- Pradžia
- Vartotojų blogai
- a.brazaitis
A.Brazaitis. Mintys pažiūrėjus Ažubalio užsakytą filmą
Šeštadienis, 2012-01-21 03:57 Be temos, Politika, Istorija | 1 komentarų
Ne vienas pažįstamas, parodžius per LTV dukumentinį filmą „Laisvės trajektorijos“, klausia, kokia apie jį mano nuomonė?
Visuomet atsakau, kad filmas normalus, tiksliai atspindi užsakovo požiūrį į istoriją ir todėl vertas dėmesio. Jeigu būtų užsakęs ne Audronis Ažubalis, bet Povilas Gylys , jis tikrai būtų kitoks.
Yra ir tokių, kurie gyrėsi, kad sužinoję, jog tai URM užsakominis filmas, išjungė televzorių, nes būk tai ir nepažiūrėjus aišku ką rodys.
Be reikalo taip pasielgė. Argi neįdomu pamatyti kaip kuriamos istorinės legendos, kaip
atrodo smetoninių laikų nostalgija sergantys „patriotai“, „didvyriški ir „švarūs“ partizanai, okupantus bei koloborantus kritikuojantys ir nepriklausomybę euforiškai sveikinantys konservatorių gerbėjai ir panašiai. Viso filmo turinio perpasakoti laikraštyje nebeįmanoma. Manau jį dar ne kartą rodys televizija.
O kokią legendą būtų kūrę kinematografininkai, jeigu filmą būtų užsakiusi URM, kai ji priklausė LDDP vyriausybei ir Prezidentui Algirdui Brazauskui?
Negaliu už aną ministeriją atsakyti, bet manau, kad ji būtų reikalavusi pateikti aiškesnį pasaulinį kontekstą, kuriame klostėsi prieškario Lietuvos istorija, atvedusi į nepriklausomybės praradimą. Filmo autoriui ir komentatoriui švedui Jonui Ohmanui P.Gylys ko gero būtų pataręs paskaityti norvegų istoriko Sveeno Aastado Naujausių laikų istoriją, 1996 metais išleistą net lietuvių kalba ir rekomenduotą mokykloms , kurioje objektyviai parodoma, kaip Europoje atsirado dvi galingiausios ir priešiškiausios viena kitai politinės jėgos: komunizmas ir fašizmas, kas tas jėgas išugdė ir kaip jų tarpusavio intrigos ir nesutaikoma kova veikė ne tik Lietuvą.
Paliksiu nuošalyje Pirmojo pasaulinio karo nualintą , krizių krečiamą revoliucingąją Vakarų Europą, mirtinai nugasdintą komunizmo šmėklos.
Priminsiu tik Adolfą Hitlerį, kuris savo programinėje knygoje „Mein Kampf“ aiškai įrašė, kad jo atkurtos ir vadovaujamos Vokietijos ekspansija bus ne į Pietus ar Vakarus, bet į Rytus . Komunistinė Rusija ir kitos Rytų šalys buvo įvardintos kaip būsimos Vokietijos kolonijos. Jam tapus valstybės ir tautos fiūreriu ši orientacija virto nacistinės valstybės strateginiu tikslu. Tai ramino kapitalistus, kuriems baisiau už viską buvo komunistų pažadai išvesti Europą iš krizės nacionalizuojant gamybos priemones ir jas naudojant ne turtuolių pelnams didinti, bet visų gerovei kelti. Būtent todėl tų laikų kapitalo tarnai užmerkė akis ir užsikimšo ausis , kai naciai pradėjo fiziškai susidoroti su komunistais, socialdemokratais, profsąjungų veikėjais ir kitais antikapitalistais, tarp kurių Hitlerio įsitikinimu daugiausiai buvo „ nepilnaverčių žydų , pasmerktų pralaimėti kovą su arijais dėl būvio“. Šioje kovos prieš komunizmo šmėklą bei žydus fone ir komunistų pastangų kaip nors apsiginti fone juk ir klostėsi visi 1930-1945 metų įvykiai, nulėmę ne tik Lietuvos likimą.
Žinoma, gali būti įvairiausių versijų, bandant paslėpti Vakarų kapitalo pastagas nukreipti Hitlerį į Rytus, į realiai egzistuojančią komunizmo šmėklos buveinę. Bet manu, kad kitas URM ministras nebūtų bandęs užtušuoti tai, kad smetoninė Lietuva buvo nugyventa ekonomiškai ir socialiai, kad ji pradėjo nykti , nes agresyvūs kaimynai ciniškai atiminėjo jos žemes ir todėl čia brendo revoliucinės nuotaikos.
Po lenkų 1938 metų ultimatumo, pareikalavusio per 48 valandas užmegsti diplomatinius santykius, smetoninis režimas faktiškai susitaikė su Vilniaus krašto praradimu ir kantriai klausė lenkų kalbų apie žygį jau ne į Vilnių, bet į Kauną.
Jeigu Lenkija nebūtų žlugusi, šis žygis būtų įvykęs.
Skaudžiai Lietuvos piliečiai,pirmiausiai inteligentai, pergyveno ir Klaipėdos krašto netektį . Suprato, kad vykdydamas savo strateginį ekspansijos į Rytus tikslą, Hitleris okupuos visą Pabaltijį, kaip labai reikšmingą kovos su komunizmu placdarmą. Bejėgiškumo neviltis įsivyravo Lietuvoje. Todėl, žlugus Lenkijai ir Tarybų Sąjungai grąžinus Lietuvai Vilnių , buvo nuoširdiai džiaugiamasi, kad lenkų pavojus išnyko, kad Lietuva netaps Suvalkų vaivadija. Nors neneigsiu, kad kai kas juokavo, jog Vilnius mūsų, o Lietuva rusų.
Kita priežastis optimizmui buvo Draugystės ir savitarpio pagalbos sutartis su Tarybų Sąjunga.Ji suteikė vilties, kad hitlerininkai neokupuos visos Lietuvos. Žmonės apie slaptus Molotovo-Ribentropo protokolus juk nieko nežinojo . Štai kodėl J. Ohmano nuomone lietuviai elgėsi nesuprantamai keistai – nei vieno šūvio neiššovė į okupantus, o sveikino juos mitinguose bei demonstarcijose. Gerai, kad filmo autoriai šių demonstarcijų nenuslėpė, nors ir pateikė tai taip, kaip nori užsakovas. Filme nebuvo atskleistas Liaudies fronto vaidmuo, kuris formavosi iš apačių , būtent minėtuose mitinguose bei demonstarcijose. Jis tuomet išreiškė ne mažutės komunistų partijos, ne Maskvos komisarų, bet masių nuotaikas ir kūrė tą euforinę aplinką, kurioje gelbėti smetonininkus ir priešintis naujos santvarkos įvedimui buvo nebeįmanoma. Ne komunistai, bet nepartiniai poetai ir kompozitoriai ir ne už Maskvos honorarus rašė eiles ir dainas apie „šviesų rytojų“.
Eilėraščius ir dainų tekstus galima paskaityti įdomiame leidinyje „Grūto parko lyrika“ , išleistame 2000 metais „Gairių“ leidyklos. Tas dainas , tame skaičiuje ir Lietuvos himną, euforiniuose Liaudies seimo rinkimų agitaciniuose renginiuose kartu su internacionalu dainavo ne tik mokytojai, bet net policininkai ir šauliai.
Ir antras svarbus aspektas, kurio tikrai nebūtų sutikusi nutylėti LDDP URM ministerija – tai komunistų vaidmuo atkuriant pokario metų sugrautą ūkį , mokslą bei kultūrą ir sudarant sąlygas tautinei savimonei sustiprėti, Sąjūdžiui atsirasti. Juk būtent Lietuvos komunistai ir tarybų valdžia , koloboruodami su okupantais , išugdė naują nacionalinę inteligentiją iš darbininkų, valstiečių ir bendardarbiavisių su okupantais inteligentų likučių. Pabrėžiu žodį LIKUČIŲ, nes dauguma Lietuvos inteligentų kartu su vokiečiais pabėgo į Vakarus ir namažai jų, vykdant stalinines represijas, buvo ištretmta į Sibirą.
Šiandien dar sunku tiksliai įvertinti kieno, ar nepartinės disidentinės Sąjūdžio dalies,kuri didžiuojasi, kad leido pogrindinius laikraštėlius,kuriuos mažai kas skaitė, ar Sąjūdžio komunistų ir tuomet dar valstybinės žiniasklaidos vaidmuo buvo didesnis be smurto ir kruvinų konfliktų atvedant Lietuvą į nepriklausomybę. Ne vien švedui Ohmanui , bet ir nešališkiems Lietuvos istorikams tai dar neparašytas mūsų naujausių laikų istorijos puslapis. Vienus slegia įsivyravusi antikomunistinė aplinka ir net draudimai atvirai kalbėti tiesą apie okupacinius laikus, kitus, jaunesnius, - nežinojimas kas ištikrųjų tuomet dėjosi visuomenėje , ne vien Sąjūdžio ir valdžios užkulisiuose, nežinojimas kodėl tuomet išvengėme didelių kruvinų susidūrimų su koloborantine ir okupacine valdžia. Šį nežinojimą palaipsniui mažina memuarinė literatūra , kuri jau ne vien kovos su okupantais dvasia persunkta. Nenustebau, kad URM užsakomajame filme apie laisvės trejektorijas visiškai nutylėta LKP XX suvažiavimo trejektorija , dešiniųjų pralaimėjimo 1992 metais priežastys, o pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas, kalbėjęs, kad net okupacijos metais dirbo Lietuvai, išvis nepaminėtas. Gali pagalvot, kad ir okupacinė kariuomenė buvo išvesta, ir į Nato bei Europos sąjungą Lietuva priimta tik Landsbergio dėka. O per 20 nepriklausomybės metų nusigyvenome būk tai ne todėl, kad vykdėme konservatorių primestą liberaliojo kapitalizmo politiką, ne todėl išvešėjo individualizmas, egoizmas, iki neregėtų mastų vakarietiško tipo nusikalstamumas, bet todėl, kad vis dar sergame sovietinėmis ligomis. Keistomis ligomis, kurios net per 20 metų neišgydomos. Komentuodamas šią J.Ohmano diagnozę DELFYJE G.Binkauskas teisingai pastebėjo, kad šios ligos užkrato jau laikas ieškoti ne sovietmetyje, bet ir Vakarų valstybėse, net dažnokai idealizuojamoje Švedijoje.
Rašydamas šį filmo komentarą, naudoju konservatorių terminologiją, kad nenusižengčiau tikrai liguistiems įstatymams, draudžiantiems be prakeiksmų prisiminti sovietinius laikus . To nėra filme, nėra ir šiame mano rašinyje, todėl manau, kad įstatymams nenusižengiau.
O būsimų istorinių filmų kūrėjams, net užsakominių, linkiu dėti į juos daugiau tiesos be pykčio , gerai argumentuotų faktų, bet ne teisintis mistinėmis ligomis.
Savaitraštis OPOZICIJA, 2012.01.20, Nr.2
Visuomet atsakau, kad filmas normalus, tiksliai atspindi užsakovo požiūrį į istoriją ir todėl vertas dėmesio. Jeigu būtų užsakęs ne Audronis Ažubalis, bet Povilas Gylys , jis tikrai būtų kitoks.
Yra ir tokių, kurie gyrėsi, kad sužinoję, jog tai URM užsakominis filmas, išjungė televzorių, nes būk tai ir nepažiūrėjus aišku ką rodys.
Be reikalo taip pasielgė. Argi neįdomu pamatyti kaip kuriamos istorinės legendos, kaip
atrodo smetoninių laikų nostalgija sergantys „patriotai“, „didvyriški ir „švarūs“ partizanai, okupantus bei koloborantus kritikuojantys ir nepriklausomybę euforiškai sveikinantys konservatorių gerbėjai ir panašiai. Viso filmo turinio perpasakoti laikraštyje nebeįmanoma. Manau jį dar ne kartą rodys televizija.
O kokią legendą būtų kūrę kinematografininkai, jeigu filmą būtų užsakiusi URM, kai ji priklausė LDDP vyriausybei ir Prezidentui Algirdui Brazauskui?
Negaliu už aną ministeriją atsakyti, bet manau, kad ji būtų reikalavusi pateikti aiškesnį pasaulinį kontekstą, kuriame klostėsi prieškario Lietuvos istorija, atvedusi į nepriklausomybės praradimą. Filmo autoriui ir komentatoriui švedui Jonui Ohmanui P.Gylys ko gero būtų pataręs paskaityti norvegų istoriko Sveeno Aastado Naujausių laikų istoriją, 1996 metais išleistą net lietuvių kalba ir rekomenduotą mokykloms , kurioje objektyviai parodoma, kaip Europoje atsirado dvi galingiausios ir priešiškiausios viena kitai politinės jėgos: komunizmas ir fašizmas, kas tas jėgas išugdė ir kaip jų tarpusavio intrigos ir nesutaikoma kova veikė ne tik Lietuvą.
Paliksiu nuošalyje Pirmojo pasaulinio karo nualintą , krizių krečiamą revoliucingąją Vakarų Europą, mirtinai nugasdintą komunizmo šmėklos.
Priminsiu tik Adolfą Hitlerį, kuris savo programinėje knygoje „Mein Kampf“ aiškai įrašė, kad jo atkurtos ir vadovaujamos Vokietijos ekspansija bus ne į Pietus ar Vakarus, bet į Rytus . Komunistinė Rusija ir kitos Rytų šalys buvo įvardintos kaip būsimos Vokietijos kolonijos. Jam tapus valstybės ir tautos fiūreriu ši orientacija virto nacistinės valstybės strateginiu tikslu. Tai ramino kapitalistus, kuriems baisiau už viską buvo komunistų pažadai išvesti Europą iš krizės nacionalizuojant gamybos priemones ir jas naudojant ne turtuolių pelnams didinti, bet visų gerovei kelti. Būtent todėl tų laikų kapitalo tarnai užmerkė akis ir užsikimšo ausis , kai naciai pradėjo fiziškai susidoroti su komunistais, socialdemokratais, profsąjungų veikėjais ir kitais antikapitalistais, tarp kurių Hitlerio įsitikinimu daugiausiai buvo „ nepilnaverčių žydų , pasmerktų pralaimėti kovą su arijais dėl būvio“. Šioje kovos prieš komunizmo šmėklą bei žydus fone ir komunistų pastangų kaip nors apsiginti fone juk ir klostėsi visi 1930-1945 metų įvykiai, nulėmę ne tik Lietuvos likimą.
Žinoma, gali būti įvairiausių versijų, bandant paslėpti Vakarų kapitalo pastagas nukreipti Hitlerį į Rytus, į realiai egzistuojančią komunizmo šmėklos buveinę. Bet manu, kad kitas URM ministras nebūtų bandęs užtušuoti tai, kad smetoninė Lietuva buvo nugyventa ekonomiškai ir socialiai, kad ji pradėjo nykti , nes agresyvūs kaimynai ciniškai atiminėjo jos žemes ir todėl čia brendo revoliucinės nuotaikos.
Po lenkų 1938 metų ultimatumo, pareikalavusio per 48 valandas užmegsti diplomatinius santykius, smetoninis režimas faktiškai susitaikė su Vilniaus krašto praradimu ir kantriai klausė lenkų kalbų apie žygį jau ne į Vilnių, bet į Kauną.
Jeigu Lenkija nebūtų žlugusi, šis žygis būtų įvykęs.
Skaudžiai Lietuvos piliečiai,pirmiausiai inteligentai, pergyveno ir Klaipėdos krašto netektį . Suprato, kad vykdydamas savo strateginį ekspansijos į Rytus tikslą, Hitleris okupuos visą Pabaltijį, kaip labai reikšmingą kovos su komunizmu placdarmą. Bejėgiškumo neviltis įsivyravo Lietuvoje. Todėl, žlugus Lenkijai ir Tarybų Sąjungai grąžinus Lietuvai Vilnių , buvo nuoširdiai džiaugiamasi, kad lenkų pavojus išnyko, kad Lietuva netaps Suvalkų vaivadija. Nors neneigsiu, kad kai kas juokavo, jog Vilnius mūsų, o Lietuva rusų.
Kita priežastis optimizmui buvo Draugystės ir savitarpio pagalbos sutartis su Tarybų Sąjunga.Ji suteikė vilties, kad hitlerininkai neokupuos visos Lietuvos. Žmonės apie slaptus Molotovo-Ribentropo protokolus juk nieko nežinojo . Štai kodėl J. Ohmano nuomone lietuviai elgėsi nesuprantamai keistai – nei vieno šūvio neiššovė į okupantus, o sveikino juos mitinguose bei demonstarcijose. Gerai, kad filmo autoriai šių demonstarcijų nenuslėpė, nors ir pateikė tai taip, kaip nori užsakovas. Filme nebuvo atskleistas Liaudies fronto vaidmuo, kuris formavosi iš apačių , būtent minėtuose mitinguose bei demonstarcijose. Jis tuomet išreiškė ne mažutės komunistų partijos, ne Maskvos komisarų, bet masių nuotaikas ir kūrė tą euforinę aplinką, kurioje gelbėti smetonininkus ir priešintis naujos santvarkos įvedimui buvo nebeįmanoma. Ne komunistai, bet nepartiniai poetai ir kompozitoriai ir ne už Maskvos honorarus rašė eiles ir dainas apie „šviesų rytojų“.
Eilėraščius ir dainų tekstus galima paskaityti įdomiame leidinyje „Grūto parko lyrika“ , išleistame 2000 metais „Gairių“ leidyklos. Tas dainas , tame skaičiuje ir Lietuvos himną, euforiniuose Liaudies seimo rinkimų agitaciniuose renginiuose kartu su internacionalu dainavo ne tik mokytojai, bet net policininkai ir šauliai.
Ir antras svarbus aspektas, kurio tikrai nebūtų sutikusi nutylėti LDDP URM ministerija – tai komunistų vaidmuo atkuriant pokario metų sugrautą ūkį , mokslą bei kultūrą ir sudarant sąlygas tautinei savimonei sustiprėti, Sąjūdžiui atsirasti. Juk būtent Lietuvos komunistai ir tarybų valdžia , koloboruodami su okupantais , išugdė naują nacionalinę inteligentiją iš darbininkų, valstiečių ir bendardarbiavisių su okupantais inteligentų likučių. Pabrėžiu žodį LIKUČIŲ, nes dauguma Lietuvos inteligentų kartu su vokiečiais pabėgo į Vakarus ir namažai jų, vykdant stalinines represijas, buvo ištretmta į Sibirą.
Šiandien dar sunku tiksliai įvertinti kieno, ar nepartinės disidentinės Sąjūdžio dalies,kuri didžiuojasi, kad leido pogrindinius laikraštėlius,kuriuos mažai kas skaitė, ar Sąjūdžio komunistų ir tuomet dar valstybinės žiniasklaidos vaidmuo buvo didesnis be smurto ir kruvinų konfliktų atvedant Lietuvą į nepriklausomybę. Ne vien švedui Ohmanui , bet ir nešališkiems Lietuvos istorikams tai dar neparašytas mūsų naujausių laikų istorijos puslapis. Vienus slegia įsivyravusi antikomunistinė aplinka ir net draudimai atvirai kalbėti tiesą apie okupacinius laikus, kitus, jaunesnius, - nežinojimas kas ištikrųjų tuomet dėjosi visuomenėje , ne vien Sąjūdžio ir valdžios užkulisiuose, nežinojimas kodėl tuomet išvengėme didelių kruvinų susidūrimų su koloborantine ir okupacine valdžia. Šį nežinojimą palaipsniui mažina memuarinė literatūra , kuri jau ne vien kovos su okupantais dvasia persunkta. Nenustebau, kad URM užsakomajame filme apie laisvės trejektorijas visiškai nutylėta LKP XX suvažiavimo trejektorija , dešiniųjų pralaimėjimo 1992 metais priežastys, o pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas, kalbėjęs, kad net okupacijos metais dirbo Lietuvai, išvis nepaminėtas. Gali pagalvot, kad ir okupacinė kariuomenė buvo išvesta, ir į Nato bei Europos sąjungą Lietuva priimta tik Landsbergio dėka. O per 20 nepriklausomybės metų nusigyvenome būk tai ne todėl, kad vykdėme konservatorių primestą liberaliojo kapitalizmo politiką, ne todėl išvešėjo individualizmas, egoizmas, iki neregėtų mastų vakarietiško tipo nusikalstamumas, bet todėl, kad vis dar sergame sovietinėmis ligomis. Keistomis ligomis, kurios net per 20 metų neišgydomos. Komentuodamas šią J.Ohmano diagnozę DELFYJE G.Binkauskas teisingai pastebėjo, kad šios ligos užkrato jau laikas ieškoti ne sovietmetyje, bet ir Vakarų valstybėse, net dažnokai idealizuojamoje Švedijoje.
Rašydamas šį filmo komentarą, naudoju konservatorių terminologiją, kad nenusižengčiau tikrai liguistiems įstatymams, draudžiantiems be prakeiksmų prisiminti sovietinius laikus . To nėra filme, nėra ir šiame mano rašinyje, todėl manau, kad įstatymams nenusižengiau.
O būsimų istorinių filmų kūrėjams, net užsakominių, linkiu dėti į juos daugiau tiesos be pykčio , gerai argumentuotų faktų, bet ne teisintis mistinėmis ligomis.
Savaitraštis OPOZICIJA, 2012.01.20, Nr.2
Henrikas
Sekmadienis
2013-01-20 11:49
Sekmadienis
2013-01-20 11:49
Autorius vienasaliskai nusviecia istorinius ivykius.Siulyciau paskaityti A.Senos knyga ,Lietuva 1940.
 Gegužė 2013 |
| P | A | T | K | P | Š | S |
|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | ||
| 6 | 7 | 8 | 9 | 10 | 11 | 12 |
| 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 |
| 20 | 21 | 22 | 23 | 24 | 25 | 26 |
| 27 | 28 | 29 | 30 | 31 | ||
