DELFI BLOGAS - a.brazaitis » Įrašai » A.Brazaitis. Liberalusis kapitalizmas brenda į nesibaigiančią krizę

Pradėk blogą

Naujas įrašas

Mano įrašai

Mano nuostatos

Pradžia
Vartotojų blogai
a.brazaitis

A.Brazaitis. Liberalusis kapitalizmas brenda į nesibaigiančią krizę

Šeštadienis, 2011-01-22 01:11 Be temos, Krizė, Politika, Finansai | 0 komentarų

2010 metais pasaulio BVP išaugo tik 4,7 procento, o pasaulinės prekybos apimtys – maždaug 12 procentų. Šiame progrese didžiausias indėlis Kinijos. Jos BVP prieaugis – 10,2 procento, o JAV – vos 2,7, Japonijos – 3,5 procento. BVP beveik neaugo arba ūgtelėjo labai nežymiai daugumoje ES šalių. Kinija, tapusi svarbiu pasaulinės prekybos dalyviu, sukaupė didelius valiutos rezervus, kuriais disponuodama vyriausybė vis labiau įtakoja ne tik savo, bet ir kitų šalių finansus. Svarų indėlį į ekonominį pasaulio potencialą greta Kinijos įnešė neoliberalizmo atsisakiusios ir savo socialiai orientuotos ekonomikos modelį pasirinkusios Indija bei Brazilija. Rusija taip pat, derindama laisvos rinkos principus su planingumu ir socialumu, pradeda grįžti į prieškrizinį lygį ir planuoja jį pasiekti 2012 metais.

Ekonomistai 2010 metų pradžioje beveik vieningai siūlė krizės paliestoms šalims skubiai sugriežtinti finansų ir kreditų politiką. Bet liberalams pasipriešinus geidžiamų rezultatų nesulaukė. Išsivysčiusiose šalyse kreditinių procentų normos per metus sumažėjo vos 0,2-0,4 procento. Vyksta šešėlinė valiutų emisija palaipsniui stumiant problemiškų ekonomikų valstybes į skolas, perkant jų valstybines obligacijas nepalankiomis sąlygomis. Taip uždarbiauja Tarptautinis Valiutų Fondas, Pasaulio bankas, Centrinis Europos bankas ir kiti.

Taigi, liberalios kapitalistinės ekonomikos šalims 2010 metai nebuvo sėkmingi. Svarbiausios problemos neišnyko, ženkli jų dalis net paaštrėjo. Didžiausią nerimą kelia sparčiai augantis valstybių įsiskolinimas. Kai kurios tapo labai panašiomis į bankrutuojančias įmones, kurias pradeda valdyti kreditoriai.

Prie finansinių problemų prisidėjo ir energetinių resursų, metalų bei maisto žaliavų brangimas. Naftos kainos per metus išaugo 19 procentų, pagrindinių metalų – net iki 35 procentų, maistinių žaliavų – apie 15-20 procentų.

Resursų brangimas sustiprino investuotojų nerimą dėl ūkio stabilumo ir padidino jų nepasitikėjimą valstybinėmis obligacijomis. Tai gresia šių obligacijų procentinių normų augimu ir valstybinių skolų aptarnavimo žymiu pabrangimu. Net ekonomiškai stipriausios JAV jau privalo bankams ir kreditų fondams kasmet mokėti per 400 milijardų dolerių.

Vadinasi, yra priežasčių manyti, kad nei 2011, nei 2012 nebus geresni už 2010-uosius. Praėjusių metų kuklus augimas nuo žemos krizinės bazės gali dar labiau sulėtėti. O tai reikš, kad daugės įmonių bankrotų, jos bus priverstos siaurinti gamybos apimtis ir išstumti iš
gamybos proceso perteklinę darbo jėgą. Todėl negalima tikėtis ir svarbiausios problemos – bedarbystės sumažinimo.
Nemažai pasaulinės ekonomikos analitikų pranašauja, kad jau 2011 metų antroje pusėje prasidės neišvengiamas monetarinės politikos griežtinimas, sumažės galimybės gelbėti ūkį ir didinti kapitalistų pelnus emisinėmis priemonėmis. Suprantama, kad tai smukdys ekonomiką ir tarnaus krizės pratęsimui.

Europos Sąjunga labiausiai priklauso nuo vidaus perkamosios galios ir paklausos trečiose šalyse. Trečiųjų šalių ir silpnųjų sąjunginių valstybių neišvengiamos pastangos subalansuoti savo biudžetus labai skaudžiai palies visas Europos, pirmiausiai prasiskolinusias, valstybes. Jos priartės prie kracho ribos ir pradės jausti valiutos smukimo grėsmę. Toje aplinkoje gali pavojingai sumažėti pagrindinių ES ūkio ramsčių Vokietijos, Anglijos ir Prancūzijos gamyba. Prie probleminių ES šalių, jau pareikalavusių didžiulės finansinės pagalbos, Graikijos – 130 mlrd. eurų ir Airijos – 85 mlrd. eurų, prisijungs Portugalija, Ispanija, o gal ir Italija, Belgija bei Austrija. Pavojaus zonoje yra net Prancūzija. Ar gali ES, jeigu to reikės, panešti jų gelbėjimo naštą? Nereikia pamiršti, kad ir Anglija, nepriklausanti Euro zonai, nuo liberalų ir bankininkų sukeltos krizės jau gelbstisi savo jėgomis, griežtai mažindama biudžeto išlaidas, didindama akcizus masinio vartojimo prekėms. Šiame peizaže ryškėja Euro zonos suirimo, arba jos susiaurėjimo perspektyva.

Situacijos blogėjimas Europoje, jos valstybių prasiskolinimas, privers ir JAV mažinti savo išlaidas bei įsipareigojimus pasaulinei ekonomikai ir pasaulio tvarkai. 2010 metais JAV ekonomikos svarbiausiais varikliais buvo didžiulė parama bankams valstybės skolos didinimo sąskaita, vartojimo lygio palaikymas kariniame-pramoniniame komplekse ir pajamos iš dolerio, vykdančio pasaulinės valiutos funkciją. Bet prieš bankų gelbėjimą mokesčių mokėtojų sąskaita kyla visuomenė. Šalyje didėja antimilitaristinės nuotaikos. O sumažėjus galimybėms valdžią ir pasaulį aprūpinti pigia pasaulio valiuta doleriais (nes prieš jų besaikį spausdinimą protestuoja vos ne visas pasaulis), manoma, kad ir šios šalies ekonomika, kartu su Europa, smuks arba įbris į stagnacijos laikotarpį. Kentės JAV piliečiai, nes ten socialinių garantijų sistema žymiai silpnesnė už europietišką. Ameriką, kaip Europą, pradės purtyti streikai, samdomieji protestuos prieš ekonomikos skatinimą jų sąskaita.

Panašus pavojus iškyla ir Japonijai, kur ypač aštri demografinė situacija, nes vienam dirbančiajam jau tenka išlaikyti vieną pensininką.

Liberalams baimę kelia ir sparčiai augantis Kinijos galingumas. Jau dabar ten sukaupti milžiniški finansų resursai, juos panaudojus valiutų kursams smukdyti galima sukelti krizes ne tik atskiruose regionuose, bet ir visame pasaulyje. Žinoma, tokia galimybė įmanoma, jeigu ji nekenks Kinijos interesams ir iš to ji galės uždirbti, kaip kadaise uždirbdavo garsusis valiutų spekuliantas Georgas Sorošas.

Taip pasaulinės ekonomikos tendencijas vertina kritiški kairiųjų pažiūrų ekonomistai.

Tuo tarpu liberaliosios ekonomikos apologetai šiek tiek optimistiškesni. Ji dar netiki Kinijos ir kitų besivystančių šalių galimybėmis daryti lemiamą įtaką pasaulio ekonomikai. Liberalus vis dar vilioja trečiojo pasaulio pigios darbo jėgos ir žaliaviniai resursai. Savo šalyse jie problemas vis dar bando spręsti mokesčių mažinimu verslininkams ir biudžetų pajamų didinimu keliant akcizus prekėms bei paslaugoms. Pirmiausiai taikomasi į degalus, elektrą, alkoholinius gėrimus, prekyba kuriais atneša greitas ir patikimas pajamas. Kai kuriose šalyse jau pradedama eiti šią kryptimi užmerkus akis, kad akcizų didinimas, didina infliacijos pavojų su visomis to pasekmėmis piliečių gerovei ir ūkio vystymui. Labai gerai tai žino Lietuvos gyventojai, kai Vagnoriaus laikais nuskurdintoje šalyje infliacija buvo pasiekusi net 1000 procentų.

Išvada tokia: pasaulį artimiausiais metais nuo ekonominės katastrofos labiausiai gelbės Kinija, Indija, Brazilija, Rusija, Kazachstanas ir kitos besivystančios šalys, kurios atsisakė liberalų vilionių ir savo ūkį bei socialinę sritį plėtoja pagal joms tinkamiausius nuosavus modelius, turtinę atskirtį stengiasi mažinti progresiniais mokesčiais, ieško būdų kaip suderinti konkurenciją su planingumu, ūkinės veiklos perspektyvą su visų gerovės viltimis. Net Baltarusija orientuojasi į tokias viltis ir tikisi šiemet BVP padidinti 7-8 procentais.

Naujausiomis žiniomis, net Pasaulio banko ir kitų didžiųjų bankų ekspertai pradeda pripažinti besivystančių šalių reikšmę globaliosios ekonomikos ateičiai. Žinoma, dėl iškilusių finansinių pasaulio problemų jie nutyli savo kaltę.

Bet ar besivystančios šalys išgelbės pasaulį? Tai didelis klausimas. Vadinasi, ir Kubiliaus kalboms apie besibaigiančią krizę ir galimybes ištraukti net milijardą litų iš kontrabandos bei turgaus bobučių kažin ar galima tikėti. Jeigu ir toliau dauguma pasaulio valstybių vadovausis liberalų ekonominės politikos vadovėliais,ko gero krizė niekuomet nesibaigs.

Laikraštis OPOZICIJA 2011 m. sausis. Nr.3