Yra sakoma, kad Rusijos protu nesuvoksi. Tai pabandė padaryti JAV ir pasaulyje pripažintas savaitraštis Forbes. Jis paskelbė vienuolika galimų didžiausių  pavojų, kurie 2012 metais gali stipriai paveikti  Rusijos ekonominę bei socialinę raidą.

Forbes kuria tokius galimus variantus:

1. Rublio devalvacija, kurią gali sukelti didėjantis kapitalo pasitraukimas iš Rusijos ir mažėjantys jos aukso bei valiutiniai rezervai;
2. Mokesčių fiziniams asmenims didinimas, ką daryti verčia biudžeto ir pensijų fondo problemos. Toks mokesčių didinimas pavojingai padidintų skurstančiųjų skaičių;
3. Technogeninės katastrofos  dėl susidėvėjusių didžiųjų energetikos, pramonės ir kitų ūkio strateginių objektų. Padarinių likvidavimas privestų prie gamybos apimčių ir BVP sumažėjimo;
4. Euro problemos. Jeigu euras žlugtų arba  patirtų katastrofišką nuosmukį, tai sukeltų pasaulinę ekonominę krizę, kuri stipriai paliestų Rusiją;
5. Kinijos ekonominės plėtros lėtėjimas, darantis neigiamą įtaką pasaulio ir Rusijos ekonomikai;
6. Naftos kainų dėl pasaulinės ekonomikos recesijos smukimas  iki 60 dolerių už barelį. Tai  Rusijai  būtų ne tik ekonominė, bet ir politinė problema;
7. Nacionalizmo banga, kuri gali kilti dėl didėjančio imigrantų skaičiaus. Nacionalistų konfliktai su imigrantais gali virsti  sunkiai įveikiama betvarke šalyje;
8. Naftos kainų kilimas iki 200 ir daugiau dolerių už   barelį.Tai atsitiktų, jeigu NATO ir JAV sukeltų karą su vienu stambiausių naftos tiekėjų pasaulinei rinkai. Tuomet Rusija dustų nuo dolerių pertekliaus ir  nuvertėjimo;
9. Karas Kaukaze. Jis gali kilti dėl aštrėjančių ir kol kas neišsprendžiamų Šiaurės Kaukazo problemų;
10. Dolerio smukimas. Jis gali prasidėti dėl JAV didžiulio prasiskolinimo;
11. Internetinių kompanijų bei technologijų (DOTCOM)  krizė, kurios pavojus bręsta dėl mažėjančio susidomėjimo investuoti į šią sritį. Ši krizė stipriai sulėtintų dabartinės ekonomikos progresą visur, taip pat ir Rusijoje.

Štai tokios Forbes pranašystės.  Tai viena iš mitų atmainų, kurių  „mokslinių“  ir „pseudo mokslinių“ labai daug prikurta ir nuolat kuriama apie Rusiją.  Informacinių karų ir mitų tyrinėtojas Nerijus Maliukevičius, perskaitęs šias prognozes, turbūt nenustebtų, nes jos patvirtintų  požiūrį, kad bet koks mitas nėra vien iš piršto laužtas dalykas. Už kiekvieno stovi suinteresuotos jėgos, tam tikri reiškiniai, kurie dažniausiai ir sukuria terpę vairiausioms prognozėms.

O dabar pažiūrėkime, kaip tas prognozes Forbes redakcijai pasiūlius įvertino  patys rusų analitikai. Vertinimai  yra įdomūs ne tik Rusijos, bet ir ES atžvilgiu.  

Štai Rusijos ekonominės mokyklos rektorius Sergejus Guryjevas  patvirtina, kad kapitalo pasitraukimas iš Rusijos tikrai  didėja ir reikalauja neatidėliotinų valdžios sprendimų. Tuo tarpu jo oponentas Analitinio centro  Dashevsky & Partners generalinis direktorius Stivenas Daševskij mano, kad numatomas 2012 m. 70 milijardų dolerių kapitalo pasitraukimas iš Rusijos visiškai nebaisus, nes tuo pat metu įplauks iš užsienio apie 300 milijardų dolerių.

Gaidaro instituto Biudžeto laboratorijos vedėjas Vladimiras Nazarovas pripažįsta, kad yra nelengvų biudžeto ir socialinio  fondo problemų, kurios privers valdžią, jeigu ji nenori mažinti šios srities finansavimo, didinti mokesčius. Jis siūlo sekti Vokietijos pavyzdžiu, kuri didina PVM ir  mokesčius naftos sektoriui. Tuo tarpu  ekonomikos ekspertas Jevsiejus Gurvičius  galvoja, kad vyriausybė sugebės išvengti mokesčių didinimo viduriniajai klasei, bet būtinai didins juos turtingiesiems ir net įves  mokesčius prabangai. Socialinės politikos instituto vadovė Natalija Zubarevič visiškai pritaria technogeninių katastrofų pavojaus prognozėms, nes negalima be galo ilgai eksploatuoti senus objektus ir nestatyti naujų. Susidėvėjusių pastatų griūtys,  elektros ir komunalinių tinklų avarijos,  Černobylio ir Sajano –Šušensko elektrinių katastrofos, – pirmieji tokio pavojaus signalai. Aukštosios ekonominės mokyklos Pasaulinės ekonomikos katedros vedėjas Leonidas Grigorjevas ramina N. Zubarevič,  pabrėždamas, kad panašaus pobūdžio katastrofos yra momentinio pobūdžio, negalimos iš karto daugelyje objektų ir todėl neturėtų sukelti  krizes šalies mastu. Daug daugiau pavojų jis mato darbo santykių ir darbo etikos degradacijoje bei   korupcijoje.

Įdomus rusų požiūris į euro likimą. Žinomas ekonomikos apžvalgininkas Borisas Grozovskis pranašauja euro zonos irimą jau 2012 metais, nes, anot jo, vien Graikiją gelbėti neužteks. Eilėje stovi Italija,  Ispanija, Portugalija. Sustabdyti kriziškų valstybių defoltus ir bankrotus galėtų tik pinigų mašinos įjungimas. Bet tai labai pakirstų pasitikėjimą euru, todėl, analitiko manymu, teks atskirti  nuo  euro zonos 3-4 silpniausias valstybes. Jeigu skyrybos pavėluos, investitorių  pasitikėjimas sumažės daugeliu ES valstybių, o  kylanti panika  euro zoną suskaldys  į Beniliukso, Šiaurės Europos ir Rytų Europos zonas. Į naująjį ES branduolį  bus priimamos tik „sveikos valstybės“. Kompanijos „Troiki dialog“ ekonomistas Antonas Stručevskis mano, kad tokios euro žlugimo pranašystės perdėtos. Didžiausią pavojų kelia tik Graikijos nemokumas. Kraštutiniu atveju ją bus galima pašalinti iš euro zonos arba įjungti pinigų spausdinimo mašiną. Pinigų spausdinimas didintų infliaciją ir mažintų euro kursą, bet dėl to tragedijos nebūtų. Jo manymu, euro zonos suirimas tiek pat mažai tikėtinas, kaip ir JAV ekonomikos defoltas.

Rusijos „Alfa-banko“ vyriausioji ekonomistė Natalija Orlova pastebi  Kinijos ekonomikos perkaitimo požymių. Tačiau Aukštosios ekonominės mokyklos makroekonominių tyrimų direktorius Sergejus Aleksašenko pastebi, kad per 15 paskutiniųjų metų Kinija pergyveno ne vieną sulėtėjimo ir pagreitėjimo ciklą ir išmoko su jais susidoroti. Kinijos ekonominį procesą lemia  užsienio ir vidaus rinkų padėtis.  Jų santykiavimas  reguliuojamas ir  todėl viena kitą kompensuoja. S. Aleksašenko manymu, net sunku įsivaizduoti, kaip galėtų šioje šalyje kilti recesija.

Stambiausio Britanijos banko  HSBC ekonomistas Rusijai ir NVS šalims Aleksandras Morozovas mano, kad pesimistinis naftos kainų kritimo iki 60 dolerių už barelį scenarijus visiškai realus dėl  ekonomikos krizės galimo išplitimo ne tik euro zonoje. Tuo tarpu  Energetinio centro „Sokolov“ direktorius Grigorijus Vygonas ramina rusus, esą antrai krizės bangai pradėta ruoštis iš anksto ir todėl pavojaus, kad naftos kaina nuo 110 dolerių už barelį smuktų beveik dvigubai, nebus. Juk dėl to neužtenka vien paklausos sumažėjimo Europoje. Reikia, kad  vienu metu įvyktų net keletas stambių pasaulinės ekonomikos sukrėtimų – euro zonos krachas, dolerio kurso staigus augimas,  ženklus besivystančių šalių ekonomikos sulėtėjimas, didelis nuosmukis energetikai imliose gamybos šakose ir t.t. Kol kas to  nėra. 

Įdomūs samprotavimai dėl nacionalinių konfliktų pavojaus. Nepriklausomo socialinės politikos instituto direktorė Tatjana Malejeva  tai laiko realiu pavojumi. Rusai blogai vertina „svetimuosius“. Be to, už vidaus migracijos ir užsienio imigracijos slypi pavojingi socialinės nelygybės ir  tautinės įtampos  požymiai. Tuo tarpu Rusijos Mokslų akademijos Geografijos instituto mokslo darbuotoja Olga Vendinina mano, kad iš Vidurinės Azijos, Kaukazo ir kitų autonominių regionų  jau migravo į Centrą  visi kas norėjo. Didelių migrantų išteklių iš šių regionų jau nėra. Jų didėjimo galimybės iš kitų buvusių TSRS bei kaimyninių valstybių gali atsirasti  tik realizuojant Maskvos miesto plėtros planą ir statybas Sočyje. Jeigu  bus atidžiai atsižvelgiama į „svetimųj“ žmonių padėtį, pavojaus tautiniams konfliktams bus nedaug.

Gyvą diskusiją sukėlė ir mitas apie staigų naftos kainų kilimą . „Deutsche bank“ vyresnysis energetikos problemų analitikas Adamas Ciminski teigia, kad net karo su Iranu atveju  pasaulinė rinka gali netekti tik apie 18 proc. pasaulinio naftos vartojimo. Tuomet nafta, Tarptautinei energetinei agentūrai išmetus į rinką savo rezervus,  pabrangtų ne daugiau kaip iki 125 dolerių už barelį, kitu atveju – iki 160 dolerių. Pabrangusi  iki 160 dolerių už barelį nafta sumažintų pasaulinio BVP augimą,  panašiai  kaip 2008-2009 m. krizės metu. Bet ne daugiau. Rusijai tai būtų blogas ženklas, nes  po staigaus kainų kilimo beveik visuomet prasideda ir jų staigus kritimas.

JAV energetinių  išteklių bei problemų tyrimo centro IHS CERA direktorius  Vitalijus Jermakovas atkreipia dėmesį į neoptimistišką JAV ekonomikos padėtį, ES valstybių skolas  ir karinių kampanijų Afganistane bei Irake rezultatus. Tai, jo manymu, turėtų prablaivinti politikus ir todėl iki atviro karo su Iranu neturėtų būti prieita. Net jei įvykiai klostytųsi pagal blogiausią scenarijų, galima tikėtis, kad karinis konfliktas nebus ilgalaikis. Naftos rezervų panaudojimas ir netradicinių energetinių resursų įvedimas apyvarton didins spaudimą naftos kainoms, jų augimas taip pat gali būti tik trumpalaikis. Rusija jau išmoko tokį kilimą panaudoti  įvairiems valstybinių rezervų fondams, kurie sulaiko nuo staigaus infliacijos didėjimo. Todėl ir  valiutos perteklius čia nebus pražūtingas.

Skirtingas požiūris yra ir į galimą katastrofišką dolerio nuvertėjimą  Kompanijos „Uralsib Kepital“ vyresnysis analitikas Antonas Tabachas mano, kad toks scenarijus galimas, jeigu JAV vyriausybei tektų dar kartą gelbėti bankus. JAV skolos ir BVP santykis labai aukštas. Kai kurios valstijos labai sunkiai susidoroja su savo skolomis. Jeigu situacijai aštrėjant  vėl prasidės bankų gelbėjimas,  bus prarastas dešimtmetis, kaip Japonijoje 2007 metais. Be to bankų gelbėjimas – tai šokas visai didžiausiai pasaulyje  ekonomikai. Gali prasidėti grandininė reakcija – žaliavų kainų kritimas ir kreditinių išteklių sunykimas. O tai pakirstų dolerio reikšmę. Su tokia nuomone nesutinka kompanijos   UFG Wealth Management veikėja Oksana Kučura. Ji  įrodinėja, kad nuo defolto JAV apsaugo dolerio, kaip pasaulinės rezervų valiutos, statusas, užtikrindamas  paklausą JAV obligacijoms. Kritišku momentu  JAV gali padidinti mokesčius arba paprasčiausiai padidinti pinigų, reikalingų skoloms aptarnauti, spausdinimą ir išvengti katastrofinių padarinių savo ekonomikai.

Forbes redakcija, apibendrindama įvairias nuomones apie Rusijai gresiančius pavojus, iškelia dar vieną – Rusijos visuomeninio susitarimo, t.y. pilietinės  santarvės, žlugimo galimybes.  Šis pavojus egzistavo visuomet, bet ypač padidėjo po gruodžio 4 d. Dūmos rinkimų, kai   išryškėjo Rusijos „kapitalizmo vaikų“ vaidmuo. Jie dažniausiai apolitiški, bet atsakingi ir agresyvūs, nes jaučia, kad jais ir jų artimaisiais niekas kitas tik jie patys gali pasirūpinti. Iš čia ir aktyvumas stebint rinkimus, ir spaudimas valdžiai po rinkimų, siekiant keisti „visuomeninį susitarimą“ naujųjų naudai. Atkreiptinas dėmesys į politikos naujoko milijardieriaus M. Prochorovo elektoratą prezidento rinkimuose. Jis didžiuosiuose miestuose ženkliai susilpnino  ir V. Putino vienybininkų, ir G. Ziuganovo komunistų, ir V. Žirinovskio  liberaldemokratų  pozicijas. Tai skatina „kapitalizmo vaikus“ susivienyti naujo tipo dešiniųjų partijoje, apie kurios ambicijas  kol kas galima tik spėlioti.

Rusijos politikos apžvalgininkai pripažįsta, kad už V. Putiną aktyviausiai balsavo ne vien turtingieji, gerai gyvenantys ir privilegijuoti valdininkai, bet ir liberalų valdymo laikų suirutės nepamirštantys mokytojai, mokslininkai, medikai, kariškiai ir pensininkai. Jie  V. Putino laikais pajuto, kokia svarbi yra stipri valdžia, kuri  pradėjo  reguliariai mokėti  atlyginimus ir pensijas, suteikė jų  didinimo viltis. Gyvenantiems iš biudžeto tai labai svarbu.

„Teisingosios Rusijos“ (socialdemokratų) lyderis S. Mironovas, savo nesėkmę rinkimuose ir V. Putino laimėjimą aiškino dar ir tuo, kad V. Putinas, nors būdamas kapitalistų klasės atstovas, vis tik į savo programą įtraukė nemažai   socialinės orientacijos nuostatų ir tuo  savo pusėn patraukė žymią dalį nuosaikių kairiųjų. V. Putinas dar kartą įrodė, kad kritinėse situacijose sugeba vienyti  ir socializmo nostalgija sergančius, ir  socialine kapitalizmo orientacija tikinčius žmones, ir vien liberalizmą pripažįstančius  „kapitalizmo vaikus“. Kaip ilgai jis išlaikys šio prieštaringo  „visuomeninio susitarimo“  būseną sunku pasakyti. Rusiją kurį laiką tikrai  purtys opozicijos mitingai ir protestuojančiųjų demonstracijos. Bet tai gal netaps savaitraščio Forbes pranašaujamų pavojų katalizatoriumi. 

Kodėl nepaisant masinių antiputiniškų demonstracijų V. Putinas vis tik ryškiai laimėjo rinkimus? „Amerikos balso“ Maskvos biuro vadovas Džeimsas Brukas nurodo, kad antiputiniškas sąjūdis – tai sočiųjų, gerai aprengtųjų ir gerai informuotųjų revoliucija. Triukšmas  didelis, bet  permainos, įvykusios per V. Putino valdymo laikus, po nepamirštamo bevaldiškumo ir liberalų sukelto chaoso, lėmė piliečių pasirinkimą. Tačiau  tai nežada amžinos ramybės.  Aktyvėjanti  Rusijos visuomenė ir ekonominės problemos   sukurs aplinkybes dar ne vienam mitui apie šią didžiąją valstybę . Juk yra ir tokių analitikų, kaip Zbignevas  Bzežinskis, kurie pranašauja, kad po TSRS žlugimo turi ateiti eilė ir daugiatautei Rusijai.

Europos, taip pat ir Lietuvos, visuomenėje vyrauja du   požiūriai į politiką Rusijos atžvilgiu. Vieni mano, kad jos demokratizavimo ir kitas problemas gali išspręsti aktyvėjanti liberalų opozicija ir todėl užsienio  politikoje reikia kritikuoti V. Putiną, remti  liberalus ir  į juos orientuotis, o kiti – kad reikia bendrauti su oficialiąja valdžia, daryti jai įtaką taikiai, skatinti „visuomeninį susitarimą“, plėsti ekonominius ir kultūrinius santykius . Tai svarbu ir todėl, kad    piliečių pabudimas nebūtinai reiškia judėjimą vien liberaliosios demokratijos kryptimi.  „Arabų pavasaris“ parodė, kur nuveda iliuzijomis grindžiama demokratizacija. Žinoma, silpnėjant piliečių ir valdžios santarvei  atsiranda galimybė  ir  Rusiją padaryti maištingųjų   revoliucijų regionu. O kam toks posūkis būtų naudingas? Tai jau kitas klausimas, į kurį atsakymo  neduoda nei Forbes redakcija, nei jos analitikai.

Žurnalas GAIRĖS Nr.3, 2012 kovas

Politikų,ekonominstų bei sociologų diskusijose didelis dėmesys skiriamas mokesčiams.Ypatingai  ginčai suaktyvėjo, kai konsevatoriai, pajutę, kad nesugebės suderinti biudžeto pajamas su išlaidomis nedidindami deficito už 3 procentų ribos,  puolė vėl reformuoti mokesčius. Sutinku su Vyteniu Paulausku,(OPOZICIJA Nr.39), kuris teigia, jog   norint išsaugoti esamą  leisgyvę socialinę struktūrą,  sulėtinti valstybės slinkimą  prie labai rizikingos  privačių pensijų sistemos, mokamos sveikatos apsaugos bei mokamo mokslo universitetuose ir kolegijose -  be mokesčių didinimo apsieiti nebeįmanoma.

Klausimas tik, kaip tuos mokesčius didinti.

Bet kuri, dešinioji, centristinė  ar kairioji valdžia labiausiai džiaugtūsi, jeigu pavyktų bent kiek sustiprinti piliečių vienybę šiuo esminiu valstybės gyvavimo klausimu. Juk  valstybė su savo prievartos institucijomis egzistuoja  pirmiausiai tam, kad iš visų dirbančiųjų dalį jų sukuriamos vertės mokesčių pavidalu pasisavintų ir po to racionaliai paskirstytų  bendrosioms tautos reikmėms .  

Vadinasi pirmasis klausimas – tos vertės nustatymas ir suvalstybinimas. Pridėtinę vertę sukuria darbo žmonės, kaip teigė  Marksas, savo darbu apvaisindami kapitalą. Liberalai į kapitalą žiūri kaip į dievybę, kuriančią  vertę ir be apvaisinimo. Iš šio supratimo ir kilo nuomonė, kad pinigai gali  gaminti pinigus.Nusikalstamais ar kitais būdais – nesvarbu. Pinigai  juk nekvepia.

Per visą išnaudotojiškų visuomenių istoriją vyko arši kova  tarp darbo ir kapitalo, kiek kuris privalo skirti  ne tik sau, bet ir bendriesiems genties, tautos, valstybės reikalams.Aštrioje kovoje prieš išnaudotojus darbo žmonėms pavykdavo iškovoti tam tikrų laimėjimų, ypač kai teoriškai ir praktiškai gimė  socializmo idėjos. Žlugus socializmui , prasidėjo kapitalo revanšas , kurio įkvėpėjais tapo Čikagos bankininkai, mūsų laikų  liberalai. Jie ir Lietuvoje, ne tik  tempdami  simbolinį mokesčių  akmenį Gedimino prospektu, stengiasi  didžiausią mokesčių naštos dalį  užridentii ant dirbančiųjų pečių, nesiskaitydami su tuo, kad  darbo sąnaudų mokestinė našta mūsų šalyje  viršyja ES vidurkį net 40.3 procento. Įspūdingiausiu tokios mokesčių sistemos ydingumo įrodymu  buvo Andriaus Kubiliaus disputas su milijonieriumi Viktoru Uspaskichu . Paaiškėjo, kad Uspaskichas, gaudamas 50 kartų daugiau deklaruojamų pajamų už premjerą, mokesčių sumoka vos du kartus daugiau . O ką kalbėti apie  turtingesnius už Uspaskichą oligarchus, bankininkus ir kitus kapitalo banginius. ”Snoro” bankrotas, “Kakadų” ir kita  opoziciška žiniasklaida daug kam atvėrė akis. Tik ne liberalams, kurie iš visų jėgų blokuoja progresinių mokesčių įvedimą, saugo kapitalistus nuo jų   didesnio   apmokestinimo. Užsispyrę kaip ožiai vis dar tiki savo ideologijos credo, kad turtėjant turtingiesiems turtėja ir skursatantieji. Deja…nuolat  kylančios krizės, revoliucijos valstybėse, kur ypač išauga atskirtis tarp  privilegijuotų turtuolių  ir liaudies daugumos, įrodo seną kapitalo kaupimo dėsnį, kad  kuo kapitalistai  labiau turtėja, tuo labiau kita tautos dalis nuskurdinama. Ir kad šiam prieštaravimui išspręsti yra tik du keliai –taikus socialdemokratinis per atitinkamą mokesčių sistemą, arba revoliucinis, nebūtinai komunistinis, bet ir radikaliai  nacionalistinis,net religinis , iš esmės  keičiantis santvarką ir pridedamosios vertės kūrimo bei dalybų tvarką.  

Antras klausimas – mokesčių protingas paskirstymas ir panaudojimas.Kadangi gyvenu Vilniaus centre matau, kaip buvę   Valstybinio plano komiteto rūmai  šviečia visais langais.Vadinasi visi kabinetai užimti.Čia dabar Ūkio ir Energetikos ministerijos.  Žemės ūkio ministerija taip pat  nesutelpa sovietmečiu pastatytuose rūmuose ir ūgtelėjo vienu aukštu . O užsienio reikalų ministerija  pasidarė panaši į JAV Pentagoną, jau netelpa LTSR Ministrų taybos rūmuose ir užima beveik visą kvartalą. Vilniaus savivaldybei prireikė dangoraižio. Panaši situacija ir kitose žinybose bei savivaldybėse.Norom nenorom kyla klausimas, ką tuose blizgančiuose rūmuose veikia biurokratai? Valstybė sumažėjo nuo 3,7 milijonų 1990 metais iki nepilnų 3 milijonų 2011 metais. Sovietmečiu,esant centralizuotam valdymui ir planinei ekonomikai, valdžios įstaigos privalėjo skaičiuoti, projektuoti, matuoti ,dalinti resursus ir prižiūrėti, kad jie būtų tikslingai naudojami. Nežiūrint į tai   “Sąjūdis” reikalavo sumažinti biurokratų skaičių 30 procentų. Užmiršome dėl ko triukšmauta ir mitinguota.  Dabar biurokratų padidėjo  ne 30 procentų, bet  per 30 kartų. Be to jie, kad patiems nedirbti ir būtų ant ko atsakomybę suversti, apsistatė gausybe įvairiausių viešųjų įstaigu, atsitvėrė apsaugininkais, “vieno langelio” durimis ir tapo beveik neprieinami žmonėms. Valstybė siaubingai  suklypo,subiurakratėjo tuomet, kai , regis, valdymo rūpesčių  turėjo sumažėti , nes svarbiausius   ūkio reikalus laisvojoje rinkoje juk  tvarko ne biurokrtai, bet patys verslininkai, prižiūrimi konkurencijos.

Nors liežuvis neapsiverčia, bet  negaliu nepaminėti prokuratūros ir teismų. Čia išvis nepalyginami su sovietmečiu dalykai. Bet jų nekritikuočiau, nes darbo “demokratiškos” Lietuvos tesėsaugininkai tikrai turi daugiau už anų laikų prokurorus ir teisėjus. Juk laisvė tapo laisve ne tik kapitalui, bet ir  nusikaltėliams.  

Štai ir priėjome prie atsakymo į   klausimą – kaip mokesčiai panaudojami.  Konservatorių ir liberalų ministrai mėgsta išlaidas biurokratijai lyginti su išlaidomis mokslui ir kultūrai.Taip gauna  neblogą  santykį. Bet pamirštama , kad šie   skaičiai nelygintini, nes mokslininkai ir kultūros darbštuoliai  turtina Lietuvą, o biurokratija   tuos turtus švaisto. Štai kodėl opozicijai, jeigu ji tikrai siekia ne savanaudiškų tikslų,  reikėtų dėmesį sutelkti ne tik į  teisingo apmokestinimo problemas, bet ypač į mokesčių  racionalų panaudojimą , į tai, kad jie nebūtų naudojami įvairioms privilegijoms, netaptų tik turtuolių  tuštybes tenkinančiu lobiu, nedidintų atskirtį tarp socialinių klasių , bet  šį skaudų reiškinįį  mažintų ir verstų biurokratiją dirbti intensyviau visų gerovės labui. Tuomet  ir  atkakliai liberalų blokuojami prabangos bei progresiniai mokesčiai vaidintų  visuomenę  konsoliduojantį vaidmenį .Gal būt atsirastų viltis,  kad mūsų Himno žodžiai apie vienybę gali tapt  ne tik gražia Tautos giesmės fraze, bet ir šiek tiek  piliečius vienijančia idėja.

Laikraštis OPOZICIJA, 2012.01.05  Nr.1

Š.m. vasarį-kovą Kinijoje įvyko visi svarbiausi aukščiausios valdžios forumai, nustatę šios šalies 12 penkmečio vystymosi kryptis ir uždavinius. Kadangi Kinija liko vienintele pasaulyje sekminga  socialistine šalimi, jos naujajam 2011-2015 metų ekonominio bei socalinio vystymo planui išskirtinį dėmesį parodė visos didžiosios pasaulio žiniasklaidos priemonės. Lietuvos žiniasklaida šiems įvykiams skyrė mažiausiai dėmesio Europoje. Todėl „Opozicijai“ tenka šią visuomenės informavimo spragą bent šiek tiek užtaisyt.

Aukčiausiaja valdžios institucija Kinijoje laikomas Visos Kinijos liaudies atstovų susirinkimas, tarptautinėje žiniasklaidoje vadinamas Kinijos liaudies kongresu (KLK). Tai institucija labai panaši į buvusią TSRS Aukščiausiąją Tarybą. Antroji pagal reikšmę valstybinė institucija yra Kinijos liaudies politinių konsultacijų konferencija (KLPKK). Ji analogų kitose šalyse neturi. Gal galima būtų rasti šiek tiek panašumų į mūsų Sąjūdį, arba į buvusią TSRS Liaudies kontrolės organizaciją. Bet KLPKK labiau orientuojasi ne į kontrolės funkcijas, bet į liaudies pasiūlymų apibendrinimą ir jų teikimą Kinijos kompartijos centro komitetui, vyriausybei, planavimo institucijoms, ministerijoms ir vietinės valdžios institucijoms. Jos privalo reaguoti į KLPKK pasiūlymus ir duoti aiškius atsakymus, ką galima įvykdyti ir kaip bus vykdoma, o ko ir kodėl įgyvendinti neįmanoma.

Svarbiausia ne valstybine, bet politiką kuriančia institucija, žinoma, yra Kinijos komunistų partija (KKP). Jos suvažiavimuose ir CK plenumuose nustatoma šalies politinė orientacija bei uždaviniai naujajam penkmečiui, kuriuos vėliau valstybiškai įteisina Visos Kinijos liaudies atstovų susirinkimas. Kinijos komunistai įrodinėja, kad politiką šalyje jie formuoja ne vieni, bet koalicijoje su dar aštuoniomis partijomis, kurios pripažįsta KKP vadovaujantį vaidmenį. Tai Partija Gomindano revoliucinis komitetas, Demokratinė nacionalinės statybos asociacija, Kinijos demokratų lyga, Darbininkų ir valstiečių demokratinė partija, Demokratinių autonomijų partija, Čžingundano partija, Ciunsano bendrijos partija ir Taivanio autonomijos lyga.

Didžiuoju posūkiu Kinijos politikoje buvo 1978 metais įvykęs KKP CK plenumas, kuriame kompartijos vadovas Deng Siaopinas, atstatęs kultūrinės revoliucijos metu sugrautą kompartiją, pasiūlė naujajį kursą, kurio esmę sudarė „sugrįžimas į pradinį socializmo statybos etapą“, atsižvelgiant į Kinijos ypatumus. Buvo pripažinta, kad pramoniniu požiūriu silpna ir neišsivysčiusi šalis kėlė sau per didelius uždavinius, nesėkmingai vykdė penkmečių planus, skurdo ir prarado ekonominės bei socialinės pažangos viltį. Kinijos komunistai-reformatoriai nusprendė sukurti socializmui reikalingą ekonominę ir gamybinę bazę, veidu atsisukti į miestų problemas, jas sprendžiant mišrios, t.y. valstybinės bei privačios iniciatyvos dėka. Išlaisvinusi didžiulį darbo jėgos potencialą ir atvėrusi duris užsienio kapitalui, kuris čia noriai plūstelėjo, nes surado didžiulę augančią rinką, Kinija greit išbrido iš natūralaus ūkio stadijos ir virto prekinės ekonomikos šalimi, pasaulio dirbtuvėmis, kurių produkcija sėkmingai konkuruoja ne tik šalyje, bet ir visame pasaulyje. O pagal BVP ji sparčiai artėja prie JAV. Tai įrodinėti jau nereikia.

Tai kokia dabartinio Kinijos socializmo esmė? Ar tai ne dar Lenino laikais išbandytas NEPAS, kuria Tarybų Sąjungoje buvo sužlugdytas, nekreipiant dėmesio į perspėjimus apie vaikišką kairumo ligą? Arba, gal tai kiniškas varijantas Romos klubo skelbtos kapitalizmo ir socializmo konvergencijos teorijos – kai kapitalizmas tampa vis socialesniu, o socializmas - vis kapitalistiškesniu ir susilieja naujoje XXI amžiaus santvarkoje, kuri nebus vadinama nei socialistine, nei kapitalistine? Tokia analogija visiškai suprantama. Kinija tikrai sugrįžo į pradines socialistinės revoliucijos pozicijas ir kuria unikalią santvarką, remdamasi socializmo ir kapitalizmo pranašumais bei Kinijos specifika.

Savo socializmu kinai vadina ne centralizuotą, subiurokratintą ir smulkmenišką planavimą bei resursų skirstymą, bet socialistinę rinką, surištą su socialistinės santvarkos pagrindais, t.y. valstybės kontrole ne tik valstybiniam, bet ir privačiam sektoriui, vykdant visiems rinkos dalyviams privalomas socialines užduotis. O makroekonomikos lygyje išsaugojant visuomenei naudingą balansą tarp valstybinio ir privataus sektoriaus. Šiandien Kinijoje privatus ir valstybinis sektorius sudaro maždaug po lygiai viso šalies ūkio.

Iš kapitalizmo kinai perėmė verslo iniciatyvos, pelno siekimo, konkurencijos ir kapitalo bei darbo jėgos laisvo judėjimo taisykles.
Kiniškas socializmo ir kapitalizmo hibridas, neatsisakantis marksizmo principų, labai stebina viso pasaulio politikus, ypač liberalus, kurie tokios sistemos nesugeba paaiškinti įprastomis politologinėmis teorijomis ir pranašauja jai griūtį. Bet kol kas griūties požymių nėra, šalis toliau sparčiai vystosi. O visiems žinoma, kad nestagnuojančioje, bet progresuojančioje valstybėje revoliucijos nekyla. Be to, kinų valdžia propagandinėmis ir administracinėmis priemonėmis ryžtingai tramdo bandymus kelti revoliucijas ir pervesmus.

Praėjęs 11 penkmetis Kinijai buvo labai sėkmingas. Ji pagal ekonominę galią tapo antrąja valstybe pasaulyje po JAV. Atrodo, pasiekta kalno viršūnė ir aukščiau lipti jau nėra kur. Iš dalies tai pripažino ir KKP bei Visos Kinijos liaudies atstovų susirinkimas.12 penkmečio prioritetu jie pripažino ne BVP augimą ir gamybinių jėgų plėtrą, bet jų modernizaciją ir to pagrindu žymų liaudies gerovės pakėlimą.

Penkmečio direktyvose konstatuojama, kad spartus Kinijos ekonomikos augimas iki šiol buvo pasiektas tam tikra dalimi ir piliečių gerovės sąskaita, nes jis stipriai rėmėsi ne vidaus vartojimu, bet pasaulinės rinkos paklausa. Todėl ateityje planuojama žymiai padidinti savo prekių vidaus paklausą keliant gyventojų perkamąją galią, t.y. jų gerovę. Tai, kinų manymu, bus įmanoma padaryti mažiau dėmesio skiriant uždaviniui išlaikyti 8 procentų BVP augimą. Leista jį sumažinati iki kasmetinių 7 procentų. Prioritetiniu uždaviniu pripažinta būtinumas neleisti infliacijai peržengti 4 procentų ribą, nes infliacija labiausiai smukdo piliečių gerovę.

Vidaus rinkos stiprinimas Kinijai aktualus ir todėl, kad tai sumažintų neigiamą poveikį jos ekonomikai dėl dažnokai kylančių pasaulio ekonominių bei fianasinių krizių.

Eilinių piliečių gerovę numatoma kelti socialiai orientuojant mokesčių sistemą, net 100 milijonų neturtingų piliečių atleidžiant nuo pajamų mokesčio, 2,5 karto padidinant pensijas ir kitas išlaidas socialiniam aprūpinimui, pastatant 36 milijonus kvadratinių metrų socialinių būstų ir taip sumažinat butų kainas visoje rinkoje. Planuojama žymiai sustiprinti valstybinę vartotojų teisių apsaugą ir kovą su korupcija.

Anglijos pramonininkų, dirbančių Kinijoje, korporacijos pirminikas Stivenas Peri, komentuodamas naujojo penkmečio politiką, pabrėžė, kad Kinija per ateinančius 10-15 metų dėl aukštų technologijų ir orientuodama pramonę į vidaus paklausą, žymiai pasikeis. Jo manymu, tai labai perspektyvus kursas.

12 penkmečio direktyvose didelis dėmesys skiriamas Kinijos provincijų raidai ir gamtos apsaugai. Valstybinis ir privatus kapitalas bus skatinamas sutelkti dėmesį ne į jau dūstančius nuo gamybos didžiuosius miestus, bet ir į tolimesnius Šiaurės bei Vakarų regionus. Gamybinių jėgų plėtra juose taip pat prisidės prie vidaus rinkos stiprinimo ir  piliečių gerovės kėlimo. Ši orientacija aktuali dar ir dėl to, kad Kinijos Pietūs ir Rytai jau pradeda jausti darbo jėgos stoką.

Negalima nepastebėti ir Kinijos valdžios susirūpinimo dėl arabų pasaulyje kylančių neramumų, kur valdančiųjų ir turtingųjų atskirtis nuo liaudies pasiekė kulminaciją. Panašios atskirties požymių yra ir Kinijoje, todėl jos valdžia iškėlė uždavinį stiprinti valstybės valdymo institucijas, kovoti su korupcija, labiau rūpintis politiniu stabilumu ir ryžtingiau šalinti galimų neramumų ekonomines bei socialines priežastis.

Kaip kiniško socializmo valstybei pavyks įgyvendinti užsibrėžtus uždavinius, parodys ateitis. Tikėjimui, kad viskas bus gerai, priežasčių nemažai. Pirmiausia tai 30 metų reformų rezultatai, išvedę šalį iš skurdo ir bado į pirmaujančių pasaulio valstybių aukštumas.

2011.03.11 Laikraštis OPOZICIJA, Nr.11