamyba. Infliacija pasiekė net 1000 procentų per metus.

Neatsitiktinai primenu anuos tragiškus laikus, nes būtent juose žymia dalimi slypi ir šių dienų nelaimių priežastys.

Sakyti, kad niekas neįspėjo ir nesiūlė kitų išeičių negalima. Puikiai prisimenu 1995 metus. Stambių įmonių vadovai, perspektyvą geriau matantys ekonomistai, valstybinės veiklos patirtį turintys darbuotojai, pamatę, kad Demokratinė darbo partija važiuoja dešiniųjų nutiestais „reformų bėgiais“ ir rinkimus neišvengiamai pralaimės, įkūrė Ūkio partiją. Ji, ir ne tik ji, anuomet labai garsiai skelbė, kad negalima mažinti ūkio potencialo, o išbristi iš neatsakingų reformų liūno ir pasukti visų gerovės kryptimi galima tik pirmiausiai rūpinantis realia ūkine veikla. Buvo siūlomi projektai kaip derinti valstybinį sektorių su privačiu, kaip kooperuoti smulkųjį verslą su stambiuoju, technologiškai pažangiu. Bet… žmonės nesuprato, kad neturint tvirtų ūkinės veiklos pamatų visos socialinės reformos bus iliuzorinės arba vis labiau tolstančios nuo piliečių ir tarnaujančios tik elitiniams visuomenės sluoksniams. Deja, neelitinė visuomenė šių perspėjimų nenorėjo girdėti. Ji aklai tikėjo „reformatoriais“ ir, kaip bebūtų keista, jais tiki iki šiol. Dabar iliuzoriniais reformų projektais tarpusavyje konkuruoja ne tik opozicija su valdančiaisiais, bet ir valdantieji konservatoriai-krikdemai su savo sąjungininkais – įvairių spalvų liberalais. Visi tempia į savo pusę, dėl to valstybės ūkio vežimas stovi vietoje.

Jeigu anksčiau reformų tikruosius tikslus bent buvo bandoma pridengti sovietmečio atsilikimo įveikimo būtinumu ir visų gerovės iliuzijomis, tai dabar to daryti neįmanoma. Ir to jau nedaroma. Svarbiausiu reformų reikšmės kriterijumi tapo ne piliečių gerovė, bet pinigai, biurokratijos ir oligarchų globa, biudžeto išlaidų, skirtų socialinei sričiai, kuo didesnis mažinimas. Juk būtent to siekiama „reformuojant“ švietimo bei mokslo sistemą, sveikatos apsaugą, socialinį aprūpinimą ir t. t. Pildosi liberalų svajonė – kuo labiau išlaisvinti valstybę nuo pareigų piliečiams ir kurti laisvąją rinką net socialinėje sferoje, kur taip pat galėtų kuo daugiau pelnų gauti mūsų laikų kapitalistinis elitas.

Teisėtai kyla klausimas, kur veda tokios reformos? Kam jos tarnauja? Kam reikalinga valstybė? Negi vien piliečiai privalo jausti pareigą valstybei, o valstybė – atsakinga tik už „laisvosios rinkos“ apsaugą? Marksistai dar kapitalizmo aušroje įrodinėjo, kad geriausias būdas sugriauti kapitalizmą – tai spartinti jo prieštaravimų vystymąsi liberalizmo kryptimi. Dabar Lietuvoje vykdomos reformos tarnauja būtent tokiai raidai. Jų sukeliami prieštaravimai bei socialiniai konfliktai reiškia ne tik pačių reformų kolapsą, bet gąsdina ir griūtimi politinės sistemos, kurią rūpestingai kūrė valdžioje buvę ir esantys. Su liberalų, bankininkų ir finansinių piramidžių maklerių ekonomine ir socialine politika tikrai nekeliausime liaudies valdžios (t. y. demokratijos) ir visų gerovės kryptimi.

Laikraštis OPOZICIJA Nr.9 2010 m. gegužė