- Pradžia
- Vartotojų blogai
- a.brazaitis
A.Brazaitis. Pradedama ilgėtis tvirtos valdžios
Trečiadienis, 2012-02-08 20:18 Be temos, Krizė, Politika | 0 komentarų
Krizė visu grožiu atskleidė liberalios politikos pasekmes. Tai kapitalo susikoncentravimas tarptautinėse monopolijose ir nesibaigiančios spekuliacijos finansų srityje, išpūsti kreditiniai burbulai, neišsprendžiama bedarbystės problema, nereikalingais paverčianti milijonus piliečių, sparčiai didėjantis skurdas, siaubinga atskirtis tarp turtingųjų ir biednuomenės, teismų problemos, dorovinė degradacija, įstatymų leidybos ir vykdomosios valdžios bevaldiškumas. Tokios politikos pasekmės vis labiau gimdo nusivylimo Vakarų demokratija jausmus. Euforiniai pergalės prieš „komunizmą“ laikai baigiasi. Juk būtent tais laikais įvairiais būdais kurstant neapykantą sovietiniam palikimui, apskritai bet kokioms kairiosioms idėjoms, buvo galima pridengti Vakarų ydas. O dabar, prabėgus daugiau kaip 20 metų, kaltinti tarybinę praeitį darosi banalu ir nerimta.
XXI amžius prasidėjo ne karu su komunizmu, bet kruvinais krikščioniškojo pasaulio konfliktais su islamiškuoju, su globalistų nuskurdintomis tautomis. Klasikinio kapitalistinio liberalizmo ekonomiką prie sienos pradėjo spausti ne hitlerinė Vokietija ar satalinistinė Tarybų Sąjunga, kaip anais laikais, bet kinų socialistinis kapitalizmo hibridas. Stiprėjant masių aktyvumui, socialiai orientuotos valstybės bei reguliuojamos rinkos pažadais puošiamos Rusijos, Ukrainos, Kazachstano, Baltarusijos ir kitų buvusiųjų TSRS valstybių politikų programos. Savąjį kelią, nudažytą ne mėlynomis liberalų, bet raudonomis kairiųjų spalvomis renkasi JAV monopolijų apiplėštos Pietų Amerikos tautos. O Vengrijoje susigriebė net dešinieji konservatoriai, bandantys įvesti savo „demokratiją“, kad atsikratytų liberalistinio chaoso. Jie pradžiugino visus, tame tarpe ir Lietuvos konservatorius.
Tokiame pasauliniame kontekste pradeda atsigauti ir socialistinės pažiūros. Šimtatūkstantinės nuskurdintų darbo žmonių demonstracijos prieš bankininkų savivalę, prieš liberalų politiką krizės labiausiai pažeistose Europos šalyse rodo, kad nyksta beviltiškumo jausmai, kurie, žlugus socializmui Rytų Europje ir Tarybų Sąjungoje, slopino kairiųjų politinių organizacijų ir profsąjungų judėjimą. Nestabilumas, kainų kilimas, atlyginimų smukimas, kiauri biudžetai labai blaivina žmones. Pradedama ramiau analizuoti, kas XX amžiuje buvo blogai ir kas gerai, ko verta atsisakyti, o ką reikėtų tobulinti ir iš praeities perkelti į XXI amžių.
Tai pozityvūs poslinkiai.
Ypatingai skaudžiai liberaliosios politikos nesekmės palietė Lietuvą. Nusikalstama, visuomenei žalinga privatizacija, beprasmė „patriotų“ kova su „nepatriotais“, didžiulė bedarbystė ir ciniškai žiaurus dirbančiųjų išnaudojimas taip deformavo mūsų kraštą, kad jis iš pirmaujančio buvusioje TSRS virto labiausiai nugyventu ES. Akis bado valdžios, susipainiojusios „laisvosios rinkos“ voratinkliuose, bejėgiškumas. Ne be reikalo iš mūsų šaipomasi, kad esame vienintele pasaulyje tauta, kuri dirba užsienyje, o Tėvynėje tik atostogauja, tauta, kurios piliečiai teisingumą suranda ne savo krašte, bet Strasbūre.
Kodėl nuo pernelyg centralizuotos tarybinės valdžios staigiai nuriedėjome į anarchiško liberalizmo lankas?
Manu, pirmiausia, prie šios lemtingos Arvydo Juozaičio žodžiais tariant istorinės klaidos prisidėjo „Sąjūdžio“ dešiniųjų, vėliau tapusiais konservatoriais ir kitais radikalais, sukelta neapykanta valdžiai apskritai. Jie anuomet spjaudė į šulinį iš kurio dabar tenka gerti patiems.
Valdžios negerbimas Lietuvoje tikrai didžiulis, jis turi net istorines šaknis. Juk priekaištauti galima net Vytautui Didžiajam, kad nepasinaudojo Žalgirio mūšio pergale ir neprijungė Prūsijos prie Lietuvos. O po Vytauto juk visi kunigaikščiai ir didikai valdė Lietuvą vis prasčiau ir prasčiau, kol ją apskritai pražudė. Nekaip Lietuvą valdė ir smetonininkai. Prarado Vilniaus ir Klaipėdos kraštus, maždaug 80 procentų gyventojų vertėsi primityviu žemės ūkiu, darbo užmokestis silpnučiame pramonės sektoriuje buvo mažiausias Europoje, o gyventojų neraštingumas didžiausias. Bedarbystė arba jos nuolatinė grėsmė slėgė kiekvieną darbo žmogaus šeimą. Masinę emigraciją pristabdė tik tai, kad kovojančios su pasauline krize JAV ir Pietų Amerikos valstybės apribojo imigrantų srautus iš Europos. O tuo tarpu Lietuvos skurdaus biudžeto išlaidos didėjo ne ūkio stiprinimui, bet biurokratijai, kariuomenei ir policijai. 1940 metai įrodė, kad tai labai stipriai nuteikė prieš valdžią daugumą piliečių.
Stabiliausiais Lietuvai buvo 1950-1998 metai. Per istoriškai trumpą laikotarpį buvo atstatyti karo sugriauti miestai, sukurta nauja pramonė, išugdyta darbininkų ir valstiečių inteligentija, pasiekti didžiuliai teigiami pokyčiai žemės ūkyje, moksle bei kultūroje. Dauguma Lietuvos piliečių pirmą kartą per visą savo krašto istoriją pajuto, kad gali gyventi be krizių baimės ir palyginti pasiturinčiai, saugiai.
Daugiau pagyrimų sovietmečiui nevardinsiu, kad nepatekčiau į draudžamų žinių voratinklius. Be to, juk ir anuomet geidžiamos laimės nepasiekėme, nes ją kūrėme, kaip tautos daugumą įtikino „sąjūdiečiai“, okupacinėmis aplinkybėmis. Todėl ir tarybų valdžia žlugo, neišlaikiusi gorbačioviškosios pertvarkos laisvių ir šaltojo karo smūgių.
Tarybinės valdžios laikotarpį pakeitė Vakarų demokratijos laikotarpis. Bet ne tradicinės Vakarų Europos demokratijos, o demokratijos, labai suamerikonintos, su JAV liberalizmu. Trumpai, vos du metus (1990-1992) paviešpatavę konservatoriai taip supriešino tautą, taip ją blogai nuteikė valdžios atžvilgiu, kad rinkėjai beveik vieningai sugrįžo prie persitvarkiusių socialdemokratiškų komunistų.
Štai tuomet ir sužydėjo trečiosios jėgos gėlynai, grindžiantys savo politiką liberalizmu. Tai politinės grupuotės, kurių nepavadinsi nei socialiomis, nei konservatoriškomis, nei tikrai dešiniosiomis, nei kairiosiomis. Jos LLRI giminaitės, propaguojančios kažką panašaus į anarchizmą, tačiau naudingą tik turtingųjų klasei. Anarchistai yra liaudies šalininkai ir didžiausi biurokratų, apskritai valdžios priešai. Turbūt šis, iš anarcistų pasiskolintas ir pritaikytas turtingiesiems liberalų bruožas padėjo jiems sukaupti nemažai populiarumo, paveikė kitas partijas ir todėl jos taip pat puolė stiprinti „liberaliąją demokratiją“ ir valdžią visiškai sukompromitavo piliečių akyse. Į rinkimus jau ateina tik mažuma, Seimu ir Vyriausybe pasitiki taip pat tik mažuma, teismais apskritai niekas nepasitiki. Štai ir aplinka, kurioje paradeda gimti stiprios valdžios ilgesys.
Labai atidžiai žurnale „Gairės“ (2012, Nr. 1) peraskaičiau profesoriaus Dobilo Kirvelio straipsnį, kuriame atvirai iškeliamas klausimas: ar demokratija (ne)kenkia Europos ateičiai? Autorius, nagrinėdamas šią temą, primena, kad be demokratinio visuomenės valdymo būdo yra plutokratinis, kur padėtį nulemia turtas, kleptokratinis – kai valdžios elitas atsiranda iš nusikaltėlių ir biurokratų sueities, ir meritokratinis, kai nusivylus visais kitais valdymo būdais, tautoje kyla idėja valdžią atiduoti talentingiausiems ir labiausiai nusipelniusiems visuomenei asmenybėms bei grupėms.
Tai žinoma taip pat ne demokratiškas valdymo būdas, bet jis gali būt efektyviu, kai globalizacijos, kapitalistinių krizių aplinkybėmis reikia spręsti visuomenės suvienyjimo, piliečių intelektualinių bei turtinių galių sutelkimo uždavinius visos tautos labui. D.Kirvelis pateikia net Singapūro, kaip meritokratinio valdymo pionieriaus, pavyzdį. Ištikimas socialdemokratijai profesorius siūlo LSDP persiorientuoti meritokratiniam valdymui, ugyti tam tinkamus politikus, kurie sugebėtų būti atspariais korupcijai ir net nedemokratinio valdymo būdais išsaugotų ir plėtotų socialiai orientuotos valstybės modelį.
Tokia vieno ryškiausių kairiųjų teoretiko pažiūra, atsižvelgiant į stiprėjantį visuomenėje tvirtos valdžios ilgesį.
Žinoma, daugiau ir griežtesnių siūlymų, kaip ištaisyti liberalų klaidas tautų gyvenime, gimsta dešiniųjų sparne. Čia dėmesį pritraukia ne vien Vengrijos pavyzdys, tačiau ir plintantys prisiminimai apie klestėjusią Vokietiją, kai ją valdė Fiureris, Italiją – kai ją valdė Dučė, Ispaniją – kai ją valdė Generalisimus Franko. Ne tik murzininkai, bet ir mūsų tautininkai kartais sučiulba apie efektyvų valdymą smetonmečiu.
Tai demokratijai pavojingi simptomai, nes permainų ilgesys dažnai prisišaukia ir tokias permainas, dėl kurių tenka apgailestauti pamačius ne gerovės rūmus, bet griuvėsių krūvas.
Lietuviai jau pamokyti, todėl prie naujojo valstybės valdymo modelio turėtų artėti labai atsargiai.
Nors ką gali žinoti, juk pagal tarptautines apklausas dauguma lietuvių yra nusivylę kapitalizmu ir demokratija.
Internetinis “laikrastisopozicija.lt” 2012.01.30.
XXI amžius prasidėjo ne karu su komunizmu, bet kruvinais krikščioniškojo pasaulio konfliktais su islamiškuoju, su globalistų nuskurdintomis tautomis. Klasikinio kapitalistinio liberalizmo ekonomiką prie sienos pradėjo spausti ne hitlerinė Vokietija ar satalinistinė Tarybų Sąjunga, kaip anais laikais, bet kinų socialistinis kapitalizmo hibridas. Stiprėjant masių aktyvumui, socialiai orientuotos valstybės bei reguliuojamos rinkos pažadais puošiamos Rusijos, Ukrainos, Kazachstano, Baltarusijos ir kitų buvusiųjų TSRS valstybių politikų programos. Savąjį kelią, nudažytą ne mėlynomis liberalų, bet raudonomis kairiųjų spalvomis renkasi JAV monopolijų apiplėštos Pietų Amerikos tautos. O Vengrijoje susigriebė net dešinieji konservatoriai, bandantys įvesti savo „demokratiją“, kad atsikratytų liberalistinio chaoso. Jie pradžiugino visus, tame tarpe ir Lietuvos konservatorius.
Tokiame pasauliniame kontekste pradeda atsigauti ir socialistinės pažiūros. Šimtatūkstantinės nuskurdintų darbo žmonių demonstracijos prieš bankininkų savivalę, prieš liberalų politiką krizės labiausiai pažeistose Europos šalyse rodo, kad nyksta beviltiškumo jausmai, kurie, žlugus socializmui Rytų Europje ir Tarybų Sąjungoje, slopino kairiųjų politinių organizacijų ir profsąjungų judėjimą. Nestabilumas, kainų kilimas, atlyginimų smukimas, kiauri biudžetai labai blaivina žmones. Pradedama ramiau analizuoti, kas XX amžiuje buvo blogai ir kas gerai, ko verta atsisakyti, o ką reikėtų tobulinti ir iš praeities perkelti į XXI amžių.
Tai pozityvūs poslinkiai.
Ypatingai skaudžiai liberaliosios politikos nesekmės palietė Lietuvą. Nusikalstama, visuomenei žalinga privatizacija, beprasmė „patriotų“ kova su „nepatriotais“, didžiulė bedarbystė ir ciniškai žiaurus dirbančiųjų išnaudojimas taip deformavo mūsų kraštą, kad jis iš pirmaujančio buvusioje TSRS virto labiausiai nugyventu ES. Akis bado valdžios, susipainiojusios „laisvosios rinkos“ voratinkliuose, bejėgiškumas. Ne be reikalo iš mūsų šaipomasi, kad esame vienintele pasaulyje tauta, kuri dirba užsienyje, o Tėvynėje tik atostogauja, tauta, kurios piliečiai teisingumą suranda ne savo krašte, bet Strasbūre.
Kodėl nuo pernelyg centralizuotos tarybinės valdžios staigiai nuriedėjome į anarchiško liberalizmo lankas?
Manu, pirmiausia, prie šios lemtingos Arvydo Juozaičio žodžiais tariant istorinės klaidos prisidėjo „Sąjūdžio“ dešiniųjų, vėliau tapusiais konservatoriais ir kitais radikalais, sukelta neapykanta valdžiai apskritai. Jie anuomet spjaudė į šulinį iš kurio dabar tenka gerti patiems.
Valdžios negerbimas Lietuvoje tikrai didžiulis, jis turi net istorines šaknis. Juk priekaištauti galima net Vytautui Didžiajam, kad nepasinaudojo Žalgirio mūšio pergale ir neprijungė Prūsijos prie Lietuvos. O po Vytauto juk visi kunigaikščiai ir didikai valdė Lietuvą vis prasčiau ir prasčiau, kol ją apskritai pražudė. Nekaip Lietuvą valdė ir smetonininkai. Prarado Vilniaus ir Klaipėdos kraštus, maždaug 80 procentų gyventojų vertėsi primityviu žemės ūkiu, darbo užmokestis silpnučiame pramonės sektoriuje buvo mažiausias Europoje, o gyventojų neraštingumas didžiausias. Bedarbystė arba jos nuolatinė grėsmė slėgė kiekvieną darbo žmogaus šeimą. Masinę emigraciją pristabdė tik tai, kad kovojančios su pasauline krize JAV ir Pietų Amerikos valstybės apribojo imigrantų srautus iš Europos. O tuo tarpu Lietuvos skurdaus biudžeto išlaidos didėjo ne ūkio stiprinimui, bet biurokratijai, kariuomenei ir policijai. 1940 metai įrodė, kad tai labai stipriai nuteikė prieš valdžią daugumą piliečių.
Stabiliausiais Lietuvai buvo 1950-1998 metai. Per istoriškai trumpą laikotarpį buvo atstatyti karo sugriauti miestai, sukurta nauja pramonė, išugdyta darbininkų ir valstiečių inteligentija, pasiekti didžiuliai teigiami pokyčiai žemės ūkyje, moksle bei kultūroje. Dauguma Lietuvos piliečių pirmą kartą per visą savo krašto istoriją pajuto, kad gali gyventi be krizių baimės ir palyginti pasiturinčiai, saugiai.
Daugiau pagyrimų sovietmečiui nevardinsiu, kad nepatekčiau į draudžamų žinių voratinklius. Be to, juk ir anuomet geidžiamos laimės nepasiekėme, nes ją kūrėme, kaip tautos daugumą įtikino „sąjūdiečiai“, okupacinėmis aplinkybėmis. Todėl ir tarybų valdžia žlugo, neišlaikiusi gorbačioviškosios pertvarkos laisvių ir šaltojo karo smūgių.
Tarybinės valdžios laikotarpį pakeitė Vakarų demokratijos laikotarpis. Bet ne tradicinės Vakarų Europos demokratijos, o demokratijos, labai suamerikonintos, su JAV liberalizmu. Trumpai, vos du metus (1990-1992) paviešpatavę konservatoriai taip supriešino tautą, taip ją blogai nuteikė valdžios atžvilgiu, kad rinkėjai beveik vieningai sugrįžo prie persitvarkiusių socialdemokratiškų komunistų.
Štai tuomet ir sužydėjo trečiosios jėgos gėlynai, grindžiantys savo politiką liberalizmu. Tai politinės grupuotės, kurių nepavadinsi nei socialiomis, nei konservatoriškomis, nei tikrai dešiniosiomis, nei kairiosiomis. Jos LLRI giminaitės, propaguojančios kažką panašaus į anarchizmą, tačiau naudingą tik turtingųjų klasei. Anarchistai yra liaudies šalininkai ir didžiausi biurokratų, apskritai valdžios priešai. Turbūt šis, iš anarcistų pasiskolintas ir pritaikytas turtingiesiems liberalų bruožas padėjo jiems sukaupti nemažai populiarumo, paveikė kitas partijas ir todėl jos taip pat puolė stiprinti „liberaliąją demokratiją“ ir valdžią visiškai sukompromitavo piliečių akyse. Į rinkimus jau ateina tik mažuma, Seimu ir Vyriausybe pasitiki taip pat tik mažuma, teismais apskritai niekas nepasitiki. Štai ir aplinka, kurioje paradeda gimti stiprios valdžios ilgesys.
Labai atidžiai žurnale „Gairės“ (2012, Nr. 1) peraskaičiau profesoriaus Dobilo Kirvelio straipsnį, kuriame atvirai iškeliamas klausimas: ar demokratija (ne)kenkia Europos ateičiai? Autorius, nagrinėdamas šią temą, primena, kad be demokratinio visuomenės valdymo būdo yra plutokratinis, kur padėtį nulemia turtas, kleptokratinis – kai valdžios elitas atsiranda iš nusikaltėlių ir biurokratų sueities, ir meritokratinis, kai nusivylus visais kitais valdymo būdais, tautoje kyla idėja valdžią atiduoti talentingiausiems ir labiausiai nusipelniusiems visuomenei asmenybėms bei grupėms.
Tai žinoma taip pat ne demokratiškas valdymo būdas, bet jis gali būt efektyviu, kai globalizacijos, kapitalistinių krizių aplinkybėmis reikia spręsti visuomenės suvienyjimo, piliečių intelektualinių bei turtinių galių sutelkimo uždavinius visos tautos labui. D.Kirvelis pateikia net Singapūro, kaip meritokratinio valdymo pionieriaus, pavyzdį. Ištikimas socialdemokratijai profesorius siūlo LSDP persiorientuoti meritokratiniam valdymui, ugyti tam tinkamus politikus, kurie sugebėtų būti atspariais korupcijai ir net nedemokratinio valdymo būdais išsaugotų ir plėtotų socialiai orientuotos valstybės modelį.
Tokia vieno ryškiausių kairiųjų teoretiko pažiūra, atsižvelgiant į stiprėjantį visuomenėje tvirtos valdžios ilgesį.
Žinoma, daugiau ir griežtesnių siūlymų, kaip ištaisyti liberalų klaidas tautų gyvenime, gimsta dešiniųjų sparne. Čia dėmesį pritraukia ne vien Vengrijos pavyzdys, tačiau ir plintantys prisiminimai apie klestėjusią Vokietiją, kai ją valdė Fiureris, Italiją – kai ją valdė Dučė, Ispaniją – kai ją valdė Generalisimus Franko. Ne tik murzininkai, bet ir mūsų tautininkai kartais sučiulba apie efektyvų valdymą smetonmečiu.
Tai demokratijai pavojingi simptomai, nes permainų ilgesys dažnai prisišaukia ir tokias permainas, dėl kurių tenka apgailestauti pamačius ne gerovės rūmus, bet griuvėsių krūvas.
Lietuviai jau pamokyti, todėl prie naujojo valstybės valdymo modelio turėtų artėti labai atsargiai.
Nors ką gali žinoti, juk pagal tarptautines apklausas dauguma lietuvių yra nusivylę kapitalizmu ir demokratija.
Internetinis “laikrastisopozicija.lt” 2012.01.30.
Įrašas neturi komentarų.
 Gegužė 2013 |
| P | A | T | K | P | Š | S |
|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | ||
| 6 | 7 | 8 | 9 | 10 | 11 | 12 |
| 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 |
| 20 | 21 | 22 | 23 | 24 | 25 | 26 |
| 27 | 28 | 29 | 30 | 31 | ||
