DELFI BLOGAS - a.brazaitis » Kategorijos "Politika" archyvas

A.Brazaitis. Pražūtingas nacionalistų patriotizmas

Šeštadienis, 2013-03-09 11:40 Be temos, Krizė, Politika, Istorija, Lietuva | 0 komentarų

Iki šių metų Kovo 11-ąją, pasipuošę tautine atributika, prakaukšėdavo Vilniaus Gedimino prospektu grupė jaunuolių, įsivaizduojančių, kad jie patys patriotiškiausi iš visų patriotų. Šių „tautininkų“ pagrindinis lozungas būdavo „Lietuva lietuviams“. Vilniaus meras Artūras Zuokas šiemet patriotiškiausiems patriotams pasiūlė demonstruoti savo pažiūras ne Gedimino prospekte, bet Neries paupyje. Kaip, beje, ir homoseksualams. Abi šios grupės pasijuto diskriminuojamos. Kuo baigsis mero konfliktas su „patriotais“, dar neaišku. Mat jie grasina teismu ir nesankcionuotomis eitynėmis būtent ten, kur neleidžiama.

Man šie tautiniai patriotai norom nenorom primena pačiais patriotiškiausiais save vadinusius hitlerjugendus, kurie praėjusiame amžiuje irgi triukšmavo, kad ne tik Vokietija, bet ir visa Europa privalo priklausyti vokiečiams. Jie, nešdami svastikas ir deglus Vokietijos miestų gatvėmis, dainavo:

…Von der Maas bis an die Memel ,
Von der Etsh bis an der Belt,
Deutschland, Deutshland uber alles ,
Uber alles in der Welt !

Vokiečiai, valdant naciams, tapo labiausiai nacionalizmo apsėsta ir jo jausmų suvienyta tauta, suvienyta perdėtu išdidumu ir priešiškumu kitoms tautoms bei ideologijoms. Kas iš to išėjo, manau, priminti nereikia – nei Maaso, dabar vadinamo Mastrichtu, nei Mėmelio, dabar vadinamo Klaipėda, neliko Vokietijos žemėlapyje. Buvo nustatytos naujos sienos su Lenkija, Prancūzija, Čekoslovakija ir kitomis kaimyninėmis valstybėmis be Prūsijos, be kitų vokiečių valdytų teritorijų, nes neliko ir Reicho imperijos bei ją šlovinusių dainininkų. Jeigu dabar kai kas nedrąsiai ir iškelia lozungą „Vokietija vokiečiams“, tai tik turkų, lenkų, arabų ir kitų imigrantų pagąsdinimui.

Ką nori pagąsdinti mūsiškiai nacionalizmu svaigstantys jaunuoliai? Daug blogiau, kai šio neapykantos kitataučiams ir kitaminčiams jausmo neatsikrato ir vyresni, garbaus amžiaus piliečiai.

Neseniai perskaičiau konservatoriaus Roko Žilinsko publikaciją, kurioje jis cituoja laišką, pilną neapykantos skaitantiesiems „kolaborantų“ Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos, Liudo Giros kūrinius, nenuverčiantiems praeitį primenančių monumentų ir geriantiems rusišką vodką, užkandant „tarybine“ dešra. Laiško autorius įsitikinęs, kad tik jis vienas gali teisingiausiai vertinti 1940 ir 1990 metų istorines aplinkybes. Ar nepanašu į tai, kad Lietuva turi priklausyti tik „tikriems lietuviams“, o jos istorija – tik „nacionalpatriotams“?

Prisiminiau žurnalisto V.Valiušaičio publikaciją, kurioje cituojamas antismetoniškas partizanų kapeliono J.Lelešiaus-Grafo dienoraštis:

„Guliu šiauduose ir galvoju: dėl ko mes turime vargti, dėl ko mes tik vieni turime nešti tautos kryžių ir vargus? Turėdamas laiko, imu ieškoti viso to kaltininkų…

…Prieinu išvadą, kad biednuomenės socialinė padėtis mūsų Nepriklausomybės laikais jiems buvo nepakenčiama.(…) Darbininkas su savo šeima kentė badą, tuo tarpu kita žmonių dalis ruošė ištaigingus balius, kuriuose dažnai keldavo net naktines orgijas. Tą visą matė varge beskęstantis darbininkas. Jo galvosenoje vyravo neapykanta buržuazijai. Tokių užmirštų ir varge skęstančių šeimų buvo ne viena. Jos būrėsi viena prie kitos vis į didesnius ratelius(…). Juos traukė komunistai. Maskva, nors pati skendo neturte, bet tam pinigų negailėjo. Jeigu mūsų nepriklausomybės laikais būtų buvęs kreipiamas dėmesys į tą vargstančią liaudį, į jos vargingą buitį – to šiandien nebūtų įvykę… Kiekvienas valdininkas jautėsi padėties viešpats.(…) Tarnautojas yra skirtas patarnauti visuomenei. O mūsų valdininkija išbardavo, iškoneveikdavo bemokslį kaimietį, siųsdavo velniop. Pagieža tautoje augo. Vieni dairėsi į Maskvą, antri – į Berlyną, o treti – į Varšuvą (…). Nedovanotinos tai klaidos, nedovanotini apsileidimai, kurie ir privedė tautą prie pražūties. (…) Nereikia Lietuvai elgetų, nes visiems pakanka duonos, nereikia taip pat ir ponų, kurie valgytų kitų prakaitu uždirbtą duoną.

Tokia buvo Lietuva lietuviams. Būtent ši tiesa padeda suprasti kodėl taip, o ne kitaip, klostėsi 1940 metų įvykiai mūsų šalyje.

Tikrai, jeigu nežinotum, kas ir kur rašė, pagalvotum, kad tai panašu į dabartinių „socialfrontininkų“ tekstą. „Patriotai“ galėtų, kaip dabar įprasta, autorių kaltinti kolaborantišku mąstymu, tarnyba kam nors: Maskvai, Berlynui, Varšuvai, Rytams ar Vakarams. Gal nepatriotai ir tie, kas dabar mato praeityje ne vien blogį, kas kuria kritiškus mūsų laikų meno kūrinius, rašo konservatorių dvasiai nemielus straipsnius ir viešai sako, kad ne tokios Lietuvos norėjome?

Aklas, nekritiškas patriotizmas mums kainavo apie 20 tūkstančių miškuose žuvusių jaunų vyrų, maždaug tiek pat miškinių nužudytų tarybinę santvarką rėmusių arba visai nekaltų piliečių ir per 200 tūkstančių ištremtų į Sibirą. Maždaug dešimtmetį nebuvo ramaus gyvenimo, kurio ypač reikėjo norint greičiau užgydyti karo žaizdas. Kai susimąstai prie šių skaičių, kai matai, kad kai kurių galvose ir elgesyje vis dar nesibaigia pražūtingas karas, pradedi galvoti, kas geriau – aklas nacionalizmas, neįvertinantis realybės, ar R.Žilinsko cituojamame laiške smerkiamas pragmatiškasis kolaboravimas?

O gal nei tas, nei anas? Juk šiandien pasaulis pilnas ieškančių naujų civilizacijos kelių, naujų santvarkų.

Žmogus, negerbiantis savo tautos, kalbos ir kultūros, tarybiniais metais buvo vadinamas „Ivanu, ne pomniaščiu rodstva“ („Ivanu, neprisimenančiu iš kur kilęs“). Dabar panašių kosmopolitų, siekiančių naujos Europos federacijos, kurioje ištirptų tautos, jų valstybingumas, ar globalios Lietuvos adoratorių yra ne mažiau, nei internacionalistų tarybiniais metais. Bet ne ką mažiau už kosmopolitus pavojingi agresyvūs nacionalistai. Jie panašūs į narkomanus, kurie savo perteklinių jausmų nesugeba valdyti ir todėl pavojingi. Tie jausmai nukreipiami prieš kitataučius ir kitaminčius. Kaip hitlerjugendų, dievinusių nacių bibliją „Mein Kampf“ ir svajojusių užkariauti pasaulį.

Jeigu tarp šių prieštaringų jausmų vis tik nerandame aiškaus atsakymo sau, tuomet galima nieko negalvojant ruoštis žygiui su lozungu „Lietuva lietuviams!“. Drąsinančią karo dainą užtrauksim, save paaukštinsim? Nors šiandien teisingiausiai skambėtų daina Justino Marcinkevičiaus žodžiais: Tėvyne dainų ir artojų, už ką tu mus šitaip baudi… iš kur šitas pyktis ir kerštas, tas melas vardan Lietuvos?

Žinoma, pagyvenusių žmonių, istorijos skaudžiai pamokytų, linkusių gerbti praeitį ir tarybinę kultūrą, blaiviai vertinti savo laiką, kuriame gyveno, nacionalistiniais lozungais nesuviliosi. Bet mūsų vaikai, 20 metų nuolat, net per valstybines šventes girdintys kovos su vidaus ir užsienio priešais gaidas, gal iš tikrųjų nori paklaidžioti patriotinių jausmų labirintuose, kuriuose yra labai pavojingų posūkių? Vedlių, kad ir kaip būtų gaila, tokioms jaunimo klajonėms netrūksta.

Švęsdami valstybines šventes, matome nemažai renginių, persunktų lozunginio patriotizmo dvasia. Nesakau, kad tautai nereikia patriotizmo. Reikia. Bet tokio, kuris neslopina proto ir neužtemdo akių, kurio antroji pusė nebūtų liguistas avantiūrizmas. Sveikas patriotizmas skatina kritiškąjį pilietiškumą ir nekovoja „už valstybę be žydų, rusų, lenkų, be socialistų ar komunistų“. Būtinai reikia patriotizmo, bet tik tokio, kuris yra civilizacijos pusėje, kuris telkia įvairių tautybių ir įsitikinimų piliečius, siekiant gerovės ne vien išrinktajai tautai ir turtingiesiems.

Mūsų valstybinių švenčių renginiuose ir radijo bei televizijos laidose prasčiausiai atrodo politikai, kurie, gaudami dideles algas, valstybines pensijas ir rentas, bando aukštinti gyvenimą ir „laimėjimus“, kurių dauguma piliečių iš tikrųjų nejaučia. Tai nei kiek nesumažina tragizmo, kai tauta išsivaikšto ir traukiasi baisiau kaip Didžiosios kunigaikštystės žlugimo metais. Kaip reaguoja į tokias politikų kalbas dauguma visuomenės, galima spręsti iš komentarų internetiniuose puslapiuose ir laiškuose žiniasklaidos redakcijoms.

Labai patriotiški politikai ar politikės, atitrūkę nuo piliečių gyvenimo, bendraujantys tik su savimi ir savo bendraminčiais , yra pažangos stabdžiai, nes slopina kritikos ir savikritikos jausmus, skiepija susitaikymo su blogiu nuotaikas, praradę suvokimą apie tikruosius procesus, vykstančius žmonių gyvenime ir sąmonėje, pasmerkia valstybę ir visuomenę stagnacijai. Žinau, kokį pasipiktinimą bedarbiui, arba dirbančiam už minimalią algą darbininkui, skurde skęstančiam pensininkui sukelia tuščios kalbos apie laisvę ir gerovę, kuri daugumai piliečių virto pralaimėjimais ir vilties praradimu. Šių jausmų negali nuslopinti nei lozungai, nei agresyviais šūkiais sustiprintos radikalų demonstracijos. Tik piliečių solidarumas su valdžia, matančia žmonių gyvenimo problemas ir siekiančia jas įveikti, gali praturtinti ne vien valstybinių švenčių turinį, bet ir visuomenės gyvenimą apskritai ne lozunginiu, bet tolerantiškuoju, pragmatiškuoju patriotizmu.

Internetinis laikraštis “opozicija.eu” 2013.03.04

A.Brazaitis. Streikai – socialinio progreso variklis

Šeštadienis, 2013-02-16 15:54 Be temos, Politika, Darbas, Ekonomika | 0 komentarų

Gruodžio mėnesį OPOZICIJA paskelbė straipsnį „Streikų statistika“, atkreipdama dėmesį į 2012 metais Lietuvoje vykusius streikus arba bandymus juos surengti. Teisingai pasielgta, nes streikai yra beveik aukščiausia opozicijos pasireiškimo forma. Aukščiau už juos yra tik sukilimai ir revoliucijos. Kadangi ši opozicijos pakopa nesiderina su buržuazinės, t.y. dabartinės demokratijos supratimu, todėl apie ją nerašysiu. Galiu būt priskirtas prie kurstytojų ir valstybės priešų.

Remdamasis savo publikacijomis šia tema ir prisimindamas istoriją, rašysiu tik apie streikus ir jų vaidmenį socialiniame progrese.

Streikai – tai darbininkų ir tarnautojų atsisakymas dirbti, kol įmonių savininkai nepatenkins jų keliamų sąlygų darbo rinkoje. Tai kraštutinis, bet pats veiksmingiausias savo interesų gynimo būdas. Skirtingai nuo kapitalistų, darbininkai neturi galimybės samdyti lobistų parlamentuose, duoti didelius kyšius valdininkams už sau palankių įstatymų projektų ruošimą ir jų priėmimą. Darbininkai daugelyje šalių būtent tik streikais išsikovojo 8 valandų darbo dieną, atsikratė baudžiavinių darbo taisyklių bei užmokesčių, privertė valdžią priimti įstatymus, teisiniu požiūriu palankius partnerystei gamybos santykiuose. Ypač ryškus buvo ir iki šiol išliko streikų vaidmuo kuriant civilizuotą gamybos būdą Vakarų Europoje ir JAV.

Demokratinės streikų tradicijos buvo nesvetimos ir Lietuvos darbininkijai. Lietuvoje pirmasis streikas įvyko 1861 metais, liepos mėnesį, Turmante (Zarasų rajone). Streikavo Peterburgo-Varšuvos geležinkelio statytojai, protestuodami prieš blogą maitinimą ir darbo užmokesčio sumažinimą. Šis streikas buvo žiauriai nuslopintas, pasitelkus žandarus ir streiklaužius. Bet jis įėjo į darbininkų judėjimo istoriją ir vertas paminėjimo bei prisiminimų net mūsų laikais.

Nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje žinomiausiu buvo 1920 m. visuotinis Kauno darbininkų streikas, įvykęs protestuojant prieš profsąjungų veikėjų persekiojimą, jų areštus ir prieš darbininkų judėjimo slopinimą. Šiuo streiku buvo laikinai sustabdyti antidemokratiški politiniai procesai šalyje, išsaugota darbininkų teisė įvairiomis akcijomis ginti savo interesus. Streikai labai suaktyvėjo 1924-1925 metais ir atvedė Lietuvą prie liaudininkų bei socialdemokratų pergalės 1926 metų Seimo rinkimuose. Tai labai išgąsdino dešiniuosius bei juos remiančią karininkiją, kuri 1926 m. gruodžio 17 d. inspiravo smetoninį perversmą.

Po perversmo streikai ir kitos efektyvios darbininkų priešinimosi eksploatatoriams priemonės buvo uždraustos, darbininkai neteko daug laisvių ir teisių. Nežiūrint į tai, ramybės darbo rinkoje smetonininkai neužtikrino, nes nesivadovavo demokratijos ir sąžiningos partnerystės gamyboje bei versle principais. Streikai, net juos draudžiant, nenuslopo. Pavyzdžiui, 1934 metais streikavo apie 10 tūkstančių įvairių Lietuvos miestų ir kaimų darbo žmonių. 1937 metais streikais išgarsėjo Kauno statybininkai, privertę valdžią nustatyti minimalų darbo užmokestį ir privalomą draudimą šioje ūkio šakoje. Iš viso 1937 metais streikavo apie 15 tūkstančių darbininkų.

Paskutinis streikų suaktyvėjimas nedemokratiškoje smetoninėje Lietuvoje įvyko 1939 metais, kai juose dalyvavo beveik 20 tūkstančių dalyvių ir rėmėjų. Tuomet buvo pradėta kova prieš savavališką, nederinamą su profsąjungomis, darbininkų ir tarnautojų atleidinėjimą iš darbo, buvo iškelti kovos su nedarbu reikalavimai, turėję jau ir politinį atspalvį. Jie suvaidino tam tikrą vaidmenį liaudyje skleidžiant antismetonines nuotaikas, parodant, kaip degraduoja to meto valdžia, toldama nuo piliečių ir aklai saugodama turtingųjų privilegijas.

Prie priežasčių, kodėl liaudis nemylėjo smetonininkų ir daugiatūkstantiniuose 1940 metų mitinguose sveikino naująją valdžią, galima būtų priskirti ir 1939 metų streikus.

Tarybinis laikotarpis streikų istoriją nutraukė. Formaliai ši teisė egzistavo, bet reali „darbininkų klasės diktatūra“ to daryti neleido. Atseit, kaip streikuoti prieš save?

Mūsų laikais akivaizdu, kad piliečių teisė į streikus jau atgaivinama. Tai dėsningi įvykiai, kurių nei gražiais įkalbinėjimais, nei represijomis nepavyks sutramdyti, nes streikus inspiruoja objektyvios priežastys ir demokratinės Vakarų Europos, į kurią orientuojamės, tradicijos. Be to, neturime pamiršti ir nuosavos istorijos, kurioje streikai užėmė gan reikšmingą vietą.

1990 metais atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę ir beatodairiškai diegiant laisvosios rinkos santykius, nepateisinamai sparčiai pradėjo diferencijuotis socialiniai-politiniai interesai. Valdžia, valdoma mažai ką suprantančių apie paveldėtą planinį ūkį užsienio patarėjų, atvirai stojo kapitalistų, svetimųjų ir savųjų „naujųjų lietuvių“, pusėn. Ji ignoravo profsąjungas, trukdė jų kūrimuisi, gąsdino ir klaidino piliečius.

Dėl nusikalstamo įmonių žlugdymo prisidengus reformų šydu buvo pagimdytas šalies istorijoje neregėto dydžio nedarbas. Atsirado didelė darbo jėgos pasiūla, kuri laisvosios rinkos sąlygomis leido labai sumažinti darbininkų uždarbius ir į XX amžiaus pradžią sugrąžinti socialinių garantijų sistemą. Labiausiai nuo tokių reformų nukentėjo darbininkai, jų šeimos ir vaikai, netekdamos ne tik šiuolaikinio gerbūvio, bet ir perspektyvos. Ateitį darbo žmonės pradėjo matyti ne savo Tėvynėje, bet svetur. 1989 metais Lietuvoje pagal tų metų surašymo duomenis gyveno 3,8 milijono gyventojų, o 2013 m. – tik 2,9 milijono. Ar reikia įtikinamesnio 22 metų politikos ydingumo įrodymo? Juk bėga iš Lietuvos ne turtingieji, bet darbo žmonės. Štai kodėl nereikėtų profsąjungų kaltinti už streikus, kurie matuojant europietiškais mastais dar yra labai maži. Lietuvos darbininkai ir kiti samdomu darbu užsidirbantys duoną piliečiai liberalų primestoje reformų sumaištyje pademonstravo neregėtą kantrybę. Kantriai tylėjo, kai buvo naikinamos jų darbo vietos, nereikalavo žmoniškų atlyginimų, leido naujiesiems kapitalistams griauti įmones, lupikauti ir turtėti samdinių sąskaita. O dabar vietoj kovos už teisę dirbti ir užsidirbti Tėvynėje renkasi emigranto dalią. Vien už nuolankumą darbdaviams liberalai turėtų mūsų darbininkams statyti paminklus.

Tokie yra vienaakės, tik dešinėn žiūrinčios valdžios ir naujųjų kapitalistų politikos padariniai. Jie tampa vis stipresniu akstinu visuomenės protestams, ir veiksmingiausiai tokių protestų formai – streikams. Tai liudija, kad ne vien kalbomis sugrįžome į Europą.

Lietuvą jau kratė ūkininkų streikai. Jie užtvėrė automagistrales ir grasino įvesią savo – ne valstybinę – įvežamų į Lietuvą maisto produktų kontrolę.
Kaimiečiai buvo sukilę ir prieš lupikautojus pieno perdirbimo įmonėse bei prekyboje, sukūrusius tokią situaciją, kad žemdirbys už pieną gauna tik centus, o miestiečiai priversti šiems lupikautojams krauti turtus mokėdami už pieno produktus 4-5 kartus brangiau. Įspėjamąja akcija buvo ir pernai Baltijos valstybių žemdirbių surengtas protestas prieš diskriminacinę ES žemės ūkio politiką šių šalių ūkininkų atžvilgiu.

Pagal OPOZICIJOS duomenis 2012 metais Lietuvoje streikavo apie 6000 samdomųjų darbuotojų, daugiausiai švietimo srityje. Neatsitiktinai, nes ši sritis tampa ryškiausiu socialinės politikos nesėkmių veidrodžiu, nes būtent čia, tėvams emigravus arba praradus materialines sąlygas auginti vaikus, uždaromos mokyklos, mokytojai netenka darbo, o jaunieji pedagogai – ateities perspektyvų. Todėl net santykinai nedideli ir ramūs 2012 metų streikų žaibai įspėja, kad konservatorių ir liberalų puoselėta ramybė nebebus ilgaamžė. Kaip ūkis negali klestėti prarasdamas savo rinkas, taip ir socialiniai-politiniai santykiai negali būti stabilūs, kol naujajame ūkininkavimo būde nebus pripažįstami sąžiningos partnerystės principai, kol samdomam darbo žmogui sąlygas (už kiek ir kaip parduoti savo vienintelį turtą – darbo jėgą!) diktuos tik pirkėjai, visokeriopai dešiniųjų valdžios remiami.

Labai blogai, kai šiame rinkos procese per 22 nepriklausomybės metus valdžia labiausiai gynė tik vienos subjektų pusės – kapitalistų – interesus. Tai požymis, kad ir Lietuvoje įsigalėjo oligarchinė valstybė. Tuo tarpu tikrosios demokratijos valstybėje, o ne bananų respublikose, valdžia stengiasi būti objektyvi tarpininkė darbininkų derybose su kapitalo atstovais, bando vadovautis ne vien racionaliu išskaičiavimu, bet ir dorovės kriterijais, atjauta ir parama silpniesiems, tokia savo pozicija padėdama formuotis piliečių bendrijai valstybėje. Šias konservatorių ydas pripažino net jų dvasinis lyderis V.Landsbergis, nesenai apkaltinęs A.Kubiliaus vyriausybę akivaizdžiai pademonstruotu socialiniu nejautrumu.

Jautrumo darbo žmogui ir paramos silpniesiems dešinieji tikrai neturi. Jie, kovodami už valdžią ir būdami joje, beveik visuomet stoja kapitalistų pusėn, nors kartais skelbia net demagoginius socialinius lozungus. Šią nuodėmę daro ir tam tikra dalis socialdemokratų. Jie, neva kovodami prieš konservatorius, dažniausiai pasiduoda liberalų arba pusiau liberalų darbiečių įtakai. Tokie „kairieji“ elgiasi oportunistiškai, menkindami valstybės vaidmenį ūkio ir darbo santykių srityje.

Liberalai organizuoja triukšmingas laisvės nuo mokesčių šventes ir ypač džiaugiasi, kai nuo mokesčių laisvinami turtingieji, kai vis didesnė socialinės vergovės našta uždedama ant darbo žmonių pečių. Štai kodėl jie yra ir didžiausi profsąjungų priešininkai, kurios siūlo teisingesnį pridedamos vertės paskirstymą tarp darbo ir kapitalo, palaiko progresyvią mokesčių sistemą.

Konservatoriai ir liberalai streikus vaizduoja kaip valstybės griovimo būdą, gąsdina jais visuomenę.

Tačiau nepamirškime, kad europietiškas socialines garantijas Vakarų valstybėse darbo žmonės išsikovojo būtent triukšmingų demonstracijų, pergalingų streikų, aktyvių rinkiminių kampanijų keliu. Jie privertė turtinguosius pakrapštyti pinigines ir daryti išlaidas proporcingai sukauptam turtui visų gerovės vardan. Vadinasi, streikai nesužlugdė Vakarų valstybių, bet stūmė jas progreso link. Nesužlugdys jie ir Lietuvos. Mūsų biurokratai ir dešiniųjų politikai to nesupranta ir teigia priešingai, net siūlo pačių streikuojančiųjų sąskaita apmokėti tai, ką jie išsikovojo. Tai smerktinas elgesys, nes juo ugdomas individualizmas, egoizmas, pakertama dorovingos piliečių partnerystės šaknys.

OPOZICIJA, vertindama streikus kaip ryžtingą darbo žmonių kovą už savo teises, už teisingumą valstybėje, elgiasi išmintingai. Žinoma, daug geriau susitarti gražiuoju, bet kai susitarimo pasiekti nebeįmanoma, kai kapitalistas pradeda įsijausti į vergvaldžio vaidmenį, reikia naudotis ir vienu aukščiausių opozicinės veiklos būdų – streikais. Istorija liudija, kad streikai yra ne regreso, bet socialinio progreso variklis. Jų bijoti ir juos smerkti nereikia.

Opozicija.eu, 2013 m.sausis

A.Brazaitis. Politinės manipuliacijos ir žalos atlyginimo svajonės

Sekmadienis, 2012-12-30 13:09 Be temos, Politika, Istorija, Užsienis, Lietuva | 0 komentarų

Sugriuvus Tarybų Sąjungai ir visiškai žlugus Gorbačiovo planams pertvarkyti šalį, 1991 m. liepos 29 d. Borisas Jelcinas ir Vytautas Landsbergis pasirašė sutartį, kuria buvo padėti pamatai dalykiškam naujų nepriklausomų valstybių Rusijos ir Lietuvos bendradarbiavimui. Sunkus buvo laikotarpis. Nors kilo daug klausimų, kaip šį bendradarbiavimą plėtoti, vis tik visuomenė sutartį sveikino ir tikėjosi, kad būtent geri santykiai su Rusija padės atgaivinti griūvančią ekonomiką, bent šiek tiek įvykdyti tuos gerovės pažadus, kuriuos tautai žadėjo „Sąjūdis“ ir jį pasisavinę konservatoriai. Deja, Landsbergio - Vagnoriaus reformos ir tautos supriešinimo politika šias viltis visiškai pražudė.

Kylanti nepasitenkinimo audra nieko gero valdantiesiems nežadėjo. Aiškiai matėsi, kad artėjančiuose Seimo rinkimuose jie pralaimės. Štai tuomet konservatoriai, siekdami nesuteikti galimybių Brazausko šalininkams naudotis tikrai geros sutarties su Rusija vaisiais, metė idėją organizuoti referendumą dėl Tarybinės kariuomenės išvedimo ir žalos už okupaciją atlyginimo. Taip prieš pat rinkimus, kurie turėjo įvykti 1992 m. spalio mėnesį, birželio mėnesį skubiai organizuojamas referendumas, nes atseit būsimoji valdžia gali ir okupacinės kariuomenės neišvesti, ir žalos atlyginimo nesiekti.

Kad referendumas pavyks, abejonių nebuvo. Juk po Sausio 13-osios tragiškų įvykių antirusiškos nuotaikos buvo neregėtoje aukštumoje, be to, kas gali prieštarauti, kai prašoma pinigų ir skurstantiems žmonėms įrodinėjama, kad tokiu būdu bus galima žymiai pagerinti gyvenimą? Niekas negalėjo pasisakyti prieš referendumą, net prie valdžios artėjantys buvę komunistai siekė jo pozityvių rezultatų, nors netikėjo, kad referendumu galima bus priversti rusus elgtis pagal lietuvių norus.

Po referendumo ir po Seimo rinkimų valdžion atėję A. Brazausko šalininkai iš tikrųjų nuosekliai vykdė tik vieną referendumo užduotį, siekė tarybinės kariuomenės išvedimo ir tai padarė, nes ir Rusija, nenorėdama aštrinti santykių su maištaujančia kaimyne, to siekė. Po 1991 metų geros kaimynystės sutarties pasirašymo juk dėl kariuomenės išvedimo jokių problemų neliko nei tarptautinės teisės požiūriu, nei dvišalių santykių su Rusija požiūriu.

Tačiau žalos atlyginimo klausimas įstrigo ilgam ir, dvišalių santykių su Rusija požiūriu, tapo neišsprendžiamu.

Ne todėl, kad apie tai Putinas ir jo šalininkai net kalbėti nenori, bet ir todėl, kad šiuo klausimu jį palaiko net pikčiausi jo oponentai. Ir pozicija, ir opozicija susivienijo. Mums tai nemalonu, bet rusų požiūriu visiškai logiška. Atlyginsi Lietuvai – parašys ir kitos buvusios TSRS respublikos. O jos iki šiol panašių pretenzijų Rusijai nereiškia. Be to, Rusijos deklaracija apie TSRS teisių perėmimą, rusų manymu, pirmiausiai reiškia tik buvusių tarptautinių skolų ir kitų ekonominio bei diplomatinio pobūdžio įsipareigojimų perėmimą, kad būtų išvengta TSRS griūties sukelto tarptautinio chaoso. Rusija šį įsipareigojimą sėkmingai įvykdė, TSRS skolas padengė, šios naštos neperkeldama ant kitų TSRS respublikų, ir dabar pareiškia, kad ši tema išsemta. Apie žalos atlyginimą, kurios tikisi vien Lietuva, net girdėt nenori.

Tas „drąsus reikalavimas“ atlyginti žalą už okupaciją liko tik konservatorių vidaus politikos manipuliavimo priemone. Eiliniuose Seimo rinkimuose 1996 metais jie triukšmingai kaltino A. Brazauską ir jo vadovaujamą LDDP, jog būdami valdžioje tylėjo ir nieko nepadarė, kad iš Rusijos išreikalautų tuos mistinius 20 milijardų dolerių, kuriuos priskaičiavo kaip okupacinę žalą. Sukeltas triukšmas padėjo konservatoriams ir jų satelitams susigrąžinti valdžią. Bet, būdami valdžioje, konservatoriai žalos atlyginimo kortos užsienio politikoje jau aktyviai nenaudojo. Ją iškeldavo tik tuomet, kai reikėjo viduje pakurstyti antirusiškas aistras, kad sutelktų savo išsibėgiojantį elektoratą.

Nepadėjo.

Nepriminsiu ilgos ir painios istorijos nuo tų laikų. Valdžios keitėsi, bet žalos atlyginimo klausimas nejudėjo iš vietos. Buvo sudarinėjamos komisijos, derybininkų grupės, bandyta rusus paveikti ir gražiuoju, ir piktai triukšmaujant, bet… vien žala Lietuvai padaryta. Geros kaimynystės santykių su Rusija neturime ir nežinia kada turėsime.

Atėjo eilinė 2012 metų valdžios kaita. Konservatoriai vėl nustumti į opoziciją. Tačiau kaip visuomet „žalos atlyginimo“ nepalieka pozicijai be savo priežiūros. Vėl kairiesiems kabina akmenį ant kojų.

Per visą savo valdymo kadenciją tylėję, 2012 metų rugsėjo mėnesį konservatoriai sudarė Vyriausybinę komisiją sovietų okupacinės žalos atlyginimo klausimams atnaujinti, nustato net datas, kada komisija privalo pateikti siūlymus Rusijai prispausti. Tikėjosi, kad tai paveiks rinkėjus ir padės išlikti valdžioje. Bet bėda tame, kad niekas nežino, kaip prispausti supykintą didžiąją kaimynę. Net komisijos vadovė Birutė Burneikienė, patikimiausias konservatoriams žmogus, neužilgo prabyla, jog naivu tikėtis derybų su Rusija šiuo klausimu. Vadinasi, ir vėl žalos atlyginimo tema liko tik konservatorių vidus politikos manipuliavimo priemonė, būdas nuolat kaltinti kairiuosius, atseit „nesiskaitančius su piliečių nuomone, pareikšta referendume“.

Netikėtai konservatorius parėmė žinomas žurnalistas Česlovas Iškauskas, nesenai paskelbęs straipsnį sensacingu pavadinimu „Latviai mus lenkia okupacijos žalos atlyginimo fronte“.

Nemanau, kad latviai vyriausybiniu lygiu rimtai imasi šio beviltiško darbo, todėl ir nesiryžtu perpasakoti šio straipsnio. Bet negaliu nutylėti, kad jis sulaukė daug įdomių komentarų. Jų bendriausia mintis ta, kad naujoji Lietuvos valdžia, ko gero, ryžtingiau keis Lietuvos santykius su Rytų kaimynais, nekels skandalų dėl žalos kompensavimo. Iškauskas sužadino norą pareikšti nemažai piktų žodžių konservatorių politikai Rusijos atžvilgiu, bet taip pat paskatino netylėti ir konservatorių propagandistus. Jie pripažįsta, kad Rusija tik šaiposi iš tokių iliuzijų, bet tai, jų nuomone, nieko baisaus, reikia būti kantriems, žalos atlyginimo temą reikia kelti ne tik dvišalių santykių su Rusija lygmenyje, bet ir tarptautiniu mastu, pirmiausiai ES. Šaipydamasis iš tokių konservatorių vilčių, vienas komentatorius siūlo sudaryti uabą iš Landsbergio, Abramikienės ir Svarinsko, pavadinti jį svarbiausiu Lietuvos atstovu ir pavesti iš naujo skaičiuoti, kiek žalos rusai pridarė Lietuvai. Bet kartu perspėja, kad į tai jokio dėmesio rusai nekreips. Gal tik eilinį kartą pakels dujų bei elektros kainas lietuviams? „O šiaip tai kvailių darbas, – mano kitas komentatorius, – kai su rusais net nesutariama, ar Lietuva buvo okupuota, ar gelbėdamasi nuo hitlerininkų pati įstojo į TSRS.“ Kai kas mano, kad daugiau šansų išreikalauti kompensacijos turime ne iš rusų, bet iš JAV, kad leido Stalinui inkorporuoti Lietuvą į TSRS. Primenamas vaizdelis iš senųjų fotografijų, kuriose „taikos pypkę“ patenkinti rūko Ruzveltas, Stalinas ir Čerčelis Jaltos konferencijoje, kai buvo dalijama Europa.

Iškauskas turbūt nesitikėjo, kad savo rašiniu sukels tiek piktų žodžių visiems valdantiesiems, pirmiausiai konservatoriams, pradėjusiems neatsakingas reformas, sugriovusiems ūkį, išauginusiems socialinę atskirtį ir sukėlusiems didžiulę priešpriešą tarp „reformose“ laimėjusiųjų ir pralaimėjusiųjų. Tokių komentarų autoriai mano, kad kompensuoti už žalą turėtų tie, kas iš tikrųjų pridarė skriaudų žmonėms, kas pasisavino visiems priklausiusius turtus, o tik po to spausti rusus, net ir lenkus, kurie taip pat priskirtini prie okupantų – už Vilniaus krašto nuskurdinimą ir sulenkinimą.

Siūlantiems kelti okupacijos problemas į tarptautinį lygį patariama nepamiršti, kad 2013 metais Lietuva vadovaus Europos tarybai, o Rusija – Didžiajam dvidešimtukui „G20“. Svoriai ir galimybės nesulyginami. Nei Vokietija, nei Prancūzija, nei JAV nepalaikys lietuvių kivirčo su rusais. O ką kalbėti apie Kiniją arba Indiją? Todėl tenka pripažinti, kad kompensaciją galima gauti tik per geros kaimynystės santykius, per savitarpiškai naudingus ūkinius ryšius, kai neaštrinami skirtingi politiniai požiūriai ir prieštaringi istorijos faktai. Dėl to ir rusai būtų patenkinti ir mes galėtume ramiau gyventi, ne skursti, bet nuosekliai eiti gerovės kryptimi. Stebint politines manipuliacijas ir žmonių nuomonių kaitą, ko gero galima daryti išvadą, kad 1991 metų referendumą pakartojus šiandien, rezultatai būtų kiti.

Internetinis laikraštis OPOZICIJA, 2012.12.07

A.Brazaitis. Proveržis. Kur ir vardan ko?

Trečiadienis, 2012-11-28 23:57 Be temos, Politika, Ekonomika, Lietuva | 0 komentarų

Dabartinėje politinėje leksikoje vienas pačių populiariausių žodžių – PROVERŽIS. Lietuvių kalbos žodyne, išleistame 1972 metais tokio žodžio neradau. Jeigu būtų įrašytas, jis atsidurtų tarp žodžių proverksmas ir provėža. Artimi jam žodžiai – užveržimas, suveržimas, priveržimas ir t.t. Tokio žodžio nėra ir dabartiniame žodyne. Jame radau nuorodą į žodį prasiveržimas.

Tiek to dėl neaiškumų žodynuose, geriau pripažinkime, kad vis tik to mistinio proveržio šiandien ieško visi, pradedant politikais, ekonomistais ir baigiant filosofais, dvasininkais bei sekso paslaugų pardavėjais. Juk pasaulio finansinių galiūnų sukelta krizė sužadino net nuojautą apie kapitalizmo senatvę ir eretiškas mintis apie galimybę jam nusilpus išsiveržti iš jo glėbio.

Karščiausiai dėl politinio bei ekonominio proveržio ginčijamasi Rusijoje. Neastsitiktinai, juk ji yra šalia Kinijos, kuri atliko didžiausią Naujausiųjų laikų istorijoje proveržį iš skurdžios beprotiškų ūkio eksperimentų ir kultūrinės revoliucijos nualintos amatininkiškos praeities į galingos kompiuterinės industrijos epochą. Ji iš trečiojo pasaulio atsilikusių valstybių stovyklos per labai trumpą laiką prasiveržė į antrą vietą tarp pačių galingiausiųjų. Ir jau žada užimti pirmosios poziciją.

Vadinasi, yra ar ne mūsų žodyne žodis „proveržis“, bet pripažinkime, kad politiniame gyvenime jis tikrai yra. Rusijai skaudu, kad ji, turėjusi nepalyginamai didesnį už Kiniją industrinį bei mokslinį potencialą, Gorbačiovo pertvarkos chaose proveržį padarė į kitą pusę – nuriedėjo į atsilikusių valstybių gretas. Dabar tenka ginčytis, kaip atlikti proveržį ekonomikoje ir politikoje vėl atgal, į galingos valstybės padėtį.

O ar Lietuvos ekonominio bei socialinio proveržio, kurį žadėjo „Sąjūdis“, vaizdas nepanašus į Rusijos? Ar jis visų gerovės prasme nebuvo žingsniu atgal?

Istorija liudija, kad politiniai proveržiai buvo visų valstybių gyvenime. Nuo veržimosi iš feodalizmo į kapitalizmą laikų iki šiandieninių arabų revoliucijų, nukreiptų prieš globalizaciją ir tarptautinį išnaudojimą. Net dabar revizuojamoje Tarybų Sąjungos istorijoje argi nebuvo proveržio iš pilietinio karo, skurdo, bado ir tamsos į kitą valstybės lygį? Taip, juodų dėmių TSRS istorijoje nemažai. Bet ir ekonominių bei socialinių permainų netrūko. Juk anų laikų permainos, iškeldamos varguomenę į nematytą iki tol lygį, kaip dabar Kinijoje, stebino pasaulį.

Bet tiek to, susilaikau nuo Rusijos ir Kinijos istorijos vertinimų, nes galiu būt apkaltintas komunizmo propaganda. Saugiau prisiminti JAV proveržį iš Didžiosios depresijos. Ruzveltas įrodė, kad proveržis pavyksta, kai politikai sunkiais piliečių gyvenimo momentais sugeba paruošti ir pateikti tautos mobilizavimo projektą. Toks projektas būna efektyvus, kai remiasi ne tik žmones priešinančiais rinkimų pažadais, ideologinėmis manipuliacijoms, bet turi už pažadus galingesnį dalyką – liaudį vienijančią idėją.

JAV depresijos metais buvo 13 milijonų bedarbių, pramonės gamyba smuko 45 procentais, namų statyba – 80 procentų, subankrotavo 5000 bankų. Lankantis JAV tuos laikus prisimenantis amerikietis man pasakojo, kaip jie steigė badaujančių bedarbių valgyklas, organizuodavo kiškių medžiokles ir kiškienos sriuba maitindavo alkanus vaikus. Amerikos kiškiai kitokie nei europietiški, jie primena kurmius ir todėl nevalgomi, naikinami kaip ūkininkų kenkėjai.

Iš beviltiškos padėties Ruzveltas išvedė savo šalį naudodamas viešumą savo darbe, įtikinančiai propagavo savo idėjas ir griežtai be kompromisų vykdė politiką, pirmiausiai ją perorientuodamas nuo turtingųjų vargstančiųjų naudai. Labai apribojo monopolijų veiklą, daug jų uždraudė, valstybės kontrolėn perėmė bankų sistemą, nustatė aukštus mokesčius kapitalui ir gautas pajamas nukreipė valstybinio ūkio sektoriaus plėtrai ir stiprinimui. Daugybę bedarbių įdarbino kelių bei geležinkelių statybose, miestų komunalinių tinklų rekonstrukcijos darbuose. JAV prezidentas, atsisakęs liberalizmo svajonių, sugebėjo atgaivinti šalį ir gerai ją paruošti artėjančiam pasauliniam karui. Žinoma, kitaip karui ruošėsi Tarybų Sąjunga. Bet ir ji turėjo liaudies mobilizavimo planą industrializacijai bei kultūrinei revoliucijai vykdyti. Ši liaudį vienijanti idėja taip pat rėmėsi ne vien propaganda, bet ir administravimu, negailestinga prievarta. Ruzvelto ir Stalino proveržiai kartu sudėjus užkirto kelią fašistų proveržiui link pasaulinio viešpatavimo ir apsaugojo Europą nuo tautų tragedijos.

Kodėl tai primenu? Tik todėl, kad suprastume, jog ir dabar globalinis kapitalo koncentravimasis, Tarptautinio valiutos fondo bei Pasaulio banko politika atvedė ne tik Europą prie kritinės ribos, kai teks apsispręsti kaip gyventi. Tikint liberalais, kad bankai gali gaminti pinigus, o valstybės klestėti juos beatodairiškai skolindamosios, negalima. Tai ne vien Graikijos problema, bet sistemos problema. Iš jos išsiveržti galima tik proveržio būdu ir ne vardan turtingųjų privilegijų. Todėl diskusijos šiuo klausimu ir proveržio politikos projektavimas tapo pirmaeiliu mūsų laikų politikų uždaviniu.

Kiniečiai ko gero ir toliau patikės šį darbą Komunistų partijai, o jeigu nepatikės, jie bus priversti tai padaryti. Rusai, paragavę karčių komunizmo ir pertvarkos vaisių, ko gero suks savo imperinio mąstymo link ir valstybę stiprins naudodami autoritarinio centralizmo pranašumus prieš pliuralistinę demokratiją. Siaurindami demokratiją ko gero stiprins valdžios galią ir kitos valstybės, nuvargintos betvarkės ir nusivylusios liberalų iliuzujomis apie visų gerovę, pasiekiamą pirmiausiai turtėjant turtingiesiems.

Apie Lietuvos proveržį nežinau ką pasakyti. Juk neturim tautą vienijančios idėjos, neturim ir mobilizacinių planų darbui visų gerovės vardan. Konservatoriai susikompromitavo bandymais suvienyti tautą antikomunizmu, gasdinimu rusais ir teikdami privilegijas savo rėmėjams. Liberalus nuo tautos nutolino jų propagandinis centras – Laisvosios rinkos institutas. Jis valdantiesiems prisiūlė tiek idėjų, kad nuo jų realizavimo 30 procentų gyventojų atsidūrė žemiau skurdo ribos, o beveik 600 tūkstančių išbėgo svetur duonos užsidirbti. Socialdemokratams nepasitarnavo jų draugystė su liberalais ir konservatorių politikos vykdymas net konservatoriams nebūnant valdžioje.

Todėl manau, kad naujoji valdančioji koalicija nebus vieninga ne tik dėl Pezidentės tendencingo kišimosi į vykdomosios valdžios reikalus, bet ir dėl skirtingos socialinės koalicininkų prigimties. Darbo partijai, priklausančiai Europos liberalų internacionalui, negali patikti Socialdemokratų partija, priklausanti Pasaulio socialistų internacionalui. Šios partijos gali susitarti tik dėl smulkių taktinių klausimų, bet ne dėl strateginių, tinkamų proveržiui. Nemažai liberalizmo atgyvenų dar liko ir Pakso partijoje. Lenkai savo strategiją siaurina tik iki tautinių mažumų interesų. Be to, vieni lietuviai rimto proveržio atlikti negali. Juk esame Europos Sąjungoje, NATO. Jie mus sutramdys. Teks orientuotis į šioje Sąjungoje įtakingiausias valstybes ir į Konservatorių (krikščionių demokratų), Socialistų ir Liberalų internacionalus. Kuris jų rodys kelią pirmyn, o kuris atgal – dabar sunku atspėti. Bandant tai daryti, visuomet reikia galvoti kam kuri partija tarnauja, kiek jos vykdoma politika kelia gerovę ne tik savo šalininkams, bet pirmiausia kuriančiai liaudžiai, darbo žmonėms.

Internetinis laikraštis “OPOZICIJA.EU” 2012.11.26

A.Brazaitis. Pamatėme valdžios bevaldiškumą

Šeštadienis, 2012-11-10 20:41 Be temos, Politika | 0 komentarų

OPOZICIJOJE (2012 m. Nr.4) rašiau, kad visuomenėje bręsta tvirtos valdžios ilgesys. Remdamasis
socialdemokratų ideologu prof. D.Kirveliu, (GAIRĖS 2012 m. Nr.1) priminiau, kad greta
demokratinio visuomenės valdymo būdo yra plutokratinis , kur padėtį nulemia turtas, kleptokratiškai
valdžios elitas atsiranda iš nusikaltėlių ir biurokratų sueities, ir meriokratiškai nusivylus
visais kitais valdymo būdais , tautoje kyla idėja valdžią atiduoti su nusikaltėliais nesusijusiems
talentingiausiems ūkio ir visuomenės veikėjams, bei jų grupėms. Profesorius ,turbūt įsitikinęs
kad Lietuvos valdymo du pirmieji būdai jau išbandyti ir atsiskleidė visu grožiu , kviečia
socialdemokratus atkreipti dėmesį į dar neišbandytą tvirtos valdžios būdą ir ruošti savo lyderius
meriokratinei politikai.Primena, kad tvirtos valdžios modelį su socialistiniais planinės ir mišrios
ekonomikos bruožais sekmingai rodo visam pasauliui Singapuras.

Tačiau panašu, kad ne tik socialdemokratus, bet ir visus mūsų krašto politikus judant link tvirtos
valdžios bando pralenkti liberalcentristai, į kovą politikų arenoje įstumdami savo gladiatorių
Raimundą Palaitį ir jo trenerį Algį Čapliką. Šio dvejeto net „viską galintys“ konservatoriai beveik
pora mėnesių įveikti nesugebėjo.Kova buvo ir tragiška ir komiška.Visuomenę ji įtikino valdžios
bevaldiškumu. Nors liberalcentristai Prezidentės dėka pagaliau aptramdyti , bet neliūdi, nes įsitikino,
kad konfliktų su konservatoriais užteko įrodyti potencialiems rinkėjams, jog jie ne iš kelmo spirti, turi
tvirtų veikėjų, kuriuos galima pasiūlyti lyderiais, kai ateis meriokratinės valdžios laikai. Panašių į
Paksą, kuris net apkaltos baigiamojoje stadijoje vaidino nenugalimąjį Arnoldą Švarcnėgerį. Vadinasi,
konservatoriai, net dirbdami gerokai aplamdytoje koalicijoje, iš liberalcentristų paklusnumo tikėtis
negali. Jie artėjant rinkimams demonstruos dar didesnį savo tvirtumą .Juk šios partijos sekretoriumi
ir ko gero būsimuoju rinkimų štabo vadovu tapo kovose dėl valdžios užgrūdintas veikėjas R.Palaitis.
Bus įdomu kaip liberalcentristai rungsis su konservatoriais, labiau už visus politikus trokštančiais
paklusnumo ir valdžios tvirtumo.

Kokios piliečių nuotaikos brandina tvirtos valdžios ilgesį?

Pirmiausia tariamai demokratiško mūsų krašto valdymo bejėgiškumas. Metų metais ne tik
nesustabdomos vagystės, korupcija, vengimas tarnauti Lietuvai, bet tai daryti net nebandoma. Niekam
jau nerūpi kur dingo Lietuvos laivynas, kieno sąskaitose atsidūrė lėšos už „metalo laužą“, kuriuo
prisidengiant buvo išparduoti mūsų stambiųjų gamyklų įrengimai, kas ištikrųjų ir kuo dangstydamiesi
supirkinėja mūsų žemę, kaip užsienio bankai ir monopolinės kompanijos pumpuoja mūsų lėšas į
užsienį ir t.t. Ne tik lėšas bet ir darbingus piliečius išsiurbia iš nykstančios Lietuvos.

Paskutiniųjų metų įvykiai , ypač „Snoro“ avantiura, neregėtos šildymo kainos ir nesugebėjimas
vykdyti įstatymą, atskyrusį šlumos apskaitą nuo tiekėjų ,apskritai renovuoti daugiabučius, įtikino,
kad iš laukinio kapitalizmo išugdyta labai keista santvarka, kai valdžia nekontroliuoja pinigų srautų,
netramdo kainų ir šioje srityje siautėjančių savanaudžių kapitalisų , žaidžia nereikalingus slaptumo
žaidimus ir net mergaitės nuo besivaidyjančių pedofilinių klanų negali apsaugoti. Ką kalbėti apie
valdiškumą, jei vyriausybės vadovas neturi teisės sutramdyti besiožiuojantį , atskirą savo politiką
varantį ministrą arba vietos savivaldos kunigaikštuką, kai ieškantys teisybės teismuose varinėjami
iš vieno teismo į kitą, kol teisybė apskritai dingsta senaties laike arba paslepiama storose kodeksų
knygose.

Piliečiai pamatė, kad valdžiai rūpi tik pajamos biudžete, o kur ir kaip jos uždirbamos nesvarbu.
Juk bankų kreditai ir kaip ant mielių kylančios kainos išsprendžia beveik visas valdžios finansines

problemas. Todėl rūpintis, kad jos nekiltų biurokratų požiūriu neišmintinga ir nereikia. Jie įtikinėja
mus, kad valdžios galių panaudojimas monopolininkų sutramdymui ir begėdiškam darbo žmonių
išnaudojimo mažinimui būtų laisvosios rinkos principų ir vakarietiškos demokratijos pažeidimu.

Kilus net nedideliam socialiniam ar ekonominiam konfliktui piliečių grupės bei organizacijos
negali laisvai rengti savo protesto demonstracijų, o siunčiamos į miesto pakraščius arba beveik
neprieinamus teismus , kuriuose teisybę suranda tik turtingieji ir valdantieji.

Valdžiai visiškai nerūpi , kodėl įmonėse, net gaunančiose didelius pelnus, mokami tik minimalūs
atlyginimai tuos pelnus uždirbantiems žmonėms, o vadovai ir akcininkai sau pasiskiria milžiniškus
dažnai neužtarnautus dividedus ir algas.Piliečius piktina socialinė bei turtinė atskirtis , ponų lėbavimas
ir beprasmis pinigų švaistymas prabangai, kai daugybė žmonių skęsta nepritekliuose ir skurde.

Visuomenė vis labiau piktinasi, kad Vyriausybėje ir Seime marinama daug gerų pasiūlymų bei
projektų ,tarnaujančių visų gerovei, bet ne atskirai oligarchinei ar partinei grupuotei. Žmonių
negerbiamos partijos, kaip dvasininkai, pradedamos išlaikyti visų piliečių lėšomis.Tiki jais ar ne
visvien mokėk dešimtinę.O biudžetiniai partiniai vietoj žmonių gerovei skirtų sprendimų vis dar
vaikosi praeities šešėlius, gasdina vieni kitus tai rusais, tai lenkais, tai komunistais arba fašistais ,
tokiu būdu atitraukdami visuomenės dėmesį nuo tikrųjų šių dienų būties ir buities problemų. Išplito
nepadorus rinkėjų pasitikėjimą žlugdantis bėgiojant iš vienos partijos į kitą iš frakcijos į frakciją, kuri
asmeniškai naudingesnė išrinktajam.

Galima vardinti be galo daug mūsų dabartinės santvarkos negerovių, dėl kurių kalti nuo gyvenimo
nutolę neatsakingi ir neryžtingi politikai, pataikaujantys JAV turtuolių liberalizmu užkrėstai politikai
ir išsilaikantys valdžioje tik kurdami netikras problemas ir jomis manipuliuodami.Todėl ir stiprėja
tvirtos valdžios ilgesys, nežiūrint į pavojų tokiai valdžiai virsti diktatūra. Nusigyvenantiems piliečiams
didelės įtakos nedaro pasakos apie diktatorių baisumus ir demokratijos grožybes.

Jau 2009 metais , tautai keičiant liberalųjį prezidentą Valdą Adamkų į tvirto charakterio ekonomistę
Dalią Grybauskaitę, žybtelėjo viltis, kad ydingi amerikoniškojo kapitalizmo demokratijos ir
bevaldystės laikai baigsis. Tai buvo pirmasis tvirtos valdžios ilgesio viešas pasireiškimas. Net
konservatorių „patriotai“ balsavo už buvusią komunistę, mokslus įgijusią Leningrade bei Maskvoje .
Bet „tvirto prezidentavimo metai“ įrodė, kaip sunkiai keičiama sistema. Jie aptramdė ir „vilties
prezidentę“, įklampindama ją liberalcentristų ir konservatorių liūne.Nors ir kalbėjo, kad nesivels į
partijų priešrinikiminius apsistumdymus, bet teko įsivelti. Dabar sunkiai iš jų kapanojamasi.

Išmurzinti visi, pozicijos ir opozicijos politikai.

Gal artėjant Seimo rinkimams tai gerai ? Labai subtiliai nusivylusių piliečių nuotaikas išreiškė DELFI
komentatorius: „ku kū kraitvežėliai, ku kū apgauti, jūsų ratuos vėlei sėdi ne marti, ku kū ne martelė,
ratuos įkelta, ku kū tik žąselė , tik žąsis balta“ .

Gerai, kad pamatėme kas yra kas. Kam pavyks labiau apsiplauti nuo liberalų purvo ir kas žadės tvirtą
valdžią už tuos balsuosime. Pamatėme, kad liberalų stovykloje link tvirtos valdžios linksta ne tik
liberalcentristai, bet ir zuokininkai . Jie turi ko gero geriausiai tokiai valdžiai tinkantį lyderį. Tik kaip
atspėti ar pažadai bus vykdomi? Ar ratuose ne žąselė, bet marti tikra? Ar bent kiek priartėsime prie
singapurinės, t.y. tvirtos, gerų , socialiai jautrių vadybos specialistų ir ūkio žinovų valdžios, kuri gal
būt bent pabandys sukonstruoti Konstitucinio teismo kalba išsireiškiant šių laikų dvasią atitinkančios
teisingos ir tvirtos santvarkos modelį. Atėjo laikas ne mėgautis politikų rietenomis, bet labai atidžiai
stebėti ką naudingo jie liaudžiai ne vien žada, bet ir daro.Reikia atsikračius iliuzijų ir pykčio ruoštis
aktyviam ir sąmoningam dalyvavimui balsavime už savo pasirinktus ne muzikantus ir šaumenus, ne turtuolių ir monopolininkų statytinius, bet už liaudies politikus, vykdančius savo pažadus visuomenei.

2012.04.19. Internetinis laikraštis „opozicija.eu“

A.Brazaitis. Baltarusija stumiama į Rusijos glėbį?

Penktadienis, 2012-03-23 18:08 Be temos, Politika, Užsienis | 0 komentarų

Aleksandras Lukašenka kovo pradžioje, reaguodamas į Baltarusijos santykių su ES paaštėjimą, neformalioje spaudos konferencijoje sporto šventės „Minskaja lyžnia“ metu, komentuodamas ES planus bausti Baltarusiją už diktatūrišką santvarką, labai griežtai, net įžeidžiančiai prabilo apie Lenkijos bei Vokietijos užsienio reikalų ministrus Rodoslavą Sikorskį bei Gida Vestervelle. Pirmajam kliuvo už nesibaigiančias Lenkijos pastangas kištis į Baltarusijos vidaus reikalus, ją skaldyti neva siekiant žemes iki Minsko prijungti prie Lenkijos, o likusią dalį prie Rusijos, o antrajam buvo priminta, kad jis „neva ružavas, neva žydras“, užmirštantis Antrąjį pasaulinį karą ir vokiečių okupacijos metais padarytus nuostolius dėl tikrai baisios „rudojo maro diktatūros“.

Atsakydamas į ES sprendimą išplėsti „nepageidaujamų Baltarusijos valstybės veikėjų sąrašą“, Lukašenka nediplomatiškais žodžiais išreiškė savo pasipiktinimą ir priėmė adekvačius sprendimus. Į Baltarusiją neįleidžiamas būrys ES politikų, taip pat iš Baltarusijos į užsienį neišleidžiami opozicijos veikėjai bei antilukašenkiškai nusiteikę žurnalistai. Politinė ir ekonominė orientacija ryžtingiau sukama Rytų kryptimi.

Toks santykių su Vakarais paaštrėjimas sukėlė komentarų audrą ne tik apie Baltarusijos santykių su ES perspektyvas, bet ir apie santykių su Rusija perspektyvas. Nemažai užsienio ir vietinių opozicinių politikos apžvalgininkų įspėja Lukašenką, kad dabar ne laikas žaisti ugnimi, nes Rusijoje ilgam įsitvirtino Vladimiras Putinas, kuris žinomas kaip politikas, siekiantis „integruoti“ Baltarusiją į Rusiją, paliekant jai tik minimalią galimybę vadintis nepriklausoma respublika. Tautiškai nusiteikusi opozicija suskubo pareikšti, kad Baltarusijai, sudeginus tiltus į Vakarus, nieko kito nebeliks kaip paklusti šiems Putino siekiams.Tai argumentuojama ne tik politikos hipotezėmis, bet pirmiausiai ekonominės krizės sunkumais, kuriuose įklimpo ir Baltarusija. Jos ekonomika, nors labai integruota ne į Vakarus, bet į Rusiją, taip pat patyrė didžiulius nuostolius. Silpnėjant Rusijos ir kitų šalių rinkoms, su kuriomis Baltarusija palaiko gana intensyvius prekybos ryšius, šalyje susitraukė prekių gamyba. Sumažėjo gyventojų pajamos. Nuosekliai didintus atlyginimus ir socialines išmokas teko mažinti. Gelbėtis nuo krizės bandyta devalvuojant nacionalinę valiutą. Dėl to, kaip pastebi užsienio spauda, realusis darbo užmokestis 2012-aisiais, palyginti su 2010 metais, sumažėjo nuo 500 dolerių iki maždaug 200 dolerių. Nors kol kas kantrūs baltarusiai dar trukšmingų protesto akcijų nerengia, bet, jeigu padėtis blogės, prognozuoti stabilumą valstybėje bus rizikinga. Spręsti ekonomines problemas devalvuojant nacionalinę valiutą darosi pavojinga ir todėl neatsitiktinai net Valstybės tarybos (senato) pirmininkas akademikas Anatolijus Rubinovas viešai prabilo apie perėjimo prie Rusijos rublio naudą.

Lukašenka vaizduoja save tikru Baltarusijos nacionalinės valstybės ir jos nepriklausomybės saugotoju bei gynėju ne tik nuo Vakarų, bet ir nuo Rusijos. Jis iki šiol atsisakydavo siūlymų pereiti prie rusiško rublio, motyvuodamas dar nepakankama ūkine ir socialine integracija, neaiškia Rusijos-Baltarusijos sąjungos politine schema. Todėl A. Rubinovo pareiškimą įvertino kaip asmeninį akademiko požiūrį į šią problemą. Tačiau opozicija tuo netiki ir pradėjo įrodinėti, kad tai pirmas žingsnis valdžios propagandinėje kampanijoje, kuri sieks paveikti visuomenę šiame lemtingame žingsnyje integruojantis į Rusiją ir prarandant nepriklasusomybę.

Kodėl Baltarusijos integracija į Rusiją tampa rimta politine orientacija šios šalies valdžios viršūnėse?

Pirmiausiai todėl, jog valdantieji pajuto, kad žaisti su Vakarais pavojinga. Priėmus jų reikalavimus, užtikrinti politinį stabilumą valstybėje nebus įmanoma, šaliai teks pergyventi, kaip dabar gasdinama, „spalvotosios revoliucijos laikotarpį“. O jame, be abejonės, išsaugoti savo padėtį valdžioje esantiems bus neįmanoma. Lukašenkai ir jo artimiausiai aplinkai grėstų net teisminis persekiojimas.

Antra – nesuinteresuotas tokiomis permainomis ir Baltarusijos ūkinis elitas, o taip pat įmonių dirbantieji. Kaimyninių valstybių – Lietuvos, Lenkijos ir Latvijos patirtis rodo, kad atsivėrus Vakarams, atlaikyti jų konkurenciją nepavyktų. Dauguma įmonių bankrotuotų, šimtai tūkstančių darbininkų liktų be darbo ir turėtų duonos ieškoti svetimose šalyse. Didelė suirutė kiltų ir kaime, kuris Lukašenkos valdymo laikais žengė didelį žingsnį pirmyn modernizacijos, darbo našumo didinimo ir socialinių problemų sprendimo kryptimi.

Tuo tarpu integracija su Rusija – jau šiek tiek išbandytas dalykas. Jis realiai egzistuoja, nežiūrint į aukščiausiųjų vadovų ginčus ir net nesutarimus kai kuriais ūkio ir politikos klausimais. Žinoma, Putinas nepatogus Lukašenkai partneris. Abu ambicingi ir vienvaldžiai. Bet Putinas, nori to ar ne, bus valdžioje mažiausiai 6, o gal net du kartus po šešis metus. Vadinasi, prisitaikius prie jo, galima būtų ramiai gyventi net 12 metų. Be abejo „ramiai“ – gan sąlygiškai, priklausomai nuo to, kokia ramybė ir koks stabilumas bus pačioje Rusijoje. Vistik, integruojantis Rytų kryptimi nebus reikalaujama stipriai keisti Baltarusijos politinės sistemos, nes ji labai panaši į Rusijos. Rusija iš Baltarusijos reikalaus pirmiausia besąlyginės ekonominės integracijos, rusiško rublio įvedimo, Rusijos ekonominių įstatymų bei taisyklių pripažinimo, teisių laisvai veikti Baltarusijos rinkoje Rusijos įmonėms ir t.t. Žodžiu, bus stiprinama bendra ekoniminė erdvė, jau ir taip tam tikru laipsniu egzistuojanti, tik dar vis žymima nacionalinės atributikos ženklais.

Susivienyjimas su Rusija praktiškai panaikintų Baltarusijos užsienio politikos savarankiškumą ir visa jos našta, o taip pat šalies gynyba, tekų „didžiajam broliui“. Bet tai Lukašenkai būtų naudinga. Už diktatoriškumą Rusijoje ir Baltarusijoje tarptautinės visuomenės akyse tuomet atsakytų Putinas, o už vidaus tvarką savo respublikoje – Lukašenka. Kaip Piotro Mašerovo laikais. Turint omenyje, kad Mašerovo kultas dar gyvas, nepamirštama, kad būdamas TSKP Politbiuro nariu jis daug gero, tiesa, Maskvos sąskaita, padarė Baltarusijai, liaudis Lukašenką Mašerovo politikos tęsėju pripažintų gana greit ir tai tikriausiais užtikrinų jam respublikos vadovo postą iki gyvos galvos.

Tačiau galimas Baltarusijos įsijungimas į Rusiją vistik kelia tam tikrą rūpestį Putinui. Pirmiausia aktyvi, plačius ryšius su užsieniu turinti šios šalies opozicija, kuri be abejonės didintų neramumus sąjunginėje valstybėje. Lukašenkai tektų įrodyti, kad jis su šia problema susidoros pats ir neperkels jos ant „vyresniojo brolio“ pečių.

Galima priskaičiuoti dar daugiau ekonominių bei humanitarinių argumentų už integraciją į Rusiją, kurią skatina priešiška Lukašenkai ES politika. Gal būt vertėtų priminti kaimyninių šalių ekonominius interesus. Manau, kad dauguma Ukrainos, Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos pramonininkų bei žemės ūkio darbuotojų sveikintų šių dviejų valstybių susivienijimą, nes tuomet ekonominiai santykiai būtų stabilesni, galimybės verslo ryšių plėtrai didesnės. Bet Lietuvą valdantys politikai ne be priežasčių bijo, kad pastūmėjus Baltarusiją į Rusijos glėbį, prie Lietuvos sienų iš Rytų pusės priartėtų daug galingesnė ir politiškai nepalanki “buvusių okupantų“ valstybė. Todėl jie ne vien dėl pragmatiškų nacionalinio verslo interesų nepalaiko Vakarų Europos radikalų sluoksniuose kylančių sumanymų ekonomiškai bausti Baltarusiją ir taip ją stumti tolyn nuo ES Rusijos link.

Internetinis “laikrastisopozicija.lt” 2012.03.20

A.Brazaitis. Rusija skyla ir vienijasi

Pirmadienis, 2012-02-20 17:27 Be temos, Politika, Užsienis | 0 komentarų

Triukšmas, kurį po Dūmos rinkimų Rusijoje sukėlė opoziciškai nusiteikusios partijos, visuomeninės organizacijos ir žiniasklaida, paliko pėdsakus šios šalies gyvenime. Labai sustiprėjo antipatijos „Vieningajai Rusijai“ ir jos vadovui Vladimirui Putinui, pradėjo pavojingai slinkti žemyn šio „Rusijos vienytojo“ reitingai. Teko skubiai priimti sprendimus dėl būsimų rinkimų stebėtojų galių sustiprinimo, nustot demontruoti „dvejeto“ draugystę ir kalbėti apie postų dalybas. Valdžia nepajėgė sulaikyti protestų ir buvo priversta suteikti galimybę visuomenei masinėse demonstracijose remti vieną ar kitą kandidatą į prezidentus bei griežtai kritikuoti konkurentus.

Visi kandidatai į prezidentus ir jų rėmėjai aštriausias strėles paleido į Putiną.

Rinkimų kampanijos pradžioje neabejojęs savo pergale jau pirmajame ture Putinas prabilo ir apie galimą antrąjį turą. Dingo išdidumas ir Putino šalininkų gretose. Jie taip pat pradėjo rengti net triukšmingesnius už opozicijos mitingus. Ypatingai jiems sekasi provincijoje, sričių bei kraštų centruose, kur valdžios administraciniai resursai dar neišnaudoti.

Ir vistik tenka pripažinti, kad Rusija suskilo į Putino šalininkus ir jo priešininkus, atitinkamai į „raudonuosius“ ir „baltuosius“.

Šio skilimo esmę geriausiai atskleidžia Putino konkurentų programos, todėl remdamasis jų internetiniais portalais konspektiškai bandysiu parodyti, ką jos siūlo rinkėjams.

Pirmuoju kandidatu, turinčiu daugiausiai galimybių laimėti, vistik iki šiol laikomas Vladimiras Putinas. Jis savo programą išdėstė straipsniuose, paskelbtuose įtakingiausiuose laikraščiuose ir savo asmeniniame internetiniame portale. Juose nestokojama Rusijos bėdų kritikos ir dabartinio kurso apologetikos ir ateities uždavinių. Putinas elgiasi panašiai kaip Prancūzijos prezidentas Nikolia Sarkozi, įrodinėdamas, kad krizės ir sukumų akivaizdoje nedera blaškytis, reikia branginti stabilumą valstybėje ir tęsti pradėtus darbus kapitalistinės sistemos rėmuose, siekiant gerovės su socialumo atspalviais. Putino priešrinkiminės agitacijos veiksmingiausiu dalyku yra priminimai, kas dėjosi Rusijoje, kai valdžioje vyravo liberalai. Todėl jis skatina vertinti tvirtą valdžią ir kviečia balsuoti už save, įrodžiusį galimybę vienyti Rusiją.

Pagal visuomenės apklausas pirmasis po Putino yra komunistų kandidatas Genadijus Ziuganovas. Jo programos esmę sudaro kapitalizmo kritika ne tik Rusijoje, bet ir kitose šalyse. Šiuo požiūriu jis solidarizuojasi su šių metų sausio mėnesį Brazilijoje įvykusiu pasauliniu antikapitalistų, socialinių sąjūdžių atstovų, suvažiavimu, kur tūkstančiai delegatų iš įvairių šalių triukšmingai prabilo apie kapitalistinės ekonomikos nesąžiningumą ir nepatikimumą. Ziuganovas įrodinėja, jog dar nevėlu, kad dar galima išgelbėti Rusiją nuo oligarchų, nuo krizių bei tarptautinio kapitalo vergovės ir sukurti komunizmo idealais grindžiamą santvarką. Jis akcentuoja socialinės bei turtinės nelygybės problemas, pavojų, kylantį dėl gimstamumo mažėjimo ir rusų emigracijos, ekonomikos nepatikimumą, kai ji grindžiama resursų eksportu. Savo agitacinėse kalbose Ziuganovas žadina rusų ambicijas, kritikuodamas Putiną už Rusijos karinės galios praradimą ir įspėja apie moralinę degradaciją, plintančią iš kapitalistinio gyvenimo būdo, kurį neva toleruoja Putinas ir kiti kandidatai į prezidentus. Siūlo šalies problemas spręsti nacionalizuojant oligarchų turtus, atstatant valstybinį sektorių pramonėje, sugrąžinant bent dalinį ūkinio bei socialinio vystymo planavimą, žada saugoti ir plėtoti sovietiniais laikais sukauptą teigiamą patyrimą sveikatos apsaugos, švietimo, mokslo ir kultūros srityje.

Revoliucingiausia ir išsamiausia yra Vladimiro Žirinovskio programa. Jos pirmuoju ir svarbiausiu skyriumi yra vadinamasis „Rusų klausimas“. Žadama Konstitucijoje įteisinti rusams jų, kaip valstybę sudarančios tautos, statusą, sugrąžinti Rusijai visas žemes, kurias ji prarado dėl pragaištingo „Belovežo suokalbio“, griežtai reglamantuoti imigraciją, Šiaurės Kaukaze įvesti tiesioginį prazidento valdymą ir apskritai visas nacionalines autonomijas perkrikštyti į atitinkamus Rusijos gubernijų, sričių bei rajonų pavadinimus, nenurodant kokios tautos ten gyvena. Rusija pagal Žirinovskį turi tapti unitarine valstybe su administraciniu suskirstymu tik gubernijomis. Utopiška, bet patraukli kita Žirinovskio programos ekonominė dalis. Ji pavadinta „Ekonomika liaudžiai, bet ne oligarchams“. Skolų nurašymas prasiskolinusiems už komunalines paslaugas piliečiams, smulkiems ir vidutiniams verslininkams, lengvatos jaunimui ir pensininkams, valstybės turtų išgrobstymo faktų ištyrimas, ofšorų panaikinimas, kapitalo išvežimo į užsienį uždraudimas ir išvežtojo sugrąžinimas, korupcionierių baudimas net mirties bausme ir t.t Svarbią vietą programoje užima pažadai pajungti valstybės tarnybai žiniasklaidą, kitas visuomenės auklėjimo priemonės. Visų šio kandidato programos punktų išvardinti viename straipsnyje neįmanoma. Bet manau iš to, į ką atkreipiau dėmesį, galima susidaryti vaizdą, kokia radikali jo programa, kritikuojanti ir komunistus, ir kapitalistus.

Ramiausia ir nuosaikiausia yra socialdemokrato Sergejaus Mironovo programa. Jis taip pat krtikuoja Putiną už Rusijos skandinimą kapitalizmo liūne, žada reformas, kurios vestų šalį prie socializmo su „žmogiškuoju veidu“, mažintų atskirtį tarp turtingųjų ir skurstančiųjų. Jo programos esmė – daugiau valstybinio ekonomikos reguliavimo, daugiau patikimesnių socialinių garantijų neturtingiesiems ir darbo žmonėms, didesni mokesčiai kapitalui ir mažesni darbui. Kadangi programa labai nuosaiki ir pats Mironovas netriukšmingas politikas, jis visuomenės dėmesio kol kas nesugeba pritraukti. Kai kurie politikos apžvalgininkai jį vadina Ziuganovo švelniuoju šešėliu. Be to jį skandina ir buvusi tarnyba aukščiausiose valdžios postuose, kur ne kažin ką nuveikė, o kai kurių kritikų manymu tik dangstė valdžią nuo visuomenės kritikos. Mironovui, kad sutelktų bent šiokį tokį dėmesį į save, nepakanka reiškiamo pasibaisėjimo liberalų politika Jelcino-Gaidaro laikais, dūsavimų dėl socialinio teisingumo stokos dabartinėje Rusijoje ir socialdemokratinių pažadų. Neatsitiktinai šio kandidato kritikai pripažįsta, kad jis per silpnas ir todėl neturi perspektyvos artėjančiuose rinkimuose.

Politine sensacija Rusijoje tapo oligarcho, milijardieriaus Michailo Prochorovo išsikėlimas kandidatu į prezidentus. Jis save vadina nepartiniu kandidatu ir siūlo Rusijai civilizuoto kapitalizmo kelią. Putino politiką jis kritikuoja už autoritarizmą, biurokratiškumą, pažiūrų bei ūkinės veiklos laisvių slopinimą ir žada, būdamas prezidentu, iš esmės keisti dabartinį politinį bei ekonominį kursą, decentralizuoti šalies valdymą kuo daugiau funkcijų perduodant gubernijoms. Kadangi tikruosius Rusijos liberalus Putino „Vieningoji Rusija“ mirtinai sutriuškino, jie bando atsigauti po Prochorovo vėliava. Naudojasi net Baltijos šalių revoliuciniu patyrimu. Štai vasario 26 d. planuoja gyvu „baltųjų protestuotojų“ žiedu apsupti Masvos centrą, simboliškai nepraleisdami į Kremlių Putino. M. Prochorovo programa grindžiama liberalizmo idėjomis ir verslo laisvėmis. Neatsitiktinai jis žada pirmuoju savo dekretu paskelbti finansinę amnestiją, kurios rėmuose piliečiai galėtų legalizuoti savo turtus, sumokėdami 13 procentų jų vertės mokestį, o taip pat inicijuoti įstatymo priėmimą Dūmoje, kuriuo būtų iš kalėjimų paleidžiami ekonominiai nusikaltėliai, atlikę bent trečdalį teismų skirtos bausmės. Plati šio kandidato programa, parašyta labiau atsižvelgiant į Vakarų kapitalizmo patyrimą nei į Rusijos tikrovę bei jos specifiką. Ji, žinoma, domina intelektualiąją visuomenės dalį ir Rusijos kapitalistus, bet kol kas netampa piliečių daugumos idealu. Piliečius stipriai atbaido nekoks Rusijos oligarchų elgesio bei gyvenimo būdo pavyzdys ir 20 metų nepriklausomos Rusijos Federacijos istorija.

Pagal vasario 17 d. apkausų duomenis, dabar, prasidėjus rinkimų kampanijos baigiamajam etapui (rinkimai kovo 4 d.), už Putiną balsuotų apie 54,7 procento, už Ziuganovą – apie 20,2 procento, už Žirinovskį – 10,1 procento, už Mironovą – 8,1, už Prochorovą – 4,5 procento apklaustųjų. Į klausimą, kodėl nežiūrint į masines antiputininkiškas demonstarcijas jo reitingai lieka gan aukšti, ko gero teisingiausiai atsakė „Amerikos balso“ Maskvos biuro vadovas Džeimsas Brukas, nurodydamas, kad antiputininkiškas sąjūdis – tai sočiųjų, gerai aprengtųjų ir gerai informuotųjų revoliucija. Triukšmas keliamas didelis, bet didžiulės permainos, įvykusios per Putino valdymo laikus po nepamirštamo liberalų sukelto chaoso sulaiko piliečius nuo panašių nelaimių pasikartojimo.

Bet vistik reikia turėti mintyje, kad Rusijoje piliečių nuotaikos ir vadovų reitingai labai nestabilūs ir tikrųjų balsavimo rezultatų nesugeba atspėti net geriausi Košpirovskio mokiniai. Tačiau Putino pergale neabejoja net didžiausi jo priešai ir todėl jau planuoja masines protesto akcijas Maskvoje, kai bus paskelbti rinkimų rezultatai. Neatsitiktinai Rusijos žiniasklaidoje vis daugiau dėmesio skiriama ne klausimui, kokie bus balsavimo rezultatai, bet klausimui, kas bus po rinkimų. Net Michailas Gorbačiovas įsijungė į šią diskusiją ir pranašauja Putinui sunkų gyvenimą, nes pasikeitusios piliečių nuotaikos vers būsimąjį prezidentą vykdyti nepopuliarias, bet būtinas refomas. Yra ir dar stipresnių prognozių, pagal kurias „baltieji“ bandys Ukrainos „oranžinių“ pavyzdžiu destabilizuoti padėtį Maskvoje bei Peterburge ir įvykdyti dešiniųjų perversmą bent aukščiausiuose valdininkijos sluoksniuose. Neatmetama ir kairiosios bangos kilimo pavojus, nes Putino vyriausybei bus labai sunku vykdyti socialinius įsipareigojimus. Turint mintyje, jog dabartinė Dūma gana marga, ja besąlygiškai remtis nebus galima, teks ieškoti kompromisų ir tarpfrakcinių susitarimų. Neaišku kokia padėtis klostysis pasaulyje ir kiek nesibaigiančios krizės veiks Rusijos vidaus gyvenimą bei būsimojo prezidento elgesį. Todėl abejojama ir dėl galimybių išsaugoti Putino pažadėta stabilumą šalyje. Bet tai tik ekstrasensų pranašystės, o kaip bus ištikrųjų parodys ateitis.