DELFI BLOGAS - a.brazaitis » Įrašai » A.Brazaitis. Ar suderinami mokslas ir religija?

Pradėk blogą

Naujas įrašas

Mano įrašai

Mano nuostatos

Pradžia
Vartotojų blogai
a.brazaitis

A.Brazaitis. Ar suderinami mokslas ir religija?

Pirmadienis, 2012-02-13 21:46 Be temos, Religija, Istorija | 0 komentarų

Nemažą tikinčiųjų ir laisvamanių dėmesį patraukia retkarčiais žiniasklaidoje skelbiamos publikacijos religine tematika. Pavyzdžiui, vasario 5 d. „Delfyje“ pasirodė prof. Jono Grigo straipsnis „Mokslas ir religija: ar jie suderinami?“. Tema intriguojanti, todėl netenka stebėtis, kad pagal komentarų skaičių tapo beveik rekordininke: vos parą pabuvusi pirmajame puslapyje sulaukė apie 1000 atsiliepimų. Bandžiau suskaičiuoti kurių – tikinčiųjų ar laisvamanių – daugiau. Bet nepavyko. Apytikriai pasakyčiau, kad vienam laisvamaniui oponavo 2-3 tikintieji.

Nors straipsnyje primenama, kad mokslas, siekdamas suprasti Gamtos ir Visatos mechanizmus, o religija – jų prasmę, negali būti atskirti, vistik autorius sąžiningai pripažino, kad paskelbus Č. Darvino knygą „Rūšių kilmė“, mokslas ir religija stojo į priešiškas pozicijas, pirmauti ėmė tai viena, tai kita pusė, tuomet daugelis mokslininkų tapo nepakančiais religijai, kaip kitados Bažnyčia buvo netolerantiška mokslui. Bet straipsnyje aiškesnio atsakymo į antraštėje iškeltą klausimą nepateikiama ir tai paskatino gyvą diskusiją.

Žinoma, į publikacijas tikėjimo tema kiekvienas žmogus žiūri pro savo išsilavinimo bei įsitikinimų prizmę, pateikdamas pats sau arba visuomenei skirtingus „tiesos“ įrodymus.

Manau „Laisvosios minties“ skaitytojus labiausiai domins, kaip į J. Grigo straipsnį atsiliepė ateistai, todėl pateikiu keletą jų samprotavimų.

Pirmai komentarų grupei priskirčiau kategoriškuosius.

Kategoriškasis komentaorius rašo, jog net kalbos negali būti apie legendų ir šamanų mitų pagrindu sukurtos religijos suderinnamumą su mokslu. Tik fantastų ir emocingų žmonių galvose gali kilti mintys apie religijos suderinamumą su mokslu. Žmonės religiją susikūrė savo malonumui ir ja naudojasi kaip raminančiu vaistu, kad nustumtų niūrias mintis, kai susiduria su gyvenimo problemomis, mirtimi ir gamtos jėgomis. O mokslas remiasi faktais, bandymais ir tikrais gyvenimo duomenimis. Gal religiją galima būtų suderinti su menu, kur lemiamą vaidmenį turi emocijos, tik ne su mokslu. Tartum papildydamas tokį požiūrį apie religijos kilmę iš mitų bei emocijų, kitas komentatorius rašo, kad Naujasis testamentas sudarytas iš maždaug 4000 nuorašų ir 25 000 fragmentų graikų kalba, parašytų apie 50-120 m. e. metus. Jose daugybė nuorodų, arba tiesiog kopijų iš Senojo Testamento. Seniausiu laikomas perrašytas Pauliaus laiškas tesaloniečiams. Manoma, jis rašytas apie 50 m. e. metus – maždaug 20 m. po Jėzaus nukryžiavimo. Nėra nei vieno autentiško dokumento. Visi – tik ranka perrašinėtos kopijų kopijos. Seniausi autentiški dokumentai apie krikščionybę datuojami II amžiumi. Į lotynų kalbą juos pirmą kartą Naujajame testamente išvertė šv. Jeronimas (347-420 m.) ankstyvosios krikščionybės laikais.

Tai vienintelis netiesioginis Kristaus buvimo „įrodymas“. Moksliniu požiūriu labai silpnas įrodymas.

Kitas komentatorius, nurodęs, kad jis buvo kunigu, papildo šiuos duomenis, pabrėždamas, kad žmones lengva apmulkinti biblinėmis pasakomis, nes daugelis net nežino, kas ta Biblija. Jis nurodo, kad pirmo tūkstantmečio pradžioje buvo daugybė padrikų senovinių rankraščių įvairiomis kalbomis (daugiausia aramėjų ir graikų), kuriuose buvo visiškas haosas, ir niekas nieko nesusigaudydavo. Imperatoriaus Konstantino nurodymu jo sukurta organizacija „Korektorija“ sutvarkė tuos padrikus įvairių epochų raštus iki „Biblijos“ ir „Evangelijų“ lygio. Seniausias dabar žinomas originalas datuojamas 331 m. PO KRISTAUS. Beje, visi tekstai aramėjų kalba buvo uždrausti, nes prieštaravo krikščionių dogmoms. Palikti tik graikų kalba. Jokiuose išlikusiuose Kristaus laikų raštuose Dievo sūnus neminimas. Net apie patį Kristų originalių užuominų niekur nėra. Visi pasakojimai – iš Evangelijų, kurios buvo pradėtos rašyti pagal girdėtus „Kristaus mokinių“ pasakojimus jau po kelių dešimtmečių nuo JO mirties, kai nebebuvo nei gyvų liudytojų, nei tkslių duomenų.

Komentaruose yra įdomus pastebėjimas, kad mūsų laikų dvasininkai, skirtingai nuo viduramžių, mažai dėmesio skiria Velniui. O juk tai antroji religijos dalis. Dabar Pragaras ir velniai nutylimi todėl, kad tai labai antimoksliška ir šiek tiek daugiau išsilavinusiems sunku tuo tikėti. Komentatorius mano, kad ateis laikas, kai ir į Dievo mitą žmonės žiūrės panašiai kaip į Velnio mitą.

O štai matyt socialistinių įsitikinimų komentatorius įrodinėja, kad krikščionybė Europje sparčiai plito tik todėl, kad ji tapo feodalinės visuomenės valdymo dalimi ir pati virto stambiausiu feodalu. Dabar ji tarnauja kapitalistams, ugdydama darbo žmonių paklusnumą, nusižeminimą ir susitaikymą su išnaudojimu. Neturtingus žmones piktina prabangus dvasininkų aukštuomenės gyvenimas, iš feodalizmo laikų paveldėta ir bažnyčiose bei cerkvėse eksplotuojama apeigų ir aprėdų pompastika, muzika ir kiti emociniai efektai.

Komentaruose radau įdomius apklausų duomenis, atliktus JAV: 80 procentų mokslininkų prisipažino esą ateistais ir tik 20 procentų – tikinčiaisiais. Gamtos ir tiksliųjų mokslų grupėje šis santykis ateistų naudai dar didesnis.

Kadangi komentarų, palaikančių nuomonę, jog tikintieji į religijos kilmę žiūri nemoksliškai yra daug, apsiribosiu tik išvardintais.

Antrai komentarų grupei priskirčiau politiškus, liečinčius Romos Katalikų bažnyčios istoriją. Juose labai aštriai kritikuojamas Vatikanas. Pirmiausiai primenami jo rengti kryžiaus karai ir smurtinis pagonių krikštas.

Pirmąjį Kryžiaus žygį (Izraelin) paskelbė popiežius Urbonas II 1095-11-25. 1095-1291 Kryžiaus žygių aukos: 2-5 mln. civilių.

1209-49 Keturių kryžiaus žygių metu, inicijuotų popiežiaus Inocento III, nužudyta nuo 200 tūkst. iki 1 mln. kitų tikėjimų žmonių.

Ispanijoje buvo nužudyta apie 7 mln. saracėnų.

Prievarta skleidžiant krikščionybę Saksų, Danų, Švedų ir Norvegų žemėse, nužudyta apie 2 mln. gyventojų.

1147 m. – pirmasis kryžiaus žygis į Sarmatų žemes (popiežiaus Eugenijaus III), gyvenusius nuo Rugijos salų iki Vyslos. Vėliau – kitų genčių (prūsų, žemaičių, kuršių, estų, lietuvių, jotvingių ir t.t.) naikinimas.

1415 m. Bohemijoje ant laužo sudegintas „eretikas“ J. Husas. Vėliau čekai pasiūlė savo karūną Vytautui, bet bijodamas katalikų bažnyčios jis atsisakė.

1492 m. K. Kolumbas išsilaipino „Vakarų Indijos“ saloje (dabar Haitis). Saloje gyveno apie 3 mln. indėnų; 1514 metais liko – 27 000. Kiti buvo išžudyti arba ištremti.

Iš 8-9 mln. inkų iki 1590 m. liko 1,3 mln., t.y. 90 proc. „pagonių“ buvo išžudyta. Andų kalnyne nužudyta apie 6,5 mln. indėnų.

Vidurio Amerikoje (Meksika, Belizas, Nikaragva, Salvadoras) iš 25 mln. gyventojų 1519 metais iki 1595 gyvų liko 300 tūkst.

Indėnai turėjo priimti Katalikų tikėjimą, pripažinti Karalių ir Popiežių savo valdovais. Būdavo įsmeigiamas kryžius ir paskelbiama: „šios žemės yra karaliaus ir popiežiaus nuosavybė“. 1513 m. M. F. de Encisco rašė: „Karalius turi visas teises siųsti ginkluotus karius į popiežiaus jam dovanotas pagonių indėnų žemes. Jei indėnai nepaklūsta, karalius gali žudyti juos, pavergti, lygiai taip kaip Jozuė pasielgė su Jericho gyventojais“.

Užkariautojų neįsivaizduojamą sadizmą, betikslius žudymus Dievo vardu patyrė visi Naujojo Pasaulio žmonės. Daugumai katalikų indėnai buvo laukiniai gyvuliai, sudraskant juos buvo dresuojami šunys.

Tai tik keletas „atvertimo į tikrąjį tikėjimą“ istorinių faktų.

Didelę sąskaitą ateistai pateikia ir Lietuvos „krikšto“ istorijai. Apie tai nenuginčyjamai liudyja kryžiuočių Vokiečių ordino karų (1190–1330) kronika, parašyta to Ordino kapeliono Petro Dusburgiečio.

Kronikoje plačiai nušviečiamas Ordino įkūrimas XII a. pabaigoje, agresijos į Artimuosius Rytus metu, atsikėlimas ir įsitvirtinimas pavyslyje XIII a. pirmojoje pusėje.

Žymi kronikos dalis skirta prūsų žemių užkariavimui ir kovai prieš Lietuvą.

Autentiški faktai atskleidžia žiaurią, beatodairišką vokiečių feodalų, krikščionybės nešėjų Šv. Mergelės Marijos vienuolijos brolių ordino ekspansiją į baltų – prūsų, jotvingių, lietuvių žemes, niokojimus ir neįtikėtino žiaurumo žudynes didžiuliame plote nuo Vyslos žemupio iki centrinės Žemaitijos, Nevėžio ir Nemuno aukštupio, ilgą ir sunkią šių žemių gyventojų, Lietuvos valstybės kovą prieš krikščionybės skelbėjų agresiją, nežmonišką smurtą ir žiaurumą.

„1283 viešpaties metais, kai nuo karų su prūsų gentimis pradžios prabėgo jau 53 metai ir visos šios žemės giminės jau buvo nukariautos ir išvaikytos – neliko nė vieno, kuris nebūtų nuolankiai paklusęs šventajai Romos Katalikų bažnyčiai. Šv. Mergelės Marijos vienuolijos broliai šitaip pradėjo karą su ta galinga, kietasprande ir kariauti pratusia tauta, kuri gyveno Prūsos žemės kaimynystėje, anapus Nemuno, Lietuvos žemėje“ – rašoma Kronikose. Jose pilna įrašų apie sudegintus kartu su visais gyventojais kaimus, nuo žemės paviršiaus nušluotas ištisas apskritis.

Savo turtą, laisvę ir kraštą ginantys pagonys nebuvo laikomi žmonėmis, nes jais buvo laikomi tik pripažįstantys Katalikų bažnyčios mokymą. Tad nužudyti „ne žmogų“ nebuvo laikoma nuodėme, o jei netyčia nudaigojai krikščionį, tai buvo galima nusipirkti popiežiaus atleidimą – indulgenciją.

Dėl vietos stokos komentare neįdedami duomenys iš Marburgiečio, H. Latvio „Livonijos kronikos“ ir kitų šaltinių. Pabrėžiama, kad Romos Katalikų bažnyčia atsakinga už ne mažiau kaip 1 mln. prūsų, kuršių, žemaičių, jotvingių, lietuvių, latvių, estų ir kitų žmonių prievartinę mirtį Baltų žemėse, bei genocidinę politiką Baltiško paveldo atžvilgiu.

Komentatoriai smerkia Vatikaną ir už tai, kad jis buvo agresorių arba kolonizatorių pusėje beveik visuose Viduramžių ir Naujųjų laikų karuose arba geriausiu atvėju „stovėdavo po medžiu, kai žūdavo milijonai žmonių. Tik dabar po truputį stiprėja pacifistinės nuotaikos dvasininkijoje.

Nemažai komentatorių, manančių, kad mokslas ir religija neturi nieko bendro, nes mokslas yra faktų sritis, o religija – tik tikėjimas, todėl ir vadinama TIKĖJIMU. Jeigu būtų realių įrodymų, vadintųsi ŽINOJIMU. Mokslas niekada nei patvirtins, nei paneigs DIEVO egzistavimo, nes tam niekada nebus pakankamai faktų. Būtent todėl teisus komentatorius, pabrėždamas, kad Bažnyčia, nors maždaug 500 metų bando prisitaikyti prie mokslo atradimų, niekuomet nepajėgs atmušinėti mokslo įrodymų ir pasiekti savo tiesų pripažinimo mokslinėmis.

Šioje komentarų apžvalgoje dėmesį atkreipiau tik į krikščionybės klausimus ir neliečiu komentatorių samprotavimų kitų religijų istorijos, jų doktrinų bei filosofijos temomis. Tokių samprotavimų nedaug, bet vistik yra. Tai byloja apie neblogą Lietuvos laisvamanių išsilavinimo lygį.

Internetinis laikrastis “laisvojimintis.lt” 2012.02.14