- Pradžia
- Vartotojų blogai
- a.brazaitis
- Kategorijos "Kinas" archyvas
A.Brazaitis. Apdovanojo už viso gyvenimo kūrybą
Penktadienis, 2012-02-17 12:49 Be temos, Kinas, Kultūra | 0 komentarų
Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė Vasario 16-ąją iškilmingai įteikė nacionalines premijas mokslo ir kultūros veikėjams. Už viso gyvenimo kūrybą pagerbtas ir vienas įdomiausių bei iškiliausių lietuviško kino kūrėjų – režisierius ir scenaristas Arūnas Žebriūnas.
Tarybiniais metais kino menu besidominti visuomenė pagrįstai manė, jog originaliausius ir arčiausius žmogaus jausmams filmus kūrė tik dvi kino studijos – Gruzijos ir Lietuvos. Buvo kalbama net apie jų nacionalinio kino mokyklų susidarymą. Kyla klausimas – kas tokią mokyklą sukūrė, kas padėjo jai pamatus ir tuos pamatus tvirtai laikė? Kadangi žymi dalis mano gyvenimo ir darbo prabėgo kinematografijoje arba ją kuruojant vyriausybinėse institucijose, drįsčiau atsakyti į šį klausimą. Teneužsigauna kiti kinematografininkai, bet vistik išskirčiau garsųjį kino režisierių penketą, kartais vadinamą Lietuvos kino ATLANTAIS. Tai Vytautas Žalakevičius, Raimondas Vabalas, Arūnas Žebriūnas, Almantas Grikevičius ir Marijonas Giedrys. Jie anais laikais buvo besąlygiškai pripažinti, apdovanoti to meto regalijomis už kūrybinius laimėjimus, o dabar apdovanojami ir nepriklausomoje Lietuvoje, suradus subtilią formuluotę – už viso gyvenimo kūrybą. Kadangi jų kūryba ryškiausiai švietė tarybiniais metais, galima daryti išvadą, kad valdantieji pagaliau suprato, jog kultūros ir meno, kaip apskritai visuomenės gyvenimo, negalima atskirti Berlyno siena ir padalinti ją, konservatorių žodžiais tariant, į homosovietinę ir Nepriklausomos Lietuvos.
V. Žalakevičius apdovanotas aukščiausiomis TSRS ir LTSR valstybinėmis premijomis, garbės vardais, tarybinių ir tarptautinių filmų festivalių prizais, tarybiniais ordinais bei medaliais, o taip pat ir Gedimino ordinu.
R. Vabalas – LTSR valstybine premija, taip pat LTSR nusipelniusio meno veikėjo garbės vardu, kino festivalių prizias bei tarybiniais ordinais ir medaliais.
A. Žebriūnas – anais laikais užsitarnavo LTSR nusipelniusio meno veikėjo garbės vardą, valstybinių premijų negavo, bet neliko pamirštas teikiant ordinus ir medalius bei įvairių kino festivalių prizus. Šiek tiek mažiau laurų jam teko todėl, kad jo kūryba buvo labiau subtili, mažiau sietina su ideologiniais ano meto uždaviniais.
A. Grikevičius, ko gero, mažiausiai tituluotas kūrėjas, bet taip pat LTSR nusipelnęs meno veikėjas, LTSR valstybinės premijos, įvairių kino festivalių laureatas, tarybinių ir dabartinių laikų ordininkas.
M. Giedrys – taip pat LTSR nusipelnęs meno veikėjas, kino festivalių ir tarybinių laikų ordininkas. LTSR valstybine premija apdovanotas už filmą „Herkus Mantas“. Sąjunginiu mastu išgarsėjo, kai Centrinės televizijos užsakymu Lietuvos kino studijoje sukūrė filmą „Amerikoniškoji tragedija“ pagal tokio pat pavadinimo T. Draizerio romaną.
Asmeniškai su šiuo judriu menininku susipažinau, kai jis ėmėsi gelbėt žlungantį „Herkų Mantą“. Šį darbą pradėjusi kūrybinė grupė atsidūrė aklavietėje – sunaudojo lėšas, o kaip užbaigti filmą nežinojo. Tuomet dirbau LTSR Ministrų Tarybos pareigūnu, kuravusiu kultūros sritį. Prisimenu, kaip susirūpinęs dėl ištikusios nesekmės atėjo į Ministrų Tarybą tuometinis Valstybinio kinematografijos komiteto pirmininkas Vytautas Baniulis ir pranešė, kad ėmėsi drastiškų priemonių, sukūrė naują kūrybinę grupę, vadovaujamą M. Giedrio, ir prašė vyriausybės visapusiškos materialinės bei finasinės paramos šiai grupei. Ją gavo, ir filmas, kuriuo didžiuojamės iki šiol, buvo dalinai perfilmuotas ir sėkmingai užbaigtas. Kai vėliau buvau paskirtas Valstybinio kinematografijos komiteo pirmininku, šia patirtimi pasinaudojau ir aš. R. Vabalui nufilmavus net dvi neišpasakytai nuobodžias „Skrydžio per Atlantą“ serijas, pareikalavau, kad sustiprintų „žiūroviškumą ir dramaturgiją“, filmą sutrumpinant iki vienos serijos. Žinoma, režisierius priešinosi. Pakluso tik pagrasinus, kad jeigu to nedarys, bus pasinaudota „Herkaus Manto“ patirtimi.
Apskritai M. Giedrys buvo nepakeičiamas pagalbininkas visiems filmų kūrėjams, kai jiems pritrūkdavo jėgų kūrybos procese ir ypač jos pabaigoje – montuojant, garsinant, sustiprinant siužeto akcentus ir panašiai.
Iš šio garsaus mūsų kino Atlantų penketuko Nepriklausoma Lietuva už viso gyvenimo kūrybą nacionaline premija apdovanojo tik tris: Almantą Grikevičių, Marijoną Giedrį ir Arūną Žebriūną. Ir kino dokumentalistą Henriką Šablevičių su jo nepamainomu operatoriumi Eugenijum Matuzevičium.
Dabar, jeigu būtų gyvi, šias premijas turbūt gautų Vytautas Žalakevičius ir Raimondas Vabalas. Juk net konservatorių jaunoji karta jau nenori į praeitį žiūrėti tik paniekinančiai, pro konfrontacinę prizmę. Nereikėtų pamiršti, kad „megstosios baretės“ ir jų įkvėpėjai stūmė Žebriūną lauk net iš „Sąjūdžio“ už jo socialines ir laisvamaniškas mintis kūryboje. O dabar? Net Vytautas Landasbergis sutiko įsirašyti į homosovietinių menininkų sąrašą ir priėmė premiją už gyvenimo nuopelnus, tiksliau – už nuosekliai plėtojamą čiurlionianą. O juk į šią savoką įeina ir tarybiniai laikai, kai Landsbergis dar buvo ne politikas, bet kultūrininkas, lektorius, leidinių ir filmų apie Čiurlionį konsultantas.
Bet Landsbegis nebūtų Landsbergiu, jeigu ir šiuo klausimu nepasakytų ko nors kitoniško. Viename interneto portale radau profesoriaus mintį, kad kultūroje vis dar velkamės su sovietine girnapuse prie kojos. Ir kad prastos kultūros žmogus vykdo prastą politiką.
Neliesiu didžiosios politikos. Tiek to. Ją juk kasdien kritikuoja žiniasklaida, dauguma piliečių, tiesa, dar ne tūkstantiniuose gatvių mitinguose, bet virtuvėse. Priminsiu politiką tik kino srityje.
Laimėjimu galima būtų laikyti, kad greta mano bendraamžių kino kūrėjų, nacionalinėmis premijomis apdovanoti ir jaunieji šių dienų kūrėjai: Audrius Stonys, Arūnas Matelis, Šarūnas Bartas.
Atlikau nedidelį sociologinį „Kalausimėlio“ eksperimentą – apklausiau apie 50 savo artimųjų bei pažįstamų, ką jie žino apie šiuos jaunus kino kūrėjus, ar gali išvardinti bent vieną kitą jų filmą. Liūdna, bet tokių buvo labai mažai, dauguma kalbėjo apie holivudines baisybes, rusiškus kriminalinius detektyvus ir muilo operas, matytas per televiziją. Tik vienas kitas prisiminė kažką apie vaikus, sergančius vėžiu, ir apie gražią Lietuvą. Viskas. Nei kas tuos filmus kūrė, nei kada – beveik niekas neprisimena.
Kodėl tokia situacija, kodėl jaunųjų populiarumo neįmanoma lyginti su Atlantų populiarumu anais laikais ir net dabar?
Ar nereikėtų atsakymo ieškoti prastoje politikoje, kurią nepriklausomybės metais formavo ir vykdė prastos kultūros veikėjai?
Į šį klausumą galiu atsakyti keletu savo prisiminimų.
Lietuva turėjo savo valstybinę Kino studiją, Kino filmų nuomojimo įmonę, Kino remonto ir materialinio-techninio aprūpinimo įmonę, per 1,5 tūkstančio kino teatrų ir kino įrenginių. Filmai reguliariai buvo rodomi daugiau nei 2,5 tūkstančio įvairių žinybų salių. Per metus jose apsilankydavo beveik 50 milijonų žiūrovų. Ypač mėgo kiną jaunimas. 70 procentų kino žiūrovų sudarė iki 35 metų amžiaus žmonės. Buvo apie 400 mokyklinių kino teatrų ir kino klubų, veikė 120 jaunimo kino lektoriumų. Lietuviškų filmų festivalius reguliariai pravedinėdavome mūsų miestuose bei kaimuose, beveik visose TSRS respublikose įvyko Lietuvos kino dienos. Filmų propagavimo sistema ir labai pigūs bilietai į kino seansus kino meną darė tikrai masiškiausiu menu.
Lietuvos kino studijoje kasmet būdavo sukuriami trys vaidybiniai filmai kino teatrams. Nuo 1973 metų pradėti kurti vaidybiniai filmai televizijai. 1985-1988 metais tokių filmų buvo sukuriama kasmet taip pat po tris-keturis. Du kartus per mėnesį išeidavo kino kronika „Tarybų Lietuva“, apie 30 teminių dokumentinių filmų sukurdavo kino dokumentalistai pagal Valstybinio kinematografijos komiteto užsakymą ir maždaug tiek pat – pagal kitų žinybų užsakymus.
Labai svarbų vaidmenį vaidino Kino filmų nuomojimo įmonė. Ji turėjo savo filialus visuose didžiuosiuose miestuose, pirkdavo ir platindavo filmų kopijas, reguliuodavo jų repertuarą, subtitruodavo arba dubliuodavo į lietuvių kalbą, rengdavo įvairiausias kino šventes, filmų premjeras ir vykdė platų informacinį reklaminį darbą. Net leido spalvotą žurnalą „Kinas“. Šios įmonės sukauptas filmų fondas ir šiandien sudaro didžiausią kino meno paveldą mūsų šalyje.
1978-1988 metais kasmet būdavo pastatoma po 2-3 naujus kino teatrus ir maždaug 4-5 kapitališkai remontuojami arba rekonstruojami. Buvo pastatyta Lietuvos kino studija, nauji Kino filmų nuomojimo įmonės korpusai.
Neatsakingiems „reformatoriams“, tarp kurių būta asmenų ir iš Landsbergio politinės grupuotės, kinas tapo nereikalingu. Decentralizavus valdymą, viskas pradėjo griūti, o privatizatoriai kino teatrus pavertė parduotuvėmis, restoranais, kazino, diskotekomis, net baldų įmonėmis.Turėję pavyzdingai išplėtotą kino teatrų bei kino rodymo punktų tinklą, greit nuriedėjome į labiausiai atsilikusios šiuo požiūriu šalies Europoje padėtį. Kino teatrų likučius didžiuosiuose miestuose pasigriebė užsieniečiai ir dabar jie bado mums akis, rodydami, kokie galėjo būti kino teatrai, jeigu griovėjai nebūtų jų sugriovę. Bankrotavo respublikinės įmonės. Be darbo likę kūrybiniai ir techniniai darbuotojai atsidūrė tragiškoje sutuacijoje, kai kurie bandė steigti savo studijas, kurti pigius vienadienius filmus, buvo ir tokių, kurie gelbėjosi net prekiaudami Gariūnuose. Vėliau, kai Lietuvos kino studija susirado užsienio partnerių ir klientų, pradėjo dirbti jiems. Bet privatizatoriai pamatė, kad didelio pelno kuriant filmus neuždirbs, ir todėl studiją sugriovė ir toje vietoje dabar stato prabangius kotedžus užsieniečiams.
Štai kaip nacionalinių premijų fone atrodo realioji kino politika „su sovietine girnapuse prie kojų“. Ir vistik gerai, kad atsiranda jaunieji, kad nepamirštami senieji, kad pripažįstama, jog kultūrą negalima dalinti į homosovietinę ir homokapitalistinę. Dalytojai tikrai yra žemos kultūros ir prastos politikos vykdytojai.
Sveikindami Arūną Žebriūną, linkim jam ir jo kolegoms premijų ne tik už viso gyvenimo kūrybą, bet ir už naujus, persunktus aukšta kultūra kino meno šedevrus. Tokius, nuo kurių tėvams nereikėtų saugoti savo vaikų, kad smurto, pornografijos ir kraujo vaizdai nežalotų jų psichikos.
Internetinis „laikrastisopozicija.lt“ 2012.02.17
A.Brazaitis. 10 dienų su Liudmila Gurčenko
Sekmadienis, 2011-05-29 02:40 Be temos, Menas, Kinas, Kultūra, Istorija, Užsienis | 0 komentarų
1986 m. lapkričio mėnesį Indijoje prasidėjo metus trukęs tarybinių tautų meno festivalis. Atsižvelgiant į indų visuomenės didžiulį domėjimąsi kinu festivalis buvo pradėtas tarybinių filmų dienomis. „Soveksportfilmo“ kompanija turėjo savo padalinius, kino teatrus arba bent atstovus daugelyje Indijos valstijų, todėl kino dienas, remiant Indijos oficialioms valstybinėms bei visuomeninėms institucijoms, surengti buvo nesunku. Nekomerciniam rodymui buvo pateikta daugiau nei 50 TSRS studijose sukurtų filmų. Tarp jų buvo ir lietuviškų: A.Puipos „Moteris ir keturi jos vyrai“ , M.Giedrio „Herkus Mantas“ , V.Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ , „Tas saldus žodis Laisvė“,„Kentaurai“ ir A.Žebriūno „Kelionė į rojų“. Oficialioje dekados atidarymo ceremonijoje Delyje ir kituose miestuose, kur lankėsi tarybinių kinematografininkų delegacija, be meninio filmo buvo demonstruojamas ir Lietuvos kino studijos dokumentinis „Tarybų Lietuva“, sukurtas rodyti įvairiuose tarptautiniuose renginiuose.
Tarybinių kinematografininkų delegacijos vadovu buvau paskirtas aš, tuometis LTSR kinematografijos komiteto pirmininkas. Delegacijos puošmena, kaip dabar mėgstama sakyti – jos veidu, buvo tarybinio kino žvaigždė Liudmila Gurčenko.
Buvau įspėtas, kad turėčiau omenyje jos karštą būdą, ambicingumą ir ją saugočiau nuo indiškų vaišių pertekliaus, nes tai labai pakenktų aktorės sveikatai.
Su garsiąja delegacijos nare susitikau ir susipažinau Domodiedovo aerodrome Maskvoje. Sėdom į tarptautinių oro linijų lainerį Il -86 ir prasidėjo mūsų 10 dienų kelionė į Indiją ir po Indiją.
Nesileisdamas į vizito detales, apsiribosiu tik L. Gurčenkos asmenybės bruožais, kuriuos pastebėjau per 10 mūsų bendravimo dienų.
Pirmiausia, prisiminiau įspėjimą, kad Gurčenko - labai ambicinga menininkė. Pajutau tai kino dienų atidarymo metu, kai prieš „Lenfilmo“ vaidybinį filmą „Aplodismentai, aplodismentai“, kuriame vaidino Liudmila, buvo parodytas propagandinis dokumentinis filmas apie Lietuvą. Šį mūsų filmą Liudmila matė pirmą kartą, buvo nustebinta Lietuvos grožio, bet atrodo liko nepatenkinta, kad nebuvo pristatyta ji, garsioji Indijos viešnia.
Šis akibrokštas paskatino mudviejų dialogą ir politinėmis temomis ilgų kelionių po Indiją metu. Jau jautėsi pertvarkos vėjai, laukėme didelių permainų, todėl Liudmila erzindavo mane, kad, atseit, baigiasi baltams katino dienos. Kai gausit ekonominį ir kultūrinį savistovumą, pamatysim, ką jūs sugebat iš tikrųjų ir kuo stebinsit pasaulį, sakė ji. Kaip dauguma ano meto rusų inteligentų, L. Gurčenko įsivaizdavo, kad Baltijos respublikos žymia dalimi klesti tik dėl to, kad naudojasi Rusijos turtais ir jos ekonominiu, moksliniu bei kultūriniu potencialu.
Kartais nuklysdavome ir į senesnius istorijos laikus. Gurčenko ir šiuo klausimu rasdavo kaip man „pašpilkuoti“ . Ji Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę charakterizuodavo kaip slavų, pirmiausia baltarusių ir ukrainiečių, valstybę, kurią sukūrė ir tam tikrą laiką jai vadovavo lietuvių kilmės kunigaikščiai.
Mūsų pokalbiai dažniausiai vykdavo lėktuvuose, nes sėdėdavome greta. Liudmila piktindavosi Maskvos, Kijevo ir Leningrado, kur jai tekdavo dažniausiai filmuotis, biurokratija, pripažindavo, jog Lietuvoje menininkai gyvena laisviau, nes turi tolerantiškesnius, tautos tradicijas labiau gerbiančius respublikos vadovus ir kultūros administratorius. Bet tai būdavo tik neformalių pokalbių metu. Oficialiuose renginiuose ir susitikimuose su užsieniečiais ji buvo tvirta savo šalies ambasadorė ir opozicinio atvirumo politikos klausimais nedemonstruodavo. Bent taip buvo mūsų kelionėje po Indiją.
Taigi, kai kada pasigirstančios kalbos, kad Gurčenko nesidomėjo politika, istorija, ekonomika, man atrodo išgalvotos, gal net jos pačios paskatintos, nes ji viešai tikrai nesileisdavo į pokalbius panašiomis temomis. Man teko išgirsti kitokią Gurčenko, daug platesnių pažiūrų, nei galvojama apie kino žvaigždes.
Liudmila labai stropiai saugojo savo privatumą. Tuomet ji, berods, jau trečią kartą kūrė savo šeimą. Žinojau, kad turi dukrą, su kuria santykiai, kaip ir su buvusiais vyrais, buvo blogi. Kino dienų metu spaudos konferencijose, kurių teko surengti nemažai, visuomet gaudavo klausimų ir apie savo asmeninį gyvenimą, be kurio indų žurnalistai neįsivaizdavo kino žvaigždės. O žvaigždžių kultas šioje šalyje buvo didžiulis. Gurčenko tokius klausimus kartais su šypsena, o dažniausiai su pikta ironija atmesdavo, pareikšdama, kad tai jos asmeninis reikalas ir viešu jo daryti nesiruošia. Per visą mūsų buvimo Indijoje laiką ji tik vieną kartą, privačios vakarienės metu TSRS ambasadoriaus Ryžovo rezidencijoje, prabilo apie savo sunkią vaikystę, pokario badą, dramatizmą, tėvus ir artimuosius, apie nesėkmingas vedybas. Tai buvo nuoširdaus atvirumo minutės. Tokį netikėtą atvirumą sugebėjo pažadinti inteligentiška ambasadoriaus šeima, jauki, be pašalinių palydovų namų atmosfera. Savo dramatišką gyvenimą ir darbą ji teisino noru išbandyti viską, ką duoda gyvenimas, ir tai kiek galima sėkmingiau perkelti į kiną, televiziją ir teatro sceną.
Liudmila griežtai, su jai būdinga ironija vertindavo savo kolegų darbą, jos žodžiais tariant, bandančių patinginiauti ir eiti lengviausiu keliu kūryboje. Bet visuomet labai gražiai kalbėdavo apie savo pirmuosius mokytojus Sergejų Gerasimovą ir Tamarą Makarovą, kurie Charkovo priemiesčių mergaitę priėmė į savo studiją Maskvos kinematografijos institute ir suteikė jai starto į meno aukštumas galimybę.
Labai tiksliai šiuo požiūriu Liudmilą charakterizavo garsus aktorius Olegas Tabakovas, pasakydamas, kad ši mergaitė iš badaujančio pokario mokėjo mylėti ir nekęsti, tačiau tai išreikšdavo ne kalbomis, bet savo vaidmenimis .
Ji labai nekęsdavo tribūninių kalbų, lėkštų, formalių jos pristatymų žiūrovams. Buvau liudininkas, kai viename kūrybiniame vakare, pabandžiusį panašiai ją pristatyti Indijos publikai „Soveksportfilm“ atstovą grubiai nušalino, paprašė patylėti ir pati perėmė vakaro vairą į savo rankas. Atrodo, net jos laidotuvėse tai atsispindėjo, nes, kaip žinoma, ji perspėjo artimuosius, kad mirus atsisveikinimo apeigose nebūtų sakomos kalbos, nebūtų atliekami religiniai ritualai. Rusai atsižvelgė į šią velionės valią. Ji buvo palaidota garsiosiose Novodevičės kapinėse labai iškilmingai, bet be kalbų ir maldų. Nebent ne tose kapinėse: dukra sako, kad motina norėjusi atgulti Vagankovo kapinėse šalia savo tėvų.
Norėčiau pabrėžti dar vieną Liudmilos bruožą – jos vyrišką drąsą. Biografai ją vadina nenuilstama kovotoja. Man teko jos drąsumu įsitikinti ne kovoje su oponentais meno ir politikos pasaulyje, bet ekstremalioje situacijoje, skrendant iš Bhopalo į Travandrumą. Indų lakūnų pilotuojamas „Boing“ netikėtai ėmė drebėti, švilpti, prarado hermetiškumą ir pradėjo skubiai leistis. Net mūsų delegaciją lydintys tamsoki indų vyrai pabalo, nutilo it žadą praradę. O Liudmila sugebėjo ironizuoti ir šaipytis sakydama: „Tai ką ,vyručiai, kinkos dreba, prieš kraustantis į aną pasaulį? Matyt daug nuodėmių prisidarėte?“. Švilpdamas ir drebėdamas lėktuvas vis tik saugiai nusileido kažkokiame kariniame aerodrome. Keleivius išlaipino, pastatė sargybą ir visiems matant remontininkų brigada skubiai kažką remontavo . Po dviejų valandų vėl pakilome ir, žinoma, tiek pat vėluodami sukėlėme nemažai rūpesčio ne tik mūsų laukiantiems šio miesto vadovams, bet ir tarybiniam konsului bei mūsų tautiečiui Vytui Vilimui, dirbusiam Travandrume „Soveksportfilmo“ atstovu.
Negaliu pamirštii L. Gurčenkos reakcijos į mums sunkiai suprantamą indų teatro meną. XX a. antrojoje pusėje Indijos kultūroje vyko didelės permainos. Aštrėjo kova tarp modernistų, siekiančių teatrą priartinti prie Vakarų kultūros, pašalinti iš jo „senovės prietarus“, ir ortodoksinių tradicionalistų, bandančių gelbėti indų kultūros savitumą. Indijos kultūros ministerija sudarė mums galimybę pažiūrėti būdingiausią ortodoksų spektaklį viename Delio teatre. Spektaklis buvo mitologinis, pantomimiškas, susidėjo iš senųjų šokių, keistų kostiumų ir kaukių, savitos muzikos, pasakojančios apie dievų gyvenimą, jų meilės, dieviškų šeimų ir valdžios intrigas. Nors siužetą mums bandė paaiškinti teatro vadovai, bet vis tik mažai ką supratome ir stebėjomės, iš ko taip aistringai juokiasi, ką garsiai smerkia ir kam ploja indų žiūrovai. Liudmila žavėjosi spektakliu, jo spalvomis ir vaidmenimis, bet po to, kad indai negirdėtų, tyliai pasakė: „Nieko nesupratau“. Ir negalėjo suprasti pirmą kartą pabuvus šioje įspūdingoje šalyje. Juk jos istorija, filosofija, legendos ir tradicijos ne šimtais, bet tūkstančiais metų senesnės už mūsų, europiečių. Kitokia būtis ir buitis. Teatro vadovą, dejuojantį, kad Indiją žlugdo komercija ir Vakarų masinė kultūra, raminome, kad nesužlugdys, nes neįmanoma sužlugdyti, kas gyva tautoje ir kas susiformavo ir išsaugota per tūkstantmečius.
Po 1986 m. neteko būti Indijoje, bet interneto dėka matau, kad ši valstybė, nors ir modernizuojasi, tačiau pasilieka labai savita . Gurčenko iš visos širdies linkėjo Indijai tapti turtinga ne tik ekonomiškai, bet išsaugoti ir savo tradicijas bei kultūrą.
2011 gegužė. Žurnalas GAIRĖS Nr.5
A.Brazaitis. Kaip "Lituanika" praskrido Maskvą?
Antradienis, 2010-01-26 13:08 Be temos, Menas, Kinas | 0 komentarų
Raimondą Vabalą kurti filmą apie Darių ir Girėną, kurio atsisakė Vytautas Žalakevičius, skatino du faktoriai: pirmas - patraukli tautoje idėja, ir antras - noras atsirevanšuoti savo nuolatiniam konkurentui.
Filmo idėja buvo paimta analogiška Kazimiero Zalenso idėjai. Jai jau buvo pritarę auksčiausi to meto Lietuvos politikai ir todėl gaišti laiko juos įtikinėjant filmo perspektyva neteko. R.Vabalas, tuo metu draugiškai bendravo su manimi, greit susirado ir pristatė man scenarijaus bendraautorių Juozą Glinskį. Sutarėme, kad nenukrypsime nuo valdžiai patikusios idėjos, pavaizduosime, kad "Lituaniką" numušė gestapininkai.
Pradedame kūrybinį darbą!
TSRS kinematografijos komitetą įtikinti taip pat nebuvo didelio vargo, nes lėme geri mano ir V.Žalakevičiaus asmeniniai santykiai su pirmininku Filipu Jarmašu ir argumentas, kad respublikos partinė valdžia pačiu auksčiausiu lygiu pritaria tokiai idėjai. Nelabai sunkiai praėjome visus scenarijaus tvirtinimo etapus. Jie charakterizuotini tik kaip įprasta kūrybinė redaktorių diskusija, nors teko girdeti ir kitokių, dabar madingų konjunkturiškų šios diskusijos vertinimų, kalbų apie atseit buvusias didžiules kūrėjų pastangas įveikiant Maskvos ideologinius barjerus.
Filmą TSRS kinematografijos komiteto užsakymu pradėjome kurti 1982 metais. V.Žalakevičiui patariau į jo kūrybinį procesą nesikišti, kad nebūtų apkaltintas konkurento žlugdymu. R.Vabalui, kaip labai autoritetingam Lietuvos kinematografininkui, darbais jau įrodžiusiam savo galimybes, buvo suteikta visiška kūrybos laisvė, žinoma, perspėjus, kad nenukryptų nuo patvirtintos scenarijaus idėjos
Turiu pripažinti, kad tuomet Raimondas parodė daug išradingumo ieškodamas filmo rėmėjų. Daug padėjo panevėžietis aviacijos konstruktorius Vladas Kensgaila, vietoj scenarijuje numatyto "Lituanikos" modelio imdamasis atkurti jos skraidančią kopiją. Verti padėkos prie filmo kūrimo prisidėję kolūkių pirmininkai, įmonių direktoriai ir kiti gamybininkai. Pasibaigus filmavimui Raimondas skambina man ir prašo pažiūrėtii medžiagą. Perspėja, kad norėtų rodyti tik man, į peržiūrą nekviečiant nei studijos direktoriaus, nei jos meno vadovo (V.Žalakevičiaus). Supratau tai kaip konkurencijos su V. Žalakevičiumi požymį ir atvykau į tokią personalinę peržiūrą. Kūrėjai rodė "medžiagą” maždaug tris valandas.Pasibaigus peržiūrai R.Vabalas pasiūlė sumontuoti ne vieną, bet dvi serijas ir pabandyti tokio dydžio filmą "prastumti" Maskvoje. Apstulbau nuo pasiūlymo. Tai, ką pamačiau, - buvo baisi nuobodybė. Iki beprotybės ištęstas siužietas. Net man, žinančiam skrydžio istoriją, buvo sunku suvokti, kas dedasi ekrane. 0 ką pasakys ne Lietuvos žiūrovai, užsakovas Maskvoje?
Paprašiau kitus filmo kūrėjus išeiti iš salės ir R.Vabalui griežtai pasakiau: "Raimondai, draugystė draugyste, bet darbas svarbiau. Negi nori sukompromituoti taip nelengvai prastumtą idėją? Iš to ką mačiau ir vieną seriją bus nelengva padaryti. Todėl sėsk prie montažinio stalo, sugrįžk prie patvirtinto režisūrinio vienos serijos scenarijaus ir vėl kviesk į peržiūrą. 0 už gamybinės drausmės nesilaikymą filmavimo grupę turės įvertinti Kino studijos direktorius, arba aš direktorių įvertinsiu".
Žinoma, R.Vabalas man prieštaravo, neišpasakytai supyko, bet kai priminiau, kad Lietuvos kino studija ir jos meno vadovas V.Žalakevičius turi patirties, kaip pakeisti režisierius filmo montavimo periode, nusileido ir pats ėmėsi darbo nufilmuotą medžiagą sudėti į vieną seriją.
Kūrybinis procesas sugrįžo į įprastas vėžes. Montavimas, garsinimas, peržiūros studijoje
Atėjo metas atiduoti filmą užsakovui. Kad nepravirstume, dėl viso pikto nusprendžiau gauti respublikos valdžios palaikymą. Suagituoju į peržiūrą Kino studijoje atvykti net LKP CK pirmąjį sekretorių Petrą Griškevičių. Juk ir jis turi jausti moralinę atsakomybę už filmą, kurio idėjai pritarė. Atvyksta abu su Lionginu Šepečiu. Jaudinamės - jeigu jie pasakys, kad ne, tai ir Maskva mūsų ašaromis nepatikės. Pažiūrėjus maždaug ketvirtadalį filmo, į salę atbėga P.Griškevičiaus adjutantas ir šefui pašnibžda į ausį, kad jį prie telefono kviečia Maskva. Sekretorius skubiai išeina iš salės ir filmą įvertinti palieka tik L.Šepetį.Visi atsidusome, žinodami vyriausiojo partijos ideologo liberalias pažiūras, toleranciją menininkams ir nenorą smulkmeniškai kištis į "svarbiausiojo iš visų menų" kūrėjų darbą. Taip Lietuvoje filmas buvo priimtas be priekaištų, tik apgailestavus, kad galėjo būti dinamiškesnis ir įdomesnis.
Peržiūros Maskvoje diena. Prieš tai TSRS valstybinio kinematografijos komiteto pirmininkas Filipas Jermašas pasikviečia mane išgert puodelį arbatos ir ironizuodamas klausia: ,,Ar daug nacionalinio išdidumo prikūrėte?" Atsakau: "Normos ribose". ,,0 vietos partinė valdžia ar filmą žiūrėjo?". "Taip, net pats Griškevičius". Matyt tai paveikė, ir, nežiūrint Vyriausiosios redakcines kolegijos redaktorių pastabų, "Skrydis per Atlantą" sekmingai praskrido ir per Maskvą.
Kartais skaitau nežinia kuo grįstus prisiminimus apie šio skrydžio sunkumus ir šypteliu. Juk kai kas net anų metų kūybinėms diskusijoms bando primesti nebūtus dalykus. Ydų mūsų anuometinėje veikloje tikrai buvo. Jų išvengti neįmanoma, nes negali būti nekonfliktinės kūrybos ir gyvenimo. Bet piktnaudžiauti tomis ydomis negarbinga. Daug naudingiau mokytis iš jų ir stengtis išvengti beprasmių kivirčų. Šiandien, matydamas sumenkusias mūsų kino kūrėjų galimybes,visuomet prisimenu V.Žalakevičių, nuoširdžiai norėjusi padėti savo kolegoms ir bandžiusį įkvėpti jiems naujų kūrybinių jėgų.
A.Brazaitis. Kaip grįžo į Lietuvą Vytautas Žalakevičius
Antradienis, 2010-01-26 13:04 Be temos, Menas, Kinas | 0 komentarų
Šiandien, kai matome sumenkusias mūsų kino kūrėjų galimybes ne vienas pagalvojam apie maištingą ir didžiai talentingą asmenybę - Vytautą Žalakevičių, nuoširdžiai norėjusį padėti savo kolegoms ir bandžiusį įkvėpti jiems naujų kūrybinių jėgų.
Susipažinau su šiuo legendiniu menininku apie 1965-sius metus. Tuomet dirbau Ministrų tarybos Kultūros skyriuje. Vadovybė, išgirdusi kad baigtas kurti naujas lietuviškas filmas "Niekas nenorėjo mirti", pavedė jį pažiūrėti ir nuspręsti, kada galima būtų parodyti Ministrų tarybos aparato darbuotojams. Skambinu į Kino studiją. Direktorius Julius Lozoraitis sako: "Tamstai pasisekė, skubėk į Kinematografininkų sąjungą, ten Žalakevičius filmą rodo svečiui iš Maskvos".
Lekiu per Lukiškių aikštę (anuomet ji vadinosi Lenino) į Komunarų 9 (dabar Jakšto 9) ir prasibraunu į peržiūrų salę. Joje tik du žiūrovai - V.Žalakevičius,verčiantis filmo herojų dialogus į rusų kalbą,ir svečias. V.Žalakevičiui nelauktas įsibrovėlis labai nepatiko. Jis piktai priminė, kad filmą kol kas rodo tik tiems, kam, jo požiūriu, laikas parodyti, o Kinematografininkų sąjungą piktai išvadino marmalyne, kuri negali apsaugoti nuo pašalinių net savo patalpų.Tačiau, sužinojęs, kad aš "nuo valdžios", atlyžo.Taip asmeniškai susipažinau su garsiausiu Lietuvos kino kūrėju ir tapau vienu pirmųjų jo žinomiausio filmo žiūrovu.
1979 metais buvau paskirtas Lietuvos TSR Valstybinio kinematografijos komiteto pirmininku. Prieš tai teko ilgokai kalbėtis su LKP CK pirmuoju
sekretoriumi Petru Griškevičiumi, išlaikyti savotišką egzaminą, atsakyti į
klausimą, ką darysiu, kad susilpnėjusi Lietuvos nacionalinė kinematografija vėl pakiltų į ankstesnių metų lygį. Šis klausimas buvo neatsitiktinis. Kino studijoje scenarijų portfelis buvo beveik tuščias. Ką sukaupė studijos redakcinė kolegija, nevertino režisieriai ir nenorėjo rizikuoti savo kūrybine garbe. Ant jų dantį griežė rašytojai, piktindamiesi, kad kinui nebeįmanoma įtikti . Tie "žmonių sielų inžinieriai" ožiavosi nenorėdami pripažinti kino dramaturgijos ypatumų, suprasti, kad scenarijų siužetai turi būti įdomūs ne vien Lietuvos žiūrovui, nes filmų gamybą finansuojanti Maskva be kompromisų reikalavo doroviško turinio, idėjiškumo ir kad būtų patrauklūs žiūrovams.
Neatsitiktinai paminėjau pokalbį su LKP CK pirmuoju sekretoriumi P.Griškevičiumi, o ne, tarkim, su CK sekretoriumi Lionginu Šepečiu - tiesioginiu meno ir kultūros kuratoriumi. L.Šepečiui labiausiai rūpėjo elitinės meno sritys, ten buvo nukreipta jo profesine orientacija, drįsčiau pasakyti, pavirtusi net jo asmeniniu hobiu. O į liaudišką kiną su jo techninėmis bei finansinėmis problemomis ir kūrybiniais konfliktais jis žiūrėjo gan paviršutiniškai, tik pareigos verčiamas.Tuo tarpu P.Griškevičius nekaip jausdavosi daugelyje meno sričių, tačiau buvo didelis kino gerbėjas.
Jis savo peržiūrų salėje Centro komitete ir namuose Turniškėse stropiai žiūrėdavo visas Lietuvos kino studijos ir Lietuvos "Telefilmo" juostas, įdomiausius TSRS ir užsienio šalių filmus, nors ir neprofesionaliai, bet nuoširdžiai juos vertindavo girdamas arba peikdamas. Tai teigiu remdamasis savo asmenine patirtimi, nes dažniausiai man tekdavo pristatyti tuos filmus ir išklausyti P.Griškevičiaus pastabas kūrėjams. Kartais tokios peržiūros net padėdavo išsisukti iš keblios padėties. Prisimenu, mūsų dokumentalistai sukūrė filmą "Inžinieriai", kuriame išjuokė Šiaulių inžinierius, su kūju ir dilde renkančius dviračius "Vairo" gamykloje ir pagyrūniškai aukštinančius Inžinierių namus, kurie tuo metu tikrai garsėjo savo originalia visuomenine veikla. Miesto techninė inteligentija sukėlė didžiulį triukšmą. Vietiniai partiniai vadovai parašė skundą Centro komitetui, reikalaudami uždrausti šį, jų įsitikinimu šmeižikišką filmą. Man skambina LKP CK sekretorius pramonės klausimams Algirdas Brazauskas - palaiko šiauliečius. Tik pasakius, kad filmą jau žiūrėjo P.Griškevičius ir net pagyre už šmaikštų, teisingą humorą, padėjo ragelį ir neaštrino šios problemos. Panaši istorija buvo atsitikusi su filmu "Ko ašaroja Medėja?", satyriškai palietusia karvių melžimo problemas. Taip, remdamasis P.Griškevičiumi, ne kartą nuo skundų atbaidžiau ne tik respublikinio lygio, bet ir vietinius veikėjus.
Grįžkime prie V.Žalakevičiaus temos. Savo, kaip komiteto pirmininko, inauguraciniame pokalbyje su P.Griškevičiumi pripažinau, kad padėtis Kino studijoje labai sunki. Išeitį matau tokią, - reikia stiprinti materialinę techninę bazę ir įlieti naujų kūrybinių jėgų. Pasiūlau, kol jaunieji mokysis ir parodys ką
gali, pabandyt susigrąžinti į Lietuvą V.Žalakevičių. Pabrėžiu, kad tai padaryti be CK paramos bus neįmanoma. P.Griškevičiui idėja susigrąžinti V.Žalakevičių patiko, net užsiminė, kad jau seniai apie tai galvoja ir
nesupranta, kodėl jis gerus filmus gali statyti tik "Mosfilme".
"Materialinė bazė, sekretoriau, tik materialinė bazė ten jį laiko. Ar galima rimtai dirbti tokioje nustekentoje kino studijoje, kokia turi Lietuva?"- užsikabinu už P.Griškevičiaus minties ir pasiūlau savo pirmoje kelionėje į Maskvą pakalbėti su V.Žalakevičiumi, tuomet dirbusiu ne tik "Mosfilmo" režisieriumi, bet ir TSRS Valstybinio kinematografijos komiteto Aukštųjų režisūros ir scenaristų kursų meno vadovu.
Kai papasakojau V.Žalakevičiui apie pokalbį su P.Griškevičiumi, jis labai rimtai sukluso. PatyIėjęs prisipažino, kad ilgisi Lietuvos ir seniai galvoja apie sugrįžimą. Bet sugrįžti šiaip sau, be rimto darbo, be padėties, kuri leistų ką nors reikšmingo nuveikti, nenorįs. Todėl sutarėme, kad abu galvosime, kaip tai padaryti.
Sudėtingiausia buvo pasiūlyti ambicingam menininkui kūrybos temą. Žinojau, kad jis filmus stato tik pagal savo idėjas ir scenarijus. Ypač vengė susidėti su kitais po konflikto su rusų rašytoju Bogomolovu, teisme uždraudusiu savaip, kaubojiškai vaizduoti jo romano ,,44-jų rugpjūtis" herojus ir neleidusiam V.Žalakevičiui šio filmo baigti.
Negalėjau pasitarti ir su kolegomis, ką pasiūlyti V.Žalakevičiui, nes jis paprašė pokalbius grįžimo į Lietuvą tema, kol konkrečiai ką nors nutarsime, laikyti konfidencialiais.
Deja, vieną kartą šį konfidencialumą pažeidžiau. Pavakare po darbo vaikštinėdami Turniškėse su Televizijos ir radijo komiteto pirmininku Jonu Januičiu ir kalbėdamiesi apie filmų kūrimo problemas, prisiminėme V.Žalakevičių. J.Januitis papriekaištavo, kad nesinaudoju V.Žalakevičiaus padėtimi Maskvoje. Juk jo dėka galėtume rengti daugiau kino scenaristų ir režisierių, kurių labai reikia ir kinui, ir televizijai.
Neiškenčiau nepasakęs, kad V.Žalakevičius galvoja grįžti , tik nežino, kokį darbą atvežti Lietuvos kino studijai . "Gal televizijoj turite jam vertų sumanymų?" - klausiu savo kolegos.
"Žinai, turiu idėją. Mūsų scenaristas Kazys Zalensas parašė scenarijų filmui apie Darių ir Girėną. Idėjinė koncepcija priimtina, tik dramaturgija silpna. Be to, toks darbas ne "Telefilmo" jėgoms. lmkitės jūs", - išgirdau atsakymą.
Apie K.Zalenso kūrybą šiek tiek man pasakojo Komiteto vyriausias redaktorius Edvardas Uldukis, kuris bendravo su šiuo scenaristu. Iš J.Januičio gaunu scenarijų (berods, jis buvo net atspausdintas savaitraštyje "Kalba Vilnius") ir prašausi pas P.Griškevičių. Jam papasakoju apie pokalbį su V.Žalakevičiumi ir J.Januičiu, prašau sutikimo pasiūlyti V.Žalakevičiui statyti filmą apie Darių ir Girėną pagal K.Zalenso idėją ir V.Žalakevičiaus dramaturgiją. Pajutau, kad šis scenarijus P.Griškevičiui nebuvo naujiena. Matyt, J.Januitis jau buvo kalbėjęs su juo. Išgirstu labai aptakų atsakymą:
"Pabandyk, bet jeigu Žalakevičius imsis, jo scenarijų parodyk ir man".
Vėl Maskvoje. Vėl Kino namų kavinėje ilgas pokalbis su V.Žalakevičiumi.
Nors raukydamasis, bet priima K.Zalenso scenarijų paskaityti. Maždaug po
savaites skambutis iš Maskvos. Ragelyje V.Žalakevičiaus balsas. "Kaip drįsti siūlyti man tokį š…? " - niršta Vytautas. Teisinuos, kad siūliau tik idėją, kuri gali būti priimtina ir vietos, ir Maskvos politikams. Konfliktus, charakterius, dramatiškas situacijas kurk pats. Juk, jeigu statysi filmą, tai statysi pagal savo, bet ne pagal Zalenso scenarijų.
Tuo pokalbis ir pasibaigė.
Po kurio laiko V.Žalakevičius pats kviečia mane į Maskvą. Šį kartą susitinkame jo kukliame bute netoli "Mosfilmo". Šypsodamasis aiškina, kad neįsivaizduoja, kaip galima sukurti rimtą, žiūrovišką dramą, kai vaizdas tik lėktuvo kabinoje rodant du herojus. Tema gera, bet tegul ją realizuoja kiti. 0 jis turįs savo sumanymą - pasiūlyti Lietuvos valdžiai filmą apie Pirčiupio tragediją. "Parvežk šį scenarijų į Vilnių ir kol kas parodyk tik Griškevičiui".
Taip ir padarau. Papasakojau apie žlugusi sumanymą vilioti V.Žalakevičų Dariumi ir Girėnu ir palieku scenarijų apie Pirčiupį. Vos grįžtu į savo kabinetą, - skambutis vyriausybiniu ir P.Griškevičiaus balsas: "Čia tai dalykas. Puiku. Pasveikink Žalakevičių mano vardu ir pasakyk, kad sulauks visokeriopos paramos”.
Taip išsisprendė V.Žalakevičiaus sugrįžimo kūrybinė problema. Filmas pirmą kart Lietuvos kino studijos istorijoje buvo statomas ir finansuojamas kaip TSRS kūrybinis užsakymas. Vadinasi, darbas buvo beveik nevaržomas nei lėšomis, nei materialiniais resursais. Jį,V.Žalakevičiaus stropiai konsultuojamas, režisavo jo bičiulis Almantas Grikevičius.
Pajudėjo iš sąstingio ir kitos Kino studijos problemos. Laužant visas finansininkų taisykles grįžtančiam į Lietuvą V.Žalakevičiui buvo sukurtas specialus etatas: Kinematografijos komiteto pirmininko pavaduotojas-kino studijos meno vadovas. Nors ir niurzgė Plano komitetas, pradėta statyti nauji Lietuvos kino studijos korpusai, gauta šiek tiek valiutos filmavimo aparatūrai atnaujinti. Sudėtingiausia buvo įveikti pačių kinematografininkų opoziciją griežto ir labai reiklaus V.Žalakevičiaus atžvilgiu. Ne visi jį sutiko draugiškai. Bet palengva formavosi šalininkų branduolys, asmeninės ambicijos ir aistros nurimdavo, kai žmones gaudavo prasmingo darbo. Jeigu ne sveikatos sutrikimai, šis menininkas tikrai daug naujų idėjų būtų įgyvendinęs Lietuvos kino studijoje.
Nebuvo pamirštas ir Darius su Girėnu.
Prie jo darbuotis pasiūlėme V.Žalakevičiaus konkurentui Raimondui Vabalui. Prisimenu pirmąjį pokalbį su juo šia tema. "Raimondai, esi man sakęs, kad visą gyvenimą Tamstai skersai kelio stodavo Žalakevičius. Jis aplenkė su filmu "Niekas nenorėjo mirti", nuskynė laurus ir paliko šešėlyje panašia tema tavo filmą "Laiptai į dangų". Dabar turi galimybę atsigriebti. Kurk filmą apie Darių ir Girėną taip, kad jis būtų geresnis už visus Žalakevičiaus filmus, ir bus atsiskaityta.Gal net kūybinė draugystė užsimegs?"
Raimondas neslėpdamas džiaugsmo ėmėsi šio darbo. Apie jo kūrybos peripetijas, nežinomas visuomenei ir net kinematografininkams, kitame straipsnyje .
A.Brazaitis. Kai kinas buvo svarbiausias menas
Pirmadienis, 2010-01-18 15:21 Be temos, Menas, Kinas | 0 komentarų
(Buvusio Lietuvos valstybinio kinematografijos komiteto pirmininko Algimanto Brazaičio atsakymai į žurnalo GAIRĖS redaktoriaus Algio Kusto klausimus apie filmų kūrybą ir jų rodymo organizavimą tarybiniais metais)
- Pamėginkime prisiminti, kaip atėjote į kino pasaulį?
- Vyresniosios kartos žmonių gyvenimas neįsivaizduojamas be kino. Nebuvau išimtis ir aš. Pirmąkart pamačiau kino filmą, kai man buvo vos 9 metai, 1940 –taisiais. Jį kilnojamojo įrenginio dėka Barzdų miestelio (Šakių rajonas) gyventojams parodė tarybiniai kariai, kurie statė siaurąjį geležinkelį Pilviškiai-Šakiai ir gynybinius įtvirtinimus prie Prūsijos sienos. Iš fragmentų, likusių atmintyje, manau, kad tai buvo Sergejaus Gerasimovo filmas „Septynetas drąsuolių“.
Tiesiogiai su profesionalių filmų kūryba ir jų rodymo organizavimu tapau susijęs nuo 1978 metų, kai buvau paskirtas Lietuvos valstybinio kinematografijos komiteto pirmininku. Beveik 10 metų teko būti valstybės pareigūnu, tiesiogiai atsakingu už šį meną mūsų šalyje, meną, kuris anais laikais buvo vadinamas svarbiausiu iš visų menų.
- Gal ir todėl, kad kinui buvo skirta svarbi auklėjimo, ideologinė funkcija?
- Kinas tuomet tikrai buvo pagrindinis vizualus informatorius, agitatorius, žmonių auklėtojas ir linksmintojas. Nes tik kinas galėjo suburti gausiausias auditorijas, pasiekti visas gyvenvietes ir tolimiausius kaimus. Televizija tuomet žengė pirmuosius žingsnius, video, kompiuteriai, internetas ir kitos šių laikų informacinės technologijos dar nebuvo žinomos, todėl net televizija savo gyvavimo pradžioje rodė vien kino salėms sukurtus filmus.
- Kaip atrodė anų metų kinematografijos sistema mūsų krašte?
- Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Valstybiniam kinematografijos komitetui priklausė Kino studija, Kino filmų nuomojimo įmonė , Kino remonto ir materialinio-techninio aprūpinimo įmonė, per 1,5 tūkstančio kino teatrų ir kino įrenginių. Filmai reguliariai buvo rodomi daugiau nei 2,5 tūkstančio kino salių. Per metus jose apsilankydavo beveik 50 milijonų žiūrovų, arba 5 kartus daugiau negu teatruose, koncertuose, muziejuose ir parodose kartu. Ypač mėgo kiną jaunimas. 70 procentų kino žiūrovų sudarė iki 35 metų amžiaus žmonės. Respublikoje buvo apie 400 mokyklinių kino teatrų ir kino klubų, kai kuriose mokyklose, atsižvelgiant į moksleivių pageidavimą, buvo įvestas kino meno pagrindų fakultatyvas, veikė 120 jaunimo kino lektoriumų. Ši sistema ir labai pigūs bilietai į kino seansus kino meną darė masiškiausiu menu Lietuvoje. Nors bilietai ir buvo labai pigūs, bet kinematografija sovietmečiu buvo labiausiai pajaminga kultūros šaka. Žinoma, visiškos ūkiskaitos nebuvo, nes pajamos eidavo į valstybės biudžetą ir vėliau jį perskirsčius grįždavo kino įmonėms. Mūsų kinofikacijos ekonomistai mėgdavo įrodinėti, kad jų pinigų užtenka ne tik kinui, bet ir visoms Lietuvos bibliotekoms bei muziejams išlaikyti.
Lietuvos kino studijoje kasmet būdavo sukuriami trys vaidybiniai kino filmai kino teatrams. Nuo 1973 metų pradėti kurti vaidybiniai filmai televizijai. 1985-1988 metais tokių filmų buvo sukuriama kasmet taip pat po tris - keturis.. Aktyviai dirbo ir Lietuvos dokumentinių, mokomųjų bei informacinių filmų kūrėjai. Du kartus per mėnesį išeidavo kino kronika „Tarybų Lietuva“, apie 30 teminių dokumentinių filmų sukurdavo kino dokumentalistai pagal Valstybinio kinematografijos komiteto užsakymą ir maždaug tiek pat - pagal kitų žinybų užsakymus.
Filmų rodymo organizavime labai svarbų vaidmenį vaidino Kino filmų nuomojimo įmonė. Ji turėjo savo filialus visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, pirkdavo ir platindavo filmų kopijas, reguliuodavo jų repertuarą, subtitruodavo arba dubliuodavo į lietuvių kalbą, rengdavo įvairiausias kino šventes, filmų premjeras ir vykdė labai platų informacinį reklaminį darbą. Net leido spalvingą žurnalą „Kinas“. Šios įmonės sukauptas filmų fondas šiandien sudaro didžiausią kino meno paveldą mūsų šalyje.
- Turint omenyje ano meto aplinkybes – centralizuotą, griežtai reglamentuotą biurokratinę sistemą, vadovauti komitetui turbūt buvo nelengva?
- Tekdavo spręsti labai daug sudėtingų klausimų, pradedant filmų kūryba, jų rodymu ir baigiant šios sistemos materialinės techninės bazės kūrimu bei stiprinimu. Šio darbo apimtis iliustruoja ir tai, kad 1978-1988 metais kasmet būdavo pastatoma po 2-3 naujus kino teatrus ir maždaug 4-5 kapitališkai remontuojami arba rekonstruojami. Buvo pastatyta Lietuvos kino studija, nauji Kino filmų nuomojimo įmonės korpusai. Tačiau šio darbo perdaug nesureikšminu, nes tai buvo įprasta veikla su jai būdingais, net neišvengiamais sunkumais bei konfliktais.
Kadangi Lietuvos valstybinis kinematografijos komitetas priklausė sąjunginių-respublikinių žinybų kategorijai, labai svarbūs buvo mūsų santykiai su Maskva - TSRS valstybiniu kinematografijos komitetu. Tais santykiais taip pat skųstis negalėčiau. Labai mūsų autoritetas pakilo, kai 1983 metais surengėme didžiausią, net iki šiol nepralenkiamą kino renginį - XIV TSRS kino festivalį. Jame dalyvavo visų 15 sąjunginių respublikų ir 11 socialistinių šalių kinematografininkų delegacijos. Sporto rūmuose atidarymo proga buvo surengtas įspūdingas kino ir Lietuvos meno meistrų koncertas, kurį sugalvojo ir režisavo dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ meno vadovas Vladas Bartusevičius. Miestuose bei rajonuose, kolūkiuose ir gamyklose įvyko šimtai labai gražių susitikimų su svečiais ir jų atvežtais kino filmais. Vėliau sėkmingai buvo surengti ir kiti sąjunginiai kino festivaliai – jaunimo ir sportinių filmų Kaune, žemės ūkio filmų Panevėžyje, vaikiškų filmų Šiauliuose. Dėmesį patraukė ir „Mosfilmo“ bei „Lenfilmo“ dienos Lietuvoje. Labai plačiai mūsų kino studija bendradarbiavo su „Belarusfilmu“. Po šių festivalių kitų respublikų kolegos ir TSRS kinematografijos vadovai dažnai su pavydu sakydavo, kad tik kultūringoje Lietuvoje įmanomi tokie įspūdingi susitikimai su kino menininkais. Tie renginiai pasitarnavo mums įsitvirtinti ir tarybinio kino užsienio ryšių srityje. Gan dažnai man ir mano pavaduotojams būdavo patikima vadovauti tarybinėms kino delegacijoms, vykstančioms į kino filmų muges bei tarybinių filmų festivalius užsienyje ir kitus tarptautinius renginius. Tokių kelionių įspūdžių daug. Ypač būdavo įdomu aplankyti besivystančias Azijos ir Afrikos valstybes.
- Kiek, Jūsų nuomone, kinas buvo reikšmingas mūsų tautos kultūrai?
- Esu įsitikinęs, kad kino meno reikšmė buvo tikrai ne antraeilė. Dabar be reikalo mano kartos kinematografininkai kartais vaizduojami vien kaip sovietmečio propagandininkai. Per daug sureikšminamas tarybinių filmų politinis turinys. Jis be abejo buvo, nes filmams buvo keliami aukšti socialiniai reikalavimai, kinematografininkai buvo kviečiami atsiliepti į gyvenamojo meto aktualijas. Tačiau jų niekas nevertė eiti menui pražūtingu vulgaraus sociologizavimo keliu. Šio kelio buvo išvengta. Tai įrodo ir sovietmečio lietuviškų filmų nuoširdumas, išreikštas visų kūrėjų, ypač mūsų aktorių talento dėka. Net aiškiai propagandiniai tarybiniai filmai vengė žiaurumo, niekuomet neaukštino smurto, moralinės degradacijos, beprasmių žudynių, tautinės arba rasinės neapykantos, neidealizavo nusikaltėlių ir nedarė jų ekrano didvyriais. Juos žiūrėti nebuvo baisu, ne taip, kaip dabar atsitinka. Tai teigdamas galiu pasiremti štai kuo. Mums, esantiems Lenkijos kaimynystėje, Maskva dažnai pavesdavo dalyvauti įvairiuose Lenkijos kino renginiuose. Lenkų kolegos tokios viešnagės metu mane užvedė į vieną Varšuvos bažnyčią ir parodė iškabintą nuodėmingų darbų sąrašą, padedantį orientuotis einantiems išpažinties. Tarp jų buvo ir filmai, kuriuos žiūrėti, lenkų dvasininkų įsitikinimu, buvo nuodėmė. Nei lietuviškų, nei apskritai tarybinių filmų šiame sąraše nebuvo.
- Atėjo pertvarka. Kaip ji keitė kinematografininkų veiklą?
- Patys audringiausi buvo 1987 metai. Pajutus, kad gyventi kaip gyvenome iki šiol nebus galima, sujudo visos ūkio ir kultūros šakos. Kultūros pertvarkoje aktyviausiai reiškėsi kinematografininkai. Už tai jie buvo labiau vertinami spaudoje bei kitose masinės informacijos priemonėse ir Gorbačiovo reformas remiančiuose politiniuose sluoksniuose. Toks vertinimas buvo savotiškas avansas už tai, kad kino sistemoje drąsiau imtasi keisti situaciją, vaduotis iš nepajudinamos centralizmo ir kolektyvinio neatsakingumo situacijos, kuri susiklostė visame liaudies ūkyje. Anuomet, atsakydamas į žurnalistų, kino gerbėjų bei į politiką besiveržiančių pertvarkininkų klausimus apie perspektyvas kino srityje, pabrėždavau, kad demokratizacijos ir viešumo procesai daro didelę įtaką visam gyvenimui. Ypač jie gaivūs meno srityje. Praeityje vyravusi pasyvumo ir ramybės atmosfera pertvarkos dėka iš esmės keitėsi. Kino menininkai, veikiami visuomenės ir kritikos, kitaip pradėjo žiūrėti į savo darbą. Aštriose diskusijose ir svarstymuose formavosi naujas kino studijų, kinofikacijos organų modelis. Buvo numatoma dirbti plačios savivaldos ir ūkiskaitos principu. Remiantis pačių kino srities darbuotojų siūlymais, projektais bei rekomendacijomis, teko rengti vyriausybinius dokumentus, kurie nuo 1989 m. sausio 1 d. turėjo juridiškai įteisinti kinematografijos sistemos persitvarkymą visais aspektais – valdymo, ekonomikos, finansų, organizacinės struktūros ir kitais.Turėjo būti pakeista viskas, kaip sakoma - ir forma, ir turinys. Didžiausias pavojus pertvarkai anuomet kilo ne iš nenoro keistis, bet iš per didelio skubėjimo viską keisti tuoj pat. Tekdavo įrodinėti, kad per didelis skubėjimas beprasmiškas. Jis gresia chaosu. Kritikuodavau skubintojus, kurie nesiskaito su galimybėmis. Persitvarkant reikėjo tai turėti omenyje, nes svaiginančiame permainų kelyje turėjo būti ir posūkių su neišvengiamais stabdymais bei persirikiavimais. Ką tai reiškia, žino kiekvienas vairuotojas. Nors ir labai norėjome atsinaujinti, negalėjome pamiršti paties svarbiausiojo dalyko - atsargumo. Supratome, kad tik tada greičiai bus nepavojingi.
Menas, ypač labiausiai susijusi su gyvenimo aktualijomis jo šaka – publicistika, ir taip labai sparčiai įgijo naują pagreitį. Ne tik straipsniai anų laikų spaudoje ir televizijos laidos, bet ir dokumentiniai filmai, teatrų spektakliai, šmaikšti meno saviveikla pradėjo operatyviai atspindėti tai, kuo tada gyveno mūsų visuomenė. Net ir, atrodytų, nesusijusiuose su laikmečio konjunktūra meniniuose filmuose jau buvo pastebėti naujojo mąstymo požymiai. Kintančio laiko žyme buvo paženklinti Lietuvos kino studijoje sukurti filmai: J.Vaitkaus „Don Žuanas“, A.Puipos „Amžinoji šviesa“, M.Giedrio ir A. Šiušos „Parodų rūmai“ (pagal V.Bubnio „Kvietimą“), V.Žalakevičiaus „Savaitgalis pragare“. Tai teko konstatuoti ir su tam tikra nusivylimo gaida, nes buvo aišku, kad naujus vėjus pranašaujantys filmai nežadėjo sukelti masinio žiūrovų susidomėjimo, galinčio konkurencijos aplinkybėmis stiprinti kino studijos bei kino teatrų ūkiskaitą
TSRS pramonė nuo 1988 m.sausio 1 d. perėjo prie naujų principų, kurie rėmėsi ūkiskaita, pelningumu ir šiokia tokia privačia iniciatyva. Įsigaliojo Valstybinės įmonės įstatymas. Šis įstatymas kinematografijoje turėjo įsigalioti nuo 1989-ųjų. Jis nusakė tai, kas privalėjo tapti norma, įprastu dalyku ne tik pramonėje, žemės ūkyje, bet ir įvairiose kultūros šakose, jos kūrybiniuose bei gamybiniuose kolektyvuose. Įstatymą pritaikius ir kino sričiai, iš tikrųjų turėjo prasidėti naujas persitvarkymo etapas, kai nuo kalbų visu frontu pereinama prie darbų - keičiama planavimo, darbo apmokėjimo, materialinio skatinimo tvarka. Lemiamą žodį šiais klausimais buvo numatyta suteikti žemutiniams kolektyvams, susijungusiems į savo srities susivienijimus. Valstybinis vadovavimas galėjo reikštis daugiausia per užsakymų politiką. Turtingesni neplanavome greit tapti, bet tikėjomės laisviau disponuoti tuo, ką turime. Patys kolektyvai darėsi visateisiais užsidirbtų lėšų, įsigytų materialinių resursų šeimininkais, tiesiogiai atsakingi už savo veiklos rezultatus. Pirmą kartą žodis „atsakomybė“ žadėjo įgyti tikrąją, ne tik moralinę, bet ir juridinę prasmę. Pajutome, kad nebus kaip iki šiol, kada, kaip sakoma, „dirbome partijos ir vyriausybės rūpesčio nuolatinėje globoje“. Ta globa, matyt, daug ką išlepino, atpratino nuo atsakomybės savo auditorijai. Tiesa, valstybei lyg ir buvome atsakingi, bet ta atsakomybė dažnai pasireikšdavo ne visiškai taip, kaip reikėtų. Ji tapdavo savotiška atsakomybe aukštesniam pareigūnui, titului, valdžios atstovui, kuris turėjo labai daug teisių. Reforma žadėjo tokias teises žymiai apkarpyti ir jas perduoti kolektyvams. Jie turėjo tapti tiesiogiai atsakingais savo produkcijos bei paslaugų vartotojams.
Tiesioginės atsakomybės principas praeityje buvo labai pažeidžiamas, ignoruojamas visur, ne tik kine. Argi rūpėjo fabrikui arba kolūkiui jo produkcijos likimas, atidavus ją į bazę? Ne. Taip ir mene. Sukūrus filmą, apie jo kelią į auditoriją kūrėjai visiškai negalvodavo. Jeigu prisimindavo žiūrovus, tai dažniausiai tik savo prestižo sumetimais. Atotrūkis tarp kūrybos ir visuomenės tapo akivaizdus ir labai nenaudingas abiems pusėms. Štai kodėl buvo stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, kad atotrūkis būtų kuo greičiau pašalintas. Tai atsispindėjo kinematografijos pertvarkymų projektuose, sudarė jų esmę.
- Jeigu kinematografijos įmonės bei kūrybiniai kolektyvai nebuvo įpratę prie atsakomybės, ar nekilo sunkumų?
- Be abejo, kildavo klausimas, ar jie sugebės atlaikyti tokį krūvį? Bet tikėjome, jog mūsų kūrėjų fantazija, o svarbiausia - noras dirbti naujai yra toks didelis, kad jie ras išeitį. Be to, reforma turėjo paliesti ne tik kūrėjus, bet ir produkcijos platintojus. Ketinome visą respublikos kinematografiją sujungti į vieną stambų ūkinį-kultūrinį susivienijimą (kompaniją), kuriai būtų perduota arba lengvatinėmis sąlygomis išnuomojama valstybinė materialinė –techninė bazė, o susivienijimo padaliniai (studijos bei kino teatrai) dirbtų remdamiesi ne nurodymais iš viršaus ir valstybine dotacija, bet ūkiskaita. Kad būtų išvengta kraštutinių nemalonumų - bankroto, kėlėme uždavinį kad visi kino šakos kolektyvai, pradedant studija ir baigiant kino teatru, pradėtų labiau rūpintis svarbiausiu dalyku - kadrais, jų kvalifikacija. Siekėme, kad mūsų sistemoje darbuotųsi patys geriausi ir aktyviausi. Deja, tikrai gerų – iniciatyvių, savarankiškų - vadovų trūko dėl sovietinės santvarkos deformacijų, kurių aplinkoje dirbo anų metų kadrai.
Panaši buvo ne tik meno padėtis. Atkreipiau dėmesį į „Izvestijose" (1987 XI 18) išspausdintą straipsnį ,„Kas instituto šeimininkas?“ Jo autorius technikos mokslų daktaras K. Mangučevas kėlė mintį, kad persitvarkant netikslinga atitraukti nuo mokslo talentingus mokslininkus ir daryti juos institutų, akademijų administracijų vadovais. Jis įrodinėjo, kad kiekvienai mokslo įstaigai turėtų vadovauti gabus organizatorius, mokantis apskaičiuoti, organizuoti, be jokio blaškymosi atkakliai žengti per visas kliūtis, nes kitaip institutai, pereidami prie ūkiskaitos, greit bankrutuos. K.Mangučevas pabrėžė, kad mokslo korifėjai, vadovaujantys šioms įstaigoms, dažniausiai yra „dideli vaikai“, neišmanantys konkurencinės ekonomikos, finansų, materialinio techninio aprūpinimo ir kadrų reikalų, nesusigaudantys darbo įstatymuose. Tad ar reikia iš puikių mokslininkų daryti vidutinius ar net prastus administratorius?
Tokia pat buvo kultūros ir meno įstaigų padėtis.
- Vadinasi, reikėjo ieškoti novatoriškų kultūros ir meno „prodiuserių“, juos ugdyti.
- Ir tai reikėjo pradėti nieko nelaukiant. Talentingų žmonių buvo ir Lietuvos kinematografijoje. Aš prisimenu nemažai sumanių filmavimo grupių, kino teatrų, rajonų kino direkcijų vadovų, brigadininkų, net pasenusiomis aplinkybėmis dirbusių efektyviai, išradingai. Juk tik jų dėka sėkmingai vykdydavome planus, neretai išsiverždavome į pirmūnų gretas Tarybų Sąjungoje. Vis dėlto tokių žmonių stigo. Labai daug prarasdavome, jeigu gabiuosius pastebėdavome per vėlai, nepalaikydavome, negrūdindavome vis sudėtingesnėms ir atsakingesnėms pareigoms.
Tikėjomės, kad šiuos trūkumus efektyviau šalins patys kolektyvai, kai vadovai bus renkami. Nors, tik pabandžius tokius rinkimus, greit atsiskleidė rinkėjų atsakomybės stoka, susiviliota galimybe pasirinkti mažiau reiklų vadovą. Pavyzdžiui, dėl to labai greit buvo nugyventa ir žlugo puikiai dirbusi Respublikinė kino remonto įmonė. Mat jos sąjūdiečiai nusprendė įmonės direktorių, kino inžinierių Vytautą Kudabą pakeisti į vos elektriko specialybę turintį, nieko neišmanantį apie vadovavimą kolektyvui, tačiau Sąjūdžiui artimesnį žmogų.
Kad garantuotų studijos, kino teatro, kino direkcijos ar kito ūkinio vieneto rentabilumą, o geriau tiesiai sakykime - galimybę egzistuoti, vadovai turėjo gerai žinoti savo kolektyvo galimybes, o dar geriau savo prekę - filmus ir jų paklausą. Darbas su produkcijos pirkėjais, su savo kolektyvo žmonėmis visuomet buvo svarbiausias vadovo profesionalumo požymis, o persitvarkant be jo nebuvo įmanoma žengti nė žingsnio pirmyn. Panašių klaidų, kaip Kino remonto įmonėje pertvarkos metais, buvo apstu visoje Lietuvoje. Anuomet gal per daug akcentavau organizacinės-ūkinės veiklos aspektus, kurie gali nuvesti kino meną komerciniais keliais. Akcentavau ne atsitiktinai. Nes tai iškilo kaip visiškai nauja realybė, kuriai nebuvome pakankamai pasiruošę net psichologiniu požiūriu.
Iki tol visi mes dažniausiai būdavome partinių institucijų mokomi, kaip reikia dirbti, ką turime daryti, kad būtume naudingi visuomenei. Pertvarkos metais tai itin aktyviai daryti pradėjo žurnalistai. Bet niekuomet nė vienas toks „mokytojas“, išskyrus Finansų ministeriją ir šviesios atminties ministrą Romualdą Sikorskį, nekeldavo klausimo, ar užsidirbame lėšų, kad galėtume vykdyti uždavinius ir egzistuoti visuomenėje? Retai susimąstydavome, kad visi kultūros darbuotojai, tarp jų net kinematografininkai, buvo ir yra jos išlaikytiniai. Darbo žmonių, neturinčių daug turto, išlaikytiniai. Persitvarkymas atvėrė akis ir mums, ir mūsų „mokytojams“. Galvodami, kaip dirbti, pirmiausia turėjome susirūpinti, ar tas darbas laiduos mūsų egzistavimą apskritai. Privalome užsidirbti. Privalome išradingiau uždarbiauti – kviečiau savo kalbose ir straipsniuose patardamas visiškai nesigėdinti to žodžio, nes tik turėdami savo lėšų, galėsime tvarkyti gamybinius, kūrybinius ir socialinius reikalus.
- Galima įsivaizduoti, kad situacija menininkams, įpratusiems prie valstybės globos, buvo neįprasta.
- Ji buvo labai neįprasta, sudėtinga ir, atrodė, sunkiai suderinama su meno pašaukimu. Bet ji galėjo būti suderinama, tik, žinoma, atsisakant iliuzijų, kad kas nors iš viršaus barstys manų kruopas, o mums net išsivirti jų nereikės. Pradėjome pajusti, kad tokių kruopų nebus, jas reikės patiems pirkti ir išsivirti. Tapdamos komerciniu požiūriu aktyvesnės, savarankiškesnės ir kultūros įstaigos turėjo geriau vykdyti savo funkciją. Žinoma, komercializavimo pavojus gąsdino, bet jo baidytis, kaip amžiaus pradžioje automobilio, nevertėjo. Įvairiose tribūnose ir ano meto spaudoje bandžiau įrodyti Valstybinio kinematografijos komiteto bei jo įmonių pertvarkymo principų esmę bei viešinti konkrečią programą, kurią aktyviai kūrėme 1987-1988 metais.
- Kaip sekėsi ją įgyvendinti?
- Deja, ta programa liko nereikalinga. Aštrėjant priešiškumui tarp įvairių nuomonių, „Ryžtingiems reformatoriams“ spaudžiant 30 procentų sumažinti valdymo aparatą, 1988 metų pabaigoje Kinematografijos komitetas buvo panaikintas. Jo įmonės decentralizuotos ir paliktos likimo valiai, tiesa, jas šiek tiek globojo Kultūros ministerija, kuri ir pati skendo savų problemų jūroje. Vietos įmonės - kino teatrai, filmų rodymo punktai, nuomojimo kontoros atsidūrė miestų bei rajonų savivaldos žinioje. O savivaldybės, neturėdamos nei reikiamų inžinerinių-techninių kadrų, nei noro šią sritį administruoti, o tuo labiau investuoti į ją, greit viską sužlugdė. Neatsitiktinai prasidėjus privatizacijai, kurios kitaip kaip nesąžininga „prichvatizacija“ vadinti negalima, kino teatrai virto parduotuvėmis, restoranais, kazino, diskotekomis, baldų įmonėmis. Lietuva, turėjusi pavyzdingai išplėtotą kino teatrų bei kino rodymo punktų tinklą, greit nuriedėjo į labiausiai atsilikusios šiuo požiūriu šalies Europoje padėtį. XXI a. pradžioje Lietuvoje liko tik apie pusšimtis kino teatrų. Juose per metus apsilankydavo vos apie 3 milijonus žiūrovų. Neatsitiktinai į išlaisvintą erdvę suskubo užsienio kompanijos, pradėjusios steigti komercinius kino centrus, statyti modernius su keliomis salėmis kino teatrus. Privatizuota Lietuvos kino studija taip pat pradėjo dirbti užsieniečiams, sugebantiems pelningai pasinaudoti mūsų kino kadrais ir mūsų sukurta materialine-technine baze. Kino remonto įmonė, vienintelė respublikoje vykdžiusi kino aparatūros tiekimą bei montavimą, jos remontą, pirmavusi Tarybų Sąjungoje pagal puikius gamybos rodiklius, dabar gamina langus. Šiokią tokią kultūrinę misiją vykdo tik buvusi Kino filmų nuomojimo įmonė, dabar UAB „Lietuvos kinas“. Ir tik dėka to, kad sovietmečiu buvo sukaupta dešimtys tūkstančių kopijų tarybinių bei užsienio filmų, kuriuos išmesti į sąvartyną net mūsų laikų „reformatoriams“ rankos kol kas nekyla. Juk tai vis tik neabejotina vertybė, didelis kultūrinis paveldas.
Apgailestaudamas, kad nepavyko sustabdyti kino griūties ir, žinoma, šiek tiek sirguliuodamas nostalgija, vis tik džiaugiuosi spaudoje rasdamas pranešimų apie atgyjantį žiūrovų domėjimąsi kino filmais, apie vieno kito jauno Lietuvos kino menininko sėkmę festivaliuose, konkursuose, apie jų apdovanojimus. Suprantu, kad jiems tai pasiekti sunkiau nei mano kartos kino menininkams, stipriai remtiems valstybės ir turėjusiems milžinišką kino žiūrovų auditoriją. Sunkus veržimasis į tarptautinę kino rinką ko gero užgrūdins pasišventusius kinui jaunus kūrėjus bei prodiuserius ir tikėkimės, kad lietuviško kino vardo neužgoš mus pasiekiantys žiaurūs ir nemeniški Holivudo filmai.
GAIRĖS, 2009m. Nr.3
 Gegužė 2013 |
| P | A | T | K | P | Š | S |
|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | ||
| 6 | 7 | 8 | 9 | 10 | 11 | 12 |
| 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 |
| 20 | 21 | 22 | 23 | 24 | 25 | 26 |
| 27 | 28 | 29 | 30 | 31 | ||
