- Pradžia
- Vartotojų blogai
- a.brazaitis
A.Brazaitis. "WikiLeaks" skandalas ir cenzūros šmėkla
Ketvirtadienis, 2010-12-09 23:42 Be temos, Politika, Spauda, Užsienis | 0 komentarų
Pasaulį sudrebino JAV paslapčių išviešinimas internete – „WikiLeaks” tinklalapyje paskelbti slapti diplomatų raštai sukėlė tikrą audrą, vaizdžiai parodė kas yra kas ir koks tikrasis JAV veidas. Jeigu rimtai į tai reaguotų prokurorai ir teisėjai, darbo jiems užtektų geram pusšimčiui metų ne tik JAV, bet ir daugelyje kitų valstybių.
Bet… juk tai liečia prezidentus, karalius, vyriausybių vadovus, ambasadorius, bankininkus ir pasaulinius bei nacionalinius mafijozus. Todėl tikrai niekas rimtai tuo reikalu neužsiims. Bus apsiribota skandalingojo tinklalapio savininko bei autoriaus paieškomis ir, jį nubaudus, audra nutils.
Tik kyla klausimas: kaip jį bausti? Juk pagal civilizuoto pasaulio taisykles žinia yra paslaptimi tol, kol ji slaptų dokumentų seife. Išsprūdusi iš ten ji tampa visų nuosavybe. Net pagal sovietmečio cenzūros taisykles paviešinta žinia nelaikoma paslaptimi ir už jos platinimą žurnalistą teisiškai bausti buvo negalima. Reikėjo ieškoti kaltininko tarp tų, kas saugojo paslapčių seifą.
Vengiant nenusižengti šiai logiškai nuostatai, Tarybų Sąjungoje ir kitose autoritarinėse valstybėse buvo įvesta išankstinė publikacijų cenzūra. Cenzorius, nustatęs, kad bandoma paviešinti tai, kas slapta ir neskelbtina, paprasčiausiai neleisdavo to daryti, o prokurorai turėdavo išsiaiškinti, kaip slapta žinia pateko į žurnalisto rankas.
Kas bus dabar? Juk „pačioje demokratiškiausioje“ valstybėje skelbiama, kad nei išankstinės, nei kitokios cenzūros nėra ir būti negali. Savo paslaptis turi saugoti jų turėtojai, bet ne žurnalistai ir žiniasklaidos priemonių savininkai.
Atrodo, kad ši elementari taisyklė pamirštama. Juk jau paskelbta garsiojo tinklalapio savininko paieška per Interpolą. Vadinasi, jį sugavus, kad nebūtų pažeista informacijos laisvės doktrina, teks niekadėją apkaltinti įsibrovimu į svetimą seifą, žinių pavogimu ir panaudojimu blogiems tikslams.
Užsirūstinusiems apvogtiesiems vargu ar ateis į galvą mintis, kad reikėtų bausti pačius save už tai, kad blogai saugojo savo seifo raktus ir kad per daug laisvai plepėjo apie tai, kas padorią kompaniją žemina.
O gal bus padarytos ir radikalesnės išvados. Juk laisvam žodžiui tramdyti yra dar Romos imperijos laikais atrasta priemonė – CENZŪRA. Viduramžiais ji išbujojo iki inkvizicijos, fašizmo metais iki knygų deginimo, o tarybiniais laikais iki garsaus DRAUDŽIAMŲ SKELBTI ŽINIŲ SĄRAŠO.
„WikiLeaks“ skandalas gali paskatinti ir „laisvąjį pasaulį“ sukurti savo draudžiamų žinių sąrašą. Kai kurių politikų samprotavimai jau artėja prie to.
Internetinis puslapis „laikrastisopozicija.lt“, 2010 m. gruodžio 3d.
Bet… juk tai liečia prezidentus, karalius, vyriausybių vadovus, ambasadorius, bankininkus ir pasaulinius bei nacionalinius mafijozus. Todėl tikrai niekas rimtai tuo reikalu neužsiims. Bus apsiribota skandalingojo tinklalapio savininko bei autoriaus paieškomis ir, jį nubaudus, audra nutils.
Tik kyla klausimas: kaip jį bausti? Juk pagal civilizuoto pasaulio taisykles žinia yra paslaptimi tol, kol ji slaptų dokumentų seife. Išsprūdusi iš ten ji tampa visų nuosavybe. Net pagal sovietmečio cenzūros taisykles paviešinta žinia nelaikoma paslaptimi ir už jos platinimą žurnalistą teisiškai bausti buvo negalima. Reikėjo ieškoti kaltininko tarp tų, kas saugojo paslapčių seifą.
Vengiant nenusižengti šiai logiškai nuostatai, Tarybų Sąjungoje ir kitose autoritarinėse valstybėse buvo įvesta išankstinė publikacijų cenzūra. Cenzorius, nustatęs, kad bandoma paviešinti tai, kas slapta ir neskelbtina, paprasčiausiai neleisdavo to daryti, o prokurorai turėdavo išsiaiškinti, kaip slapta žinia pateko į žurnalisto rankas.
Kas bus dabar? Juk „pačioje demokratiškiausioje“ valstybėje skelbiama, kad nei išankstinės, nei kitokios cenzūros nėra ir būti negali. Savo paslaptis turi saugoti jų turėtojai, bet ne žurnalistai ir žiniasklaidos priemonių savininkai.
Atrodo, kad ši elementari taisyklė pamirštama. Juk jau paskelbta garsiojo tinklalapio savininko paieška per Interpolą. Vadinasi, jį sugavus, kad nebūtų pažeista informacijos laisvės doktrina, teks niekadėją apkaltinti įsibrovimu į svetimą seifą, žinių pavogimu ir panaudojimu blogiems tikslams.
Užsirūstinusiems apvogtiesiems vargu ar ateis į galvą mintis, kad reikėtų bausti pačius save už tai, kad blogai saugojo savo seifo raktus ir kad per daug laisvai plepėjo apie tai, kas padorią kompaniją žemina.
O gal bus padarytos ir radikalesnės išvados. Juk laisvam žodžiui tramdyti yra dar Romos imperijos laikais atrasta priemonė – CENZŪRA. Viduramžiais ji išbujojo iki inkvizicijos, fašizmo metais iki knygų deginimo, o tarybiniais laikais iki garsaus DRAUDŽIAMŲ SKELBTI ŽINIŲ SĄRAŠO.
„WikiLeaks“ skandalas gali paskatinti ir „laisvąjį pasaulį“ sukurti savo draudžiamų žinių sąrašą. Kai kurių politikų samprotavimai jau artėja prie to.
Internetinis puslapis „laikrastisopozicija.lt“, 2010 m. gruodžio 3d.
Įrašas neturi komentarų.
 Gegužė 2013 |
| P | A | T | K | P | Š | S |
|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | ||
| 6 | 7 | 8 | 9 | 10 | 11 | 12 |
| 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 |
| 20 | 21 | 22 | 23 | 24 | 25 | 26 |
| 27 | 28 | 29 | 30 | 31 | ||
