- Pradžia
- Vartotojų blogai
- a.brazaitis
- Kategorijos "Ekonomika" archyvas
A. Brazaitis. Progresuoja ar degraduoja kaimas?
Ketvirtadienis, 2013-04-18 01:03 Be temos, Darbas, Ekonomika, Lietuva | 0 komentarų
Josifas Stalinas mėgo didžiuotis, kad jis prievartinės kolektyvizacijos būdu pastūmėjo Rusijos kaimo evoliuciją 100 metų į priekį. Kolektyvizacijos projektuotojai manė, kad tiek metų būtų prireikę, jeigu kaimas būtų vystęsis natūralios kapitalistinės konkurencijos keliu stambių, tinkamų mechanizuotam ūkininkavimui ūkių link.
Kokias nelaimes kaimo žmonėms atnešė prievartinis jų gyvenimo būdo keitimas, dabar visiems aišku. Galima tuo piktintis, bet kas įvyko jau nepakeisi. Be to, tenka pripažinti, kad ir dabartiniai ūkių stambinimo, urbanizacijos bei globalizacijos procesai taip pat labai negailestingai keičia kaimo gyvenimą.
Garsus mūsų rašytojas Jonas Avyžius anų laikų kaimo gyvenimo pertvarkas pavaizdavo keturių dalių romane „Sodybų tuštėjimo metas“. Už šį romaną jis buvo premijuotas LTSR valstybine premija, Lenino premija ir net Čekoslovakijos valstybine premija. Romanas išleistas 25 užsienio kalbomis, Lietuvos kino studija sukūrė dviejų serijų vaidybinį filmą, turėjusį pasisekimą ne tik TSRS, bet ir užsienio valstybėse.
Kuo paaiškinti tokį milžinišką romano pasisekimą?
Manau tuo, kad jis įtaigia meno kalba atskleidė XX amžiaus kaimo evoliucijos tikrąsias problemas, parodė jų tragiškumą.
Romanas aktualus ir šiandien, nes jau įžengėme į kitą, aukštesnį kaimo revoliucinio keitimo etapą, kai tuštėja ne sodybos, bet ištisi kaimai.
Reformatoriai, pasmerkę stalinistinį palikimą – kolektyvinius ūkius, išardę juos Gedimino Vagnoriaus potvarkiu, pabandė kaimą sugrąžinti į senuosius laikus. Beatodairiškai grąžindami žemę buvusiems savininkams, o kolūkių bežemiams dalindami po 2-3 hektarus, jie sukūrė per 350 tūkstančių tikrų ir fiktyvių smulkių ūkių, pasmerktų pražūčiai.
Europos Sąjunga ir dabartinis agromokslas sako, kad šiuolaikiškos valstybės žemės ūkyje turėtų darbuotis ne 30 procentų žmonių (tiek jų buvo Lietuvos kaime 1990 metais) , bet ne daugiau 7-8 procentų.
Štai koks negailestingas urbanizacijos ir globalizacijos verdiktas. Šiurpus, kaip J. Avyžiaus romane, primenantis likimą valstiečio, atsidūrusio tarp prievartavimo stoti į kolūkį ir miškinių grasinimų, kas bus, jeigu paklusi valdžiai.
Deja, kaimo žmogui visuomet tenka paklusti tiems, kas galingesni. Dabar, žinoma, ne dėl administracinės prievartos, bet dėl kompromisų nepripažįstančios kapitalistinės ekonomikos dėsnių.
Vagnorinės pertvarkos pradžioje iš 350 tūkstančių tikrų arba fiktyvių ūkininkų buvo daug tokių žemės savininkų, kurie gyveno miestuose ir negalvojo ūkininkauti, 2013 metais tokių ūkių liko tik apie 200 tūkstančių.
Anuomet vyravo tik smulkūs 3-5 ha ūkeliai, dabar jau turime daugiau nei 7 tūkstančius žemvaldžių, disponuojančių ne mažesniu kaip 100 ha žemės ūkio naudmenų plotu, ir apie 400 žemės ūkio bendrovių, disponuojančių kiekviena vidutiniškai 1000-2000 ha žemės . O, pavyzdžiui, „Agrowil Group“ valdo apie 30 tūkst. ha žemės, „Agrokoncernas“ – 25 tūkst.ha, „Linas agro group“ – 13 tūkst. ha, „Litagra“ – 9 tūkst. ha ir t.t. Turtingiausių ūkininkų sąraše yra Kupiškio rajono grūdų augintojas Zigmas Aleksandravičius,Kėdainių rajono ūkininkas Jonas Talmantas, Kauno rajono ūkininkė Genutė Staliūnaitė, Kupiškio rajono pienininkystės ūkio savininkas Marijus Kaktys ir daug kitų – jie disponuoja šimtais hektarų žemės ir milijoninėmis metinėmis pajamomis. Panašių žemės ūkio monstrų, kuriuose įdiegti kapitalistiniai darbo santykiai, paremti moderniausia technika bei technologija, jau skaičiuojama ne vienetais, bet šimtais. 2012 metais 2 proc. stambių ūkininkų valdė apie 40 proc. žemės.
Stambiame grūdų ūkyje, kuris remiasi našia technika, plačiai naudoja chemiją ir mineralines trąšas, visus darbus sugeba atlikti 4 - 5 mechanizatoriai. O stambiuose daugiašakiuose ūkiuose bei bendrovėse darbuojasi vidutiniškai tik 20-30 nuolatinių darbininkų.
Kiti kaimo gyventojai tampa nereikalingi. Štai kodėl ir be ES direktyvų sparčiai mažėja kaimiečių, degraduoja dar neemigravusieji į svetimas šalis arba į miestus, netekusieji darbo, nusivylę gyvenimu ir konservatorių bei liberalų gražiais pažadais. Galima už tai iš dalies priekaištauti ir socialdemokratams, kurie tuo laiku būdami valdžioje neišdrįso stabdyti vagnorinių reformų.
Nemažai iliuzijų smulkiems ir net vidutiniams ūkininkams suteikia ES parama ir viltis jos dėka praturtėti, išvengti bankroto. Bet tai tik iliuzijos. Ši parama dar nuo SAPARD laikų suprojektuota taip, kad didintų konkurencingumą stambių perspektyvių ūkių. ES ir nacionalinių valstybių biudžetai tikrai nenori ir nenorės investuoti lėšų į mažažemius, kurių produktai nedomina eksportuotojų, kurių dėl sezoniškumo, nestabilumo ir mažo kiekio nenori ir prekybininkai. Net ūkininkų turgeliuose jau pradeda pasirodyti kaimyninių šalių importuoti produktai. Nedėmesingumą smulkiesiems įtikinamai parodė konservatorių bei liberalų valdymas. Parama iš ES fondų ir biudžeto praktiškai tapo prieinama tik stambiesiems ūkininkams. Nes būtent tik jie galėjo komerciniu požiūriu naudingai ir perspektyviai tą paramą panaudoti. Įdomu, ar darbiečių deleguoto ministro V. Juknos vadovaujama ministerija ženkliau rems smulkiuosius ūkininkus. Nepamirškime, kad Darbo partija išaugo iš verslininkų ir remiasi liberalų ideologija.
Reikia suprasti, kad parama bet kokiai ūkinei veiklai niekuomet nebūna labdara. Tai greičiau kreditas, kurį privalu grąžinti sukurtu produktu, gautu pelnu. O ar galima to tikėtis iš šiuolaikinio kaimo gyventojų?
2005 m. duomenimis, kaime buvo apie 60 proc. bedarbių. Dabar šį rodiklį ženkliai sumažino emigracija. Daug kaimų jau galima vadinti vien senukų rezervatais. Na, dar yra vadinamųjų „asfaltinių“ ūkininkų, bet jiems rūpi tik savo valdos nušienavimas ir išmoka už tai.
Pesimistiškai nuteikia ir gyventojų surašymo duomenys, pagal kuriuos kaime maždaug kas trečias žmogus yra peržengęs 60 metų ribą, apie 30 proc. našlės arba našliai, apie 40 proc. kaimo sutuoktinių bevaikiai. Neatsitiktinai suminis gimstamumo rodiklis priartėjo prie tragiškos ribos. 2011-2012 m. šie rodikliai dar labiau pablogėjo. Jie atsispindi ir mažažemių ūkinėje veikloje. Pasisekė tiems, kurių žemė geresnė ir greta stambiųjų žemvaldžių. Atsirado galimybė žemę nuomoti ir už tai gauti šiokias tokias pajamas natūra arba pinigais. O kas tokių kaimynų neturi, kurių žemė prasta ir sveikata senatviška, jau nei karvių, nei kiaulių neaugina, tenkinasi bulvių ir kitų daržovių ploteliu, turi vieną kitą vištelę ir gyvena iš skurdžios pensijos, užsidirbtos kolūkyje, arba iš socialinės paramos, būtinos malkoms nusipirkti, už elektrą ir medicininę pagalbą apmokėti.
„Gairių“ šių metų sausio mėnesio numeryje išspausdintas kupinas pagarbos ir atjautos kaimiečiams Jono Siauruko straipsnis „Nežlugdykime Lietuvos kaimo“. Visiškai jį suprantu. Industrializuotas kaimas – tai ne senų laikų idilija, kurios taip pat labai ilgėjomės, kai tuštėjo sodybos ir geruose kolūkiuose žmonės net be prievartos kėlėsi į gyvenvietes. Bet ir J.Siaurukas, pripažindamas, kad smulkus ūkis nekonkurencingas, neperspektyvus, neranda išeities iš šių laikų globalizacijos pinklių. Kaimo turizmas? Amatininkų alternatyvūs žemės ūkiui verslai? Sukompromituota kooperacija? Turtingųjų miestiečių vasarvietės? Joms aplinkosaugininkai jau paruošė net projektus, išsaugojančius tradicinio kaimo vaizdą. Bet tik vaizdą. Vasarą į kaimą atvykęs turistas arba išeigines dienas praleidžiantis savo „etnografinėje“ sodyboje turtingas miestietis kaimo nepadarys tikru kaimu savo dvasia ir gyvenimo būdu.
Ką prarado kaimas per tuos jo negailestingo reformavimo dešimtmečius? Žinoma, žmones, o su jais ir kaimiečiams būdingiausią bruožą – darbštumą bei ryšį su žeme maitintoja. Net keikiamu „sovietmečiu“ geruose kolūkiuose tam tikru laipsniu sustiprėjo bendruomeniškumo ir kolektyvizmo bruožai – talkos, gyvenviečių gražinimo darbai, derliaus šventės, pagerbiant darbo pirmūnus, aktyvi kultūrinė švietėjiška veikla. O dabar? Ar gali šie bruožai išlikti ir stiprėti, kai stambiose latifundijose darbuojasi tik keletas mechanizatorių ir kitų žemės ūkio specialistų? Jų sąmoningai nevadinu valstiečiais ar žemdirbiais, nes tai industrinio kaimo darbininkai, kurių santykiai su darbdaviu analogiški miesto proletarui.
Neatsitiktinai vis dažniau girdime, kad į žemės ūkį laikas žiūrėti ne kaip į tradicinį gyvenimo būdą, bet kaip į verslą, vykdomą prisilaikant kapitalistinių gamybinių santykių, įteisintų valstybės įstatymais. Panašiai, kaip liberalų diegtoje sveikatos apsaugoje, kur medicininė pagalba bėdon patekusiam žmogui taip pat pradėjo tapti biznio reikalu.
Problemiška darbo žmogaus ateitis kaime daug sudėtingesnė nei mieste. Mieste geresnės sąlygos vienytis, čia yra kam protestuoti prieš globalistus, išnaudotojus, valdžios šališkumą ir stichišką rinkos siautėjimą. Kaime suburti viltį prarandančius žemdirbius daug sunkiau. Ir jų amžius demonstracijoms per senas, ir tikėjimas išsilaikyti konkurencinėmis sąlygomis labai silpnas. Į Vilnių ar net į Briuselį patriukšmauti su savo traktoriais juk gali nuvažiuoti tik turtingieji ir stambieji.
Smetonos laikais, artėjant 1940 metų įvykiams, daugiau nei 70 proc. smulkių bei vidutinių ūkininkų sunkiai mokėdavo didelius žemės mokesčius, buvo prasiskolinę bankams ir su baime laukė antstolių, kurie jų žemes turėjo parduoti stambiesiems ūkininkams. Justo Paleckio liaudies vyriausybė smulkiesiems ūkininkams mokesčius sumažino, skolas panaikino ir taip užsitarnavo kaimo varguomenės pagarbą. Dabar antstolių kaime mažai kas laukia, nes žemės mokesčiai leidžia turėti žemės valdą, iš jos negaunant jokių pajamų. Todėl dauguma smulkiųjų, netikėdami galimybe ūkininkauti ir išlikti, laukia vien gerų kainų už žemę. Tikisi, kad „gerą kainą“ kada nors pasiūlys užsieniečiai arba kasmet stiprėjantys mūsų stambieji žemvaldžiai. Bet ir užsieniečiai, ir stambieji žemvaldžiai jaučia, kad mirštant smulkių valdų savininkams paveldėtojai, gyvenantys miestuose arba užsienyje, į kaimą negrįš, palikimą parduos – taip didindami pasiūlą žemės rinkoje, vadinasi, mažindami jos kainą. Valdžia taip pat vargu ar bus sklypininkų pusėje. Ji skatins palankią stambiesiems rinkos aplinką, didindama mokesčius už nenaudojamą žemę. Todėl būtent stambieji ūkininkai nulems industrializuojamo, į produktų eksportą nukreipto kaimo ateitį, kurią paįvairins tik kaimo turizmo sodybos bei miestiečių vasaros poilsio vienkiemiai, suprojektuoti pagal įsivaizduojamą etnografinio kaimo paveldą.
Optimizmo tikrai nedaug. Bet gyvenimas nesiremia optimistiniais ar pesimistiniais jausmais, o tik realia ekonomika, jos diktuojamais gamybiniais santykiais ir visuomenės vystymosi dėsniais. Todėl į klausimą – progresuoja ar degraduoja kaimas teisingiausia būtų atsakyti, kad šie abu reiškiniai yra kartu. Vagnorinėmis reformomis sukurtas kaimas, be abejonės, nyksta ir degraduoja. Jį keičia stambus, kapitalistinis su savo pranašumais ir savo blogaisiais bruožais. Jie abu mūsų laikų neišvengiama būtinybė, kuri rodo dabartinio kaimo tikrąjį vaizdą.
Žurnalas GAIRĖS, 2013 m. Nr.3
A.Brazaitis. Tautos nelaimė ar garo išleidimas?
Antradienis, 2013-02-26 00:07 Be temos, Krizė, Istorija, Ekonomika, Lietuva | 0 komentarų
Nuo 3,7 milijonų 1989 m. Lietuva sumažėjo iki 2,9 milijonų 2013 metais. Tai pats tragiškiausias reiškinys mūsų tautos gyvenime.
Istorikai bando surasti lietuvių emigracijos požymių dar viduramžiais, siedami dažniausiai šį reiškinį su religine priešprieša, reformacija, didikų rietenomis, vis dėlto tai nebuvo visuotinas reiškinys. Lietuvius pradėta vadinti emigrantų tauta tik XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, kai prasidėjo ekonominė emigracija, nuspalvinta 1963 m. sukilimo ir 1905 m. revoliucijos. Tai buvo pirmoji emigracijos banga, kuri nuplukdė lietuvius ne tik už Atlanto , bet ir į labiau industrializuotas Rusijos gubernijas.
Amžių sandūroje Rusijoje gyveno apie 300 tūkstančių lietuvių. Iki 1914 m. ten jų padaugėjo net 74 tūkstančiais. Kai kurių tyrinėtojų duomenimis, 1880-1914 m. į JAV atvykusiųjų lietuvių buvo apie 400 tūkstančių. Per pirmąją masinės emigracijos bangą šiek tiek lietuvių atsirado ir Anglijoje – apie 4000 , Škotijoje – apie 8000, Kanadoje – apie 4000.
Antroji masinės emigracijos banga įsisiūbavo 1920-1940 metais. Ją sukėlė nepriklausomos valstybės kūrimo sunkumai, vargana karo nualintų miestų padėtis, primityvi pramonė, silpnas žemės ūkis, daugybė mažažemių ir bežemių. Valstybė ir silpnas verslas nesugebėjo darbu aprūpinti nei miestų, nei kaimų varguomenės. Ši ryškiai ekonominė emigracija buvo labiausiai nukreipta į JAV, kur jau buvo palyginti nemažai lietuvių kolonijų. Tuo laiku iš Lietuvos duonos ieškoti į JAV išvyko daugiau nei 100 tūkstančių lietuvių. Ir būtų iškeliavę dar daugiau, jeigu prezidentas F. Ruzveltas, tramdydamas Didžiąją depresiją, nebūtų faktiškai uždraudęs imigracijos, nustatydamas jos minimalias kvotas ir griežtas atvykimo į JAV taisykles. Apribojus galimybę patekti į JAV, lietuvių keliai pasuko Pietų Amerikos link. Ten, į Argentiną, Braziliją, Urugvajų ir kitas Pietų Amerikos šalis, 1933-1940 m. patraukė apie 50 proc. Lietuvos emigrantų
Trečioji, 1944 -1945 m. emigracijos banga buvo labai specifinė. Baigiantis karui Lietuvą paliko apie 60 tūkstančių politinių pabėgėlių, pasitraukusių į Vakarus. Daugiausia buvę smetoninės Lietuvos aukšti valdininkai, kariškiai, inteligentijos atstovai ir hitlerinių okupantų rėmėjai, pabūgę sovietinių represijų.
Šiek tiek panaši į antrąją, tačiau nepalyginama savo mastais, yra ketvirtoji lietuvių emigracijos banga, kuri įsisiūbavo 1990 m. atkūrus nepriklausomybę ir pradėjus neatsakingai griauti šalies socialistinio ūkio struktūras, paleidus nevaldomą, liberalų primestą privatizaciją, kuria labiausiai pasinaudojo nusikalstamos grupuotės, tokios kaip EBSV, kaip dekanidzių klanas Vilniuje, daktarų – Kaune, tulpinių bei šmikinių – Panevėžyje, gaidjurginių bei laivyno privatizatorių – Klaipėdoje. Su apmaudu tenka prisiminti ir gėdingą „Mažeikių naftos“ aferą, siekiant „prie vamzdžio neprileisti Ivano“, ir „Lietuvos dujų“ pardavimą „Gazpromui“, ir bankų bei investicinių kompanijų aferas, ir ryškėjančias naujas ekonominių nusikaltimų kryptis – kyšininkavimą, biudžeto bei ES lėšų grobstymą. Beveik visuose miestuose ir miesteliuose pridygo laukinio kapitalizmo piktžolių. Su jomis iki šiol labai sunkiai ir neryžtingai kovojama. Tokia ne kūrimo, ne reformavimo, ne ekonominių ir socialinių santykių tobulinimo, bet griovimo politika be darbo ir geresnio gyvenimo perspektyvų paliko šimtus tūkstančių darbo žmonių.
1989 m. surašymo duomenis, Lietuvoje gyveno 3,7 milijono žmonių. Jau pirmaisiais „reformų“ metais Lietuvą paliko daugiau nei 80 tūkstančių. Bėgo visur: į JAV pas gimines ir artimuosius, į Ispaniją pamidorų skinti, į Airiją kopūstų auginti, net į Rusiją ir Baltarusiją kartu su išvedama iš Lietuvos tarybine kariuomene. Tačiau neregėtus mąstus emigracija įgijo Lietuvai įstojus į ES ir šios sąjungos didžiosioms valstybėms panaikinus vizų režimą naujų jos narių piliečiams.
Kaltas ne tiek laisvo žmonių judėjimo galimybė, kiek Laisvosios rinkos instituto įpiršta liberali nusikalstama politika, daug kainavusi mūsų šaliai, jos miestams bei kaimams. Kaimai apskritai beveik neteko jaunimo. 2011 m. atlikus gyventojų apklausą buvo konstatuota, kad Lietuvoje jau sunku surasti šeimą, kurios giminės ar draugai nebūtų emigravę. 2011 m. nustatyta, kad 84 proc. gyventojų artimieji yra išvykę gyventi į užsienį. O kiek jų netekome per 2012 metus, kai emigracija dėl konservatorių ir liberalų ūkinės politikos buvo ypač aktyvi?
Vien tamsiomis spalvomis piešti visą praėjusi dvidešimtmetį nenorėčiau. Pripažinkime, kad per tuos metus ne vien nusikaltėliai siautėjo. ES lėšų dėka pavyko išsaugoti ir net pagerinti magistralinius kelius, praturtėjome automobiliais, pradėjo dirbti viena kita, dažniausiai užsienio kapitalo, šiuolaikiška įmonė, miestai pagražėjo naujos architektūros namais, net privačiame gyvenime plačiai paplito informacinės technologijos, mobilieji telefonai, internetas.
Bet tai nublanksta prieš didžiausią nelaimę – masinę emigraciją.
Nuo 3,7 milijonų 1989 m. Lietuva sumažėjo iki 2,9 milijonų 2013 metais. Tai pats tragiškiausias reiškinys mūsų tautos gyvenime.
Kaip jis atsispindi demografinėje mūsų miestų statistikoje? Pateiksiu tik keletą pavyzdžių. Štai Vilnius, kuriuo politikai mėgsta didžiuotis kaip klestinčiu miestu. Mūsų sostinės demografinės raidos viršūnė buvo pasiekta 2005 metais. Tuomet čia gyveno 577000 žmonių. O 2012 m. liko tik 523000. Kaunas daugiausiai gyventojų turėjo 1989 metais – 419000, o dabar liko tik apie 311000. Klaipėda, neva klestintis uostamietis, aukso metus gyveno 1992-aisiais, kai buvo priskaičiuojama 207000 gyventojų. Dabar – tik 160000. Didmiesčio statusą prarado Panevėžys, 1989 m. turėjęs 126480 gyventojų, o dabar jau nepriskaičiuojantis ir 100000. Prie didmiesčio statuso praradimo ribos artėja ir Šiauliai, 1989 m. turėję 146000 gyventojų.
Taupydamas žurnalo plotą nepateikiu demografinės raidos statistikos mažesniuose miestuose , miesteliuose ir kaimuose. Ten skaičiai dar liūdnesni – nerasime nė vieno nenukentėjusio, nesumažėjusio. Tarp išlikusių gyventojų vyrauja senoliai, darbo nesurandančio jaunimo likučiai arba dėl nedarbo ir nusivylimo degradavę buvę kolūkiečiai.
Tai leido analitikams viešojoje erdvėje prabilti apie lietuvius , kaip nykstančią tautą.
Štai tarptautinė rinkos tyrimų kompanija „Euromonitor International“ spaudai išplatintame pranešime teigia, kad pagal depopuliaciją Lietuva ir Latvija artimiausiame dvidešimtmetyje bus paskutinėje vietoje Europoje. Baltų ainiai sparčiai nyksta. 2030 m. Lietuvoje liks tik 2,8 milijono gyventojų, Latvijoje – 1,7 milijono. Tai nevadinčiau abejotinomis prognozėmis. Jos gana optimistiškos. Turbūt šios kompanijos specialistai tiki, kad vis tik pagerės gimstamumo ir mirštamumo balansas. Juk numatomas nedidelis mažėjimas: nuo 2,9 milijonų 2013 m. tik iki 2,8 milijonų 2030 metais. Vadinasi per 17 metų Lietuvoje sumažės gyventojų vos 100 tūkstančių. Tai reiškia, kad palyginus su dabartiniu dešimtmečiu, kai kasmet emigruodavo po 30-40 tūkstančių, ateityje faktiškai prognozuojamas demografinės situacijos stabilizavimasis; emigrantų ir imigrantų srautai beveik susilygins. Tikimės, kad ir socialdemokratų politika, siekiant stabdyti emigraciją ir mažinti jaunimo nedarbą, duos šiokių tokių rezultatų.
Nejaugi iki 2030 m. emigracija sumažės?
Nejaugi pradės masiškai grįžti į Tėvynę išvykusieji?
O gal, pripažįstant nenugalimus globalizacijos reiškinius, tikimasi, kad tokia gera geografiniu ir klimatiniu požiūriu Lietuvos erdvė neliks tuščia dėl kito reiškinio – imigracijos? Nors apmaudu, bet tuomet reikėtų pripažinti, kad ateities Lietuva taps panaši į kai kuriuos Olandijos, Prancūzijos ir kitus Vakarų Europos globalizuotus miestus, arba į lietuvių pamėgtą Londoną, kur istoriniai čiabuviai jau tampa mažuma.
Sunku patikėti, kad netenkanti jaunimo valstybė galėtų pasiekti Vakarų valstybių gerovės lygį.
Lietuviai, įvairių emigracijos bangų užgrūdinti, pelnytai vadinami viena labiausiai linkusių emigruoti tautų. Juk jau dabar net 40-tyje valstybių yra lietuvių bendruomenes. Jos aktyvios ir stiprėja Airijoje, Anglijoje, JAV, Vokietijoje Ispanijoje, Prancūzijoje, Norvegijoje, Švedijoje, atgimsta Argentinoje, Australijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Belgijoje, Brazilijoje, Italijoje, kuriasi Estijoje, Graikijoje, Gruzijoje, Moldovoje, Naujojoje Zelandijoje, Norvegijoje, Olandijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Uzbekijoje ir kitur. Naujosios emigracijos bangos atstovai įvairiuose kraštuose steigia savas mokyklas, kultūros židinius, leidžia savąją spaudą, kuria internetinius tinklus ryšiams su Lietuva palaikyti. Žodžiu, mūsų tautos tarptautinė bazė stiprėja, tad gal lietuviai, kaip kita pati judriausia pasaulio tauta – žydai, vis tik neišnyks.
O gal kito kelio neturime, gal emigracija yra susikaupusio garo išleidimas, kad nesprogtų nepriklausomybę atkūrusi valstybė? Juk ji nepajėgi tiek žmonių aprūpinti darbu, suteikti jiems šiuolaikišką uždarbį ir socialines paslaugas, sudaryti sąlygas stabiliai tautos reprodukcijai.
Gal susitraukti, sumažėti mums yra istorinė būtinybė?
Kolektyvizmą pakeitė liberalų išaukštintas individualizmas. Verslininkai, nuo kurių daugiausiai priklauso šios problemos sprendimas, galvoja tik apie savo pelnus, net pigią darbo jėgą įsivežti iš trečiųjų šalių. O jei sugrįžusių šimtų tūkstančių tautiečių valdžia nepajėgtų įdarbinti, nemokėtų jiems padorių atlyginimų, tai net NATO neapsaugotų Lietuvos nuo maišto. Abejotinos galimybės sustabdyti emigraciją. Dar labiau abejotinos viltys atstatyti buvusį gyventojų skaičių.
GAIRĖS Nr.1, 2013 m. sausis
A.Brazaitis. Streikai – socialinio progreso variklis
Šeštadienis, 2013-02-16 15:54 Be temos, Politika, Darbas, Ekonomika | 0 komentarų
Gruodžio mėnesį OPOZICIJA paskelbė straipsnį „Streikų statistika“, atkreipdama dėmesį į 2012 metais Lietuvoje vykusius streikus arba bandymus juos surengti. Teisingai pasielgta, nes streikai yra beveik aukščiausia opozicijos pasireiškimo forma. Aukščiau už juos yra tik sukilimai ir revoliucijos. Kadangi ši opozicijos pakopa nesiderina su buržuazinės, t.y. dabartinės demokratijos supratimu, todėl apie ją nerašysiu. Galiu būt priskirtas prie kurstytojų ir valstybės priešų.
Remdamasis savo publikacijomis šia tema ir prisimindamas istoriją, rašysiu tik apie streikus ir jų vaidmenį socialiniame progrese.
Streikai – tai darbininkų ir tarnautojų atsisakymas dirbti, kol įmonių savininkai nepatenkins jų keliamų sąlygų darbo rinkoje. Tai kraštutinis, bet pats veiksmingiausias savo interesų gynimo būdas. Skirtingai nuo kapitalistų, darbininkai neturi galimybės samdyti lobistų parlamentuose, duoti didelius kyšius valdininkams už sau palankių įstatymų projektų ruošimą ir jų priėmimą. Darbininkai daugelyje šalių būtent tik streikais išsikovojo 8 valandų darbo dieną, atsikratė baudžiavinių darbo taisyklių bei užmokesčių, privertė valdžią priimti įstatymus, teisiniu požiūriu palankius partnerystei gamybos santykiuose. Ypač ryškus buvo ir iki šiol išliko streikų vaidmuo kuriant civilizuotą gamybos būdą Vakarų Europoje ir JAV.
Demokratinės streikų tradicijos buvo nesvetimos ir Lietuvos darbininkijai. Lietuvoje pirmasis streikas įvyko 1861 metais, liepos mėnesį, Turmante (Zarasų rajone). Streikavo Peterburgo-Varšuvos geležinkelio statytojai, protestuodami prieš blogą maitinimą ir darbo užmokesčio sumažinimą. Šis streikas buvo žiauriai nuslopintas, pasitelkus žandarus ir streiklaužius. Bet jis įėjo į darbininkų judėjimo istoriją ir vertas paminėjimo bei prisiminimų net mūsų laikais.
Nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje žinomiausiu buvo 1920 m. visuotinis Kauno darbininkų streikas, įvykęs protestuojant prieš profsąjungų veikėjų persekiojimą, jų areštus ir prieš darbininkų judėjimo slopinimą. Šiuo streiku buvo laikinai sustabdyti antidemokratiški politiniai procesai šalyje, išsaugota darbininkų teisė įvairiomis akcijomis ginti savo interesus. Streikai labai suaktyvėjo 1924-1925 metais ir atvedė Lietuvą prie liaudininkų bei socialdemokratų pergalės 1926 metų Seimo rinkimuose. Tai labai išgąsdino dešiniuosius bei juos remiančią karininkiją, kuri 1926 m. gruodžio 17 d. inspiravo smetoninį perversmą.
Po perversmo streikai ir kitos efektyvios darbininkų priešinimosi eksploatatoriams priemonės buvo uždraustos, darbininkai neteko daug laisvių ir teisių. Nežiūrint į tai, ramybės darbo rinkoje smetonininkai neužtikrino, nes nesivadovavo demokratijos ir sąžiningos partnerystės gamyboje bei versle principais. Streikai, net juos draudžiant, nenuslopo. Pavyzdžiui, 1934 metais streikavo apie 10 tūkstančių įvairių Lietuvos miestų ir kaimų darbo žmonių. 1937 metais streikais išgarsėjo Kauno statybininkai, privertę valdžią nustatyti minimalų darbo užmokestį ir privalomą draudimą šioje ūkio šakoje. Iš viso 1937 metais streikavo apie 15 tūkstančių darbininkų.
Paskutinis streikų suaktyvėjimas nedemokratiškoje smetoninėje Lietuvoje įvyko 1939 metais, kai juose dalyvavo beveik 20 tūkstančių dalyvių ir rėmėjų. Tuomet buvo pradėta kova prieš savavališką, nederinamą su profsąjungomis, darbininkų ir tarnautojų atleidinėjimą iš darbo, buvo iškelti kovos su nedarbu reikalavimai, turėję jau ir politinį atspalvį. Jie suvaidino tam tikrą vaidmenį liaudyje skleidžiant antismetonines nuotaikas, parodant, kaip degraduoja to meto valdžia, toldama nuo piliečių ir aklai saugodama turtingųjų privilegijas.
Prie priežasčių, kodėl liaudis nemylėjo smetonininkų ir daugiatūkstantiniuose 1940 metų mitinguose sveikino naująją valdžią, galima būtų priskirti ir 1939 metų streikus.
Tarybinis laikotarpis streikų istoriją nutraukė. Formaliai ši teisė egzistavo, bet reali „darbininkų klasės diktatūra“ to daryti neleido. Atseit, kaip streikuoti prieš save?
Mūsų laikais akivaizdu, kad piliečių teisė į streikus jau atgaivinama. Tai dėsningi įvykiai, kurių nei gražiais įkalbinėjimais, nei represijomis nepavyks sutramdyti, nes streikus inspiruoja objektyvios priežastys ir demokratinės Vakarų Europos, į kurią orientuojamės, tradicijos. Be to, neturime pamiršti ir nuosavos istorijos, kurioje streikai užėmė gan reikšmingą vietą.
1990 metais atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę ir beatodairiškai diegiant laisvosios rinkos santykius, nepateisinamai sparčiai pradėjo diferencijuotis socialiniai-politiniai interesai. Valdžia, valdoma mažai ką suprantančių apie paveldėtą planinį ūkį užsienio patarėjų, atvirai stojo kapitalistų, svetimųjų ir savųjų „naujųjų lietuvių“, pusėn. Ji ignoravo profsąjungas, trukdė jų kūrimuisi, gąsdino ir klaidino piliečius.
Dėl nusikalstamo įmonių žlugdymo prisidengus reformų šydu buvo pagimdytas šalies istorijoje neregėto dydžio nedarbas. Atsirado didelė darbo jėgos pasiūla, kuri laisvosios rinkos sąlygomis leido labai sumažinti darbininkų uždarbius ir į XX amžiaus pradžią sugrąžinti socialinių garantijų sistemą. Labiausiai nuo tokių reformų nukentėjo darbininkai, jų šeimos ir vaikai, netekdamos ne tik šiuolaikinio gerbūvio, bet ir perspektyvos. Ateitį darbo žmonės pradėjo matyti ne savo Tėvynėje, bet svetur. 1989 metais Lietuvoje pagal tų metų surašymo duomenis gyveno 3,8 milijono gyventojų, o 2013 m. – tik 2,9 milijono. Ar reikia įtikinamesnio 22 metų politikos ydingumo įrodymo? Juk bėga iš Lietuvos ne turtingieji, bet darbo žmonės. Štai kodėl nereikėtų profsąjungų kaltinti už streikus, kurie matuojant europietiškais mastais dar yra labai maži. Lietuvos darbininkai ir kiti samdomu darbu užsidirbantys duoną piliečiai liberalų primestoje reformų sumaištyje pademonstravo neregėtą kantrybę. Kantriai tylėjo, kai buvo naikinamos jų darbo vietos, nereikalavo žmoniškų atlyginimų, leido naujiesiems kapitalistams griauti įmones, lupikauti ir turtėti samdinių sąskaita. O dabar vietoj kovos už teisę dirbti ir užsidirbti Tėvynėje renkasi emigranto dalią. Vien už nuolankumą darbdaviams liberalai turėtų mūsų darbininkams statyti paminklus.
Tokie yra vienaakės, tik dešinėn žiūrinčios valdžios ir naujųjų kapitalistų politikos padariniai. Jie tampa vis stipresniu akstinu visuomenės protestams, ir veiksmingiausiai tokių protestų formai – streikams. Tai liudija, kad ne vien kalbomis sugrįžome į Europą.
Lietuvą jau kratė ūkininkų streikai. Jie užtvėrė automagistrales ir grasino įvesią savo – ne valstybinę – įvežamų į Lietuvą maisto produktų kontrolę.
Kaimiečiai buvo sukilę ir prieš lupikautojus pieno perdirbimo įmonėse bei prekyboje, sukūrusius tokią situaciją, kad žemdirbys už pieną gauna tik centus, o miestiečiai priversti šiems lupikautojams krauti turtus mokėdami už pieno produktus 4-5 kartus brangiau. Įspėjamąja akcija buvo ir pernai Baltijos valstybių žemdirbių surengtas protestas prieš diskriminacinę ES žemės ūkio politiką šių šalių ūkininkų atžvilgiu.
Pagal OPOZICIJOS duomenis 2012 metais Lietuvoje streikavo apie 6000 samdomųjų darbuotojų, daugiausiai švietimo srityje. Neatsitiktinai, nes ši sritis tampa ryškiausiu socialinės politikos nesėkmių veidrodžiu, nes būtent čia, tėvams emigravus arba praradus materialines sąlygas auginti vaikus, uždaromos mokyklos, mokytojai netenka darbo, o jaunieji pedagogai – ateities perspektyvų. Todėl net santykinai nedideli ir ramūs 2012 metų streikų žaibai įspėja, kad konservatorių ir liberalų puoselėta ramybė nebebus ilgaamžė. Kaip ūkis negali klestėti prarasdamas savo rinkas, taip ir socialiniai-politiniai santykiai negali būti stabilūs, kol naujajame ūkininkavimo būde nebus pripažįstami sąžiningos partnerystės principai, kol samdomam darbo žmogui sąlygas (už kiek ir kaip parduoti savo vienintelį turtą – darbo jėgą!) diktuos tik pirkėjai, visokeriopai dešiniųjų valdžios remiami.
Labai blogai, kai šiame rinkos procese per 22 nepriklausomybės metus valdžia labiausiai gynė tik vienos subjektų pusės – kapitalistų – interesus. Tai požymis, kad ir Lietuvoje įsigalėjo oligarchinė valstybė. Tuo tarpu tikrosios demokratijos valstybėje, o ne bananų respublikose, valdžia stengiasi būti objektyvi tarpininkė darbininkų derybose su kapitalo atstovais, bando vadovautis ne vien racionaliu išskaičiavimu, bet ir dorovės kriterijais, atjauta ir parama silpniesiems, tokia savo pozicija padėdama formuotis piliečių bendrijai valstybėje. Šias konservatorių ydas pripažino net jų dvasinis lyderis V.Landsbergis, nesenai apkaltinęs A.Kubiliaus vyriausybę akivaizdžiai pademonstruotu socialiniu nejautrumu.
Jautrumo darbo žmogui ir paramos silpniesiems dešinieji tikrai neturi. Jie, kovodami už valdžią ir būdami joje, beveik visuomet stoja kapitalistų pusėn, nors kartais skelbia net demagoginius socialinius lozungus. Šią nuodėmę daro ir tam tikra dalis socialdemokratų. Jie, neva kovodami prieš konservatorius, dažniausiai pasiduoda liberalų arba pusiau liberalų darbiečių įtakai. Tokie „kairieji“ elgiasi oportunistiškai, menkindami valstybės vaidmenį ūkio ir darbo santykių srityje.
Liberalai organizuoja triukšmingas laisvės nuo mokesčių šventes ir ypač džiaugiasi, kai nuo mokesčių laisvinami turtingieji, kai vis didesnė socialinės vergovės našta uždedama ant darbo žmonių pečių. Štai kodėl jie yra ir didžiausi profsąjungų priešininkai, kurios siūlo teisingesnį pridedamos vertės paskirstymą tarp darbo ir kapitalo, palaiko progresyvią mokesčių sistemą.
Konservatoriai ir liberalai streikus vaizduoja kaip valstybės griovimo būdą, gąsdina jais visuomenę.
Tačiau nepamirškime, kad europietiškas socialines garantijas Vakarų valstybėse darbo žmonės išsikovojo būtent triukšmingų demonstracijų, pergalingų streikų, aktyvių rinkiminių kampanijų keliu. Jie privertė turtinguosius pakrapštyti pinigines ir daryti išlaidas proporcingai sukauptam turtui visų gerovės vardan. Vadinasi, streikai nesužlugdė Vakarų valstybių, bet stūmė jas progreso link. Nesužlugdys jie ir Lietuvos. Mūsų biurokratai ir dešiniųjų politikai to nesupranta ir teigia priešingai, net siūlo pačių streikuojančiųjų sąskaita apmokėti tai, ką jie išsikovojo. Tai smerktinas elgesys, nes juo ugdomas individualizmas, egoizmas, pakertama dorovingos piliečių partnerystės šaknys.
OPOZICIJA, vertindama streikus kaip ryžtingą darbo žmonių kovą už savo teises, už teisingumą valstybėje, elgiasi išmintingai. Žinoma, daug geriau susitarti gražiuoju, bet kai susitarimo pasiekti nebeįmanoma, kai kapitalistas pradeda įsijausti į vergvaldžio vaidmenį, reikia naudotis ir vienu aukščiausių opozicinės veiklos būdų – streikais. Istorija liudija, kad streikai yra ne regreso, bet socialinio progreso variklis. Jų bijoti ir juos smerkti nereikia.
Opozicija.eu, 2013 m.sausis
A.Brazaitis. Prognozuojamas vartojimo prekių rinkos augimas Rusijoje
Šeštadienis, 2013-01-12 03:59 Be temos, Užsienis, Ekonomika | 0 komentarų
2008-ųjų pasaulinė finansų krizė šiek tiek silpniau negu Europą vis tik palietė ir Rusiją. 2009 m. Rusijoje sumažėjo gyventojų realiosios pajamos, atitinkamai ir jų perkamoji galia. Remiantis tarptautinės strateginių rinkos tyrimų kompanijos „Euromonitor International“ duomenimis, 2009 m. 42 % Rusijos gyventojų sumažino išlaidas rūbams ir avalynei, 30 % - elektronikos prekėms. Namų apyvokos, buitinės chemijos, kosmetikos ir higienos prekių vartotojai pradėjo pirkti pigesnes šios kategorijos prekes, rinktis produktus su privačiais prekių ženklais. Apskritai gyventojų išlaidos 2009 m. sumažėjo 6 %, atitinkamai keitėsi ir vidaus rinkos potencija. Nors energetinių resursų ir žaliavų eksportas buvo ženklus, vidaus rinkos susilpnėjimas darė neigiamą įtaką Rusijos bendrajam vidaus produktui (BVP) - jis 2009 m. sumažėjo 7,8 %. Išaugo ir nedarbas ,nors mažiau negu Europoje bei kaimyninėse valstybėse. Tokia, labai trumpa, ekonominės krizės Rusijoje charakteristika.
Spalio 30-31 dienomis Sankt Peterburge (Rusija) vykusioje IX Tarptautinėje Konteinerinių pervežimų Rusijoje ir kaimyninėse valstybėse konferencijoje, nagrinėjusioje logistkos verslo problemas ir perspektyvas, susidomėjimą sukėlė tarptautinės strateginių rinkos tyrimų kompanijos „Euromonitor International“ komunikacijos specialistės Linos Purlytės pranešimas apie pajamas ir išlaidas Rusijoje bei Rytų Europoje. Pranešime teigiama, kad Rusija jau 2010 m. pradėjo atsigauti po krizės: šalyje pradėjo augti BVP, mažėti bedarbystė, kilti gyventojų pajamos. Prognozuojama, kad iki 2020 m. pajamos vienam gyventojui augs vidutiniškai 3,6 proc. kasmet ir 2020 metais 3 proc. visų namų ūkių metinės pajamos persiris per 100 000 JAV dolerių. Jos sparčiau didės turtingųjų sluoksniuose, todėl skirtumas tarp neturtingų ir turtingų namų ūkių dar labiau išaugs. Gan lėtai mažės pajamų skirtumas tarp 10 procentų turtingųjų ir 10 procentų neturtingųjų piliečių. (dabar skiriasi apie 16 kartų). 2012 metais minimalios žmogaus pragyvenimo pajamos Rusijoje -195 doleriai per mėnesį, o minimalus darbo užmokestis - 162 doleriai. Net prezidentas V.Putinas šiemet oficialiai pripažino, kad šalyje yra apie 13 milijonų gyventojų , gyvenančių žemiau skurdo ribos. Iš to darytinos išvados, kad tipiškas ateities Rusijos vartotojas bus ne neturtingieji, bet viduriniosios klasės atstovai, į kuriuos turėtų orientuotis verslas. Auganti turtingųjų ir vidutiniokų Rusijos gyventojų grupė daugiau pinigų išleis brangesnėms prekėms ir paslaugoms su užsienietiškais prekių ženklais, kurie teikia aukštesnę kokybę ir daugiau komforto. Gausės rusų kelionės po pasaulį, užsienietiškų automobilių bei elektronikos prekių paklausa. Ši išlaidų kategorija iki 2020 m. gali išaugti net 50 proc.. Atsižvelgiant į pajamų pokyčius, vidutinis Rusijos gyventojas apie 2020 metus 30 proc. savo pajamų išleis maistui, apie 9 proc. - komunalinėms paslaugoms, 8-9 proc. - rūbams ir avalynei, apie 7 proc. - alkoholiniams gėrimams bei tabakui. Išaugs ir gaiviųjų gėrimų vartojimas, daugiau bus išleidžiama lėšų laisvalaikio, kultūros, savišvietos, sveikatos paslaugoms.
Rusijos vartojimo prekių rinkoje 2011 m. pirmavo Šiaurės Vakarų regionas su savo ūkiniu bei kultūriniu centru Sankt Peterburgu. Čia vienas namų ūkis vartojimo prekėms ir paslaugoms pernai išleido apie 22 000 JAV dolerių. Antroje vietoje esantis Centrinis regionas, kuriam priklauso Maskva, – apie 21 000 JAV dolerių. „Euromonitor International“ pranešime atkreipiamas dėmesys, kad sekdami pasauline sveikos gyvensenos tendencija, Rusijos gyventojai vis labiau domisi sportu. Atsižvelgiant į tai didžiuosiuose miestuose pristatyta nemažai baseinų, sporto centrų, treniruočių ir jogos klubų. Apie 10 proc. šalies gyventojų periodiškai užsiiminėja sportu ir ši tendencija ateityje dar labiau stiprės. Todėl verslininkams vertėtų skirti didesnį dėmesį investicijoms į sportą ir į jį aptarnaujančios industrijos plėtrą.
Rusijos pirkėjai maisto prekių srityje pradėjo labiau domėtis natūraliais produktais, kuriuose nėra dirbtinų maisto priedų, dažiklių ir konservantų. Tai darys įtaką žemės ūkiui, maisto produktų importui bei maisto pramonei. Sveiko gyvenimo būdo ir mitybos pokyčiai atitinkamai veiks ir rinką.
Prognozuojama, kad 2020 metais Rusijoje gyvens 145,3 milijono žmonių; 1,6 procento daugiau nei 2011 metais.Gyventojų skaičiaus augimas paaiškinamas teigiamu suminės migracijos netto rodikliu ir augančiu gimimų koeficientu. Demografinius pokyčius lydės urbanizacija.Per artimiausius 5 metus gyventojų skaičius miestuose pasieks 70 procentų Tai taip pat darys atatinkamą įtaką vartojimo rinkai Rusijoje.
„Euromonitoriaus“ prognozės žymia dalimi sutapo ir su optimistiškai atsargiomis Europos rekonstrukcijos ir vystymo banko prognozėmis. Konferencijoje pranešimą daręs šio banko atstovas Denis Kurbatovas pranešė, kad bankas pakėlė Rusijos BVP augimo prognozę nuo 3,2 iki 3,3 procento.Vežėjų atstovai prabilo ir apie tai, kad Rusijai įstojus į Pasaulinę prekybos organizaciją ir sumažėjus protekcinės politikos galimybėms, vis aktyviau dalį Rusijos eksporto ir importo aptarnavimo pasiglemžia su Kaliningradu ir Sankt Peterburgu konkuruojantys Baltijos valstybių uostai.
Kadangi didžiulė Rusijos vartojimo prekių rinka ir apskritai ekonomika turi stiprėjimo požymių, į tai vertėtų atkreipti dėmesį ir Lietuvos verslininkams ieškant joje sau naudingos nišos.
Žurnalas GAIRĖS Nr. 9, 2012.12.05
A.Brazaitis. Proveržis. Kur ir vardan ko?
Trečiadienis, 2012-11-28 23:57 Be temos, Politika, Ekonomika, Lietuva | 0 komentarų
Dabartinėje politinėje leksikoje vienas pačių populiariausių žodžių – PROVERŽIS. Lietuvių kalbos žodyne, išleistame 1972 metais tokio žodžio neradau. Jeigu būtų įrašytas, jis atsidurtų tarp žodžių proverksmas ir provėža. Artimi jam žodžiai – užveržimas, suveržimas, priveržimas ir t.t. Tokio žodžio nėra ir dabartiniame žodyne. Jame radau nuorodą į žodį prasiveržimas.
Tiek to dėl neaiškumų žodynuose, geriau pripažinkime, kad vis tik to mistinio proveržio šiandien ieško visi, pradedant politikais, ekonomistais ir baigiant filosofais, dvasininkais bei sekso paslaugų pardavėjais. Juk pasaulio finansinių galiūnų sukelta krizė sužadino net nuojautą apie kapitalizmo senatvę ir eretiškas mintis apie galimybę jam nusilpus išsiveržti iš jo glėbio.
Karščiausiai dėl politinio bei ekonominio proveržio ginčijamasi Rusijoje. Neastsitiktinai, juk ji yra šalia Kinijos, kuri atliko didžiausią Naujausiųjų laikų istorijoje proveržį iš skurdžios beprotiškų ūkio eksperimentų ir kultūrinės revoliucijos nualintos amatininkiškos praeities į galingos kompiuterinės industrijos epochą. Ji iš trečiojo pasaulio atsilikusių valstybių stovyklos per labai trumpą laiką prasiveržė į antrą vietą tarp pačių galingiausiųjų. Ir jau žada užimti pirmosios poziciją.
Vadinasi, yra ar ne mūsų žodyne žodis „proveržis“, bet pripažinkime, kad politiniame gyvenime jis tikrai yra. Rusijai skaudu, kad ji, turėjusi nepalyginamai didesnį už Kiniją industrinį bei mokslinį potencialą, Gorbačiovo pertvarkos chaose proveržį padarė į kitą pusę – nuriedėjo į atsilikusių valstybių gretas. Dabar tenka ginčytis, kaip atlikti proveržį ekonomikoje ir politikoje vėl atgal, į galingos valstybės padėtį.
O ar Lietuvos ekonominio bei socialinio proveržio, kurį žadėjo „Sąjūdis“, vaizdas nepanašus į Rusijos? Ar jis visų gerovės prasme nebuvo žingsniu atgal?
Istorija liudija, kad politiniai proveržiai buvo visų valstybių gyvenime. Nuo veržimosi iš feodalizmo į kapitalizmą laikų iki šiandieninių arabų revoliucijų, nukreiptų prieš globalizaciją ir tarptautinį išnaudojimą. Net dabar revizuojamoje Tarybų Sąjungos istorijoje argi nebuvo proveržio iš pilietinio karo, skurdo, bado ir tamsos į kitą valstybės lygį? Taip, juodų dėmių TSRS istorijoje nemažai. Bet ir ekonominių bei socialinių permainų netrūko. Juk anų laikų permainos, iškeldamos varguomenę į nematytą iki tol lygį, kaip dabar Kinijoje, stebino pasaulį.
Bet tiek to, susilaikau nuo Rusijos ir Kinijos istorijos vertinimų, nes galiu būt apkaltintas komunizmo propaganda. Saugiau prisiminti JAV proveržį iš Didžiosios depresijos. Ruzveltas įrodė, kad proveržis pavyksta, kai politikai sunkiais piliečių gyvenimo momentais sugeba paruošti ir pateikti tautos mobilizavimo projektą. Toks projektas būna efektyvus, kai remiasi ne tik žmones priešinančiais rinkimų pažadais, ideologinėmis manipuliacijoms, bet turi už pažadus galingesnį dalyką – liaudį vienijančią idėją.
JAV depresijos metais buvo 13 milijonų bedarbių, pramonės gamyba smuko 45 procentais, namų statyba – 80 procentų, subankrotavo 5000 bankų. Lankantis JAV tuos laikus prisimenantis amerikietis man pasakojo, kaip jie steigė badaujančių bedarbių valgyklas, organizuodavo kiškių medžiokles ir kiškienos sriuba maitindavo alkanus vaikus. Amerikos kiškiai kitokie nei europietiški, jie primena kurmius ir todėl nevalgomi, naikinami kaip ūkininkų kenkėjai.
Iš beviltiškos padėties Ruzveltas išvedė savo šalį naudodamas viešumą savo darbe, įtikinančiai propagavo savo idėjas ir griežtai be kompromisų vykdė politiką, pirmiausiai ją perorientuodamas nuo turtingųjų vargstančiųjų naudai. Labai apribojo monopolijų veiklą, daug jų uždraudė, valstybės kontrolėn perėmė bankų sistemą, nustatė aukštus mokesčius kapitalui ir gautas pajamas nukreipė valstybinio ūkio sektoriaus plėtrai ir stiprinimui. Daugybę bedarbių įdarbino kelių bei geležinkelių statybose, miestų komunalinių tinklų rekonstrukcijos darbuose. JAV prezidentas, atsisakęs liberalizmo svajonių, sugebėjo atgaivinti šalį ir gerai ją paruošti artėjančiam pasauliniam karui. Žinoma, kitaip karui ruošėsi Tarybų Sąjunga. Bet ir ji turėjo liaudies mobilizavimo planą industrializacijai bei kultūrinei revoliucijai vykdyti. Ši liaudį vienijanti idėja taip pat rėmėsi ne vien propaganda, bet ir administravimu, negailestinga prievarta. Ruzvelto ir Stalino proveržiai kartu sudėjus užkirto kelią fašistų proveržiui link pasaulinio viešpatavimo ir apsaugojo Europą nuo tautų tragedijos.
Kodėl tai primenu? Tik todėl, kad suprastume, jog ir dabar globalinis kapitalo koncentravimasis, Tarptautinio valiutos fondo bei Pasaulio banko politika atvedė ne tik Europą prie kritinės ribos, kai teks apsispręsti kaip gyventi. Tikint liberalais, kad bankai gali gaminti pinigus, o valstybės klestėti juos beatodairiškai skolindamosios, negalima. Tai ne vien Graikijos problema, bet sistemos problema. Iš jos išsiveržti galima tik proveržio būdu ir ne vardan turtingųjų privilegijų. Todėl diskusijos šiuo klausimu ir proveržio politikos projektavimas tapo pirmaeiliu mūsų laikų politikų uždaviniu.
Kiniečiai ko gero ir toliau patikės šį darbą Komunistų partijai, o jeigu nepatikės, jie bus priversti tai padaryti. Rusai, paragavę karčių komunizmo ir pertvarkos vaisių, ko gero suks savo imperinio mąstymo link ir valstybę stiprins naudodami autoritarinio centralizmo pranašumus prieš pliuralistinę demokratiją. Siaurindami demokratiją ko gero stiprins valdžios galią ir kitos valstybės, nuvargintos betvarkės ir nusivylusios liberalų iliuzujomis apie visų gerovę, pasiekiamą pirmiausiai turtėjant turtingiesiems.
Apie Lietuvos proveržį nežinau ką pasakyti. Juk neturim tautą vienijančios idėjos, neturim ir mobilizacinių planų darbui visų gerovės vardan. Konservatoriai susikompromitavo bandymais suvienyti tautą antikomunizmu, gasdinimu rusais ir teikdami privilegijas savo rėmėjams. Liberalus nuo tautos nutolino jų propagandinis centras – Laisvosios rinkos institutas. Jis valdantiesiems prisiūlė tiek idėjų, kad nuo jų realizavimo 30 procentų gyventojų atsidūrė žemiau skurdo ribos, o beveik 600 tūkstančių išbėgo svetur duonos užsidirbti. Socialdemokratams nepasitarnavo jų draugystė su liberalais ir konservatorių politikos vykdymas net konservatoriams nebūnant valdžioje.
Todėl manau, kad naujoji valdančioji koalicija nebus vieninga ne tik dėl Pezidentės tendencingo kišimosi į vykdomosios valdžios reikalus, bet ir dėl skirtingos socialinės koalicininkų prigimties. Darbo partijai, priklausančiai Europos liberalų internacionalui, negali patikti Socialdemokratų partija, priklausanti Pasaulio socialistų internacionalui. Šios partijos gali susitarti tik dėl smulkių taktinių klausimų, bet ne dėl strateginių, tinkamų proveržiui. Nemažai liberalizmo atgyvenų dar liko ir Pakso partijoje. Lenkai savo strategiją siaurina tik iki tautinių mažumų interesų. Be to, vieni lietuviai rimto proveržio atlikti negali. Juk esame Europos Sąjungoje, NATO. Jie mus sutramdys. Teks orientuotis į šioje Sąjungoje įtakingiausias valstybes ir į Konservatorių (krikščionių demokratų), Socialistų ir Liberalų internacionalus. Kuris jų rodys kelią pirmyn, o kuris atgal – dabar sunku atspėti. Bandant tai daryti, visuomet reikia galvoti kam kuri partija tarnauja, kiek jos vykdoma politika kelia gerovę ne tik savo šalininkams, bet pirmiausia kuriančiai liaudžiai, darbo žmonėms.
Internetinis laikraštis “OPOZICIJA.EU” 2012.11.26
A.Brazaitis. Rusijos mįslės ir ateities scenarijai
Ketvirtadienis, 2012-04-12 11:31 Be temos, Užsienis, Ekonomika | 0 komentarų
Yra sakoma, kad Rusijos protu nesuvoksi. Tai pabandė padaryti JAV ir pasaulyje pripažintas savaitraštis Forbes. Jis paskelbė vienuolika galimų didžiausių pavojų, kurie 2012 metais gali stipriai paveikti Rusijos ekonominę bei socialinę raidą.
Forbes kuria tokius galimus variantus:
- Rublio devalvacija, kurią gali sukelti didėjantis kapitalo pasitraukimas iš Rusijos ir mažėjantys jos aukso bei valiutiniai rezervai;
- Mokesčių fiziniams asmenims didinimas, ką daryti verčia biudžeto ir pensijų fondo problemos. Toks mokesčių didinimas pavojingai padidintų skurstančiųjų skaičių;
- Technogeninės katastrofos dėl susidėvėjusių didžiųjų energetikos, pramonės ir kitų ūkio strateginių objektų. Padarinių likvidavimas privestų prie gamybos apimčių ir BVP sumažėjimo;
- Euro problemos. Jeigu euras žlugtų arba patirtų katastrofišką nuosmukį, tai sukeltų pasaulinę ekonominę krizę, kuri stipriai paliestų Rusiją;
- Kinijos ekonominės plėtros lėtėjimas, darantis neigiamą įtaką pasaulio ir Rusijos ekonomikai;
- Naftos kainų dėl pasaulinės ekonomikos recesijos smukimas iki 60 dolerių už barelį. Tai Rusijai būtų ne tik ekonominė, bet ir politinė problema;
- Nacionalizmo banga, kuri gali kilti dėl didėjančio imigrantų skaičiaus. Nacionalistų konfliktai su imigrantais gali virsti sunkiai įveikiama betvarke šalyje;
- Naftos kainų kilimas iki 200 ir daugiau dolerių už barelį.Tai atsitiktų, jeigu NATO ir JAV sukeltų karą su vienu stambiausių naftos tiekėjų pasaulinei rinkai. Tuomet Rusija dustų nuo dolerių pertekliaus ir nuvertėjimo;
- Karas Kaukaze. Jis gali kilti dėl aštrėjančių ir kol kas neišsprendžiamų Šiaurės Kaukazo problemų;
- Dolerio smukimas. Jis gali prasidėti dėl JAV didžiulio prasiskolinimo;
- Internetinių kompanijų bei technologijų (DOTCOM) krizė, kurios pavojus bręsta dėl mažėjančio susidomėjimo investuoti į šią sritį. Ši krizė stipriai sulėtintų dabartinės ekonomikos progresą visur, taip pat ir Rusijoje.
Štai tokios Forbes pranašystės. Tai viena iš mitų atmainų, kurių „mokslinių“ ir „pseudo mokslinių“ labai daug prikurta ir nuolat kuriama apie Rusiją. Informacinių karų ir mitų tyrinėtojas Nerijus Maliukevičius, perskaitęs šias prognozes, turbūt nenustebtų, nes jos patvirtintų požiūrį, kad bet koks mitas nėra vien iš piršto laužtas dalykas. Už kiekvieno stovi suinteresuotos jėgos, tam tikri reiškiniai, kurie dažniausiai ir sukuria terpę vairiausioms prognozėms.
O dabar pažiūrėkime, kaip tas prognozes Forbes redakcijai pasiūlius įvertino patys rusų analitikai. Vertinimai yra įdomūs ne tik Rusijos, bet ir ES atžvilgiu.
Štai Rusijos ekonominės mokyklos rektorius Sergejus Guryjevas patvirtina, kad kapitalo pasitraukimas iš Rusijos tikrai didėja ir reikalauja neatidėliotinų valdžios sprendimų. Tuo tarpu jo oponentas Analitinio centro Dashevsky & Partners generalinis direktorius Stivenas Daševskij mano, kad numatomas 2012 m. 70 milijardų dolerių kapitalo pasitraukimas iš Rusijos visiškai nebaisus, nes tuo pat metu įplauks iš užsienio apie 300 milijardų dolerių.
Gaidaro instituto Biudžeto laboratorijos vedėjas Vladimiras Nazarovas pripažįsta, kad yra nelengvų biudžeto ir socialinio fondo problemų, kurios privers valdžią, jeigu ji nenori mažinti šios srities finansavimo, didinti mokesčius. Jis siūlo sekti Vokietijos pavyzdžiu, kuri didina PVM ir mokesčius naftos sektoriui. Tuo tarpu ekonomikos ekspertas Jevsiejus Gurvičius galvoja, kad vyriausybė sugebės išvengti mokesčių didinimo viduriniajai klasei, bet būtinai didins juos turtingiesiems ir net įves mokesčius prabangai. Socialinės politikos instituto vadovė Natalija Zubarevič visiškai pritaria technogeninių katastrofų pavojaus prognozėms, nes negalima be galo ilgai eksploatuoti senus objektus ir nestatyti naujų. Susidėvėjusių pastatų griūtys, elektros ir komunalinių tinklų avarijos, Černobylio ir Sajano –Šušensko elektrinių katastrofos, – pirmieji tokio pavojaus signalai. Aukštosios ekonominės mokyklos Pasaulinės ekonomikos katedros vedėjas Leonidas Grigorjevas ramina N. Zubarevič, pabrėždamas, kad panašaus pobūdžio katastrofos yra momentinio pobūdžio, negalimos iš karto daugelyje objektų ir todėl neturėtų sukelti krizes šalies mastu. Daug daugiau pavojų jis mato darbo santykių ir darbo etikos degradacijoje bei korupcijoje.
Įdomus rusų požiūris į euro likimą. Žinomas ekonomikos apžvalgininkas Borisas Grozovskis pranašauja euro zonos irimą jau 2012 metais, nes, anot jo, vien Graikiją gelbėti neužteks. Eilėje stovi Italija, Ispanija, Portugalija. Sustabdyti kriziškų valstybių defoltus ir bankrotus galėtų tik pinigų mašinos įjungimas. Bet tai labai pakirstų pasitikėjimą euru, todėl, analitiko manymu, teks atskirti nuo euro zonos 3-4 silpniausias valstybes. Jeigu skyrybos pavėluos, investitorių pasitikėjimas sumažės daugeliu ES valstybių, o kylanti panika euro zoną suskaldys į Beniliukso, Šiaurės Europos ir Rytų Europos zonas. Į naująjį ES branduolį bus priimamos tik „sveikos valstybės“. Kompanijos „Troiki dialog“ ekonomistas Antonas Stručevskis mano, kad tokios euro žlugimo pranašystės perdėtos. Didžiausią pavojų kelia tik Graikijos nemokumas. Kraštutiniu atveju ją bus galima pašalinti iš euro zonos arba įjungti pinigų spausdinimo mašiną. Pinigų spausdinimas didintų infliaciją ir mažintų euro kursą, bet dėl to tragedijos nebūtų. Jo manymu, euro zonos suirimas tiek pat mažai tikėtinas, kaip ir JAV ekonomikos defoltas.
Rusijos „Alfa-banko“ vyriausioji ekonomistė Natalija Orlova pastebi Kinijos ekonomikos perkaitimo požymių. Tačiau Aukštosios ekonominės mokyklos makroekonominių tyrimų direktorius Sergejus Aleksašenko pastebi, kad per 15 paskutiniųjų metų Kinija pergyveno ne vieną sulėtėjimo ir pagreitėjimo ciklą ir išmoko su jais susidoroti. Kinijos ekonominį procesą lemia užsienio ir vidaus rinkų padėtis. Jų santykiavimas reguliuojamas ir todėl viena kitą kompensuoja. S. Aleksašenko manymu, net sunku įsivaizduoti, kaip galėtų šioje šalyje kilti recesija.
Stambiausio Britanijos banko HSBC ekonomistas Rusijai ir NVS šalims Aleksandras Morozovas mano, kad pesimistinis naftos kainų kritimo iki 60 dolerių už barelį scenarijus visiškai realus dėl ekonomikos krizės galimo išplitimo ne tik euro zonoje. Tuo tarpu Energetinio centro „Sokolov“ direktorius Grigorijus Vygonas ramina rusus, esą antrai krizės bangai pradėta ruoštis iš anksto ir todėl pavojaus, kad naftos kaina nuo 110 dolerių už barelį smuktų beveik dvigubai, nebus. Juk dėl to neužtenka vien paklausos sumažėjimo Europoje. Reikia, kad vienu metu įvyktų net keletas stambių pasaulinės ekonomikos sukrėtimų – euro zonos krachas, dolerio kurso staigus augimas, ženklus besivystančių šalių ekonomikos sulėtėjimas, didelis nuosmukis energetikai imliose gamybos šakose ir t.t. Kol kas to nėra.
Įdomūs samprotavimai dėl nacionalinių konfliktų pavojaus. Nepriklausomo socialinės politikos instituto direktorė Tatjana Malejeva tai laiko realiu pavojumi. Rusai blogai vertina „svetimuosius“. Be to, už vidaus migracijos ir užsienio imigracijos slypi pavojingi socialinės nelygybės ir tautinės įtampos požymiai. Tuo tarpu Rusijos Mokslų akademijos Geografijos instituto mokslo darbuotoja Olga Vendinina mano, kad iš Vidurinės Azijos, Kaukazo ir kitų autonominių regionų jau migravo į Centrą visi kas norėjo. Didelių migrantų išteklių iš šių regionų jau nėra. Jų didėjimo galimybės iš kitų buvusių TSRS bei kaimyninių valstybių gali atsirasti tik realizuojant Maskvos miesto plėtros planą ir statybas Sočyje. Jeigu bus atidžiai atsižvelgiama į „svetimųj“ žmonių padėtį, pavojaus tautiniams konfliktams bus nedaug.
Gyvą diskusiją sukėlė ir mitas apie staigų naftos kainų kilimą . „Deutsche bank“ vyresnysis energetikos problemų analitikas Adamas Ciminski teigia, kad net karo su Iranu atveju pasaulinė rinka gali netekti tik apie 18 proc. pasaulinio naftos vartojimo. Tuomet nafta, Tarptautinei energetinei agentūrai išmetus į rinką savo rezervus, pabrangtų ne daugiau kaip iki 125 dolerių už barelį, kitu atveju – iki 160 dolerių. Pabrangusi iki 160 dolerių už barelį nafta sumažintų pasaulinio BVP augimą, panašiai kaip 2008-2009 m. krizės metu. Bet ne daugiau. Rusijai tai būtų blogas ženklas, nes po staigaus kainų kilimo beveik visuomet prasideda ir jų staigus kritimas.
JAV energetinių išteklių bei problemų tyrimo centro IHS CERA direktorius Vitalijus Jermakovas atkreipia dėmesį į neoptimistišką JAV ekonomikos padėtį, ES valstybių skolas ir karinių kampanijų Afganistane bei Irake rezultatus. Tai, jo manymu, turėtų prablaivinti politikus ir todėl iki atviro karo su Iranu neturėtų būti prieita. Net jei įvykiai klostytųsi pagal blogiausią scenarijų, galima tikėtis, kad karinis konfliktas nebus ilgalaikis. Naftos rezervų panaudojimas ir netradicinių energetinių resursų įvedimas apyvarton didins spaudimą naftos kainoms, jų augimas taip pat gali būti tik trumpalaikis. Rusija jau išmoko tokį kilimą panaudoti įvairiems valstybinių rezervų fondams, kurie sulaiko nuo staigaus infliacijos didėjimo. Todėl ir valiutos perteklius čia nebus pražūtingas.
Skirtingas požiūris yra ir į galimą katastrofišką dolerio nuvertėjimą Kompanijos „Uralsib Kepital“ vyresnysis analitikas Antonas Tabachas mano, kad toks scenarijus galimas, jeigu JAV vyriausybei tektų dar kartą gelbėti bankus. JAV skolos ir BVP santykis labai aukštas. Kai kurios valstijos labai sunkiai susidoroja su savo skolomis. Jeigu situacijai aštrėjant vėl prasidės bankų gelbėjimas, bus prarastas dešimtmetis, kaip Japonijoje 2007 metais. Be to bankų gelbėjimas – tai šokas visai didžiausiai pasaulyje ekonomikai. Gali prasidėti grandininė reakcija – žaliavų kainų kritimas ir kreditinių išteklių sunykimas. O tai pakirstų dolerio reikšmę. Su tokia nuomone nesutinka kompanijos UFG Wealth Management veikėja Oksana Kučura. Ji įrodinėja, kad nuo defolto JAV apsaugo dolerio, kaip pasaulinės rezervų valiutos, statusas, užtikrindamas paklausą JAV obligacijoms. Kritišku momentu JAV gali padidinti mokesčius arba paprasčiausiai padidinti pinigų, reikalingų skoloms aptarnauti, spausdinimą ir išvengti katastrofinių padarinių savo ekonomikai.
Forbes redakcija, apibendrindama įvairias nuomones apie Rusijai gresiančius pavojus, iškelia dar vieną – Rusijos visuomeninio susitarimo, t.y. pilietinės santarvės, žlugimo galimybes. Šis pavojus egzistavo visuomet, bet ypač padidėjo po gruodžio 4 d. Dūmos rinkimų, kai išryškėjo Rusijos „kapitalizmo vaikų“ vaidmuo. Jie dažniausiai apolitiški, bet atsakingi ir agresyvūs, nes jaučia, kad jais ir jų artimaisiais niekas kitas tik jie patys gali pasirūpinti. Iš čia ir aktyvumas stebint rinkimus, ir spaudimas valdžiai po rinkimų, siekiant keisti „visuomeninį susitarimą“ naujųjų naudai. Atkreiptinas dėmesys į politikos naujoko milijardieriaus M. Prochorovo elektoratą prezidento rinkimuose. Jis didžiuosiuose miestuose ženkliai susilpnino ir V. Putino vienybininkų, ir G. Ziuganovo komunistų, ir V. Žirinovskio liberaldemokratų pozicijas. Tai skatina „kapitalizmo vaikus“ susivienyti naujo tipo dešiniųjų partijoje, apie kurios ambicijas kol kas galima tik spėlioti.
Rusijos politikos apžvalgininkai pripažįsta, kad už V. Putiną aktyviausiai balsavo ne vien turtingieji, gerai gyvenantys ir privilegijuoti valdininkai, bet ir liberalų valdymo laikų suirutės nepamirštantys mokytojai, mokslininkai, medikai, kariškiai ir pensininkai. Jie V. Putino laikais pajuto, kokia svarbi yra stipri valdžia, kuri pradėjo reguliariai mokėti atlyginimus ir pensijas, suteikė jų didinimo viltis. Gyvenantiems iš biudžeto tai labai svarbu.
„Teisingosios Rusijos“ (socialdemokratų) lyderis S. Mironovas, savo nesėkmę rinkimuose ir V. Putino laimėjimą aiškino dar ir tuo, kad V. Putinas, nors būdamas kapitalistų klasės atstovas, vis tik į savo programą įtraukė nemažai socialinės orientacijos nuostatų ir tuo savo pusėn patraukė žymią dalį nuosaikių kairiųjų. V. Putinas dar kartą įrodė, kad kritinėse situacijose sugeba vienyti ir socializmo nostalgija sergančius, ir socialine kapitalizmo orientacija tikinčius žmones, ir vien liberalizmą pripažįstančius „kapitalizmo vaikus“. Kaip ilgai jis išlaikys šio prieštaringo „visuomeninio susitarimo“ būseną sunku pasakyti. Rusiją kurį laiką tikrai purtys opozicijos mitingai ir protestuojančiųjų demonstracijos. Bet tai gal netaps savaitraščio Forbes pranašaujamų pavojų katalizatoriumi.
Kodėl nepaisant masinių antiputiniškų demonstracijų V. Putinas vis tik ryškiai laimėjo rinkimus? „Amerikos balso“ Maskvos biuro vadovas Džeimsas Brukas nurodo, kad antiputiniškas sąjūdis – tai sočiųjų, gerai aprengtųjų ir gerai informuotųjų revoliucija. Triukšmas didelis, bet permainos, įvykusios per V. Putino valdymo laikus, po nepamirštamo bevaldiškumo ir liberalų sukelto chaoso, lėmė piliečių pasirinkimą. Tačiau tai nežada amžinos ramybės. Aktyvėjanti Rusijos visuomenė ir ekonominės problemos sukurs aplinkybes dar ne vienam mitui apie šią didžiąją valstybę . Juk yra ir tokių analitikų, kaip Zbignevas Bzežinskis, kurie pranašauja, kad po TSRS žlugimo turi ateiti eilė ir daugiatautei Rusijai.
Europos, taip pat ir Lietuvos, visuomenėje vyrauja du požiūriai į politiką Rusijos atžvilgiu. Vieni mano, kad jos demokratizavimo ir kitas problemas gali išspręsti aktyvėjanti liberalų opozicija ir todėl užsienio politikoje reikia kritikuoti V. Putiną, remti liberalus ir į juos orientuotis, o kiti – kad reikia bendrauti su oficialiąja valdžia, daryti jai įtaką taikiai, skatinti „visuomeninį susitarimą“, plėsti ekonominius ir kultūrinius santykius . Tai svarbu ir todėl, kad piliečių pabudimas nebūtinai reiškia judėjimą vien liberaliosios demokratijos kryptimi. „Arabų pavasaris“ parodė, kur nuveda iliuzijomis grindžiama demokratizacija. Žinoma, silpnėjant piliečių ir valdžios santarvei atsiranda galimybė ir Rusiją padaryti maištingųjų revoliucijų regionu. O kam toks posūkis būtų naudingas? Tai jau kitas klausimas, į kurį atsakymo neduoda nei Forbes redakcija, nei jos analitikai.
Žurnalas GAIRĖS Nr.3, 2012 kovas
A.Brazaitis. Mokesčių didinimas gali sustiprinti piliečių vienybę
Sekmadienis, 2012-01-08 20:28 Be temos, Politika, Finansai, Ekonomika | 0 komentarų
Klausimas tik, kaip tuos mokesčius didinti.
Bet kuri, dešinioji, centristinė ar kairioji valdžia labiausiai džiaugtūsi, jeigu pavyktų bent kiek sustiprinti piliečių vienybę šiuo esminiu valstybės gyvavimo klausimu. Juk valstybė su savo prievartos institucijomis egzistuoja pirmiausiai tam, kad iš visų dirbančiųjų dalį jų sukuriamos vertės mokesčių pavidalu pasisavintų ir po to racionaliai paskirstytų bendrosioms tautos reikmėms .
Vadinasi pirmasis klausimas – tos vertės nustatymas ir suvalstybinimas. Pridėtinę vertę sukuria darbo žmonės, kaip teigė Marksas, savo darbu apvaisindami kapitalą. Liberalai į kapitalą žiūri kaip į dievybę, kuriančią vertę ir be apvaisinimo. Iš šio supratimo ir kilo nuomonė, kad pinigai gali gaminti pinigus.Nusikalstamais ar kitais būdais – nesvarbu. Pinigai juk nekvepia.
Per visą išnaudotojiškų visuomenių istoriją vyko arši kova tarp darbo ir kapitalo, kiek kuris privalo skirti ne tik sau, bet ir bendriesiems genties, tautos, valstybės reikalams.Aštrioje kovoje prieš išnaudotojus darbo žmonėms pavykdavo iškovoti tam tikrų laimėjimų, ypač kai teoriškai ir praktiškai gimė socializmo idėjos. Žlugus socializmui , prasidėjo kapitalo revanšas , kurio įkvėpėjais tapo Čikagos bankininkai, mūsų laikų liberalai. Jie ir Lietuvoje, ne tik tempdami simbolinį mokesčių akmenį Gedimino prospektu, stengiasi didžiausią mokesčių naštos dalį užridentii ant dirbančiųjų pečių, nesiskaitydami su tuo, kad darbo sąnaudų mokestinė našta mūsų šalyje viršyja ES vidurkį net 40.3 procento. Įspūdingiausiu tokios mokesčių sistemos ydingumo įrodymu buvo Andriaus Kubiliaus disputas su milijonieriumi Viktoru Uspaskichu . Paaiškėjo, kad Uspaskichas, gaudamas 50 kartų daugiau deklaruojamų pajamų už premjerą, mokesčių sumoka vos du kartus daugiau . O ką kalbėti apie turtingesnius už Uspaskichą oligarchus, bankininkus ir kitus kapitalo banginius. ”Snoro” bankrotas, “Kakadų” ir kita opoziciška žiniasklaida daug kam atvėrė akis. Tik ne liberalams, kurie iš visų jėgų blokuoja progresinių mokesčių įvedimą, saugo kapitalistus nuo jų didesnio apmokestinimo. Užsispyrę kaip ožiai vis dar tiki savo ideologijos credo, kad turtėjant turtingiesiems turtėja ir skursatantieji. Deja…nuolat kylančios krizės, revoliucijos valstybėse, kur ypač išauga atskirtis tarp privilegijuotų turtuolių ir liaudies daugumos, įrodo seną kapitalo kaupimo dėsnį, kad kuo kapitalistai labiau turtėja, tuo labiau kita tautos dalis nuskurdinama. Ir kad šiam prieštaravimui išspręsti yra tik du keliai –taikus socialdemokratinis per atitinkamą mokesčių sistemą, arba revoliucinis, nebūtinai komunistinis, bet ir radikaliai nacionalistinis,net religinis , iš esmės keičiantis santvarką ir pridedamosios vertės kūrimo bei dalybų tvarką.
Antras klausimas – mokesčių protingas paskirstymas ir panaudojimas.Kadangi gyvenu Vilniaus centre matau, kaip buvę Valstybinio plano komiteto rūmai šviečia visais langais.Vadinasi visi kabinetai užimti.Čia dabar Ūkio ir Energetikos ministerijos. Žemės ūkio ministerija taip pat nesutelpa sovietmečiu pastatytuose rūmuose ir ūgtelėjo vienu aukštu . O užsienio reikalų ministerija pasidarė panaši į JAV Pentagoną, jau netelpa LTSR Ministrų taybos rūmuose ir užima beveik visą kvartalą. Vilniaus savivaldybei prireikė dangoraižio. Panaši situacija ir kitose žinybose bei savivaldybėse.Norom nenorom kyla klausimas, ką tuose blizgančiuose rūmuose veikia biurokratai? Valstybė sumažėjo nuo 3,7 milijonų 1990 metais iki nepilnų 3 milijonų 2011 metais. Sovietmečiu,esant centralizuotam valdymui ir planinei ekonomikai, valdžios įstaigos privalėjo skaičiuoti, projektuoti, matuoti ,dalinti resursus ir prižiūrėti, kad jie būtų tikslingai naudojami. Nežiūrint į tai “Sąjūdis” reikalavo sumažinti biurokratų skaičių 30 procentų. Užmiršome dėl ko triukšmauta ir mitinguota. Dabar biurokratų padidėjo ne 30 procentų, bet per 30 kartų. Be to jie, kad patiems nedirbti ir būtų ant ko atsakomybę suversti, apsistatė gausybe įvairiausių viešųjų įstaigu, atsitvėrė apsaugininkais, “vieno langelio” durimis ir tapo beveik neprieinami žmonėms. Valstybė siaubingai suklypo,subiurakratėjo tuomet, kai , regis, valdymo rūpesčių turėjo sumažėti , nes svarbiausius ūkio reikalus laisvojoje rinkoje juk tvarko ne biurokrtai, bet patys verslininkai, prižiūrimi konkurencijos.
Nors liežuvis neapsiverčia, bet negaliu nepaminėti prokuratūros ir teismų. Čia išvis nepalyginami su sovietmečiu dalykai. Bet jų nekritikuočiau, nes darbo “demokratiškos” Lietuvos tesėsaugininkai tikrai turi daugiau už anų laikų prokurorus ir teisėjus. Juk laisvė tapo laisve ne tik kapitalui, bet ir nusikaltėliams.
Štai ir priėjome prie atsakymo į klausimą – kaip mokesčiai panaudojami. Konservatorių ir liberalų ministrai mėgsta išlaidas biurokratijai lyginti su išlaidomis mokslui ir kultūrai.Taip gauna neblogą santykį. Bet pamirštama , kad šie skaičiai nelygintini, nes mokslininkai ir kultūros darbštuoliai turtina Lietuvą, o biurokratija tuos turtus švaisto. Štai kodėl opozicijai, jeigu ji tikrai siekia ne savanaudiškų tikslų, reikėtų dėmesį sutelkti ne tik į teisingo apmokestinimo problemas, bet ypač į mokesčių racionalų panaudojimą , į tai, kad jie nebūtų naudojami įvairioms privilegijoms, netaptų tik turtuolių tuštybes tenkinančiu lobiu, nedidintų atskirtį tarp socialinių klasių , bet šį skaudų reiškinįį mažintų ir verstų biurokratiją dirbti intensyviau visų gerovės labui. Tuomet ir atkakliai liberalų blokuojami prabangos bei progresiniai mokesčiai vaidintų visuomenę konsoliduojantį vaidmenį .Gal būt atsirastų viltis, kad mūsų Himno žodžiai apie vienybę gali tapt ne tik gražia Tautos giesmės fraze, bet ir šiek tiek piliečius vienijančia idėja.
Laikraštis OPOZICIJA, 2012.01.05 Nr.1
A.Brazaitis. Kinija stiprina socialistinį kapitalizmo hibridą
Ketvirtadienis, 2011-03-24 01:52 Be temos, Politika, Užsienis, Ekonomika | 0 komentarų
Aukčiausiaja valdžios institucija Kinijoje laikomas Visos Kinijos liaudies atstovų susirinkimas, tarptautinėje žiniasklaidoje vadinamas Kinijos liaudies kongresu (KLK). Tai institucija labai panaši į buvusią TSRS Aukščiausiąją Tarybą. Antroji pagal reikšmę valstybinė institucija yra Kinijos liaudies politinių konsultacijų konferencija (KLPKK). Ji analogų kitose šalyse neturi. Gal galima būtų rasti šiek tiek panašumų į mūsų Sąjūdį, arba į buvusią TSRS Liaudies kontrolės organizaciją. Bet KLPKK labiau orientuojasi ne į kontrolės funkcijas, bet į liaudies pasiūlymų apibendrinimą ir jų teikimą Kinijos kompartijos centro komitetui, vyriausybei, planavimo institucijoms, ministerijoms ir vietinės valdžios institucijoms. Jos privalo reaguoti į KLPKK pasiūlymus ir duoti aiškius atsakymus, ką galima įvykdyti ir kaip bus vykdoma, o ko ir kodėl įgyvendinti neįmanoma.
Svarbiausia ne valstybine, bet politiką kuriančia institucija, žinoma, yra Kinijos komunistų partija (KKP). Jos suvažiavimuose ir CK plenumuose nustatoma šalies politinė orientacija bei uždaviniai naujajam penkmečiui, kuriuos vėliau valstybiškai įteisina Visos Kinijos liaudies atstovų susirinkimas. Kinijos komunistai įrodinėja, kad politiką šalyje jie formuoja ne vieni, bet koalicijoje su dar aštuoniomis partijomis, kurios pripažįsta KKP vadovaujantį vaidmenį. Tai Partija Gomindano revoliucinis komitetas, Demokratinė nacionalinės statybos asociacija, Kinijos demokratų lyga, Darbininkų ir valstiečių demokratinė partija, Demokratinių autonomijų partija, Čžingundano partija, Ciunsano bendrijos partija ir Taivanio autonomijos lyga.
Didžiuoju posūkiu Kinijos politikoje buvo 1978 metais įvykęs KKP CK plenumas, kuriame kompartijos vadovas Deng Siaopinas, atstatęs kultūrinės revoliucijos metu sugrautą kompartiją, pasiūlė naujajį kursą, kurio esmę sudarė „sugrįžimas į pradinį socializmo statybos etapą“, atsižvelgiant į Kinijos ypatumus. Buvo pripažinta, kad pramoniniu požiūriu silpna ir neišsivysčiusi šalis kėlė sau per didelius uždavinius, nesėkmingai vykdė penkmečių planus, skurdo ir prarado ekonominės bei socialinės pažangos viltį. Kinijos komunistai-reformatoriai nusprendė sukurti socializmui reikalingą ekonominę ir gamybinę bazę, veidu atsisukti į miestų problemas, jas sprendžiant mišrios, t.y. valstybinės bei privačios iniciatyvos dėka. Išlaisvinusi didžiulį darbo jėgos potencialą ir atvėrusi duris užsienio kapitalui, kuris čia noriai plūstelėjo, nes surado didžiulę augančią rinką, Kinija greit išbrido iš natūralaus ūkio stadijos ir virto prekinės ekonomikos šalimi, pasaulio dirbtuvėmis, kurių produkcija sėkmingai konkuruoja ne tik šalyje, bet ir visame pasaulyje. O pagal BVP ji sparčiai artėja prie JAV. Tai įrodinėti jau nereikia.
Tai kokia dabartinio Kinijos socializmo esmė? Ar tai ne dar Lenino laikais išbandytas NEPAS, kuria Tarybų Sąjungoje buvo sužlugdytas, nekreipiant dėmesio į perspėjimus apie vaikišką kairumo ligą? Arba, gal tai kiniškas varijantas Romos klubo skelbtos kapitalizmo ir socializmo konvergencijos teorijos – kai kapitalizmas tampa vis socialesniu, o socializmas - vis kapitalistiškesniu ir susilieja naujoje XXI amžiaus santvarkoje, kuri nebus vadinama nei socialistine, nei kapitalistine? Tokia analogija visiškai suprantama. Kinija tikrai sugrįžo į pradines socialistinės revoliucijos pozicijas ir kuria unikalią santvarką, remdamasi socializmo ir kapitalizmo pranašumais bei Kinijos specifika.
Savo socializmu kinai vadina ne centralizuotą, subiurokratintą ir smulkmenišką planavimą bei resursų skirstymą, bet socialistinę rinką, surištą su socialistinės santvarkos pagrindais, t.y. valstybės kontrole ne tik valstybiniam, bet ir privačiam sektoriui, vykdant visiems rinkos dalyviams privalomas socialines užduotis. O makroekonomikos lygyje išsaugojant visuomenei naudingą balansą tarp valstybinio ir privataus sektoriaus. Šiandien Kinijoje privatus ir valstybinis sektorius sudaro maždaug po lygiai viso šalies ūkio.
Iš kapitalizmo kinai perėmė verslo iniciatyvos, pelno siekimo, konkurencijos ir kapitalo bei darbo jėgos laisvo judėjimo taisykles.
Kiniškas socializmo ir kapitalizmo hibridas, neatsisakantis marksizmo principų, labai stebina viso pasaulio politikus, ypač liberalus, kurie tokios sistemos nesugeba paaiškinti įprastomis politologinėmis teorijomis ir pranašauja jai griūtį. Bet kol kas griūties požymių nėra, šalis toliau sparčiai vystosi. O visiems žinoma, kad nestagnuojančioje, bet progresuojančioje valstybėje revoliucijos nekyla. Be to, kinų valdžia propagandinėmis ir administracinėmis priemonėmis ryžtingai tramdo bandymus kelti revoliucijas ir pervesmus.
Praėjęs 11 penkmetis Kinijai buvo labai sėkmingas. Ji pagal ekonominę galią tapo antrąja valstybe pasaulyje po JAV. Atrodo, pasiekta kalno viršūnė ir aukščiau lipti jau nėra kur. Iš dalies tai pripažino ir KKP bei Visos Kinijos liaudies atstovų susirinkimas.12 penkmečio prioritetu jie pripažino ne BVP augimą ir gamybinių jėgų plėtrą, bet jų modernizaciją ir to pagrindu žymų liaudies gerovės pakėlimą.
Penkmečio direktyvose konstatuojama, kad spartus Kinijos ekonomikos augimas iki šiol buvo pasiektas tam tikra dalimi ir piliečių gerovės sąskaita, nes jis stipriai rėmėsi ne vidaus vartojimu, bet pasaulinės rinkos paklausa. Todėl ateityje planuojama žymiai padidinti savo prekių vidaus paklausą keliant gyventojų perkamąją galią, t.y. jų gerovę. Tai, kinų manymu, bus įmanoma padaryti mažiau dėmesio skiriant uždaviniui išlaikyti 8 procentų BVP augimą. Leista jį sumažinati iki kasmetinių 7 procentų. Prioritetiniu uždaviniu pripažinta būtinumas neleisti infliacijai peržengti 4 procentų ribą, nes infliacija labiausiai smukdo piliečių gerovę.
Vidaus rinkos stiprinimas Kinijai aktualus ir todėl, kad tai sumažintų neigiamą poveikį jos ekonomikai dėl dažnokai kylančių pasaulio ekonominių bei fianasinių krizių.
Eilinių piliečių gerovę numatoma kelti socialiai orientuojant mokesčių sistemą, net 100 milijonų neturtingų piliečių atleidžiant nuo pajamų mokesčio, 2,5 karto padidinant pensijas ir kitas išlaidas socialiniam aprūpinimui, pastatant 36 milijonus kvadratinių metrų socialinių būstų ir taip sumažinat butų kainas visoje rinkoje. Planuojama žymiai sustiprinti valstybinę vartotojų teisių apsaugą ir kovą su korupcija.
Anglijos pramonininkų, dirbančių Kinijoje, korporacijos pirminikas Stivenas Peri, komentuodamas naujojo penkmečio politiką, pabrėžė, kad Kinija per ateinančius 10-15 metų dėl aukštų technologijų ir orientuodama pramonę į vidaus paklausą, žymiai pasikeis. Jo manymu, tai labai perspektyvus kursas.
12 penkmečio direktyvose didelis dėmesys skiriamas Kinijos provincijų raidai ir gamtos apsaugai. Valstybinis ir privatus kapitalas bus skatinamas sutelkti dėmesį ne į jau dūstančius nuo gamybos didžiuosius miestus, bet ir į tolimesnius Šiaurės bei Vakarų regionus. Gamybinių jėgų plėtra juose taip pat prisidės prie vidaus rinkos stiprinimo ir piliečių gerovės kėlimo. Ši orientacija aktuali dar ir dėl to, kad Kinijos Pietūs ir Rytai jau pradeda jausti darbo jėgos stoką.
Negalima nepastebėti ir Kinijos valdžios susirūpinimo dėl arabų pasaulyje kylančių neramumų, kur valdančiųjų ir turtingųjų atskirtis nuo liaudies pasiekė kulminaciją. Panašios atskirties požymių yra ir Kinijoje, todėl jos valdžia iškėlė uždavinį stiprinti valstybės valdymo institucijas, kovoti su korupcija, labiau rūpintis politiniu stabilumu ir ryžtingiau šalinti galimų neramumų ekonomines bei socialines priežastis.
Kaip kiniško socializmo valstybei pavyks įgyvendinti užsibrėžtus uždavinius, parodys ateitis. Tikėjimui, kad viskas bus gerai, priežasčių nemažai. Pirmiausia tai 30 metų reformų rezultatai, išvedę šalį iš skurdo ir bado į pirmaujančių pasaulio valstybių aukštumas.
2011.03.11 Laikraštis OPOZICIJA, Nr.11
 Gegužė 2013 |
| P | A | T | K | P | Š | S |
|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | ||
| 6 | 7 | 8 | 9 | 10 | 11 | 12 |
| 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 |
| 20 | 21 | 22 | 23 | 24 | 25 | 26 |
| 27 | 28 | 29 | 30 | 31 | ||
