- Pradžia
- Vartotojų blogai
- a.brazaitis
- Kategorijos "Finansai" archyvas
A.Brazaitis. Mokesčių didinimas gali sustiprinti piliečių vienybę
Sekmadienis, 2012-01-08 20:28 Be temos, Politika, Finansai, Ekonomika | 0 komentarų
Klausimas tik, kaip tuos mokesčius didinti.
Bet kuri, dešinioji, centristinė ar kairioji valdžia labiausiai džiaugtūsi, jeigu pavyktų bent kiek sustiprinti piliečių vienybę šiuo esminiu valstybės gyvavimo klausimu. Juk valstybė su savo prievartos institucijomis egzistuoja pirmiausiai tam, kad iš visų dirbančiųjų dalį jų sukuriamos vertės mokesčių pavidalu pasisavintų ir po to racionaliai paskirstytų bendrosioms tautos reikmėms .
Vadinasi pirmasis klausimas – tos vertės nustatymas ir suvalstybinimas. Pridėtinę vertę sukuria darbo žmonės, kaip teigė Marksas, savo darbu apvaisindami kapitalą. Liberalai į kapitalą žiūri kaip į dievybę, kuriančią vertę ir be apvaisinimo. Iš šio supratimo ir kilo nuomonė, kad pinigai gali gaminti pinigus.Nusikalstamais ar kitais būdais – nesvarbu. Pinigai juk nekvepia.
Per visą išnaudotojiškų visuomenių istoriją vyko arši kova tarp darbo ir kapitalo, kiek kuris privalo skirti ne tik sau, bet ir bendriesiems genties, tautos, valstybės reikalams.Aštrioje kovoje prieš išnaudotojus darbo žmonėms pavykdavo iškovoti tam tikrų laimėjimų, ypač kai teoriškai ir praktiškai gimė socializmo idėjos. Žlugus socializmui , prasidėjo kapitalo revanšas , kurio įkvėpėjais tapo Čikagos bankininkai, mūsų laikų liberalai. Jie ir Lietuvoje, ne tik tempdami simbolinį mokesčių akmenį Gedimino prospektu, stengiasi didžiausią mokesčių naštos dalį užridentii ant dirbančiųjų pečių, nesiskaitydami su tuo, kad darbo sąnaudų mokestinė našta mūsų šalyje viršyja ES vidurkį net 40.3 procento. Įspūdingiausiu tokios mokesčių sistemos ydingumo įrodymu buvo Andriaus Kubiliaus disputas su milijonieriumi Viktoru Uspaskichu . Paaiškėjo, kad Uspaskichas, gaudamas 50 kartų daugiau deklaruojamų pajamų už premjerą, mokesčių sumoka vos du kartus daugiau . O ką kalbėti apie turtingesnius už Uspaskichą oligarchus, bankininkus ir kitus kapitalo banginius. ”Snoro” bankrotas, “Kakadų” ir kita opoziciška žiniasklaida daug kam atvėrė akis. Tik ne liberalams, kurie iš visų jėgų blokuoja progresinių mokesčių įvedimą, saugo kapitalistus nuo jų didesnio apmokestinimo. Užsispyrę kaip ožiai vis dar tiki savo ideologijos credo, kad turtėjant turtingiesiems turtėja ir skursatantieji. Deja…nuolat kylančios krizės, revoliucijos valstybėse, kur ypač išauga atskirtis tarp privilegijuotų turtuolių ir liaudies daugumos, įrodo seną kapitalo kaupimo dėsnį, kad kuo kapitalistai labiau turtėja, tuo labiau kita tautos dalis nuskurdinama. Ir kad šiam prieštaravimui išspręsti yra tik du keliai –taikus socialdemokratinis per atitinkamą mokesčių sistemą, arba revoliucinis, nebūtinai komunistinis, bet ir radikaliai nacionalistinis,net religinis , iš esmės keičiantis santvarką ir pridedamosios vertės kūrimo bei dalybų tvarką.
Antras klausimas – mokesčių protingas paskirstymas ir panaudojimas.Kadangi gyvenu Vilniaus centre matau, kaip buvę Valstybinio plano komiteto rūmai šviečia visais langais.Vadinasi visi kabinetai užimti.Čia dabar Ūkio ir Energetikos ministerijos. Žemės ūkio ministerija taip pat nesutelpa sovietmečiu pastatytuose rūmuose ir ūgtelėjo vienu aukštu . O užsienio reikalų ministerija pasidarė panaši į JAV Pentagoną, jau netelpa LTSR Ministrų taybos rūmuose ir užima beveik visą kvartalą. Vilniaus savivaldybei prireikė dangoraižio. Panaši situacija ir kitose žinybose bei savivaldybėse.Norom nenorom kyla klausimas, ką tuose blizgančiuose rūmuose veikia biurokratai? Valstybė sumažėjo nuo 3,7 milijonų 1990 metais iki nepilnų 3 milijonų 2011 metais. Sovietmečiu,esant centralizuotam valdymui ir planinei ekonomikai, valdžios įstaigos privalėjo skaičiuoti, projektuoti, matuoti ,dalinti resursus ir prižiūrėti, kad jie būtų tikslingai naudojami. Nežiūrint į tai “Sąjūdis” reikalavo sumažinti biurokratų skaičių 30 procentų. Užmiršome dėl ko triukšmauta ir mitinguota. Dabar biurokratų padidėjo ne 30 procentų, bet per 30 kartų. Be to jie, kad patiems nedirbti ir būtų ant ko atsakomybę suversti, apsistatė gausybe įvairiausių viešųjų įstaigu, atsitvėrė apsaugininkais, “vieno langelio” durimis ir tapo beveik neprieinami žmonėms. Valstybė siaubingai suklypo,subiurakratėjo tuomet, kai , regis, valdymo rūpesčių turėjo sumažėti , nes svarbiausius ūkio reikalus laisvojoje rinkoje juk tvarko ne biurokrtai, bet patys verslininkai, prižiūrimi konkurencijos.
Nors liežuvis neapsiverčia, bet negaliu nepaminėti prokuratūros ir teismų. Čia išvis nepalyginami su sovietmečiu dalykai. Bet jų nekritikuočiau, nes darbo “demokratiškos” Lietuvos tesėsaugininkai tikrai turi daugiau už anų laikų prokurorus ir teisėjus. Juk laisvė tapo laisve ne tik kapitalui, bet ir nusikaltėliams.
Štai ir priėjome prie atsakymo į klausimą – kaip mokesčiai panaudojami. Konservatorių ir liberalų ministrai mėgsta išlaidas biurokratijai lyginti su išlaidomis mokslui ir kultūrai.Taip gauna neblogą santykį. Bet pamirštama , kad šie skaičiai nelygintini, nes mokslininkai ir kultūros darbštuoliai turtina Lietuvą, o biurokratija tuos turtus švaisto. Štai kodėl opozicijai, jeigu ji tikrai siekia ne savanaudiškų tikslų, reikėtų dėmesį sutelkti ne tik į teisingo apmokestinimo problemas, bet ypač į mokesčių racionalų panaudojimą , į tai, kad jie nebūtų naudojami įvairioms privilegijoms, netaptų tik turtuolių tuštybes tenkinančiu lobiu, nedidintų atskirtį tarp socialinių klasių , bet šį skaudų reiškinįį mažintų ir verstų biurokratiją dirbti intensyviau visų gerovės labui. Tuomet ir atkakliai liberalų blokuojami prabangos bei progresiniai mokesčiai vaidintų visuomenę konsoliduojantį vaidmenį .Gal būt atsirastų viltis, kad mūsų Himno žodžiai apie vienybę gali tapt ne tik gražia Tautos giesmės fraze, bet ir šiek tiek piliečius vienijančia idėja.
Laikraštis OPOZICIJA, 2012.01.05 Nr.1
A.Brazaitis. Liberalusis kapitalizmas brenda į nesibaigiančią krizę
Šeštadienis, 2011-01-22 01:11 Be temos, Krizė, Politika, Finansai | 0 komentarų
2010 metais pasaulio BVP išaugo tik 4,7 procento, o pasaulinės prekybos apimtys – maždaug 12 procentų. Šiame progrese didžiausias indėlis Kinijos. Jos BVP prieaugis – 10,2 procento, o JAV – vos 2,7, Japonijos – 3,5 procento. BVP beveik neaugo arba ūgtelėjo labai nežymiai daugumoje ES šalių. Kinija, tapusi svarbiu pasaulinės prekybos dalyviu, sukaupė didelius valiutos rezervus, kuriais disponuodama vyriausybė vis labiau įtakoja ne tik savo, bet ir kitų šalių finansus. Svarų indėlį į ekonominį pasaulio potencialą greta Kinijos įnešė neoliberalizmo atsisakiusios ir savo socialiai orientuotos ekonomikos modelį pasirinkusios Indija bei Brazilija. Rusija taip pat, derindama laisvos rinkos principus su planingumu ir socialumu, pradeda grįžti į prieškrizinį lygį ir planuoja jį pasiekti 2012 metais.
Ekonomistai 2010 metų pradžioje beveik vieningai siūlė krizės paliestoms šalims skubiai sugriežtinti finansų ir kreditų politiką. Bet liberalams pasipriešinus geidžiamų rezultatų nesulaukė. Išsivysčiusiose šalyse kreditinių procentų normos per metus sumažėjo vos 0,2-0,4 procento. Vyksta šešėlinė valiutų emisija palaipsniui stumiant problemiškų ekonomikų valstybes į skolas, perkant jų valstybines obligacijas nepalankiomis sąlygomis. Taip uždarbiauja Tarptautinis Valiutų Fondas, Pasaulio bankas, Centrinis Europos bankas ir kiti.
Taigi, liberalios kapitalistinės ekonomikos šalims 2010 metai nebuvo sėkmingi. Svarbiausios problemos neišnyko, ženkli jų dalis net paaštrėjo. Didžiausią nerimą kelia sparčiai augantis valstybių įsiskolinimas. Kai kurios tapo labai panašiomis į bankrutuojančias įmones, kurias pradeda valdyti kreditoriai.
Prie finansinių problemų prisidėjo ir energetinių resursų, metalų bei maisto žaliavų brangimas. Naftos kainos per metus išaugo 19 procentų, pagrindinių metalų – net iki 35 procentų, maistinių žaliavų – apie 15-20 procentų.
Resursų brangimas sustiprino investuotojų nerimą dėl ūkio stabilumo ir padidino jų nepasitikėjimą valstybinėmis obligacijomis. Tai gresia šių obligacijų procentinių normų augimu ir valstybinių skolų aptarnavimo žymiu pabrangimu. Net ekonomiškai stipriausios JAV jau privalo bankams ir kreditų fondams kasmet mokėti per 400 milijardų dolerių.
Vadinasi, yra priežasčių manyti, kad nei 2011, nei 2012 nebus geresni už 2010-uosius. Praėjusių metų kuklus augimas nuo žemos krizinės bazės gali dar labiau sulėtėti. O tai reikš, kad daugės įmonių bankrotų, jos bus priverstos siaurinti gamybos apimtis ir išstumti iš
gamybos proceso perteklinę darbo jėgą. Todėl negalima tikėtis ir svarbiausios problemos – bedarbystės sumažinimo.
Nemažai pasaulinės ekonomikos analitikų pranašauja, kad jau 2011 metų antroje pusėje prasidės neišvengiamas monetarinės politikos griežtinimas, sumažės galimybės gelbėti ūkį ir didinti kapitalistų pelnus emisinėmis priemonėmis. Suprantama, kad tai smukdys ekonomiką ir tarnaus krizės pratęsimui.
Europos Sąjunga labiausiai priklauso nuo vidaus perkamosios galios ir paklausos trečiose šalyse. Trečiųjų šalių ir silpnųjų sąjunginių valstybių neišvengiamos pastangos subalansuoti savo biudžetus labai skaudžiai palies visas Europos, pirmiausiai prasiskolinusias, valstybes. Jos priartės prie kracho ribos ir pradės jausti valiutos smukimo grėsmę. Toje aplinkoje gali pavojingai sumažėti pagrindinių ES ūkio ramsčių Vokietijos, Anglijos ir Prancūzijos gamyba. Prie probleminių ES šalių, jau pareikalavusių didžiulės finansinės pagalbos, Graikijos – 130 mlrd. eurų ir Airijos – 85 mlrd. eurų, prisijungs Portugalija, Ispanija, o gal ir Italija, Belgija bei Austrija. Pavojaus zonoje yra net Prancūzija. Ar gali ES, jeigu to reikės, panešti jų gelbėjimo naštą? Nereikia pamiršti, kad ir Anglija, nepriklausanti Euro zonai, nuo liberalų ir bankininkų sukeltos krizės jau gelbstisi savo jėgomis, griežtai mažindama biudžeto išlaidas, didindama akcizus masinio vartojimo prekėms. Šiame peizaže ryškėja Euro zonos suirimo, arba jos susiaurėjimo perspektyva.
Situacijos blogėjimas Europoje, jos valstybių prasiskolinimas, privers ir JAV mažinti savo išlaidas bei įsipareigojimus pasaulinei ekonomikai ir pasaulio tvarkai. 2010 metais JAV ekonomikos svarbiausiais varikliais buvo didžiulė parama bankams valstybės skolos didinimo sąskaita, vartojimo lygio palaikymas kariniame-pramoniniame komplekse ir pajamos iš dolerio, vykdančio pasaulinės valiutos funkciją. Bet prieš bankų gelbėjimą mokesčių mokėtojų sąskaita kyla visuomenė. Šalyje didėja antimilitaristinės nuotaikos. O sumažėjus galimybėms valdžią ir pasaulį aprūpinti pigia pasaulio valiuta doleriais (nes prieš jų besaikį spausdinimą protestuoja vos ne visas pasaulis), manoma, kad ir šios šalies ekonomika, kartu su Europa, smuks arba įbris į stagnacijos laikotarpį. Kentės JAV piliečiai, nes ten socialinių garantijų sistema žymiai silpnesnė už europietišką. Ameriką, kaip Europą, pradės purtyti streikai, samdomieji protestuos prieš ekonomikos skatinimą jų sąskaita.
Panašus pavojus iškyla ir Japonijai, kur ypač aštri demografinė situacija, nes vienam dirbančiajam jau tenka išlaikyti vieną pensininką.
Liberalams baimę kelia ir sparčiai augantis Kinijos galingumas. Jau dabar ten sukaupti milžiniški finansų resursai, juos panaudojus valiutų kursams smukdyti galima sukelti krizes ne tik atskiruose regionuose, bet ir visame pasaulyje. Žinoma, tokia galimybė įmanoma, jeigu ji nekenks Kinijos interesams ir iš to ji galės uždirbti, kaip kadaise uždirbdavo garsusis valiutų spekuliantas Georgas Sorošas.
Taip pasaulinės ekonomikos tendencijas vertina kritiški kairiųjų pažiūrų ekonomistai.
Tuo tarpu liberaliosios ekonomikos apologetai šiek tiek optimistiškesni. Ji dar netiki Kinijos ir kitų besivystančių šalių galimybėmis daryti lemiamą įtaką pasaulio ekonomikai. Liberalus vis dar vilioja trečiojo pasaulio pigios darbo jėgos ir žaliaviniai resursai. Savo šalyse jie problemas vis dar bando spręsti mokesčių mažinimu verslininkams ir biudžetų pajamų didinimu keliant akcizus prekėms bei paslaugoms. Pirmiausiai taikomasi į degalus, elektrą, alkoholinius gėrimus, prekyba kuriais atneša greitas ir patikimas pajamas. Kai kuriose šalyse jau pradedama eiti šią kryptimi užmerkus akis, kad akcizų didinimas, didina infliacijos pavojų su visomis to pasekmėmis piliečių gerovei ir ūkio vystymui. Labai gerai tai žino Lietuvos gyventojai, kai Vagnoriaus laikais nuskurdintoje šalyje infliacija buvo pasiekusi net 1000 procentų.
Išvada tokia: pasaulį artimiausiais metais nuo ekonominės katastrofos labiausiai gelbės Kinija, Indija, Brazilija, Rusija, Kazachstanas ir kitos besivystančios šalys, kurios atsisakė liberalų vilionių ir savo ūkį bei socialinę sritį plėtoja pagal joms tinkamiausius nuosavus modelius, turtinę atskirtį stengiasi mažinti progresiniais mokesčiais, ieško būdų kaip suderinti konkurenciją su planingumu, ūkinės veiklos perspektyvą su visų gerovės viltimis. Net Baltarusija orientuojasi į tokias viltis ir tikisi šiemet BVP padidinti 7-8 procentais.
Naujausiomis žiniomis, net Pasaulio banko ir kitų didžiųjų bankų ekspertai pradeda pripažinti besivystančių šalių reikšmę globaliosios ekonomikos ateičiai. Žinoma, dėl iškilusių finansinių pasaulio problemų jie nutyli savo kaltę.
Bet ar besivystančios šalys išgelbės pasaulį? Tai didelis klausimas. Vadinasi, ir Kubiliaus kalboms apie besibaigiančią krizę ir galimybes ištraukti net milijardą litų iš kontrabandos bei turgaus bobučių kažin ar galima tikėti. Jeigu ir toliau dauguma pasaulio valstybių vadovausis liberalų ekonominės politikos vadovėliais,ko gero krizė niekuomet nesibaigs.
Laikraštis OPOZICIJA 2011 m. sausis. Nr.3
A.Brazaitis. Artėja europietiškų streikų audra
Trečiadienis, 2010-04-21 17:36 Be temos, Krizė, Politika, Finansai, Darbas | 7 komentarų
Per Europą ritasi krizės įsiūbuota streikų banga. Jų griaunamąją ir kuriamąją galią jau pajuto Graikija, Ispanija, Italija, Anglija, Vokietija, net ramioji Švedija. Nekalbant apie Prancūziją, kurią dėl darbo žmonių aktyvumo ir organizuotumo streikai krečia beveik nuolatos.
Ar ne laikas ir Lietuvos darbo žmonėms susitelkti ir ruoštis svarbiausiai kovai už savo teises ir gerovę?
Vertėtų nepamiršti, kad nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą jau kratė ūkininkų streikai. 2000 metų žiemą ir pavasarį žemdirbiai užbarikadavo automagistrales ir grasino įvesią savo – ne valstybinę – įvežamų į Lietuvą mais to produktų kontrolę. Tų pat metų birželio pabaigoje jie vėl sukilo – prieš lupikautojus pieno perdirbimo įmonėse bei prekyboje.
Į mūsų laikų istoriją įėjo medikų, pedagogų, policininkų, ugniagesių streikai su reikalavimais valdžiai, vykdančiai neišmintingą politiką. Sostinėje išgarsėjo troleibusų bei autobusų vairuotojai, organizuotai, kaip reikalauja įstatymai, 2000 metais surengę įspėjamąjį streiką, kuriuo atkreipė valdžios ir miestiečių dėmesį į nenormalią situaciją Vilniaus autoūkiuose, į tolstančią nuo vilniečių šią jiems gyvybiškai svarbią aptarnavimo sritį.
Apie pirmųjų streikų reikšmę visuomeniniuose-politiniuose mūsų šalies procesuose, apskritai valstybės gyvenime, liudija ir tai, kaip sunerimo tie, prieš kuriuos ši darbo žmonių judėjimo forma nukreipta. Prabilo radijo, televizijos laidose ir net gatvių mitinguose patys atkakliausi dešiniųjų valdžios gynėjai, nieko nenutuokiantys apie socialinių ir ekonominių konfliktų vaidmenį ir tesugebantys juos vien grubiai smerkti. Tai rodo, jog būtent ryškūs konfliktai, kokiais yra streikai, priverčia net proto tinginius susimąstyti, suskirsto visuomenę į interesų grupes, kurios diskusijomis ir derybomis, net stipriais konfliktais stumia gyvenimą pirmyn.
Streikai – tai darbininkų ir tarnautojų atsisakymas dirbti, kol valdžia ir įmonių savininkai ne patenkins jų keliamų sąlygų darbo rinkoje. Tai kraštutinis, bet pats veiksmingiausias sa vo interesų gynimo būdas. Skirtingai nuo ka pitalistų, darbininkai juk neturi galimybės samdyti lobistų parlamentuose, duoti dide lius kyšius valdininkams už sau palankių įsta tymų priėmimą. Darbininkai daugelyje šalių būtent tik streikais išsikovojo 8 valandų dar bo dieną, atsikratė baudžiavinių darbo tai syklių, privertė valdžią pri imti įstatymus, teisiniu požiūriu palankius partnerystei gamybos santykiuose. Ypač ryš kus buvo ir iki šiol išliko streikų vaidmuo kuriant civilizuotą gamybos būdą Vakarų Europoje.
Streikų istorija
Demokratinės streikų tradicijos buvo ne svetimos ir Lietuvos darbininkijai. Lietuvoje pirmasis streikas įvyko 1861 metų liepos mėnesį, Turmante (Zarasų rajone). Strei kavo Peterburgo-Varšuvos geležinkelio sta tytojai, protestuodami prieš blogą maitini mą ir darbo užmokesčio sumažinimą. Šis streikas buvo žiauriai nuslopintas, pasitel kus žandarus ir streiklaužius. Bet jis įėjo į darbininkų judėjimo istoriją ir vertas pami nėjimo net mūsų laikais.
Nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje žinomiausiu buvo 1920 m. visuotinis Kauno darbininkų streikas, įvykęs protestuojant prieš profsąjungų veikėjų persekiojimą, jų areštus ir prieš darbininkų judėjimo slopinimą. Šiuo streiku buvo laikinai sustabdyti antidemokratiški politiniai procesai šalyje, iš saugota darbininkų teisė įvairiomis akcijo mis ginti savo interesus. Streikai labai suaktyvėjo 1924-25 me tais ir atvedė Lietuvą prie liaudininkų bei socialdemokratų pergalės 1926 metų Seimo rinkimuose. Tai labai išgąsdino dešiniuosius bei juos remiančią karininkiją, kuri 1926 m. gruodžio 17 d. inspiravo smetoninį perversmą.
Po perversmo streikai ir kitos efektyvios darbininkų priešinimosi eksploatatoriams priemonės buvo uždraustos, darbininkai neteko daug laisvių ir teisių. Nežiūrint to, ramybės darbo rinkoje smetonininkai neuž tikrino, nes nesivadovavo demokratijos ir są žiningos partnerystės gamyboje bei versle principais. Streikai, net juos draudžiant, nenuslopo. Pavyzdžiui, 1934 metais streikavo apie 10 tūkstančių įvairių Lietuvos miestų ir kaimų darbo žmonių. 1937 metais streikais išgarsėjo Kauno statybininkai, privertę val džią nustatyti minimalų darbo užmokestį ir privalomą draudimą šioje ūkio šakoje. Iš vi so 1937 metais streikavo apie 15 tūkstančių darbininkų.
Paskutinis streikų suaktyvėjimas nede mokratiškoje smetoninėje Lietuvoje įvyko 1939 metais. Tuomet buvo pradėta kova prieš savavališką, nederinamą su profsąjungomis, darbininkų ir tarnautojų atleidinėjimą iš dar bo, buvo iškelti kovos su nedarbu reikalavi mai, turėję jau ir politinį atspalvį.
Tarybinis laikotarpis streikų istoriją nu traukė. Formaliai ši teisė egzistavo, bet „darbininkų klasės diktatūra“ to daryti ne leido. Atseit, kaip streikuoti prieš save?
Mūsų laikais piliečių teisė į streikus atgaivinama. Tai dėsninga, nes streikų nei gražiais įkalbinėjimais, nei represijomis nepavyks sutramdyti – juos inspiruoja objektyvios priežastys ir demokra tinės Vakarų Europos, į kurią orientuojamės, tradicijos. Be to, neturi me pamiršti ir nuosavos istorijos, kurioje streikai taip pat užėmė reikšmingą vietą.
Lietuvių kantrybė senka
1990 metais atkūrus Lietuvoje nepriklau somybę ir beatodairiškai diegiant laisvosios rinkos santykius, nepateisinamai sparčiai pradėjo diferencijuotis socialiniai – politiniai interesai. Valdžia, valdoma mažai ką suprantančių apie paveldėtą planinį ūkį užsienio patarėjų, atvirai stojo kapitalistų, svetimųjų ir savųjų „naujųjų lietuvių“ pusėn. Ji igno ravo profsąjungas, trukdė jų kūrimąsi, gąs dino ir klaidino piliečius.
Dėl nusikalstamo įmonių žlugdymo pri sidengus reformų šydu, buvo pagimdytas šalies istorijoje neregėto dydžio nedarbas. Atsirado didelė darbo jėgos pasiūla, kuri laisvosios rinkos sąlygomis leido labai sumažinti darbininkų uždarbius ir į XX amžiaus pradžią sugrąžinti socialinių garantijų sistemą. Labiausiai nuo tokių reformų nukentėjo darbininkai, jų šeimos ir vaikai, netekdamos ne tik šiuolaikinio gerbūvio, bet ir perspektyvos. Ateitį darbo žmonės pradėjo matyti ne savo Tėvynėje, bet svetur. Apie 600 tūkstančių paliko Lietuvą, apie 300 tūkstančių bedarbių kol kas kenčia skurdą savo šalyje! Tai gėdingiausias Lietuvos Nepriklausomybės 20-čio požymis.
Vadinasi, ne be reikalo subrendo nepasitenkinimas valdžia ir darbdaviais. Jį vis garsiau išreiškia profsąjungos, kurių nereikėtų kaltinti už bandymus surengti pirmuosius europietiško masto streikus. Bet Lietuvos darbininkai ir kiti samdomu darbu užsidirbantys duoną piliečiai dabartinių reformų ir krizės sumaištyje kol kas demonstruoja neregėtą kantrybę. Kantriai tylėjo, kai buvo naikinamos jų darbo vietos, nereikalavo žmoniškų atlyginimų, leido naujiesiems kapitalistams lupikauti ir turtėti samdinių sąskaita. Vien už tai mūsų kantriesiems darbininkams ir jų profsąjungoms reikėtų statyti paminklą, – už nuopelnus naujai ekonomikai ir ją atspindinčiai santvarkai.
Dabar, sunkiai kapanojantis iš krizės, streikų nuojauta visuomenėje labai stiprėja ir perspėja, jog konservatorių, liberalų ir oportunistiškų politikų puoselėta ramybė nebus ilgalaikė. Kaip ūkis negali klestėti prarasdamas savo rinkas, taip ir socialiniai-politiniai santykiai negali būti stabilūs, kol naujajame ūkininkavimo būde nepripažįstami lygios partnerystės principai, nuo dirbančiųjų slepiamos įmonių pajamos bei išlaidos, kol darbo žmogui sąlygas (už kiek ir kaip parduoti savo vienintelį turtą – darbo jėgą) diktuoja tik pirkėjai, visokeriopai valdžios remiami.
Valdžia – ne darbuotojų pusėje
Labai blogai, kai šiame darbo rinkos procese pernelyg aktyviai tik vienos subjektų pusės interesus gina valdžia. Tai požymis, kad Lietuva yra oligarchinė valstybė. Tuo tarpu demokratiškose valstybėse, o ne bananų respublikose, valdžia stengiasi būti objektyvi tarpininkė darbininkų derybose su kapitalo atstovais, bando vadovautis ne vien raciona liu išskaičiavimu, bet ir dorovės kriterijais, atjauta ir parama silpniesiems, padėdama formuotis piliečių bendrijai valstybėje.
Tokio savo pareigų supratimo mūsų valdžia dar neturi. Šių pareigų vengia liberalų ideologiją per dažnai remiančios ir opozicinės partijos. Jos elgiasi oportunistiškai, menkina valstybės vaidmenį ūkio ir darbo santykių srityje, tyliai pritaria, kai mokesčiai mažinami turtingiesiems, kai vis didesnė mokesčių našta uždedama ant darbo žmonių pečių. Toks požiūris atkeliavo Reigano ir Bušo laikais iš JAV. Bet net ten jis silpnėja, kai iškilo nauja, artimesnė liaudžiai, demokratų banga. Jos įkvėpėjas Barackas Obama. Jis rinkimų kampanijoje demonstravo visiškai kitokią, nei iki jo buvę prezidentai, pažiūrą į samdomųjų teises ir profsąjungas. Jeigu Makeinas vadindavo profsąjungas verslo griovikėmis, tai Obama pasižymėjo profsąjungų apologetika, žadėjo palengvinti profsąjungų steigimosi įmonėse procedūras, kelti jų vaidmenį ekonominiuose bei socialiniuose procesuose.
Europietiškas socialines garantijas Vakarų valstybėse išsikovojo patys darbo žmones triukšmingų demonstracijų, pergalingų streikų, aktyvių rinkiminių kampanijų keliu. Jie ir socializmo baimė privertė turtinguosius pakrapštyti pinigi nes ir daryti išlaidas proporcingai sukauptam turtui visu gerovės vardan. Streikai paspartino bankrotus firmų bei gamyklų, kurios nesugeba dirbti naujoviškai ir humaniškai santykiauti su samdomaisiais. Taip jie apvalė ūkio sektorių ir prisidėjo prie gamybinių santykių pažangos. Darbo žmonių ryžtinga kova už savo gerbūvį nesužlugdė Vakaru valstybių, bet stūmė jas socialinio progreso, visų gerovės link. Panaši audra artėja ir prie Lietuvos. Kai konservatorių-liberalų aljansas vėl valdžioje, neišvengsime to, kas buvo Vakaruose. Streikai ir demonstracijos skandins tuos politikus ir verslininkus, kurie veržia diržus darbo žmonėms ir įvairiomis gudrybėmis stengiasi „taupymo diržus“ atleisti sau ir savo rėmėjams. Tai nesužlugdys ir Lietuvos. Tik paskatins politikus atsakingiau ieškoti tikrųjų krizės kaltininkų, ginti ne vien bankininkų bei monopolistų interesus, bet ir interesus žmonių, kurie savo darbu kuria pridedamąja vertę, finansuoja mokslą bei kultūrą ir realiai kelia visų gerovę.
A.Brazaitis. Sorosas gąsdina Europą
Trečiadienis, 2010-03-17 17:55 Be temos, Krizė, Politika, Finansai | 0 komentarų
Soroso turtų sukaupimo ir jų panaudojimo paslaptys domina viso pasaulio tiriamąją žurnalistiką ir net detektyvinių romanų rašytojus. Sprendžiant iš užsienio žiniasklaidoje skelbtų publikacijų, galima susidaryti vaizdą, jog šis labai nuovokus finansinių machinacijų žinovas sugebėjo ne tik pasinaudoti laisvojo pasaulio krizinėmis situacijomis, bet net jas sukelti, kad išpeštų maksimalią naudą savo virtualinei imperijai.
1988 metais jis labai naudingai sau padirbėjo pirkdamas ir parduodamas Prancūzijos banko „Société Générale“ akcijas. Prancūzijos teismas pripažino, kad buvo gautas spekuliacinis pelnas, už ką G. Sorosui buvo paskirta piniginė bauda. Žinoma, žymiai mažesnė už sumą, kurią uždirbo spekuliuodamas šio banko vertybiniais popieriais.
1992 metais Sorosas atakavo jau ne atskirą banką, bet Britanijos valiutą – svarą sterlingą. Dideliais kiekiais ją supirko, po to keitė į Vokietijos markes bei Prancūzijos frankus, sukėlė paniką Anglijos finansų rinkoje ir dėl to svaras devalvuojamas. Anglija nepatenka į Europos valiutos sistemą. Kai kurie analitikai mano, kad iš tos akcijos Sorosas uždirbo apie vieną milijardą JAV dolerių.
1993 metais jis atakavo vokiečių markę ir pradėjo įtikinėti pasaulį, jog kils aukso kainos. Iš tikrųjų, neužilgo aukso atsargų pirkimo banga subangavo kaip reikiant, Sorosas skubiai pardavė savo aukso atsargas ir vėl uždirbo didžiulius pelnus.
Daug kas mano, kad ir garsioji 1997 metų Azijos finansų krizė kilo ne be Soroso įtakos.
Kiek Sorosas uždirbs iš dabartinės pasaulio finansų krizės dar niekas nežino. Bet neabejojama, kad ji bus Sorosui naudinga. Jis pats tai viešai pripažino.
Sorosas savo įstaigas bei organizacijas turi maždaug 50-yje pasaulio valstybių. Kai kurių valstybių vyriausybės, pajutusios, kad šis filantropas gali sukelti krizes net turtingose valstybėse ir iš to uždirbti, pabūgo tokios „labdaros“ ir uždraudė arba labai apribojo Soroso veiklą savo šalyse.
Lietuvoje Sorosas pasirodė 1990 metais, įsteigdamas Atviros Lietuvos fondą (ALF), kuris iškėlė sau uždavinį skleisti demokratijos idealus, neleisti įsigalėti valdžios ir tiesos monopoliui. Tuomet, kai siautėjo „megztosios beretės“ ir konservatoriai „triuškino“ sovietizmą ir komunizmą, pamindami Sąjūdžio propaguotas pliuralizmo idėjas, šis fondas atrodė gan pažangiai. Net kairysis savaitraštis „Opozicija“ nekritikavo fondo veiklos, nors puikiai žinojo, kad sorosininkai niekada netaps kairiaisiais, jeigu iš to neturės naudos.
Vis tik vien neigiamai vertinti ALF veiklos negalima. Į meną, leidybą, mokslą ir informaciją investuota per 200 milijonų litų. Išleista nemažai vertingų knygų, kai kurį naudingą darbą atliko šio fondo įkurtos tokios institucijos kaip Žmogaus teisių stebėjimo institutas, „Transparency international“ Lietuvos skyrius, Pažeidžiamų grupių atstovavimo koalicija „Galiu gyventi“ ir kitos. Žinomiausiu tarp jų yra Pilietinės visuomenės institutas, kurio vadovas Darius Kuolys, turi pozicijas elektroninėje žiniasklaidoje ir gana aštriai kritikuoja valdžią. Žinoma, nenutoldamas nuo Soroso ideologijos ir nepažeisdamas jo finansinių interesų.
Neįrodyta, kad sorosininkai ką nors blogo būtų padarę ir Lietuvos finansams. Nors per tą laiką buvo komercinių bankų ir investicinių kompanijų griūčių, buvo problemų finansuose, kilo ne viena valiutų keitimo banga ir t. t. Ar prisidėjo prie to Sorosas ir ar išlošė iš to ką nors – nežinia. Ko gero, tokio pobūdžio biznis Lietuvoje jam per mažas.
Rimtas, tikrai sorosinio masto biznis šviečiasi, kai reikalas liečia visą Europa, jos finansus.
Didžiausia šių dienų sensacija tapo Dž. Soroso samprotavimai apie dabartinę krizę ir Eurosąjungos valiutą eurą. Austrijos dienraštyje „Der Standard“ jis įrodinėja, kad Europos bankai pritvinkę blogais amerikiečių vertybiniais popieriais, kurie sukels jų griūtį ir nusmukdys eurą. Valiuta, kuria iki šiol didžiavosi europiečiai, gali nesulaukti pasaulinės krizės pabaigos – pranašauja Sorosas. JAV nuo tokios tragedijos gelbstisi steigdamos valstybinį „blogų aktyvų“ banką. Tuo tarpu ES delsia ir tokiu būdu neva kasa duobę savo valiutai.
Sunku pasakyti, ar tokia ES kritika nuoširdi, ar tėra sąmoningai sugalvota akcija sumaiščiai Europoje sukelti, iš ko būtų galima labai stipriai uždirbti. Panašios akcijos Soroso veikloje juk ne naujiena. Jeigu ne kasmet, tai kas penkmetis – tikrai. Šiek tiek panašu į stambių prekybos centrų akcijas, kai bandoma pelningai parduoti senstelėjusias prekes. Todėl sunerimti yra dėl ko. Kol kas Soroso institutai nekviečia gelbėti euro, nors jo kursas dolerio atžvilgiu pradėjo smukti. Gal atsitiktinai, o gal ir ne?
Ar Europą nugasdins Soroso pranašystės? Pamatysime netolimoje ateityje. Juk ir kitas, panašus į Sorosą „investuotojas“, J.Rogersas prognozuoja euro žlugimą.Gal susitarė kartu atakuoti Europos valiutą?
Internetinis laikraštis OPOZICIJA, 2010 kovo 10 d.
 Gegužė 2013 |
| P | A | T | K | P | Š | S |
|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | ||
| 6 | 7 | 8 | 9 | 10 | 11 | 12 |
| 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 |
| 20 | 21 | 22 | 23 | 24 | 25 | 26 |
| 27 | 28 | 29 | 30 | 31 | ||
