Krikščionys istoriją sieja su Senuoju ir  Naujuoju testamentu. Islamistai - su pranašo Mahometo atėjimu į pasaulį, o budistams Naujieji laikai prasideda tik Budai pamokius, kaip turi gyventi žmogus ir žmonija. Tai didžiųjų religijų dogmos.

Laisvamaniai, darvinistai ir marksistai, netikintys mitu, kad Adomas ir Ieva buvo žmonijos pradininkai, pasaulio istoriją linkę dalinti į  penkias visuomenines-ekonomines formacijas: pirmykštę-bendruomeninę  (arba primityvaus komunizmo), vergovinę, feodalinę, kapitalistinę ir komunistinę, kurios pirmąja pereinamąja faze turėjo būti socializmas su dalimi kapitalizmo bruožų.

Marksistai teigia, kad visuomeninių-ekonominių formacijų kaitą  lemia klasių kova ir socialinės revoliucijos, kurios kildavo dėl gamybinių jėgų neatitikimo gamybiniams santykiams ir dėl išnaudojamųjų maištų.

Dešinieji istorikai, bandydami atsiriboti nuo marksistų, žmonijos istoriją  skirsto į daugiau formacijų. Ko gero, labiausiai palaikoma nuomonė  yra tai, kad istoriją galima dalinti ne vien į periodą iki Kristaus ir po jo, o net į tris ciklus ir septynias civilizacijas - neolitinę, ankstyvąją klasinę ir antikinę.

Kai kurie istorikai Antiką laiko šio istorijos ciklo apogėjumi, kai jau galima pastebėti ir globalinės civilizacijos pirmųjų bruožų.

Kitas istorinis ciklas, pagal jų nuomonę, susideda iš Viduramžių, ankstyvojo industrinio ir subrendusio  industrinio laikotarpių.

Pastarasis - mūsų laikų civilizacijos viršūnė. Kurdamas galingą  technologinę bazę, sparčiai keldamas darbo našumą, plėtodamas rinkos santykius, sukeldamas pasaulinius karus šiais esminiais savo požymiais bei tendencijomis jis vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau paveikė bei pakeitė beveik visą pasaulį. Kaip tik šiuo periodu suklestėjo mokslas, atskleista daug gamtos dėsnių, pradėti socialiniai politiniai eksperimentai.

Teigiama, kad esą šis - ciklas optimaliausias kelias į naują vystymosi etapą - pasaulinę globalizaciją, į vadinamąją  poindustrinę civilizaciją. Nors pripažįstama ir tai, kad civilizacija privedė ne vien prie gera. Žmonijos pajėgumas priartėjo prie gamtos jėgų galių - iškilo grėsmė gamtinei aplinkai ir pačiai civilizacijai.

Marksistai pripažįsta kapitalistinės civilizacijos nuopelnus techninei ir mokslo pažangai, bet šioje pažangoje jie įžvelgia didžiulių socialinių prieštaravimų. Kartu jie nurodo revoliucinį kelią į komunizmą kaip aukščiausią civilizacijos pakopą, visiškai nekviesdami grįžti į akmens amžių ir pirmykštę bendruomenę. Svarbiausias programinis marksistų tikslas yra gamybos priemonių suvalstybinimas. Todėl jos be išnaudojimo keliu įgyti turtai turį būti eksproprijuojami, žodžiu,  darbininkų klasės ir visuomenės interesais nuosavybė turi būti iš kapitalistų paimama.

Artimiausi marksistams politikai socialistai renkasi nuosaikesnį kelią. Jie  kviečia evoliuciniu būdu, žingsnis po žingsnio, eiti visuotinės gerovės link. Socialistai įsitikinę, kad mažinti socialinę atskirtį tarp vargingųjų ir turtingųjų galima visuomeninį produktą perskirstyti per mokesčių politiką. O komunizmą jie laiko tik gražia utopine svajone.

Antimarksistai bei antisocialistai, pirmiausiai liberalai, į poindustrinę  civilizaciją vilioja žmones „laisvąja rinka“. Tik sveiku protu besivadovaujančiam eiliniam piliečiui nelabai aišku, kuo pastaroji turėtų skirtis nuo industrinės, tiksliau - nuo kapitalistinės, civilizacijos.

Apibendrindamas abi – kairiųjų ir dešiniųjų – istorijos raidos koncepcijas, neįžvelgiu  vystymosi spirale bruožų. Manau, labiau galima būtų tikėti, jog civilizacija vis dėlto vystosi ne spirale, o revoliuciniais ir evoliuciniais ciklais - pirmyn ir pirmyn, į mįslingąją ateitį. O kai naikinama gamta, senka jos resursai, gal ir į … savo pražūtį.

Na, kai atsiranda grįžimo atgal aplinkybės, tam tikrą laiką, tam tikroje vietoje ir erdvėje civilizacija sukasi ir spirale. Taip atsitiko, kai dėl neefektyvios planinės ekonomikos, prasto valdymo ir šaltojo karo žlugo Tarybų Sąjunga ir prie jos prisišliejusios vadinamosios socializmo šalys. Skausmingai ir sunkiai jų būtis buvo sugrąžinta į kapitalistinį (industrinį) lygmenį, kuriame dar sunkiau apsiprasti ir su visomis šiai civilizacijai būdingomis ydomis.

Išgąsdinti globalizacijos, net kai kurie mūsų patriotai prarado žadą: manė, kad tautą veda į šviesų rytojų, o kartu su ja … atsidūrė laukinio kapitalizmo praeityje.

Ta proga vertėtų  prisiminti kairiųjų pažiūrų politiko bei ekonomisto prof. Povilo Gylio straipsnį apie septynis valstybės naikinimo būdus (straipsnis buvo publikuojamas ir „Opozicijoje“).

Kritiškiau apie Lietuvos „laimėjimus“ jau prabyla net dabartinės santvarkos „architektas“ Vytautas Landsbergis, išseko ir fanatiškų jo šalininkų entuziazmas.

Pesimistinių  vertinimų vakarykščių „urapatriotų“ stovykloje šiandien netrūksta. Net radikalus dešiniųjų politikas Stanislovas Buškevičiaus pradėjo gąsdinti piliečius neva artėjančiu Ketvirtuoju Lietuvos padalijimu. „Patriotų“ internetiniame tinklalapyje paskelbtame straipsnyje S.Buškevičius rašo:

„… Man šiandieninė situacija labai primena tuos tolimus aštuonioliktojo amžiaus įvykius, kada atsakingas už valstybės valdymą politinis elitas tą valstybę (LDK) pats ir pražudė, paaukojęs ją vardan trumparegiškų ir savanaudiškų interesų. Mūsų laikų valdantysis sluoksnis – politikai ir biurokratai – jau įstūmė Lietuvą ne tik į ekonominę, bet ir į moralinę bei psichologinę krizę. Tuštėjant biudžetui ir gilėjant sunkmečiui valdžia dar labiau nusisuka nuo žmogaus, pasmerkdama jį arba emigruot, arba degraduot. Situacija kasdien darosi vis grėsmingesnė, tačiau valstybės vyrai ir moterys ne tik kad nebando gelbėti padėties, bet savo neatsakingais veiksmais pila dar daugiau alyvos į ugnį. … ūsų valdantysis elitas kasdien vis labiau praranda žmogiškumo likučius“.

Tad ko norėti iš kitų, opoziciškai nusiteikusiųjų, į kovą  su skurdu įstumtų arba paprasčiausiai praeities nostalgija sirguliuojančiųjų piliečių? Jų smerkti tikrai nederėtų, nes jie turi dėl ko pačiais pikčiausiais žodžiais žiniasklaidoje ir gatvių mitinguose plūsti politikus, atvedusius Lietuvą į laukinio kapitalizmo šiandieną, todėl ir netekusius tautos pasitikėjimo.

Kilnu prisiminti žmoniškumą, kalbėti apie vienybę. Bet ar tai įmanoma išnaudotojiškoje visuomenėje, kai KAPITALAS vardan pelno pasiruošęs atlikti bet kokį  nusikaltimą, nors už tai jam grėstų ir kartuvės? Juk per 600 milijardierių ir tūkstančiai milijonierių, valdančių gamybos priemones,- pirmiausia karinę industriją ir bankus, - pasisavina daugumą viso pasaulio samdomųjų protu ir prakaitu sukuriamos vertės! O juk turtus jiems krauna ne vien jų pačių vadybiniai talentai, bet ir samdomieji darbininkai, eiliniai vadybininkai, technikai, programuotojai, inžinieriai, gydytojai, pedagogai, gyvenantys ne iš rentų, ne iš procentų, o vien  iš darbo.

Turtų  telkimasis mažumos rankose ir didėjantis daugumos piliečių  skurdas –reiškinys, pavojingesnis už bombas. Apie tai įspėjamai ir išsamiai kalbėjo dar 18-20 amžiaus švietėjai, nes socialinė neteisybė, atskirtis buvo ir lieka viena svarbiausių visų socialinių sukrėtimų bei revoliucijų priežasčių.

Šiandieninė krizė pažadino ir mūsų amžininkus. Skolą samdomiems darbo žmonėms, visiems tautiečiams pradėjo jausti net kai kurie milijardieriai.  Spaudoje pasirodo pranešimų, kad laikomas turtingiausiu pasaulio žmogumi Bilas Geitsas ir, berods, trečią vietą pasaulyje tarp milijardierių užimantis jo kolega Vorenas Buffettas pasiūlė 50 procentų savo pajamų skirti labdarai ir pakvietė kitus turtuolius sekti jų pavyzdžiu. O kai kurie rusų milijardieriai pradėjo plėtoti labdarą Šiaurės Kaukaze, kad po turtų dalybų ir kruvinų konfliktų bent šiek tiek  nuramintų ir atgaivintų ten gyvenančias maištingąsias tautas.

Vieną  kitą labdaringą turtuolį galima sutikti jau ir Lietuvoje. Tiesa, kol kas tai - vienišių šauksmas tarp vilkų.

Tik ar gali labdara kompensuoti santvarkos ydas?

Lankydamasis Indijoje mačiau, kaip vienas šios šalies  milijardierius tiesė kelią. Gal 5 kilometrų būsimojo kelio ruože su kastuvais, neštuvais ir kapliais darbavosi tūkstančiai į vergus panašių žmonių, tarp jų - ir vaikų. Paklausęs, kodėl tokiais primityviais metodais dirbama, gavau atsakymą, kad žymiai pelningiau už centus samdyti bedarbių, nei modernią kelių tiesimo techniką. Taigi – PELNINGIAU, ir nesvarbu, kad pelningumo darbdavys pasiekia eksplotuodamas vergų darbą.

O ar atitinkamų  pavyzdžių negalima rasti ir Europoje, ir net mūsų Lietuvoje? Panašiais atvejais istorija tikrai atsisuka spirale ir sugrįžta į gūdžią praeitį. Tik manau, kad tai ne dėsningumas, o atsitiktinis nukrypimas nuo bendros civilizacijos raidos krypties, vedančios į globalizuotą pasaulį. Pagal marksistus tai būtų komunizmas, o pagal antimarksistus - poindustrinė santvarka, kurios gamybinių jėgų pagrindą sudarys moderni technika. Pagal kairiųjų koncepciją tada žmogus neišnaudotų žmogaus, o pagal dešiniųjų – neišnaudos taip žiauriai. Tačiau liks privati gamybos priemonių nuosavybė ir neišvengiama samdomųjų tarnyba mažumą sudarantiems turčiams.

Dešinieji šventai tiki, kad kapitalizmo alfa ir omega IŠNAUDOJIMAS, kad turtuoliai toliau turtėtų, neturi išnykti. Darau išvadą: ne spiralė, o tiesioji vergovinę praeitį jungia su kapitalistine dabartimi ir ateitimi, ne kokia nors kita, o, KAPITALISTINE. Ir jokiais poindustrinės visuomenės vaizdeliais negalima paslėpti tikrųjų kapitalo tikslų – siekti kuo didesnio pridedamosios vertės kūrėjų išnaudojimo dė MAKSIMALAUS PELNO..

Iki šiol visuomeninių-ekonominių  formacijų arba istorinių ciklų kaitą lydėjo didžiosios revoliucijos, maištai ir pažemintųjų sukilimai. Sunku patikėti, kad perėjimas į naująjį ciklą mūsų  tūkstantmetyje bus kitoks. Valiutų krizės bei karai, terorizmo protrūkiai, piratavimas jūrose, tarpnacionaliniai, religiniai ir rasiniai konfliktai, „tvarkos“ įvedinėjimas karinėmis intervencijomis   pranašauja didelius sukrėtimus.

Krizės ir nedarbo krečiamoje JAV net būdamas šios šalies nacionalinės žvalgybos direktorius, admirolas Denis Bleras (vėliau atsistatydinęs), kalbėdamas senato komitete, prabilo apie artėjantį nestabilumą ir didėjantį   ekstremizmo pavojų.

Grėsmių  sąrašą sparčiai plečia ir NATO veikėjai. O populiarus JAV politikos apžvalgininkas žurnalistų premijos laureatas Kris Hedžes, pajutęs liaudies nuotaikų kaitą ir pasipiktinęs savo šalyje egzistuojančia melaginga demokratija, korupcija, bankininkų, milijardierių bei milijonierių plėšikavimu, iki nepadoraus kraštutinumo išryškėjusia ekonomine bei socialine nelygybe, iškėlė mintį, kad laikas nupūsti dulkes nuo K.Markso veikalų ir pabandyt tiksliau atsakyti  į klausimą - kokia vis dėlto bus ateitis, kokia toji "poindustrinė visuomenė?”.  

Blaiviau ir sąžiningiau vertinti praeitį bei prognozuoti žmonijos ateitį pradeda ir intelektualai, ir ne vien Amerikos žemyne. Stiprėja pozicijos istorikų, bandančių įrodyti, kad Spalio ir kitos XX amžiaus revoliucijos vis dėlto nebuvo vienokių ar kitokių politinių sektantų sąmokslai, o gyvenimo sunkumų sukelti liaudies masių nuotaikų ir sąjūdžių produktai. Atrodo, jau baigiama persirgti antikomunizmo liga, pripažįstant, kad tarp įvairių socialinių idėjų turi egzistavimo teisę ir žmonių svajonės apie komunizmą, skatinančios politikos ir visuomenės veikėjus neužmiršti liaudies gerovės, ieškoti realių būdų jos siekti. Tik, suprantama, ne taip, kaip siūlo konservatoriai ir liberalai - kuo sparčiau turtinant turtinguosius.  

Siūlymai nupūsti dulkes nuo Markso ir kitų kapitalizmo kritikų veikalų  savaime provokuoja klausimą: ar galima į naująjį istorijos vyksmo ciklą įvažiuoti „spiraliniu serpentinu“. T.y. be revoliucijų, taikiai, sklandžiai, beveik nieko nekeičiant gamybiniuose santykiuose ir pirmiausia nekeičiant samdomuoju darbu sukuriamų turtų perskirstymo principuose? Manyčiau, kad toks kelias apgaulingas ir gal net pavojingas. Ypač tai turėtume suvokti mes, lietuviai, matydami, ką mums davė XX amžiaus spiralė, iškraipiusi istorijos tiesiąją ir per 20 atkurtos Nepriklausomybės metų grąžinusi šalį į XIX amžių.

Na, o Ketvirtojo Lietuvos padalijimo tikrai nesulauksime. Bet revoliucinė situacija, panaši į tą, kuri XX amžiuje susiklostė po abiejų pasaulinių karų, amžiuje, gali pasikartoti. Žinoma, tokio komunizmo, kokį įsivaizdavo Leninas, Trockis ar Mao Dzedunas, jau negali būti. Trečiajame tūkstantmetyje faktiškieji valstybių bei žemynų šeimininkai oligarchai ir milijardieriai pasaulį dalinsis daug išradingiau ir platesniais mąstais. Jei nesukils pavergtieji ir išnaudojamieji ir, anot Markso, neeksproprijuos jų turtų samdomųjų darbuotojų interesais. Žinoma, atsižvelgdami ne į XIX, o į XXI amžiaus realijas.

OPOZICIJA Nr.24, 2010 lapkritis

Atgavus nepriklausomybę ir konservatorių-krikdemų reformatoriams beatodairiškai griaunant neefektyvų, bet žmones šiaip taip maitinantį sovietinį planinį ūkį, greit pradėjo aiškėti, kad tokios ekonominės politikos rezultatai bus tragiški. Taip ir atsitiko.

Socialdemokratinę išeitį pasiūlė buvę komunistai, susitelkę Demokratinės darbo partijos gretose. Jie 1992 m. laimėjo rinkimus į Seimą ir suteikė šiokią tokią viltį. Tačiau ši viltis taip pat žlugo, nes reformų euforijos aplinkoje „demdarbiečiams“ teko tęsti ankstesnę dešiniųjų valdžios politiką. Bet koks žingsnis atgal stiprinant valstybinį sektorių, ekonomikos reglamentavimą ir didinant planavimo vaidmenį buvo laikomas išdavyste ir laisvosios rinkos žlugdymu. Valdžią praradusiems konservatoriams ir krikdemams talkininkauti puolė liberalai, siūlantys kuo ryžtingiau ir sparčiau ūkinės bei socialinės veiklos naštą perkelti privačiam sektoriui, vis labiau išlaisvinant jį nuo pareigų valstybei bei visuomenei. Atsitiko tai, kas turėjo atsitikti – per 500 tūkstančių bėglių iš Tėvynės, prie pusės milijono artėjanti bedarbystė, naujų turtuolių fone suvešėjęs neregėtas daugumos skurdas, didžiulė atskirtis tarp dirbančiųjų ir jų darbo vaisiais besinaudojančios buržuazijos. Privilegijuota, kyšiais penima biurokratija taip sujaukė Lietuvą, kad jos ne tik kiekybine, bet ir kokybine prasme jau pažinti nebeįmanoma. Iš 3,7 milijonų liko vos trys, o gal ir mažiau gyventojų, iš pagal to meto aplinkybes gerai veikusios tarybinės socialinės sferos turime tik griuvėsius.

Kokios šios tragedijos priežastys?

Pirmiausiai kalti politikai, neįvertinę ūkio reikšmės valstybės gyvenime, pasidavę neatsakingų reformų euforijai ir užkrėtę šia liga daugumą Lietuvos piliečių. Nepamirškime 1990 metų, kai absoliučią valdžią Lietuvoje išsikovoję konservatoriai ir krikščionys demokratai, naudodamiesi savo neribota galia pradėjo „gydyti“ šalį šoko terapijos metodais, kurie greit pavirto laukiniam kapitalizmui būdinga prichvatizacija. Į mūšį už turtus pakilo nusikalstamos grupuotės. Jos, pusvelčiui nupirkdamos įmones, sugebėdavo tyčinio bankroto būdu jas likviduoti, o technologinius įrengimus išparduoti kaimyninėse valstybėse ar nurašinėti kaip metalo laužą. Būtent tuomet žmonės pajuto, kas yra nedarbas. Bedarbių likimu beveik nebuvo rūpinamasi. Vakarų valstybės lietuvių dar legaliai neįdarbindavo. Industrinė-kolūkinė Lietuva tapo bedarbių, amatininkų ir turgaus prekeivių šalimi. Audringai kylantį visuomenės nepasitenkinimą konservatoriai slopino gąsdinimais apie artėjantį komunizmo restauravimo pavojų, apie rusų intrigas, apie sovietinės nomenklatūros kenkimą „patriotų“ valdžiai. Lietuvos piliečiai buvo suskirstyti į „savus“ ir „svetimus“. Pabandyta net steigti atestacines komisijas įmonėse, mokslo, kultūros ir valstybės valdymo įstaigose ir šalinti iš pareigų valdžią kritikuojančius, kairiesiems politikams pritariančius ne tik vadovus, bet ir eilinius darbuotojus.

Subjuro ir santykiai su Rytų kaimynais. Lietuva pradėjo prarasti savo tradicines pramoninių prekių ir žemės ūkio produktų rinkas. Tragiškai smuko gamyba. Infliacija pasiekė net 1000 procentų per metus.

Neatsitiktinai primenu anuos tragiškus laikus, nes būtent juose žymia dalimi slypi ir šių dienų nelaimių priežastys.  

Sakyti, kad niekas neįspėjo ir nesiūlė kitų išeičių negalima. Puikiai prisimenu 1995 metus. Stambių įmonių vadovai, perspektyvą geriau matantys ekonomistai, valstybinės veiklos patirtį turintys darbuotojai, pamatę, kad Demokratinė darbo partija važiuoja dešiniųjų nutiestais „reformų bėgiais“ ir rinkimus neišvengiamai pralaimės, įkūrė Ūkio partiją. Ji, ir ne tik ji, anuomet labai garsiai skelbė, kad negalima mažinti ūkio potencialo, o išbristi iš neatsakingų reformų liūno ir pasukti visų gerovės kryptimi galima tik pirmiausiai rūpinantis realia ūkine veikla. Buvo siūlomi projektai kaip derinti valstybinį sektorių su privačiu, kaip kooperuoti smulkųjį verslą su stambiuoju, technologiškai pažangiu. Bet… žmonės nesuprato, kad neturint tvirtų ūkinės veiklos pamatų visos socialinės reformos bus iliuzorinės arba vis labiau tolstančios nuo piliečių ir tarnaujančios tik elitiniams visuomenės sluoksniams. Deja, neelitinė visuomenė šių perspėjimų nenorėjo girdėti. Ji aklai tikėjo „reformatoriais“ ir, kaip bebūtų keista, jais tiki iki šiol. Dabar iliuzoriniais reformų projektais tarpusavyje konkuruoja ne tik opozicija su valdančiaisiais,  bet ir valdantieji konservatoriai-krikdemai su savo sąjungininkais – įvairių spalvų liberalais. Visi tempia į savo pusę, dėl to valstybės ūkio vežimas stovi vietoje.

Jeigu anksčiau reformų tikruosius tikslus bent buvo bandoma pridengti sovietmečio atsilikimo įveikimo būtinumu ir visų gerovės iliuzijomis, tai dabar to daryti neįmanoma. Ir to jau nedaroma. Svarbiausiu reformų reikšmės kriterijumi tapo ne piliečių gerovė, bet pinigai, biurokratijos ir oligarchų globa, biudžeto išlaidų, skirtų socialinei sričiai, kuo didesnis mažinimas. Juk būtent to siekiama „reformuojant“ švietimo bei mokslo sistemą, sveikatos apsaugą, socialinį aprūpinimą ir t. t. Pildosi liberalų svajonė – kuo labiau išlaisvinti valstybę nuo pareigų piliečiams ir kurti laisvąją rinką net socialinėje sferoje, kur taip pat galėtų kuo daugiau pelnų gauti mūsų laikų kapitalistinis elitas.

Teisėtai kyla klausimas, kur veda tokios reformos? Kam jos tarnauja? Kam reikalinga valstybė? Negi vien piliečiai privalo jausti pareigą valstybei, o valstybė – atsakinga tik už „laisvosios rinkos“ apsaugą? Marksistai dar kapitalizmo aušroje įrodinėjo, kad geriausias būdas sugriauti kapitalizmą – tai spartinti jo prieštaravimų vystymąsi liberalizmo kryptimi. Dabar Lietuvoje vykdomos reformos tarnauja būtent tokiai raidai. Jų sukeliami prieštaravimai bei socialiniai konfliktai reiškia ne tik pačių reformų kolapsą, bet gąsdina ir griūtimi politinės sistemos, kurią rūpestingai kūrė valdžioje buvę ir esantys. Su liberalų, bankininkų ir finansinių piramidžių maklerių ekonomine ir socialine politika tikrai nekeliausime liaudies valdžios (t. y. demokratijos) ir visų gerovės kryptimi.

Laikraštis OPOZICIJA Nr.9 2010 m. gegužė

Per Europą ritasi krizės įsiūbuota streikų banga. Jų griaunamąją ir kuriamąją galią jau pajuto Graikija, Ispanija, Italija, Anglija, Vokietija, net ramioji Švedija. Nekalbant apie Prancūziją, kurią dėl darbo žmonių aktyvumo ir organizuotumo streikai krečia beveik nuolatos.

Ar ne laikas ir Lietuvos darbo žmonėms susitelkti ir ruoštis svarbiausiai kovai už savo teises ir gerovę?

Vertėtų nepamiršti, kad nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą jau kratė ūkininkų streikai. 2000 metų  žiemą ir pavasarį žemdirbiai užbarikadavo automagistrales ir grasino įvesią savo – ne valstybinę – įvežamų į Lietuvą mais to produktų kontrolę. Tų pat metų birželio pabaigoje jie vėl sukilo – prieš lupikautojus pieno perdirbimo įmonėse bei prekyboje.

Į mūsų laikų istoriją įėjo medikų, pedagogų, policininkų, ugniagesių streikai su reikalavimais valdžiai, vykdančiai neišmintingą politiką. Sostinėje išgarsėjo troleibusų bei autobusų vairuotojai, organizuotai, kaip reikalauja įstatymai, 2000 metais surengę įspėjamąjį streiką, kuriuo atkreipė valdžios ir miestiečių dėmesį į nenormalią situaciją Vilniaus autoūkiuose, į tolstančią nuo vilniečių šią jiems gyvybiškai svarbią aptarnavimo sritį.

Apie pirmųjų streikų reikšmę visuomeniniuose-politiniuose mūsų šalies procesuose, apskritai valstybės gyvenime, liudija ir tai, kaip sunerimo tie, prieš kuriuos ši darbo žmonių judėjimo forma nukreipta. Prabilo radijo, televizijos laidose ir net gatvių mitinguose patys atkakliausi dešiniųjų valdžios gynėjai, nieko nenutuokiantys apie socialinių ir ekonominių konfliktų vaidmenį ir tesugebantys juos vien grubiai smerkti. Tai rodo, jog būtent ryškūs konfliktai, kokiais yra streikai, priverčia net proto tinginius susimąstyti, suskirsto visuomenę į interesų grupes, kurios diskusijomis ir derybomis, net stipriais konfliktais stumia gyvenimą pirmyn.

Streikai – tai darbininkų ir tarnautojų atsisakymas dirbti, kol valdžia ir įmonių savininkai ne patenkins jų keliamų sąlygų darbo rinkoje. Tai kraštutinis, bet pats veiksmingiausias sa vo interesų gynimo būdas. Skirtingai nuo ka pitalistų, darbininkai juk neturi galimybės samdyti lobistų parlamentuose, duoti dide lius kyšius valdininkams už sau palankių įsta tymų priėmimą. Darbininkai daugelyje šalių būtent tik streikais išsikovojo 8 valandų dar bo dieną, atsikratė baudžiavinių darbo tai syklių, privertė valdžią pri imti įstatymus, teisiniu požiūriu palankius partnerystei gamybos santykiuose. Ypač ryš kus buvo ir iki šiol išliko streikų vaidmuo kuriant civilizuotą gamybos būdą Vakarų Europoje.

Streikų istorija
 
Demokratinės streikų tradicijos buvo ne svetimos ir Lietuvos darbininkijai. Lietuvoje pirmasis streikas įvyko 1861 metų liepos mėnesį, Turmante (Zarasų rajone). Strei kavo Peterburgo-Varšuvos geležinkelio sta tytojai, protestuodami prieš blogą maitini mą ir darbo užmokesčio sumažinimą. Šis streikas buvo žiauriai nuslopintas, pasitel kus žandarus ir streiklaužius. Bet jis įėjo į darbininkų judėjimo istoriją ir vertas pami nėjimo net mūsų laikais.

Nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje žinomiausiu buvo 1920 m. visuotinis Kauno darbininkų streikas, įvykęs protestuojant prieš profsąjungų veikėjų persekiojimą, jų areštus ir prieš darbininkų judėjimo slopinimą. Šiuo streiku buvo laikinai sustabdyti antidemokratiški politiniai procesai šalyje, iš saugota darbininkų teisė įvairiomis akcijo mis ginti savo interesus. Streikai labai suaktyvėjo 1924-25 me tais ir atvedė Lietuvą prie liaudininkų bei socialdemokratų pergalės 1926 metų Seimo rinkimuose. Tai labai išgąsdino dešiniuosius bei juos remiančią karininkiją, kuri 1926 m. gruodžio 17 d. inspiravo smetoninį perversmą.

Po perversmo streikai ir kitos efektyvios darbininkų priešinimosi eksploatatoriams priemonės buvo uždraustos, darbininkai neteko daug laisvių ir teisių. Nežiūrint to, ramybės darbo rinkoje smetonininkai neuž tikrino, nes nesivadovavo demokratijos ir są žiningos partnerystės gamyboje bei versle principais. Streikai, net juos draudžiant, nenuslopo. Pavyzdžiui, 1934 metais streikavo apie 10 tūkstančių įvairių Lietuvos miestų ir kaimų darbo žmonių. 1937 metais streikais išgarsėjo Kauno statybininkai, privertę val džią nustatyti minimalų darbo užmokestį ir privalomą draudimą šioje ūkio šakoje. Iš vi so 1937 metais streikavo apie 15 tūkstančių darbininkų.
Paskutinis streikų suaktyvėjimas nede mokratiškoje smetoninėje Lietuvoje įvyko 1939 metais. Tuomet buvo pradėta kova prieš savavališką, nederinamą su profsąjungomis, darbininkų ir tarnautojų atleidinėjimą iš dar bo, buvo iškelti kovos su nedarbu reikalavi mai, turėję jau ir politinį atspalvį.

Tarybinis laikotarpis streikų istoriją nu traukė. Formaliai ši teisė egzistavo, bet „darbininkų klasės diktatūra“ to daryti ne leido. Atseit, kaip streikuoti prieš save?

Mūsų laikais piliečių teisė į streikus atgaivinama. Tai dėsninga, nes streikų nei gražiais įkalbinėjimais, nei represijomis nepavyks sutramdyti – juos inspiruoja objektyvios priežastys ir demokra tinės Vakarų Europos, į kurią orientuojamės, tradicijos. Be to, neturi me pamiršti ir nuosavos istorijos, kurioje streikai taip pat užėmė reikšmingą vietą.

Lietuvių kantrybė senka
 
1990 metais atkūrus Lietuvoje nepriklau somybę ir beatodairiškai diegiant laisvosios rinkos santykius, nepateisinamai sparčiai pradėjo diferencijuotis socialiniai – politiniai interesai. Valdžia, valdoma mažai ką suprantančių apie paveldėtą planinį ūkį užsienio patarėjų, atvirai stojo kapitalistų, svetimųjų ir savųjų „naujųjų lietuvių“ pusėn. Ji igno ravo profsąjungas, trukdė jų kūrimąsi, gąs dino ir klaidino piliečius.

Dėl nusikalstamo įmonių žlugdymo pri sidengus reformų šydu, buvo pagimdytas šalies istorijoje neregėto dydžio nedarbas. Atsirado didelė darbo jėgos pasiūla, kuri laisvosios rinkos sąlygomis leido labai sumažinti darbininkų uždarbius ir į XX amžiaus pradžią sugrąžinti socialinių garantijų sistemą. Labiausiai nuo tokių reformų nukentėjo darbininkai, jų šeimos ir vaikai, netekdamos ne tik šiuolaikinio gerbūvio, bet ir perspektyvos. Ateitį  darbo žmonės pradėjo matyti ne savo Tėvynėje, bet svetur. Apie 600 tūkstančių paliko Lietuvą, apie 300 tūkstančių bedarbių kol kas kenčia skurdą savo šalyje! Tai gėdingiausias Lietuvos Nepriklausomybės 20-čio požymis.

Vadinasi, ne be reikalo subrendo nepasitenkinimas valdžia ir darbdaviais. Jį vis garsiau išreiškia profsąjungos, kurių nereikėtų  kaltinti už bandymus surengti pirmuosius europietiško masto streikus. Bet Lietuvos darbininkai ir kiti samdomu darbu užsidirbantys duoną piliečiai dabartinių reformų ir krizės sumaištyje kol kas demonstruoja neregėtą kantrybę. Kantriai tylėjo, kai buvo naikinamos jų darbo vietos, nereikalavo žmoniškų atlyginimų, leido naujiesiems kapitalistams lupikauti ir turtėti samdinių sąskaita. Vien už tai mūsų kantriesiems darbininkams ir jų profsąjungoms reikėtų statyti paminklą, – už nuopelnus naujai ekonomikai ir ją atspindinčiai santvarkai.

Dabar, sunkiai kapanojantis iš krizės, streikų nuojauta visuomenėje labai stiprėja ir perspėja, jog konservatorių, liberalų ir oportunistiškų politikų puoselėta ramybė nebus ilgalaikė. Kaip ūkis negali klestėti prarasdamas savo rinkas, taip ir socialiniai-politiniai santykiai negali būti stabilūs, kol naujajame ūkininkavimo būde nepripažįstami lygios partnerystės principai, nuo dirbančiųjų slepiamos įmonių pajamos bei išlaidos, kol darbo žmogui sąlygas (už kiek ir kaip parduoti savo vienintelį turtą – darbo jėgą) diktuoja tik pirkėjai, visokeriopai  valdžios remiami.

Valdžia – ne darbuotojų pusėje
 
Labai blogai, kai šiame darbo rinkos procese pernelyg aktyviai tik vienos subjektų pusės interesus gina valdžia. Tai požymis, kad  Lietuva yra oligarchinė valstybė. Tuo tarpu demokratiškose valstybėse, o ne bananų respublikose, valdžia stengiasi būti objektyvi tarpininkė darbininkų derybose su kapitalo atstovais, bando vadovautis ne vien raciona liu išskaičiavimu, bet ir dorovės kriterijais, atjauta ir parama silpniesiems, padėdama formuotis piliečių bendrijai valstybėje.

Tokio savo pareigų supratimo mūsų valdžia dar neturi. Šių pareigų vengia liberalų ideologiją per dažnai remiančios ir opozicinės partijos. Jos elgiasi oportunistiškai, menkina valstybės vaidmenį ūkio ir darbo santykių srityje, tyliai pritaria, kai mokesčiai mažinami turtingiesiems, kai vis didesnė mokesčių našta uždedama ant darbo žmonių pečių. Toks požiūris atkeliavo Reigano ir Bušo laikais iš JAV. Bet net ten jis silpnėja, kai iškilo nauja, artimesnė liaudžiai, demokratų banga. Jos įkvėpėjas Barackas Obama. Jis rinkimų kampanijoje demonstravo visiškai kitokią, nei iki jo buvę prezidentai, pažiūrą į samdomųjų teises ir profsąjungas. Jeigu Makeinas vadindavo profsąjungas verslo griovikėmis, tai Obama pasižymėjo profsąjungų apologetika, žadėjo palengvinti profsąjungų steigimosi įmonėse procedūras, kelti jų vaidmenį ekonominiuose bei socialiniuose procesuose.

Europietiškas socialines garantijas Vakarų valstybėse išsikovojo patys darbo žmones triukšmingų demonstracijų, pergalingų streikų, aktyvių rinkiminių kampanijų keliu. Jie ir socializmo baimė privertė turtinguosius pakrapštyti pinigi nes ir daryti išlaidas proporcingai sukauptam turtui visu gerovės vardan. Streikai paspartino bankrotus firmų bei gamyklų, kurios nesugeba dirbti naujoviškai ir humaniškai santykiauti su samdomaisiais. Taip jie apvalė ūkio sektorių ir prisidėjo prie gamybinių santykių pažangos. Darbo žmonių ryžtinga kova už savo gerbūvį nesužlugdė Vakaru valstybių, bet stūmė jas socialinio progreso, visų gerovės link. Panaši audra artėja ir prie Lietuvos. Kai konservatorių-liberalų aljansas vėl valdžioje, neišvengsime to, kas buvo Vakaruose. Streikai ir demonstracijos skandins tuos politikus ir verslininkus, kurie veržia diržus darbo žmonėms ir įvairiomis gudrybėmis stengiasi „taupymo diržus“ atleisti sau ir savo rėmėjams. Tai nesužlugdys ir Lietuvos. Tik paskatins politikus atsakingiau ieškoti tikrųjų krizės kaltininkų, ginti ne vien bankininkų bei monopolistų interesus, bet ir interesus žmonių, kurie savo darbu kuria pridedamąja vertę, finansuoja mokslą bei kultūrą ir realiai kelia visų gerovę.