DELFI BLOGAS - a.brazaitis » Įrašai » A.Brazaitis. Patriotizmas kaip tuščiaviduris margutis

Pradėk blogą

Naujas įrašas

Mano įrašai

Mano nuostatos

Pradžia
Vartotojų blogai
a.brazaitis

A.Brazaitis. Patriotizmas kaip tuščiaviduris margutis

Trečiadienis, 2012-03-14 16:12 Be temos, Kultūra, Lietuva | 0 komentarų

“Žinių radijuje“ Kovo 11-osios šventės išvakarėse nuskambėjo tokie žodžiai:
„Skaudu ir gaila, kad ši šventė vis dar tampa „neapykantos kažkam diena“, o juk turėtų būti tiesiog meilės Lietuvai švente“.Tai pasakė Andrius Kubilius. Panašiai „Lietuvos ryto“ televizijoje kalbėjo ir žinomas antikomunistas Algirdas Patackas.

Išgirdęs nepatikėjau savo ausimis. Juk tikrą teisybę pasakė tvirti konservatoriai, net jų lyderis. Nežinau ar šiuos žodžius girdėjo didieji „patriotai“, vadinę tautą šunauja, runkeliais, kagebynu, kolaborantynu ir panašiais žodžiais, ar Kubilius padarė įtaką jų galvosenai, bet aš tikrai nustebau. Nustebau, nes per visą savo aktyvios publicistikos laikotarpį, kai iš „Baltijos kelio“ pradėjome skirstytis kas kur, nenuilsdamas kritikavau nesantaikos kurstytojus, kviečiau valdžioje esančius santarvei ir tolerancijai kitaminčiams. Atidžiai stebėjau, kurioje politinės srovės pusėje plaukia daugiausiai nesantarvės drumzlių. Dar 1989 m., kai šios drumzlės tik pradėjo kilti į paviršių, rašiau „Tiesoje“ straipsnį „Be santarvės nėra ateities“, kuriame pabrėžiau, kad galime džiaugtis savo tautinės sąmonės atbudimu, bet kartu kritikavau, kad šio kilnaus tikslo siekti pradedame visiškai nekilniai, draskydami vieni kitiems akis.

Būtent tuomet pagal amerikiečių Džino Šarpo ir Peterio Akermano sukurtą tautų skaldymo ir nesmurtinių revoliucijų teoriją bei taktiką pradėjome kartu su „Sąjūdžiu“ skirstytis į ekstremistus ir santarvinikus, į stagnatorius ir reformatorius, į „patriotus“ ir „nepatriotus“, į galinčius tapti patriotais ir negalinčius, nes jie buvo komjaunuoliais, komunistais, įmonių ir kolūkių vadovais – buvo kolaborantais, nėjusiais kaip „didvyriški“ partizanai į miškus ginti Lietuvos ir žūti kartu su Lietuva.

Pavojingiausiu klystkeliu mūsų kraštui visais laikais buvo brolžudiška nesantaika. Nuo kunigaikščių laikų tarpusavyje besiriejančios grupės tik save laikė teisiomis, stipresnėmis už kitas. Ir Pertvarkos pažadintoje Lietuvoje nesantarvė kaip vėžio liga, paskatinta importiniais vaistais, pradėjo plisti per įvairiausius lapelius, proklamacijas ir net per rimtą „laisvąją žinisklaidą“, skleidžiančią naują, kovingąjį patriotizmą, įrodinėjantį, jog tik viena pusė teisinga, tik ji viską gali. Tokia buvo nesantarvės pradžia, kurią nuslopinti atrodė bus sunkiau kaip klasių kovą užbaigti. Juk negalėjo visa Lietuva tapti panašia į V. Žalakevičiaus filmo „Niekas nenorėjo mirti“ Lokių šeimą, kuri kaubojiškai užbaigė beprasmes pjautynes savo gimtajame kaime.

Ir štai atėjo metas, kai konservatorių lyderis kviečia pilietinei taikai, kviečia visus piliečius bent Kovo 11-ąją nesivaidyti, bet reikšti meilės jausmus savo Lietuvai.

Kas taip stipriai paveikė Kubilių ir Patacką? Ko gero „koloborantinė tauta“, kuri šių metų spalio mėnesį vėl balsuos ir išrinks dar nežinia ką. Vėl savo žodį tars tauta, kuri pradėjo bėgti iš Lietuvos, sukurtos ekstremistiškų reformatorių pagal amerikiečių receptus. Vieni bėga nuo šios bėdos, kiti, dar pasilikę Tėvynėje, pradeda jausti tarpusavio niekinimo ir „patriotinės“ kovos beprasmybę.

Patriotizmas, kaip kovos supratimas, labiausiai tinkamas tik kariškiams, ir tik mūšio lauke. O taikiame gyvenime reikia kitokio patriotizmo. Tokio, kuris nekastų apkasų ir nestatytų barikadų tarp įvairių piliečių.

Nors šių metų Kovo 11-osios valstybiniai renginiai dar buvo pakankamai prisotinti konservatorių turiniu, tačiau juose jau buvo mažiau pykčio ir „megztųjų berečių“ dvasios. Net krašto apsaugos ministrė prakalbo apie šių dienų problemas ir iššūkius. Tačiau dauguma valdžios parinktų oratorių, primindami „blogą praeitį“, stropiai propagavo savąjį patriotizmą, ir turbūt to nenorėdami jį pavaizdavo panašiu į išsiurbtą kiaušinį, ant kurio paišomi gražūs tautiniai ornamentai. Per 22 metus juk iš šio kiaušinio buvo išsiurbti ir išvežti į svetimas šalis ne tik materialiniai turtai, bet ir geriausi, darbingiausi piliečiai, Lietuva pradėjo mažėti link tragiškos padėties.

Dėmesio buvo verti ir du nevalstybiniai renginiai. Tai vadinamųjų skustagalvių „patriotų“ eisena Gedimino prospekte su šūkiais „Lietuva – lietuviams!“ ir nepartinės visuomenininkų grupės renginiai „Švęskime laisvę“, į kuriuos buvo kviečiami visų įsitikinimų žmonės. Šiuose renginiuose organizatorių sumanymu turėjo būti daug linksmybių ir šventinio džiaugsmo, bet ne politikos, žodžiu, margučių marginimo ant tuščių lukštų.

Pirmoji – atgrasi, rėksmingai politiška, nacionalistiška, sustiprėjusi iš valdžios išstumtais veikėjais, antroji – tolerantiška, gerbtina ir panaši į tai, ką tyčia ar netyčia pasakė Kubilius, pajutęs, kad 70 procentų lietuvių tapo apolitiškais, užsispyrusiai neinančiais balsuoti „nežinia už ką“, vengiančiais gatvių mitingų ir viešai kalbančiais, kad jiems politika neįdomi, nereikalinga.

Buvo ir trečioji tautiškai nusiteikusių jaunų žmonių grupelė, pasivadinusi „Pro Patria“ sambūriu. Galima sakyti, kad tai artimi tautininkų dvasiai jų vaikaičiai. Jie į Rašytojų sąjungą pakvietė radikalų stipriai apipešiotus Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarus, Persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės narius, kad padiskutuotų klausimu: koks patriotiškumas ištikrųjų reikalingas Lietuvai?

Visuose valstybiniuose ir nevalstybiniuose renginiuose buvo daug tikrai karštų meilės žodžių pasakyta Tėvynei Lietuvai. Bet po širdžiai mielais žodžiais buvo slepiama tikroji tiesa apie pažemintų ir nuskurdintų piliečių padėtį, apie LIETUVOS ESMĘ. Juk negalima sutikti su tuo, kad mūsų Tėvynės esmė – tai spalvingi paradai, patriotiškos kalbos valdžios tribūnose ir rūpestis mūsų laikų bajorų gyvenimų bei jų problemomis, jų dar sotesniu gyvenimu nuskurdintųjų ir išnaudojamųjų sąskaita. Nutylint liaudies vargus ir nelaimes tikrojo patriotizmo nebeįmanoma išugdyti. Tai būtų smetoniškas patriotizmas, kurio skelbėjai, nuskurdinę liaudį, dūmė nuo jos pykčio užsienin kelnes pasiraitoję. Šiandien tikrieji patriotai būtent tie, kas pripažįsta šių dienų neteisybę, protestuoja prieš ją, kas darbu, o ne žodžiais pripildo mūsų ištuštėjusio margučio vidų visų gerovei skirtomis materialinėmis ir kultūrinėmis vertybėmis.

Internetinis “laikrastisopozicija.lt” 2012.03.12

Įrašas neturi komentarų.