- Pradžia
- Vartotojų blogai
- a.brazaitis
- Kategorijos "Darbas" archyvas
A. Brazaitis. Progresuoja ar degraduoja kaimas?
Ketvirtadienis, 2013-04-18 01:03 Be temos, Darbas, Ekonomika, Lietuva | 0 komentarų
Josifas Stalinas mėgo didžiuotis, kad jis prievartinės kolektyvizacijos būdu pastūmėjo Rusijos kaimo evoliuciją 100 metų į priekį. Kolektyvizacijos projektuotojai manė, kad tiek metų būtų prireikę, jeigu kaimas būtų vystęsis natūralios kapitalistinės konkurencijos keliu stambių, tinkamų mechanizuotam ūkininkavimui ūkių link.
Kokias nelaimes kaimo žmonėms atnešė prievartinis jų gyvenimo būdo keitimas, dabar visiems aišku. Galima tuo piktintis, bet kas įvyko jau nepakeisi. Be to, tenka pripažinti, kad ir dabartiniai ūkių stambinimo, urbanizacijos bei globalizacijos procesai taip pat labai negailestingai keičia kaimo gyvenimą.
Garsus mūsų rašytojas Jonas Avyžius anų laikų kaimo gyvenimo pertvarkas pavaizdavo keturių dalių romane „Sodybų tuštėjimo metas“. Už šį romaną jis buvo premijuotas LTSR valstybine premija, Lenino premija ir net Čekoslovakijos valstybine premija. Romanas išleistas 25 užsienio kalbomis, Lietuvos kino studija sukūrė dviejų serijų vaidybinį filmą, turėjusį pasisekimą ne tik TSRS, bet ir užsienio valstybėse.
Kuo paaiškinti tokį milžinišką romano pasisekimą?
Manau tuo, kad jis įtaigia meno kalba atskleidė XX amžiaus kaimo evoliucijos tikrąsias problemas, parodė jų tragiškumą.
Romanas aktualus ir šiandien, nes jau įžengėme į kitą, aukštesnį kaimo revoliucinio keitimo etapą, kai tuštėja ne sodybos, bet ištisi kaimai.
Reformatoriai, pasmerkę stalinistinį palikimą – kolektyvinius ūkius, išardę juos Gedimino Vagnoriaus potvarkiu, pabandė kaimą sugrąžinti į senuosius laikus. Beatodairiškai grąžindami žemę buvusiems savininkams, o kolūkių bežemiams dalindami po 2-3 hektarus, jie sukūrė per 350 tūkstančių tikrų ir fiktyvių smulkių ūkių, pasmerktų pražūčiai.
Europos Sąjunga ir dabartinis agromokslas sako, kad šiuolaikiškos valstybės žemės ūkyje turėtų darbuotis ne 30 procentų žmonių (tiek jų buvo Lietuvos kaime 1990 metais) , bet ne daugiau 7-8 procentų.
Štai koks negailestingas urbanizacijos ir globalizacijos verdiktas. Šiurpus, kaip J. Avyžiaus romane, primenantis likimą valstiečio, atsidūrusio tarp prievartavimo stoti į kolūkį ir miškinių grasinimų, kas bus, jeigu paklusi valdžiai.
Deja, kaimo žmogui visuomet tenka paklusti tiems, kas galingesni. Dabar, žinoma, ne dėl administracinės prievartos, bet dėl kompromisų nepripažįstančios kapitalistinės ekonomikos dėsnių.
Vagnorinės pertvarkos pradžioje iš 350 tūkstančių tikrų arba fiktyvių ūkininkų buvo daug tokių žemės savininkų, kurie gyveno miestuose ir negalvojo ūkininkauti, 2013 metais tokių ūkių liko tik apie 200 tūkstančių.
Anuomet vyravo tik smulkūs 3-5 ha ūkeliai, dabar jau turime daugiau nei 7 tūkstančius žemvaldžių, disponuojančių ne mažesniu kaip 100 ha žemės ūkio naudmenų plotu, ir apie 400 žemės ūkio bendrovių, disponuojančių kiekviena vidutiniškai 1000-2000 ha žemės . O, pavyzdžiui, „Agrowil Group“ valdo apie 30 tūkst. ha žemės, „Agrokoncernas“ – 25 tūkst.ha, „Linas agro group“ – 13 tūkst. ha, „Litagra“ – 9 tūkst. ha ir t.t. Turtingiausių ūkininkų sąraše yra Kupiškio rajono grūdų augintojas Zigmas Aleksandravičius,Kėdainių rajono ūkininkas Jonas Talmantas, Kauno rajono ūkininkė Genutė Staliūnaitė, Kupiškio rajono pienininkystės ūkio savininkas Marijus Kaktys ir daug kitų – jie disponuoja šimtais hektarų žemės ir milijoninėmis metinėmis pajamomis. Panašių žemės ūkio monstrų, kuriuose įdiegti kapitalistiniai darbo santykiai, paremti moderniausia technika bei technologija, jau skaičiuojama ne vienetais, bet šimtais. 2012 metais 2 proc. stambių ūkininkų valdė apie 40 proc. žemės.
Stambiame grūdų ūkyje, kuris remiasi našia technika, plačiai naudoja chemiją ir mineralines trąšas, visus darbus sugeba atlikti 4 - 5 mechanizatoriai. O stambiuose daugiašakiuose ūkiuose bei bendrovėse darbuojasi vidutiniškai tik 20-30 nuolatinių darbininkų.
Kiti kaimo gyventojai tampa nereikalingi. Štai kodėl ir be ES direktyvų sparčiai mažėja kaimiečių, degraduoja dar neemigravusieji į svetimas šalis arba į miestus, netekusieji darbo, nusivylę gyvenimu ir konservatorių bei liberalų gražiais pažadais. Galima už tai iš dalies priekaištauti ir socialdemokratams, kurie tuo laiku būdami valdžioje neišdrįso stabdyti vagnorinių reformų.
Nemažai iliuzijų smulkiems ir net vidutiniams ūkininkams suteikia ES parama ir viltis jos dėka praturtėti, išvengti bankroto. Bet tai tik iliuzijos. Ši parama dar nuo SAPARD laikų suprojektuota taip, kad didintų konkurencingumą stambių perspektyvių ūkių. ES ir nacionalinių valstybių biudžetai tikrai nenori ir nenorės investuoti lėšų į mažažemius, kurių produktai nedomina eksportuotojų, kurių dėl sezoniškumo, nestabilumo ir mažo kiekio nenori ir prekybininkai. Net ūkininkų turgeliuose jau pradeda pasirodyti kaimyninių šalių importuoti produktai. Nedėmesingumą smulkiesiems įtikinamai parodė konservatorių bei liberalų valdymas. Parama iš ES fondų ir biudžeto praktiškai tapo prieinama tik stambiesiems ūkininkams. Nes būtent tik jie galėjo komerciniu požiūriu naudingai ir perspektyviai tą paramą panaudoti. Įdomu, ar darbiečių deleguoto ministro V. Juknos vadovaujama ministerija ženkliau rems smulkiuosius ūkininkus. Nepamirškime, kad Darbo partija išaugo iš verslininkų ir remiasi liberalų ideologija.
Reikia suprasti, kad parama bet kokiai ūkinei veiklai niekuomet nebūna labdara. Tai greičiau kreditas, kurį privalu grąžinti sukurtu produktu, gautu pelnu. O ar galima to tikėtis iš šiuolaikinio kaimo gyventojų?
2005 m. duomenimis, kaime buvo apie 60 proc. bedarbių. Dabar šį rodiklį ženkliai sumažino emigracija. Daug kaimų jau galima vadinti vien senukų rezervatais. Na, dar yra vadinamųjų „asfaltinių“ ūkininkų, bet jiems rūpi tik savo valdos nušienavimas ir išmoka už tai.
Pesimistiškai nuteikia ir gyventojų surašymo duomenys, pagal kuriuos kaime maždaug kas trečias žmogus yra peržengęs 60 metų ribą, apie 30 proc. našlės arba našliai, apie 40 proc. kaimo sutuoktinių bevaikiai. Neatsitiktinai suminis gimstamumo rodiklis priartėjo prie tragiškos ribos. 2011-2012 m. šie rodikliai dar labiau pablogėjo. Jie atsispindi ir mažažemių ūkinėje veikloje. Pasisekė tiems, kurių žemė geresnė ir greta stambiųjų žemvaldžių. Atsirado galimybė žemę nuomoti ir už tai gauti šiokias tokias pajamas natūra arba pinigais. O kas tokių kaimynų neturi, kurių žemė prasta ir sveikata senatviška, jau nei karvių, nei kiaulių neaugina, tenkinasi bulvių ir kitų daržovių ploteliu, turi vieną kitą vištelę ir gyvena iš skurdžios pensijos, užsidirbtos kolūkyje, arba iš socialinės paramos, būtinos malkoms nusipirkti, už elektrą ir medicininę pagalbą apmokėti.
„Gairių“ šių metų sausio mėnesio numeryje išspausdintas kupinas pagarbos ir atjautos kaimiečiams Jono Siauruko straipsnis „Nežlugdykime Lietuvos kaimo“. Visiškai jį suprantu. Industrializuotas kaimas – tai ne senų laikų idilija, kurios taip pat labai ilgėjomės, kai tuštėjo sodybos ir geruose kolūkiuose žmonės net be prievartos kėlėsi į gyvenvietes. Bet ir J.Siaurukas, pripažindamas, kad smulkus ūkis nekonkurencingas, neperspektyvus, neranda išeities iš šių laikų globalizacijos pinklių. Kaimo turizmas? Amatininkų alternatyvūs žemės ūkiui verslai? Sukompromituota kooperacija? Turtingųjų miestiečių vasarvietės? Joms aplinkosaugininkai jau paruošė net projektus, išsaugojančius tradicinio kaimo vaizdą. Bet tik vaizdą. Vasarą į kaimą atvykęs turistas arba išeigines dienas praleidžiantis savo „etnografinėje“ sodyboje turtingas miestietis kaimo nepadarys tikru kaimu savo dvasia ir gyvenimo būdu.
Ką prarado kaimas per tuos jo negailestingo reformavimo dešimtmečius? Žinoma, žmones, o su jais ir kaimiečiams būdingiausią bruožą – darbštumą bei ryšį su žeme maitintoja. Net keikiamu „sovietmečiu“ geruose kolūkiuose tam tikru laipsniu sustiprėjo bendruomeniškumo ir kolektyvizmo bruožai – talkos, gyvenviečių gražinimo darbai, derliaus šventės, pagerbiant darbo pirmūnus, aktyvi kultūrinė švietėjiška veikla. O dabar? Ar gali šie bruožai išlikti ir stiprėti, kai stambiose latifundijose darbuojasi tik keletas mechanizatorių ir kitų žemės ūkio specialistų? Jų sąmoningai nevadinu valstiečiais ar žemdirbiais, nes tai industrinio kaimo darbininkai, kurių santykiai su darbdaviu analogiški miesto proletarui.
Neatsitiktinai vis dažniau girdime, kad į žemės ūkį laikas žiūrėti ne kaip į tradicinį gyvenimo būdą, bet kaip į verslą, vykdomą prisilaikant kapitalistinių gamybinių santykių, įteisintų valstybės įstatymais. Panašiai, kaip liberalų diegtoje sveikatos apsaugoje, kur medicininė pagalba bėdon patekusiam žmogui taip pat pradėjo tapti biznio reikalu.
Problemiška darbo žmogaus ateitis kaime daug sudėtingesnė nei mieste. Mieste geresnės sąlygos vienytis, čia yra kam protestuoti prieš globalistus, išnaudotojus, valdžios šališkumą ir stichišką rinkos siautėjimą. Kaime suburti viltį prarandančius žemdirbius daug sunkiau. Ir jų amžius demonstracijoms per senas, ir tikėjimas išsilaikyti konkurencinėmis sąlygomis labai silpnas. Į Vilnių ar net į Briuselį patriukšmauti su savo traktoriais juk gali nuvažiuoti tik turtingieji ir stambieji.
Smetonos laikais, artėjant 1940 metų įvykiams, daugiau nei 70 proc. smulkių bei vidutinių ūkininkų sunkiai mokėdavo didelius žemės mokesčius, buvo prasiskolinę bankams ir su baime laukė antstolių, kurie jų žemes turėjo parduoti stambiesiems ūkininkams. Justo Paleckio liaudies vyriausybė smulkiesiems ūkininkams mokesčius sumažino, skolas panaikino ir taip užsitarnavo kaimo varguomenės pagarbą. Dabar antstolių kaime mažai kas laukia, nes žemės mokesčiai leidžia turėti žemės valdą, iš jos negaunant jokių pajamų. Todėl dauguma smulkiųjų, netikėdami galimybe ūkininkauti ir išlikti, laukia vien gerų kainų už žemę. Tikisi, kad „gerą kainą“ kada nors pasiūlys užsieniečiai arba kasmet stiprėjantys mūsų stambieji žemvaldžiai. Bet ir užsieniečiai, ir stambieji žemvaldžiai jaučia, kad mirštant smulkių valdų savininkams paveldėtojai, gyvenantys miestuose arba užsienyje, į kaimą negrįš, palikimą parduos – taip didindami pasiūlą žemės rinkoje, vadinasi, mažindami jos kainą. Valdžia taip pat vargu ar bus sklypininkų pusėje. Ji skatins palankią stambiesiems rinkos aplinką, didindama mokesčius už nenaudojamą žemę. Todėl būtent stambieji ūkininkai nulems industrializuojamo, į produktų eksportą nukreipto kaimo ateitį, kurią paįvairins tik kaimo turizmo sodybos bei miestiečių vasaros poilsio vienkiemiai, suprojektuoti pagal įsivaizduojamą etnografinio kaimo paveldą.
Optimizmo tikrai nedaug. Bet gyvenimas nesiremia optimistiniais ar pesimistiniais jausmais, o tik realia ekonomika, jos diktuojamais gamybiniais santykiais ir visuomenės vystymosi dėsniais. Todėl į klausimą – progresuoja ar degraduoja kaimas teisingiausia būtų atsakyti, kad šie abu reiškiniai yra kartu. Vagnorinėmis reformomis sukurtas kaimas, be abejonės, nyksta ir degraduoja. Jį keičia stambus, kapitalistinis su savo pranašumais ir savo blogaisiais bruožais. Jie abu mūsų laikų neišvengiama būtinybė, kuri rodo dabartinio kaimo tikrąjį vaizdą.
Žurnalas GAIRĖS, 2013 m. Nr.3
A.Brazaitis. Streikai – socialinio progreso variklis
Šeštadienis, 2013-02-16 15:54 Be temos, Politika, Darbas, Ekonomika | 0 komentarų
Gruodžio mėnesį OPOZICIJA paskelbė straipsnį „Streikų statistika“, atkreipdama dėmesį į 2012 metais Lietuvoje vykusius streikus arba bandymus juos surengti. Teisingai pasielgta, nes streikai yra beveik aukščiausia opozicijos pasireiškimo forma. Aukščiau už juos yra tik sukilimai ir revoliucijos. Kadangi ši opozicijos pakopa nesiderina su buržuazinės, t.y. dabartinės demokratijos supratimu, todėl apie ją nerašysiu. Galiu būt priskirtas prie kurstytojų ir valstybės priešų.
Remdamasis savo publikacijomis šia tema ir prisimindamas istoriją, rašysiu tik apie streikus ir jų vaidmenį socialiniame progrese.
Streikai – tai darbininkų ir tarnautojų atsisakymas dirbti, kol įmonių savininkai nepatenkins jų keliamų sąlygų darbo rinkoje. Tai kraštutinis, bet pats veiksmingiausias savo interesų gynimo būdas. Skirtingai nuo kapitalistų, darbininkai neturi galimybės samdyti lobistų parlamentuose, duoti didelius kyšius valdininkams už sau palankių įstatymų projektų ruošimą ir jų priėmimą. Darbininkai daugelyje šalių būtent tik streikais išsikovojo 8 valandų darbo dieną, atsikratė baudžiavinių darbo taisyklių bei užmokesčių, privertė valdžią priimti įstatymus, teisiniu požiūriu palankius partnerystei gamybos santykiuose. Ypač ryškus buvo ir iki šiol išliko streikų vaidmuo kuriant civilizuotą gamybos būdą Vakarų Europoje ir JAV.
Demokratinės streikų tradicijos buvo nesvetimos ir Lietuvos darbininkijai. Lietuvoje pirmasis streikas įvyko 1861 metais, liepos mėnesį, Turmante (Zarasų rajone). Streikavo Peterburgo-Varšuvos geležinkelio statytojai, protestuodami prieš blogą maitinimą ir darbo užmokesčio sumažinimą. Šis streikas buvo žiauriai nuslopintas, pasitelkus žandarus ir streiklaužius. Bet jis įėjo į darbininkų judėjimo istoriją ir vertas paminėjimo bei prisiminimų net mūsų laikais.
Nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje žinomiausiu buvo 1920 m. visuotinis Kauno darbininkų streikas, įvykęs protestuojant prieš profsąjungų veikėjų persekiojimą, jų areštus ir prieš darbininkų judėjimo slopinimą. Šiuo streiku buvo laikinai sustabdyti antidemokratiški politiniai procesai šalyje, išsaugota darbininkų teisė įvairiomis akcijomis ginti savo interesus. Streikai labai suaktyvėjo 1924-1925 metais ir atvedė Lietuvą prie liaudininkų bei socialdemokratų pergalės 1926 metų Seimo rinkimuose. Tai labai išgąsdino dešiniuosius bei juos remiančią karininkiją, kuri 1926 m. gruodžio 17 d. inspiravo smetoninį perversmą.
Po perversmo streikai ir kitos efektyvios darbininkų priešinimosi eksploatatoriams priemonės buvo uždraustos, darbininkai neteko daug laisvių ir teisių. Nežiūrint į tai, ramybės darbo rinkoje smetonininkai neužtikrino, nes nesivadovavo demokratijos ir sąžiningos partnerystės gamyboje bei versle principais. Streikai, net juos draudžiant, nenuslopo. Pavyzdžiui, 1934 metais streikavo apie 10 tūkstančių įvairių Lietuvos miestų ir kaimų darbo žmonių. 1937 metais streikais išgarsėjo Kauno statybininkai, privertę valdžią nustatyti minimalų darbo užmokestį ir privalomą draudimą šioje ūkio šakoje. Iš viso 1937 metais streikavo apie 15 tūkstančių darbininkų.
Paskutinis streikų suaktyvėjimas nedemokratiškoje smetoninėje Lietuvoje įvyko 1939 metais, kai juose dalyvavo beveik 20 tūkstančių dalyvių ir rėmėjų. Tuomet buvo pradėta kova prieš savavališką, nederinamą su profsąjungomis, darbininkų ir tarnautojų atleidinėjimą iš darbo, buvo iškelti kovos su nedarbu reikalavimai, turėję jau ir politinį atspalvį. Jie suvaidino tam tikrą vaidmenį liaudyje skleidžiant antismetonines nuotaikas, parodant, kaip degraduoja to meto valdžia, toldama nuo piliečių ir aklai saugodama turtingųjų privilegijas.
Prie priežasčių, kodėl liaudis nemylėjo smetonininkų ir daugiatūkstantiniuose 1940 metų mitinguose sveikino naująją valdžią, galima būtų priskirti ir 1939 metų streikus.
Tarybinis laikotarpis streikų istoriją nutraukė. Formaliai ši teisė egzistavo, bet reali „darbininkų klasės diktatūra“ to daryti neleido. Atseit, kaip streikuoti prieš save?
Mūsų laikais akivaizdu, kad piliečių teisė į streikus jau atgaivinama. Tai dėsningi įvykiai, kurių nei gražiais įkalbinėjimais, nei represijomis nepavyks sutramdyti, nes streikus inspiruoja objektyvios priežastys ir demokratinės Vakarų Europos, į kurią orientuojamės, tradicijos. Be to, neturime pamiršti ir nuosavos istorijos, kurioje streikai užėmė gan reikšmingą vietą.
1990 metais atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę ir beatodairiškai diegiant laisvosios rinkos santykius, nepateisinamai sparčiai pradėjo diferencijuotis socialiniai-politiniai interesai. Valdžia, valdoma mažai ką suprantančių apie paveldėtą planinį ūkį užsienio patarėjų, atvirai stojo kapitalistų, svetimųjų ir savųjų „naujųjų lietuvių“, pusėn. Ji ignoravo profsąjungas, trukdė jų kūrimuisi, gąsdino ir klaidino piliečius.
Dėl nusikalstamo įmonių žlugdymo prisidengus reformų šydu buvo pagimdytas šalies istorijoje neregėto dydžio nedarbas. Atsirado didelė darbo jėgos pasiūla, kuri laisvosios rinkos sąlygomis leido labai sumažinti darbininkų uždarbius ir į XX amžiaus pradžią sugrąžinti socialinių garantijų sistemą. Labiausiai nuo tokių reformų nukentėjo darbininkai, jų šeimos ir vaikai, netekdamos ne tik šiuolaikinio gerbūvio, bet ir perspektyvos. Ateitį darbo žmonės pradėjo matyti ne savo Tėvynėje, bet svetur. 1989 metais Lietuvoje pagal tų metų surašymo duomenis gyveno 3,8 milijono gyventojų, o 2013 m. – tik 2,9 milijono. Ar reikia įtikinamesnio 22 metų politikos ydingumo įrodymo? Juk bėga iš Lietuvos ne turtingieji, bet darbo žmonės. Štai kodėl nereikėtų profsąjungų kaltinti už streikus, kurie matuojant europietiškais mastais dar yra labai maži. Lietuvos darbininkai ir kiti samdomu darbu užsidirbantys duoną piliečiai liberalų primestoje reformų sumaištyje pademonstravo neregėtą kantrybę. Kantriai tylėjo, kai buvo naikinamos jų darbo vietos, nereikalavo žmoniškų atlyginimų, leido naujiesiems kapitalistams griauti įmones, lupikauti ir turtėti samdinių sąskaita. O dabar vietoj kovos už teisę dirbti ir užsidirbti Tėvynėje renkasi emigranto dalią. Vien už nuolankumą darbdaviams liberalai turėtų mūsų darbininkams statyti paminklus.
Tokie yra vienaakės, tik dešinėn žiūrinčios valdžios ir naujųjų kapitalistų politikos padariniai. Jie tampa vis stipresniu akstinu visuomenės protestams, ir veiksmingiausiai tokių protestų formai – streikams. Tai liudija, kad ne vien kalbomis sugrįžome į Europą.
Lietuvą jau kratė ūkininkų streikai. Jie užtvėrė automagistrales ir grasino įvesią savo – ne valstybinę – įvežamų į Lietuvą maisto produktų kontrolę.
Kaimiečiai buvo sukilę ir prieš lupikautojus pieno perdirbimo įmonėse bei prekyboje, sukūrusius tokią situaciją, kad žemdirbys už pieną gauna tik centus, o miestiečiai priversti šiems lupikautojams krauti turtus mokėdami už pieno produktus 4-5 kartus brangiau. Įspėjamąja akcija buvo ir pernai Baltijos valstybių žemdirbių surengtas protestas prieš diskriminacinę ES žemės ūkio politiką šių šalių ūkininkų atžvilgiu.
Pagal OPOZICIJOS duomenis 2012 metais Lietuvoje streikavo apie 6000 samdomųjų darbuotojų, daugiausiai švietimo srityje. Neatsitiktinai, nes ši sritis tampa ryškiausiu socialinės politikos nesėkmių veidrodžiu, nes būtent čia, tėvams emigravus arba praradus materialines sąlygas auginti vaikus, uždaromos mokyklos, mokytojai netenka darbo, o jaunieji pedagogai – ateities perspektyvų. Todėl net santykinai nedideli ir ramūs 2012 metų streikų žaibai įspėja, kad konservatorių ir liberalų puoselėta ramybė nebebus ilgaamžė. Kaip ūkis negali klestėti prarasdamas savo rinkas, taip ir socialiniai-politiniai santykiai negali būti stabilūs, kol naujajame ūkininkavimo būde nebus pripažįstami sąžiningos partnerystės principai, kol samdomam darbo žmogui sąlygas (už kiek ir kaip parduoti savo vienintelį turtą – darbo jėgą!) diktuos tik pirkėjai, visokeriopai dešiniųjų valdžios remiami.
Labai blogai, kai šiame rinkos procese per 22 nepriklausomybės metus valdžia labiausiai gynė tik vienos subjektų pusės – kapitalistų – interesus. Tai požymis, kad ir Lietuvoje įsigalėjo oligarchinė valstybė. Tuo tarpu tikrosios demokratijos valstybėje, o ne bananų respublikose, valdžia stengiasi būti objektyvi tarpininkė darbininkų derybose su kapitalo atstovais, bando vadovautis ne vien racionaliu išskaičiavimu, bet ir dorovės kriterijais, atjauta ir parama silpniesiems, tokia savo pozicija padėdama formuotis piliečių bendrijai valstybėje. Šias konservatorių ydas pripažino net jų dvasinis lyderis V.Landsbergis, nesenai apkaltinęs A.Kubiliaus vyriausybę akivaizdžiai pademonstruotu socialiniu nejautrumu.
Jautrumo darbo žmogui ir paramos silpniesiems dešinieji tikrai neturi. Jie, kovodami už valdžią ir būdami joje, beveik visuomet stoja kapitalistų pusėn, nors kartais skelbia net demagoginius socialinius lozungus. Šią nuodėmę daro ir tam tikra dalis socialdemokratų. Jie, neva kovodami prieš konservatorius, dažniausiai pasiduoda liberalų arba pusiau liberalų darbiečių įtakai. Tokie „kairieji“ elgiasi oportunistiškai, menkindami valstybės vaidmenį ūkio ir darbo santykių srityje.
Liberalai organizuoja triukšmingas laisvės nuo mokesčių šventes ir ypač džiaugiasi, kai nuo mokesčių laisvinami turtingieji, kai vis didesnė socialinės vergovės našta uždedama ant darbo žmonių pečių. Štai kodėl jie yra ir didžiausi profsąjungų priešininkai, kurios siūlo teisingesnį pridedamos vertės paskirstymą tarp darbo ir kapitalo, palaiko progresyvią mokesčių sistemą.
Konservatoriai ir liberalai streikus vaizduoja kaip valstybės griovimo būdą, gąsdina jais visuomenę.
Tačiau nepamirškime, kad europietiškas socialines garantijas Vakarų valstybėse darbo žmonės išsikovojo būtent triukšmingų demonstracijų, pergalingų streikų, aktyvių rinkiminių kampanijų keliu. Jie privertė turtinguosius pakrapštyti pinigines ir daryti išlaidas proporcingai sukauptam turtui visų gerovės vardan. Vadinasi, streikai nesužlugdė Vakarų valstybių, bet stūmė jas progreso link. Nesužlugdys jie ir Lietuvos. Mūsų biurokratai ir dešiniųjų politikai to nesupranta ir teigia priešingai, net siūlo pačių streikuojančiųjų sąskaita apmokėti tai, ką jie išsikovojo. Tai smerktinas elgesys, nes juo ugdomas individualizmas, egoizmas, pakertama dorovingos piliečių partnerystės šaknys.
OPOZICIJA, vertindama streikus kaip ryžtingą darbo žmonių kovą už savo teises, už teisingumą valstybėje, elgiasi išmintingai. Žinoma, daug geriau susitarti gražiuoju, bet kai susitarimo pasiekti nebeįmanoma, kai kapitalistas pradeda įsijausti į vergvaldžio vaidmenį, reikia naudotis ir vienu aukščiausių opozicinės veiklos būdų – streikais. Istorija liudija, kad streikai yra ne regreso, bet socialinio progreso variklis. Jų bijoti ir juos smerkti nereikia.
Opozicija.eu, 2013 m.sausis
A.Brazaitis. Spirale ar ciklais į mįslingąją ateitį?
Antradienis, 2010-11-30 00:18 Be temos, Darbas, Istorija | 0 komentarų
Laisvamaniai, darvinistai ir marksistai, netikintys mitu, kad Adomas ir Ieva buvo žmonijos pradininkai, pasaulio istoriją linkę dalinti į penkias visuomenines-ekonomines formacijas: pirmykštę-bendruomeninę (arba primityvaus komunizmo), vergovinę, feodalinę, kapitalistinę ir komunistinę, kurios pirmąja pereinamąja faze turėjo būti socializmas su dalimi kapitalizmo bruožų.
Marksistai teigia, kad visuomeninių-ekonominių formacijų kaitą lemia klasių kova ir socialinės revoliucijos, kurios kildavo dėl gamybinių jėgų neatitikimo gamybiniams santykiams ir dėl išnaudojamųjų maištų.
Dešinieji istorikai, bandydami atsiriboti nuo marksistų, žmonijos istoriją skirsto į daugiau formacijų. Ko gero, labiausiai palaikoma nuomonė yra tai, kad istoriją galima dalinti ne vien į periodą iki Kristaus ir po jo, o net į tris ciklus ir septynias civilizacijas - neolitinę, ankstyvąją klasinę ir antikinę.
Kai kurie istorikai Antiką laiko šio istorijos ciklo apogėjumi, kai jau galima pastebėti ir globalinės civilizacijos pirmųjų bruožų.
Kitas istorinis ciklas, pagal jų nuomonę, susideda iš Viduramžių, ankstyvojo industrinio ir subrendusio industrinio laikotarpių.
Pastarasis - mūsų laikų civilizacijos viršūnė. Kurdamas galingą technologinę bazę, sparčiai keldamas darbo našumą, plėtodamas rinkos santykius, sukeldamas pasaulinius karus šiais esminiais savo požymiais bei tendencijomis jis vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau paveikė bei pakeitė beveik visą pasaulį. Kaip tik šiuo periodu suklestėjo mokslas, atskleista daug gamtos dėsnių, pradėti socialiniai politiniai eksperimentai.
Teigiama, kad esą šis - ciklas optimaliausias kelias į naują vystymosi etapą - pasaulinę globalizaciją, į vadinamąją poindustrinę civilizaciją. Nors pripažįstama ir tai, kad civilizacija privedė ne vien prie gera. Žmonijos pajėgumas priartėjo prie gamtos jėgų galių - iškilo grėsmė gamtinei aplinkai ir pačiai civilizacijai.
Marksistai pripažįsta kapitalistinės civilizacijos nuopelnus techninei ir mokslo pažangai, bet šioje pažangoje jie įžvelgia didžiulių socialinių prieštaravimų. Kartu jie nurodo revoliucinį kelią į komunizmą kaip aukščiausią civilizacijos pakopą, visiškai nekviesdami grįžti į akmens amžių ir pirmykštę bendruomenę. Svarbiausias programinis marksistų tikslas yra gamybos priemonių suvalstybinimas. Todėl jos be išnaudojimo keliu įgyti turtai turį būti eksproprijuojami, žodžiu, darbininkų klasės ir visuomenės interesais nuosavybė turi būti iš kapitalistų paimama.
Artimiausi marksistams politikai socialistai renkasi nuosaikesnį kelią. Jie kviečia evoliuciniu būdu, žingsnis po žingsnio, eiti visuotinės gerovės link. Socialistai įsitikinę, kad mažinti socialinę atskirtį tarp vargingųjų ir turtingųjų galima visuomeninį produktą perskirstyti per mokesčių politiką. O komunizmą jie laiko tik gražia utopine svajone.
Antimarksistai bei antisocialistai, pirmiausiai liberalai, į poindustrinę civilizaciją vilioja žmones „laisvąja rinka“. Tik sveiku protu besivadovaujančiam eiliniam piliečiui nelabai aišku, kuo pastaroji turėtų skirtis nuo industrinės, tiksliau - nuo kapitalistinės, civilizacijos.
Apibendrindamas abi – kairiųjų ir dešiniųjų – istorijos raidos koncepcijas, neįžvelgiu vystymosi spirale bruožų. Manau, labiau galima būtų tikėti, jog civilizacija vis dėlto vystosi ne spirale, o revoliuciniais ir evoliuciniais ciklais - pirmyn ir pirmyn, į mįslingąją ateitį. O kai naikinama gamta, senka jos resursai, gal ir į … savo pražūtį.
Na, kai atsiranda grįžimo atgal aplinkybės, tam tikrą laiką, tam tikroje vietoje ir erdvėje civilizacija sukasi ir spirale. Taip atsitiko, kai dėl neefektyvios planinės ekonomikos, prasto valdymo ir šaltojo karo žlugo Tarybų Sąjunga ir prie jos prisišliejusios vadinamosios socializmo šalys. Skausmingai ir sunkiai jų būtis buvo sugrąžinta į kapitalistinį (industrinį) lygmenį, kuriame dar sunkiau apsiprasti ir su visomis šiai civilizacijai būdingomis ydomis.
Išgąsdinti globalizacijos, net kai kurie mūsų patriotai prarado žadą: manė, kad tautą veda į šviesų rytojų, o kartu su ja … atsidūrė laukinio kapitalizmo praeityje.
Ta proga vertėtų prisiminti kairiųjų pažiūrų politiko bei ekonomisto prof. Povilo Gylio straipsnį apie septynis valstybės naikinimo būdus (straipsnis buvo publikuojamas ir „Opozicijoje“).
Kritiškiau apie Lietuvos „laimėjimus“ jau prabyla net dabartinės santvarkos „architektas“ Vytautas Landsbergis, išseko ir fanatiškų jo šalininkų entuziazmas.
Pesimistinių vertinimų vakarykščių „urapatriotų“ stovykloje šiandien netrūksta. Net radikalus dešiniųjų politikas Stanislovas Buškevičiaus pradėjo gąsdinti piliečius neva artėjančiu Ketvirtuoju Lietuvos padalijimu. „Patriotų“ internetiniame tinklalapyje paskelbtame straipsnyje S.Buškevičius rašo:
„… Man šiandieninė situacija labai primena tuos tolimus aštuonioliktojo amžiaus įvykius, kada atsakingas už valstybės valdymą politinis elitas tą valstybę (LDK) pats ir pražudė, paaukojęs ją vardan trumparegiškų ir savanaudiškų interesų. Mūsų laikų valdantysis sluoksnis – politikai ir biurokratai – jau įstūmė Lietuvą ne tik į ekonominę, bet ir į moralinę bei psichologinę krizę. Tuštėjant biudžetui ir gilėjant sunkmečiui valdžia dar labiau nusisuka nuo žmogaus, pasmerkdama jį arba emigruot, arba degraduot. Situacija kasdien darosi vis grėsmingesnė, tačiau valstybės vyrai ir moterys ne tik kad nebando gelbėti padėties, bet savo neatsakingais veiksmais pila dar daugiau alyvos į ugnį. … ūsų valdantysis elitas kasdien vis labiau praranda žmogiškumo likučius“.
Tad ko norėti iš kitų, opoziciškai nusiteikusiųjų, į kovą su skurdu įstumtų arba paprasčiausiai praeities nostalgija sirguliuojančiųjų piliečių? Jų smerkti tikrai nederėtų, nes jie turi dėl ko pačiais pikčiausiais žodžiais žiniasklaidoje ir gatvių mitinguose plūsti politikus, atvedusius Lietuvą į laukinio kapitalizmo šiandieną, todėl ir netekusius tautos pasitikėjimo.
Kilnu prisiminti žmoniškumą, kalbėti apie vienybę. Bet ar tai įmanoma išnaudotojiškoje visuomenėje, kai KAPITALAS vardan pelno pasiruošęs atlikti bet kokį nusikaltimą, nors už tai jam grėstų ir kartuvės? Juk per 600 milijardierių ir tūkstančiai milijonierių, valdančių gamybos priemones,- pirmiausia karinę industriją ir bankus, - pasisavina daugumą viso pasaulio samdomųjų protu ir prakaitu sukuriamos vertės! O juk turtus jiems krauna ne vien jų pačių vadybiniai talentai, bet ir samdomieji darbininkai, eiliniai vadybininkai, technikai, programuotojai, inžinieriai, gydytojai, pedagogai, gyvenantys ne iš rentų, ne iš procentų, o vien iš darbo.
Turtų telkimasis mažumos rankose ir didėjantis daugumos piliečių skurdas –reiškinys, pavojingesnis už bombas. Apie tai įspėjamai ir išsamiai kalbėjo dar 18-20 amžiaus švietėjai, nes socialinė neteisybė, atskirtis buvo ir lieka viena svarbiausių visų socialinių sukrėtimų bei revoliucijų priežasčių.
Šiandieninė krizė pažadino ir mūsų amžininkus. Skolą samdomiems darbo žmonėms, visiems tautiečiams pradėjo jausti net kai kurie milijardieriai. Spaudoje pasirodo pranešimų, kad laikomas turtingiausiu pasaulio žmogumi Bilas Geitsas ir, berods, trečią vietą pasaulyje tarp milijardierių užimantis jo kolega Vorenas Buffettas pasiūlė 50 procentų savo pajamų skirti labdarai ir pakvietė kitus turtuolius sekti jų pavyzdžiu. O kai kurie rusų milijardieriai pradėjo plėtoti labdarą Šiaurės Kaukaze, kad po turtų dalybų ir kruvinų konfliktų bent šiek tiek nuramintų ir atgaivintų ten gyvenančias maištingąsias tautas.
Vieną kitą labdaringą turtuolį galima sutikti jau ir Lietuvoje. Tiesa, kol kas tai - vienišių šauksmas tarp vilkų.
Tik ar gali labdara kompensuoti santvarkos ydas?
Lankydamasis Indijoje mačiau, kaip vienas šios šalies milijardierius tiesė kelią. Gal 5 kilometrų būsimojo kelio ruože su kastuvais, neštuvais ir kapliais darbavosi tūkstančiai į vergus panašių žmonių, tarp jų - ir vaikų. Paklausęs, kodėl tokiais primityviais metodais dirbama, gavau atsakymą, kad žymiai pelningiau už centus samdyti bedarbių, nei modernią kelių tiesimo techniką. Taigi – PELNINGIAU, ir nesvarbu, kad pelningumo darbdavys pasiekia eksplotuodamas vergų darbą.
O ar atitinkamų pavyzdžių negalima rasti ir Europoje, ir net mūsų Lietuvoje? Panašiais atvejais istorija tikrai atsisuka spirale ir sugrįžta į gūdžią praeitį. Tik manau, kad tai ne dėsningumas, o atsitiktinis nukrypimas nuo bendros civilizacijos raidos krypties, vedančios į globalizuotą pasaulį. Pagal marksistus tai būtų komunizmas, o pagal antimarksistus - poindustrinė santvarka, kurios gamybinių jėgų pagrindą sudarys moderni technika. Pagal kairiųjų koncepciją tada žmogus neišnaudotų žmogaus, o pagal dešiniųjų – neišnaudos taip žiauriai. Tačiau liks privati gamybos priemonių nuosavybė ir neišvengiama samdomųjų tarnyba mažumą sudarantiems turčiams.
Dešinieji šventai tiki, kad kapitalizmo alfa ir omega IŠNAUDOJIMAS, kad turtuoliai toliau turtėtų, neturi išnykti. Darau išvadą: ne spiralė, o tiesioji vergovinę praeitį jungia su kapitalistine dabartimi ir ateitimi, ne kokia nors kita, o, KAPITALISTINE. Ir jokiais poindustrinės visuomenės vaizdeliais negalima paslėpti tikrųjų kapitalo tikslų – siekti kuo didesnio pridedamosios vertės kūrėjų išnaudojimo dė MAKSIMALAUS PELNO..
Iki šiol visuomeninių-ekonominių formacijų arba istorinių ciklų kaitą lydėjo didžiosios revoliucijos, maištai ir pažemintųjų sukilimai. Sunku patikėti, kad perėjimas į naująjį ciklą mūsų tūkstantmetyje bus kitoks. Valiutų krizės bei karai, terorizmo protrūkiai, piratavimas jūrose, tarpnacionaliniai, religiniai ir rasiniai konfliktai, „tvarkos“ įvedinėjimas karinėmis intervencijomis pranašauja didelius sukrėtimus.
Krizės ir nedarbo krečiamoje JAV net būdamas šios šalies nacionalinės žvalgybos direktorius, admirolas Denis Bleras (vėliau atsistatydinęs), kalbėdamas senato komitete, prabilo apie artėjantį nestabilumą ir didėjantį ekstremizmo pavojų.
Grėsmių sąrašą sparčiai plečia ir NATO veikėjai. O populiarus JAV politikos apžvalgininkas žurnalistų premijos laureatas Kris Hedžes, pajutęs liaudies nuotaikų kaitą ir pasipiktinęs savo šalyje egzistuojančia melaginga demokratija, korupcija, bankininkų, milijardierių bei milijonierių plėšikavimu, iki nepadoraus kraštutinumo išryškėjusia ekonomine bei socialine nelygybe, iškėlė mintį, kad laikas nupūsti dulkes nuo K.Markso veikalų ir pabandyt tiksliau atsakyti į klausimą - kokia vis dėlto bus ateitis, kokia toji "poindustrinė visuomenė?”.
Blaiviau ir sąžiningiau vertinti praeitį bei prognozuoti žmonijos ateitį pradeda ir intelektualai, ir ne vien Amerikos žemyne. Stiprėja pozicijos istorikų, bandančių įrodyti, kad Spalio ir kitos XX amžiaus revoliucijos vis dėlto nebuvo vienokių ar kitokių politinių sektantų sąmokslai, o gyvenimo sunkumų sukelti liaudies masių nuotaikų ir sąjūdžių produktai. Atrodo, jau baigiama persirgti antikomunizmo liga, pripažįstant, kad tarp įvairių socialinių idėjų turi egzistavimo teisę ir žmonių svajonės apie komunizmą, skatinančios politikos ir visuomenės veikėjus neužmiršti liaudies gerovės, ieškoti realių būdų jos siekti. Tik, suprantama, ne taip, kaip siūlo konservatoriai ir liberalai - kuo sparčiau turtinant turtinguosius.
Siūlymai nupūsti dulkes nuo Markso ir kitų kapitalizmo kritikų veikalų savaime provokuoja klausimą: ar galima į naująjį istorijos vyksmo ciklą įvažiuoti „spiraliniu serpentinu“. T.y. be revoliucijų, taikiai, sklandžiai, beveik nieko nekeičiant gamybiniuose santykiuose ir pirmiausia nekeičiant samdomuoju darbu sukuriamų turtų perskirstymo principuose? Manyčiau, kad toks kelias apgaulingas ir gal net pavojingas. Ypač tai turėtume suvokti mes, lietuviai, matydami, ką mums davė XX amžiaus spiralė, iškraipiusi istorijos tiesiąją ir per 20 atkurtos Nepriklausomybės metų grąžinusi šalį į XIX amžių.
Na, o Ketvirtojo Lietuvos padalijimo tikrai nesulauksime. Bet revoliucinė situacija, panaši į tą, kuri XX amžiuje susiklostė po abiejų pasaulinių karų, amžiuje, gali pasikartoti. Žinoma, tokio komunizmo, kokį įsivaizdavo Leninas, Trockis ar Mao Dzedunas, jau negali būti. Trečiajame tūkstantmetyje faktiškieji valstybių bei žemynų šeimininkai oligarchai ir milijardieriai pasaulį dalinsis daug išradingiau ir platesniais mąstais. Jei nesukils pavergtieji ir išnaudojamieji ir, anot Markso, neeksproprijuos jų turtų samdomųjų darbuotojų interesais. Žinoma, atsižvelgdami ne į XIX, o į XXI amžiaus realijas.
OPOZICIJA Nr.24, 2010 lapkritis
A.Brazaitis. Lietuviškų reformų kolapsas
Ketvirtadienis, 2010-04-29 16:42 Be temos, Krizė, Politika, Darbas | 0 komentarų
Atgavus nepriklausomybę ir konservatorių-krikdemų reformatoriams beatodairiškai griaunant neefektyvų, bet žmones šiaip taip maitinantį sovietinį planinį ūkį, greit pradėjo aiškėti, kad tokios ekonominės politikos rezultatai bus tragiški. Taip ir atsitiko.
Socialdemokratinę išeitį pasiūlė buvę komunistai, susitelkę Demokratinės darbo partijos gretose. Jie 1992 m. laimėjo rinkimus į Seimą ir suteikė šiokią tokią viltį. Tačiau ši viltis taip pat žlugo, nes reformų euforijos aplinkoje „demdarbiečiams“ teko tęsti ankstesnę dešiniųjų valdžios politiką. Bet koks žingsnis atgal stiprinant valstybinį sektorių, ekonomikos reglamentavimą ir didinant planavimo vaidmenį buvo laikomas išdavyste ir laisvosios rinkos žlugdymu. Valdžią praradusiems konservatoriams ir krikdemams talkininkauti puolė liberalai, siūlantys kuo ryžtingiau ir sparčiau ūkinės bei socialinės veiklos naštą perkelti privačiam sektoriui, vis labiau išlaisvinant jį nuo pareigų valstybei bei visuomenei. Atsitiko tai, kas turėjo atsitikti – per 500 tūkstančių bėglių iš Tėvynės, prie pusės milijono artėjanti bedarbystė, naujų turtuolių fone suvešėjęs neregėtas daugumos skurdas, didžiulė atskirtis tarp dirbančiųjų ir jų darbo vaisiais besinaudojančios buržuazijos. Privilegijuota, kyšiais penima biurokratija taip sujaukė Lietuvą, kad jos ne tik kiekybine, bet ir kokybine prasme jau pažinti nebeįmanoma. Iš 3,7 milijonų liko vos trys, o gal ir mažiau gyventojų, iš pagal to meto aplinkybes gerai veikusios tarybinės socialinės sferos turime tik griuvėsius.
Kokios šios tragedijos priežastys?
Pirmiausiai kalti politikai, neįvertinę ūkio reikšmės valstybės gyvenime, pasidavę neatsakingų reformų euforijai ir užkrėtę šia liga daugumą Lietuvos piliečių. Nepamirškime 1990 metų, kai absoliučią valdžią Lietuvoje išsikovoję konservatoriai ir krikščionys demokratai, naudodamiesi savo neribota galia pradėjo „gydyti“ šalį šoko terapijos metodais, kurie greit pavirto laukiniam kapitalizmui būdinga prichvatizacija. Į mūšį už turtus pakilo nusikalstamos grupuotės. Jos, pusvelčiui nupirkdamos įmones, sugebėdavo tyčinio bankroto būdu jas likviduoti, o technologinius įrengimus išparduoti kaimyninėse valstybėse ar nurašinėti kaip metalo laužą. Būtent tuomet žmonės pajuto, kas yra nedarbas. Bedarbių likimu beveik nebuvo rūpinamasi. Vakarų valstybės lietuvių dar legaliai neįdarbindavo. Industrinė-kolūkinė Lietuva tapo bedarbių, amatininkų ir turgaus prekeivių šalimi. Audringai kylantį visuomenės nepasitenkinimą konservatoriai slopino gąsdinimais apie artėjantį komunizmo restauravimo pavojų, apie rusų intrigas, apie sovietinės nomenklatūros kenkimą „patriotų“ valdžiai. Lietuvos piliečiai buvo suskirstyti į „savus“ ir „svetimus“. Pabandyta net steigti atestacines komisijas įmonėse, mokslo, kultūros ir valstybės valdymo įstaigose ir šalinti iš pareigų valdžią kritikuojančius, kairiesiems politikams pritariančius ne tik vadovus, bet ir eilinius darbuotojus.
Subjuro ir santykiai su Rytų kaimynais. Lietuva pradėjo prarasti savo tradicines pramoninių prekių ir žemės ūkio produktų rinkas. Tragiškai smuko gamyba. Infliacija pasiekė net 1000 procentų per metus.
Neatsitiktinai primenu anuos tragiškus laikus, nes būtent juose žymia dalimi slypi ir šių dienų nelaimių priežastys.
Sakyti, kad niekas neįspėjo ir nesiūlė kitų išeičių negalima. Puikiai prisimenu 1995 metus. Stambių įmonių vadovai, perspektyvą geriau matantys ekonomistai, valstybinės veiklos patirtį turintys darbuotojai, pamatę, kad Demokratinė darbo partija važiuoja dešiniųjų nutiestais „reformų bėgiais“ ir rinkimus neišvengiamai pralaimės, įkūrė Ūkio partiją. Ji, ir ne tik ji, anuomet labai garsiai skelbė, kad negalima mažinti ūkio potencialo, o išbristi iš neatsakingų reformų liūno ir pasukti visų gerovės kryptimi galima tik pirmiausiai rūpinantis realia ūkine veikla. Buvo siūlomi projektai kaip derinti valstybinį sektorių su privačiu, kaip kooperuoti smulkųjį verslą su stambiuoju, technologiškai pažangiu. Bet… žmonės nesuprato, kad neturint tvirtų ūkinės veiklos pamatų visos socialinės reformos bus iliuzorinės arba vis labiau tolstančios nuo piliečių ir tarnaujančios tik elitiniams visuomenės sluoksniams. Deja, neelitinė visuomenė šių perspėjimų nenorėjo girdėti. Ji aklai tikėjo „reformatoriais“ ir, kaip bebūtų keista, jais tiki iki šiol. Dabar iliuzoriniais reformų projektais tarpusavyje konkuruoja ne tik opozicija su valdančiaisiais, bet ir valdantieji konservatoriai-krikdemai su savo sąjungininkais – įvairių spalvų liberalais. Visi tempia į savo pusę, dėl to valstybės ūkio vežimas stovi vietoje.
Jeigu anksčiau reformų tikruosius tikslus bent buvo bandoma pridengti sovietmečio atsilikimo įveikimo būtinumu ir visų gerovės iliuzijomis, tai dabar to daryti neįmanoma. Ir to jau nedaroma. Svarbiausiu reformų reikšmės kriterijumi tapo ne piliečių gerovė, bet pinigai, biurokratijos ir oligarchų globa, biudžeto išlaidų, skirtų socialinei sričiai, kuo didesnis mažinimas. Juk būtent to siekiama „reformuojant“ švietimo bei mokslo sistemą, sveikatos apsaugą, socialinį aprūpinimą ir t. t. Pildosi liberalų svajonė – kuo labiau išlaisvinti valstybę nuo pareigų piliečiams ir kurti laisvąją rinką net socialinėje sferoje, kur taip pat galėtų kuo daugiau pelnų gauti mūsų laikų kapitalistinis elitas.
Teisėtai kyla klausimas, kur veda tokios reformos? Kam jos tarnauja? Kam reikalinga valstybė? Negi vien piliečiai privalo jausti pareigą valstybei, o valstybė – atsakinga tik už „laisvosios rinkos“ apsaugą? Marksistai dar kapitalizmo aušroje įrodinėjo, kad geriausias būdas sugriauti kapitalizmą – tai spartinti jo prieštaravimų vystymąsi liberalizmo kryptimi. Dabar Lietuvoje vykdomos reformos tarnauja būtent tokiai raidai. Jų sukeliami prieštaravimai bei socialiniai konfliktai reiškia ne tik pačių reformų kolapsą, bet gąsdina ir griūtimi politinės sistemos, kurią rūpestingai kūrė valdžioje buvę ir esantys. Su liberalų, bankininkų ir finansinių piramidžių maklerių ekonomine ir socialine politika tikrai nekeliausime liaudies valdžios (t. y. demokratijos) ir visų gerovės kryptimi.
Laikraštis OPOZICIJA Nr.9 2010 m. gegužė
A.Brazaitis. Artėja europietiškų streikų audra
Trečiadienis, 2010-04-21 17:36 Be temos, Krizė, Politika, Finansai, Darbas | 7 komentarų
Per Europą ritasi krizės įsiūbuota streikų banga. Jų griaunamąją ir kuriamąją galią jau pajuto Graikija, Ispanija, Italija, Anglija, Vokietija, net ramioji Švedija. Nekalbant apie Prancūziją, kurią dėl darbo žmonių aktyvumo ir organizuotumo streikai krečia beveik nuolatos.
Ar ne laikas ir Lietuvos darbo žmonėms susitelkti ir ruoštis svarbiausiai kovai už savo teises ir gerovę?
Vertėtų nepamiršti, kad nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą jau kratė ūkininkų streikai. 2000 metų žiemą ir pavasarį žemdirbiai užbarikadavo automagistrales ir grasino įvesią savo – ne valstybinę – įvežamų į Lietuvą mais to produktų kontrolę. Tų pat metų birželio pabaigoje jie vėl sukilo – prieš lupikautojus pieno perdirbimo įmonėse bei prekyboje.
Į mūsų laikų istoriją įėjo medikų, pedagogų, policininkų, ugniagesių streikai su reikalavimais valdžiai, vykdančiai neišmintingą politiką. Sostinėje išgarsėjo troleibusų bei autobusų vairuotojai, organizuotai, kaip reikalauja įstatymai, 2000 metais surengę įspėjamąjį streiką, kuriuo atkreipė valdžios ir miestiečių dėmesį į nenormalią situaciją Vilniaus autoūkiuose, į tolstančią nuo vilniečių šią jiems gyvybiškai svarbią aptarnavimo sritį.
Apie pirmųjų streikų reikšmę visuomeniniuose-politiniuose mūsų šalies procesuose, apskritai valstybės gyvenime, liudija ir tai, kaip sunerimo tie, prieš kuriuos ši darbo žmonių judėjimo forma nukreipta. Prabilo radijo, televizijos laidose ir net gatvių mitinguose patys atkakliausi dešiniųjų valdžios gynėjai, nieko nenutuokiantys apie socialinių ir ekonominių konfliktų vaidmenį ir tesugebantys juos vien grubiai smerkti. Tai rodo, jog būtent ryškūs konfliktai, kokiais yra streikai, priverčia net proto tinginius susimąstyti, suskirsto visuomenę į interesų grupes, kurios diskusijomis ir derybomis, net stipriais konfliktais stumia gyvenimą pirmyn.
Streikai – tai darbininkų ir tarnautojų atsisakymas dirbti, kol valdžia ir įmonių savininkai ne patenkins jų keliamų sąlygų darbo rinkoje. Tai kraštutinis, bet pats veiksmingiausias sa vo interesų gynimo būdas. Skirtingai nuo ka pitalistų, darbininkai juk neturi galimybės samdyti lobistų parlamentuose, duoti dide lius kyšius valdininkams už sau palankių įsta tymų priėmimą. Darbininkai daugelyje šalių būtent tik streikais išsikovojo 8 valandų dar bo dieną, atsikratė baudžiavinių darbo tai syklių, privertė valdžią pri imti įstatymus, teisiniu požiūriu palankius partnerystei gamybos santykiuose. Ypač ryš kus buvo ir iki šiol išliko streikų vaidmuo kuriant civilizuotą gamybos būdą Vakarų Europoje.
Streikų istorija
Demokratinės streikų tradicijos buvo ne svetimos ir Lietuvos darbininkijai. Lietuvoje pirmasis streikas įvyko 1861 metų liepos mėnesį, Turmante (Zarasų rajone). Strei kavo Peterburgo-Varšuvos geležinkelio sta tytojai, protestuodami prieš blogą maitini mą ir darbo užmokesčio sumažinimą. Šis streikas buvo žiauriai nuslopintas, pasitel kus žandarus ir streiklaužius. Bet jis įėjo į darbininkų judėjimo istoriją ir vertas pami nėjimo net mūsų laikais.
Nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje žinomiausiu buvo 1920 m. visuotinis Kauno darbininkų streikas, įvykęs protestuojant prieš profsąjungų veikėjų persekiojimą, jų areštus ir prieš darbininkų judėjimo slopinimą. Šiuo streiku buvo laikinai sustabdyti antidemokratiški politiniai procesai šalyje, iš saugota darbininkų teisė įvairiomis akcijo mis ginti savo interesus. Streikai labai suaktyvėjo 1924-25 me tais ir atvedė Lietuvą prie liaudininkų bei socialdemokratų pergalės 1926 metų Seimo rinkimuose. Tai labai išgąsdino dešiniuosius bei juos remiančią karininkiją, kuri 1926 m. gruodžio 17 d. inspiravo smetoninį perversmą.
Po perversmo streikai ir kitos efektyvios darbininkų priešinimosi eksploatatoriams priemonės buvo uždraustos, darbininkai neteko daug laisvių ir teisių. Nežiūrint to, ramybės darbo rinkoje smetonininkai neuž tikrino, nes nesivadovavo demokratijos ir są žiningos partnerystės gamyboje bei versle principais. Streikai, net juos draudžiant, nenuslopo. Pavyzdžiui, 1934 metais streikavo apie 10 tūkstančių įvairių Lietuvos miestų ir kaimų darbo žmonių. 1937 metais streikais išgarsėjo Kauno statybininkai, privertę val džią nustatyti minimalų darbo užmokestį ir privalomą draudimą šioje ūkio šakoje. Iš vi so 1937 metais streikavo apie 15 tūkstančių darbininkų.
Paskutinis streikų suaktyvėjimas nede mokratiškoje smetoninėje Lietuvoje įvyko 1939 metais. Tuomet buvo pradėta kova prieš savavališką, nederinamą su profsąjungomis, darbininkų ir tarnautojų atleidinėjimą iš dar bo, buvo iškelti kovos su nedarbu reikalavi mai, turėję jau ir politinį atspalvį.
Tarybinis laikotarpis streikų istoriją nu traukė. Formaliai ši teisė egzistavo, bet „darbininkų klasės diktatūra“ to daryti ne leido. Atseit, kaip streikuoti prieš save?
Mūsų laikais piliečių teisė į streikus atgaivinama. Tai dėsninga, nes streikų nei gražiais įkalbinėjimais, nei represijomis nepavyks sutramdyti – juos inspiruoja objektyvios priežastys ir demokra tinės Vakarų Europos, į kurią orientuojamės, tradicijos. Be to, neturi me pamiršti ir nuosavos istorijos, kurioje streikai taip pat užėmė reikšmingą vietą.
Lietuvių kantrybė senka
1990 metais atkūrus Lietuvoje nepriklau somybę ir beatodairiškai diegiant laisvosios rinkos santykius, nepateisinamai sparčiai pradėjo diferencijuotis socialiniai – politiniai interesai. Valdžia, valdoma mažai ką suprantančių apie paveldėtą planinį ūkį užsienio patarėjų, atvirai stojo kapitalistų, svetimųjų ir savųjų „naujųjų lietuvių“ pusėn. Ji igno ravo profsąjungas, trukdė jų kūrimąsi, gąs dino ir klaidino piliečius.
Dėl nusikalstamo įmonių žlugdymo pri sidengus reformų šydu, buvo pagimdytas šalies istorijoje neregėto dydžio nedarbas. Atsirado didelė darbo jėgos pasiūla, kuri laisvosios rinkos sąlygomis leido labai sumažinti darbininkų uždarbius ir į XX amžiaus pradžią sugrąžinti socialinių garantijų sistemą. Labiausiai nuo tokių reformų nukentėjo darbininkai, jų šeimos ir vaikai, netekdamos ne tik šiuolaikinio gerbūvio, bet ir perspektyvos. Ateitį darbo žmonės pradėjo matyti ne savo Tėvynėje, bet svetur. Apie 600 tūkstančių paliko Lietuvą, apie 300 tūkstančių bedarbių kol kas kenčia skurdą savo šalyje! Tai gėdingiausias Lietuvos Nepriklausomybės 20-čio požymis.
Vadinasi, ne be reikalo subrendo nepasitenkinimas valdžia ir darbdaviais. Jį vis garsiau išreiškia profsąjungos, kurių nereikėtų kaltinti už bandymus surengti pirmuosius europietiško masto streikus. Bet Lietuvos darbininkai ir kiti samdomu darbu užsidirbantys duoną piliečiai dabartinių reformų ir krizės sumaištyje kol kas demonstruoja neregėtą kantrybę. Kantriai tylėjo, kai buvo naikinamos jų darbo vietos, nereikalavo žmoniškų atlyginimų, leido naujiesiems kapitalistams lupikauti ir turtėti samdinių sąskaita. Vien už tai mūsų kantriesiems darbininkams ir jų profsąjungoms reikėtų statyti paminklą, – už nuopelnus naujai ekonomikai ir ją atspindinčiai santvarkai.
Dabar, sunkiai kapanojantis iš krizės, streikų nuojauta visuomenėje labai stiprėja ir perspėja, jog konservatorių, liberalų ir oportunistiškų politikų puoselėta ramybė nebus ilgalaikė. Kaip ūkis negali klestėti prarasdamas savo rinkas, taip ir socialiniai-politiniai santykiai negali būti stabilūs, kol naujajame ūkininkavimo būde nepripažįstami lygios partnerystės principai, nuo dirbančiųjų slepiamos įmonių pajamos bei išlaidos, kol darbo žmogui sąlygas (už kiek ir kaip parduoti savo vienintelį turtą – darbo jėgą) diktuoja tik pirkėjai, visokeriopai valdžios remiami.
Valdžia – ne darbuotojų pusėje
Labai blogai, kai šiame darbo rinkos procese pernelyg aktyviai tik vienos subjektų pusės interesus gina valdžia. Tai požymis, kad Lietuva yra oligarchinė valstybė. Tuo tarpu demokratiškose valstybėse, o ne bananų respublikose, valdžia stengiasi būti objektyvi tarpininkė darbininkų derybose su kapitalo atstovais, bando vadovautis ne vien raciona liu išskaičiavimu, bet ir dorovės kriterijais, atjauta ir parama silpniesiems, padėdama formuotis piliečių bendrijai valstybėje.
Tokio savo pareigų supratimo mūsų valdžia dar neturi. Šių pareigų vengia liberalų ideologiją per dažnai remiančios ir opozicinės partijos. Jos elgiasi oportunistiškai, menkina valstybės vaidmenį ūkio ir darbo santykių srityje, tyliai pritaria, kai mokesčiai mažinami turtingiesiems, kai vis didesnė mokesčių našta uždedama ant darbo žmonių pečių. Toks požiūris atkeliavo Reigano ir Bušo laikais iš JAV. Bet net ten jis silpnėja, kai iškilo nauja, artimesnė liaudžiai, demokratų banga. Jos įkvėpėjas Barackas Obama. Jis rinkimų kampanijoje demonstravo visiškai kitokią, nei iki jo buvę prezidentai, pažiūrą į samdomųjų teises ir profsąjungas. Jeigu Makeinas vadindavo profsąjungas verslo griovikėmis, tai Obama pasižymėjo profsąjungų apologetika, žadėjo palengvinti profsąjungų steigimosi įmonėse procedūras, kelti jų vaidmenį ekonominiuose bei socialiniuose procesuose.
Europietiškas socialines garantijas Vakarų valstybėse išsikovojo patys darbo žmones triukšmingų demonstracijų, pergalingų streikų, aktyvių rinkiminių kampanijų keliu. Jie ir socializmo baimė privertė turtinguosius pakrapštyti pinigi nes ir daryti išlaidas proporcingai sukauptam turtui visu gerovės vardan. Streikai paspartino bankrotus firmų bei gamyklų, kurios nesugeba dirbti naujoviškai ir humaniškai santykiauti su samdomaisiais. Taip jie apvalė ūkio sektorių ir prisidėjo prie gamybinių santykių pažangos. Darbo žmonių ryžtinga kova už savo gerbūvį nesužlugdė Vakaru valstybių, bet stūmė jas socialinio progreso, visų gerovės link. Panaši audra artėja ir prie Lietuvos. Kai konservatorių-liberalų aljansas vėl valdžioje, neišvengsime to, kas buvo Vakaruose. Streikai ir demonstracijos skandins tuos politikus ir verslininkus, kurie veržia diržus darbo žmonėms ir įvairiomis gudrybėmis stengiasi „taupymo diržus“ atleisti sau ir savo rėmėjams. Tai nesužlugdys ir Lietuvos. Tik paskatins politikus atsakingiau ieškoti tikrųjų krizės kaltininkų, ginti ne vien bankininkų bei monopolistų interesus, bet ir interesus žmonių, kurie savo darbu kuria pridedamąja vertę, finansuoja mokslą bei kultūrą ir realiai kelia visų gerovę.
 Gegužė 2013 |
| P | A | T | K | P | Š | S |
|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | ||
| 6 | 7 | 8 | 9 | 10 | 11 | 12 |
| 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 |
| 20 | 21 | 22 | 23 | 24 | 25 | 26 |
| 27 | 28 | 29 | 30 | 31 | ||
