- Pradžia
- Vartotojų blogai
- a.brazaitis
- Kategorijos "Istorija" archyvas
A.Brazaitis. Pražūtingas nacionalistų patriotizmas
Šeštadienis, 2013-03-09 11:40 Be temos, Krizė, Politika, Istorija, Lietuva | 0 komentarų
Iki šių metų Kovo 11-ąją, pasipuošę tautine atributika, prakaukšėdavo Vilniaus Gedimino prospektu grupė jaunuolių, įsivaizduojančių, kad jie patys patriotiškiausi iš visų patriotų. Šių „tautininkų“ pagrindinis lozungas būdavo „Lietuva lietuviams“. Vilniaus meras Artūras Zuokas šiemet patriotiškiausiems patriotams pasiūlė demonstruoti savo pažiūras ne Gedimino prospekte, bet Neries paupyje. Kaip, beje, ir homoseksualams. Abi šios grupės pasijuto diskriminuojamos. Kuo baigsis mero konfliktas su „patriotais“, dar neaišku. Mat jie grasina teismu ir nesankcionuotomis eitynėmis būtent ten, kur neleidžiama.
Man šie tautiniai patriotai norom nenorom primena pačiais patriotiškiausiais save vadinusius hitlerjugendus, kurie praėjusiame amžiuje irgi triukšmavo, kad ne tik Vokietija, bet ir visa Europa privalo priklausyti vokiečiams. Jie, nešdami svastikas ir deglus Vokietijos miestų gatvėmis, dainavo:
…Von der Maas bis an die Memel ,
Von der Etsh bis an der Belt,
Deutschland, Deutshland uber alles ,
Uber alles in der Welt !
Vokiečiai, valdant naciams, tapo labiausiai nacionalizmo apsėsta ir jo jausmų suvienyta tauta, suvienyta perdėtu išdidumu ir priešiškumu kitoms tautoms bei ideologijoms. Kas iš to išėjo, manau, priminti nereikia – nei Maaso, dabar vadinamo Mastrichtu, nei Mėmelio, dabar vadinamo Klaipėda, neliko Vokietijos žemėlapyje. Buvo nustatytos naujos sienos su Lenkija, Prancūzija, Čekoslovakija ir kitomis kaimyninėmis valstybėmis be Prūsijos, be kitų vokiečių valdytų teritorijų, nes neliko ir Reicho imperijos bei ją šlovinusių dainininkų. Jeigu dabar kai kas nedrąsiai ir iškelia lozungą „Vokietija vokiečiams“, tai tik turkų, lenkų, arabų ir kitų imigrantų pagąsdinimui.
Ką nori pagąsdinti mūsiškiai nacionalizmu svaigstantys jaunuoliai? Daug blogiau, kai šio neapykantos kitataučiams ir kitaminčiams jausmo neatsikrato ir vyresni, garbaus amžiaus piliečiai.
Neseniai perskaičiau konservatoriaus Roko Žilinsko publikaciją, kurioje jis cituoja laišką, pilną neapykantos skaitantiesiems „kolaborantų“ Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos, Liudo Giros kūrinius, nenuverčiantiems praeitį primenančių monumentų ir geriantiems rusišką vodką, užkandant „tarybine“ dešra. Laiško autorius įsitikinęs, kad tik jis vienas gali teisingiausiai vertinti 1940 ir 1990 metų istorines aplinkybes. Ar nepanašu į tai, kad Lietuva turi priklausyti tik „tikriems lietuviams“, o jos istorija – tik „nacionalpatriotams“?
Prisiminiau žurnalisto V.Valiušaičio publikaciją, kurioje cituojamas antismetoniškas partizanų kapeliono J.Lelešiaus-Grafo dienoraštis:
„Guliu šiauduose ir galvoju: dėl ko mes turime vargti, dėl ko mes tik vieni turime nešti tautos kryžių ir vargus? Turėdamas laiko, imu ieškoti viso to kaltininkų…
…Prieinu išvadą, kad biednuomenės socialinė padėtis mūsų Nepriklausomybės laikais jiems buvo nepakenčiama.(…) Darbininkas su savo šeima kentė badą, tuo tarpu kita žmonių dalis ruošė ištaigingus balius, kuriuose dažnai keldavo net naktines orgijas. Tą visą matė varge beskęstantis darbininkas. Jo galvosenoje vyravo neapykanta buržuazijai. Tokių užmirštų ir varge skęstančių šeimų buvo ne viena. Jos būrėsi viena prie kitos vis į didesnius ratelius(…). Juos traukė komunistai. Maskva, nors pati skendo neturte, bet tam pinigų negailėjo. Jeigu mūsų nepriklausomybės laikais būtų buvęs kreipiamas dėmesys į tą vargstančią liaudį, į jos vargingą buitį – to šiandien nebūtų įvykę… Kiekvienas valdininkas jautėsi padėties viešpats.(…) Tarnautojas yra skirtas patarnauti visuomenei. O mūsų valdininkija išbardavo, iškoneveikdavo bemokslį kaimietį, siųsdavo velniop. Pagieža tautoje augo. Vieni dairėsi į Maskvą, antri – į Berlyną, o treti – į Varšuvą (…). Nedovanotinos tai klaidos, nedovanotini apsileidimai, kurie ir privedė tautą prie pražūties. (…) Nereikia Lietuvai elgetų, nes visiems pakanka duonos, nereikia taip pat ir ponų, kurie valgytų kitų prakaitu uždirbtą duoną.
Tokia buvo Lietuva lietuviams. Būtent ši tiesa padeda suprasti kodėl taip, o ne kitaip, klostėsi 1940 metų įvykiai mūsų šalyje.
Tikrai, jeigu nežinotum, kas ir kur rašė, pagalvotum, kad tai panašu į dabartinių „socialfrontininkų“ tekstą. „Patriotai“ galėtų, kaip dabar įprasta, autorių kaltinti kolaborantišku mąstymu, tarnyba kam nors: Maskvai, Berlynui, Varšuvai, Rytams ar Vakarams. Gal nepatriotai ir tie, kas dabar mato praeityje ne vien blogį, kas kuria kritiškus mūsų laikų meno kūrinius, rašo konservatorių dvasiai nemielus straipsnius ir viešai sako, kad ne tokios Lietuvos norėjome?
Aklas, nekritiškas patriotizmas mums kainavo apie 20 tūkstančių miškuose žuvusių jaunų vyrų, maždaug tiek pat miškinių nužudytų tarybinę santvarką rėmusių arba visai nekaltų piliečių ir per 200 tūkstančių ištremtų į Sibirą. Maždaug dešimtmetį nebuvo ramaus gyvenimo, kurio ypač reikėjo norint greičiau užgydyti karo žaizdas. Kai susimąstai prie šių skaičių, kai matai, kad kai kurių galvose ir elgesyje vis dar nesibaigia pražūtingas karas, pradedi galvoti, kas geriau – aklas nacionalizmas, neįvertinantis realybės, ar R.Žilinsko cituojamame laiške smerkiamas pragmatiškasis kolaboravimas?
O gal nei tas, nei anas? Juk šiandien pasaulis pilnas ieškančių naujų civilizacijos kelių, naujų santvarkų.
Žmogus, negerbiantis savo tautos, kalbos ir kultūros, tarybiniais metais buvo vadinamas „Ivanu, ne pomniaščiu rodstva“ („Ivanu, neprisimenančiu iš kur kilęs“). Dabar panašių kosmopolitų, siekiančių naujos Europos federacijos, kurioje ištirptų tautos, jų valstybingumas, ar globalios Lietuvos adoratorių yra ne mažiau, nei internacionalistų tarybiniais metais. Bet ne ką mažiau už kosmopolitus pavojingi agresyvūs nacionalistai. Jie panašūs į narkomanus, kurie savo perteklinių jausmų nesugeba valdyti ir todėl pavojingi. Tie jausmai nukreipiami prieš kitataučius ir kitaminčius. Kaip hitlerjugendų, dievinusių nacių bibliją „Mein Kampf“ ir svajojusių užkariauti pasaulį.
Jeigu tarp šių prieštaringų jausmų vis tik nerandame aiškaus atsakymo sau, tuomet galima nieko negalvojant ruoštis žygiui su lozungu „Lietuva lietuviams!“. Drąsinančią karo dainą užtrauksim, save paaukštinsim? Nors šiandien teisingiausiai skambėtų daina Justino Marcinkevičiaus žodžiais: Tėvyne dainų ir artojų, už ką tu mus šitaip baudi… iš kur šitas pyktis ir kerštas, tas melas vardan Lietuvos?
Žinoma, pagyvenusių žmonių, istorijos skaudžiai pamokytų, linkusių gerbti praeitį ir tarybinę kultūrą, blaiviai vertinti savo laiką, kuriame gyveno, nacionalistiniais lozungais nesuviliosi. Bet mūsų vaikai, 20 metų nuolat, net per valstybines šventes girdintys kovos su vidaus ir užsienio priešais gaidas, gal iš tikrųjų nori paklaidžioti patriotinių jausmų labirintuose, kuriuose yra labai pavojingų posūkių? Vedlių, kad ir kaip būtų gaila, tokioms jaunimo klajonėms netrūksta.
Švęsdami valstybines šventes, matome nemažai renginių, persunktų lozunginio patriotizmo dvasia. Nesakau, kad tautai nereikia patriotizmo. Reikia. Bet tokio, kuris neslopina proto ir neužtemdo akių, kurio antroji pusė nebūtų liguistas avantiūrizmas. Sveikas patriotizmas skatina kritiškąjį pilietiškumą ir nekovoja „už valstybę be žydų, rusų, lenkų, be socialistų ar komunistų“. Būtinai reikia patriotizmo, bet tik tokio, kuris yra civilizacijos pusėje, kuris telkia įvairių tautybių ir įsitikinimų piliečius, siekiant gerovės ne vien išrinktajai tautai ir turtingiesiems.
Mūsų valstybinių švenčių renginiuose ir radijo bei televizijos laidose prasčiausiai atrodo politikai, kurie, gaudami dideles algas, valstybines pensijas ir rentas, bando aukštinti gyvenimą ir „laimėjimus“, kurių dauguma piliečių iš tikrųjų nejaučia. Tai nei kiek nesumažina tragizmo, kai tauta išsivaikšto ir traukiasi baisiau kaip Didžiosios kunigaikštystės žlugimo metais. Kaip reaguoja į tokias politikų kalbas dauguma visuomenės, galima spręsti iš komentarų internetiniuose puslapiuose ir laiškuose žiniasklaidos redakcijoms.
Labai patriotiški politikai ar politikės, atitrūkę nuo piliečių gyvenimo, bendraujantys tik su savimi ir savo bendraminčiais , yra pažangos stabdžiai, nes slopina kritikos ir savikritikos jausmus, skiepija susitaikymo su blogiu nuotaikas, praradę suvokimą apie tikruosius procesus, vykstančius žmonių gyvenime ir sąmonėje, pasmerkia valstybę ir visuomenę stagnacijai. Žinau, kokį pasipiktinimą bedarbiui, arba dirbančiam už minimalią algą darbininkui, skurde skęstančiam pensininkui sukelia tuščios kalbos apie laisvę ir gerovę, kuri daugumai piliečių virto pralaimėjimais ir vilties praradimu. Šių jausmų negali nuslopinti nei lozungai, nei agresyviais šūkiais sustiprintos radikalų demonstracijos. Tik piliečių solidarumas su valdžia, matančia žmonių gyvenimo problemas ir siekiančia jas įveikti, gali praturtinti ne vien valstybinių švenčių turinį, bet ir visuomenės gyvenimą apskritai ne lozunginiu, bet tolerantiškuoju, pragmatiškuoju patriotizmu.
Internetinis laikraštis “opozicija.eu” 2013.03.04
A.Brazaitis. Tautos nelaimė ar garo išleidimas?
Antradienis, 2013-02-26 00:07 Be temos, Krizė, Istorija, Ekonomika, Lietuva | 0 komentarų
Nuo 3,7 milijonų 1989 m. Lietuva sumažėjo iki 2,9 milijonų 2013 metais. Tai pats tragiškiausias reiškinys mūsų tautos gyvenime.
Istorikai bando surasti lietuvių emigracijos požymių dar viduramžiais, siedami dažniausiai šį reiškinį su religine priešprieša, reformacija, didikų rietenomis, vis dėlto tai nebuvo visuotinas reiškinys. Lietuvius pradėta vadinti emigrantų tauta tik XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, kai prasidėjo ekonominė emigracija, nuspalvinta 1963 m. sukilimo ir 1905 m. revoliucijos. Tai buvo pirmoji emigracijos banga, kuri nuplukdė lietuvius ne tik už Atlanto , bet ir į labiau industrializuotas Rusijos gubernijas.
Amžių sandūroje Rusijoje gyveno apie 300 tūkstančių lietuvių. Iki 1914 m. ten jų padaugėjo net 74 tūkstančiais. Kai kurių tyrinėtojų duomenimis, 1880-1914 m. į JAV atvykusiųjų lietuvių buvo apie 400 tūkstančių. Per pirmąją masinės emigracijos bangą šiek tiek lietuvių atsirado ir Anglijoje – apie 4000 , Škotijoje – apie 8000, Kanadoje – apie 4000.
Antroji masinės emigracijos banga įsisiūbavo 1920-1940 metais. Ją sukėlė nepriklausomos valstybės kūrimo sunkumai, vargana karo nualintų miestų padėtis, primityvi pramonė, silpnas žemės ūkis, daugybė mažažemių ir bežemių. Valstybė ir silpnas verslas nesugebėjo darbu aprūpinti nei miestų, nei kaimų varguomenės. Ši ryškiai ekonominė emigracija buvo labiausiai nukreipta į JAV, kur jau buvo palyginti nemažai lietuvių kolonijų. Tuo laiku iš Lietuvos duonos ieškoti į JAV išvyko daugiau nei 100 tūkstančių lietuvių. Ir būtų iškeliavę dar daugiau, jeigu prezidentas F. Ruzveltas, tramdydamas Didžiąją depresiją, nebūtų faktiškai uždraudęs imigracijos, nustatydamas jos minimalias kvotas ir griežtas atvykimo į JAV taisykles. Apribojus galimybę patekti į JAV, lietuvių keliai pasuko Pietų Amerikos link. Ten, į Argentiną, Braziliją, Urugvajų ir kitas Pietų Amerikos šalis, 1933-1940 m. patraukė apie 50 proc. Lietuvos emigrantų
Trečioji, 1944 -1945 m. emigracijos banga buvo labai specifinė. Baigiantis karui Lietuvą paliko apie 60 tūkstančių politinių pabėgėlių, pasitraukusių į Vakarus. Daugiausia buvę smetoninės Lietuvos aukšti valdininkai, kariškiai, inteligentijos atstovai ir hitlerinių okupantų rėmėjai, pabūgę sovietinių represijų.
Šiek tiek panaši į antrąją, tačiau nepalyginama savo mastais, yra ketvirtoji lietuvių emigracijos banga, kuri įsisiūbavo 1990 m. atkūrus nepriklausomybę ir pradėjus neatsakingai griauti šalies socialistinio ūkio struktūras, paleidus nevaldomą, liberalų primestą privatizaciją, kuria labiausiai pasinaudojo nusikalstamos grupuotės, tokios kaip EBSV, kaip dekanidzių klanas Vilniuje, daktarų – Kaune, tulpinių bei šmikinių – Panevėžyje, gaidjurginių bei laivyno privatizatorių – Klaipėdoje. Su apmaudu tenka prisiminti ir gėdingą „Mažeikių naftos“ aferą, siekiant „prie vamzdžio neprileisti Ivano“, ir „Lietuvos dujų“ pardavimą „Gazpromui“, ir bankų bei investicinių kompanijų aferas, ir ryškėjančias naujas ekonominių nusikaltimų kryptis – kyšininkavimą, biudžeto bei ES lėšų grobstymą. Beveik visuose miestuose ir miesteliuose pridygo laukinio kapitalizmo piktžolių. Su jomis iki šiol labai sunkiai ir neryžtingai kovojama. Tokia ne kūrimo, ne reformavimo, ne ekonominių ir socialinių santykių tobulinimo, bet griovimo politika be darbo ir geresnio gyvenimo perspektyvų paliko šimtus tūkstančių darbo žmonių.
1989 m. surašymo duomenis, Lietuvoje gyveno 3,7 milijono žmonių. Jau pirmaisiais „reformų“ metais Lietuvą paliko daugiau nei 80 tūkstančių. Bėgo visur: į JAV pas gimines ir artimuosius, į Ispaniją pamidorų skinti, į Airiją kopūstų auginti, net į Rusiją ir Baltarusiją kartu su išvedama iš Lietuvos tarybine kariuomene. Tačiau neregėtus mąstus emigracija įgijo Lietuvai įstojus į ES ir šios sąjungos didžiosioms valstybėms panaikinus vizų režimą naujų jos narių piliečiams.
Kaltas ne tiek laisvo žmonių judėjimo galimybė, kiek Laisvosios rinkos instituto įpiršta liberali nusikalstama politika, daug kainavusi mūsų šaliai, jos miestams bei kaimams. Kaimai apskritai beveik neteko jaunimo. 2011 m. atlikus gyventojų apklausą buvo konstatuota, kad Lietuvoje jau sunku surasti šeimą, kurios giminės ar draugai nebūtų emigravę. 2011 m. nustatyta, kad 84 proc. gyventojų artimieji yra išvykę gyventi į užsienį. O kiek jų netekome per 2012 metus, kai emigracija dėl konservatorių ir liberalų ūkinės politikos buvo ypač aktyvi?
Vien tamsiomis spalvomis piešti visą praėjusi dvidešimtmetį nenorėčiau. Pripažinkime, kad per tuos metus ne vien nusikaltėliai siautėjo. ES lėšų dėka pavyko išsaugoti ir net pagerinti magistralinius kelius, praturtėjome automobiliais, pradėjo dirbti viena kita, dažniausiai užsienio kapitalo, šiuolaikiška įmonė, miestai pagražėjo naujos architektūros namais, net privačiame gyvenime plačiai paplito informacinės technologijos, mobilieji telefonai, internetas.
Bet tai nublanksta prieš didžiausią nelaimę – masinę emigraciją.
Nuo 3,7 milijonų 1989 m. Lietuva sumažėjo iki 2,9 milijonų 2013 metais. Tai pats tragiškiausias reiškinys mūsų tautos gyvenime.
Kaip jis atsispindi demografinėje mūsų miestų statistikoje? Pateiksiu tik keletą pavyzdžių. Štai Vilnius, kuriuo politikai mėgsta didžiuotis kaip klestinčiu miestu. Mūsų sostinės demografinės raidos viršūnė buvo pasiekta 2005 metais. Tuomet čia gyveno 577000 žmonių. O 2012 m. liko tik 523000. Kaunas daugiausiai gyventojų turėjo 1989 metais – 419000, o dabar liko tik apie 311000. Klaipėda, neva klestintis uostamietis, aukso metus gyveno 1992-aisiais, kai buvo priskaičiuojama 207000 gyventojų. Dabar – tik 160000. Didmiesčio statusą prarado Panevėžys, 1989 m. turėjęs 126480 gyventojų, o dabar jau nepriskaičiuojantis ir 100000. Prie didmiesčio statuso praradimo ribos artėja ir Šiauliai, 1989 m. turėję 146000 gyventojų.
Taupydamas žurnalo plotą nepateikiu demografinės raidos statistikos mažesniuose miestuose , miesteliuose ir kaimuose. Ten skaičiai dar liūdnesni – nerasime nė vieno nenukentėjusio, nesumažėjusio. Tarp išlikusių gyventojų vyrauja senoliai, darbo nesurandančio jaunimo likučiai arba dėl nedarbo ir nusivylimo degradavę buvę kolūkiečiai.
Tai leido analitikams viešojoje erdvėje prabilti apie lietuvius , kaip nykstančią tautą.
Štai tarptautinė rinkos tyrimų kompanija „Euromonitor International“ spaudai išplatintame pranešime teigia, kad pagal depopuliaciją Lietuva ir Latvija artimiausiame dvidešimtmetyje bus paskutinėje vietoje Europoje. Baltų ainiai sparčiai nyksta. 2030 m. Lietuvoje liks tik 2,8 milijono gyventojų, Latvijoje – 1,7 milijono. Tai nevadinčiau abejotinomis prognozėmis. Jos gana optimistiškos. Turbūt šios kompanijos specialistai tiki, kad vis tik pagerės gimstamumo ir mirštamumo balansas. Juk numatomas nedidelis mažėjimas: nuo 2,9 milijonų 2013 m. tik iki 2,8 milijonų 2030 metais. Vadinasi per 17 metų Lietuvoje sumažės gyventojų vos 100 tūkstančių. Tai reiškia, kad palyginus su dabartiniu dešimtmečiu, kai kasmet emigruodavo po 30-40 tūkstančių, ateityje faktiškai prognozuojamas demografinės situacijos stabilizavimasis; emigrantų ir imigrantų srautai beveik susilygins. Tikimės, kad ir socialdemokratų politika, siekiant stabdyti emigraciją ir mažinti jaunimo nedarbą, duos šiokių tokių rezultatų.
Nejaugi iki 2030 m. emigracija sumažės?
Nejaugi pradės masiškai grįžti į Tėvynę išvykusieji?
O gal, pripažįstant nenugalimus globalizacijos reiškinius, tikimasi, kad tokia gera geografiniu ir klimatiniu požiūriu Lietuvos erdvė neliks tuščia dėl kito reiškinio – imigracijos? Nors apmaudu, bet tuomet reikėtų pripažinti, kad ateities Lietuva taps panaši į kai kuriuos Olandijos, Prancūzijos ir kitus Vakarų Europos globalizuotus miestus, arba į lietuvių pamėgtą Londoną, kur istoriniai čiabuviai jau tampa mažuma.
Sunku patikėti, kad netenkanti jaunimo valstybė galėtų pasiekti Vakarų valstybių gerovės lygį.
Lietuviai, įvairių emigracijos bangų užgrūdinti, pelnytai vadinami viena labiausiai linkusių emigruoti tautų. Juk jau dabar net 40-tyje valstybių yra lietuvių bendruomenes. Jos aktyvios ir stiprėja Airijoje, Anglijoje, JAV, Vokietijoje Ispanijoje, Prancūzijoje, Norvegijoje, Švedijoje, atgimsta Argentinoje, Australijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Belgijoje, Brazilijoje, Italijoje, kuriasi Estijoje, Graikijoje, Gruzijoje, Moldovoje, Naujojoje Zelandijoje, Norvegijoje, Olandijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Uzbekijoje ir kitur. Naujosios emigracijos bangos atstovai įvairiuose kraštuose steigia savas mokyklas, kultūros židinius, leidžia savąją spaudą, kuria internetinius tinklus ryšiams su Lietuva palaikyti. Žodžiu, mūsų tautos tarptautinė bazė stiprėja, tad gal lietuviai, kaip kita pati judriausia pasaulio tauta – žydai, vis tik neišnyks.
O gal kito kelio neturime, gal emigracija yra susikaupusio garo išleidimas, kad nesprogtų nepriklausomybę atkūrusi valstybė? Juk ji nepajėgi tiek žmonių aprūpinti darbu, suteikti jiems šiuolaikišką uždarbį ir socialines paslaugas, sudaryti sąlygas stabiliai tautos reprodukcijai.
Gal susitraukti, sumažėti mums yra istorinė būtinybė?
Kolektyvizmą pakeitė liberalų išaukštintas individualizmas. Verslininkai, nuo kurių daugiausiai priklauso šios problemos sprendimas, galvoja tik apie savo pelnus, net pigią darbo jėgą įsivežti iš trečiųjų šalių. O jei sugrįžusių šimtų tūkstančių tautiečių valdžia nepajėgtų įdarbinti, nemokėtų jiems padorių atlyginimų, tai net NATO neapsaugotų Lietuvos nuo maišto. Abejotinos galimybės sustabdyti emigraciją. Dar labiau abejotinos viltys atstatyti buvusį gyventojų skaičių.
GAIRĖS Nr.1, 2013 m. sausis
A.Brazaitis. Laidojimas – ne vien „graborių“ reikalas
Šeštadienis, 2013-01-26 16:42 Be temos, Istorija, Laidojimas, Kremavimas | 0 komentarų
Kremavimas – mirusiojo kūno sudeginimas – yra daug humaniškiau, negu supūdyti žemėje. Baltų gentyse palaikų deginimas su atitinkamomis pagoniško tikėjimo ceremonijomis buvo praktikuojamas nuo gilios senovės.Net priėmus krikščionybę ši tradicija laikėsi ilgai ir buvo sunaikinta tik tada, kai Katalikų bažnyčia uždraudė kremaciją, kaip prieštaraujančią religinei dogmai apie pomirtinį gyvenimą ir mirusiųjų prisikėlimą. 1964 m. šis absurdiškas draudimas buvo panaikintas.
Maždaug apie 1968 metus tuometis LTSR Ministrų tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas Ksaveras Kairys pasikvietė mane, dirbusį Ministrų tarybos Kultūros skyriuje, ir pavedė ištyrinėti, kokia kapų priežiūros tvarka yra kaimyninėse respublikose, kaip ten diegiamos pilietinės laidojimo tradicijos, saugojama atmintis apie mirusiuosius. K. Kairio kompetencijos sričiai priklausė respublikos komunalinis ūkis, jis matė, kad gaunama vis daugiau piliečių laiškų, kuriuose buvo kritikuojama vietinė valdžia už prastą kapinių priežiūrą ir įsigalinčią miesčionišką madą ant artimųjų kapų statyti neestetiškus antkapius, vicepremjero žodžiais tariant, „lenktyniaujama siekiant atridenti kuo didesnį akmenį, pastatyti kuo aukštesnį kryžių“. Be to K. Kairį domino kapinių administravimo, finansavimo ir kiti klausimai.
Vykdydamas šią užduotį lankiausi Rygoje, Taline, Minske, Lvove. Ten, vėliau kitose užsienio valstybėse domėjausi kapinių kultūra, antkapinių paminklų architektūra, laidojimo tradicijomis. Kai savo pastebėjimus pateikiau K. Kairiui, jis iškėlė šią problemą Ministrų tarybos posėdyje, pasiekė, kad būtų spartinama šarvojimo patalpų statyba bei įrengimas miestuose ir stambesnėse gyvenvietėse, pradėta griežtai reikalauti iš vykdomųjų komitetų daryti tvarką kapinėse. Nuo tada prasidėjo ir šioks toks antkapinių paminklų reglamentavimas, padidėjo reikalavimai jų estetinei išvaizdai. Pradėta galvoti ir apie kremavimo galimybes bei urnų laidojimą. Lietuva tapo pavyzdine kapų tvarkymo respublika visoje buvusioje Tarybų Sąjungoje.
Tačiau labai rimtai laidojimo problemos iškilo tik dabar, kai net nedideli miesteliai susidūrė su žemės trūkumu kapinėms, kai laidojimas Petro Cvirkos aprašyto „graboriaus“ Franko Kruko pavyzdžiu tapo verslu, kur svarbiausia – pinigai. Visų problemų, susijusių su mirusiųjų laidojimu, neaprašysiu. Noriu paliesti tik naują, dabar ryškiai iškilusią kremavimo ir urnų laidojimo problemą.
Dabar laidojimas kremuojant paplitęs visose civilizuotose valstybėse, net pačiose katalikiškiausiose. Kol Lietuvoje nebuvo krematoriumo, laidojimo firmos kremuoti mirusiuosius dažniausiai veždavo į religingąją Lenkiją. Pastačius krematoriumą Kėdainiuose, ši problema išspręsta, tad sparčiai daugėja laidojimų ne tradiciniuose karstuose, bet urnose. Taip tarsi sugrįžta pagonybės laikai, kai ant laužų sudegintų velionių pelenus molinėse urnose mūsų tolimieji protėviai užkasdavo pilkapiuose. Arba išbarstydavo kapo duobėje.
Po mirties buvo sudeginti mūsų didieji kunigaikščiai Mindaugas, Vytenis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis. Mūsų laikais kremuoti žinomi kultūros ir meno žmonės – dainininkai Vytautas Kernagis, Janina Miščiukaitė, dailininkai Raimundas Sližys ir Raimundas Mikšys, teatro ir kino artistė Eugenija Pleškytė. Urną su žymaus tarybinio veikėjo Antano Barkausko pelenais priglaudė jo artimųjų kapas Babtų kapinėse Kauno rajone. Iš svetimų kraštų į Lietuvą urnose sugrįžta vis daugiau ir daugiau mūsų emigrantų.
Kremavimas plinta. Pirmiausia todėl, kad mūsų laikų jaunimas labai judrus, dažnai keičia savo gyvenamąją vietą ne tik Lietuvoje, bet emigruoja ir į svetimas šalis. Iškyla artimųjų kapų priežiūros sunkumai. Iš kitos pusės, ir valdžia nesugeba plėsti kapinių teritorijų. Didėja žemės įsigijimo, kapinių įrengimo bei tvarkymo išlaidos. Todėl išeitis matoma kolumbariumuose.
Kolumbariumas – tai urnų su mirusiojo palaikais laikymo patalpa, koplyčia, rūsys, specialiai pastatyta memorialinė siena, pastatas, net gražiai įrengta bendrų kapų pavidalo monumentali vieta kapinių žemėje. Šiems statiniams suteikiamas memorialinio paminklo statusas, jie tvarkingose valstybėse dažniausiai prižiūrimi atitinkamų valstybės institucijų lėšomis. Taip išreiškiama pagarba buvusiems savo šalies piliečiams, savo istorijai.
Gražus tokio pagerbimo pavyzdys yra Vilniaus Tuskulėnų ramybės parko kolumbariumas, kuriame palaidoti stalinizmo aukų palaikai. Klaipėdoje pastatytas visiems piliečiams skirtas kolumbariumas. Bandyta tai padaryti ir Kaune. Deja, Petrašiūnų kolumbariumas primena istoriją su „meniškais“ vamzdžiais ant Neries krantų, pastatytais Vilniui ruošiantis Europos kultūros sostinės renginiams. Šie „paminklai” vilniečiams asocijuojasi su kanalizacija. Kauno kolumbariumas labai tiksliai atspindi šio lotyniško žodžio reikšmę. Columbarium pažodžiui reiškia – „karvelidė“. Kauniečiai nenori artimųjų pelenus laikyti geležinėje karvelidėje ir todėl tikisi, kad miesto valdžia kada nors pastatys žmonių gyvenimo atminimui vertą kolumbariumą, kurį galima bus vadinti paminklu.
Jau dabar apklausos rodo, kad apie 70-80 procentų gyventojų norėtų būti laidojami po mirties gražiuose ir gerai prižiūrimuose kolumbariumuose. Žinoma, ir kainos už šią paslaugą turėtų būti prieinamos visiems, net ir neturtingiesiems. Internete radau vieno lietuvio pastabas, pamačius Kauno kolumbariumo nuotraukas ir sužinojus, kiek už palaidojimą jame ima kauniečių mylima valdžia. Jis rašo: „Mačiau daug kolumbariumų užsienyje, todėl saviškiams buvau prisakęs, kad mane tik taip palaidotų. Bet kai pamačiau Petrašiūnuose… Man atrodo, kad kolumbariumai nėra tinkamas objektas naujovėms, tegu ir su tautiškais raštais. Dar apie pinigus. Užsieny išsipirkus vietą šeimai jokių papildomų pinigų už antrą, trečią urną nereikia mokėti. Klaipėdoj, skaičiau, planuoja imti per mėnesį apie 30 Lt. Atseit, už priežiūrą. O ką ten reikia prižiūrėti? Žodžiu, vėl kažkokiai UAB visos kortos į rankas– kiek norės, tiek spaus”.
Aktualu yra ir kolumbariumų vieta. Kol kas savivaldybės orientuojasi į veikiančias, nutolusias nuo miestų kapines. Tai klaidinga. Kolumbariumams vietos galima rasti pačiose seniausiose, istorinėse kapinėse, jose išnaudoti sienas, galimybes įrengti požemines erdves, rūsius. Mažesnius kolumbariumus galima būtų statyti ir apleistų, pamirštų kapų vietoje, perkeliant iš jų į kolumbariumą žmonių palaikus.Taip būtų atgaivinamos ir sutvarkomos senosios kapinės, išreiškiamas ryšys tarp senovės ir dabarties. Tokiuos kapinės būtų dažniau lankomos, išryškėtų jų kultūrinė paskirtis.
Kolumbariumų statybos ir įrengimo klausimai jau aktualūs visų miestų bei rajonų savivaldybėms. Norėčiau palinkėti jų vadovams šio reikalo nepavesti vien mūsų laikų graboriams, kurie, vadovaudamiesi liberalų ideologija, čia mato tik gerą biznį. Kolumbariumai turi būti monumentalūs, atspindėti pagarbą mūsų mirusiems piliečiams. Neturtingiems ir turtuoliams. Juk mirtis sulygina visus. Už laidojimą juose neturėtų būti plėšiamos tūkstantinės sumos,o jų priežiūra turėtų tapti valdžios garbės reikalu.
Žurnalas GAIRĖS. 2012.12.12. Nr.10
A.Brazaitis. Politinės manipuliacijos ir žalos atlyginimo svajonės
Sekmadienis, 2012-12-30 13:09 Be temos, Politika, Istorija, Užsienis, Lietuva | 0 komentarų
Sugriuvus Tarybų Sąjungai ir visiškai žlugus Gorbačiovo planams pertvarkyti šalį, 1991 m. liepos 29 d. Borisas Jelcinas ir Vytautas Landsbergis pasirašė sutartį, kuria buvo padėti pamatai dalykiškam naujų nepriklausomų valstybių Rusijos ir Lietuvos bendradarbiavimui. Sunkus buvo laikotarpis. Nors kilo daug klausimų, kaip šį bendradarbiavimą plėtoti, vis tik visuomenė sutartį sveikino ir tikėjosi, kad būtent geri santykiai su Rusija padės atgaivinti griūvančią ekonomiką, bent šiek tiek įvykdyti tuos gerovės pažadus, kuriuos tautai žadėjo „Sąjūdis“ ir jį pasisavinę konservatoriai. Deja, Landsbergio - Vagnoriaus reformos ir tautos supriešinimo politika šias viltis visiškai pražudė.
Kylanti nepasitenkinimo audra nieko gero valdantiesiems nežadėjo. Aiškiai matėsi, kad artėjančiuose Seimo rinkimuose jie pralaimės. Štai tuomet konservatoriai, siekdami nesuteikti galimybių Brazausko šalininkams naudotis tikrai geros sutarties su Rusija vaisiais, metė idėją organizuoti referendumą dėl Tarybinės kariuomenės išvedimo ir žalos už okupaciją atlyginimo. Taip prieš pat rinkimus, kurie turėjo įvykti 1992 m. spalio mėnesį, birželio mėnesį skubiai organizuojamas referendumas, nes atseit būsimoji valdžia gali ir okupacinės kariuomenės neišvesti, ir žalos atlyginimo nesiekti.
Kad referendumas pavyks, abejonių nebuvo. Juk po Sausio 13-osios tragiškų įvykių antirusiškos nuotaikos buvo neregėtoje aukštumoje, be to, kas gali prieštarauti, kai prašoma pinigų ir skurstantiems žmonėms įrodinėjama, kad tokiu būdu bus galima žymiai pagerinti gyvenimą? Niekas negalėjo pasisakyti prieš referendumą, net prie valdžios artėjantys buvę komunistai siekė jo pozityvių rezultatų, nors netikėjo, kad referendumu galima bus priversti rusus elgtis pagal lietuvių norus.
Po referendumo ir po Seimo rinkimų valdžion atėję A. Brazausko šalininkai iš tikrųjų nuosekliai vykdė tik vieną referendumo užduotį, siekė tarybinės kariuomenės išvedimo ir tai padarė, nes ir Rusija, nenorėdama aštrinti santykių su maištaujančia kaimyne, to siekė. Po 1991 metų geros kaimynystės sutarties pasirašymo juk dėl kariuomenės išvedimo jokių problemų neliko nei tarptautinės teisės požiūriu, nei dvišalių santykių su Rusija požiūriu.
Tačiau žalos atlyginimo klausimas įstrigo ilgam ir, dvišalių santykių su Rusija požiūriu, tapo neišsprendžiamu.
Ne todėl, kad apie tai Putinas ir jo šalininkai net kalbėti nenori, bet ir todėl, kad šiuo klausimu jį palaiko net pikčiausi jo oponentai. Ir pozicija, ir opozicija susivienijo. Mums tai nemalonu, bet rusų požiūriu visiškai logiška. Atlyginsi Lietuvai – parašys ir kitos buvusios TSRS respublikos. O jos iki šiol panašių pretenzijų Rusijai nereiškia. Be to, Rusijos deklaracija apie TSRS teisių perėmimą, rusų manymu, pirmiausiai reiškia tik buvusių tarptautinių skolų ir kitų ekonominio bei diplomatinio pobūdžio įsipareigojimų perėmimą, kad būtų išvengta TSRS griūties sukelto tarptautinio chaoso. Rusija šį įsipareigojimą sėkmingai įvykdė, TSRS skolas padengė, šios naštos neperkeldama ant kitų TSRS respublikų, ir dabar pareiškia, kad ši tema išsemta. Apie žalos atlyginimą, kurios tikisi vien Lietuva, net girdėt nenori.
Tas „drąsus reikalavimas“ atlyginti žalą už okupaciją liko tik konservatorių vidaus politikos manipuliavimo priemone. Eiliniuose Seimo rinkimuose 1996 metais jie triukšmingai kaltino A. Brazauską ir jo vadovaujamą LDDP, jog būdami valdžioje tylėjo ir nieko nepadarė, kad iš Rusijos išreikalautų tuos mistinius 20 milijardų dolerių, kuriuos priskaičiavo kaip okupacinę žalą. Sukeltas triukšmas padėjo konservatoriams ir jų satelitams susigrąžinti valdžią. Bet, būdami valdžioje, konservatoriai žalos atlyginimo kortos užsienio politikoje jau aktyviai nenaudojo. Ją iškeldavo tik tuomet, kai reikėjo viduje pakurstyti antirusiškas aistras, kad sutelktų savo išsibėgiojantį elektoratą.
Nepadėjo.
Nepriminsiu ilgos ir painios istorijos nuo tų laikų. Valdžios keitėsi, bet žalos atlyginimo klausimas nejudėjo iš vietos. Buvo sudarinėjamos komisijos, derybininkų grupės, bandyta rusus paveikti ir gražiuoju, ir piktai triukšmaujant, bet… vien žala Lietuvai padaryta. Geros kaimynystės santykių su Rusija neturime ir nežinia kada turėsime.
Atėjo eilinė 2012 metų valdžios kaita. Konservatoriai vėl nustumti į opoziciją. Tačiau kaip visuomet „žalos atlyginimo“ nepalieka pozicijai be savo priežiūros. Vėl kairiesiems kabina akmenį ant kojų.
Per visą savo valdymo kadenciją tylėję, 2012 metų rugsėjo mėnesį konservatoriai sudarė Vyriausybinę komisiją sovietų okupacinės žalos atlyginimo klausimams atnaujinti, nustato net datas, kada komisija privalo pateikti siūlymus Rusijai prispausti. Tikėjosi, kad tai paveiks rinkėjus ir padės išlikti valdžioje. Bet bėda tame, kad niekas nežino, kaip prispausti supykintą didžiąją kaimynę. Net komisijos vadovė Birutė Burneikienė, patikimiausias konservatoriams žmogus, neužilgo prabyla, jog naivu tikėtis derybų su Rusija šiuo klausimu. Vadinasi, ir vėl žalos atlyginimo tema liko tik konservatorių vidus politikos manipuliavimo priemonė, būdas nuolat kaltinti kairiuosius, atseit „nesiskaitančius su piliečių nuomone, pareikšta referendume“.
Netikėtai konservatorius parėmė žinomas žurnalistas Česlovas Iškauskas, nesenai paskelbęs straipsnį sensacingu pavadinimu „Latviai mus lenkia okupacijos žalos atlyginimo fronte“.
Nemanau, kad latviai vyriausybiniu lygiu rimtai imasi šio beviltiško darbo, todėl ir nesiryžtu perpasakoti šio straipsnio. Bet negaliu nutylėti, kad jis sulaukė daug įdomių komentarų. Jų bendriausia mintis ta, kad naujoji Lietuvos valdžia, ko gero, ryžtingiau keis Lietuvos santykius su Rytų kaimynais, nekels skandalų dėl žalos kompensavimo. Iškauskas sužadino norą pareikšti nemažai piktų žodžių konservatorių politikai Rusijos atžvilgiu, bet taip pat paskatino netylėti ir konservatorių propagandistus. Jie pripažįsta, kad Rusija tik šaiposi iš tokių iliuzijų, bet tai, jų nuomone, nieko baisaus, reikia būti kantriems, žalos atlyginimo temą reikia kelti ne tik dvišalių santykių su Rusija lygmenyje, bet ir tarptautiniu mastu, pirmiausiai ES. Šaipydamasis iš tokių konservatorių vilčių, vienas komentatorius siūlo sudaryti uabą iš Landsbergio, Abramikienės ir Svarinsko, pavadinti jį svarbiausiu Lietuvos atstovu ir pavesti iš naujo skaičiuoti, kiek žalos rusai pridarė Lietuvai. Bet kartu perspėja, kad į tai jokio dėmesio rusai nekreips. Gal tik eilinį kartą pakels dujų bei elektros kainas lietuviams? „O šiaip tai kvailių darbas, – mano kitas komentatorius, – kai su rusais net nesutariama, ar Lietuva buvo okupuota, ar gelbėdamasi nuo hitlerininkų pati įstojo į TSRS.“ Kai kas mano, kad daugiau šansų išreikalauti kompensacijos turime ne iš rusų, bet iš JAV, kad leido Stalinui inkorporuoti Lietuvą į TSRS. Primenamas vaizdelis iš senųjų fotografijų, kuriose „taikos pypkę“ patenkinti rūko Ruzveltas, Stalinas ir Čerčelis Jaltos konferencijoje, kai buvo dalijama Europa.
Iškauskas turbūt nesitikėjo, kad savo rašiniu sukels tiek piktų žodžių visiems valdantiesiems, pirmiausiai konservatoriams, pradėjusiems neatsakingas reformas, sugriovusiems ūkį, išauginusiems socialinę atskirtį ir sukėlusiems didžiulę priešpriešą tarp „reformose“ laimėjusiųjų ir pralaimėjusiųjų. Tokių komentarų autoriai mano, kad kompensuoti už žalą turėtų tie, kas iš tikrųjų pridarė skriaudų žmonėms, kas pasisavino visiems priklausiusius turtus, o tik po to spausti rusus, net ir lenkus, kurie taip pat priskirtini prie okupantų – už Vilniaus krašto nuskurdinimą ir sulenkinimą.
Siūlantiems kelti okupacijos problemas į tarptautinį lygį patariama nepamiršti, kad 2013 metais Lietuva vadovaus Europos tarybai, o Rusija – Didžiajam dvidešimtukui „G20“. Svoriai ir galimybės nesulyginami. Nei Vokietija, nei Prancūzija, nei JAV nepalaikys lietuvių kivirčo su rusais. O ką kalbėti apie Kiniją arba Indiją? Todėl tenka pripažinti, kad kompensaciją galima gauti tik per geros kaimynystės santykius, per savitarpiškai naudingus ūkinius ryšius, kai neaštrinami skirtingi politiniai požiūriai ir prieštaringi istorijos faktai. Dėl to ir rusai būtų patenkinti ir mes galėtume ramiau gyventi, ne skursti, bet nuosekliai eiti gerovės kryptimi. Stebint politines manipuliacijas ir žmonių nuomonių kaitą, ko gero galima daryti išvadą, kad 1991 metų referendumą pakartojus šiandien, rezultatai būtų kiti.
Internetinis laikraštis OPOZICIJA, 2012.12.07
A.Brazaitis. Ar suderinami mokslas ir religija?
Pirmadienis, 2012-02-13 21:46 Be temos, Religija, Istorija | 0 komentarų
Nemažą tikinčiųjų ir laisvamanių dėmesį patraukia retkarčiais žiniasklaidoje skelbiamos publikacijos religine tematika. Pavyzdžiui, vasario 5 d. „Delfyje“ pasirodė prof. Jono Grigo straipsnis „Mokslas ir religija: ar jie suderinami?“. Tema intriguojanti, todėl netenka stebėtis, kad pagal komentarų skaičių tapo beveik rekordininke: vos parą pabuvusi pirmajame puslapyje sulaukė apie 1000 atsiliepimų. Bandžiau suskaičiuoti kurių – tikinčiųjų ar laisvamanių – daugiau. Bet nepavyko. Apytikriai pasakyčiau, kad vienam laisvamaniui oponavo 2-3 tikintieji.
Nors straipsnyje primenama, kad mokslas, siekdamas suprasti Gamtos ir Visatos mechanizmus, o religija – jų prasmę, negali būti atskirti, vistik autorius sąžiningai pripažino, kad paskelbus Č. Darvino knygą „Rūšių kilmė“, mokslas ir religija stojo į priešiškas pozicijas, pirmauti ėmė tai viena, tai kita pusė, tuomet daugelis mokslininkų tapo nepakančiais religijai, kaip kitados Bažnyčia buvo netolerantiška mokslui. Bet straipsnyje aiškesnio atsakymo į antraštėje iškeltą klausimą nepateikiama ir tai paskatino gyvą diskusiją.
Žinoma, į publikacijas tikėjimo tema kiekvienas žmogus žiūri pro savo išsilavinimo bei įsitikinimų prizmę, pateikdamas pats sau arba visuomenei skirtingus „tiesos“ įrodymus.
Manau „Laisvosios minties“ skaitytojus labiausiai domins, kaip į J. Grigo straipsnį atsiliepė ateistai, todėl pateikiu keletą jų samprotavimų.
Pirmai komentarų grupei priskirčiau kategoriškuosius.
Kategoriškasis komentaorius rašo, jog net kalbos negali būti apie legendų ir šamanų mitų pagrindu sukurtos religijos suderinnamumą su mokslu. Tik fantastų ir emocingų žmonių galvose gali kilti mintys apie religijos suderinamumą su mokslu. Žmonės religiją susikūrė savo malonumui ir ja naudojasi kaip raminančiu vaistu, kad nustumtų niūrias mintis, kai susiduria su gyvenimo problemomis, mirtimi ir gamtos jėgomis. O mokslas remiasi faktais, bandymais ir tikrais gyvenimo duomenimis. Gal religiją galima būtų suderinti su menu, kur lemiamą vaidmenį turi emocijos, tik ne su mokslu. Tartum papildydamas tokį požiūrį apie religijos kilmę iš mitų bei emocijų, kitas komentatorius rašo, kad Naujasis testamentas sudarytas iš maždaug 4000 nuorašų ir 25 000 fragmentų graikų kalba, parašytų apie 50-120 m. e. metus. Jose daugybė nuorodų, arba tiesiog kopijų iš Senojo Testamento. Seniausiu laikomas perrašytas Pauliaus laiškas tesaloniečiams. Manoma, jis rašytas apie 50 m. e. metus – maždaug 20 m. po Jėzaus nukryžiavimo. Nėra nei vieno autentiško dokumento. Visi – tik ranka perrašinėtos kopijų kopijos. Seniausi autentiški dokumentai apie krikščionybę datuojami II amžiumi. Į lotynų kalbą juos pirmą kartą Naujajame testamente išvertė šv. Jeronimas (347-420 m.) ankstyvosios krikščionybės laikais.
Tai vienintelis netiesioginis Kristaus buvimo „įrodymas“. Moksliniu požiūriu labai silpnas įrodymas.
Kitas komentatorius, nurodęs, kad jis buvo kunigu, papildo šiuos duomenis, pabrėždamas, kad žmones lengva apmulkinti biblinėmis pasakomis, nes daugelis net nežino, kas ta Biblija. Jis nurodo, kad pirmo tūkstantmečio pradžioje buvo daugybė padrikų senovinių rankraščių įvairiomis kalbomis (daugiausia aramėjų ir graikų), kuriuose buvo visiškas haosas, ir niekas nieko nesusigaudydavo. Imperatoriaus Konstantino nurodymu jo sukurta organizacija „Korektorija“ sutvarkė tuos padrikus įvairių epochų raštus iki „Biblijos“ ir „Evangelijų“ lygio. Seniausias dabar žinomas originalas datuojamas 331 m. PO KRISTAUS. Beje, visi tekstai aramėjų kalba buvo uždrausti, nes prieštaravo krikščionių dogmoms. Palikti tik graikų kalba. Jokiuose išlikusiuose Kristaus laikų raštuose Dievo sūnus neminimas. Net apie patį Kristų originalių užuominų niekur nėra. Visi pasakojimai – iš Evangelijų, kurios buvo pradėtos rašyti pagal girdėtus „Kristaus mokinių“ pasakojimus jau po kelių dešimtmečių nuo JO mirties, kai nebebuvo nei gyvų liudytojų, nei tkslių duomenų.
Komentaruose yra įdomus pastebėjimas, kad mūsų laikų dvasininkai, skirtingai nuo viduramžių, mažai dėmesio skiria Velniui. O juk tai antroji religijos dalis. Dabar Pragaras ir velniai nutylimi todėl, kad tai labai antimoksliška ir šiek tiek daugiau išsilavinusiems sunku tuo tikėti. Komentatorius mano, kad ateis laikas, kai ir į Dievo mitą žmonės žiūrės panašiai kaip į Velnio mitą.
O štai matyt socialistinių įsitikinimų komentatorius įrodinėja, kad krikščionybė Europje sparčiai plito tik todėl, kad ji tapo feodalinės visuomenės valdymo dalimi ir pati virto stambiausiu feodalu. Dabar ji tarnauja kapitalistams, ugdydama darbo žmonių paklusnumą, nusižeminimą ir susitaikymą su išnaudojimu. Neturtingus žmones piktina prabangus dvasininkų aukštuomenės gyvenimas, iš feodalizmo laikų paveldėta ir bažnyčiose bei cerkvėse eksplotuojama apeigų ir aprėdų pompastika, muzika ir kiti emociniai efektai.
Komentaruose radau įdomius apklausų duomenis, atliktus JAV: 80 procentų mokslininkų prisipažino esą ateistais ir tik 20 procentų – tikinčiaisiais. Gamtos ir tiksliųjų mokslų grupėje šis santykis ateistų naudai dar didesnis.
Kadangi komentarų, palaikančių nuomonę, jog tikintieji į religijos kilmę žiūri nemoksliškai yra daug, apsiribosiu tik išvardintais.
Antrai komentarų grupei priskirčiau politiškus, liečinčius Romos Katalikų bažnyčios istoriją. Juose labai aštriai kritikuojamas Vatikanas. Pirmiausiai primenami jo rengti kryžiaus karai ir smurtinis pagonių krikštas.
Pirmąjį Kryžiaus žygį (Izraelin) paskelbė popiežius Urbonas II 1095-11-25. 1095-1291 Kryžiaus žygių aukos: 2-5 mln. civilių.
1209-49 Keturių kryžiaus žygių metu, inicijuotų popiežiaus Inocento III, nužudyta nuo 200 tūkst. iki 1 mln. kitų tikėjimų žmonių.
Ispanijoje buvo nužudyta apie 7 mln. saracėnų.
Prievarta skleidžiant krikščionybę Saksų, Danų, Švedų ir Norvegų žemėse, nužudyta apie 2 mln. gyventojų.
1147 m. – pirmasis kryžiaus žygis į Sarmatų žemes (popiežiaus Eugenijaus III), gyvenusius nuo Rugijos salų iki Vyslos. Vėliau – kitų genčių (prūsų, žemaičių, kuršių, estų, lietuvių, jotvingių ir t.t.) naikinimas.
1415 m. Bohemijoje ant laužo sudegintas „eretikas“ J. Husas. Vėliau čekai pasiūlė savo karūną Vytautui, bet bijodamas katalikų bažnyčios jis atsisakė.
1492 m. K. Kolumbas išsilaipino „Vakarų Indijos“ saloje (dabar Haitis). Saloje gyveno apie 3 mln. indėnų; 1514 metais liko – 27 000. Kiti buvo išžudyti arba ištremti.
Iš 8-9 mln. inkų iki 1590 m. liko 1,3 mln., t.y. 90 proc. „pagonių“ buvo išžudyta. Andų kalnyne nužudyta apie 6,5 mln. indėnų.
Vidurio Amerikoje (Meksika, Belizas, Nikaragva, Salvadoras) iš 25 mln. gyventojų 1519 metais iki 1595 gyvų liko 300 tūkst.
Indėnai turėjo priimti Katalikų tikėjimą, pripažinti Karalių ir Popiežių savo valdovais. Būdavo įsmeigiamas kryžius ir paskelbiama: „šios žemės yra karaliaus ir popiežiaus nuosavybė“. 1513 m. M. F. de Encisco rašė: „Karalius turi visas teises siųsti ginkluotus karius į popiežiaus jam dovanotas pagonių indėnų žemes. Jei indėnai nepaklūsta, karalius gali žudyti juos, pavergti, lygiai taip kaip Jozuė pasielgė su Jericho gyventojais“.
Užkariautojų neįsivaizduojamą sadizmą, betikslius žudymus Dievo vardu patyrė visi Naujojo Pasaulio žmonės. Daugumai katalikų indėnai buvo laukiniai gyvuliai, sudraskant juos buvo dresuojami šunys.
Tai tik keletas „atvertimo į tikrąjį tikėjimą“ istorinių faktų.
Didelę sąskaitą ateistai pateikia ir Lietuvos „krikšto“ istorijai. Apie tai nenuginčyjamai liudyja kryžiuočių Vokiečių ordino karų (1190–1330) kronika, parašyta to Ordino kapeliono Petro Dusburgiečio.
Kronikoje plačiai nušviečiamas Ordino įkūrimas XII a. pabaigoje, agresijos į Artimuosius Rytus metu, atsikėlimas ir įsitvirtinimas pavyslyje XIII a. pirmojoje pusėje.
Žymi kronikos dalis skirta prūsų žemių užkariavimui ir kovai prieš Lietuvą.
Autentiški faktai atskleidžia žiaurią, beatodairišką vokiečių feodalų, krikščionybės nešėjų Šv. Mergelės Marijos vienuolijos brolių ordino ekspansiją į baltų – prūsų, jotvingių, lietuvių žemes, niokojimus ir neįtikėtino žiaurumo žudynes didžiuliame plote nuo Vyslos žemupio iki centrinės Žemaitijos, Nevėžio ir Nemuno aukštupio, ilgą ir sunkią šių žemių gyventojų, Lietuvos valstybės kovą prieš krikščionybės skelbėjų agresiją, nežmonišką smurtą ir žiaurumą.
„1283 viešpaties metais, kai nuo karų su prūsų gentimis pradžios prabėgo jau 53 metai ir visos šios žemės giminės jau buvo nukariautos ir išvaikytos – neliko nė vieno, kuris nebūtų nuolankiai paklusęs šventajai Romos Katalikų bažnyčiai. Šv. Mergelės Marijos vienuolijos broliai šitaip pradėjo karą su ta galinga, kietasprande ir kariauti pratusia tauta, kuri gyveno Prūsos žemės kaimynystėje, anapus Nemuno, Lietuvos žemėje“ – rašoma Kronikose. Jose pilna įrašų apie sudegintus kartu su visais gyventojais kaimus, nuo žemės paviršiaus nušluotas ištisas apskritis.
Savo turtą, laisvę ir kraštą ginantys pagonys nebuvo laikomi žmonėmis, nes jais buvo laikomi tik pripažįstantys Katalikų bažnyčios mokymą. Tad nužudyti „ne žmogų“ nebuvo laikoma nuodėme, o jei netyčia nudaigojai krikščionį, tai buvo galima nusipirkti popiežiaus atleidimą – indulgenciją.
Dėl vietos stokos komentare neįdedami duomenys iš Marburgiečio, H. Latvio „Livonijos kronikos“ ir kitų šaltinių. Pabrėžiama, kad Romos Katalikų bažnyčia atsakinga už ne mažiau kaip 1 mln. prūsų, kuršių, žemaičių, jotvingių, lietuvių, latvių, estų ir kitų žmonių prievartinę mirtį Baltų žemėse, bei genocidinę politiką Baltiško paveldo atžvilgiu.
Komentatoriai smerkia Vatikaną ir už tai, kad jis buvo agresorių arba kolonizatorių pusėje beveik visuose Viduramžių ir Naujųjų laikų karuose arba geriausiu atvėju „stovėdavo po medžiu, kai žūdavo milijonai žmonių. Tik dabar po truputį stiprėja pacifistinės nuotaikos dvasininkijoje.
Nemažai komentatorių, manančių, kad mokslas ir religija neturi nieko bendro, nes mokslas yra faktų sritis, o religija – tik tikėjimas, todėl ir vadinama TIKĖJIMU. Jeigu būtų realių įrodymų, vadintųsi ŽINOJIMU. Mokslas niekada nei patvirtins, nei paneigs DIEVO egzistavimo, nes tam niekada nebus pakankamai faktų. Būtent todėl teisus komentatorius, pabrėždamas, kad Bažnyčia, nors maždaug 500 metų bando prisitaikyti prie mokslo atradimų, niekuomet nepajėgs atmušinėti mokslo įrodymų ir pasiekti savo tiesų pripažinimo mokslinėmis.
Šioje komentarų apžvalgoje dėmesį atkreipiau tik į krikščionybės klausimus ir neliečiu komentatorių samprotavimų kitų religijų istorijos, jų doktrinų bei filosofijos temomis. Tokių samprotavimų nedaug, bet vistik yra. Tai byloja apie neblogą Lietuvos laisvamanių išsilavinimo lygį.
Internetinis laikrastis “laisvojimintis.lt” 2012.02.14
A.Brazaitis. Mintys pažiūrėjus Ažubalio užsakytą filmą
Šeštadienis, 2012-01-21 03:57 Be temos, Politika, Istorija | 1 komentarų
Visuomet atsakau, kad filmas normalus, tiksliai atspindi užsakovo požiūrį į istoriją ir todėl vertas dėmesio. Jeigu būtų užsakęs ne Audronis Ažubalis, bet Povilas Gylys , jis tikrai būtų kitoks.
Yra ir tokių, kurie gyrėsi, kad sužinoję, jog tai URM užsakominis filmas, išjungė televzorių, nes būk tai ir nepažiūrėjus aišku ką rodys.
Be reikalo taip pasielgė. Argi neįdomu pamatyti kaip kuriamos istorinės legendos, kaip
atrodo smetoninių laikų nostalgija sergantys „patriotai“, „didvyriški ir „švarūs“ partizanai, okupantus bei koloborantus kritikuojantys ir nepriklausomybę euforiškai sveikinantys konservatorių gerbėjai ir panašiai. Viso filmo turinio perpasakoti laikraštyje nebeįmanoma. Manau jį dar ne kartą rodys televizija.
O kokią legendą būtų kūrę kinematografininkai, jeigu filmą būtų užsakiusi URM, kai ji priklausė LDDP vyriausybei ir Prezidentui Algirdui Brazauskui?
Negaliu už aną ministeriją atsakyti, bet manau, kad ji būtų reikalavusi pateikti aiškesnį pasaulinį kontekstą, kuriame klostėsi prieškario Lietuvos istorija, atvedusi į nepriklausomybės praradimą. Filmo autoriui ir komentatoriui švedui Jonui Ohmanui P.Gylys ko gero būtų pataręs paskaityti norvegų istoriko Sveeno Aastado Naujausių laikų istoriją, 1996 metais išleistą net lietuvių kalba ir rekomenduotą mokykloms , kurioje objektyviai parodoma, kaip Europoje atsirado dvi galingiausios ir priešiškiausios viena kitai politinės jėgos: komunizmas ir fašizmas, kas tas jėgas išugdė ir kaip jų tarpusavio intrigos ir nesutaikoma kova veikė ne tik Lietuvą.
Paliksiu nuošalyje Pirmojo pasaulinio karo nualintą , krizių krečiamą revoliucingąją Vakarų Europą, mirtinai nugasdintą komunizmo šmėklos.
Priminsiu tik Adolfą Hitlerį, kuris savo programinėje knygoje „Mein Kampf“ aiškai įrašė, kad jo atkurtos ir vadovaujamos Vokietijos ekspansija bus ne į Pietus ar Vakarus, bet į Rytus . Komunistinė Rusija ir kitos Rytų šalys buvo įvardintos kaip būsimos Vokietijos kolonijos. Jam tapus valstybės ir tautos fiūreriu ši orientacija virto nacistinės valstybės strateginiu tikslu. Tai ramino kapitalistus, kuriems baisiau už viską buvo komunistų pažadai išvesti Europą iš krizės nacionalizuojant gamybos priemones ir jas naudojant ne turtuolių pelnams didinti, bet visų gerovei kelti. Būtent todėl tų laikų kapitalo tarnai užmerkė akis ir užsikimšo ausis , kai naciai pradėjo fiziškai susidoroti su komunistais, socialdemokratais, profsąjungų veikėjais ir kitais antikapitalistais, tarp kurių Hitlerio įsitikinimu daugiausiai buvo „ nepilnaverčių žydų , pasmerktų pralaimėti kovą su arijais dėl būvio“. Šioje kovos prieš komunizmo šmėklą bei žydus fone ir komunistų pastangų kaip nors apsiginti fone juk ir klostėsi visi 1930-1945 metų įvykiai, nulėmę ne tik Lietuvos likimą.
Žinoma, gali būti įvairiausių versijų, bandant paslėpti Vakarų kapitalo pastagas nukreipti Hitlerį į Rytus, į realiai egzistuojančią komunizmo šmėklos buveinę. Bet manu, kad kitas URM ministras nebūtų bandęs užtušuoti tai, kad smetoninė Lietuva buvo nugyventa ekonomiškai ir socialiai, kad ji pradėjo nykti , nes agresyvūs kaimynai ciniškai atiminėjo jos žemes ir todėl čia brendo revoliucinės nuotaikos.
Po lenkų 1938 metų ultimatumo, pareikalavusio per 48 valandas užmegsti diplomatinius santykius, smetoninis režimas faktiškai susitaikė su Vilniaus krašto praradimu ir kantriai klausė lenkų kalbų apie žygį jau ne į Vilnių, bet į Kauną.
Jeigu Lenkija nebūtų žlugusi, šis žygis būtų įvykęs.
Skaudžiai Lietuvos piliečiai,pirmiausiai inteligentai, pergyveno ir Klaipėdos krašto netektį . Suprato, kad vykdydamas savo strateginį ekspansijos į Rytus tikslą, Hitleris okupuos visą Pabaltijį, kaip labai reikšmingą kovos su komunizmu placdarmą. Bejėgiškumo neviltis įsivyravo Lietuvoje. Todėl, žlugus Lenkijai ir Tarybų Sąjungai grąžinus Lietuvai Vilnių , buvo nuoširdiai džiaugiamasi, kad lenkų pavojus išnyko, kad Lietuva netaps Suvalkų vaivadija. Nors neneigsiu, kad kai kas juokavo, jog Vilnius mūsų, o Lietuva rusų.
Kita priežastis optimizmui buvo Draugystės ir savitarpio pagalbos sutartis su Tarybų Sąjunga.Ji suteikė vilties, kad hitlerininkai neokupuos visos Lietuvos. Žmonės apie slaptus Molotovo-Ribentropo protokolus juk nieko nežinojo . Štai kodėl J. Ohmano nuomone lietuviai elgėsi nesuprantamai keistai – nei vieno šūvio neiššovė į okupantus, o sveikino juos mitinguose bei demonstarcijose. Gerai, kad filmo autoriai šių demonstarcijų nenuslėpė, nors ir pateikė tai taip, kaip nori užsakovas. Filme nebuvo atskleistas Liaudies fronto vaidmuo, kuris formavosi iš apačių , būtent minėtuose mitinguose bei demonstarcijose. Jis tuomet išreiškė ne mažutės komunistų partijos, ne Maskvos komisarų, bet masių nuotaikas ir kūrė tą euforinę aplinką, kurioje gelbėti smetonininkus ir priešintis naujos santvarkos įvedimui buvo nebeįmanoma. Ne komunistai, bet nepartiniai poetai ir kompozitoriai ir ne už Maskvos honorarus rašė eiles ir dainas apie „šviesų rytojų“.
Eilėraščius ir dainų tekstus galima paskaityti įdomiame leidinyje „Grūto parko lyrika“ , išleistame 2000 metais „Gairių“ leidyklos. Tas dainas , tame skaičiuje ir Lietuvos himną, euforiniuose Liaudies seimo rinkimų agitaciniuose renginiuose kartu su internacionalu dainavo ne tik mokytojai, bet net policininkai ir šauliai.
Ir antras svarbus aspektas, kurio tikrai nebūtų sutikusi nutylėti LDDP URM ministerija – tai komunistų vaidmuo atkuriant pokario metų sugrautą ūkį , mokslą bei kultūrą ir sudarant sąlygas tautinei savimonei sustiprėti, Sąjūdžiui atsirasti. Juk būtent Lietuvos komunistai ir tarybų valdžia , koloboruodami su okupantais , išugdė naują nacionalinę inteligentiją iš darbininkų, valstiečių ir bendardarbiavisių su okupantais inteligentų likučių. Pabrėžiu žodį LIKUČIŲ, nes dauguma Lietuvos inteligentų kartu su vokiečiais pabėgo į Vakarus ir namažai jų, vykdant stalinines represijas, buvo ištretmta į Sibirą.
Šiandien dar sunku tiksliai įvertinti kieno, ar nepartinės disidentinės Sąjūdžio dalies,kuri didžiuojasi, kad leido pogrindinius laikraštėlius,kuriuos mažai kas skaitė, ar Sąjūdžio komunistų ir tuomet dar valstybinės žiniasklaidos vaidmuo buvo didesnis be smurto ir kruvinų konfliktų atvedant Lietuvą į nepriklausomybę. Ne vien švedui Ohmanui , bet ir nešališkiems Lietuvos istorikams tai dar neparašytas mūsų naujausių laikų istorijos puslapis. Vienus slegia įsivyravusi antikomunistinė aplinka ir net draudimai atvirai kalbėti tiesą apie okupacinius laikus, kitus, jaunesnius, - nežinojimas kas ištikrųjų tuomet dėjosi visuomenėje , ne vien Sąjūdžio ir valdžios užkulisiuose, nežinojimas kodėl tuomet išvengėme didelių kruvinų susidūrimų su koloborantine ir okupacine valdžia. Šį nežinojimą palaipsniui mažina memuarinė literatūra , kuri jau ne vien kovos su okupantais dvasia persunkta. Nenustebau, kad URM užsakomajame filme apie laisvės trejektorijas visiškai nutylėta LKP XX suvažiavimo trejektorija , dešiniųjų pralaimėjimo 1992 metais priežastys, o pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas, kalbėjęs, kad net okupacijos metais dirbo Lietuvai, išvis nepaminėtas. Gali pagalvot, kad ir okupacinė kariuomenė buvo išvesta, ir į Nato bei Europos sąjungą Lietuva priimta tik Landsbergio dėka. O per 20 nepriklausomybės metų nusigyvenome būk tai ne todėl, kad vykdėme konservatorių primestą liberaliojo kapitalizmo politiką, ne todėl išvešėjo individualizmas, egoizmas, iki neregėtų mastų vakarietiško tipo nusikalstamumas, bet todėl, kad vis dar sergame sovietinėmis ligomis. Keistomis ligomis, kurios net per 20 metų neišgydomos. Komentuodamas šią J.Ohmano diagnozę DELFYJE G.Binkauskas teisingai pastebėjo, kad šios ligos užkrato jau laikas ieškoti ne sovietmetyje, bet ir Vakarų valstybėse, net dažnokai idealizuojamoje Švedijoje.
Rašydamas šį filmo komentarą, naudoju konservatorių terminologiją, kad nenusižengčiau tikrai liguistiems įstatymams, draudžiantiems be prakeiksmų prisiminti sovietinius laikus . To nėra filme, nėra ir šiame mano rašinyje, todėl manau, kad įstatymams nenusižengiau.
O būsimų istorinių filmų kūrėjams, net užsakominių, linkiu dėti į juos daugiau tiesos be pykčio , gerai argumentuotų faktų, bet ne teisintis mistinėmis ligomis.
Savaitraštis OPOZICIJA, 2012.01.20, Nr.2
A.Brazaitis. Jubiliejai, kuriuos pradedama pamiršti
Antradienis, 2012-01-03 14:34 Be temos, Politika, Istorija, Užsienis | 0 komentarų
2011 metais kovo mėn. Sovietų valstybės ardytojas šventė savo 80 metų jubiliejų. Rusijoje ir kitose buvusios TSRS respublikose tai buvo prisiminta labai kukliai, o Vakaruose labai iškilmingai. Niekam iš nuverstųjų ir savo valstybes sužlugdžiusių vadovų tokių pompastiškų pagerbimo ceremonijų nebuvo rengiama. Karalių bei prezidentų sveikinimai, jubiliato kelionės po užsienio universitetus su paskaitomis apie tai, kaip buvo iš vidaus griaunama „blogio imperija“, jubiliejinis vakaras Londone, karališkoje „Albert-Hal“ salėje, kurį transliavo nemažai įvairių valstybių televizijų, ir daug kitų renginių tose šalyse, kurios vedė ilgą Šaltąjį karą prieš TSRS ir pagaliau Gorbačiovui valdant tą karą laimėjo.
Turi kuo didžiuotis, nes tai buvo tikrai neeilinis istorinis įvykis.
Galima suprasti ir tuos, kurie pralaimėjo. Pralaimėjimais juk nesididžiuojama.
Štai kodėl Gorbačiovo tėvynėje Rusijoje jis savo 80-mečio proga buvo apdovanotas tik medaliu „Andrej Pervozvanij“, o jį įteikdamas D. Medviedevas beveik ironiškai priminė, kaip jubiliatas vadovavo tai valstybei, kuri „buvo – visų mūsų Tėvyne“. Matyt atsižvelgė į rusų nuotaikas, o gal ne vien rusų, reikalaujančių Gorbačiovą net teisti už valstybės sužlugdymą, karinės jėgos panaudojimą Baku, Tblisyje ir Vilniuje.
Gorbačiovo 80-metį ir TSRS griūties 20-metį oficialiai nepažymėjo nei viena buvusi TSRS respublika. Visos sutelkė dėmesį į savo nepriklausomybių šventes, o prisiminti iš kur ir kaip kilo tos šventės jau pasidarė neaktualu. Štai kodėl galima skaityti, kad TSRS griūties jubiliejai jau priskirtini prie pamirštamų.
O be reikalo. Istorijos pamokų nereikėtų pamiršti.
Šaltojo karo pabaiga, vienų laimėjimas, o kitų pralaimėjimas juk buvo tikrai didžiulis istorinis įvykis. Jis sukėlė neregėtą sumaištį ne tik buvusiose TSRS respublikose, bet ir visame pasaulyje, pirmiausiai „socialistiniame lageryje“ bei valstybėse, kurios buvo surišusios save su pralaimėjusia imperija ekonominiais bei politiniais ryšiais. Sumaištis buvo tokia, kokios neįsivaizdavo net didžiausi fantastai. Besotis militarizmo ir kapitalistinės globalizacijos slibinas niekeno netramdomas siautėjo naujose rinkose ir rijo kiek galėjo. Tą milžinišką kąsnį sunkiai virškina iki šiol. Pavyzdžiui, per 2009-2010 metus kapitalo išplaukimas į užsienį vien Rusijoje sudarė apie 200 milijardų dolerių. O kiek milijardų būtų, jeigu šį rodiklį apskaičiuotume 20-čiai metų ir visoje buvusios TSRS teritorijoje? Ir jos sąjungininkių teritorijoje?
Praradusios ideologinę bei politinę orientaciją TSRS sąjungininkės greit persiorientavo ir prisišliejo prie galingesnių valstybių, susivienijusių NATO, ES bei kitose karinėse-politinėse bei ekonominėse struktūrose. Besivystančios šalys, anksčiau gavusios didelę paramą iš Tarybų Sąjungos, jos neteko ir buvo paliktos likimo valiai. Ten vėl iškilo imperialistinio išnaudojimo, skurdo, bado bei kruvinų etninių ir klasinių konfliktų vaizdai. Griuvusios supervalstybės teises perėmusi Rusija pasirodė esanti bejėge vienyti iš „Draugystės imperijos“ bėgančias tautas. Rusijoje ir nuo jos tolstančiose buvusiose TSRS respublikose į paviršių iškilo ekstremistai. Pamokyti JAV „šoko terapijos“ specialistų jie nesivaržydami griovė visa, ką paveldėjo iš praeities. Buvo atrištos rankos nusikaltėliams, greito praturtėjimo sumanytojams, nesąžiningos privatizacijos teoretikams bei praktikams. Įmonės ir kolūkiai buvo išgrobstyti, išvogti. Daugybė darbo žmonių atsidūrė gatvėje. Visuomenė suskilo į tarpusavyje besivaidijančius klanus. Šalys, patekusios Šaltojo karo nugalėtojų globon, sparčiai įvedinėjo tvarką pagal Vakarų demokratijos receptus. O Rusija ir jos įtakoje išlikusios respublikos vis dar bandė ir bando padėtį stabilizuoti savais metodais, savomis demokratijos ir valstybės valdymo formomis. Ir vakarietiškos, ir rytietiškos orientacijos naujos valstybės pergyveno labai skaudžias politinių struktūrų kūrimo ir valdymo nesėkmes. Dažniausiai keitėsi tik tolstančios nuo liaudies partinės nomenklatūros, o demokratija, t.y. liaudies valdžia, iš esmės buvo klastingai pasisavinama triukšmingų politinių grupuočių arba net diktatorių. Naujųjų nepriklausomų valstybių Vakarų ir Rytų modelius suvienijo bendras pseudodemokratijos bruožas – neregėtas individualizmas, savo piliečių supriešinimas į „partiotus“ ir „nepatriotus“, į staigiai praturtėjusius ir visiškai nuskurdusius. Tarp „broliškų tautų“ prasidėjo ne tik ekonominiai, bet ir kruvini politiniai karai, iškilo Rusijos bei kitų daugiataučių valstybių suirimo pavojus.
Ko gero išsamiau patyrinėjus, galima būtų surasti net dabartinių arabų revoliucijų ištakas būtent tuose TSRS irimo laikuose. Juk šių dienų sumaištys labai panašios į 20 metų senumo sumaištį Tarybų Sąjungoje. Šių dienų euforinis smurtas ir kitose probleminėse valstybėse labai sujaukia piliečių gyvenimą, brangiai kainuoja tvarką pasaulyje prižiūrintiesiems.
Intelektualai ir eiliniai piliečiai kėlė klausimą – kodėl taip atsitiko?
Į šį klausimą jau daugiau ar mažiau moksliškai atsakė istorijos tyrinėtojai. Tik istorikai, kurie sutelkia savo dėmesį ne į masių vaidmenį istorijos posūkiuose, bet į dvarų intrigas, iki šiol dar ginčijas, kas personaliai daugiau nuveikė užtikrinant pralaimėjimą? Gorbačiovas ar Jelcinas? Juk būtent Jelcinas atkakliai ir nuosekliai stūmė iš Kremliaus jo valdovą, nusilpnino jį ir pagaliau pats ten įsitvirtino, suteikdamas laisvę nuo Rusijos tolstančioms tautoms. Jo kova dėl sosto ne tik sužlugdė jau anuomet plepiu pravardžiuojamą Gorbačiovą, bet ir nuslopino Tarybų Sąjungoje skleistas idėjas apie tautų brolybę, apie visos liaudies valstybę, kolektyviškumą ir būsimą visų gerovę. Tuomet ir atsitiko tai, kas turėjo atsitikti, kai visuomenėje įsivyrauja individualizmas, chaosas, išnyksta pareiga laikytis tvarkos bei drausmės.
Ši nauja legenda apie Jelcino istorinį vaidmenį panaši į tas, kurių netrūko audringais pertvarkos metais. Norėčiau priminti anuomet populiarų Jelcino aplinkoje mitą apie Gorbačiovo šėtonišką prigimtį, neva dėl kurios pasaulį užplūdo tiek bėdų. Griūvanti TSRS dėl gorbačioviško pažiūrų pliuralizmo jau anuomet pritvinko įvairių spalvų bei atspalvių pseudopolitikais, šarlatanais, okultistais, būrėjais, naujų religinių sektų pranašautojais. Panašiai kaip viduramžiais. Jie sugebėjo prie tokių dalykų nepripratusią tarybinę visuomenę įtikinti, kad tik Dievas ir „aiškiaregiai“ gali duoti atsakymą į tokį painų klausimą: kodėl taip atsitiko ir kas bus ateityje. Vienu tokių buvo ir pasklidęs mitas, kad Gorbačiovą į Pasaulį atsiuntė ne Dievas, bet Šėtonas, pabučiuodamas jam į kaktą ir palikdamas joje mįslingą dėmę. Tokią nuomonę tarp lengvatikių ypač greit išplatino žinomo ukrainiečių publicisto, mokslininko ir politiko Boriso Oleiniko masiniu tiražu atspausdnta publikacija „Žymė kaktoje – velnio bučinys?“.
Turbūt šis mitas dar nepamirštas buvusiose TSRS respublikose ir todėl jos net po 20 metų labai atsargiai elgiasi „velnio pabučiuoto“ Gorbačiovo atžvilgiu. Vengia jį prisiminti. Nenoriai kalbama ir apie tai, kad Gorbačiovo ir jo bendražygių bevaldiškumo dėka susiklostė palankios aplinkybės „nepriklausomybių paradui“. Dabar daug lengviau kalbėti apie tai, aukštinant savo herojus, vaizduojant juos net buvusios supervalstybės svarbiausiais griovėjais. O buvusią TSRS neva jau laikas pamiršti.
Ar tikrai?
Internetinis „laikrastisopozicija.lt“ 2012.01.03
A.Brazaitis. Don Kichotai atakuoja Lietuvą
Ketvirtadienis, 2011-12-01 16:02 Be temos, Politika, Istorija | 0 komentarų
Baigiantis konservatorių ir liberalų aljanso kadencijai ir artėjant rinkimams į naują Seimą, radikalai vėl kelia superpatriotinį triukšmą , primindami stalinizmo laikų baisumus, gasdindami žmones persivertėliais komunistais,kegebistais, kurie , tapę kapitalistais, žiauriau už tradicinius buržua išnaudoja darbo žmones. Apmaudu, kad tokioms manipuliacijome tikrai yra priežasčių , nes ,kaip sakoma, kapitalistas yra kapitalistu, nepriklausomai nuo jo tautinės ar socialinės kilmės. Net modernaus kapitalizmo aplinkybėmis jis negali gyventi, augti ir daugintis be darbo žmogaus išnaudojimo. Švietimas ir auklėjimas šiuo klausimu bevaisis.Tai įrodo civilizacijos istorija . Svajones apie komunizmą puoselėjo pirmieji krikščionys, išsigelbėjimą matydami religinėje bendruomenėje. Gyvenimą be privačios nuosavybės ir išnaudotojų “Utopijos” saloje 16 amžiuje aprašė Anglijos valstybės ir bažnyčios veikėjas Tomas Moras. Už atjautą varguoliams jis buvo pripažintas net šventuoju. Panašias idėjas knygoje “Saulės miestas” skleidė Domininkonų vienuolis, italų filosofas Tomazas Kampanela. Kitą, rimtesnį žingsnį šios utopijos link žengė prancūzų švietėjai. Tik Marksas, įkvėptas krikščioniškų ir laisvamanių utopistų , pirmasis argumentuotai įrodė, kad kapitalizmą auklėti beviltiška , jį pakeisti neišnaudotojiška santvarka galima tik suvisuomeninant gamybos priemones ir planingai kuriant visų gerovę.
Deja, tokią politiką stipriai sukompromitavo stalininiai eksperimentai, represijos ir totalitarinės valstybių valdymo formos ne tik Tarybų Sąjungoje. Mirus Stalinui tobulinti santvarką, paremtą visuomenine gamybos priemonių nuosavybe, taip pat nesisekė dėl pokario sunkumų, dėl noro plėtoti revoliucijas trečiajame pasaulyje ir dėl kapitalistinio pasaulio primesto šaltojo karo, kuris labiausiai alino planinę ekonomiką “be išnaudotojų”. Tam tikrą vaidmenį prarandant pasitikėjimą liaudyje suvaidino ir nekomunistinis komunistinių vadovų gyvenimo būdas.
Tačiau iliuzijos labai gajus žmonių sąmonės bruožas. Žmonės, net nuvertus komunistines santvarkas, nori gyventi be išnaudotojų , todėl šiuo noru skuba naudotis įvairiausi politikos manipuliatoriai.Kadangi pagal Laisvosios rinkos instituto ir liberalų kurtus naujos santvarkos modelius valstybė per 20 metų labiau nugyventa už atitinkamą komunistinį laikmetį , bandoma kuo mažiau kalbėti apie ekonomiką, socialines problemas ir vėl, kaip 1990-1992 metais, vis dažniau ir dažniau išmetama visuomenės kiršinimui antisovietiniai bei antikomunistiniai paskviliai. Ir tai , jeigu spręsti pagal internetinių portalų komentatorių aktyvumą, atrodo, kad daro įtaką tam tikrai daliai piliečių. Vėl formuojasi kažkas panašaus į “megstųjų berečių” kovinius būrius.Tik dabar jie kitokie, internetiški –tai skustagalviai, tai Breiviko tipo krikščionybės gelbėtojai,tai “tikrieji suomiai”, tikrieji austrai”,”tikrieji lietuviai”, “tikrieji nacionaldemokratai” ir kiti, būk tai galintys sutramdyti globalizatorius, krikščioniškąjį pasaulį puolančius islamistus, kažkur giliame pogrindyje besislapstančius komunistus, “homosovietikus”.
Tai ne bobelių klyksmai : “Landsbergis!”, “Landsbergis”!, bet rimtesni dalykai.Atsiranda naujas būdas gaivinti ir tobulinti fašizmą, patį ištikimiausią kapitalistinės santvarkos sargą ir kovotoją prieš komunizmą.
Kadangi komunizmas, toks kokį mes prisimename jau neegzistuoja, o liaudies masės vis vien trokšta gyventi be išnaudotojų ir tai labai drasiai reiškia šturmuodamos Volsritą, Europos Sąjungos “finansų stabilizavimą” darbo žmonių sąskaita , paklausa fašizmui, ar kitai radikaliai kapitalizmo gynimo jėgai vėl didėja. Ji didėja ir Lietuvoje dėl konservatorių ir liberalų politikos padarinių, ludijančių apie mūsų krašto nykimą.
Tiesiogiai įteisinti fašizmą trukdo pokario metais priimtos tarptautinės teisės normos, deklaruojančios pažiūrų pliuralizmo, tautų ir rasių lygybės , žmogaus teisių, socialinės darbo žmonių apsaugos ir kitais demokratijos klausimais.Tai daryti kapitalistus privertė savo šalių liaudis ir viltis nugalėti socializmą šaltojo karo metodais. Atrodo, kad to dabar dešinieji politikai pradeda labai gailėtis. Vien kova su kairiųjų pažiūrų politikais bei profsąjungomis tai akivaizdžiai liudija.
Kad užmaskuotų dešiniųjų vykdytos kapitalistinės santvarkos stiprinimo nesekmes, pradedama drausti atvirai kalbėti apie tarybinių laikų gyvenimo pozytyviąsias puses, teigiamai vertinti komunizmo bei socializmo pažiūras, suplakti stalinizmą su komunizmu ir net reikalauti už stalinistų piktadarybes teisti ir uždrausti komunizmo idėjas apskritai. Į šios kovos avangardą vėl bando prasibrauti gerai žinomi 1990-1992 metų antikomunistai.Nors jų pasenę lozungai jau netenkina jaunesniųjų antikomunistų , vistik Lietuvoje su jais skaitytis tenka. Būtent jie dar yra šioks toks Landsbergio dešiniųjų ramstis.
Ši aktyvėjanti kova prieš komunizmą man primena garsųjį Servanteso herojų Don Kichotą, kuris su savo ginklanešiu Sanču Panču pakilo kovon prieš idėjas, būk tai fiziškai ir dvasiškai naikinančias Ispaniją. Panašių kovotojų nuo pat nepriklausomybės atkūrimo atsirado nemažai ir Lietuvoje. Kadangi iki šiol jų antikomunistiniai bei antisocialistiniai riksmai rinkėjų nesužavėjo,bandoma tai daryti kitais būdais, naudojantis interneto tinklais, skustagalvių demonstracijomis, politikų ir visuomenės supriešinimu ne vien primenenant tarybinius laikus, bet ir grubiai kritikuojant socialdemokratus, kai jie būdami valdžioje Brazausko žodžiais tariant kūrė “demokratišką kapitalizmą”.
Kad mūsų visuomenė iki kraštutinumo supriešinta, kad yra daug nesantaikos liga sergančių piliečių , kuriems net virš Trijų kryžių vaidenasi tai žydiška šešiakampė , tai islamiškas mėnulis, tai stalinietiškas kūjis ir pjautuvas,rodo net seimūnų pastangos apsiginti nuo tokių deformuotos psichikos žmonių. Juk ne be reikalo jiems išdalinta atmintinė kaip bendrauti su kliedinčiais interesantais.
Prie tokių pirmiausiai priskirtini antikomunistiniai mūsų laikų donkichotai , išugdyti dešiniųjų radikalų veiksmais.
Tikėkime, kad blaivus liaudies protas sulaikys nuo kvailysčių ir mūsų Don Kichotus. Nepamirškime, kad “Išmoningasis hidalgas iš La Manšo” mirdamas praregėjo ir suprato, kad prieš idėjas su kalaviju kovoti beprasmiška.
Savaitraštis OPOZICIJA Nr.36 .2011.11.24
A.Brazaitis. Taip gimė "Opozicija"
Sekmadienis, 2011-11-20 21:41 Be temos, Politika, Istorija | 0 komentarų
Dabar daugiausiai laiko praleidžiu rašydamas prisiminimų knygą „Pertvarkos sūkuriuose“. Noriu priminti audringą mūsų gyvenimo praeitį ne vien savo asmeniniais šių dienų samprotavimais, kuriuos jau išklaipė 20-25 metų reformų bei permainų laikotarpis, bet ir straipsniais, kuriuos rašiau laikraščiams, kalbomis, kurias sakiau LTSR Aukščiausios Tarybos posėdžiuose, įvairiausiuose pasitarimuose ir net mitinguose, kai diskutavome apie ateitį. Manu, kad knyga tikroviškai liudys kuo gyvenome, kuo tikėjome ir dėl ko abejojome, kai labai audringai sukosi pertvarkos sūkuriai ne tik Lietuvoje.
Jau 1987 metais, vos prasidėjus pertvarkai, dauguma inteligentų ir prie partinės drausmės pripratintų komunistų palaikė Gorbačiovo siūlomas permainas. Jos tikrai buvo reikalingos ir laukiamos. Bet kartu sukruto iki tol viešumo nematę ir mažai kam žinomi disidentai, „virtuviniai“ valdžios kritikai bei priešai. Pakėlė galvas tarybinių laikraščių ir leidyklų redaktorių, kultūros ir meno administratorių „nuskriaustieji“ autoriai, net įvairaus plauko tarybinių teismų nuteisti nusikaltėliai, mėginantys bausmes už vagystes ar smurtą vaizduoti kaip jų „patriotinę“ kovą su stagnatoriška valdžia. Pradžioje į tai valdantieji rimtai nežiūrėjo. Valstybinė žiniasklaida vyravo, partinės organizacijos bei administracinės institucijos buvo stiprios ir todėl maži agresyvūs laikraštėliai ir lapeliai neatrodė pavojingais. Jie tarsi tik iliustravo, kokia ištikrųjų yra demokratiška pertvarka. Bet 1988 metais, kai į disidentų pusę akivaizdžiai perėjo populiariausias ano meto dienraštis „Komjaunimo tiesa“, kai jo pavyzdžiu užsikrėtė ir kai kurie kiti įtakingi laikraščiai, radijo ir televizijos analitinių laidų autoriai, valdžios institucijos ne juokais susirūpino. Prisimenu ne vieną LKP CK propagandos ir agitacijos skyriaus kuruojamos Ideologinės komisijos posėdį (jos nariu buvau), kuriame ginčydavomės ką daryti, kaip be jau panaikinto Glavlito ideologinės priežiūros sutramdyti žiniasklaidos lenktyniavimą kritikuojant partiją, atskleidžiant stalininių represijų baisumus, vienašališkai vertinat savo šalies istoriją, tai naudojant neapykantai bei keršto nuotaikoms platinti. Labiausiai įsimintinas „Komjaunimo tiesoje“ 1988 metais paskelbtas tuomet žinomo „Sąjūdžio“ veikėjo straipsnis „Akla preities nostalgija“, kuriame kvietė gorbačiovišką viešumą dar ryžtingiau panaudoti ir taip jau audringoje politikoje. Sąmoningai neminiu šio autoriaus pavardės, nes šiandien tai gerbtinas politikas. Jo pilietinės nesantarvės kurstytoju vadinti negalima. Tačiau anuomet neiškenčiau neatsakęs į jo samprotavimus savo straipsniu „Neapykantos gaisras“. „Komjaunimo tiesa“, vadovaudamasi pažiūrų pliuralizmo principu, jį noriai išspausdino. Po to žmonių supriešinimo temą nagrinėjau „Tiesoje“ paskelbtame straipsnyje „Be santarvės nėra ateities“ ir kitose publikacijose įvairiuose laikraščiuose, perspėdamas, kad neatsakinga demaskavimų banga gali sunaikinti vos užsimezgusias pilietinės santarvės bei vienybės nuotaikas ir išmušti mus iš perspektyvaus nesmurtinio permainų kelio. Smerkiau pilietinio karo kurstytojus, nes tikėjau, kad pavojingiausiu persitvarkančiai mūsų šaliai reiškiniu galėjo būti pykčio ir keršto dvasia persunkti veiksmai, ypač jei jie perkeliami į vidaus ir užsienio politiką. Minėti straipsniai sukėlė „vanagų“ pyktį. Kita dalis piliečių tyliai pritarė, rašė man laiškus, bet nedrįso viešai smerkti radikalų. O jie nuo kalbų pradėjo pereiti prie darbų, kurie peraugo net į fizinį kitaminčių persekojimą. Todėl ypač didelį pasitenkinimą sukėlė šiek tiek pavėluotas, tik 1990 m. sausio mėnesį paskelbtas Vilniaus universiteto mokslininkų laiškas „Sąjūdžio“ seimui, kuriame reiškiamas pasipiktinimas, kad prasidėjo išpuoliai prieš Nepriklausomą LKP, kad žiniasklaida tendencingai juodina ir smerkia visus be išimties komunistus, net tuos, kurie turėjo svarbų vaidmenį kultūroje, moksle, buvo „Sąjūdžio“ ir nepriklausomybės atkūrimo iniciatoriai.
Svarstydamas susiklosčiusią padėtį su Mokslų Akademijos prezidentu Juru Požela, kuris taip pat piktinosi stiprėjančiu dešiniųjų radikalizmu, pasiūliau Mokslų Akademijai leisti nepartinį opozicinį laikraštį, nes tuo metu Landsbergio-Vagnoriaus valdžią ir „Sąjūdį“ už jų klaidas, o taip pat ir nepriklausomą kompartiją aršiausiai kritikavo tik platformininkų leidžiami laikraščiai. Prezidentui šis pasiūlymas patiko. Jis pažadėjo pateikti klausimą Mokslų Akademijos prezidiumui. Nieko nelaukdamas parašiau būsimo savaitraščio programos metmenis, kuriose siūliau skatinti opozicinę mintį ne tik politikoje, bet ir moksle, mene, kitose žiniasklaidos priemonėse, laikytis opozicinių nuostatų bet kokios valdžios atžvilgiu. Žodžiu, pabandyt leisti plataus profilio opozicinį laikraštį, tarnaujantį nepriklausomybei, santarvei ir pažangai. Tačiau Mokslų Akademijos prezidiumas nepalaikė šios idėjos, pabūgo, kad savaitraštis gali būti priskirtas prie platformininkų spaudos ir dėl to nukentėtų net pati Akademija. Tokia akademikų pozicija nesulaikė J. Poželos ir jis pasiūlė bandyt išleisti savaitraštį privačia tvarka. 1990 m. mums pavyko suburti grupę vilniečių (J. Požela, V. Petkevičius, A. Strakšys, J. Misiūnas ir šių eilučių autorius). Įkūrėme UAB „OPOZICIJA“ ir pavedėme vienam iš jos akcininkų Vytautui Petkevičiui kuruoti būsimojo laikraščio leidybą. Kadangi mūsų UAB’e nebuvo žmogaus, pageidaujančio imtis laikraščio ūkinės-finansinės veiklos, teko ieškoti leidėjo, kuriam galima būtų patikėti laikraščio leidybos bei platinimo darbą. Net „Respublikai“ siūlėmės, bet jos vadovai atsakė, kad pati „Respublika“ yra opozicinis laikraštis ir todėl su mumis bendrauti sutiktų tik komerciniu pagrindu. Kiti leidėjai, išgirdę žodį „opozicija“, net į kalbas nesileisdavo. Jie, kaip ir akademikai, opoziciją tapatino su platformininkais. Nesutiko būsimo laikraščio platinti „Lietuvos spauda“ ir paštas. Tik beveik po metų, kai platformininkai po 1991-ųjų rugpjūčio pučo neteko Maskvos palaikymo ir jų spauda buvo uždrausta, sugebėjome įtikinti laikraščio „Vasario 16-ji“ leidėją Jaroslavą Banevičių imtis ir „Opozicijos“ leidimo.
Taip 1991 metais lapkričio 15 d. gimė kairiųjų savaitraštis. Pirmąjį numerį redagavo šviesios atminties žurnalistas, karo veteranas Algimantas Stankevičius. Jis pabūgo viešai skelbti savo pavardę, todėl ją reikėjo paslėpti po slapyvardžiu „Redaktorių taryba“. Vėliau redaktoriauti buvo pakviestas Jonas Sakalauskas, kuriam šį darbą teko dirbti net Bernardinų sodo sargo būdelėje. Dešiniųjų persekiojamas laikraštis atspindėjo visų nuskriaustųjų lūkesčius, gaudavo daugybę laiškų, bet dėl kuratoriaus V. Petkevičiaus būdo ir santykių su „Sąjūdžio“ dešiniaisiais kartais per daug nukrypdavo vien į V. Landsbergio ir landsbergistų kritiką. Steigėjai kuratorių už tai kritikuodavo. Bet Petkevičius visuomet pasilikdavo pačiu savimi ir į kritiką nekreipdavo dėmesio. Tačiau pagirtina, kad jo idėjiškai vairuojama „Opozicija“, ir nuo 1993 metų leidžiama kairiosios spaudos puoselėtojo Povilo Masilionio, vistik atlaikė agresyvias dešiniųjų provokacijas ir nežlugo. Dabar žymiai liberalesnėje aplinkoje laikraštis, vadovaujamas Arūno Daugėlos, nepraranda kairiosios orientacijos, gauna daug savo skaitytojų laiškų ir gana sėkmingai kritikuoja dešiniuosius radikalus, tampa, kaip buvo sumanyta jį steigiant, plačiosios opozicijos ruporu.
Primindamas anų laikų konfrontacinę atmosferą ir pastangas ją švelninti savo prisiminimų knygoje skelbsiu ir 1988 metais „Komjaunimo tiesoje“ spausdintą mano straipsnį „Neapykantos gaisras“.
***
Neapykantos gaisras
Balsai iš užsienio, o kartais ir mūsų autoriai, analizuodami lemtingų posūkių Lietuvos istorijoje priežastis, nuvertina tautos vaidmenį, tarsi ne pati Lietuva kūrė savo likimą. Tokie samprotavimai neteisingi. Žinoma, įvairios užsienio jėgos, tarp jų ir iš anapus vandenyno, turėjo įtakos įvykiams mūsų žemėje. Nedidelei tautai tai neišvengiama. Bet visais laikais lemtingiausia buvo mūsų protėvių ir tėvų, mūsų pačių pozicija.
Skaudu, kad ją dažniausiai ženklino ne susitaikymas ir išmintingi kompromisai, demokratiški politiniai dialogai, o 1918-1919 metų žiaurios tarpusavio kovos, IX forto, Dimitravos, Panerių, Pirčiupių memorialiniai muziejai, antkapių paminklai kiekvieno miesto ir kaimo kapinėse.
Siaubingi buvo vokiškosios okupacijos metai. 700 tūkstančių nukankintų ir nužudytų!
Nemažiau kančių ir skausmo pareikalavo ir pirmieji pokario metai.
Nacionalistai savo dalyvavimą masinėse žydų ir tarybinių aktyvistų žudynėse hitlerininkų laikais bandė pateisinti okupacijos aplinkybėmis, bėdą suversti vokiečiams. Atseit dėl visko kalti tik jie. Mes, anų metų vaikai, prisimename, kad budelių pareigas dažniausiai atlikinėjo ne vokiečiai, bet ir mūsų tautiečiai. Tai tikra tiesa, kurią gėdyjasi sakyti mums į akis ir žydai, ir nusiaubtų Baltarusijos kaimų gyventojai.
Nutylime tai ir mes, lietuviai, nes neįpratę prie nacionalinės savikritikos.
O kas vertė lietuvių nacionalistus šį juodą darbą tęsti tuomet, kai vokiečiai iš mūsų krašto buvo išvyti? Kas neleido baigti likimo pasmerktas, todėl beprasmes žudynes?
Dažnai prisimenu pirmuosius pokario metus. Šakių gimnazija buvo atidaryta Barzdų miestelyje. Apskrities centras mūšių su vokiškaisiais okupantais sūkuryje buvo sulygintas su žeme. Nebuvo kur ne tik gimnaziją atidaryti, bet ir valdžios įstaigas įkurdinti. Taip ir steigėsi jos Griškabūdyje, Lukšiuose, Barzduose, kur tik buvo išlikęs didesnis namas. Apskrities gimnazija tilpo į dvi buvusias pradines mokyklas: valstybinę ir parapijinę. Bet tai buvo tikra gimnazija. Suaugusiųjų gimnazistų įtaka bent jau mūsų klasėje buvo didžiulė. Jie demonstratyviai svarstydavo pačias opiausias politines problemas, aptarinėjo įvairių „balsų“ radijo laidas ir gandus apie vis naujas ir naujas datas, kuomet amerikonai pradės karą su rusais, o Lietuvos partizanai išvaduos mūsų žemę nuo naujų „okupantų“. Negreit ši, iš vyresniųjų išgirsta „okupanto“ sąvoka atsiskyrė nuo ankstesnės ir išdilo iš mano ir kitų gimnazistų-vaikų sąmonės. Sekdami vyresniųjų bendraklasių pavyzdžiu, mes taip pat rodėme patriotizmą: vasario 16 puošdavome savo klasę trispalvėmis, giedodavome tautos himną, padėdavome gėlių prie miestelio aikštėje pastatyto kryžiaus, skirto Vytauto Didžiojo mirties 500 metų jubiliejui. Ypač audrindavo mus gandai apie sėkmingus „miško brolių“ žygius pagirių kaimuose.
Bet… Viena diena mūsų mokykloje prasidėjo ne taip, kaip įprasta. Ne gandas, o tikra žinia pasklido, kad mokyklos salėje guli naktį išžudyto Gražiškių ir kitų valsčiaus kaimų moterų, senelių ir vaikų lavonai. Lavonai žmonių, kurie „savanoriškai“ pasižadėjo stoti į kolūkį.
…Sukrėtė mus tas vaizdas. Dabar, žiūrėdamas E. Klimovo filmą „Eik ir žiūrėk!“, prisiminiau tai, ką savo akimis buvau matęs pokario tėviškėje.
Po to mūsų klasė tapo bežadė ir tyli.
Kitą dieną klasėn neatėjo suaugę gimnazistai. Mes, jaunesnieji, nešėme vainikus laidotuvėse.
Mano tėtė buvo nedidelis, judrus, labai darbštus ir draugiškas žmogus. Jis autoritetingas kaimo vidutiniokas, žuvo 1949 m. jau dirbdamas tik ką įsikūrusiame kolūkyje.
Mūsų sodybą mėgdavo kaimynai, dažnai užsukdavę vakaroti, pasikalbėti apie tai, kas dedasi pasaulyje. Prisimenu tokius vakarus ir 1939-aisiais, kai mažažemiai ir bežemiai džiaugėsi, kad sugrąžintas Vilnius. Kaimiečiai aštriai aptardavo agitatorių kalbas, pasakytas politiniuose keturiasdešimtųjų mitinguose. O paskutinėmis vokiečių okupacijos dienomis buvo spendžiama, ką daryti: trauktis su jais, ar ne?
Nepakenkė tos kalbos, greičiau atvirkščiai – formavosi požiūris. Nė vienas iš mūsų artimųjų kaimynų nesusikrovė vaikų ir turto į vežimus ir nepatraukė Vakarų link.
Po karo kūrėsi nauja santvarka, rinko naują seniūną. Kaimas išrinko mano tėtę dešimtininku, o seniūnu – Kunkinės kumetyno biednioką, mūsų kaimyną Valentiną Nolių.
Po kurio laiko kažkas pagėdino seniūną, kad esą nedera valdžios žmogui gyventi kumetyno lūšnoje. Gal dėl to, o greičiausiai dėl visiškai suprantamo noro gyventi padoriau, nutarė jis pasistatyti naują namą. Beveik visi tada kaime mokėjo namus statyti. Sunkiau buvo su vinimis.
Seniūnas vinių, matyt, kažkur gavo, nes pradėjo kviestis talką į mišką medžių parsivežti. Visas tėtės dešimtkiemis išsiruošė jam padėti.
Višakio Rūdos giria. Sudžyravo pjūklai, supoškėjo kirviai, gulėsi ant žemės gražuolės pušys. Nespėjo medžių sukrauti į roges, ir talkininkus apsupo ano meto miškų „šeimininkai“. Mirties bausme už norą turėti geresnį namą buvo nubaustas kumečių seniūnas. Jį su išbadytom akim ir išdeginta penkiakampe ant kaktos pavasarį po žabų krūva surado liaudies gynėjai, stribais vadinami.
Talkininkų akivaizdoje už paramą seniūnui buvo nuplaktas ir mano tėvelis.
Barzduose gimnazistai matė ne tik Gražiškių kaimo gyventojų, pirmojo tarybinio seniūno Valentino Noliaus laidotuves. Mūšiuose krito ir liaudies gynėjai, ir valsčiaus vadovai, krito ir miškiniai. Vis dažniau ir dažniau miestelių aikštėse guldavosi atpažinimui jų lavonai. Ten buvo ir mūsų gimnazistai iš suaugusiųjų grupės, taip pat sustingę agonijoje, kaip ir jų aukos mokyklos salėje. Tik jau mažai kas laikė juos Lietuvos patriotais.
Toks buvo mano sąmonėjimo priešaušris, paskatinęs pasirinkti poziciją. Supratau, kad niekas nenori ir neturi mirti.
Vėliau dauguma mūsų gimnazistų tapo aktyviais taikaus, kuriamojo darbo šalininkais .
Mes dabar vėl gyvename santvarkos pokyčių ir savotiško nacionalinio susitaikymo laikus, mokomės istoriją vertinti ne vien pro klasių kovos ir principo „kas-ką“ prizmę. Blaiviau žvelgiame į žuvusius pokario pjautynėse, nelinkę jų niekinti, nes ir bausmės, ir prabėgęs gyvenimas buvo pakankamas apmąstymui ir atgailai. Beveik kiekvienoje lietuvių šeimoje, giminėje buvo ir yra savos kančios, savos aukos. Šiandien nesmerkiame motinos, padėjusios į mišką nuklydusiam sūnui duonos kąsniu ir dėl to iškeliavusią Sibiro tremtin. Taip pat nederėtų juodinti ir pokario aktyvistų, tegul ir grubokai siekusių ramybės ir taikos. Nė kiek neteisindamas stalinizmo už beprasmes aukas, vis tik manau, kad šiandieninė karta, kuri neprisimena anų laikų, turėtų žinoti, kad ne kiekvieno pokario metų aktyvisto širdyje buvo staliniškas despotizmas.
Kritika ir šiuo požiūriu turi būti konkreti, teisinga, telkianti tautą, bet ne supriešinanti ją.
Buvo, kuomet anuos laikus stengėmės pavaizduoti vien kaip pergalingų kovų grandinę. Štai kodėl teisūs tie, kurie šiandien pateikia moralines sąskaitas praeičiai, kviečia pasimokyti iš jos. Tik pateikiant tokias sąskaitas reikia nepamiršti visų kaltininkų. Tai iš tikrųjų buvo pats tragiškiausias tarpsnis mūsų tautos istorijoje, per kurį iš gimtųjų namų į miškus arba į miestus, į Rytus arba Vakarus buvo nublokšta daugybė žmonių. Daug jų jau niekuomet nebesugrįš į savo gimtines, nepapasakos apie tai. Štai kodėl mes privalome sąžiningai saugoti istorinę atmintį ir nenaudoti ją piktam.
„Komjaunimo tiesa“, Nr. 79, 1988 m.
Toks anų laikų prisiminimas. Vieniems jis patinka, kitiems ne. Bet yra taip, kaip yra. O tiksliau – taip, kaip tikrai buvo. Nelengva buvo ne tik laikraščiui „Opozicija“, bet ir kitai žiniasklaidai skleisti kritiškas pažiūras ir gesinti neapykanta žaibuojančius politinius konfliktus. Žinoma, mes, opozicionieriai, kviesdami piliečius santarvei, nekvietėme slopinti biurokratijos, politikų ir apskritai negerovių kritikos. Vadovavomės dėsniu, kad net geriausia valdžia nekritikuojama genda. Anuomet ypač sparčiai gedo dešiniųjų valdžia, atsižadėjusi „Sąjūdžio“ idėjų ir pasukusi piliečių supriešinimo kryptimi. Tauta tik 1992 metais santarvės griovėjus nubaudė, valdžią atidavusi persitvarkiusiai kompartijai, pasivadinusiai Lietuvos demokratine darbo partija – LDDP. Ji neapykantos gaisrą žymiai prislopino. Bet visiškai neužgesino. Tenka tik apgailestauti, kad anuomet dešiniųjų radikalų sukurstytas gaisras nors jau nedega tokia pavojinga ugnimi, bet apmaudu, kad dar rusena, kad vis dar stengiamasi versti „balvonus“ nuo tilto ir, anot šiemet „Gairėse“ paskelbto A. Krūvelio straipsnio „Ar Laisvė ir Nepriklausomybė – tik per kraują?“, vis dar didžiuojamasi tuo, kuo nevertėų, murkdomasi visokiose „liustracijose“, kitaminčius bandoma vaizduoti „patriotų“ priešais, o jų vaikai už tėvo parašytas knygas net po teismus tampomi.
Savaitraštis „Opozicija“ 2011.11.18 ,Nr.35
A.Brazaitis. 10 dienų su Liudmila Gurčenko
Sekmadienis, 2011-05-29 02:40 Be temos, Menas, Kinas, Kultūra, Istorija, Užsienis | 0 komentarų
1986 m. lapkričio mėnesį Indijoje prasidėjo metus trukęs tarybinių tautų meno festivalis. Atsižvelgiant į indų visuomenės didžiulį domėjimąsi kinu festivalis buvo pradėtas tarybinių filmų dienomis. „Soveksportfilmo“ kompanija turėjo savo padalinius, kino teatrus arba bent atstovus daugelyje Indijos valstijų, todėl kino dienas, remiant Indijos oficialioms valstybinėms bei visuomeninėms institucijoms, surengti buvo nesunku. Nekomerciniam rodymui buvo pateikta daugiau nei 50 TSRS studijose sukurtų filmų. Tarp jų buvo ir lietuviškų: A.Puipos „Moteris ir keturi jos vyrai“ , M.Giedrio „Herkus Mantas“ , V.Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ , „Tas saldus žodis Laisvė“,„Kentaurai“ ir A.Žebriūno „Kelionė į rojų“. Oficialioje dekados atidarymo ceremonijoje Delyje ir kituose miestuose, kur lankėsi tarybinių kinematografininkų delegacija, be meninio filmo buvo demonstruojamas ir Lietuvos kino studijos dokumentinis „Tarybų Lietuva“, sukurtas rodyti įvairiuose tarptautiniuose renginiuose.
Tarybinių kinematografininkų delegacijos vadovu buvau paskirtas aš, tuometis LTSR kinematografijos komiteto pirmininkas. Delegacijos puošmena, kaip dabar mėgstama sakyti – jos veidu, buvo tarybinio kino žvaigždė Liudmila Gurčenko.
Buvau įspėtas, kad turėčiau omenyje jos karštą būdą, ambicingumą ir ją saugočiau nuo indiškų vaišių pertekliaus, nes tai labai pakenktų aktorės sveikatai.
Su garsiąja delegacijos nare susitikau ir susipažinau Domodiedovo aerodrome Maskvoje. Sėdom į tarptautinių oro linijų lainerį Il -86 ir prasidėjo mūsų 10 dienų kelionė į Indiją ir po Indiją.
Nesileisdamas į vizito detales, apsiribosiu tik L. Gurčenkos asmenybės bruožais, kuriuos pastebėjau per 10 mūsų bendravimo dienų.
Pirmiausia, prisiminiau įspėjimą, kad Gurčenko - labai ambicinga menininkė. Pajutau tai kino dienų atidarymo metu, kai prieš „Lenfilmo“ vaidybinį filmą „Aplodismentai, aplodismentai“, kuriame vaidino Liudmila, buvo parodytas propagandinis dokumentinis filmas apie Lietuvą. Šį mūsų filmą Liudmila matė pirmą kartą, buvo nustebinta Lietuvos grožio, bet atrodo liko nepatenkinta, kad nebuvo pristatyta ji, garsioji Indijos viešnia.
Šis akibrokštas paskatino mudviejų dialogą ir politinėmis temomis ilgų kelionių po Indiją metu. Jau jautėsi pertvarkos vėjai, laukėme didelių permainų, todėl Liudmila erzindavo mane, kad, atseit, baigiasi baltams katino dienos. Kai gausit ekonominį ir kultūrinį savistovumą, pamatysim, ką jūs sugebat iš tikrųjų ir kuo stebinsit pasaulį, sakė ji. Kaip dauguma ano meto rusų inteligentų, L. Gurčenko įsivaizdavo, kad Baltijos respublikos žymia dalimi klesti tik dėl to, kad naudojasi Rusijos turtais ir jos ekonominiu, moksliniu bei kultūriniu potencialu.
Kartais nuklysdavome ir į senesnius istorijos laikus. Gurčenko ir šiuo klausimu rasdavo kaip man „pašpilkuoti“ . Ji Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę charakterizuodavo kaip slavų, pirmiausia baltarusių ir ukrainiečių, valstybę, kurią sukūrė ir tam tikrą laiką jai vadovavo lietuvių kilmės kunigaikščiai.
Mūsų pokalbiai dažniausiai vykdavo lėktuvuose, nes sėdėdavome greta. Liudmila piktindavosi Maskvos, Kijevo ir Leningrado, kur jai tekdavo dažniausiai filmuotis, biurokratija, pripažindavo, jog Lietuvoje menininkai gyvena laisviau, nes turi tolerantiškesnius, tautos tradicijas labiau gerbiančius respublikos vadovus ir kultūros administratorius. Bet tai būdavo tik neformalių pokalbių metu. Oficialiuose renginiuose ir susitikimuose su užsieniečiais ji buvo tvirta savo šalies ambasadorė ir opozicinio atvirumo politikos klausimais nedemonstruodavo. Bent taip buvo mūsų kelionėje po Indiją.
Taigi, kai kada pasigirstančios kalbos, kad Gurčenko nesidomėjo politika, istorija, ekonomika, man atrodo išgalvotos, gal net jos pačios paskatintos, nes ji viešai tikrai nesileisdavo į pokalbius panašiomis temomis. Man teko išgirsti kitokią Gurčenko, daug platesnių pažiūrų, nei galvojama apie kino žvaigždes.
Liudmila labai stropiai saugojo savo privatumą. Tuomet ji, berods, jau trečią kartą kūrė savo šeimą. Žinojau, kad turi dukrą, su kuria santykiai, kaip ir su buvusiais vyrais, buvo blogi. Kino dienų metu spaudos konferencijose, kurių teko surengti nemažai, visuomet gaudavo klausimų ir apie savo asmeninį gyvenimą, be kurio indų žurnalistai neįsivaizdavo kino žvaigždės. O žvaigždžių kultas šioje šalyje buvo didžiulis. Gurčenko tokius klausimus kartais su šypsena, o dažniausiai su pikta ironija atmesdavo, pareikšdama, kad tai jos asmeninis reikalas ir viešu jo daryti nesiruošia. Per visą mūsų buvimo Indijoje laiką ji tik vieną kartą, privačios vakarienės metu TSRS ambasadoriaus Ryžovo rezidencijoje, prabilo apie savo sunkią vaikystę, pokario badą, dramatizmą, tėvus ir artimuosius, apie nesėkmingas vedybas. Tai buvo nuoširdaus atvirumo minutės. Tokį netikėtą atvirumą sugebėjo pažadinti inteligentiška ambasadoriaus šeima, jauki, be pašalinių palydovų namų atmosfera. Savo dramatišką gyvenimą ir darbą ji teisino noru išbandyti viską, ką duoda gyvenimas, ir tai kiek galima sėkmingiau perkelti į kiną, televiziją ir teatro sceną.
Liudmila griežtai, su jai būdinga ironija vertindavo savo kolegų darbą, jos žodžiais tariant, bandančių patinginiauti ir eiti lengviausiu keliu kūryboje. Bet visuomet labai gražiai kalbėdavo apie savo pirmuosius mokytojus Sergejų Gerasimovą ir Tamarą Makarovą, kurie Charkovo priemiesčių mergaitę priėmė į savo studiją Maskvos kinematografijos institute ir suteikė jai starto į meno aukštumas galimybę.
Labai tiksliai šiuo požiūriu Liudmilą charakterizavo garsus aktorius Olegas Tabakovas, pasakydamas, kad ši mergaitė iš badaujančio pokario mokėjo mylėti ir nekęsti, tačiau tai išreikšdavo ne kalbomis, bet savo vaidmenimis .
Ji labai nekęsdavo tribūninių kalbų, lėkštų, formalių jos pristatymų žiūrovams. Buvau liudininkas, kai viename kūrybiniame vakare, pabandžiusį panašiai ją pristatyti Indijos publikai „Soveksportfilm“ atstovą grubiai nušalino, paprašė patylėti ir pati perėmė vakaro vairą į savo rankas. Atrodo, net jos laidotuvėse tai atsispindėjo, nes, kaip žinoma, ji perspėjo artimuosius, kad mirus atsisveikinimo apeigose nebūtų sakomos kalbos, nebūtų atliekami religiniai ritualai. Rusai atsižvelgė į šią velionės valią. Ji buvo palaidota garsiosiose Novodevičės kapinėse labai iškilmingai, bet be kalbų ir maldų. Nebent ne tose kapinėse: dukra sako, kad motina norėjusi atgulti Vagankovo kapinėse šalia savo tėvų.
Norėčiau pabrėžti dar vieną Liudmilos bruožą – jos vyrišką drąsą. Biografai ją vadina nenuilstama kovotoja. Man teko jos drąsumu įsitikinti ne kovoje su oponentais meno ir politikos pasaulyje, bet ekstremalioje situacijoje, skrendant iš Bhopalo į Travandrumą. Indų lakūnų pilotuojamas „Boing“ netikėtai ėmė drebėti, švilpti, prarado hermetiškumą ir pradėjo skubiai leistis. Net mūsų delegaciją lydintys tamsoki indų vyrai pabalo, nutilo it žadą praradę. O Liudmila sugebėjo ironizuoti ir šaipytis sakydama: „Tai ką ,vyručiai, kinkos dreba, prieš kraustantis į aną pasaulį? Matyt daug nuodėmių prisidarėte?“. Švilpdamas ir drebėdamas lėktuvas vis tik saugiai nusileido kažkokiame kariniame aerodrome. Keleivius išlaipino, pastatė sargybą ir visiems matant remontininkų brigada skubiai kažką remontavo . Po dviejų valandų vėl pakilome ir, žinoma, tiek pat vėluodami sukėlėme nemažai rūpesčio ne tik mūsų laukiantiems šio miesto vadovams, bet ir tarybiniam konsului bei mūsų tautiečiui Vytui Vilimui, dirbusiam Travandrume „Soveksportfilmo“ atstovu.
Negaliu pamirštii L. Gurčenkos reakcijos į mums sunkiai suprantamą indų teatro meną. XX a. antrojoje pusėje Indijos kultūroje vyko didelės permainos. Aštrėjo kova tarp modernistų, siekiančių teatrą priartinti prie Vakarų kultūros, pašalinti iš jo „senovės prietarus“, ir ortodoksinių tradicionalistų, bandančių gelbėti indų kultūros savitumą. Indijos kultūros ministerija sudarė mums galimybę pažiūrėti būdingiausią ortodoksų spektaklį viename Delio teatre. Spektaklis buvo mitologinis, pantomimiškas, susidėjo iš senųjų šokių, keistų kostiumų ir kaukių, savitos muzikos, pasakojančios apie dievų gyvenimą, jų meilės, dieviškų šeimų ir valdžios intrigas. Nors siužetą mums bandė paaiškinti teatro vadovai, bet vis tik mažai ką supratome ir stebėjomės, iš ko taip aistringai juokiasi, ką garsiai smerkia ir kam ploja indų žiūrovai. Liudmila žavėjosi spektakliu, jo spalvomis ir vaidmenimis, bet po to, kad indai negirdėtų, tyliai pasakė: „Nieko nesupratau“. Ir negalėjo suprasti pirmą kartą pabuvus šioje įspūdingoje šalyje. Juk jos istorija, filosofija, legendos ir tradicijos ne šimtais, bet tūkstančiais metų senesnės už mūsų, europiečių. Kitokia būtis ir buitis. Teatro vadovą, dejuojantį, kad Indiją žlugdo komercija ir Vakarų masinė kultūra, raminome, kad nesužlugdys, nes neįmanoma sužlugdyti, kas gyva tautoje ir kas susiformavo ir išsaugota per tūkstantmečius.
Po 1986 m. neteko būti Indijoje, bet interneto dėka matau, kad ši valstybė, nors ir modernizuojasi, tačiau pasilieka labai savita . Gurčenko iš visos širdies linkėjo Indijai tapti turtinga ne tik ekonomiškai, bet išsaugoti ir savo tradicijas bei kultūrą.
2011 gegužė. Žurnalas GAIRĖS Nr.5
 Gegužė 2013 |
| P | A | T | K | P | Š | S |
|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | ||
| 6 | 7 | 8 | 9 | 10 | 11 | 12 |
| 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 |
| 20 | 21 | 22 | 23 | 24 | 25 | 26 |
| 27 | 28 | 29 | 30 | 31 | ||
