Nemažą tikinčiųjų ir laisvamanių dėmesį patraukia retkarčiais žiniasklaidoje skelbiamos publikacijos religine tematika. Pavyzdžiui, vasario 5 d. „Delfyje“ pasirodė prof. Jono Grigo straipsnis „Mokslas ir religija: ar jie suderinami?“. Tema intriguojanti, todėl netenka stebėtis, kad pagal komentarų skaičių tapo beveik rekordininke: vos parą pabuvusi pirmajame puslapyje sulaukė apie 1000 atsiliepimų. Bandžiau suskaičiuoti kurių – tikinčiųjų  ar laisvamanių – daugiau. Bet nepavyko. Apytikriai pasakyčiau, kad vienam laisvamaniui oponavo 2-3 tikintieji. 

Nors straipsnyje primenama, kad mokslas, siekdamas suprasti Gamtos ir Visatos  mechanizmus, o religija – jų prasmę, negali būti atskirti, vistik autorius sąžiningai  pripažino, kad paskelbus Č. Darvino knygą „Rūšių kilmė“, mokslas ir religija stojo į priešiškas pozicijas, pirmauti ėmė tai viena, tai kita pusė, tuomet daugelis mokslininkų tapo nepakančiais religijai, kaip kitados Bažnyčia buvo netolerantiška mokslui. Bet straipsnyje aiškesnio atsakymo į antraštėje iškeltą klausimą nepateikiama ir tai  paskatino gyvą diskusiją.

Žinoma, į publikacijas tikėjimo tema kiekvienas žmogus žiūri pro savo išsilavinimo bei įsitikinimų prizmę, pateikdamas pats sau arba visuomenei skirtingus „tiesos“ įrodymus. 

Manau „Laisvosios minties“ skaitytojus labiausiai domins, kaip į J. Grigo straipsnį atsiliepė ateistai, todėl pateikiu keletą jų samprotavimų. 

Pirmai komentarų grupei priskirčiau kategoriškuosius.

Kategoriškasis komentaorius rašo, jog net kalbos negali būti apie legendų ir šamanų mitų pagrindu sukurtos religijos suderinnamumą su mokslu. Tik fantastų ir emocingų žmonių galvose gali kilti mintys apie religijos suderinamumą su mokslu. Žmonės religiją susikūrė savo malonumui ir ja naudojasi kaip raminančiu vaistu, kad nustumtų niūrias mintis, kai susiduria su gyvenimo problemomis, mirtimi ir gamtos  jėgomis. O mokslas remiasi faktais, bandymais ir tikrais gyvenimo duomenimis. Gal religiją galima būtų suderinti su menu, kur lemiamą vaidmenį turi emocijos, tik ne su mokslu. Tartum papildydamas tokį požiūrį apie religijos kilmę iš mitų bei emocijų, kitas komentatorius rašo, kad Naujasis testamentas sudarytas iš maždaug 4000 nuorašų ir 25 000 fragmentų graikų kalba, parašytų apie 50-120 m. e. metus. Jose daugybė nuorodų, arba tiesiog kopijų iš Senojo Testamento. Seniausiu laikomas perrašytas Pauliaus laiškas tesaloniečiams. Manoma, jis rašytas apie 50 m. e. metus – maždaug 20 m. po Jėzaus nukryžiavimo. Nėra nei vieno autentiško dokumento. Visi – tik ranka perrašinėtos kopijų kopijos. Seniausi autentiški dokumentai apie krikščionybę datuojami II amžiumi. Į lotynų kalbą juos pirmą kartą Naujajame testamente išvertė šv. Jeronimas (347-420 m.) ankstyvosios krikščionybės laikais.

Tai vienintelis netiesioginis Kristaus buvimo „įrodymas“. Moksliniu požiūriu labai silpnas įrodymas.

Kitas komentatorius, nurodęs, kad jis buvo kunigu, papildo šiuos duomenis, pabrėždamas, kad žmones lengva apmulkinti biblinėmis pasakomis, nes daugelis net nežino, kas ta Biblija. Jis nurodo, kad pirmo tūkstantmečio pradžioje buvo daugybė padrikų senovinių rankraščių įvairiomis kalbomis (daugiausia aramėjų ir graikų), kuriuose buvo visiškas haosas, ir niekas nieko nesusigaudydavo. Imperatoriaus Konstantino nurodymu jo sukurta organizacija „Korektorija“ sutvarkė tuos padrikus įvairių epochų raštus iki „Biblijos“ ir „Evangelijų“ lygio. Seniausias dabar žinomas originalas datuojamas 331 m. PO KRISTAUS. Beje, visi tekstai aramėjų kalba buvo uždrausti, nes prieštaravo krikščionių dogmoms. Palikti tik graikų kalba. Jokiuose išlikusiuose Kristaus laikų raštuose Dievo sūnus neminimas. Net apie patį Kristų  originalių užuominų niekur nėra. Visi pasakojimai – iš Evangelijų, kurios buvo pradėtos rašyti pagal girdėtus „Kristaus mokinių“ pasakojimus jau po kelių dešimtmečių nuo JO mirties, kai nebebuvo nei gyvų liudytojų, nei tkslių duomenų.

Komentaruose yra įdomus pastebėjimas, kad mūsų laikų dvasininkai, skirtingai nuo viduramžių, mažai dėmesio skiria Velniui. O juk tai antroji religijos dalis. Dabar Pragaras ir velniai nutylimi todėl, kad tai labai antimoksliška ir šiek tiek daugiau išsilavinusiems sunku tuo tikėti. Komentatorius mano, kad ateis laikas, kai ir į Dievo mitą žmonės žiūrės panašiai kaip į Velnio mitą. 

O štai matyt socialistinių įsitikinimų komentatorius įrodinėja, kad krikščionybė Europje sparčiai plito tik todėl, kad ji tapo feodalinės visuomenės valdymo dalimi ir pati virto stambiausiu feodalu. Dabar ji tarnauja kapitalistams, ugdydama darbo žmonių paklusnumą, nusižeminimą ir susitaikymą su išnaudojimu. Neturtingus žmones piktina prabangus dvasininkų aukštuomenės gyvenimas, iš feodalizmo laikų paveldėta ir  bažnyčiose bei cerkvėse eksplotuojama apeigų ir aprėdų pompastika, muzika ir kiti emociniai efektai. 

Komentaruose radau įdomius apklausų duomenis, atliktus JAV: 80 procentų  mokslininkų prisipažino esą ateistais ir tik 20 procentų – tikinčiaisiais. Gamtos ir tiksliųjų mokslų grupėje šis santykis ateistų naudai dar didesnis. 

Kadangi komentarų, palaikančių nuomonę, jog tikintieji į religijos kilmę žiūri nemoksliškai yra daug, apsiribosiu tik išvardintais.  

Antrai komentarų grupei priskirčiau politiškus, liečinčius Romos Katalikų bažnyčios istoriją. Juose labai aštriai kritikuojamas Vatikanas. Pirmiausiai primenami jo rengti kryžiaus karai ir smurtinis pagonių krikštas. 

Pirmąjį Kryžiaus žygį (Izraelin) paskelbė popiežius Urbonas II 1095-11-25. 1095-1291 Kryžiaus žygių aukos: 2-5 mln. civilių.

1209-49 Keturių kryžiaus žygių metu, inicijuotų popiežiaus Inocento III, nužudyta nuo 200 tūkst. iki 1 mln. kitų tikėjimų žmonių.

Ispanijoje buvo nužudyta apie 7 mln. saracėnų.

Prievarta skleidžiant krikščionybę Saksų, Danų, Švedų ir Norvegų žemėse, nužudyta apie 2 mln. gyventojų.

1147 m. – pirmasis kryžiaus žygis į Sarmatų žemes (popiežiaus Eugenijaus III), gyvenusius nuo Rugijos salų iki Vyslos. Vėliau – kitų genčių (prūsų, žemaičių, kuršių, estų, lietuvių, jotvingių ir t.t.) naikinimas.

1415 m. Bohemijoje ant laužo sudegintas „eretikas“ J. Husas. Vėliau čekai pasiūlė savo karūną Vytautui, bet bijodamas katalikų bažnyčios jis atsisakė.

1492 m. K. Kolumbas išsilaipino „Vakarų Indijos“ saloje (dabar Haitis). Saloje gyveno apie 3 mln. indėnų; 1514 metais liko – 27 000. Kiti buvo išžudyti arba ištremti.

Iš 8-9 mln. inkų iki 1590 m. liko 1,3 mln., t.y. 90 proc. „pagonių“ buvo išžudyta. Andų kalnyne nužudyta apie 6,5 mln. indėnų.

Vidurio Amerikoje (Meksika, Belizas, Nikaragva, Salvadoras) iš 25 mln. gyventojų 1519 metais iki 1595 gyvų liko 300 tūkst.

Indėnai turėjo priimti Katalikų tikėjimą, pripažinti Karalių ir Popiežių savo valdovais. Būdavo įsmeigiamas kryžius ir paskelbiama: „šios žemės yra karaliaus ir popiežiaus nuosavybė“. 1513 m. M. F. de Encisco rašė: „Karalius turi visas teises siųsti ginkluotus karius į popiežiaus jam dovanotas pagonių indėnų žemes. Jei indėnai nepaklūsta, karalius gali žudyti juos, pavergti, lygiai taip kaip Jozuė pasielgė su Jericho gyventojais“.

Užkariautojų neįsivaizduojamą sadizmą, betikslius žudymus Dievo vardu patyrė visi Naujojo Pasaulio žmonės. Daugumai katalikų indėnai buvo laukiniai gyvuliai, sudraskant juos buvo dresuojami šunys.

Tai tik keletas „atvertimo į tikrąjį tikėjimą“ istorinių faktų.

Didelę sąskaitą ateistai pateikia ir Lietuvos „krikšto“ istorijai. Apie tai nenuginčyjamai liudyja kryžiuočių Vokiečių ordino karų (1190–1330) kronika, parašyta to Ordino kapeliono Petro Dusburgiečio.

Kronikoje plačiai nušviečiamas Ordino įkūrimas XII a. pabaigoje, agresijos į Artimuosius Rytus metu, atsikėlimas ir įsitvirtinimas pavyslyje XIII a. pirmojoje pusėje.

Žymi kronikos dalis skirta prūsų žemių užkariavimui ir kovai prieš Lietuvą.

Autentiški faktai atskleidžia žiaurią, beatodairišką vokiečių feodalų, krikščionybės nešėjų Šv. Mergelės Marijos vienuolijos brolių ordino ekspansiją į baltų – prūsų, jotvingių, lietuvių žemes, niokojimus ir neįtikėtino žiaurumo žudynes didžiuliame plote nuo Vyslos žemupio iki centrinės Žemaitijos, Nevėžio ir Nemuno aukštupio, ilgą ir sunkią šių žemių gyventojų, Lietuvos valstybės kovą prieš krikščionybės skelbėjų agresiją, nežmonišką smurtą ir žiaurumą.

„1283 viešpaties metais, kai nuo karų su prūsų gentimis pradžios prabėgo jau 53 metai ir visos šios žemės giminės jau buvo nukariautos ir išvaikytos – neliko nė vieno, kuris nebūtų nuolankiai paklusęs šventajai Romos Katalikų bažnyčiai. Šv. Mergelės Marijos vienuolijos broliai šitaip pradėjo karą su ta galinga, kietasprande ir kariauti pratusia tauta, kuri gyveno Prūsos žemės kaimynystėje, anapus Nemuno, Lietuvos žemėje“ – rašoma Kronikose. Jose pilna įrašų apie sudegintus kartu su visais gyventojais kaimus, nuo žemės paviršiaus nušluotas ištisas apskritis.

Savo turtą, laisvę ir kraštą ginantys pagonys nebuvo laikomi žmonėmis, nes jais buvo laikomi tik pripažįstantys Katalikų bažnyčios mokymą. Tad nužudyti „ne žmogų“ nebuvo laikoma nuodėme, o jei netyčia nudaigojai krikščionį, tai buvo galima nusipirkti popiežiaus atleidimą – indulgenciją.

Dėl vietos stokos komentare neįdedami duomenys iš Marburgiečio, H. Latvio „Livonijos kronikos“ ir kitų šaltinių. Pabrėžiama, kad Romos Katalikų bažnyčia atsakinga už ne mažiau kaip 1 mln. prūsų, kuršių, žemaičių, jotvingių, lietuvių, latvių, estų ir kitų žmonių prievartinę mirtį Baltų žemėse, bei genocidinę politiką Baltiško paveldo atžvilgiu.

Komentatoriai smerkia Vatikaną ir už tai, kad jis buvo agresorių arba kolonizatorių pusėje beveik visuose Viduramžių ir Naujųjų laikų karuose arba geriausiu atvėju „stovėdavo po medžiu, kai žūdavo milijonai žmonių. Tik dabar po truputį stiprėja pacifistinės nuotaikos dvasininkijoje. 

Nemažai komentatorių, manančių, kad mokslas ir religija neturi nieko bendro, nes mokslas yra faktų sritis, o religija – tik tikėjimas, todėl ir vadinama TIKĖJIMU. Jeigu būtų realių įrodymų, vadintųsi ŽINOJIMU. Mokslas niekada nei patvirtins, nei paneigs DIEVO egzistavimo, nes tam niekada nebus pakankamai faktų. Būtent todėl teisus komentatorius, pabrėždamas, kad Bažnyčia, nors maždaug 500 metų bando prisitaikyti prie mokslo atradimų, niekuomet nepajėgs atmušinėti mokslo įrodymų ir pasiekti savo tiesų pripažinimo mokslinėmis.

Šioje komentarų apžvalgoje dėmesį atkreipiau tik į krikščionybės klausimus ir neliečiu komentatorių samprotavimų kitų religijų istorijos, jų doktrinų bei filosofijos temomis. Tokių samprotavimų nedaug, bet vistik yra. Tai byloja apie neblogą Lietuvos  laisvamanių išsilavinimo lygį. 
 
Internetinis laikrastis “laisvojimintis.lt” 2012.02.14 

Ne vienas pažįstamas, parodžius per LTV dukumentinį filmą „Laisvės trajektorijos“,  klausia,  kokia apie jį mano nuomonė?

Visuomet atsakau, kad filmas normalus, tiksliai atspindi užsakovo  požiūrį į istoriją ir todėl vertas dėmesio. Jeigu būtų užsakęs  ne Audronis  Ažubalis, bet Povilas Gylys , jis tikrai būtų kitoks.

Yra ir tokių, kurie  gyrėsi, kad sužinoję, jog  tai URM užsakominis filmas, išjungė televzorių, nes būk tai  ir nepažiūrėjus  aišku   ką rodys.

Be reikalo taip pasielgė. Argi  neįdomu pamatyti  kaip kuriamos istorinės legendos, kaip  
atrodo  smetoninių laikų nostalgija sergantys „patriotai“, „didvyriški ir  „švarūs“ partizanai, okupantus bei koloborantus kritikuojantys ir nepriklausomybę euforiškai sveikinantys konservatorių gerbėjai ir panašiai. Viso filmo turinio perpasakoti laikraštyje nebeįmanoma. Manau jį dar ne kartą rodys televizija.    

O kokią legendą būtų kūrę kinematografininkai, jeigu filmą būtų užsakiusi URM, kai ji priklausė LDDP vyriausybei ir Prezidentui Algirdui Brazauskui?

Negaliu už aną  ministeriją  atsakyti, bet manau, kad ji būtų  reikalavusi pateikti aiškesnį  pasaulinį kontekstą, kuriame klostėsi prieškario Lietuvos istorija, atvedusi į nepriklausomybės praradimą. Filmo autoriui ir komentatoriui švedui  Jonui Ohmanui P.Gylys ko gero būtų pataręs paskaityti norvegų istoriko Sveeno Aastado Naujausių laikų istoriją, 1996 metais išleistą net lietuvių kalba ir rekomenduotą mokykloms , kurioje  objektyviai parodoma,  kaip Europoje atsirado dvi galingiausios ir priešiškiausios viena kitai politinės jėgos:  komunizmas ir fašizmas, kas tas jėgas išugdė ir kaip jų tarpusavio  intrigos ir nesutaikoma kova veikė ne tik Lietuvą.

Paliksiu nuošalyje Pirmojo pasaulinio karo nualintą , krizių krečiamą revoliucingąją Vakarų Europą, mirtinai nugasdintą komunizmo šmėklos.

Priminsiu tik Adolfą Hitlerį, kuris savo programinėje knygoje „Mein Kampf“ aiškai įrašė, kad  jo atkurtos ir vadovaujamos   Vokietijos  ekspansija bus ne į Pietus ar Vakarus, bet į Rytus . Komunistinė Rusija ir kitos Rytų šalys   buvo įvardintos kaip būsimos  Vokietijos kolonijos. Jam  tapus valstybės ir tautos fiūreriu ši orientacija virto nacistinės valstybės strateginiu tikslu. Tai  ramino kapitalistus, kuriems baisiau už viską buvo komunistų  pažadai išvesti Europą iš krizės nacionalizuojant  gamybos priemones ir jas naudojant  ne turtuolių pelnams didinti, bet visų gerovei kelti. Būtent todėl tų laikų kapitalo tarnai užmerkė akis ir užsikimšo ausis , kai naciai pradėjo  fiziškai susidoroti su komunistais, socialdemokratais, profsąjungų veikėjais  ir kitais antikapitalistais, tarp kurių Hitlerio įsitikinimu   daugiausiai  buvo „ nepilnaverčių žydų , pasmerktų pralaimėti kovą  su arijais  dėl būvio“. Šioje  kovos prieš  komunizmo šmėklą bei  žydus fone ir komunistų pastangų kaip nors apsiginti fone juk ir klostėsi visi  1930-1945 metų įvykiai, nulėmę ne tik Lietuvos likimą.

Žinoma, gali būti įvairiausių versijų,  bandant  paslėpti Vakarų kapitalo pastagas nukreipti Hitlerį į Rytus, į realiai egzistuojančią  komunizmo šmėklos buveinę. Bet manu, kad kitas URM  ministras  nebūtų bandęs užtušuoti tai, kad smetoninė Lietuva buvo   nugyventa ekonomiškai ir socialiai, kad ji pradėjo nykti , nes agresyvūs kaimynai ciniškai atiminėjo  jos žemes ir todėl čia brendo revoliucinės  nuotaikos.

 Po lenkų 1938 metų ultimatumo, pareikalavusio per 48 valandas užmegsti diplomatinius santykius, smetoninis režimas faktiškai susitaikė su Vilniaus krašto praradimu ir kantriai klausė lenkų kalbų apie žygį jau ne į Vilnių, bet į Kauną.

Jeigu Lenkija nebūtų žlugusi, šis žygis būtų įvykęs.

Skaudžiai Lietuvos piliečiai,pirmiausiai inteligentai, pergyveno ir Klaipėdos krašto netektį . Suprato, kad vykdydamas savo strateginį ekspansijos į Rytus tikslą,  Hitleris okupuos visą Pabaltijį, kaip labai reikšmingą  kovos su komunizmu placdarmą. Bejėgiškumo neviltis įsivyravo  Lietuvoje. Todėl, žlugus Lenkijai ir Tarybų Sąjungai grąžinus Lietuvai Vilnių , buvo nuoširdiai džiaugiamasi, kad lenkų pavojus išnyko, kad Lietuva netaps Suvalkų vaivadija. Nors neneigsiu, kad kai kas juokavo, jog Vilnius mūsų, o Lietuva rusų.

Kita priežastis optimizmui buvo  Draugystės ir savitarpio pagalbos sutartis su Tarybų Sąjunga.Ji suteikė vilties, kad  hitlerininkai neokupuos visos Lietuvos. Žmonės apie slaptus Molotovo-Ribentropo protokolus juk nieko nežinojo . Štai kodėl J. Ohmano nuomone lietuviai elgėsi  nesuprantamai keistai – nei vieno šūvio neiššovė į okupantus, o sveikino juos mitinguose bei demonstarcijose. Gerai, kad filmo autoriai šių demonstarcijų nenuslėpė, nors ir pateikė tai  taip, kaip nori užsakovas. Filme nebuvo  atskleistas Liaudies fronto vaidmuo, kuris formavosi iš apačių , būtent minėtuose mitinguose bei demonstarcijose. Jis tuomet išreiškė ne mažutės  komunistų partijos, ne Maskvos komisarų,  bet  masių nuotaikas ir kūrė tą euforinę aplinką, kurioje gelbėti  smetonininkus  ir priešintis  naujos santvarkos įvedimui buvo nebeįmanoma. Ne komunistai, bet nepartiniai  poetai ir kompozitoriai ir  ne už Maskvos honorarus rašė eiles ir dainas apie „šviesų rytojų“.

Eilėraščius ir dainų tekstus  galima paskaityti įdomiame leidinyje „Grūto parko lyrika“ , išleistame 2000 metais  „Gairių“ leidyklos. Tas dainas , tame skaičiuje ir   Lietuvos himną, euforiniuose  Liaudies seimo rinkimų agitaciniuose renginiuose kartu su internacionalu  dainavo  ne tik mokytojai, bet net  policininkai ir šauliai.

Ir antras svarbus aspektas, kurio tikrai nebūtų  sutikusi  nutylėti  LDDP URM ministerija  – tai   komunistų vaidmuo atkuriant pokario metų sugrautą ūkį , mokslą bei kultūrą ir sudarant sąlygas tautinei savimonei sustiprėti,  Sąjūdžiui atsirasti. Juk būtent Lietuvos komunistai ir tarybų valdžia , koloboruodami su okupantais , išugdė naują nacionalinę inteligentiją  iš darbininkų, valstiečių ir  bendardarbiavisių su okupantais inteligentų  likučių. Pabrėžiu žodį LIKUČIŲ, nes   dauguma Lietuvos inteligentų kartu su vokiečiais pabėgo į Vakarus ir namažai jų, vykdant stalinines represijas, buvo  ištretmta į Sibirą.

Šiandien dar sunku tiksliai įvertinti kieno, ar nepartinės disidentinės Sąjūdžio dalies,kuri didžiuojasi, kad leido pogrindinius laikraštėlius,kuriuos mažai  kas skaitė,  ar Sąjūdžio komunistų ir tuomet dar valstybinės žiniasklaidos vaidmuo buvo didesnis be smurto ir kruvinų konfliktų atvedant Lietuvą į nepriklausomybę. Ne vien švedui Ohmanui  , bet ir  nešališkiems  Lietuvos  istorikams tai dar neparašytas mūsų naujausių laikų istorijos puslapis. Vienus slegia įsivyravusi antikomunistinė aplinka ir net draudimai  atvirai kalbėti  tiesą apie okupacinius laikus, kitus, jaunesnius,  - nežinojimas kas ištikrųjų  tuomet dėjosi visuomenėje , ne vien  Sąjūdžio ir valdžios  užkulisiuose, nežinojimas   kodėl tuomet išvengėme didelių kruvinų  susidūrimų su koloborantine ir okupacine valdžia.  Šį nežinojimą palaipsniui mažina memuarinė literatūra , kuri jau ne vien kovos su okupantais dvasia persunkta. Nenustebau, kad URM užsakomajame filme apie laisvės trejektorijas visiškai nutylėta LKP XX suvažiavimo trejektorija , dešiniųjų pralaimėjimo  1992 metais  priežastys, o pirmasis atkurtos nepriklausomos  Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas, kalbėjęs, kad net okupacijos metais dirbo Lietuvai, išvis nepaminėtas. Gali pagalvot, kad ir okupacinė kariuomenė buvo išvesta, ir į Nato bei Europos sąjungą Lietuva priimta tik Landsbergio dėka. O per 20 nepriklausomybės metų nusigyvenome būk tai ne todėl, kad vykdėme konservatorių primestą  liberaliojo kapitalizmo politiką, ne todėl išvešėjo individualizmas, egoizmas, iki neregėtų mastų vakarietiško tipo nusikalstamumas,  bet todėl, kad vis dar sergame sovietinėmis  ligomis. Keistomis   ligomis, kurios  net per 20 metų neišgydomos. Komentuodamas šią J.Ohmano diagnozę DELFYJE G.Binkauskas teisingai pastebėjo, kad šios ligos  užkrato jau laikas ieškoti ne  sovietmetyje, bet ir Vakarų valstybėse, net dažnokai idealizuojamoje Švedijoje. 

Rašydamas šį filmo komentarą, naudoju konservatorių terminologiją, kad nenusižengčiau tikrai liguistiems  įstatymams, draudžiantiems be prakeiksmų prisiminti  sovietinius laikus . To nėra filme,  nėra ir šiame mano rašinyje, todėl manau, kad įstatymams nenusižengiau.

O būsimų istorinių filmų  kūrėjams, net užsakominių, linkiu  dėti į juos  daugiau tiesos be pykčio , gerai argumentuotų faktų, bet ne teisintis mistinėmis  ligomis.

Savaitraštis OPOZICIJA, 2012.01.20, Nr.2

1991 metų gruodžio 8 dieną Belovėžo girioje Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos prezidentai pasirašė deklaraciją, kuria skelbiama, kad Tarybų Sąjunga paleidžiama. Gruodžio 24 d. TSRS pirmasis ir paskutinis prezidentas Michailas Gorbačiovas atistatydino, o gruodžio 31 d. Tarybų Sąjunga nustojo egsistavusi kaip  tarptautinės teisės subjektas. Virš Kremliaus iškilo Rusijos trispalvė.

2011 metais kovo mėn. Sovietų valstybės ardytojas šventė savo 80 metų jubiliejų. Rusijoje ir kitose buvusios TSRS respublikose tai buvo prisiminta labai kukliai, o Vakaruose labai iškilmingai. Niekam iš nuverstųjų ir savo valstybes sužlugdžiusių vadovų tokių pompastiškų pagerbimo ceremonijų nebuvo rengiama. Karalių bei prezidentų sveikinimai, jubiliato kelionės po užsienio universitetus su paskaitomis apie tai, kaip buvo iš vidaus griaunama „blogio imperija“, jubiliejinis vakaras Londone, karališkoje „Albert-Hal“ salėje, kurį transliavo nemažai įvairių valstybių televizijų, ir daug kitų renginių tose šalyse, kurios vedė ilgą Šaltąjį karą prieš TSRS ir pagaliau Gorbačiovui valdant tą karą laimėjo.

Turi kuo didžiuotis, nes tai buvo tikrai neeilinis istorinis įvykis.

Galima suprasti ir tuos, kurie pralaimėjo. Pralaimėjimais juk nesididžiuojama.

Štai kodėl Gorbačiovo tėvynėje Rusijoje jis savo 80-mečio proga buvo apdovanotas tik medaliu „Andrej Pervozvanij“, o jį įteikdamas D. Medviedevas beveik ironiškai priminė, kaip jubiliatas vadovavo tai valstybei, kuri „buvo – visų mūsų Tėvyne“. Matyt atsižvelgė į rusų nuotaikas, o gal ne vien rusų, reikalaujančių Gorbačiovą net teisti už valstybės sužlugdymą, karinės jėgos panaudojimą Baku, Tblisyje ir Vilniuje.

Gorbačiovo 80-metį ir TSRS griūties 20-metį oficialiai nepažymėjo nei viena buvusi TSRS respublika. Visos sutelkė dėmesį į savo nepriklausomybių šventes, o prisiminti iš kur ir kaip kilo tos šventės jau pasidarė neaktualu. Štai kodėl galima skaityti, kad TSRS griūties jubiliejai jau priskirtini prie pamirštamų.

O be reikalo. Istorijos pamokų nereikėtų pamiršti.

Šaltojo karo pabaiga, vienų laimėjimas, o kitų pralaimėjimas juk buvo tikrai didžiulis istorinis įvykis. Jis sukėlė neregėtą sumaištį ne tik buvusiose TSRS respublikose, bet ir visame pasaulyje, pirmiausiai „socialistiniame lageryje“ bei valstybėse, kurios buvo surišusios save su pralaimėjusia imperija ekonominiais bei politiniais ryšiais. Sumaištis buvo tokia, kokios neįsivaizdavo net didžiausi fantastai. Besotis militarizmo ir kapitalistinės globalizacijos slibinas niekeno netramdomas siautėjo naujose rinkose ir rijo kiek galėjo. Tą milžinišką kąsnį sunkiai virškina iki šiol. Pavyzdžiui, per 2009-2010 metus kapitalo išplaukimas į užsienį vien Rusijoje sudarė apie 200 milijardų dolerių. O kiek milijardų būtų, jeigu šį rodiklį apskaičiuotume 20-čiai metų ir visoje buvusios TSRS teritorijoje? Ir jos sąjungininkių teritorijoje?

Praradusios ideologinę bei politinę orientaciją TSRS sąjungininkės greit persiorientavo ir prisišliejo prie galingesnių valstybių, susivienijusių NATO, ES bei kitose karinėse-politinėse bei ekonominėse struktūrose. Besivystančios šalys, anksčiau gavusios didelę paramą iš Tarybų Sąjungos, jos neteko ir buvo paliktos likimo valiai. Ten vėl iškilo imperialistinio išnaudojimo, skurdo, bado bei kruvinų etninių ir klasinių konfliktų vaizdai. Griuvusios supervalstybės teises perėmusi Rusija pasirodė esanti bejėge vienyti iš „Draugystės imperijos“ bėgančias tautas. Rusijoje ir nuo jos tolstančiose buvusiose TSRS respublikose į paviršių iškilo ekstremistai. Pamokyti JAV „šoko terapijos“ specialistų jie nesivaržydami griovė visa, ką paveldėjo iš praeities. Buvo atrištos rankos nusikaltėliams, greito praturtėjimo sumanytojams, nesąžiningos privatizacijos teoretikams bei praktikams. Įmonės ir kolūkiai buvo išgrobstyti, išvogti. Daugybė darbo žmonių atsidūrė gatvėje.  Visuomenė suskilo į tarpusavyje besivaidijančius klanus. Šalys, patekusios Šaltojo karo nugalėtojų globon, sparčiai įvedinėjo tvarką pagal Vakarų demokratijos receptus. O Rusija ir jos įtakoje išlikusios respublikos vis dar bandė ir bando padėtį stabilizuoti savais metodais, savomis demokratijos ir valstybės valdymo formomis. Ir vakarietiškos, ir rytietiškos orientacijos naujos valstybės pergyveno labai skaudžias  politinių struktūrų kūrimo ir valdymo nesėkmes. Dažniausiai keitėsi tik tolstančios  nuo liaudies partinės nomenklatūros, o demokratija, t.y. liaudies valdžia, iš esmės buvo klastingai pasisavinama triukšmingų politinių grupuočių arba net diktatorių. Naujųjų nepriklausomų valstybių Vakarų ir Rytų modelius suvienijo bendras  pseudodemokratijos bruožas – neregėtas individualizmas, savo piliečių supriešinimas į „partiotus“ ir „nepatriotus“, į staigiai praturtėjusius ir visiškai nuskurdusius. Tarp „broliškų tautų“ prasidėjo ne tik ekonominiai, bet ir kruvini politiniai karai, iškilo  Rusijos bei kitų daugiataučių valstybių suirimo pavojus.

Ko gero išsamiau patyrinėjus, galima būtų surasti net dabartinių arabų revoliucijų ištakas būtent tuose TSRS irimo laikuose. Juk šių dienų sumaištys labai panašios į 20 metų senumo sumaištį Tarybų Sąjungoje. Šių dienų euforinis smurtas ir kitose probleminėse valstybėse labai sujaukia piliečių gyvenimą, brangiai kainuoja   tvarką pasaulyje prižiūrintiesiems.

Intelektualai ir eiliniai piliečiai kėlė klausimą – kodėl taip atsitiko?

Į šį klausimą jau daugiau ar mažiau moksliškai atsakė istorijos tyrinėtojai. Tik istorikai, kurie sutelkia savo dėmesį ne į masių vaidmenį istorijos posūkiuose, bet į dvarų intrigas, iki šiol dar ginčijas, kas personaliai daugiau nuveikė užtikrinant  pralaimėjimą? Gorbačiovas ar Jelcinas? Juk būtent Jelcinas atkakliai ir nuosekliai  stūmė iš Kremliaus jo valdovą, nusilpnino jį ir pagaliau pats ten įsitvirtino, suteikdamas laisvę nuo Rusijos tolstančioms tautoms. Jo kova dėl sosto ne tik sužlugdė jau anuomet plepiu pravardžiuojamą Gorbačiovą, bet ir nuslopino Tarybų Sąjungoje skleistas idėjas apie tautų brolybę, apie visos liaudies valstybę, kolektyviškumą ir būsimą visų gerovę. Tuomet ir atsitiko tai, kas turėjo atsitikti, kai visuomenėje įsivyrauja individualizmas, chaosas, išnyksta pareiga laikytis tvarkos bei drausmės.

Ši nauja legenda apie Jelcino istorinį vaidmenį panaši į tas, kurių netrūko audringais pertvarkos metais. Norėčiau priminti anuomet populiarų Jelcino aplinkoje mitą apie Gorbačiovo šėtonišką prigimtį, neva dėl kurios pasaulį užplūdo tiek bėdų. Griūvanti TSRS dėl gorbačioviško pažiūrų pliuralizmo jau anuomet pritvinko įvairių spalvų bei atspalvių pseudopolitikais, šarlatanais, okultistais, būrėjais, naujų religinių sektų pranašautojais. Panašiai kaip viduramžiais. Jie sugebėjo prie tokių dalykų nepripratusią tarybinę visuomenę įtikinti, kad tik Dievas ir „aiškiaregiai“ gali duoti atsakymą į tokį painų klausimą: kodėl taip atsitiko ir kas bus ateityje. Vienu tokių buvo ir pasklidęs mitas, kad Gorbačiovą į Pasaulį atsiuntė ne Dievas, bet Šėtonas, pabučiuodamas jam į kaktą ir palikdamas joje mįslingą dėmę. Tokią nuomonę tarp lengvatikių ypač greit išplatino žinomo ukrainiečių publicisto, mokslininko ir politiko Boriso Oleiniko masiniu tiražu atspausdnta publikacija „Žymė kaktoje – velnio bučinys?“.

Turbūt šis mitas dar nepamirštas buvusiose TSRS respublikose ir todėl jos net po 20 metų labai atsargiai elgiasi „velnio pabučiuoto“ Gorbačiovo atžvilgiu. Vengia jį prisiminti. Nenoriai kalbama ir apie tai, kad Gorbačiovo ir jo bendražygių bevaldiškumo dėka susiklostė palankios aplinkybės „nepriklausomybių paradui“. Dabar daug lengviau kalbėti apie tai, aukštinant savo herojus, vaizduojant juos net buvusios supervalstybės svarbiausiais griovėjais. O buvusią TSRS neva jau laikas pamiršti.

Ar tikrai?

Internetinis „laikrastisopozicija.lt“ 2012.01.03

Baigiantis konservatorių ir liberalų aljanso kadencijai ir artėjant rinkimams į naują Seimą, radikalai vėl kelia superpatriotinį triukšmą , primindami stalinizmo laikų baisumus, gasdindami žmones persivertėliais komunistais,kegebistais, kurie , tapę kapitalistais,  žiauriau už  tradicinius buržua išnaudoja darbo žmones. Apmaudu, kad tokioms manipuliacijome tikrai yra priežasčių , nes ,kaip sakoma, kapitalistas yra kapitalistu, nepriklausomai nuo jo tautinės ar socialinės kilmės. Net modernaus kapitalizmo aplinkybėmis jis negali gyventi, augti ir daugintis be darbo žmogaus išnaudojimo.  Švietimas ir auklėjimas šiuo klausimu  bevaisis.Tai įrodo civilizacijos  istorija . Svajones apie komunizmą puoselėjo pirmieji krikščionys, išsigelbėjimą matydami religinėje bendruomenėje. Gyvenimą be privačios nuosavybės ir išnaudotojų “Utopijos” saloje 16 amžiuje aprašė Anglijos valstybės ir bažnyčios veikėjas Tomas Moras. Už  atjautą varguoliams jis buvo pripažintas net šventuoju. Panašias idėjas knygoje “Saulės miestas” skleidė Domininkonų vienuolis, italų filosofas Tomazas Kampanela. Kitą, rimtesnį žingsnį šios utopijos link žengė prancūzų švietėjai. Tik   Marksas, įkvėptas krikščioniškų  ir laisvamanių utopistų , pirmasis  argumentuotai įrodė, kad kapitalizmą auklėti beviltiška , jį pakeisti neišnaudotojiška santvarka galima tik suvisuomeninant  gamybos priemones ir planingai  kuriant visų gerovę.

Deja, tokią politiką stipriai sukompromitavo stalininiai eksperimentai, represijos ir totalitarinės valstybių valdymo formos  ne tik Tarybų Sąjungoje. Mirus Stalinui tobulinti santvarką, paremtą visuomenine gamybos priemonių nuosavybe, taip pat nesisekė dėl pokario sunkumų, dėl noro plėtoti revoliucijas trečiajame pasaulyje ir dėl kapitalistinio pasaulio primesto šaltojo karo, kuris labiausiai alino planinę ekonomiką  “be išnaudotojų”. Tam tikrą vaidmenį prarandant pasitikėjimą liaudyje suvaidino ir nekomunistinis komunistinių vadovų gyvenimo būdas.

Tačiau iliuzijos labai gajus žmonių sąmonės bruožas. Žmonės, net nuvertus komunistines santvarkas,  nori gyventi  be išnaudotojų , todėl šiuo noru skuba naudotis įvairiausi politikos manipuliatoriai.Kadangi pagal Laisvosios  rinkos instituto ir liberalų kurtus naujos santvarkos modelius valstybė per 20 metų labiau nugyventa  už atitinkamą komunistinį laikmetį , bandoma kuo mažiau kalbėti apie ekonomiką, socialines problemas ir vėl, kaip 1990-1992 metais, vis dažniau ir dažniau išmetama visuomenės kiršinimui antisovietiniai bei antikomunistiniai paskviliai. Ir tai , jeigu spręsti pagal internetinių portalų komentatorių aktyvumą, atrodo, kad daro įtaką tam tikrai daliai piliečių. Vėl formuojasi kažkas panašaus į “megstųjų berečių” kovinius būrius.Tik dabar jie kitokie, internetiški –tai skustagalviai, tai Breiviko tipo krikščionybės gelbėtojai,tai “tikrieji suomiai”, tikrieji austrai”,”tikrieji lietuviai”, “tikrieji  nacionaldemokratai” ir kiti,  būk tai galintys sutramdyti globalizatorius, krikščioniškąjį pasaulį puolančius islamistus, kažkur giliame pogrindyje besislapstančius komunistus, “homosovietikus”.

Tai   ne bobelių klyksmai : “Landsbergis!”, “Landsbergis”!, bet  rimtesni dalykai.Atsiranda  naujas būdas gaivinti ir tobulinti fašizmą, patį ištikimiausią kapitalistinės santvarkos sargą ir kovotoją prieš komunizmą.

Kadangi  komunizmas, toks kokį mes prisimename jau neegzistuoja, o liaudies masės vis vien trokšta gyventi be išnaudotojų ir tai labai drasiai reiškia šturmuodamos Volsritą, Europos Sąjungos  “finansų stabilizavimą” darbo žmonių sąskaita  , paklausa  fašizmui, ar kitai radikaliai kapitalizmo gynimo jėgai vėl didėja. Ji didėja ir Lietuvoje dėl konservatorių ir liberalų politikos padarinių, ludijančių apie mūsų krašto nykimą.

Tiesiogiai įteisinti  fašizmą  trukdo pokario metais priimtos tarptautinės teisės normos, deklaruojančios pažiūrų pliuralizmo, tautų ir rasių  lygybės , žmogaus teisių, socialinės darbo žmonių apsaugos ir kitais demokratijos   klausimais.Tai daryti kapitalistus privertė savo šalių liaudis ir viltis nugalėti socializmą šaltojo karo metodais. Atrodo, kad to dabar dešinieji politikai  pradeda labai gailėtis. Vien kova su kairiųjų pažiūrų politikais bei profsąjungomis tai akivaizdžiai  liudija.

Kad užmaskuotų dešiniųjų vykdytos kapitalistinės santvarkos stiprinimo nesekmes, pradedama drausti atvirai kalbėti apie tarybinių laikų gyvenimo pozytyviąsias puses, teigiamai vertinti komunizmo bei socializmo pažiūras, suplakti stalinizmą su komunizmu ir net reikalauti  už stalinistų piktadarybes teisti ir uždrausti komunizmo idėjas apskritai. Į šios kovos avangardą vėl bando  prasibrauti gerai žinomi  1990-1992  metų antikomunistai.Nors  jų pasenę lozungai jau netenkina jaunesniųjų  antikomunistų , vistik Lietuvoje su jais skaitytis  tenka.  Būtent jie dar yra šioks toks Landsbergio dešiniųjų ramstis.

Ši aktyvėjanti kova prieš komunizmą man primena garsųjį Servanteso herojų Don Kichotą, kuris su savo ginklanešiu Sanču Panču  pakilo kovon prieš  idėjas, būk tai fiziškai ir dvasiškai naikinančias Ispaniją. Panašių kovotojų nuo pat nepriklausomybės atkūrimo atsirado nemažai ir Lietuvoje. Kadangi iki šiol jų antikomunistiniai bei antisocialistiniai riksmai rinkėjų nesužavėjo,bandoma tai daryti kitais būdais, naudojantis interneto tinklais, skustagalvių demonstracijomis, politikų  ir visuomenės supriešinimu ne vien primenenant   tarybinius laikus, bet ir grubiai kritikuojant socialdemokratus, kai jie būdami valdžioje  Brazausko žodžiais tariant kūrė “demokratišką kapitalizmą”.

Kad mūsų visuomenė iki kraštutinumo supriešinta, kad yra daug nesantaikos liga sergančių piliečių , kuriems net virš Trijų kryžių vaidenasi tai žydiška šešiakampė , tai islamiškas mėnulis, tai stalinietiškas kūjis ir pjautuvas,rodo net  seimūnų pastangos apsiginti nuo tokių deformuotos psichikos žmonių. Juk ne be reikalo jiems išdalinta atmintinė kaip bendrauti su kliedinčiais interesantais.

Prie tokių pirmiausiai priskirtini antikomunistiniai mūsų laikų donkichotai , išugdyti dešiniųjų radikalų veiksmais.

Tikėkime, kad blaivus liaudies protas sulaikys nuo kvailysčių ir mūsų  Don Kichotus. Nepamirškime, kad  “Išmoningasis hidalgas iš La Manšo” mirdamas praregėjo ir suprato, kad prieš idėjas su kalaviju kovoti beprasmiška.

Savaitraštis OPOZICIJA Nr.36 .2011.11.24 

Dabar daugiausiai laiko praleidžiu rašydamas prisiminimų knygą „Pertvarkos sūkuriuose“. Noriu priminti audringą mūsų gyvenimo praeitį ne vien savo asmeniniais šių dienų samprotavimais, kuriuos jau išklaipė 20-25 metų reformų bei permainų laikotarpis, bet ir straipsniais, kuriuos rašiau laikraščiams, kalbomis, kurias sakiau LTSR Aukščiausios Tarybos posėdžiuose, įvairiausiuose pasitarimuose ir net mitinguose, kai diskutavome apie ateitį. Manu, kad knyga tikroviškai liudys kuo gyvenome, kuo tikėjome ir dėl ko abejojome, kai labai audringai sukosi pertvarkos sūkuriai ne tik Lietuvoje.

Jau 1987 metais, vos prasidėjus pertvarkai, dauguma inteligentų ir prie partinės drausmės pripratintų komunistų palaikė Gorbačiovo siūlomas permainas. Jos tikrai buvo reikalingos ir laukiamos. Bet kartu sukruto iki tol viešumo nematę ir mažai kam žinomi disidentai, „virtuviniai“ valdžios kritikai bei priešai. Pakėlė galvas tarybinių laikraščių ir leidyklų redaktorių, kultūros ir meno administratorių „nuskriaustieji“ autoriai, net įvairaus plauko tarybinių teismų nuteisti nusikaltėliai, mėginantys bausmes už vagystes ar smurtą vaizduoti kaip jų „patriotinę“ kovą su stagnatoriška valdžia. Pradžioje į tai valdantieji rimtai nežiūrėjo. Valstybinė žiniasklaida vyravo, partinės organizacijos bei administracinės institucijos buvo stiprios ir todėl maži agresyvūs laikraštėliai ir lapeliai neatrodė pavojingais.  Jie tarsi tik iliustravo, kokia ištikrųjų yra demokratiška pertvarka. Bet 1988 metais, kai į disidentų pusę akivaizdžiai perėjo populiariausias ano meto dienraštis „Komjaunimo tiesa“, kai jo pavyzdžiu užsikrėtė ir kai kurie kiti įtakingi laikraščiai, radijo ir televizijos analitinių laidų autoriai, valdžios institucijos ne juokais susirūpino. Prisimenu ne vieną LKP CK propagandos ir agitacijos skyriaus kuruojamos Ideologinės komisijos posėdį (jos nariu buvau), kuriame ginčydavomės ką daryti, kaip be jau panaikinto Glavlito ideologinės priežiūros sutramdyti žiniasklaidos lenktyniavimą kritikuojant partiją, atskleidžiant stalininių represijų baisumus, vienašališkai vertinat savo šalies istoriją, tai naudojant neapykantai bei keršto nuotaikoms platinti. Labiausiai įsimintinas „Komjaunimo tiesoje“ 1988 metais paskelbtas tuomet žinomo „Sąjūdžio“ veikėjo straipsnis „Akla preities nostalgija“, kuriame kvietė gorbačiovišką viešumą dar ryžtingiau panaudoti ir taip jau audringoje politikoje. Sąmoningai neminiu šio autoriaus pavardės, nes šiandien tai gerbtinas politikas. Jo pilietinės nesantarvės kurstytoju vadinti negalima. Tačiau anuomet neiškenčiau neatsakęs į jo samprotavimus savo straipsniu „Neapykantos gaisras“. „Komjaunimo tiesa“, vadovaudamasi pažiūrų pliuralizmo principu, jį noriai išspausdino. Po to žmonių supriešinimo temą nagrinėjau „Tiesoje“ paskelbtame straipsnyje „Be santarvės nėra ateities“ ir kitose publikacijose įvairiuose laikraščiuose, perspėdamas, kad neatsakinga demaskavimų banga gali sunaikinti vos užsimezgusias pilietinės santarvės bei vienybės nuotaikas ir išmušti mus iš perspektyvaus nesmurtinio permainų kelio. Smerkiau pilietinio karo kurstytojus, nes tikėjau, kad pavojingiausiu  persitvarkančiai mūsų šaliai reiškiniu galėjo būti pykčio ir keršto dvasia persunkti veiksmai, ypač jei jie perkeliami į vidaus ir užsienio politiką. Minėti straipsniai sukėlė „vanagų“ pyktį. Kita dalis piliečių tyliai pritarė, rašė man laiškus, bet nedrįso viešai smerkti radikalų. O jie nuo kalbų pradėjo pereiti prie darbų, kurie peraugo net į fizinį kitaminčių persekojimą. Todėl ypač  didelį pasitenkinimą sukėlė šiek tiek pavėluotas, tik 1990 m. sausio mėnesį paskelbtas Vilniaus universiteto mokslininkų laiškas „Sąjūdžio“ seimui, kuriame reiškiamas pasipiktinimas, kad prasidėjo išpuoliai prieš Nepriklausomą LKP, kad žiniasklaida tendencingai juodina ir smerkia visus be išimties komunistus, net tuos, kurie turėjo svarbų vaidmenį kultūroje, moksle, buvo „Sąjūdžio“ ir nepriklausomybės atkūrimo iniciatoriai.

Svarstydamas susiklosčiusią padėtį su Mokslų Akademijos prezidentu Juru Požela, kuris taip pat piktinosi stiprėjančiu dešiniųjų radikalizmu, pasiūliau Mokslų Akademijai leisti  nepartinį opozicinį laikraštį, nes tuo metu Landsbergio-Vagnoriaus valdžią ir „Sąjūdį“ už jų klaidas, o taip pat ir nepriklausomą kompartiją aršiausiai kritikavo tik platformininkų leidžiami laikraščiai. Prezidentui šis pasiūlymas patiko. Jis pažadėjo pateikti klausimą Mokslų Akademijos prezidiumui. Nieko nelaukdamas parašiau būsimo savaitraščio programos metmenis, kuriose siūliau skatinti opozicinę mintį ne tik politikoje, bet ir moksle, mene, kitose žiniasklaidos priemonėse, laikytis opozicinių nuostatų bet kokios valdžios atžvilgiu. Žodžiu, pabandyt leisti plataus profilio opozicinį laikraštį, tarnaujantį nepriklausomybei, santarvei ir pažangai. Tačiau Mokslų Akademijos prezidiumas nepalaikė šios idėjos, pabūgo, kad savaitraštis gali būti priskirtas prie platformininkų spaudos ir dėl to nukentėtų net pati Akademija. Tokia akademikų pozicija nesulaikė J. Poželos ir jis pasiūlė bandyt išleisti savaitraštį privačia tvarka. 1990 m. mums pavyko suburti grupę vilniečių (J. Požela,  V. Petkevičius, A. Strakšys, J. Misiūnas ir šių eilučių autorius). Įkūrėme UAB „OPOZICIJA“ ir pavedėme vienam iš jos akcininkų Vytautui Petkevičiui kuruoti būsimojo laikraščio leidybą. Kadangi mūsų UAB’e nebuvo žmogaus, pageidaujančio imtis laikraščio ūkinės-finansinės   veiklos, teko ieškoti leidėjo, kuriam galima būtų patikėti laikraščio leidybos bei platinimo darbą. Net „Respublikai“ siūlėmės, bet jos vadovai atsakė, kad pati „Respublika“ yra opozicinis laikraštis ir todėl su mumis bendrauti sutiktų tik komerciniu pagrindu. Kiti leidėjai, išgirdę žodį „opozicija“, net į kalbas nesileisdavo. Jie, kaip ir akademikai, opoziciją tapatino su platformininkais. Nesutiko būsimo laikraščio platinti „Lietuvos spauda“ ir paštas. Tik beveik po metų, kai platformininkai po 1991-ųjų rugpjūčio pučo neteko Maskvos palaikymo ir jų spauda buvo uždrausta, sugebėjome įtikinti laikraščio „Vasario 16-ji“ leidėją Jaroslavą Banevičių imtis ir „Opozicijos“ leidimo.

Taip 1991 metais lapkričio 15 d. gimė kairiųjų savaitraštis. Pirmąjį numerį redagavo šviesios atminties žurnalistas, karo veteranas Algimantas Stankevičius. Jis pabūgo viešai skelbti savo pavardę, todėl ją reikėjo paslėpti po slapyvardžiu „Redaktorių taryba“. Vėliau redaktoriauti buvo pakviestas Jonas Sakalauskas, kuriam šį darbą teko dirbti net Bernardinų sodo sargo būdelėje. Dešiniųjų persekiojamas laikraštis atspindėjo visų nuskriaustųjų lūkesčius, gaudavo daugybę laiškų, bet dėl kuratoriaus V. Petkevičiaus būdo ir santykių su „Sąjūdžio“ dešiniaisiais kartais per daug nukrypdavo vien į V. Landsbergio ir landsbergistų kritiką. Steigėjai kuratorių už tai kritikuodavo. Bet Petkevičius visuomet pasilikdavo pačiu savimi ir į kritiką nekreipdavo dėmesio. Tačiau pagirtina, kad jo idėjiškai vairuojama „Opozicija“, ir nuo 1993 metų leidžiama kairiosios spaudos puoselėtojo Povilo Masilionio, vistik atlaikė agresyvias dešiniųjų provokacijas ir nežlugo. Dabar žymiai liberalesnėje aplinkoje  laikraštis, vadovaujamas Arūno Daugėlos, nepraranda kairiosios orientacijos, gauna daug savo skaitytojų laiškų ir gana sėkmingai kritikuoja dešiniuosius radikalus, tampa, kaip buvo sumanyta jį steigiant, plačiosios opozicijos ruporu.

Primindamas anų laikų konfrontacinę atmosferą ir pastangas ją švelninti savo prisiminimų knygoje skelbsiu ir 1988 metais „Komjaunimo tiesoje“ spausdintą mano straipsnį „Neapykantos gaisras“.

***

Neapykantos gaisras

Balsai iš užsienio, o kartais ir mūsų autoriai, analizuodami lemtingų posūkių Lietuvos istorijoje priežastis, nuvertina tautos vaidmenį, tarsi ne pati Lietuva kūrė savo likimą. Tokie samprotavimai neteisingi. Žinoma, įvairios užsienio jėgos, tarp jų ir iš anapus vandenyno, turėjo įtakos įvykiams mūsų žemėje. Nedidelei tautai tai neišvengiama. Bet visais laikais lemtingiausia buvo mūsų protėvių ir tėvų, mūsų pačių pozicija.

Skaudu, kad ją dažniausiai ženklino ne susitaikymas ir išmintingi kompromisai, demokratiški politiniai dialogai, o 1918-1919 metų žiaurios tarpusavio kovos, IX forto, Dimitravos, Panerių, Pirčiupių memorialiniai muziejai, antkapių paminklai kiekvieno miesto ir kaimo kapinėse.

Siaubingi buvo vokiškosios okupacijos metai. 700 tūkstančių nukankintų ir nužudytų!

Nemažiau kančių ir skausmo pareikalavo ir pirmieji pokario metai.

Nacionalistai savo dalyvavimą masinėse žydų ir tarybinių aktyvistų žudynėse hitlerininkų laikais bandė pateisinti okupacijos aplinkybėmis, bėdą suversti vokiečiams. Atseit dėl visko kalti tik jie. Mes, anų metų vaikai, prisimename, kad budelių pareigas dažniausiai atlikinėjo ne vokiečiai, bet ir mūsų tautiečiai. Tai tikra tiesa, kurią gėdyjasi sakyti mums į akis ir žydai, ir nusiaubtų Baltarusijos kaimų gyventojai.

Nutylime tai ir mes, lietuviai, nes neįpratę prie nacionalinės savikritikos.

O kas vertė lietuvių nacionalistus šį juodą darbą tęsti tuomet, kai vokiečiai iš mūsų krašto buvo išvyti? Kas neleido baigti likimo pasmerktas, todėl beprasmes žudynes?

Dažnai prisimenu pirmuosius pokario metus. Šakių gimnazija buvo atidaryta Barzdų miestelyje. Apskrities centras mūšių su vokiškaisiais okupantais sūkuryje buvo sulygintas su žeme. Nebuvo kur ne tik gimnaziją atidaryti, bet ir valdžios įstaigas įkurdinti. Taip ir steigėsi jos Griškabūdyje, Lukšiuose, Barzduose, kur tik buvo išlikęs didesnis namas. Apskrities gimnazija tilpo į dvi buvusias pradines mokyklas: valstybinę ir parapijinę. Bet tai buvo tikra  gimnazija. Suaugusiųjų gimnazistų įtaka bent jau mūsų klasėje buvo didžiulė. Jie demonstratyviai svarstydavo pačias opiausias politines problemas, aptarinėjo įvairių „balsų“ radijo laidas ir gandus apie vis naujas ir naujas datas, kuomet amerikonai pradės karą su rusais, o Lietuvos partizanai išvaduos mūsų žemę nuo naujų „okupantų“. Negreit ši, iš vyresniųjų išgirsta „okupanto“ sąvoka atsiskyrė nuo ankstesnės ir išdilo iš mano ir kitų gimnazistų-vaikų sąmonės. Sekdami vyresniųjų bendraklasių pavyzdžiu, mes taip pat rodėme patriotizmą: vasario 16 puošdavome savo klasę trispalvėmis, giedodavome tautos himną, padėdavome gėlių prie miestelio aikštėje pastatyto kryžiaus, skirto Vytauto Didžiojo mirties 500 metų jubiliejui. Ypač audrindavo mus gandai apie sėkmingus „miško brolių“ žygius pagirių kaimuose.

Bet… Viena diena mūsų mokykloje prasidėjo ne taip, kaip įprasta. Ne gandas, o tikra žinia pasklido, kad mokyklos salėje guli naktį išžudyto Gražiškių ir kitų valsčiaus kaimų moterų, senelių ir vaikų lavonai. Lavonai žmonių, kurie „savanoriškai“ pasižadėjo stoti į kolūkį.

…Sukrėtė mus tas vaizdas. Dabar, žiūrėdamas E. Klimovo filmą „Eik ir žiūrėk!“, prisiminiau tai, ką savo akimis buvau matęs pokario tėviškėje.

Po to mūsų klasė tapo bežadė ir tyli.

Kitą dieną klasėn neatėjo suaugę gimnazistai. Mes, jaunesnieji, nešėme vainikus laidotuvėse.

Mano tėtė buvo nedidelis, judrus, labai darbštus ir draugiškas žmogus. Jis autoritetingas kaimo vidutiniokas, žuvo 1949 m. jau dirbdamas tik ką įsikūrusiame kolūkyje.

Mūsų sodybą mėgdavo kaimynai, dažnai užsukdavę vakaroti, pasikalbėti apie tai, kas dedasi pasaulyje. Prisimenu tokius vakarus ir 1939-aisiais, kai mažažemiai ir bežemiai džiaugėsi, kad sugrąžintas Vilnius. Kaimiečiai aštriai aptardavo agitatorių kalbas, pasakytas politiniuose keturiasdešimtųjų mitinguose. O paskutinėmis vokiečių okupacijos dienomis buvo spendžiama, ką daryti: trauktis su jais, ar ne?

Nepakenkė tos kalbos, greičiau atvirkščiai – formavosi požiūris. Nė vienas iš mūsų artimųjų kaimynų nesusikrovė vaikų ir turto į vežimus ir nepatraukė Vakarų link.

Po karo kūrėsi nauja santvarka, rinko naują seniūną. Kaimas išrinko mano tėtę dešimtininku, o seniūnu – Kunkinės kumetyno biednioką, mūsų kaimyną Valentiną Nolių.

Po kurio laiko kažkas pagėdino seniūną, kad esą nedera valdžios žmogui gyventi kumetyno lūšnoje. Gal dėl to, o greičiausiai dėl visiškai suprantamo noro gyventi padoriau, nutarė jis pasistatyti naują namą. Beveik visi tada kaime mokėjo namus statyti. Sunkiau buvo su vinimis.

Seniūnas vinių, matyt, kažkur gavo, nes pradėjo kviestis talką į mišką medžių parsivežti. Visas tėtės dešimtkiemis išsiruošė jam padėti.

Višakio Rūdos giria. Sudžyravo pjūklai, supoškėjo kirviai, gulėsi ant žemės gražuolės pušys. Nespėjo medžių sukrauti į roges, ir talkininkus apsupo ano meto miškų „šeimininkai“. Mirties bausme už norą turėti geresnį namą buvo nubaustas kumečių seniūnas. Jį su išbadytom akim ir išdeginta penkiakampe ant kaktos pavasarį po žabų krūva surado liaudies gynėjai, stribais vadinami.

Talkininkų akivaizdoje už paramą seniūnui buvo nuplaktas ir mano tėvelis.

Barzduose gimnazistai matė ne tik Gražiškių kaimo gyventojų, pirmojo tarybinio seniūno Valentino Noliaus laidotuves. Mūšiuose krito ir liaudies gynėjai, ir valsčiaus vadovai, krito ir miškiniai. Vis dažniau ir dažniau miestelių aikštėse guldavosi atpažinimui jų lavonai. Ten buvo ir mūsų gimnazistai iš suaugusiųjų grupės, taip pat sustingę agonijoje, kaip ir jų aukos mokyklos salėje. Tik jau mažai kas laikė juos Lietuvos patriotais.

Toks buvo mano sąmonėjimo priešaušris, paskatinęs pasirinkti poziciją. Supratau, kad niekas nenori ir neturi mirti.

Vėliau dauguma mūsų gimnazistų tapo aktyviais  taikaus, kuriamojo darbo šalininkais .

Mes dabar vėl gyvename santvarkos pokyčių ir savotiško nacionalinio susitaikymo laikus, mokomės istoriją vertinti ne vien pro klasių kovos ir principo „kas-ką“ prizmę. Blaiviau žvelgiame į žuvusius pokario pjautynėse, nelinkę jų niekinti, nes ir bausmės, ir prabėgęs gyvenimas buvo pakankamas apmąstymui ir atgailai. Beveik kiekvienoje lietuvių šeimoje,  giminėje buvo ir yra savos kančios, savos aukos. Šiandien nesmerkiame motinos, padėjusios į mišką nuklydusiam sūnui duonos kąsniu ir dėl to iškeliavusią Sibiro tremtin. Taip pat nederėtų juodinti ir pokario aktyvistų, tegul ir grubokai siekusių ramybės ir taikos. Nė kiek neteisindamas stalinizmo už beprasmes aukas, vis tik manau, kad šiandieninė karta, kuri neprisimena anų laikų, turėtų žinoti, kad ne kiekvieno pokario metų aktyvisto širdyje buvo staliniškas despotizmas.       

Kritika ir šiuo požiūriu turi būti konkreti, teisinga, telkianti tautą, bet ne supriešinanti ją.

Buvo, kuomet anuos laikus stengėmės pavaizduoti vien kaip pergalingų kovų grandinę. Štai kodėl teisūs tie, kurie šiandien pateikia moralines sąskaitas praeičiai, kviečia pasimokyti iš jos. Tik pateikiant tokias sąskaitas reikia nepamiršti visų kaltininkų. Tai iš tikrųjų buvo pats tragiškiausias tarpsnis mūsų tautos istorijoje, per kurį iš gimtųjų namų į miškus arba į miestus, į Rytus arba Vakarus buvo nublokšta daugybė žmonių. Daug jų jau niekuomet nebesugrįš į savo gimtines, nepapasakos apie tai. Štai kodėl mes privalome sąžiningai saugoti istorinę atmintį ir nenaudoti ją piktam.

„Komjaunimo tiesa“, Nr. 79, 1988 m.  

Toks anų laikų prisiminimas. Vieniems jis patinka, kitiems ne. Bet yra taip, kaip yra. O tiksliau – taip, kaip tikrai buvo. Nelengva buvo ne tik laikraščiui „Opozicija“, bet ir kitai žiniasklaidai skleisti kritiškas pažiūras ir gesinti neapykanta žaibuojančius politinius konfliktus. Žinoma, mes, opozicionieriai, kviesdami piliečius santarvei, nekvietėme slopinti biurokratijos, politikų ir apskritai negerovių kritikos. Vadovavomės dėsniu, kad net geriausia valdžia nekritikuojama genda. Anuomet ypač sparčiai gedo dešiniųjų valdžia, atsižadėjusi „Sąjūdžio“ idėjų ir pasukusi piliečių supriešinimo kryptimi. Tauta tik 1992 metais santarvės griovėjus nubaudė, valdžią atidavusi persitvarkiusiai kompartijai, pasivadinusiai Lietuvos demokratine darbo partija – LDDP. Ji neapykantos gaisrą žymiai prislopino. Bet visiškai neužgesino. Tenka tik apgailestauti, kad anuomet dešiniųjų radikalų sukurstytas gaisras nors jau nedega tokia pavojinga ugnimi, bet apmaudu, kad dar rusena, kad vis dar stengiamasi versti „balvonus“  nuo tilto ir, anot šiemet „Gairėse“ paskelbto A. Krūvelio straipsnio „Ar Laisvė ir Nepriklausomybė – tik per kraują?“, vis dar didžiuojamasi tuo, kuo nevertėų, murkdomasi   visokiose „liustracijose“, kitaminčius bandoma vaizduoti „patriotų“ priešais, o jų vaikai už tėvo parašytas knygas net po teismus tampomi.

Savaitraštis  „Opozicija“ 2011.11.18 ,Nr.35

Anapilin išėjo tarybinio  kino legenda Liudmila Gurčenko. „Gairių“ redakcija sužinojo, kad L.  Gurčenko asmeniškai pažinojo  mūsų žurnalo aktyvus  autorius Algimantas Brazaitis. Todėl paprašėme jį  papasakoti savo įspūdžius apie šią pasaulinio garso aktorę.

1986 m. lapkričio mėnesį Indijoje prasidėjo metus trukęs tarybinių tautų meno festivalis. Atsižvelgiant į  indų visuomenės   didžiulį domėjimąsi kinu  festivalis buvo pradėtas tarybinių filmų  dienomis.  „Soveksportfilmo“ kompanija turėjo savo padalinius, kino teatrus  arba bent atstovus daugelyje Indijos valstijų, todėl kino dienas, remiant Indijos oficialioms valstybinėms bei visuomeninėms institucijoms, surengti buvo nesunku.  Nekomerciniam rodymui buvo pateikta  daugiau nei 50 TSRS studijose sukurtų filmų. Tarp jų buvo ir lietuviškų: A.Puipos „Moteris ir keturi jos vyrai“ , M.Giedrio „Herkus Mantas“ , V.Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ , „Tas saldus žodis Laisvė“,„Kentaurai“ ir A.Žebriūno „Kelionė į rojų“. Oficialioje dekados atidarymo ceremonijoje Delyje ir kituose miestuose, kur lankėsi tarybinių kinematografininkų delegacija, be meninio filmo  buvo demonstruojamas  ir Lietuvos kino studijos dokumentinis  „Tarybų Lietuva“,  sukurtas   rodyti  įvairiuose tarptautiniuose renginiuose.

Tarybinių kinematografininkų delegacijos vadovu buvau paskirtas  aš,   tuometis LTSR kinematografijos komiteto pirmininkas. Delegacijos puošmena, kaip dabar mėgstama sakyti – jos veidu, buvo  tarybinio kino žvaigždė Liudmila Gurčenko.
Buvau įspėtas,  kad  turėčiau omenyje jos karštą būdą, ambicingumą ir ją  saugočiau nuo indiškų vaišių pertekliaus, nes tai  labai pakenktų aktorės sveikatai.

Su garsiąja delegacijos nare susitikau ir susipažinau Domodiedovo aerodrome Maskvoje. Sėdom į   tarptautinių oro linijų lainerį Il -86 ir prasidėjo mūsų 10 dienų kelionė į Indiją ir po Indiją.

Nesileisdamas į vizito detales, apsiribosiu tik  L. Gurčenkos asmenybės bruožais,  kuriuos pastebėjau per 10 mūsų bendravimo dienų.

Pirmiausia, prisiminiau įspėjimą, kad  Gurčenko -  labai ambicinga menininkė. Pajutau tai kino dienų atidarymo metu, kai prieš „Lenfilmo“ vaidybinį filmą „Aplodismentai, aplodismentai“, kuriame vaidino  Liudmila, buvo parodytas propagandinis dokumentinis filmas apie Lietuvą. Šį mūsų  filmą Liudmila matė pirmą kartą, buvo nustebinta Lietuvos grožio, bet atrodo liko nepatenkinta, kad nebuvo pristatyta ji, garsioji  Indijos viešnia.

Šis akibrokštas paskatino mudviejų dialogą ir politinėmis temomis ilgų kelionių po Indiją metu. Jau jautėsi pertvarkos vėjai, laukėme didelių permainų, todėl Liudmila erzindavo mane, kad, atseit, baigiasi baltams katino dienos. Kai gausit ekonominį ir kultūrinį savistovumą, pamatysim, ką jūs sugebat iš tikrųjų ir kuo stebinsit pasaulį, sakė ji. Kaip dauguma ano meto rusų inteligentų, L. Gurčenko įsivaizdavo, kad Baltijos respublikos žymia dalimi klesti tik dėl to, kad naudojasi Rusijos turtais ir jos ekonominiu, moksliniu bei kultūriniu potencialu.

Kartais nuklysdavome ir į senesnius  istorijos laikus. Gurčenko ir šiuo klausimu rasdavo kaip man „pašpilkuoti“ . Ji  Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę charakterizuodavo  kaip  slavų, pirmiausia baltarusių ir ukrainiečių,  valstybę, kurią sukūrė ir tam tikrą laiką  jai  vadovavo lietuvių kilmės kunigaikščiai.

Mūsų pokalbiai dažniausiai vykdavo  lėktuvuose, nes sėdėdavome greta. Liudmila piktindavosi Maskvos, Kijevo ir Leningrado, kur jai tekdavo dažniausiai filmuotis, biurokratija, pripažindavo, jog Lietuvoje menininkai gyvena laisviau, nes turi tolerantiškesnius, tautos tradicijas labiau gerbiančius respublikos vadovus ir kultūros administratorius. Bet tai būdavo tik neformalių pokalbių metu. Oficialiuose  renginiuose ir susitikimuose su užsieniečiais ji buvo tvirta savo šalies ambasadorė ir opozicinio atvirumo politikos klausimais nedemonstruodavo. Bent taip buvo mūsų kelionėje po Indiją.

Taigi, kai kada pasigirstančios kalbos, kad Gurčenko nesidomėjo politika, istorija, ekonomika, man atrodo išgalvotos, gal net  jos pačios paskatintos, nes ji viešai tikrai nesileisdavo į pokalbius panašiomis temomis. Man teko išgirsti kitokią Gurčenko, daug platesnių pažiūrų, nei galvojama  apie kino žvaigždes.

Liudmila labai stropiai saugojo savo privatumą. Tuomet ji,  berods, jau trečią kartą kūrė savo šeimą. Žinojau, kad turi dukrą, su kuria santykiai, kaip ir su buvusiais vyrais,  buvo blogi. Kino dienų metu spaudos konferencijose, kurių teko surengti nemažai, visuomet gaudavo klausimų ir apie savo asmeninį gyvenimą, be kurio indų žurnalistai neįsivaizdavo kino žvaigždės. O žvaigždžių  kultas šioje šalyje buvo didžiulis. Gurčenko tokius klausimus kartais su šypsena, o dažniausiai su pikta ironija  atmesdavo, pareikšdama, kad  tai jos asmeninis reikalas ir viešu jo daryti nesiruošia. Per visą mūsų buvimo Indijoje laiką ji tik vieną kartą, privačios vakarienės metu TSRS ambasadoriaus Ryžovo rezidencijoje,    prabilo apie savo sunkią vaikystę, pokario badą, dramatizmą, tėvus ir artimuosius, apie nesėkmingas vedybas. Tai buvo nuoširdaus atvirumo minutės. Tokį netikėtą atvirumą sugebėjo pažadinti  inteligentiška  ambasadoriaus šeima, jauki, be pašalinių palydovų namų atmosfera. Savo dramatišką gyvenimą ir darbą ji teisino noru išbandyti viską, ką duoda gyvenimas, ir  tai kiek galima sėkmingiau perkelti į kiną, televiziją ir teatro sceną.

Liudmila griežtai, su jai būdinga ironija vertindavo savo kolegų darbą, jos žodžiais tariant, bandančių patinginiauti ir eiti lengviausiu keliu  kūryboje. Bet visuomet labai gražiai kalbėdavo apie savo pirmuosius mokytojus Sergejų Gerasimovą ir Tamarą Makarovą, kurie Charkovo priemiesčių mergaitę priėmė į savo studiją Maskvos kinematografijos institute ir suteikė jai starto į meno aukštumas galimybę.

Labai tiksliai šiuo požiūriu Liudmilą charakterizavo garsus aktorius Olegas Tabakovas, pasakydamas, kad ši mergaitė iš badaujančio pokario  mokėjo mylėti ir nekęsti, tačiau tai išreikšdavo ne kalbomis, bet savo vaidmenimis .

Ji labai nekęsdavo tribūninių kalbų, lėkštų, formalių jos pristatymų  žiūrovams. Buvau liudininkas, kai viename   kūrybiniame vakare, pabandžiusį panašiai ją pristatyti Indijos publikai „Soveksportfilm“ atstovą grubiai nušalino, paprašė patylėti ir pati perėmė  vakaro vairą į savo rankas. Atrodo, net jos laidotuvėse tai atsispindėjo, nes, kaip žinoma, ji perspėjo artimuosius, kad mirus atsisveikinimo  apeigose nebūtų sakomos kalbos, nebūtų atliekami  religiniai ritualai. Rusai atsižvelgė į šią  velionės valią. Ji buvo palaidota garsiosiose Novodevičės kapinėse labai iškilmingai, bet  be kalbų ir maldų. Nebent ne tose kapinėse: dukra sako, kad motina norėjusi atgulti Vagankovo kapinėse šalia savo tėvų.

Norėčiau pabrėžti dar vieną Liudmilos bruožą – jos vyrišką drąsą. Biografai ją vadina nenuilstama kovotoja. Man teko jos drąsumu įsitikinti ne kovoje su oponentais meno ir politikos pasaulyje, bet  ekstremalioje situacijoje, skrendant iš Bhopalo  į  Travandrumą. Indų lakūnų pilotuojamas „Boing“ netikėtai ėmė drebėti, švilpti, prarado hermetiškumą ir  pradėjo skubiai leistis. Net mūsų delegaciją lydintys tamsoki indų vyrai pabalo, nutilo it žadą praradę. O Liudmila  sugebėjo ironizuoti ir šaipytis sakydama: „Tai ką ,vyručiai, kinkos dreba, prieš kraustantis į aną pasaulį?  Matyt daug  nuodėmių prisidarėte?“. Švilpdamas ir  drebėdamas  lėktuvas vis tik saugiai nusileido kažkokiame kariniame aerodrome. Keleivius išlaipino, pastatė  sargybą ir visiems matant  remontininkų brigada skubiai kažką remontavo . Po dviejų valandų vėl pakilome ir, žinoma, tiek pat vėluodami sukėlėme nemažai rūpesčio ne tik mūsų laukiantiems šio miesto vadovams, bet ir tarybiniam konsului bei mūsų tautiečiui Vytui Vilimui, dirbusiam Travandrume „Soveksportfilmo“ atstovu.

Negaliu pamirštii L. Gurčenkos  reakcijos į mums sunkiai suprantamą indų teatro meną. XX a. antrojoje pusėje  Indijos kultūroje  vyko didelės permainos. Aštrėjo kova tarp modernistų, siekiančių  teatrą priartinti prie Vakarų kultūros, pašalinti iš jo „senovės prietarus“, ir ortodoksinių tradicionalistų, bandančių  gelbėti indų kultūros  savitumą. Indijos kultūros ministerija sudarė mums galimybę pažiūrėti būdingiausią ortodoksų spektaklį viename Delio teatre. Spektaklis  buvo mitologinis,  pantomimiškas, susidėjo iš senųjų šokių, keistų kostiumų ir  kaukių, savitos muzikos, pasakojančios apie dievų gyvenimą, jų meilės, dieviškų šeimų  ir valdžios intrigas. Nors siužetą mums bandė paaiškinti teatro vadovai, bet vis tik mažai ką supratome ir stebėjomės, iš ko taip  aistringai juokiasi, ką garsiai smerkia  ir kam ploja indų žiūrovai. Liudmila žavėjosi spektakliu, jo spalvomis ir vaidmenimis, bet po to, kad indai negirdėtų, tyliai pasakė: „Nieko nesupratau“. Ir negalėjo suprasti pirmą kartą pabuvus šioje įspūdingoje šalyje. Juk jos istorija, filosofija, legendos ir tradicijos ne šimtais, bet tūkstančiais metų senesnės už mūsų, europiečių. Kitokia būtis ir buitis. Teatro vadovą, dejuojantį, kad Indiją žlugdo komercija ir Vakarų masinė kultūra, raminome, kad nesužlugdys, nes neįmanoma sužlugdyti, kas gyva tautoje ir kas susiformavo ir išsaugota per tūkstantmečius.

Po 1986 m. neteko būti Indijoje, bet interneto dėka  matau, kad  ši valstybė,  nors ir modernizuojasi, tačiau pasilieka labai savita . Gurčenko iš visos širdies linkėjo Indijai  tapti   turtinga ne tik  ekonomiškai, bet išsaugoti ir savo tradicijas bei  kultūrą.

2011 gegužė. Žurnalas GAIRĖS Nr.5

1992 vasarą, paaštrėjus vidaus ir tarptautiniams santykiams, dar neužgesus aistroms dėl kruvinų 1991 m. sausio 13 įvykių, tuometinės Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V. Landsbergio iniciatyva buvo organizuotas referendumas dėl Rusijos kariuomenės išvedimo bei dėl Rusijos atlyginimo už TSRS okupacijos metu padarytą žalą. Savaime suprantama, kad tokiose aplinkybėse tauta negalėjo pasisakyti prieš. Bet konservatorius valdžioje pakeitę Lietuvos demokratinės darbo partijos pirmininko Algirdo Brazausko šalininkai galėjo įvykdyti tik vieną referendumo punktą – pasiekti, kad būtų išvesta svetima kariuomenė. Kadangi Rusija jau buvo pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę, dėl kariuomenės išvedimo jokių problemų nei tarptautinės teisės požiūriu, nei santykių su Rusija požiūriu nebuvo. Tad šis tautos valia pareikštas reikalavimas buvo sėkmingai įvykdytas. Tačiau problema dėl žalos atlyginimo įstrigo ilgam ir, atrodo, visam laikui.

Kodėl?

Todėl, kad Rusija nepripažįsta okupavusi Lietuvos. Net įsivaizdavus, kad Rusija kada nors pripažins, jog TSRS okupavo Lietuvą, ji už tokios jau beveik ketvirtį amžiaus neegzistuojančios valstybės veiksmus atsakomybės tikrai neprisiims. Tai liudija vieninga valdžioje ir opozicijoje esančių Rusijos politikų nuomonė šiuo klausimu.

V. Landsbergio žalos už okupaciją atlyginimo koncepcija remiasi Rusijos paskelbta deklaracija apie TSRS teisių perėmimą, nutylint tai, kad šis dokumentas pirmiausiai reiškia buvusių TSRS tarptautinių skolų ir kitų ekonominio bei diplomatinio pobūdžio įsipareigojimų perėmimą, kad griūnant Tarybų Sąjungai būtų išvengta tarptautinio chaoso. Tarybų Sąjungai išsivaikščiojus po nepriklausomas valstybes, liko tik šios deklaracijos ekonominė-finansinė pusė, kuri jau sėkmingai išspręsta: Rusija atsiskaitė su TSRS kreditoriais. Dėl to buvusios tarybinės respublikos jokių pretenzijų Rusijai nereiškia. Atvirkščiai, pripažįsta šio įsipareigojimo įvykdymo reikšmę. Ir nei viena iš buvusiųjų respublikų, net prastai sugyvenančių su Rusija, net manančių, jog buvo okupuotos, Rusijai panašių sąskaitų už TSRS padarytą žalą nepateikia ir, kiek žinoma, nesiruošia to daryti.

Tik  Lietuva elgiasi kitaip.

1992 m. konservatoriams praradus valdžią, Lietuvos demokratinės darbo partijos, vėliau socialdemokratų Vyriausybė, suprasdama šio reikalavimo beviltiškumą, apie jį tylėjo, nesiėmė aktyvių veiksmų, kad neerzintų Rusijos. Bet užtat erzino konservatorius. Jie 1996 metais, vos sugrįžę į valdžią, tuoj įstatymais, deklaracijomis bei pareiškimais priminė valdžioje buvusiems kairiesiems, kad jie nuolaidžiavo rusams ir ignoravo referendumo reikalavimus. Tokią referendumo vykdymo vienašališką kontrolę konservatoriai vykdo iki šiol, žinoma, tuo realiai siekdami tik vieno tikslo – telkti savo elektoratą ir „demaskuoti“ politinius konkurentus, kad šie  neva nesiskaito su tautos valia, su įstatymais ir nuolaidžiauja Maskvai.

Keista politinė demagogija. Patys būdami valdžioje, konservatoriai taip pat tylėjo arba pakalbėdavo dėl „paukščiuko“ ir taip pat nieko realaus nenuveikė, nes nuveikti nieko ir negalėjo.

Tokia politika jau tęsiasi 20 metų. Rimtesni politikai, dažniausiai jaunosios kartos atstovai, pradeda suprasti šio reikalavimo nerealumą ir absurdiškumą.

Kuo tai įrodoma?

Pirmiausia neįmanoma nenuginčijamais faktais įrodyti, jog Lietuvai buvo padaryta ekonominė žala. Neužsiimsiu statistika, liudijančia, jog per okupacijos laikotarpį atsilikusi agrarinė ir karo bei pokario įvykių nuniokota Lietuva atgavo Vilniaus ir Klaipėdos kraštus, tapo industrine-agrarine valstybe su aukštai išvystytu mokslu bei kultūra. Išaugo ir jos gyventojų skaičius: nuo 2,1 milijono smetonmečiu (be Vilniaus ir Klaipėdos kraštų) iki 3,7 milijono 1989 metais. Pagal piliečių gerbūvio lygį LTSR pirmavo tarp kitų TSRS respublikų ir gyveno geriau už Rusijos piliečius. O per 20 nepriklausomo gyvenimo metų vis dar nepasiekiame tarybinių laikų gamybos, socialinių, kultūrinių ir kitų gerovės rodiklių. Šių dienų laimėjimus, kad atrodytų solidžiau, vis bandoma rodyti pro biurokratų servisą ir supermarketų lentynas.

Tiesa, TSRS tikrai nusavino Lietuvos kariuomenės ginklus ir jų atsargas. Bet jas perdavė kinams, kovojantiems su japonų imperialistais. Todėl turėtume didžiuotis, kad tuo prisidėjome prie Antrojo pasaulinio karo pergalių.

Yra dar vienas šio V. Landsbergio reikalavimo nelogiškumas. Pripažinus, kad Rusija yra visų ekonominių TSRS teisių bei įsipareigojimų perėmėja, reikėtų pripažinti, kad Lietuvos teritorijoje pastatyti sąjunginės reikšmės pramonės ir mokslo objektai priklausė Maskvai ir už juos tektų mokėti rusams. Tai visiškai išbalansuotų konservatorių sąskaitą Rusijai ir, ko gero, pasirodytų, jog ne rusai mums, o mes rusams skolingi. Beje, kai kurie rusofilai jau net sudarė tokį balansą.

Absurdiška…

Bet yra taip, kaip yra.

Negalima užmerkti akių ir prieš istorinius faktus, liudijančius, kaip Lietuva buvo okupuota. Juos rusai aktyviai naudoja. Nepasitenkinimas A. Smetonos režimu buvo didžiulis, socialiniai kontrastai milžiniški, tarptautinė situacija beviltiška, liaudies ir inteligentijos iliuzijos, kad nykstančią Lietuvą gali išgelbėti Tarybų Sąjunga, sparčiai augo. Tai suprato net aukščiausi smetoninės valdžios vyrai ir priešintis neišdrįso. Be pasipriešinimo sutiko įsileisti į Lietuvą Raudonąją Armiją. Gal būt jau žinojo visą tiesą apie Ribentropo-Molotovo paktą? Apie Miuncheno suokalbį tikrai žinojo. Matė, kaip silpnesnės valstybės parduodamos Hitleriui. A. Smetona, pasijutęs bejėgiu, spruko iš Lietuvos, valdžią perduodamas liberalesniam ministeriui pirmininkui Antanui Merkiui. Šis, prispaustas liaudies demonstracijų ir Kaune akredituotų TSR S diplomatų  , vyriausybę paleido ir valdžią, kaip numato Konstitucija, atidavė į Justo Paleckio Vyriausybės rankas. Tai (net rinkimai į „Liaudies Seimą“) atliekama vadovaujantis ne tarybine, bet nepriklausomos Lietuvos Konstitucija. Taigi, formalioji juridinė pusė reikšti pretenzijas Rusijai dėl tarybų valdžios įvedimo silpnoka. Juk net tarptautinė teisė tam tikrais atvėjais pripažįsta buvusių kolonijų inkorporavimo  į metropolijas teisėtumą, okupuotų valstybių “savanorišką” prisijungimą ir pan.  Tuo remiantis net demokratiškomis save vadinančios valstybės juk  panašiai elgiasi Irake, Afganistane ir daug kur kitur, diegdamos joms palankią santvarką ir palaikydamos koloborantinę valdžią.

Bendros lietuvių ir rusų istorikų komisijos bei konferencijos įtikinančiai šių faktų paneigti negalės. O politikų sprendimai tokiais klausimais visuomet bus laikomi konjunktūriniais, vienašališkais.

Nebeįmanoma išsireikalauti žalos atlyginimo ir todėl, kad tokią sąskaitą Rusija turėtų teisę nukreipti visoms buvusioms respublikoms, dabar nepriklausomoms valstybėms. Savaime suprantama jos tokių sąskaitų nepriimtų, nes nekelia pretenzijų už gyvenimą kartu Tarybų Sąjungoje nei Rusijai, nei kitoms anuomet vadintoms „sesėms“.

Atskiras, labai opus yra genocido klausimas. Juo labiausiai ir politikuojama. Dešinieji hitlerinį genocidą tapatina su stalininiu ir pavyzdžiu rodo Vokietiją, kuri nukentėjusioms tautoms atlygino. Bet hitlerinis genocidas rėmėsi rasizmo ir vokiečių tautinio išskirtinumo idėjomis, tuo tarpu stalininės represijos – klasių kovos teorija, nuo kurios vienodai nukentėjo visos TSRS tautos (ir rusai). Iš 130 tūkstančių represuotų, prievarta iškeldintų į Rusiją ir Kazachstaną Lietuvos piliečių dauguma sugrįžo į savo Tėvynę dar sovietmečiu. Štai kodėl net Emanuelio Zingerio vadovaujama Tarptautinė komisija neišdrįso sovietines represijas pavadinti genocidu ir suteikė joms „Stalininio teroro“ pavadinimą. O tai juk reiškia kitokį turinį, nes genocidas tarptautinėje teisėje suprantamas kaip žmonių naikinimas pagal rasinį, tautinį bei religinį požymius. Vadinasi, vien rusus kaltinti dėl stalininio teroro, už kurį jie labiausiai turėtų atsakyti, taip pat nelogiška. Stalinistų buvo visose tautose.

Vadovaujantis nacionalizmu Rusijai drąsiausiai, ko gero, galima būtų pareikšti sąskaitas už Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sužlugdymą bei užkariavimą. Bet dabartiniame civilizuotame pasaulyje grįžti į tokius senus laikus nepriimtina. Santykių su Rusija istorijoje tarybinis laikotarpis nors ir buvo žiaurus, kruvinas, rėmėsi ne demokratija, bet diktatūra, vis tik Lietuvos išlikimo ir valstybės formavimosi prasme buvo ne pats blogiausias. Pirmiausia, todėl, kad tik tuomet atgavome nemažai savo etninių žemių, kurias buvome praradę. Padedant rusams, ir žymia dalimi naudodami jos materialinius išteklius, atstatėme karo nuniokotą Lietuvą. Remdamiesi Rusijos mokslo ir kultūros baze, išvystėme savo tautinę kultūrą ir tautinį sąmoningumą, be kurio nebūtų buvę Sąjūdžio bei nepriklausomybės.

Todėl ir kyla klausimas, ar verta reikšti pretenzijas Rusijai už tarybinius laikus? Ar ne dėl tokios absurdiškos pretenzijos iki šiol neturime gerų santykių su šia didžiausia mūsų kaimyne? Ar ne dėl to pro šalį nuo Lietuvos nueina į Europą dujų ir naftos vamzdžiai, elektros linijos, siaurėja tranzito keliai į Kaliningrado sritį ir Klaipėdos uostą? Gal būt, dėl to Lietuva apstatoma atominėmis elektrinėmis, kurios konkurenciniu požiūriu bus stipresnės už mūsiškę, jeigu ją pastatysime? O kaip sunkiai kaltinimų užterštoje aplinkoje plėtojasi bendro verslo reikalai?! Juk dėl to jau praradome daug daugiau nei gautume, jeigu įvyktų stebuklas, konservatorių iliuzija išsipildytų ir rusai sumokėtų Lietuvai už okupaciją.

Yra tokia lietuvių ir rusų patarlė – kaip šauksi, taip ir atsilieps. Konservatoriai šaukia taip, kad vien savi girdi.

Matyt, ateina laikas kalbėtis su Rusija taip, kaip su ja kalbasi Europa, ir atsikratyti iliuzijų. Jų bus atsikratyta, kai konservatorius valdžioje pakeis pragmatiškesni, išmintingesni ir jaunesni politikai: gal būt socdemai, darbiečiai, gal ir tvarkiečiai ar Prunskienės liaudininkai? O gal kada nors ir „frontininkai“? Jie tikrai nieko nelaukdami nuverstų šį sunkų akmenį nuo santykių su Rusija.

2011.04.20 Elekroninis laikraštis OPOZICIJA

Deutschland, Deutschland über alles…

…Von der Maas bis an die Memel,
Von der Etsch bis an den Belt –
Deutschland, Deutschland über alles,
Über alles in der Welt!

Vyresnioji karta  nepamiršta jausmų, patirtų girdint   šią „tautinę“ giesmę per Berlyno radiją, arba per įvairias vokiečių ir jų talkininkų  iškilmes 1941 metais„išlaisvintoje“ Lietuvoje. Kadangi anuomet mokiausi Prūsijos pasienio progimnazijoje , teko  išmokti šią giesmę ir stebėti, kaip jos žodžių ir melodijos paveikti vietiniai vokietukai  tapdavo hitlerjugendais , kuriems  jausmai užgoždavo draugiškumą, žmogiškumą ir blaivų protą.Net kai kurie lietuvaičiai užsirašydavo į Reicho  kariuomenę ir vykdavo daryti tvarkos LDK Baltarusijos žemėse.  

Tuomet buvo populiarus lozungas – „Vokietija  ir  Pasaulis -  vokiečiams!”.

Š.m. kovo 11 Vilniuje  Gedimino prospektu žygiavo mūsų vaikaičiai, iškėlę labai panašius lozungus – „Lietuva-lietuviams!“. Net  bendraamžių ir bendraminčių pasikvietė iš Vokietijos. Tarp jų  gal būt  buvo ir Suvalkijos vokiečių vaikaičių.   Vokiečių , kurie būdami jaunuoliais, 1941-1945 metais patriotiškai  giedodavo anų metų savo “tautinę giesmę“.

Nepamirškime , kas  nutiko  civilizuotai ir kultūringai vokiečių tautai , kai ji  apako nuo patriotizmo. Demokratiškai išrinko fašistus į valdžią, demokratiškai, prisilaikant  konstitucinių reglamentų, perdavė valdžią Hiteriui ir jo vadovaujami pradėjo  žygį  ne tik už Vokietiją, bet ir už Pasaulį- vokiečiams.  Šis pragaištingas žygis  žlugo  ne demokratiškai, bet  Antihitlerinės koalicijos , kurioje Tarybų Sąjunga suvaidino lemiamą vaidmenį, pergalės dėka. Bet fašistų sutramdymas kainavo labai brangiai ir Vokietijai, ir Žmonijai.  

Lietuvos superpatriotai  kuklesni. Neturi pasaulinių užmojų. Negirdėjau, kad net siektų atkurti Lietuvą nuo jūros iki jūros. Nors labai apgailestauja, kad  mūsų valstybės didvyriškoje istorijoje būta tiek daug nesekmių, dėl kurių Didžioji Lietuva pavirto nedideliu „gintarėlio lašu“ prie Baltijos .

Užmirštama, kad ji „Didžiaja“ pilna to žodžio prasme buvo būtent tuomet, kai priklausė ne vien lietuviams.

Kol kas Lietuvai, negresia Vokietijos likimas, nors negalima užmerkti akių prieš tai, kad mūsų „patriotų“ tautinę dvasią kelia panašios   eitynės ir pretenzijos kitataučiams bei kaimynams  . Kaip  vokiečių patriotams, kuriems  jų dvasią kėlė  fašistų eitynės su  kaltinimais dėl „neteisingų“ Pirmojo  pasaulinio karo pasekmių  ir apie žydų ir komunistų pavojų.

Hitleris ir jo „tautininkai“ iškilo apkvaišinti antikomunizmo ir antisemitizmo lozungų.
Mūsų nacistai  gali  iškilti panaudojus panašius kvaišalus, fašizmą gretinat su komunizmu  ir  peršant nekritiškąjį šių laikų patriotizmą .

Kovo 11 –sios  proga matėme nemažai renginių, persunktų patriotizmo dvasia. Nesakau, kad tautai nereikia patriotizmo. Reikia. Bet  tokio, kuris neslopina proto ir neužtemdo akių, kurio antroji pusė nebūtų liguistas nacionalizmas ir avantiurizmas . Sveikas patriotizmas skatina kritiškąjį pilietiškumą ir  nekovoja „už valstybę  be žydų, rusų, lenkų, be socialistų ar  komunistų “. Reikia patriotizmo, būtinai reikia , bet tik tokio, kuris yra civilizacijos pusėje, kuris  telkia įvairių tautybių ir įsitikinmų piliečius, siekiant gerovės  ne vien išrinktajai tautai ir turtingiesiems.

Kovo 11-sios renginiuose ir radijo bei televizijos laidose prasčiausiai atrodė  dabartiniai ir buvę politikai, kurie, gaudami dideles algas, valstybines pensijas  ir rentas, bandė aukštinti  gražų gyvenimą ir „laimėjimus“, kurių tikrai nėra. Gražiai padeklamuotas lietuvių kalba eilėraštukas sekmadinieninėje emigrantų mokyklėlėje, arba šilti žodžiai apie meilę Tėvynei Londone ar Dubline, nei  kiek nesumažina  tragizmo, kai tauta išsivaikšto ir traukiasi  baisiau kaip Didžiosios kunigaikštystės žlugimo metais. Kaip reaguoja į tokias politikų kalbas  dauguma visuomenės galima spręsti iš komentarų internetiniuose puslapiuose ir laiškuose žiniasklaidos  redakcijoms.

Labai patriotiški politikai ar politikės, atitrūkę nuo piliečių gyvenimo, bendraujantys tik su savimi ir savo bendraminčiais , yra pažangos stabdžiai, nes slopina kritikos ir savikritikos jausmus , skiepyja susitaikymo su blogiu  nuotaikas, praradę suvokimą apie tikruosius procesus, vykstančius žmonių gyvenime ir sąmonėje  , pasmerkia valstybę ir visuomenę stagnacijai. Žinau,  kokį pasipiktinimą bedarbiui, arba dirbančiam už minimalią algą darbininkui, skurde skęstančiam pensininkui sukelia tuščios kalbos apie tariamąją gerovę , apie demokratijos laimėjimus, kurie daugumai piliečių virto pralaimėjimais ir vilties praradimu. Pagal apklausas, berods per 80 procentų apklaustųjų, nepasitiki valdžia ir skaito, kad jos politika per 20 nepriklausomybės metų  negrįžtamai nutolo nuo Sąjūdžio skelbtų gerovės ir santarvės idealų. Juk ne dėl rusų  propagandos labai daug žmonių galvoja, jog prie ruso gyventi buvo geriau.

Pats niūriausias nusivylimo rodiklis – pusė millijono bėglių iš politikų giriamos demokratiškos  ir be perstojo su kuo nors kovojančios Lietuvos.

Štai kodėl  kviečiu negiedoti  giesmių , panašių į  vokiečių nacionalistų  giesmes , kurios atvedė šią tauta prie trgedijos. Nesitaikstykime su blogybėmis, skurdu ir nelygybe , nesiekime lygybės kitų tautų sąskaita . Tuomet pavojus prarasti protą iš patriotizmo bus mažesnis.

Politikai ir jų propagandininkai , elgdamiesi  kitaip , plepiuoju   patriotizmu apakindami piliečius  ir slopindami jų atmintį , tik  gilina prarają tarp valdžios ir visuomenės.  Ši praraja jau  labai  pavojinga.  55 procentai piliečių protestuoja atsisakydami  balsuoti. Iš 45 procentų balsavusiųjų  nedidukę rinkėjų paramą  gavę politikai  pripažįstami nugalėtojais ir ima  valdžią. Jeigu riedėsime šia nuokalne, nesistebėkime, kad po  metų kitų  valdžios išrinkimui užteks  balsų tų, kurie valstybinių švenčių metu  žygiuoja Gedimino prospektu aukštai iškėlę  fašistuojančių nacionalistų vėliavas. Jeigu nepavyks visuomenei įrodyti šio politinio reiškinio pragaištingumo ir sutramdyti  maištaujančių fašistų  iš Lietuvos piliečiai bėgs ne vien dėl  skurdo ir nedarbo.

2011.03.24 Laikraštis OPOZICIJA Nr.12

Savaitraštyje OPOZICIJA  kilo karštos diskusijos pokario partizanų tema. Jas sukėlė Mindaugo Pociaus straipsnis “Tikrosios istorijos baimė” ir Vilmanto Krikštaponio “Kodėl nutylime karčią pokario metų tiesą”. Susidariau vaizdą, kad   OPOZICIJOS skaitytojams minėti straipsniai  priminė 1987-1990 metus , kai pertvarkos ir viešumo pažadinti  puolė “taisyti istoriją” daugybė  nelabai raštingų piliečių. Radikalai skandalingais “sovietinių koloborantų”  demaskavimais , siaubą keliančiomis  iliustracijomis užpildė savo laikraščius ir laikraštėlius. Jiems priešintis   bandė  kai kurie vietiniai  tarybų valdžiai   ištikimi laikraščiai. Respublikinė spauda elgėsi santūriau. Bet ir  ją pažadino “Komjaunimo tiesa” , 1988 metais atspausdinusi sąjūdiečio Vytauto Plečkaičio straipsnį , pakvietusį drąsiau prabilti apie tai, kas netolimoje praeityje buvo nutylima. Radikalai, paskatinti autoretitingo publicisto, dar labiau sukruto, pradėjo užvaldyti buvusią partinę ir nepriklausomą žiniasklaidą. Viešojoje erdvėje atsirado “prokurorų”  ,  nurodančių, kas turėtų atsakyti už  okupaciją , pokario siaubą, ką galima būtų teisti ir be taismo. Skaudžios ietys pirmiausiai smigo į 200 tūkstančių komunistų, per 500 tūkstančių komjaunuolių ir į nesuskaičiuojamą gausybę “nepartinių koloborantų”, net Sąjūdiečių.

Būtent tuomet iškilo klausimas-  vis tik kas partizaniniame laikmetyje nužudė per 20 tūkstančių Lietuvos piliečių? Kas kaltas, kad beveik dešimtmetį  negalima buvo  ramiai dirbti atstatant karo sugriautą šalį ?

Šių metų vasario mėnesio OPOZICIJOS šeštajame numeryje šis klausimas  vėl pasikartojo.  Istorikas M.Pocius  teigia, kad specialūs enkavedistų būriai galėjo surengti vieną kitą operaciją prieš partizanų šeimas,  bet nėra patikimų  įrodymų, kad tokios operacijos būtų vykdomos specialiai ir plačiai. Tuo tarpu V.Krištaponis įrodinėja , kad daugiausia nekaltus žmones žudė būtent partizanais persirengę enkavedistai ir plėšikaujantys valkatos , o partizanai žudė tik pačius blogiausius  koloborantus,  vadovaudamiesi teisėtais partizanų vadovybės nurodymais.

Paskaičius abu straipsnius lieka neaišku,  vis tik kas  nužudė daugiau, o kas mažiau. Bjaurus klausimas, bet jo išvengti negalima.

Apie 1989 metus panašiais radikalų klausimais  įaudrinta visuomenė   sunerimo ne juokais, nes priešiškumo dvasia persunkti nesutaikomųjų veiksmai galėjo virsti tautos nelaime , kurią pergyvenome kruvinais pokario metais, nelaime , kurioje   įklimpo čečėnai, armėnai, azerbaidžaniečiai ir kiti pertvarkininkai, neatsakingai pasinaudoję netikėta laisve. Kylantis pavojus  padarė įtaką Sąjūdžio vadovams, pirmiausiai Sąjūdžio komunistams, kurie sugebėjo prigesinti neapykantos gaisrą ir įtikinti visuomenę nesmurtinių permainų  perspektyvumu.  

Paskatintas santarvės vilčių ir aš  parašiau straipsnį “Komjaunimo tiesai” , kurį pavadinau “Neapykantos gaisras”, o “Tiesai” – “Be santarvės nėra ateities”. Tuomet rašiau , kad  santvarkos pokyčių laikais,  turėtume  siekti   ne karo iki pergalingos pabaigos, bet nacionalinio susitaikymo, kviečiau  istoriją vertinti ne vien pro  kovos iš principo „kas-ką" prizmę. Bandžiau įtikinti tautiečius, kad  atėjo metas blaiviau žvelgti į žuvusius pokario pjautynėse, nereikia jų  niekinti, nes ir bausmės,  ir prabėgęs gyvenimas buvo pakankamas  ap­mąstymui ir atgailai. Beveik kiekvienoje lietuvių šeimoje,  giminėje buvo  savos kančios,  savos aukos. Tai iš tikrųjų buvo pats tra­giškiausias tarpsnis mūsų tau­tos istorijoje, per kurį iš gim­tųjų namų į miškus arba į miestus, į Rytus arba Vaka­rus buvo nublokšta daugybė žmonių. Daug jų jau niekuo­met nebesugrįš į savo gimti­nes, nepapasakos apie tai. Štai kodėl mes privalome sąžiningai sau­goti istorinę atmintį ir nenaudoti ją piktam - rašiau  minėtuose  straipsniuose.

Svarbiausių Lietuvos dienraščių  skaitytojai tuoj pat atsiliepė,  parašė man nemažai palaikančių laiškų. Kas be ko, buvo ir priešiškų, reikalaujančių ne pilietinės santarvės, bet  keršto.

Ir vis tik  ne kerštas, ne smurtas, bet santarvė nugalėjo. Tai įrodė Baltijos kelias ir  ”Dainuojanti revoliucija”.

Šiandien, lygindamas M Pociaus ir V.Krikštopaičio rašinius,   įsitikinu , kad vis dar  turime  istorikų ir konfliktine  politika sugdintų piliečių, kurie tikrai  bijo   istorijos tiesos . Jiems vien priminimai , kad partizanai buvo ne angelai , kad partizanavo ne vien patriotai,  kelia pyktį. O įpykusio žmogaus, sakoma, ir akys raudonos ir protas aptemęs.

V.Krikštaponis smerkia OPOZICIJOS autorių J.Vainauską ir ”kitus, panašaus požiūrio istorijos žinovus”, kaltina, kad  jie linkę matyti ne tai, ką norėtų matyti partizanų heroizatoriai. Tai ne istoriškas, bet  šališkas požiūris.  Kiekvienas žmogus, kaip yra išsireiškęs poetas Justinas Marcinkevičius, iš esmės yra istorija. Kiekvienas  pilietis su praeitimi susijęs per savo gyvenimo patirtį. Tai pasakytina ir apie Vainauską. Jis rašo OPOZICIJAI tai, ką pats matė, girdėjo, kuo tiki. Tai jo teisė. Prie Vainausko pridėdamas žodelius ”ir  kiti” Krikštaponis smerkia daugybę autorių, kurie per dešimtmetį rašė OPOZICIJAI apie kitokį savo santykį su partizanais. Dešiniųjų žiniasklaidoje  tai daryti jie negalėjo.Todėl ir būrėsi apie Vytautą Petkevičių, Joną Sakalauską, Povilą Masilionį ir kitus buvusius šio laikraščio redaktorius, išdrįsusius suteikti žodį kitai pusei.

Straipsnyje ”Kodėl nutylime karčią pokario metų tiesą” abejones  kelia  visiškas neigimas  antipartizaniškų  sovietmečio ir pertvarkos metų publikacijų . Net  Mokslų Akademijos leidinio  ”Faktai kaltina”. Taip , publikacijos  buvo politizuotos. Bet objektyvių istorikų, ieškančių tiesos net propagandinėse džiunglėse , tai nebaido. Jie moka  rinkti tikrus faktus ir  tokiuose šaltiniuose. Be to , ruošiant publikacijas , pretenduojančias į istorijos mokslą, nereikėtų patikimais  laikyti prisiminimus nukentėjusiųjų ir vienpusiškai nusiteikusių piliečių. Jeigu OPOZICIJA sudėtų krūvon visus kitokio pobūdžio skausmu perpildytus rašinius, atsiųstus redakcijai per 10 metų, išeitų tikrai stora  knyga .

Mano gyvenimo patirtis leidžia tvirtinti, kad  joks istorikas  tiksliau už Vytautą Žalakevičių neišreiškė pokario visuomenės vilčių,  kaip tai padarė įžymus kino menininkas, puikiai pažinęs  tuos laikus ir juos asmeniškai pergyvenęs. Niekas nenorėjo mirti , bet mirė  ir vienoje ir kitoje fronto pusėje. Fronto, kurį sukūrė  istorinės aplinkybės ir nesugebėjimas  jose elgtis taip, kaip elgėsi tauta Baltijos kelyje po 50 metų skaudžių pamokų . Šio pavyzdžio neturime pamiršti. Juo reikėtų vadovautis visiems, kai kyla pagunda pasipuikuoti  patriotizmu, iliuzinėmis  galiomis  arba nesutramdomu pykčiu .

Šiandien netrūksta aktualių temų apie dabarties problemas. Šalis praranda daugiau gyventojų negu karo ir pokario metais. Todėl reikia telkti piliečius dabarties  gyvenimo sunkumams įveikti. Net pažiūrų bei įsitikinimų sugretinimas privalėtų turėt  tikslą  vienyti piliečius. Pociaus ir Krikštaponio publikacijos partizanine tema įrodė, kad  kol gyvi liudininkai, kol tarp mūsų yra  aukų artimeji, kol tiek dag prieštaringų prisiminimų apie pokarį, negali suvienyti  žmonių. Todėl šios  temos nereikėtų aštrinti nei dešiniųjų, nei  kairiųjų spaudoje.

Baigdamas šį rašinį noriu pacituoti ištrauką ir Justino Marcinkevičiaus poemos ”Dvidešimtas pavasaris” . Poemos, kuri suvaidino žymų vaidmenį ir pačio poeto ir jo kartos žmonių biografijose.

Naktim į gryčią miškas veržias
sulytas, purvinas - ir ima guostis.
Aulus džiovina Ąžuolas ir Beržas,
ant šautuvo užmiega jaunas Uosis.

Ir stalas atiduoda miškui maistą.
Ir puodas kantriai verda seną vištą.
Ir aš gūžiuos į pašukinį maišą -
sargybon išvarytas, saugau mišką.

O paryčiu į gryčią miestas beldžias.
Net šuo - ir tas išmoko nebeloti.
Ir pirmąkart girdžiu, kaip tėvas meldžias,
atidarydamas duris lyg skaudžią votį.

Man jau nereikia aiškinti: toks metas…
Tamsoj sugrabalioju duoną, sviestą
ir vėl, tą patį maišą užsimetęs,
sargyboj stoviu. Saugau miestą.


Vilnius, 2011 vasaris. 

Krikščionys istoriją sieja su Senuoju ir  Naujuoju testamentu. Islamistai - su pranašo Mahometo atėjimu į pasaulį, o budistams Naujieji laikai prasideda tik Budai pamokius, kaip turi gyventi žmogus ir žmonija. Tai didžiųjų religijų dogmos.

Laisvamaniai, darvinistai ir marksistai, netikintys mitu, kad Adomas ir Ieva buvo žmonijos pradininkai, pasaulio istoriją linkę dalinti į  penkias visuomenines-ekonomines formacijas: pirmykštę-bendruomeninę  (arba primityvaus komunizmo), vergovinę, feodalinę, kapitalistinę ir komunistinę, kurios pirmąja pereinamąja faze turėjo būti socializmas su dalimi kapitalizmo bruožų.

Marksistai teigia, kad visuomeninių-ekonominių formacijų kaitą  lemia klasių kova ir socialinės revoliucijos, kurios kildavo dėl gamybinių jėgų neatitikimo gamybiniams santykiams ir dėl išnaudojamųjų maištų.

Dešinieji istorikai, bandydami atsiriboti nuo marksistų, žmonijos istoriją  skirsto į daugiau formacijų. Ko gero, labiausiai palaikoma nuomonė  yra tai, kad istoriją galima dalinti ne vien į periodą iki Kristaus ir po jo, o net į tris ciklus ir septynias civilizacijas - neolitinę, ankstyvąją klasinę ir antikinę.

Kai kurie istorikai Antiką laiko šio istorijos ciklo apogėjumi, kai jau galima pastebėti ir globalinės civilizacijos pirmųjų bruožų.

Kitas istorinis ciklas, pagal jų nuomonę, susideda iš Viduramžių, ankstyvojo industrinio ir subrendusio  industrinio laikotarpių.

Pastarasis - mūsų laikų civilizacijos viršūnė. Kurdamas galingą  technologinę bazę, sparčiai keldamas darbo našumą, plėtodamas rinkos santykius, sukeldamas pasaulinius karus šiais esminiais savo požymiais bei tendencijomis jis vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau paveikė bei pakeitė beveik visą pasaulį. Kaip tik šiuo periodu suklestėjo mokslas, atskleista daug gamtos dėsnių, pradėti socialiniai politiniai eksperimentai.

Teigiama, kad esą šis - ciklas optimaliausias kelias į naują vystymosi etapą - pasaulinę globalizaciją, į vadinamąją  poindustrinę civilizaciją. Nors pripažįstama ir tai, kad civilizacija privedė ne vien prie gera. Žmonijos pajėgumas priartėjo prie gamtos jėgų galių - iškilo grėsmė gamtinei aplinkai ir pačiai civilizacijai.

Marksistai pripažįsta kapitalistinės civilizacijos nuopelnus techninei ir mokslo pažangai, bet šioje pažangoje jie įžvelgia didžiulių socialinių prieštaravimų. Kartu jie nurodo revoliucinį kelią į komunizmą kaip aukščiausią civilizacijos pakopą, visiškai nekviesdami grįžti į akmens amžių ir pirmykštę bendruomenę. Svarbiausias programinis marksistų tikslas yra gamybos priemonių suvalstybinimas. Todėl jos be išnaudojimo keliu įgyti turtai turį būti eksproprijuojami, žodžiu,  darbininkų klasės ir visuomenės interesais nuosavybė turi būti iš kapitalistų paimama.

Artimiausi marksistams politikai socialistai renkasi nuosaikesnį kelią. Jie  kviečia evoliuciniu būdu, žingsnis po žingsnio, eiti visuotinės gerovės link. Socialistai įsitikinę, kad mažinti socialinę atskirtį tarp vargingųjų ir turtingųjų galima visuomeninį produktą perskirstyti per mokesčių politiką. O komunizmą jie laiko tik gražia utopine svajone.

Antimarksistai bei antisocialistai, pirmiausiai liberalai, į poindustrinę  civilizaciją vilioja žmones „laisvąja rinka“. Tik sveiku protu besivadovaujančiam eiliniam piliečiui nelabai aišku, kuo pastaroji turėtų skirtis nuo industrinės, tiksliau - nuo kapitalistinės, civilizacijos.

Apibendrindamas abi – kairiųjų ir dešiniųjų – istorijos raidos koncepcijas, neįžvelgiu  vystymosi spirale bruožų. Manau, labiau galima būtų tikėti, jog civilizacija vis dėlto vystosi ne spirale, o revoliuciniais ir evoliuciniais ciklais - pirmyn ir pirmyn, į mįslingąją ateitį. O kai naikinama gamta, senka jos resursai, gal ir į … savo pražūtį.

Na, kai atsiranda grįžimo atgal aplinkybės, tam tikrą laiką, tam tikroje vietoje ir erdvėje civilizacija sukasi ir spirale. Taip atsitiko, kai dėl neefektyvios planinės ekonomikos, prasto valdymo ir šaltojo karo žlugo Tarybų Sąjunga ir prie jos prisišliejusios vadinamosios socializmo šalys. Skausmingai ir sunkiai jų būtis buvo sugrąžinta į kapitalistinį (industrinį) lygmenį, kuriame dar sunkiau apsiprasti ir su visomis šiai civilizacijai būdingomis ydomis.

Išgąsdinti globalizacijos, net kai kurie mūsų patriotai prarado žadą: manė, kad tautą veda į šviesų rytojų, o kartu su ja … atsidūrė laukinio kapitalizmo praeityje.

Ta proga vertėtų  prisiminti kairiųjų pažiūrų politiko bei ekonomisto prof. Povilo Gylio straipsnį apie septynis valstybės naikinimo būdus (straipsnis buvo publikuojamas ir „Opozicijoje“).

Kritiškiau apie Lietuvos „laimėjimus“ jau prabyla net dabartinės santvarkos „architektas“ Vytautas Landsbergis, išseko ir fanatiškų jo šalininkų entuziazmas.

Pesimistinių  vertinimų vakarykščių „urapatriotų“ stovykloje šiandien netrūksta. Net radikalus dešiniųjų politikas Stanislovas Buškevičiaus pradėjo gąsdinti piliečius neva artėjančiu Ketvirtuoju Lietuvos padalijimu. „Patriotų“ internetiniame tinklalapyje paskelbtame straipsnyje S.Buškevičius rašo:

„… Man šiandieninė situacija labai primena tuos tolimus aštuonioliktojo amžiaus įvykius, kada atsakingas už valstybės valdymą politinis elitas tą valstybę (LDK) pats ir pražudė, paaukojęs ją vardan trumparegiškų ir savanaudiškų interesų. Mūsų laikų valdantysis sluoksnis – politikai ir biurokratai – jau įstūmė Lietuvą ne tik į ekonominę, bet ir į moralinę bei psichologinę krizę. Tuštėjant biudžetui ir gilėjant sunkmečiui valdžia dar labiau nusisuka nuo žmogaus, pasmerkdama jį arba emigruot, arba degraduot. Situacija kasdien darosi vis grėsmingesnė, tačiau valstybės vyrai ir moterys ne tik kad nebando gelbėti padėties, bet savo neatsakingais veiksmais pila dar daugiau alyvos į ugnį. … ūsų valdantysis elitas kasdien vis labiau praranda žmogiškumo likučius“.

Tad ko norėti iš kitų, opoziciškai nusiteikusiųjų, į kovą  su skurdu įstumtų arba paprasčiausiai praeities nostalgija sirguliuojančiųjų piliečių? Jų smerkti tikrai nederėtų, nes jie turi dėl ko pačiais pikčiausiais žodžiais žiniasklaidoje ir gatvių mitinguose plūsti politikus, atvedusius Lietuvą į laukinio kapitalizmo šiandieną, todėl ir netekusius tautos pasitikėjimo.

Kilnu prisiminti žmoniškumą, kalbėti apie vienybę. Bet ar tai įmanoma išnaudotojiškoje visuomenėje, kai KAPITALAS vardan pelno pasiruošęs atlikti bet kokį  nusikaltimą, nors už tai jam grėstų ir kartuvės? Juk per 600 milijardierių ir tūkstančiai milijonierių, valdančių gamybos priemones,- pirmiausia karinę industriją ir bankus, - pasisavina daugumą viso pasaulio samdomųjų protu ir prakaitu sukuriamos vertės! O juk turtus jiems krauna ne vien jų pačių vadybiniai talentai, bet ir samdomieji darbininkai, eiliniai vadybininkai, technikai, programuotojai, inžinieriai, gydytojai, pedagogai, gyvenantys ne iš rentų, ne iš procentų, o vien  iš darbo.

Turtų  telkimasis mažumos rankose ir didėjantis daugumos piliečių  skurdas –reiškinys, pavojingesnis už bombas. Apie tai įspėjamai ir išsamiai kalbėjo dar 18-20 amžiaus švietėjai, nes socialinė neteisybė, atskirtis buvo ir lieka viena svarbiausių visų socialinių sukrėtimų bei revoliucijų priežasčių.

Šiandieninė krizė pažadino ir mūsų amžininkus. Skolą samdomiems darbo žmonėms, visiems tautiečiams pradėjo jausti net kai kurie milijardieriai.  Spaudoje pasirodo pranešimų, kad laikomas turtingiausiu pasaulio žmogumi Bilas Geitsas ir, berods, trečią vietą pasaulyje tarp milijardierių užimantis jo kolega Vorenas Buffettas pasiūlė 50 procentų savo pajamų skirti labdarai ir pakvietė kitus turtuolius sekti jų pavyzdžiu. O kai kurie rusų milijardieriai pradėjo plėtoti labdarą Šiaurės Kaukaze, kad po turtų dalybų ir kruvinų konfliktų bent šiek tiek  nuramintų ir atgaivintų ten gyvenančias maištingąsias tautas.

Vieną  kitą labdaringą turtuolį galima sutikti jau ir Lietuvoje. Tiesa, kol kas tai - vienišių šauksmas tarp vilkų.

Tik ar gali labdara kompensuoti santvarkos ydas?

Lankydamasis Indijoje mačiau, kaip vienas šios šalies  milijardierius tiesė kelią. Gal 5 kilometrų būsimojo kelio ruože su kastuvais, neštuvais ir kapliais darbavosi tūkstančiai į vergus panašių žmonių, tarp jų - ir vaikų. Paklausęs, kodėl tokiais primityviais metodais dirbama, gavau atsakymą, kad žymiai pelningiau už centus samdyti bedarbių, nei modernią kelių tiesimo techniką. Taigi – PELNINGIAU, ir nesvarbu, kad pelningumo darbdavys pasiekia eksplotuodamas vergų darbą.

O ar atitinkamų  pavyzdžių negalima rasti ir Europoje, ir net mūsų Lietuvoje? Panašiais atvejais istorija tikrai atsisuka spirale ir sugrįžta į gūdžią praeitį. Tik manau, kad tai ne dėsningumas, o atsitiktinis nukrypimas nuo bendros civilizacijos raidos krypties, vedančios į globalizuotą pasaulį. Pagal marksistus tai būtų komunizmas, o pagal antimarksistus - poindustrinė santvarka, kurios gamybinių jėgų pagrindą sudarys moderni technika. Pagal kairiųjų koncepciją tada žmogus neišnaudotų žmogaus, o pagal dešiniųjų – neišnaudos taip žiauriai. Tačiau liks privati gamybos priemonių nuosavybė ir neišvengiama samdomųjų tarnyba mažumą sudarantiems turčiams.

Dešinieji šventai tiki, kad kapitalizmo alfa ir omega IŠNAUDOJIMAS, kad turtuoliai toliau turtėtų, neturi išnykti. Darau išvadą: ne spiralė, o tiesioji vergovinę praeitį jungia su kapitalistine dabartimi ir ateitimi, ne kokia nors kita, o, KAPITALISTINE. Ir jokiais poindustrinės visuomenės vaizdeliais negalima paslėpti tikrųjų kapitalo tikslų – siekti kuo didesnio pridedamosios vertės kūrėjų išnaudojimo dė MAKSIMALAUS PELNO..

Iki šiol visuomeninių-ekonominių  formacijų arba istorinių ciklų kaitą lydėjo didžiosios revoliucijos, maištai ir pažemintųjų sukilimai. Sunku patikėti, kad perėjimas į naująjį ciklą mūsų  tūkstantmetyje bus kitoks. Valiutų krizės bei karai, terorizmo protrūkiai, piratavimas jūrose, tarpnacionaliniai, religiniai ir rasiniai konfliktai, „tvarkos“ įvedinėjimas karinėmis intervencijomis   pranašauja didelius sukrėtimus.

Krizės ir nedarbo krečiamoje JAV net būdamas šios šalies nacionalinės žvalgybos direktorius, admirolas Denis Bleras (vėliau atsistatydinęs), kalbėdamas senato komitete, prabilo apie artėjantį nestabilumą ir didėjantį   ekstremizmo pavojų.

Grėsmių  sąrašą sparčiai plečia ir NATO veikėjai. O populiarus JAV politikos apžvalgininkas žurnalistų premijos laureatas Kris Hedžes, pajutęs liaudies nuotaikų kaitą ir pasipiktinęs savo šalyje egzistuojančia melaginga demokratija, korupcija, bankininkų, milijardierių bei milijonierių plėšikavimu, iki nepadoraus kraštutinumo išryškėjusia ekonomine bei socialine nelygybe, iškėlė mintį, kad laikas nupūsti dulkes nuo K.Markso veikalų ir pabandyt tiksliau atsakyti  į klausimą - kokia vis dėlto bus ateitis, kokia toji "poindustrinė visuomenė?”.  

Blaiviau ir sąžiningiau vertinti praeitį bei prognozuoti žmonijos ateitį pradeda ir intelektualai, ir ne vien Amerikos žemyne. Stiprėja pozicijos istorikų, bandančių įrodyti, kad Spalio ir kitos XX amžiaus revoliucijos vis dėlto nebuvo vienokių ar kitokių politinių sektantų sąmokslai, o gyvenimo sunkumų sukelti liaudies masių nuotaikų ir sąjūdžių produktai. Atrodo, jau baigiama persirgti antikomunizmo liga, pripažįstant, kad tarp įvairių socialinių idėjų turi egzistavimo teisę ir žmonių svajonės apie komunizmą, skatinančios politikos ir visuomenės veikėjus neužmiršti liaudies gerovės, ieškoti realių būdų jos siekti. Tik, suprantama, ne taip, kaip siūlo konservatoriai ir liberalai - kuo sparčiau turtinant turtinguosius.  

Siūlymai nupūsti dulkes nuo Markso ir kitų kapitalizmo kritikų veikalų  savaime provokuoja klausimą: ar galima į naująjį istorijos vyksmo ciklą įvažiuoti „spiraliniu serpentinu“. T.y. be revoliucijų, taikiai, sklandžiai, beveik nieko nekeičiant gamybiniuose santykiuose ir pirmiausia nekeičiant samdomuoju darbu sukuriamų turtų perskirstymo principuose? Manyčiau, kad toks kelias apgaulingas ir gal net pavojingas. Ypač tai turėtume suvokti mes, lietuviai, matydami, ką mums davė XX amžiaus spiralė, iškraipiusi istorijos tiesiąją ir per 20 atkurtos Nepriklausomybės metų grąžinusi šalį į XIX amžių.

Na, o Ketvirtojo Lietuvos padalijimo tikrai nesulauksime. Bet revoliucinė situacija, panaši į tą, kuri XX amžiuje susiklostė po abiejų pasaulinių karų, amžiuje, gali pasikartoti. Žinoma, tokio komunizmo, kokį įsivaizdavo Leninas, Trockis ar Mao Dzedunas, jau negali būti. Trečiajame tūkstantmetyje faktiškieji valstybių bei žemynų šeimininkai oligarchai ir milijardieriai pasaulį dalinsis daug išradingiau ir platesniais mąstais. Jei nesukils pavergtieji ir išnaudojamieji ir, anot Markso, neeksproprijuos jų turtų samdomųjų darbuotojų interesais. Žinoma, atsižvelgdami ne į XIX, o į XXI amžiaus realijas.

OPOZICIJA Nr.24, 2010 lapkritis