- Pradžia
- Vartotojų blogai
- a.brazaitis
- Kategorijos "Krizė" archyvas
A.Brazaitis. Pražūtingas nacionalistų patriotizmas
Šeštadienis, 2013-03-09 11:40 Be temos, Krizė, Politika, Istorija, Lietuva | 0 komentarų
Iki šių metų Kovo 11-ąją, pasipuošę tautine atributika, prakaukšėdavo Vilniaus Gedimino prospektu grupė jaunuolių, įsivaizduojančių, kad jie patys patriotiškiausi iš visų patriotų. Šių „tautininkų“ pagrindinis lozungas būdavo „Lietuva lietuviams“. Vilniaus meras Artūras Zuokas šiemet patriotiškiausiems patriotams pasiūlė demonstruoti savo pažiūras ne Gedimino prospekte, bet Neries paupyje. Kaip, beje, ir homoseksualams. Abi šios grupės pasijuto diskriminuojamos. Kuo baigsis mero konfliktas su „patriotais“, dar neaišku. Mat jie grasina teismu ir nesankcionuotomis eitynėmis būtent ten, kur neleidžiama.
Man šie tautiniai patriotai norom nenorom primena pačiais patriotiškiausiais save vadinusius hitlerjugendus, kurie praėjusiame amžiuje irgi triukšmavo, kad ne tik Vokietija, bet ir visa Europa privalo priklausyti vokiečiams. Jie, nešdami svastikas ir deglus Vokietijos miestų gatvėmis, dainavo:
…Von der Maas bis an die Memel ,
Von der Etsh bis an der Belt,
Deutschland, Deutshland uber alles ,
Uber alles in der Welt !
Vokiečiai, valdant naciams, tapo labiausiai nacionalizmo apsėsta ir jo jausmų suvienyta tauta, suvienyta perdėtu išdidumu ir priešiškumu kitoms tautoms bei ideologijoms. Kas iš to išėjo, manau, priminti nereikia – nei Maaso, dabar vadinamo Mastrichtu, nei Mėmelio, dabar vadinamo Klaipėda, neliko Vokietijos žemėlapyje. Buvo nustatytos naujos sienos su Lenkija, Prancūzija, Čekoslovakija ir kitomis kaimyninėmis valstybėmis be Prūsijos, be kitų vokiečių valdytų teritorijų, nes neliko ir Reicho imperijos bei ją šlovinusių dainininkų. Jeigu dabar kai kas nedrąsiai ir iškelia lozungą „Vokietija vokiečiams“, tai tik turkų, lenkų, arabų ir kitų imigrantų pagąsdinimui.
Ką nori pagąsdinti mūsiškiai nacionalizmu svaigstantys jaunuoliai? Daug blogiau, kai šio neapykantos kitataučiams ir kitaminčiams jausmo neatsikrato ir vyresni, garbaus amžiaus piliečiai.
Neseniai perskaičiau konservatoriaus Roko Žilinsko publikaciją, kurioje jis cituoja laišką, pilną neapykantos skaitantiesiems „kolaborantų“ Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos, Liudo Giros kūrinius, nenuverčiantiems praeitį primenančių monumentų ir geriantiems rusišką vodką, užkandant „tarybine“ dešra. Laiško autorius įsitikinęs, kad tik jis vienas gali teisingiausiai vertinti 1940 ir 1990 metų istorines aplinkybes. Ar nepanašu į tai, kad Lietuva turi priklausyti tik „tikriems lietuviams“, o jos istorija – tik „nacionalpatriotams“?
Prisiminiau žurnalisto V.Valiušaičio publikaciją, kurioje cituojamas antismetoniškas partizanų kapeliono J.Lelešiaus-Grafo dienoraštis:
„Guliu šiauduose ir galvoju: dėl ko mes turime vargti, dėl ko mes tik vieni turime nešti tautos kryžių ir vargus? Turėdamas laiko, imu ieškoti viso to kaltininkų…
…Prieinu išvadą, kad biednuomenės socialinė padėtis mūsų Nepriklausomybės laikais jiems buvo nepakenčiama.(…) Darbininkas su savo šeima kentė badą, tuo tarpu kita žmonių dalis ruošė ištaigingus balius, kuriuose dažnai keldavo net naktines orgijas. Tą visą matė varge beskęstantis darbininkas. Jo galvosenoje vyravo neapykanta buržuazijai. Tokių užmirštų ir varge skęstančių šeimų buvo ne viena. Jos būrėsi viena prie kitos vis į didesnius ratelius(…). Juos traukė komunistai. Maskva, nors pati skendo neturte, bet tam pinigų negailėjo. Jeigu mūsų nepriklausomybės laikais būtų buvęs kreipiamas dėmesys į tą vargstančią liaudį, į jos vargingą buitį – to šiandien nebūtų įvykę… Kiekvienas valdininkas jautėsi padėties viešpats.(…) Tarnautojas yra skirtas patarnauti visuomenei. O mūsų valdininkija išbardavo, iškoneveikdavo bemokslį kaimietį, siųsdavo velniop. Pagieža tautoje augo. Vieni dairėsi į Maskvą, antri – į Berlyną, o treti – į Varšuvą (…). Nedovanotinos tai klaidos, nedovanotini apsileidimai, kurie ir privedė tautą prie pražūties. (…) Nereikia Lietuvai elgetų, nes visiems pakanka duonos, nereikia taip pat ir ponų, kurie valgytų kitų prakaitu uždirbtą duoną.
Tokia buvo Lietuva lietuviams. Būtent ši tiesa padeda suprasti kodėl taip, o ne kitaip, klostėsi 1940 metų įvykiai mūsų šalyje.
Tikrai, jeigu nežinotum, kas ir kur rašė, pagalvotum, kad tai panašu į dabartinių „socialfrontininkų“ tekstą. „Patriotai“ galėtų, kaip dabar įprasta, autorių kaltinti kolaborantišku mąstymu, tarnyba kam nors: Maskvai, Berlynui, Varšuvai, Rytams ar Vakarams. Gal nepatriotai ir tie, kas dabar mato praeityje ne vien blogį, kas kuria kritiškus mūsų laikų meno kūrinius, rašo konservatorių dvasiai nemielus straipsnius ir viešai sako, kad ne tokios Lietuvos norėjome?
Aklas, nekritiškas patriotizmas mums kainavo apie 20 tūkstančių miškuose žuvusių jaunų vyrų, maždaug tiek pat miškinių nužudytų tarybinę santvarką rėmusių arba visai nekaltų piliečių ir per 200 tūkstančių ištremtų į Sibirą. Maždaug dešimtmetį nebuvo ramaus gyvenimo, kurio ypač reikėjo norint greičiau užgydyti karo žaizdas. Kai susimąstai prie šių skaičių, kai matai, kad kai kurių galvose ir elgesyje vis dar nesibaigia pražūtingas karas, pradedi galvoti, kas geriau – aklas nacionalizmas, neįvertinantis realybės, ar R.Žilinsko cituojamame laiške smerkiamas pragmatiškasis kolaboravimas?
O gal nei tas, nei anas? Juk šiandien pasaulis pilnas ieškančių naujų civilizacijos kelių, naujų santvarkų.
Žmogus, negerbiantis savo tautos, kalbos ir kultūros, tarybiniais metais buvo vadinamas „Ivanu, ne pomniaščiu rodstva“ („Ivanu, neprisimenančiu iš kur kilęs“). Dabar panašių kosmopolitų, siekiančių naujos Europos federacijos, kurioje ištirptų tautos, jų valstybingumas, ar globalios Lietuvos adoratorių yra ne mažiau, nei internacionalistų tarybiniais metais. Bet ne ką mažiau už kosmopolitus pavojingi agresyvūs nacionalistai. Jie panašūs į narkomanus, kurie savo perteklinių jausmų nesugeba valdyti ir todėl pavojingi. Tie jausmai nukreipiami prieš kitataučius ir kitaminčius. Kaip hitlerjugendų, dievinusių nacių bibliją „Mein Kampf“ ir svajojusių užkariauti pasaulį.
Jeigu tarp šių prieštaringų jausmų vis tik nerandame aiškaus atsakymo sau, tuomet galima nieko negalvojant ruoštis žygiui su lozungu „Lietuva lietuviams!“. Drąsinančią karo dainą užtrauksim, save paaukštinsim? Nors šiandien teisingiausiai skambėtų daina Justino Marcinkevičiaus žodžiais: Tėvyne dainų ir artojų, už ką tu mus šitaip baudi… iš kur šitas pyktis ir kerštas, tas melas vardan Lietuvos?
Žinoma, pagyvenusių žmonių, istorijos skaudžiai pamokytų, linkusių gerbti praeitį ir tarybinę kultūrą, blaiviai vertinti savo laiką, kuriame gyveno, nacionalistiniais lozungais nesuviliosi. Bet mūsų vaikai, 20 metų nuolat, net per valstybines šventes girdintys kovos su vidaus ir užsienio priešais gaidas, gal iš tikrųjų nori paklaidžioti patriotinių jausmų labirintuose, kuriuose yra labai pavojingų posūkių? Vedlių, kad ir kaip būtų gaila, tokioms jaunimo klajonėms netrūksta.
Švęsdami valstybines šventes, matome nemažai renginių, persunktų lozunginio patriotizmo dvasia. Nesakau, kad tautai nereikia patriotizmo. Reikia. Bet tokio, kuris neslopina proto ir neužtemdo akių, kurio antroji pusė nebūtų liguistas avantiūrizmas. Sveikas patriotizmas skatina kritiškąjį pilietiškumą ir nekovoja „už valstybę be žydų, rusų, lenkų, be socialistų ar komunistų“. Būtinai reikia patriotizmo, bet tik tokio, kuris yra civilizacijos pusėje, kuris telkia įvairių tautybių ir įsitikinimų piliečius, siekiant gerovės ne vien išrinktajai tautai ir turtingiesiems.
Mūsų valstybinių švenčių renginiuose ir radijo bei televizijos laidose prasčiausiai atrodo politikai, kurie, gaudami dideles algas, valstybines pensijas ir rentas, bando aukštinti gyvenimą ir „laimėjimus“, kurių dauguma piliečių iš tikrųjų nejaučia. Tai nei kiek nesumažina tragizmo, kai tauta išsivaikšto ir traukiasi baisiau kaip Didžiosios kunigaikštystės žlugimo metais. Kaip reaguoja į tokias politikų kalbas dauguma visuomenės, galima spręsti iš komentarų internetiniuose puslapiuose ir laiškuose žiniasklaidos redakcijoms.
Labai patriotiški politikai ar politikės, atitrūkę nuo piliečių gyvenimo, bendraujantys tik su savimi ir savo bendraminčiais , yra pažangos stabdžiai, nes slopina kritikos ir savikritikos jausmus, skiepija susitaikymo su blogiu nuotaikas, praradę suvokimą apie tikruosius procesus, vykstančius žmonių gyvenime ir sąmonėje, pasmerkia valstybę ir visuomenę stagnacijai. Žinau, kokį pasipiktinimą bedarbiui, arba dirbančiam už minimalią algą darbininkui, skurde skęstančiam pensininkui sukelia tuščios kalbos apie laisvę ir gerovę, kuri daugumai piliečių virto pralaimėjimais ir vilties praradimu. Šių jausmų negali nuslopinti nei lozungai, nei agresyviais šūkiais sustiprintos radikalų demonstracijos. Tik piliečių solidarumas su valdžia, matančia žmonių gyvenimo problemas ir siekiančia jas įveikti, gali praturtinti ne vien valstybinių švenčių turinį, bet ir visuomenės gyvenimą apskritai ne lozunginiu, bet tolerantiškuoju, pragmatiškuoju patriotizmu.
Internetinis laikraštis “opozicija.eu” 2013.03.04
A.Brazaitis. Tautos nelaimė ar garo išleidimas?
Antradienis, 2013-02-26 00:07 Be temos, Krizė, Istorija, Ekonomika, Lietuva | 0 komentarų
Nuo 3,7 milijonų 1989 m. Lietuva sumažėjo iki 2,9 milijonų 2013 metais. Tai pats tragiškiausias reiškinys mūsų tautos gyvenime.
Istorikai bando surasti lietuvių emigracijos požymių dar viduramžiais, siedami dažniausiai šį reiškinį su religine priešprieša, reformacija, didikų rietenomis, vis dėlto tai nebuvo visuotinas reiškinys. Lietuvius pradėta vadinti emigrantų tauta tik XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, kai prasidėjo ekonominė emigracija, nuspalvinta 1963 m. sukilimo ir 1905 m. revoliucijos. Tai buvo pirmoji emigracijos banga, kuri nuplukdė lietuvius ne tik už Atlanto , bet ir į labiau industrializuotas Rusijos gubernijas.
Amžių sandūroje Rusijoje gyveno apie 300 tūkstančių lietuvių. Iki 1914 m. ten jų padaugėjo net 74 tūkstančiais. Kai kurių tyrinėtojų duomenimis, 1880-1914 m. į JAV atvykusiųjų lietuvių buvo apie 400 tūkstančių. Per pirmąją masinės emigracijos bangą šiek tiek lietuvių atsirado ir Anglijoje – apie 4000 , Škotijoje – apie 8000, Kanadoje – apie 4000.
Antroji masinės emigracijos banga įsisiūbavo 1920-1940 metais. Ją sukėlė nepriklausomos valstybės kūrimo sunkumai, vargana karo nualintų miestų padėtis, primityvi pramonė, silpnas žemės ūkis, daugybė mažažemių ir bežemių. Valstybė ir silpnas verslas nesugebėjo darbu aprūpinti nei miestų, nei kaimų varguomenės. Ši ryškiai ekonominė emigracija buvo labiausiai nukreipta į JAV, kur jau buvo palyginti nemažai lietuvių kolonijų. Tuo laiku iš Lietuvos duonos ieškoti į JAV išvyko daugiau nei 100 tūkstančių lietuvių. Ir būtų iškeliavę dar daugiau, jeigu prezidentas F. Ruzveltas, tramdydamas Didžiąją depresiją, nebūtų faktiškai uždraudęs imigracijos, nustatydamas jos minimalias kvotas ir griežtas atvykimo į JAV taisykles. Apribojus galimybę patekti į JAV, lietuvių keliai pasuko Pietų Amerikos link. Ten, į Argentiną, Braziliją, Urugvajų ir kitas Pietų Amerikos šalis, 1933-1940 m. patraukė apie 50 proc. Lietuvos emigrantų
Trečioji, 1944 -1945 m. emigracijos banga buvo labai specifinė. Baigiantis karui Lietuvą paliko apie 60 tūkstančių politinių pabėgėlių, pasitraukusių į Vakarus. Daugiausia buvę smetoninės Lietuvos aukšti valdininkai, kariškiai, inteligentijos atstovai ir hitlerinių okupantų rėmėjai, pabūgę sovietinių represijų.
Šiek tiek panaši į antrąją, tačiau nepalyginama savo mastais, yra ketvirtoji lietuvių emigracijos banga, kuri įsisiūbavo 1990 m. atkūrus nepriklausomybę ir pradėjus neatsakingai griauti šalies socialistinio ūkio struktūras, paleidus nevaldomą, liberalų primestą privatizaciją, kuria labiausiai pasinaudojo nusikalstamos grupuotės, tokios kaip EBSV, kaip dekanidzių klanas Vilniuje, daktarų – Kaune, tulpinių bei šmikinių – Panevėžyje, gaidjurginių bei laivyno privatizatorių – Klaipėdoje. Su apmaudu tenka prisiminti ir gėdingą „Mažeikių naftos“ aferą, siekiant „prie vamzdžio neprileisti Ivano“, ir „Lietuvos dujų“ pardavimą „Gazpromui“, ir bankų bei investicinių kompanijų aferas, ir ryškėjančias naujas ekonominių nusikaltimų kryptis – kyšininkavimą, biudžeto bei ES lėšų grobstymą. Beveik visuose miestuose ir miesteliuose pridygo laukinio kapitalizmo piktžolių. Su jomis iki šiol labai sunkiai ir neryžtingai kovojama. Tokia ne kūrimo, ne reformavimo, ne ekonominių ir socialinių santykių tobulinimo, bet griovimo politika be darbo ir geresnio gyvenimo perspektyvų paliko šimtus tūkstančių darbo žmonių.
1989 m. surašymo duomenis, Lietuvoje gyveno 3,7 milijono žmonių. Jau pirmaisiais „reformų“ metais Lietuvą paliko daugiau nei 80 tūkstančių. Bėgo visur: į JAV pas gimines ir artimuosius, į Ispaniją pamidorų skinti, į Airiją kopūstų auginti, net į Rusiją ir Baltarusiją kartu su išvedama iš Lietuvos tarybine kariuomene. Tačiau neregėtus mąstus emigracija įgijo Lietuvai įstojus į ES ir šios sąjungos didžiosioms valstybėms panaikinus vizų režimą naujų jos narių piliečiams.
Kaltas ne tiek laisvo žmonių judėjimo galimybė, kiek Laisvosios rinkos instituto įpiršta liberali nusikalstama politika, daug kainavusi mūsų šaliai, jos miestams bei kaimams. Kaimai apskritai beveik neteko jaunimo. 2011 m. atlikus gyventojų apklausą buvo konstatuota, kad Lietuvoje jau sunku surasti šeimą, kurios giminės ar draugai nebūtų emigravę. 2011 m. nustatyta, kad 84 proc. gyventojų artimieji yra išvykę gyventi į užsienį. O kiek jų netekome per 2012 metus, kai emigracija dėl konservatorių ir liberalų ūkinės politikos buvo ypač aktyvi?
Vien tamsiomis spalvomis piešti visą praėjusi dvidešimtmetį nenorėčiau. Pripažinkime, kad per tuos metus ne vien nusikaltėliai siautėjo. ES lėšų dėka pavyko išsaugoti ir net pagerinti magistralinius kelius, praturtėjome automobiliais, pradėjo dirbti viena kita, dažniausiai užsienio kapitalo, šiuolaikiška įmonė, miestai pagražėjo naujos architektūros namais, net privačiame gyvenime plačiai paplito informacinės technologijos, mobilieji telefonai, internetas.
Bet tai nublanksta prieš didžiausią nelaimę – masinę emigraciją.
Nuo 3,7 milijonų 1989 m. Lietuva sumažėjo iki 2,9 milijonų 2013 metais. Tai pats tragiškiausias reiškinys mūsų tautos gyvenime.
Kaip jis atsispindi demografinėje mūsų miestų statistikoje? Pateiksiu tik keletą pavyzdžių. Štai Vilnius, kuriuo politikai mėgsta didžiuotis kaip klestinčiu miestu. Mūsų sostinės demografinės raidos viršūnė buvo pasiekta 2005 metais. Tuomet čia gyveno 577000 žmonių. O 2012 m. liko tik 523000. Kaunas daugiausiai gyventojų turėjo 1989 metais – 419000, o dabar liko tik apie 311000. Klaipėda, neva klestintis uostamietis, aukso metus gyveno 1992-aisiais, kai buvo priskaičiuojama 207000 gyventojų. Dabar – tik 160000. Didmiesčio statusą prarado Panevėžys, 1989 m. turėjęs 126480 gyventojų, o dabar jau nepriskaičiuojantis ir 100000. Prie didmiesčio statuso praradimo ribos artėja ir Šiauliai, 1989 m. turėję 146000 gyventojų.
Taupydamas žurnalo plotą nepateikiu demografinės raidos statistikos mažesniuose miestuose , miesteliuose ir kaimuose. Ten skaičiai dar liūdnesni – nerasime nė vieno nenukentėjusio, nesumažėjusio. Tarp išlikusių gyventojų vyrauja senoliai, darbo nesurandančio jaunimo likučiai arba dėl nedarbo ir nusivylimo degradavę buvę kolūkiečiai.
Tai leido analitikams viešojoje erdvėje prabilti apie lietuvius , kaip nykstančią tautą.
Štai tarptautinė rinkos tyrimų kompanija „Euromonitor International“ spaudai išplatintame pranešime teigia, kad pagal depopuliaciją Lietuva ir Latvija artimiausiame dvidešimtmetyje bus paskutinėje vietoje Europoje. Baltų ainiai sparčiai nyksta. 2030 m. Lietuvoje liks tik 2,8 milijono gyventojų, Latvijoje – 1,7 milijono. Tai nevadinčiau abejotinomis prognozėmis. Jos gana optimistiškos. Turbūt šios kompanijos specialistai tiki, kad vis tik pagerės gimstamumo ir mirštamumo balansas. Juk numatomas nedidelis mažėjimas: nuo 2,9 milijonų 2013 m. tik iki 2,8 milijonų 2030 metais. Vadinasi per 17 metų Lietuvoje sumažės gyventojų vos 100 tūkstančių. Tai reiškia, kad palyginus su dabartiniu dešimtmečiu, kai kasmet emigruodavo po 30-40 tūkstančių, ateityje faktiškai prognozuojamas demografinės situacijos stabilizavimasis; emigrantų ir imigrantų srautai beveik susilygins. Tikimės, kad ir socialdemokratų politika, siekiant stabdyti emigraciją ir mažinti jaunimo nedarbą, duos šiokių tokių rezultatų.
Nejaugi iki 2030 m. emigracija sumažės?
Nejaugi pradės masiškai grįžti į Tėvynę išvykusieji?
O gal, pripažįstant nenugalimus globalizacijos reiškinius, tikimasi, kad tokia gera geografiniu ir klimatiniu požiūriu Lietuvos erdvė neliks tuščia dėl kito reiškinio – imigracijos? Nors apmaudu, bet tuomet reikėtų pripažinti, kad ateities Lietuva taps panaši į kai kuriuos Olandijos, Prancūzijos ir kitus Vakarų Europos globalizuotus miestus, arba į lietuvių pamėgtą Londoną, kur istoriniai čiabuviai jau tampa mažuma.
Sunku patikėti, kad netenkanti jaunimo valstybė galėtų pasiekti Vakarų valstybių gerovės lygį.
Lietuviai, įvairių emigracijos bangų užgrūdinti, pelnytai vadinami viena labiausiai linkusių emigruoti tautų. Juk jau dabar net 40-tyje valstybių yra lietuvių bendruomenes. Jos aktyvios ir stiprėja Airijoje, Anglijoje, JAV, Vokietijoje Ispanijoje, Prancūzijoje, Norvegijoje, Švedijoje, atgimsta Argentinoje, Australijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Belgijoje, Brazilijoje, Italijoje, kuriasi Estijoje, Graikijoje, Gruzijoje, Moldovoje, Naujojoje Zelandijoje, Norvegijoje, Olandijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Uzbekijoje ir kitur. Naujosios emigracijos bangos atstovai įvairiuose kraštuose steigia savas mokyklas, kultūros židinius, leidžia savąją spaudą, kuria internetinius tinklus ryšiams su Lietuva palaikyti. Žodžiu, mūsų tautos tarptautinė bazė stiprėja, tad gal lietuviai, kaip kita pati judriausia pasaulio tauta – žydai, vis tik neišnyks.
O gal kito kelio neturime, gal emigracija yra susikaupusio garo išleidimas, kad nesprogtų nepriklausomybę atkūrusi valstybė? Juk ji nepajėgi tiek žmonių aprūpinti darbu, suteikti jiems šiuolaikišką uždarbį ir socialines paslaugas, sudaryti sąlygas stabiliai tautos reprodukcijai.
Gal susitraukti, sumažėti mums yra istorinė būtinybė?
Kolektyvizmą pakeitė liberalų išaukštintas individualizmas. Verslininkai, nuo kurių daugiausiai priklauso šios problemos sprendimas, galvoja tik apie savo pelnus, net pigią darbo jėgą įsivežti iš trečiųjų šalių. O jei sugrįžusių šimtų tūkstančių tautiečių valdžia nepajėgtų įdarbinti, nemokėtų jiems padorių atlyginimų, tai net NATO neapsaugotų Lietuvos nuo maišto. Abejotinos galimybės sustabdyti emigraciją. Dar labiau abejotinos viltys atstatyti buvusį gyventojų skaičių.
GAIRĖS Nr.1, 2013 m. sausis
A.Brazaitis. Pradedama ilgėtis tvirtos valdžios
Trečiadienis, 2012-02-08 20:18 Be temos, Krizė, Politika | 0 komentarų
XXI amžius prasidėjo ne karu su komunizmu, bet kruvinais krikščioniškojo pasaulio konfliktais su islamiškuoju, su globalistų nuskurdintomis tautomis. Klasikinio kapitalistinio liberalizmo ekonomiką prie sienos pradėjo spausti ne hitlerinė Vokietija ar satalinistinė Tarybų Sąjunga, kaip anais laikais, bet kinų socialistinis kapitalizmo hibridas. Stiprėjant masių aktyvumui, socialiai orientuotos valstybės bei reguliuojamos rinkos pažadais puošiamos Rusijos, Ukrainos, Kazachstano, Baltarusijos ir kitų buvusiųjų TSRS valstybių politikų programos. Savąjį kelią, nudažytą ne mėlynomis liberalų, bet raudonomis kairiųjų spalvomis renkasi JAV monopolijų apiplėštos Pietų Amerikos tautos. O Vengrijoje susigriebė net dešinieji konservatoriai, bandantys įvesti savo „demokratiją“, kad atsikratytų liberalistinio chaoso. Jie pradžiugino visus, tame tarpe ir Lietuvos konservatorius.
Tokiame pasauliniame kontekste pradeda atsigauti ir socialistinės pažiūros. Šimtatūkstantinės nuskurdintų darbo žmonių demonstracijos prieš bankininkų savivalę, prieš liberalų politiką krizės labiausiai pažeistose Europos šalyse rodo, kad nyksta beviltiškumo jausmai, kurie, žlugus socializmui Rytų Europje ir Tarybų Sąjungoje, slopino kairiųjų politinių organizacijų ir profsąjungų judėjimą. Nestabilumas, kainų kilimas, atlyginimų smukimas, kiauri biudžetai labai blaivina žmones. Pradedama ramiau analizuoti, kas XX amžiuje buvo blogai ir kas gerai, ko verta atsisakyti, o ką reikėtų tobulinti ir iš praeities perkelti į XXI amžių.
Tai pozityvūs poslinkiai.
Ypatingai skaudžiai liberaliosios politikos nesekmės palietė Lietuvą. Nusikalstama, visuomenei žalinga privatizacija, beprasmė „patriotų“ kova su „nepatriotais“, didžiulė bedarbystė ir ciniškai žiaurus dirbančiųjų išnaudojimas taip deformavo mūsų kraštą, kad jis iš pirmaujančio buvusioje TSRS virto labiausiai nugyventu ES. Akis bado valdžios, susipainiojusios „laisvosios rinkos“ voratinkliuose, bejėgiškumas. Ne be reikalo iš mūsų šaipomasi, kad esame vienintele pasaulyje tauta, kuri dirba užsienyje, o Tėvynėje tik atostogauja, tauta, kurios piliečiai teisingumą suranda ne savo krašte, bet Strasbūre.
Kodėl nuo pernelyg centralizuotos tarybinės valdžios staigiai nuriedėjome į anarchiško liberalizmo lankas?
Manu, pirmiausia, prie šios lemtingos Arvydo Juozaičio žodžiais tariant istorinės klaidos prisidėjo „Sąjūdžio“ dešiniųjų, vėliau tapusiais konservatoriais ir kitais radikalais, sukelta neapykanta valdžiai apskritai. Jie anuomet spjaudė į šulinį iš kurio dabar tenka gerti patiems.
Valdžios negerbimas Lietuvoje tikrai didžiulis, jis turi net istorines šaknis. Juk priekaištauti galima net Vytautui Didžiajam, kad nepasinaudojo Žalgirio mūšio pergale ir neprijungė Prūsijos prie Lietuvos. O po Vytauto juk visi kunigaikščiai ir didikai valdė Lietuvą vis prasčiau ir prasčiau, kol ją apskritai pražudė. Nekaip Lietuvą valdė ir smetonininkai. Prarado Vilniaus ir Klaipėdos kraštus, maždaug 80 procentų gyventojų vertėsi primityviu žemės ūkiu, darbo užmokestis silpnučiame pramonės sektoriuje buvo mažiausias Europoje, o gyventojų neraštingumas didžiausias. Bedarbystė arba jos nuolatinė grėsmė slėgė kiekvieną darbo žmogaus šeimą. Masinę emigraciją pristabdė tik tai, kad kovojančios su pasauline krize JAV ir Pietų Amerikos valstybės apribojo imigrantų srautus iš Europos. O tuo tarpu Lietuvos skurdaus biudžeto išlaidos didėjo ne ūkio stiprinimui, bet biurokratijai, kariuomenei ir policijai. 1940 metai įrodė, kad tai labai stipriai nuteikė prieš valdžią daugumą piliečių.
Stabiliausiais Lietuvai buvo 1950-1998 metai. Per istoriškai trumpą laikotarpį buvo atstatyti karo sugriauti miestai, sukurta nauja pramonė, išugdyta darbininkų ir valstiečių inteligentija, pasiekti didžiuliai teigiami pokyčiai žemės ūkyje, moksle bei kultūroje. Dauguma Lietuvos piliečių pirmą kartą per visą savo krašto istoriją pajuto, kad gali gyventi be krizių baimės ir palyginti pasiturinčiai, saugiai.
Daugiau pagyrimų sovietmečiui nevardinsiu, kad nepatekčiau į draudžamų žinių voratinklius. Be to, juk ir anuomet geidžiamos laimės nepasiekėme, nes ją kūrėme, kaip tautos daugumą įtikino „sąjūdiečiai“, okupacinėmis aplinkybėmis. Todėl ir tarybų valdžia žlugo, neišlaikiusi gorbačioviškosios pertvarkos laisvių ir šaltojo karo smūgių.
Tarybinės valdžios laikotarpį pakeitė Vakarų demokratijos laikotarpis. Bet ne tradicinės Vakarų Europos demokratijos, o demokratijos, labai suamerikonintos, su JAV liberalizmu. Trumpai, vos du metus (1990-1992) paviešpatavę konservatoriai taip supriešino tautą, taip ją blogai nuteikė valdžios atžvilgiu, kad rinkėjai beveik vieningai sugrįžo prie persitvarkiusių socialdemokratiškų komunistų.
Štai tuomet ir sužydėjo trečiosios jėgos gėlynai, grindžiantys savo politiką liberalizmu. Tai politinės grupuotės, kurių nepavadinsi nei socialiomis, nei konservatoriškomis, nei tikrai dešiniosiomis, nei kairiosiomis. Jos LLRI giminaitės, propaguojančios kažką panašaus į anarchizmą, tačiau naudingą tik turtingųjų klasei. Anarchistai yra liaudies šalininkai ir didžiausi biurokratų, apskritai valdžios priešai. Turbūt šis, iš anarcistų pasiskolintas ir pritaikytas turtingiesiems liberalų bruožas padėjo jiems sukaupti nemažai populiarumo, paveikė kitas partijas ir todėl jos taip pat puolė stiprinti „liberaliąją demokratiją“ ir valdžią visiškai sukompromitavo piliečių akyse. Į rinkimus jau ateina tik mažuma, Seimu ir Vyriausybe pasitiki taip pat tik mažuma, teismais apskritai niekas nepasitiki. Štai ir aplinka, kurioje paradeda gimti stiprios valdžios ilgesys.
Labai atidžiai žurnale „Gairės“ (2012, Nr. 1) peraskaičiau profesoriaus Dobilo Kirvelio straipsnį, kuriame atvirai iškeliamas klausimas: ar demokratija (ne)kenkia Europos ateičiai? Autorius, nagrinėdamas šią temą, primena, kad be demokratinio visuomenės valdymo būdo yra plutokratinis, kur padėtį nulemia turtas, kleptokratinis – kai valdžios elitas atsiranda iš nusikaltėlių ir biurokratų sueities, ir meritokratinis, kai nusivylus visais kitais valdymo būdais, tautoje kyla idėja valdžią atiduoti talentingiausiems ir labiausiai nusipelniusiems visuomenei asmenybėms bei grupėms.
Tai žinoma taip pat ne demokratiškas valdymo būdas, bet jis gali būt efektyviu, kai globalizacijos, kapitalistinių krizių aplinkybėmis reikia spręsti visuomenės suvienyjimo, piliečių intelektualinių bei turtinių galių sutelkimo uždavinius visos tautos labui. D.Kirvelis pateikia net Singapūro, kaip meritokratinio valdymo pionieriaus, pavyzdį. Ištikimas socialdemokratijai profesorius siūlo LSDP persiorientuoti meritokratiniam valdymui, ugyti tam tinkamus politikus, kurie sugebėtų būti atspariais korupcijai ir net nedemokratinio valdymo būdais išsaugotų ir plėtotų socialiai orientuotos valstybės modelį.
Tokia vieno ryškiausių kairiųjų teoretiko pažiūra, atsižvelgiant į stiprėjantį visuomenėje tvirtos valdžios ilgesį.
Žinoma, daugiau ir griežtesnių siūlymų, kaip ištaisyti liberalų klaidas tautų gyvenime, gimsta dešiniųjų sparne. Čia dėmesį pritraukia ne vien Vengrijos pavyzdys, tačiau ir plintantys prisiminimai apie klestėjusią Vokietiją, kai ją valdė Fiureris, Italiją – kai ją valdė Dučė, Ispaniją – kai ją valdė Generalisimus Franko. Ne tik murzininkai, bet ir mūsų tautininkai kartais sučiulba apie efektyvų valdymą smetonmečiu.
Tai demokratijai pavojingi simptomai, nes permainų ilgesys dažnai prisišaukia ir tokias permainas, dėl kurių tenka apgailestauti pamačius ne gerovės rūmus, bet griuvėsių krūvas.
Lietuviai jau pamokyti, todėl prie naujojo valstybės valdymo modelio turėtų artėti labai atsargiai.
Nors ką gali žinoti, juk pagal tarptautines apklausas dauguma lietuvių yra nusivylę kapitalizmu ir demokratija.
Internetinis “laikrastisopozicija.lt” 2012.01.30.
A. Brazaitis. Apgaulingas liberalų auksinių balsų spindesys
Penktadienis, 2012-01-27 01:52 Be temos, Krizė, Politika | 0 komentarų
Mūsų liberalai alpsta iš džiaugsmo, kad tvirtinant 2012 metų biudžetą, pavyko užblokuoti savo partnerių konservatorių- krikščionių sumanymą šiek tiek socialiau ir teisingiau paskirstyti mokesčių naštą tarp darbo ir kapitalo.O vienas Liberalų sąjūdžio lyderių A. Kašėta net tą pergalę pavadino dešimčia gerų žinių sutinkant 2012 metus. Jis paskelbė savo tiesas ūkio dykumose klaidžiojančiai tautai lyg koks biblijinis Mozė žydams. Nereikia stebėtis tokiu liberalų džiaugsmu, juk jie gimė ir gyvuoja tik dėl to, kad atkakliai gintų kapitalistų interesus, net nesistengdami suprasti, kad tik darbas yra visų turtų kūrėjas, kad kapitalas pats savaime yra tik negyvas lobis, neturtinantis net jo savininkų. Kapitalą gyvą, sugebantį augti padaro tik darbo žmogus, kuriantis naująją vertę, užtikrinantis kapitalo kaupimą ir darbo jėgos reprodukciją. Tai K. Markso labai argumentuotai įrodyta tiesa, kurią jau seniai pripažįsta visi ekonomistai, net priešiškai nusiteikę šiam garsiam kapitalo analitikui.
Nenorėčiau dabinti mūsų konservatorių socialistiniais rūbais ir girti juos už tai, kad krizės ir savo krikščioniškojo sparno pakratyti, vis tik labiau už kitus dešiniuosius išgirdo tautos balsą. Net kai kurie socialdemokratai pradėjo konservatorius kaltinti socialistinių idėjų plagijavimu. Tai, kaip „rimtą“ argumentą savo partnerių kritikai naudoja ir liberalai, kartais vadindami save tikrais ir protingais dešiniaisiais, o kitus priskirdami žemesniajai dešiniųjų politinio sparno kastai. Matyt jiems atrodo, kad krikščioniškėjantys konservatoriai per daug orientuojasi į piliečių ekonominį solidarumą ir santarvę, kaip socialinę vertybę, ir taip artėja prie kairiųjų, keldami pavojų dabartinei koalicijai, be kurios liberalai būtų mažaverte politine grupelė, nepajėgianti naudotis savo auksiniu balsu ir didžiuotis “geromis žiniomis”.
Prisiminkime, kaip Lietuvoje atsirado liberalai. Jų nei Sąjūdžio mitinguose, nei pirmuosiuose kapitalistiniuose ūkio pertvarkymuose juk nematėme. Pakėlė galvas tik tuomet, kai dėl vagnoriškos šoko terapinės politikos susiformavo „naujųjų lietuvių“ ir „užsienio investuotojų“ sluoksnis. „Naujalietuvių“ kasta susikūrė iš labai margos mūsų visuomenės dalies, pradedant korumpuotais privatizatoriais, kooperatininkais, kontrabandininkais bei gariūnininkais ir baigiant nusikalstamų grupuočių bosais. O „užsienio investuotojams“ tuomet atstovavo ne rimti Vakarų verslininkai, bet įvairūs laimės ieškotojai, nesugebantys įveikti konkurencijos barikadų savo šalyse. Šių dviejų kosmopolitiškų grupių poreikiams tenkinti buvo reikalinga nauja politinė jėga. G. Vagnoriaus sukompromituoti konservatoriai tam netiko. Buvę komunistai, persikrikštiję į darbo demokratus, taip pat nesužavėjo naujosios klasės, nors garsiai žadėjo, kad kurs demokratinį kapitalizmą. Todėl ir iškilo trečiosios jėgos poreikis. Staigiai griuvęs tarybinis ekonominis valstybės pagrindas, spekuliatyvinių finansinių bei investicinių grupuočių krachas, piliečių santaupų pražudymas ir masinis nepasitenkinimas nedarbu, kaip ant mielių kėlė įvairaus pavidalo centristus, žadančius tikrą, teisingą kelią į kapitalizmą. Jie ir buvo mūsų laikų liberalų pradininkai, peršantys liberaliosios amerikoniškos ekonomikos modelį, pritaikytą globalizacijai ir kosmopolitiškiems naujiesiems Lietuvos šeimininkams.
Prie mūsų liberalų pirmtakų priskirčiau žlugusius centristus ir socialliberalus, sukompromitavusius V. Adamkaus „naująją politiką“. O prie vėlesniųjų - kitus liberalus, iki šiol gelbėjančius nuo išnykimo savo ideologiją. Tai dabartiniai liberalsąjūdiečiai ir liberalcentristai, su prie jų neseniai prisišliejusiais A. Valinsko keistuoliais. Būtent jie turi auksinio balso kortą ir ja manipuliuodami gina liberaliąją kapitalizmo politiką. Tiesa, liberalais sąlyginai galima būtų vadinti opozicijoje įsitvirtinusius R. Pakso liberaldemokratus, persikrikštijusius į tvarkos bei teisingumo valstybininkus, ir V. Uspaskicho darbiečius, kurie blaškosi tarp kairiųjų ir dešiniųjų, tarp valstybininkų ir anarchistų, vien tik pavadinimu atstovaudami darbo žmonėms. Todėl nebūtų didele politine sensacija, jeigu išsipildytų kai kurių būrėjų pranašystės, kad būtent šios partijos gali užimti liberalų vietą sąjungoje su konservatoriais.
Anuomet žlugus centristams ir socialliberalams, liberalų likučius iš griuvėsių ištraukė dabartiniai liberalcentristai ir liberalsąjūdiečiai. Bet dabar, pamačius jų veiklos padarinius ir pajutus, kad šie politikai gali nepatekti į Seimą, nauju liberalizmo gelbėtoju veržiasi būti A. Zuoko partija TAIP, prisidengusi atsakingojo liberalizmo ir krikščioniškumo skraiste. Net savo bendraminčių klaidų mokslinę analizę žada padaryti. Bet ar nuo to kas iš esmės pasikeis? Juk visiems liberalams, ir zuokininkams, buvo ir bus svaiginančiai mielos politinės melodijos, kurias nuolat suokia Laisvosios rinkos instituto lakštingalos, kad ekonominė laisvė, laisvoji rinka – svarbiausia visų laisvių ir demokratijų vertybė. Nors atidžiau pasižiūrėjus į šią laisvę, pamatytume, kad jai toli gražu iki laisvės sąžiningam gamybiniam bei intelektiniam darbui plėtotis, naujoms darbo vietoms kurti, Tai pirmiausia laisvė bankams ir finansų makleriams savintis žmonių santaupas, tuštinti jų pinigines apgaulingomis paslaugomis (kaip Vilniuje už šildymą), vaikyti pinigus iš sąskaitos į sąskaitą, iš vienos afšorinės kompanijos į kitą, kol tie pinigai patikimai paslepiami tamsiuose nusikaltėlių šešėliuose. Tai laisvė spekuliantams manipuliuoti nekilnojamuoju ir kitokiu turtu . Laisvė gaminti pinigą iš pinigų, statyti apgaulingas investavimo bei kreditų piramides, laisvė nepateisinamai prabangai švaistyti turtus, nieko naujo visai visuomenei nesukuriant. Kur atvedė pasaulį prabangus gyvenimas iš neuždirbtų vertybių, bet iš skolintų arba iš darbo žmonių nusavintų pinigų, įrodo dabartinė ekonominė krizė ne vien Graikijoje arba Italijoje.
2009-2011 metais liberalų „laimės žiburys“ labai prigeso.
Vėl iškilo svarba tokių politikų, kurie rūpinasi realia gamyba, kuriančia naujas darbo vietas ir naujus produktus, kovoja už teisingą naujai sukurtos vertės paskirstymą tarp darbo ir kapitalo. Naujos vertės kūrimo apimtis parodo bendrasis vidaus produktas (BVP), tad remdamasis tarptautinės strateginių rinkos tyrimų kompanijos „Euromonitor International“ duomenimis,, pateikiu skaitytojams palyginti 2010 m. BVP apimtis keliose Lietuvai artimesnėse šalyse: Lenkija - 354.513,1 mlrd eurų (9.286 vienam gyventojui), Danija -233.978,9 mlrd eurų (42.564 vienam gyventojui) ).Švedija – 346.562,4 mlrd.eurų (37.069 vienam gyventojui). . Lietuva – 27.535,4 mlrd. eurų (8.271 vienam gyventojui).
Danija ir Švedija ryškiai pirmauja pagal BVP apimtį vienam gyventojui.. Tai mūsų svajonių šalys, įsivaizduojamos gerovės valstybės. Bet Lenkija labai panaši į Lietuvą. Lenkijoje vienam gyventojui tenka daugiau nei 9 tūkstančiai eurų, tame skaičiuje iš žemės ūkio – 3600, iš pramonės – 1700. O Lietuvoje – vienam gyventojui tenka tik 8 tūkstančiai eurų, tame skaičiuje iš žemės ūkio apie 2700 , o iš pramonės vos apie 1400. Nors Lenkijoje liberalų taip pat netrūksta, bet jie, atrodo, mažiau klaidžioja laisvosios rinkos džiunglėse. Šioje šalyje krizė silpnesnė, nes akivaizdžiai labiau išsaugotas realus gamybinis sektorius ir valstybė rūpinasi jo tolesne plėtra. Todėl ir važiuoja lietuviai , rusai, vokiečiai ir kiti kaimynai prekių pirkti į Lenkiją.
Skaitytojų dėmesiui pateikiu ir „Euromonitor International“ duomenis apie minėtų šalių vyriausybės skolas procentais nuo BVP: Lietuva – 38,5, Lenkija – 55,0, Danija – 43,4, Švedija –39,7.
Pagal prasiskolinimą kol kas mes atrodome pakenčiamai, nes naudojamės praeities įdirbiu, kai skolų turėjome žymiai mažiau, nes dirbančių ir uždirbančių BVP žmonių buvo žymiai daugiau. Tačiau mūsų dešinieji politikai, liberalams čiulbant auksiniais balsais, sparčiai stumia Lietuvą į skolų bedugnę, į popierinių pinigų gamintojų glėbį, kurie skolininkais paverčia ne tik atskirus piliečius, bet ir liberalų politika suviliotas tautas ir artina pasaulį prie ekonominio absurdo –visuotinio prasiskolinimo, visuotinio nemokumo ir neregėto masto nuskriaustųjų maištų bei revoliucijų.
Liberalų globojamų bankų bei finansinių spekuliantų sukeltos krizės pamokyti dabartinės ūkinės politikos teoretikai pradeda pripažinti, kad normaliai ir stabiliai funkcionuojančioje valstybėje gamybinis sektorius turėtų sudaryti ne mažiau 30-40 procentų visos ekonomikos apimčių. Ir to siekti reikia planingai su valstybės pagalba, o ne vien vadovaujantis laisvarinkininkų pseudomokslinėmis rekomendacijomis.
Artėja Seimo rinkimai. Gal krizė jau bus prablaivinusi rinkėjus. Liberalų vaidmuo Lietuvos ūkinėje ir socialinėje politikoje turi sumažėti, o gal ir apskritai išnykti, jeigu rinkėjai atims iš jų tą auksinio balso teisę. Turi pagaliau į areną išeiti realios ir socialiai orientuotos ūkinės politikos šalininkai. Panašūs į tuos, kurie 1995 metais buvo susibūrę į Ūkio partiją ir siūlė aiškų nacionalinio ūkio gaivinimo bei plėtros planą, tuomet dar buvusių stambių įmonių kooperavimo su smulkiaisiais schemas, darbo vietų kūrimo,darbo našumo didinimo ir kitus būdus ūkiui plėtoti. Tačiau dėl radikaliųjų konservatorių išpūsto desovietizacijos burbulo tuomet rinkėjų galvose dar vyravo ne ekonominė logika, o ideologinė antisocialistinė euforija, atvedusi prie valstybės vairo konservatorius su liberalų auksiniais balsais, slopinusiais ekonominius, socialiai orientuotus pertvarkymus ir socialdemokratų valdymo laikais. Jeigu 2012 m. Seimo rinkimuose krizės sukėlėjai liberalai bei jų rėmėjai įvairaus plauko verslininkai liks nepamokyti, laisvosios rinkos propagandistų ir finansinių manipuliatorių apgaudinėjami jaunieji liberalai vėl temps per Vilniaus Gedimino prospektą mokesčių išlaisvinimo akmenį, vėl Lietuva, kaip rodo „WIN-Gallup International“ apklausos, bus nelaimingiausia valstybe pasaulyje ir iš jos bėgs darbingi žmonės laimės ieškoti ten, kur jiems rodoma didesnė pagarba ir mokami teisingesni atlyginimai.
Žurnalas GAIRĖS, 2012m. sausis, Nr.1
A.Brazaitis. Arabų sukilimas pagal Marksą
Šeštadienis, 2011-03-05 19:26 Be temos, Krizė, Politika, Užsienis | 1 komentarų
Nežinau kiek procentų arabų pasaulyje uždirba tarptautinis kapitalas , cinišku ir žiauriu išnaudojimu priversdamas šių šalių žmones sukilti prieš oligarchus, prieš milijardiniais kyšiais nupirktus savo valstybių vadovus. Jie, liaupsinti ir aukštinti, vaizdavę savę tautos didvyriais, šiandien turi gėdingai slapstytis, arba žiauriai tramdyti protestuojančius.
Arabų pavyzdys moko, kad išsilaisvinimas iš iliuzijų kainuoja labai brangiai.
Įsitikinome, kad Karlo Markso pateikta kapitalo charakteristika tinka ne tik pradiniam, t.y. laukiniam kapitalizmui, bet ir šių dienų naujiesiems kapitalistams , bankininkams, pučiantiems finansinius burbulus, apgaulingų investicinių kompanijų kūrėjams ir savo tautų patriotais apsimetinėjantiems politikams.
Humanistus labiausiai sukrečia žiaurus Muamaro Kaddafi elgesys. Revoliucijos vadas, žadėjęs sukurti arabų pasauliui tinkamą socializmą , pats degradavo. Pajuto, kad išnaudodamas savo šalies turtus ir žmones, gali išspausti sau ir savo artimiesiems tikrai ne mažiau 300 procentų pelno.
Jį ir kitus arabų lyderius įsiurbė kapitalas ir privertė elgtis taip, kaip reikalauja kapitalo prigimtis , išnaudotojiškos visuomenės santvarka ir dėsniai.
Bet ar tai vien arabų pasaulio valstybių vadovų ir šių valstybių valdininkų bėda? Kas jiems bičiuliškai spaudė rankas , vežė dovanas, svetingai atidarinėjo slaptąsias bankų sąskaitas ? Kas draugiškai sėdėjo net su Kaddafiu prie bendro turtingiausių G- 8 valstybių vadovų stalo? Kas pardavinėjo tankus, lėktuvus, šautuvus ir kulkosvaidžius, kurie šiandien naudojami ne šalies gynybai, bet piliečių žudymui? Kodėl buvo taip elgiamasi? Ar ne todėl, kad arabų oligarchų ir valdovų klanai savo milijardines sąskaitas laikė Vakarų bankuose ir užtikrino geidžiamus dividendus ?
Uždarbiavo ne vien nedemokratiška Tarybų Sąjunga , bet ir pačių „demokratiškiausių“ Vakarų valstybių kapitalistai , apsvaigę nuo laimės uždirbti 100 – 300, o gal ir daugiau procentų pelno. Šiandien, kai ne vien arabai kyla prieš kapitalistus, trypiančius moralę ir įstatymus, vaizdžiai atsiskleidžia Markso mokslinės pranašystės ir įspėjimai, kad kapitalas pats sau kasa duobę. Žinoma, dabar ne taip, kaip pradinio kapitalo kaupimo laikais Anglijoje, bet kasa giliau ir žiauriau. Globalizuodamas pasaulinę ekonomiką bei politiką kapitalas daro daug didesnius nusikaltimus ir ne vien atskiroms tautoms, bet visai žmonijai.
Šiandien kapitalistinio pasaulio lyderiai , galingų demonstracijų ir protestuotojų balsų paveikti, pajutę maištaujančių valstybių valdovų bejėgiškumą, gal būt , nuoširdžiai smerkia smurtą prieš piliečius. Bet neapsigaukime. Kai jie pajus, jog be naftos ir dujų 300 procentų pelnų negaus, viskas sugrįš atgal. Revoliucinėse masėse kapitalas skubiai ieškos, tikriausiai jau ir ieško, panašių į Tuniso prezidentą El Abidin Ben Ali, Egipto prezidentą Hosni Mubareką, Jemeno prezidentą Abdullah Salehą, Bahreino karalių Hamad bin Isa Al Khalifą, o gal ir į kol kas represijomis bandantį išsigelbėti Kaddafi, kurie sugebėtų tvirtai valdyti vesloves, iš kurių svaiginančia srove ir ateityje patikimai tekėtų turtai į pasaulio bankus ir tarptautines oligarchų kompanijas. Juk kapitalo požiūriu verčiami ir nuverstieji , kol liaudis jų nenuvertė, buvo „arabų demokratai“, arba „demokratėjantys“ veikėjai , verti pasaulio galingųjų pasitikėjimo bei globos.
Didžiausias paradoksas arabų liaudies sukilime tai, kad už sukilėlių nugarų kvėpuoja ne vien tarptautinio kapitalo atstovai, bet ir islamiški, dar labiau diktatoriški Al Kaidos maištininkai ir politikai. Jie Vakarų imperialistams daug baisesni už Marksą. Dešiniesiems socialdemokratams padedant žymią dalį revoliucingųjų marksistų pavyko nuraminti kapitalistinės gerovės vilionėmis. Islamo fundamentalistai draugauti su Vakarų civilizacija nenusiteikę. Juos nuraminti bus sunkiau, nes jie gerovę, dorovę ir kitas žmonių bendrabūvio vertybes įsivaizduoja kitaip nei europiečiai ar amerikiečiai.
Laikraštis OPOZICIJA Nr.9, 2011.03.03
A.Brazaitis. I.Buseika. Kas verčia iš sostų prezidentus?
Pirmadienis, 2011-01-31 00:26 Be temos, Krizė, Politika, Užsienis | 0 komentarų
Beje, Hosni Mubarakas, kaip ir iki tol vadovavęs žvalgybai naujasis Egipto viceprezidentas Omaras Suleimanas mokslus išėjo Maskvos Frunzės akademijoje.
Egipte – 80 mln. gyventojų, tai yra didžiausia arabų pasaulio valstybė. Skaičiuojama, jog net ketvirtadalis gyventojų – interneto vartotojai, gal todėl ir „revoliucija“ prasidėjo internete. Sausio 25 dienos įvykių organizatorė yra jaunimo judėjimo grupė, socialiniame tinkle „Facebook“ subūrusi net 90 tūkst. pasekėjų. Riaušės tapo beveik nekontroliuojamos, miniai neturi lemiamos įtakos nei liberalioji „Kifajos“ organizacija, nei įtakinga „Brolių musulmonų“ organizacija, kuri laikoma teroristine. Beje, 2005 m. vykusiuose rinkimuose į parlamentą už „brolius“ balsavo 20 proc. rinkėjų. Reikia pridurti, jog abi šios svarbiausios opozicinės jėgos, kartu su pernai susikūrusia El Baradėjaus vadovaujama „Nacionalinė asociacija už permainas“, pasisako prieš lemiamą JAV įtaką Egipto užsienio politikai. Kiti klausimai, dėl kurių opozicija kol kas pasisako vieningai, yra demokratizacijos bei pamatinių politinių teisių ir laisvių būtinybė. Tuo tarpu ekonominiai reikalavimai yra antiliberalūs: reikalaujama nutraukti privatizaciją, pakelti minimalų darbo užmokestį iki 200 dolerių (kiek daugiau nei 500 litų). Taip pat reikalaujama išsiųsti iš šalies „sionistų pasiuntinį“.
Pranešama, jog opozicijos lyderio El Baradėjaus figūra tenkina ir „brolius musulmonus“. Iš esmės H. Mubarakui liko dvi išeitys: paskandinti sukilimą kraujyje arba perduoti valdžią O. Suleimanui.
Griūvantis pasitikėjimas atitrūkusia nuo liaudies valdžia, atrodo, rimtai žlugdo galingųjų pastangas išsaugoti stabilumą pasaulyje nekeičiant santvarkų, kurios beviltiškai atsiliko nuo progreso ir prašviesėjusios liaudies lūkesčių. Arabų šalyse liaudis sukyla prieš skurdą, socialinę bei turtinę atskirtį, kuri neregėtai sparčiai auga dėl korumpuotų valdžių politikos, bet ir prieš laukinį, pagražintą neoliberaliomis dekoracijomis kapitalizmą, kurį dešinieji beatodairiškai bando diegti ne tik arabų šalyse.
Dėl kylančių neramumų pasaulyje jau negalima kaltinti vien komunistų, socialistų arba rusų. Liaudies frontas prieš išnaudojimą, bankų plėšikavimą, oligarchams tarnaujančią valdžią žymiai platesnis. Nepamirškime tarptautinio antiglobalistų ir antimilitaristų sąjūdžio, galingų protestų ir net revoliucijų bangų, nesenai drebinusių Lotynų Ameriką, laikas nuo laiko sukrečiančių ir senutėlę Europą masinėmis protesto akcijomis Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Graikijoje, Anglijoje ir kitose „neramiose“ valstybėse. Jose taip pat kunkuliuoja aštrus dialogas tarp valdančiųjų ir valdomųjų, verčiantis politikus kritiškai pažvelgti į save ir savo „amžinąsias santvarkas“ bei „amžinąsias vertybes“.
Mums į sukilimus Arabų pasaulyje ir kitur laikas žiūrėti pro nuosavų problemų prizmę. Liaudies sukilimai ir maištai niekuomet nekyla, kai valstybė progresuoja, kai politikai vertinami ne abstrakčiais pagyrimo žodžiais už praeities nuopelnus, bet visiškai realiais ir teisingiausiais tautos, t.y. visų piliečių gerovės augimo rodikliais dabar. Kai gerovė matuojama oligarchų pelnais ir turtais, o piliečiai bėga iš tokios šalies vergauti svetur, sukilimai neišvengiami. Jie anksčiau arba vėliau įvyksta. Nebūtinai kruvinų konfliktų formoje, bet būtinai įvyksta. Panašu, kad sukilimas prieš susikompromitavusias partijas ir žmonių gerove nesirūpinančią valdžią bręsta ir Lietuvoje. Sukilimo nuotaikas jautėme beveik vieningai rinkdami „kitokią prezidentę“. Dabar valdžiai pavojingas nuotaikas brandina antikonservatoriški sąjūdžiai, prabundančios profsąjungos ir į savivaldybes save keliantys nepartiniai kandidatai. Jeigu žmonių gyvenimas negerės, jų lozungai, ko gero, suskambės masiniuose mitinguose prieš ydingą politinę sistemą.
Internetinis laikraštis – www.laikrastisopozicija.lt 2011.01.30
A.Brazaitis. Savivaldos rinkimai ir revoliucinės situacijos nuojauta
Šeštadienis, 2011-01-29 13:42 Be temos, Krizė, Politika | 0 komentarų
Tokio didžiulio nepasitikėjimo vyriausybe ir ją sudarančiomis partijomis per 20 metų būta tik vieną kartą – 1991 metų pabaigoje ir 1992 metų pradžioje. Tuomet Aukščiausiosios Tarybos, vėliau gavusios ir Atkuriamojo Seimo vardą, absoliučią daugumą sudarė radikaliajam Sąjūdžio sparnui priklausę dešinieji politikai. Tai jie, šoko terapijos metodais griaudami pramonės įmones ir kolūkius, mokslą ir kultūrą, paleisdami nusikalstamą „prichvatizaciją“ taip sujaukė gyvenimą ir supykdė apačias, kad jos, neiškentusios vagnoriškų eksperimentų, pirmiausiai suskubo keisti padėtį savivaldybėse. Piliečiai intuityviai jautė, kad valdžia sparčiai tolsta nuo tautos, kad populiarios Pirmojo Sąjūdžio kalbos apie gerovę, santarvę, apie valdžią, tarnaujančią tautai, o ne atvirkščiai, bliūkšta. Atgimimo idealai buvo iškraipomi triukšmingųjų dešiniųjų grupuočių, banaliai ir agresyviai kaltinančių visuomenę komunizmu, sovietizmu, kolaboravimu su okupantais ir pan. Matydami, kad viršūnės nepajudinamos, piliečiai suskubo priešintis reformatoriams-griovėjams būtent apačiose – rinkdami naujas savivaldybes. Ten dešinieji triuškinančiai pralaimėjo. Dauguma savivaldybių pateko į nepartinių specialistų, prityrusių ūkininkų, švietimo ir kultūros darbuotojų, nuosaikesnių visuomenininkų rankas. Toks buvo anų metų dešiniųjų vyriausybės konflikto su tauta rezultatas.
Pralaimėjusieji iš baimės išsiplėstomis akimis puolė skaičiuoti - kas dedasi? Kam atstovauja išrinktieji? Pasirodo, laimėjo socialdemokratines idėjas propaguojanti Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP). Tiesa, tolesnė politinė raida parodė, jog ši pergalė vis dėlto nebuvo visiška LDDP pergalė, nors jos įtaka rajonuose išliko nemaža. Daug vietinių deputatų, nors ir buvę anksčiau LKP nariai, atsiribojo nuo bet kokių partijų, nuo pasaulėžiūrinių rietenų ir ėmė rūpintis ne intrigų perpildyta politika, bet gyvenimu ir ekonominėmis realybėmis. Superpatriotiškas Centras, kontroliuojamas dešiniųjų politinių grupuočių, su tokiomis vietinių deputatų orientacijomis, palaikomomis socialdemokratinių pažiūrų politikų, susitaikyti negalėjo. Nepaisant Gedimino Vagnoriaus viešų pareiškimų, kad jam politinės spalvos nerūpinčios, vis dėlto Vyriausybė nepajėgė atsispirti „megztų berečių“ šantažui. Ši Nepriklausomybės sąjūdžio „penktoji kolona“ pradėjo veikti ypač aktyviai. Jos maršrutai iš miestų pasuko į provinciją. Mitingai, piketai, radikalūs atgailos ritualai sujaukė gana ramų miestelių ir kaimų gyvenimą. Neturintys tokių politinių „žaidimų“ patirties deputatai - ūkininkai, specialistai, pedagogai - pakėlė rankas, ir prasidėjo vietinės valdžios perversmų epocha. Pradėta diskutuoti apie tiesioginio valdymo įvedimą kai kuriuose nepaklusniuose rajonuose ir miestuose. Net pasiskelbusiuose depolitizuotais kolektyvuose buvo pradėtas neįstatymiškas valymas, reikalaujama užpildyti „patriotų“ sumąstytas lojalumo anketas, atlikti biografines išpažintis. Taigi prasidėjo kova prieš „nepatriotiškus“ piliečius, „nesuprantančius“, kad nedarbas ir skurdas radosi ne dėl dešiniųjų ydingos politikos, o esą tik dėl sovietmečio palikimo ir neišvengiamos aukos atkuriamai valstybei.
Retai, bet kai kada istorija nukrypsta nuo tiesaus raidos kelio pažangos kryptimi ir pradeda kartotis. Argi 1991-1992 m. situacija nepanaši į šiandieninę? Dešiniųjų valdžia džiūgauja, kad sėkmingai vykdo reformas ir baigia įveikti krizę, dėl kurios būk tai kalčiausi ne plėšikaujantys bankai, ne liberalų pasauliui primesta ydinga ekonominė politika, bet kairieji, nesukaupę finansinių rezervų dešiniųjų valdžiai. Anais G. Vagnoriaus laikais buvo neatsakingai griaunama nors prastai, bet vis tik tautą maitinusi ūkio sistema. Dabar griaunama ir naujoji ūkio sistema – praskolinama valstybė, tūkstančiai įmonių stumiami į bankrotą, šimtai tūkstančių žmonių išmetami į bedarbių gretas.
Neseniai atšventėme Naujuosius Metus. Visų valdžios vyrų ir moterų lūpose skambėjo pasitenkinimo gaidos, kad jau matosi pragiedruliai krizės rūkuose. Net kai kurie piliečiai, ko gero iš dešiniųjų „patriotų“ sambūrių, tuo džiaugėsi. Bet ar gali blaiviai situaciją vertinantis pilietis džiaugtis, kai nedarbas stabilizuotas emigracijos dėka, kai beveik kas antras jaunas medikas, mokslo darbuotojas, inžinierius nemato perspektyvos Lietuvoje ir pasitaikius progai išskris kitur laimės ieškoti? Per metus net tris kartus išaugo paramos nuo bado gaunančiųjų skaičius. Daugiau nei 500 tūkstančių varguolių gauna ubagišką ES ir mūsų labdaringųjų organizacijų surinktą paramą maisto produktais. Kiek yra degraduotų, valkataujančių ir gyvenančių šiukšlynuose bei miestų požemiuose žmonių, niekas tiksliai nežino. Šios padėties baisumą jaučia tik medikai, kai reikia amputuoti bedalių nušalusias rankas ar kojas.
Gėdingai atrodo Lietuva pagal klestinčią korupciją, kyšininkavimą, biurokratų savivalę ir valdininkų nenorą spręsti gyvenimo problemų, jas pernelyg patikliai atiduodant į privatininkų rankas ir naiviai tikint, kad individualūs santykiai tarp asmenų ir privačių ūkio subjektų gali sėkmingai pakeisti valstybės vaidmenį.
O ar gali džiaugtis dešiniųjų vyriausybės darbais minimalias algas gaunantys jauni darbininkai ir tarnautojai? Kaip jiems kurti šeimas ir auginti vaikus? Moksliškai išsireiškiant, kaip reprodukuoti darbo jėgą, be kurios neįsivaizduojamas nei kapitalizmas, nei socializmas, nei tautos ateitis? Be atitinkamo skaičiaus dirbančių žmonių juk nebeįmanoma sėkmingai plėtoti socialinės sferos, mokslo ir kultūros, išlaikyti neįgaliųjų ir senelių, negalinčių darbu išlaikyti savęs? Gal juos, panašiai kaip 500 tūkstančių emigravusiųjų, tikimasi išbraukti iš Lietuvos gyventojų sąrašo? Bet kas tuomet liks?
Ar tokia padėtis neruošia sąlygų perversmui – ne mūšiams gatvių barikadose, bet norui išrinkti liaudiškesnę, artimesnę piliečiams valdžią, pasiryžusią keisti padėtį.
Vasario 27 d. rinkimuose į miestų bei rajonų tarybas varžysis 25 politinės partijos ir penki šimtai savarankiškai išsikėlusių kandidatų. Visuose miestuose bei rajonuose savo kandidatus iškėlė opozicijoje esančios Socialdemokratų, Darbo, Tvarkos ir teisingumo partijos. Valdančiųjų pozicijas visuose administraciniuose vienetuose gins Tėvynės Sąjunga–Krikščionys demokratai ir daug kur susivieniję liberalai ir centristai. Bandys jėgas ir egzotiškos smulkiosios partijėlės, kaip antai: Žemaičių, Pensininkų, Krikščionių, Profsąjungų, Respublikonų, Tautos prisikėlimo ir panašios, neturinčios aiškios politinės platformos ir atstovaujančios tik savo grupelės interesams. Naujas reiškinys yra savarankiškai išsikėlusių kandidatų sąrašas – pusė tūkstančio. Tai nemažai, turint omenyje, kad iš viso mandatų savivaldybėse yra vos per 1,5 tūkstančio ir tokie neįprasti kandidatai rinkimuose atsirado tik dabar. „Savarankiškieji“, suprasdami, kad daugumos tarybose nesudarys, net veiklios frakcijos sukurti negalės, tikisi turėti vadinamąjį auksinį balsą. Prisidėdami tai prie vienų, tai prie kitų besivaidijančių partinių deputatų, jie tuo auksiniu balsu galės pasiekti sau naudingų sprendimų. Aktyviausiai tarp „savarankiškųjų“ sukasi liberalcentristų vadovo ir Vilniaus mero postą praradęs Artūras Zuokas. Jis net įkūrė savotišką Lietuvos gelbėtojų judėjimą, pasirinkusį trumpą pavadinimą „TAIP“. Judėjimas turėtų vienyti nepartinius bendraminčius, norinčius Lietuvoje veikti ir dirbti „TEISINGAI“. Pagal jo įkūrėjo sumanymą nepartiniai sukrės partijas, privers valdžią ir politinę sistemą keistis iš esmės, o ne tik išlaikyti status quo, kuri nepateisina žmonių lūkesčių ir modernios valstybės poreikių. Vilniuje juokaujama, kad naujasis A.Zuoko „uabas“ net pagal pavadinimą panašus į kadaise Lenkijoje buvusį „NE!“ ir labiausiai skirtas „savarankiškuosius“ kuo glaudžiau suartinti su RUBIKONU ir kitais monopolistais. Tačiau vien juokais šį judėjimą bent Vilniaus mieste nereikėtų vertinti. Tai piliečiams įtartinas, partijoms labai nemielas judėjimas.
Pabrėžiu, kad mūsų vietos savivaldos rinkimai vyks gana įtemptoje situacijoje. Konfliktų su valdžia aštrumą slopina tai, kad aktyviausi piliečiai emigravo iš Lietuvos, o tarp čia pasilikusiųjų labai daug abejingų. Šį abejingumą sąmoningai palaiko valdantieji ir juos remiantys turtingieji. Pagal gruodžio mėnesio apklausas tik 0,4 apklaustųjų vyriausybę vertina teigiamai, bet tuo pat metu per 30 procentų pareiškia, kad neis balsuoti. O tai būdinga silpniems susitaikėliams su sunkumais, bet ne kovotojams už teisingesnę Lietuvą. Žmonių neapykantą nemielai valdžiai kiek slopina Prezidentės Dalios Grybauskaitės taikus sambūvis su konservatoriais. Tikėtina, kad didysis perversmas, remiant antikonservatoriškoms miestų bei rajonų taryboms (jeigu tokias išrinks tauta vasario 27 d. ), galės įvykti artėjant 2012 metų Seimo rinkimams. Norėtųsi, kad jis įvyktų taikiu būdu ir pastūmėtų valstybės politiką toliau nuo oligarchų, savivaliautojų kapitalistų ir arčiau darbo žmonių – kairėn.
Žurnalas GAIRĖS, 2011 m. Nr.1
A.Brazaitis. Liberalusis kapitalizmas brenda į nesibaigiančią krizę
Šeštadienis, 2011-01-22 01:11 Be temos, Krizė, Politika, Finansai | 0 komentarų
2010 metais pasaulio BVP išaugo tik 4,7 procento, o pasaulinės prekybos apimtys – maždaug 12 procentų. Šiame progrese didžiausias indėlis Kinijos. Jos BVP prieaugis – 10,2 procento, o JAV – vos 2,7, Japonijos – 3,5 procento. BVP beveik neaugo arba ūgtelėjo labai nežymiai daugumoje ES šalių. Kinija, tapusi svarbiu pasaulinės prekybos dalyviu, sukaupė didelius valiutos rezervus, kuriais disponuodama vyriausybė vis labiau įtakoja ne tik savo, bet ir kitų šalių finansus. Svarų indėlį į ekonominį pasaulio potencialą greta Kinijos įnešė neoliberalizmo atsisakiusios ir savo socialiai orientuotos ekonomikos modelį pasirinkusios Indija bei Brazilija. Rusija taip pat, derindama laisvos rinkos principus su planingumu ir socialumu, pradeda grįžti į prieškrizinį lygį ir planuoja jį pasiekti 2012 metais.
Ekonomistai 2010 metų pradžioje beveik vieningai siūlė krizės paliestoms šalims skubiai sugriežtinti finansų ir kreditų politiką. Bet liberalams pasipriešinus geidžiamų rezultatų nesulaukė. Išsivysčiusiose šalyse kreditinių procentų normos per metus sumažėjo vos 0,2-0,4 procento. Vyksta šešėlinė valiutų emisija palaipsniui stumiant problemiškų ekonomikų valstybes į skolas, perkant jų valstybines obligacijas nepalankiomis sąlygomis. Taip uždarbiauja Tarptautinis Valiutų Fondas, Pasaulio bankas, Centrinis Europos bankas ir kiti.
Taigi, liberalios kapitalistinės ekonomikos šalims 2010 metai nebuvo sėkmingi. Svarbiausios problemos neišnyko, ženkli jų dalis net paaštrėjo. Didžiausią nerimą kelia sparčiai augantis valstybių įsiskolinimas. Kai kurios tapo labai panašiomis į bankrutuojančias įmones, kurias pradeda valdyti kreditoriai.
Prie finansinių problemų prisidėjo ir energetinių resursų, metalų bei maisto žaliavų brangimas. Naftos kainos per metus išaugo 19 procentų, pagrindinių metalų – net iki 35 procentų, maistinių žaliavų – apie 15-20 procentų.
Resursų brangimas sustiprino investuotojų nerimą dėl ūkio stabilumo ir padidino jų nepasitikėjimą valstybinėmis obligacijomis. Tai gresia šių obligacijų procentinių normų augimu ir valstybinių skolų aptarnavimo žymiu pabrangimu. Net ekonomiškai stipriausios JAV jau privalo bankams ir kreditų fondams kasmet mokėti per 400 milijardų dolerių.
Vadinasi, yra priežasčių manyti, kad nei 2011, nei 2012 nebus geresni už 2010-uosius. Praėjusių metų kuklus augimas nuo žemos krizinės bazės gali dar labiau sulėtėti. O tai reikš, kad daugės įmonių bankrotų, jos bus priverstos siaurinti gamybos apimtis ir išstumti iš
gamybos proceso perteklinę darbo jėgą. Todėl negalima tikėtis ir svarbiausios problemos – bedarbystės sumažinimo.
Nemažai pasaulinės ekonomikos analitikų pranašauja, kad jau 2011 metų antroje pusėje prasidės neišvengiamas monetarinės politikos griežtinimas, sumažės galimybės gelbėti ūkį ir didinti kapitalistų pelnus emisinėmis priemonėmis. Suprantama, kad tai smukdys ekonomiką ir tarnaus krizės pratęsimui.
Europos Sąjunga labiausiai priklauso nuo vidaus perkamosios galios ir paklausos trečiose šalyse. Trečiųjų šalių ir silpnųjų sąjunginių valstybių neišvengiamos pastangos subalansuoti savo biudžetus labai skaudžiai palies visas Europos, pirmiausiai prasiskolinusias, valstybes. Jos priartės prie kracho ribos ir pradės jausti valiutos smukimo grėsmę. Toje aplinkoje gali pavojingai sumažėti pagrindinių ES ūkio ramsčių Vokietijos, Anglijos ir Prancūzijos gamyba. Prie probleminių ES šalių, jau pareikalavusių didžiulės finansinės pagalbos, Graikijos – 130 mlrd. eurų ir Airijos – 85 mlrd. eurų, prisijungs Portugalija, Ispanija, o gal ir Italija, Belgija bei Austrija. Pavojaus zonoje yra net Prancūzija. Ar gali ES, jeigu to reikės, panešti jų gelbėjimo naštą? Nereikia pamiršti, kad ir Anglija, nepriklausanti Euro zonai, nuo liberalų ir bankininkų sukeltos krizės jau gelbstisi savo jėgomis, griežtai mažindama biudžeto išlaidas, didindama akcizus masinio vartojimo prekėms. Šiame peizaže ryškėja Euro zonos suirimo, arba jos susiaurėjimo perspektyva.
Situacijos blogėjimas Europoje, jos valstybių prasiskolinimas, privers ir JAV mažinti savo išlaidas bei įsipareigojimus pasaulinei ekonomikai ir pasaulio tvarkai. 2010 metais JAV ekonomikos svarbiausiais varikliais buvo didžiulė parama bankams valstybės skolos didinimo sąskaita, vartojimo lygio palaikymas kariniame-pramoniniame komplekse ir pajamos iš dolerio, vykdančio pasaulinės valiutos funkciją. Bet prieš bankų gelbėjimą mokesčių mokėtojų sąskaita kyla visuomenė. Šalyje didėja antimilitaristinės nuotaikos. O sumažėjus galimybėms valdžią ir pasaulį aprūpinti pigia pasaulio valiuta doleriais (nes prieš jų besaikį spausdinimą protestuoja vos ne visas pasaulis), manoma, kad ir šios šalies ekonomika, kartu su Europa, smuks arba įbris į stagnacijos laikotarpį. Kentės JAV piliečiai, nes ten socialinių garantijų sistema žymiai silpnesnė už europietišką. Ameriką, kaip Europą, pradės purtyti streikai, samdomieji protestuos prieš ekonomikos skatinimą jų sąskaita.
Panašus pavojus iškyla ir Japonijai, kur ypač aštri demografinė situacija, nes vienam dirbančiajam jau tenka išlaikyti vieną pensininką.
Liberalams baimę kelia ir sparčiai augantis Kinijos galingumas. Jau dabar ten sukaupti milžiniški finansų resursai, juos panaudojus valiutų kursams smukdyti galima sukelti krizes ne tik atskiruose regionuose, bet ir visame pasaulyje. Žinoma, tokia galimybė įmanoma, jeigu ji nekenks Kinijos interesams ir iš to ji galės uždirbti, kaip kadaise uždirbdavo garsusis valiutų spekuliantas Georgas Sorošas.
Taip pasaulinės ekonomikos tendencijas vertina kritiški kairiųjų pažiūrų ekonomistai.
Tuo tarpu liberaliosios ekonomikos apologetai šiek tiek optimistiškesni. Ji dar netiki Kinijos ir kitų besivystančių šalių galimybėmis daryti lemiamą įtaką pasaulio ekonomikai. Liberalus vis dar vilioja trečiojo pasaulio pigios darbo jėgos ir žaliaviniai resursai. Savo šalyse jie problemas vis dar bando spręsti mokesčių mažinimu verslininkams ir biudžetų pajamų didinimu keliant akcizus prekėms bei paslaugoms. Pirmiausiai taikomasi į degalus, elektrą, alkoholinius gėrimus, prekyba kuriais atneša greitas ir patikimas pajamas. Kai kuriose šalyse jau pradedama eiti šią kryptimi užmerkus akis, kad akcizų didinimas, didina infliacijos pavojų su visomis to pasekmėmis piliečių gerovei ir ūkio vystymui. Labai gerai tai žino Lietuvos gyventojai, kai Vagnoriaus laikais nuskurdintoje šalyje infliacija buvo pasiekusi net 1000 procentų.
Išvada tokia: pasaulį artimiausiais metais nuo ekonominės katastrofos labiausiai gelbės Kinija, Indija, Brazilija, Rusija, Kazachstanas ir kitos besivystančios šalys, kurios atsisakė liberalų vilionių ir savo ūkį bei socialinę sritį plėtoja pagal joms tinkamiausius nuosavus modelius, turtinę atskirtį stengiasi mažinti progresiniais mokesčiais, ieško būdų kaip suderinti konkurenciją su planingumu, ūkinės veiklos perspektyvą su visų gerovės viltimis. Net Baltarusija orientuojasi į tokias viltis ir tikisi šiemet BVP padidinti 7-8 procentais.
Naujausiomis žiniomis, net Pasaulio banko ir kitų didžiųjų bankų ekspertai pradeda pripažinti besivystančių šalių reikšmę globaliosios ekonomikos ateičiai. Žinoma, dėl iškilusių finansinių pasaulio problemų jie nutyli savo kaltę.
Bet ar besivystančios šalys išgelbės pasaulį? Tai didelis klausimas. Vadinasi, ir Kubiliaus kalboms apie besibaigiančią krizę ir galimybes ištraukti net milijardą litų iš kontrabandos bei turgaus bobučių kažin ar galima tikėti. Jeigu ir toliau dauguma pasaulio valstybių vadovausis liberalų ekonominės politikos vadovėliais,ko gero krizė niekuomet nesibaigs.
Laikraštis OPOZICIJA 2011 m. sausis. Nr.3
A.Brazaitis. Lietuviškų reformų kolapsas
Ketvirtadienis, 2010-04-29 16:42 Be temos, Krizė, Politika, Darbas | 0 komentarų
Atgavus nepriklausomybę ir konservatorių-krikdemų reformatoriams beatodairiškai griaunant neefektyvų, bet žmones šiaip taip maitinantį sovietinį planinį ūkį, greit pradėjo aiškėti, kad tokios ekonominės politikos rezultatai bus tragiški. Taip ir atsitiko.
Socialdemokratinę išeitį pasiūlė buvę komunistai, susitelkę Demokratinės darbo partijos gretose. Jie 1992 m. laimėjo rinkimus į Seimą ir suteikė šiokią tokią viltį. Tačiau ši viltis taip pat žlugo, nes reformų euforijos aplinkoje „demdarbiečiams“ teko tęsti ankstesnę dešiniųjų valdžios politiką. Bet koks žingsnis atgal stiprinant valstybinį sektorių, ekonomikos reglamentavimą ir didinant planavimo vaidmenį buvo laikomas išdavyste ir laisvosios rinkos žlugdymu. Valdžią praradusiems konservatoriams ir krikdemams talkininkauti puolė liberalai, siūlantys kuo ryžtingiau ir sparčiau ūkinės bei socialinės veiklos naštą perkelti privačiam sektoriui, vis labiau išlaisvinant jį nuo pareigų valstybei bei visuomenei. Atsitiko tai, kas turėjo atsitikti – per 500 tūkstančių bėglių iš Tėvynės, prie pusės milijono artėjanti bedarbystė, naujų turtuolių fone suvešėjęs neregėtas daugumos skurdas, didžiulė atskirtis tarp dirbančiųjų ir jų darbo vaisiais besinaudojančios buržuazijos. Privilegijuota, kyšiais penima biurokratija taip sujaukė Lietuvą, kad jos ne tik kiekybine, bet ir kokybine prasme jau pažinti nebeįmanoma. Iš 3,7 milijonų liko vos trys, o gal ir mažiau gyventojų, iš pagal to meto aplinkybes gerai veikusios tarybinės socialinės sferos turime tik griuvėsius.
Kokios šios tragedijos priežastys?
Pirmiausiai kalti politikai, neįvertinę ūkio reikšmės valstybės gyvenime, pasidavę neatsakingų reformų euforijai ir užkrėtę šia liga daugumą Lietuvos piliečių. Nepamirškime 1990 metų, kai absoliučią valdžią Lietuvoje išsikovoję konservatoriai ir krikščionys demokratai, naudodamiesi savo neribota galia pradėjo „gydyti“ šalį šoko terapijos metodais, kurie greit pavirto laukiniam kapitalizmui būdinga prichvatizacija. Į mūšį už turtus pakilo nusikalstamos grupuotės. Jos, pusvelčiui nupirkdamos įmones, sugebėdavo tyčinio bankroto būdu jas likviduoti, o technologinius įrengimus išparduoti kaimyninėse valstybėse ar nurašinėti kaip metalo laužą. Būtent tuomet žmonės pajuto, kas yra nedarbas. Bedarbių likimu beveik nebuvo rūpinamasi. Vakarų valstybės lietuvių dar legaliai neįdarbindavo. Industrinė-kolūkinė Lietuva tapo bedarbių, amatininkų ir turgaus prekeivių šalimi. Audringai kylantį visuomenės nepasitenkinimą konservatoriai slopino gąsdinimais apie artėjantį komunizmo restauravimo pavojų, apie rusų intrigas, apie sovietinės nomenklatūros kenkimą „patriotų“ valdžiai. Lietuvos piliečiai buvo suskirstyti į „savus“ ir „svetimus“. Pabandyta net steigti atestacines komisijas įmonėse, mokslo, kultūros ir valstybės valdymo įstaigose ir šalinti iš pareigų valdžią kritikuojančius, kairiesiems politikams pritariančius ne tik vadovus, bet ir eilinius darbuotojus.
Subjuro ir santykiai su Rytų kaimynais. Lietuva pradėjo prarasti savo tradicines pramoninių prekių ir žemės ūkio produktų rinkas. Tragiškai smuko gamyba. Infliacija pasiekė net 1000 procentų per metus.
Neatsitiktinai primenu anuos tragiškus laikus, nes būtent juose žymia dalimi slypi ir šių dienų nelaimių priežastys.
Sakyti, kad niekas neįspėjo ir nesiūlė kitų išeičių negalima. Puikiai prisimenu 1995 metus. Stambių įmonių vadovai, perspektyvą geriau matantys ekonomistai, valstybinės veiklos patirtį turintys darbuotojai, pamatę, kad Demokratinė darbo partija važiuoja dešiniųjų nutiestais „reformų bėgiais“ ir rinkimus neišvengiamai pralaimės, įkūrė Ūkio partiją. Ji, ir ne tik ji, anuomet labai garsiai skelbė, kad negalima mažinti ūkio potencialo, o išbristi iš neatsakingų reformų liūno ir pasukti visų gerovės kryptimi galima tik pirmiausiai rūpinantis realia ūkine veikla. Buvo siūlomi projektai kaip derinti valstybinį sektorių su privačiu, kaip kooperuoti smulkųjį verslą su stambiuoju, technologiškai pažangiu. Bet… žmonės nesuprato, kad neturint tvirtų ūkinės veiklos pamatų visos socialinės reformos bus iliuzorinės arba vis labiau tolstančios nuo piliečių ir tarnaujančios tik elitiniams visuomenės sluoksniams. Deja, neelitinė visuomenė šių perspėjimų nenorėjo girdėti. Ji aklai tikėjo „reformatoriais“ ir, kaip bebūtų keista, jais tiki iki šiol. Dabar iliuzoriniais reformų projektais tarpusavyje konkuruoja ne tik opozicija su valdančiaisiais, bet ir valdantieji konservatoriai-krikdemai su savo sąjungininkais – įvairių spalvų liberalais. Visi tempia į savo pusę, dėl to valstybės ūkio vežimas stovi vietoje.
Jeigu anksčiau reformų tikruosius tikslus bent buvo bandoma pridengti sovietmečio atsilikimo įveikimo būtinumu ir visų gerovės iliuzijomis, tai dabar to daryti neįmanoma. Ir to jau nedaroma. Svarbiausiu reformų reikšmės kriterijumi tapo ne piliečių gerovė, bet pinigai, biurokratijos ir oligarchų globa, biudžeto išlaidų, skirtų socialinei sričiai, kuo didesnis mažinimas. Juk būtent to siekiama „reformuojant“ švietimo bei mokslo sistemą, sveikatos apsaugą, socialinį aprūpinimą ir t. t. Pildosi liberalų svajonė – kuo labiau išlaisvinti valstybę nuo pareigų piliečiams ir kurti laisvąją rinką net socialinėje sferoje, kur taip pat galėtų kuo daugiau pelnų gauti mūsų laikų kapitalistinis elitas.
Teisėtai kyla klausimas, kur veda tokios reformos? Kam jos tarnauja? Kam reikalinga valstybė? Negi vien piliečiai privalo jausti pareigą valstybei, o valstybė – atsakinga tik už „laisvosios rinkos“ apsaugą? Marksistai dar kapitalizmo aušroje įrodinėjo, kad geriausias būdas sugriauti kapitalizmą – tai spartinti jo prieštaravimų vystymąsi liberalizmo kryptimi. Dabar Lietuvoje vykdomos reformos tarnauja būtent tokiai raidai. Jų sukeliami prieštaravimai bei socialiniai konfliktai reiškia ne tik pačių reformų kolapsą, bet gąsdina ir griūtimi politinės sistemos, kurią rūpestingai kūrė valdžioje buvę ir esantys. Su liberalų, bankininkų ir finansinių piramidžių maklerių ekonomine ir socialine politika tikrai nekeliausime liaudies valdžios (t. y. demokratijos) ir visų gerovės kryptimi.
Laikraštis OPOZICIJA Nr.9 2010 m. gegužė
A.Brazaitis. Artėja europietiškų streikų audra
Trečiadienis, 2010-04-21 17:36 Be temos, Krizė, Politika, Finansai, Darbas | 7 komentarų
Per Europą ritasi krizės įsiūbuota streikų banga. Jų griaunamąją ir kuriamąją galią jau pajuto Graikija, Ispanija, Italija, Anglija, Vokietija, net ramioji Švedija. Nekalbant apie Prancūziją, kurią dėl darbo žmonių aktyvumo ir organizuotumo streikai krečia beveik nuolatos.
Ar ne laikas ir Lietuvos darbo žmonėms susitelkti ir ruoštis svarbiausiai kovai už savo teises ir gerovę?
Vertėtų nepamiršti, kad nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą jau kratė ūkininkų streikai. 2000 metų žiemą ir pavasarį žemdirbiai užbarikadavo automagistrales ir grasino įvesią savo – ne valstybinę – įvežamų į Lietuvą mais to produktų kontrolę. Tų pat metų birželio pabaigoje jie vėl sukilo – prieš lupikautojus pieno perdirbimo įmonėse bei prekyboje.
Į mūsų laikų istoriją įėjo medikų, pedagogų, policininkų, ugniagesių streikai su reikalavimais valdžiai, vykdančiai neišmintingą politiką. Sostinėje išgarsėjo troleibusų bei autobusų vairuotojai, organizuotai, kaip reikalauja įstatymai, 2000 metais surengę įspėjamąjį streiką, kuriuo atkreipė valdžios ir miestiečių dėmesį į nenormalią situaciją Vilniaus autoūkiuose, į tolstančią nuo vilniečių šią jiems gyvybiškai svarbią aptarnavimo sritį.
Apie pirmųjų streikų reikšmę visuomeniniuose-politiniuose mūsų šalies procesuose, apskritai valstybės gyvenime, liudija ir tai, kaip sunerimo tie, prieš kuriuos ši darbo žmonių judėjimo forma nukreipta. Prabilo radijo, televizijos laidose ir net gatvių mitinguose patys atkakliausi dešiniųjų valdžios gynėjai, nieko nenutuokiantys apie socialinių ir ekonominių konfliktų vaidmenį ir tesugebantys juos vien grubiai smerkti. Tai rodo, jog būtent ryškūs konfliktai, kokiais yra streikai, priverčia net proto tinginius susimąstyti, suskirsto visuomenę į interesų grupes, kurios diskusijomis ir derybomis, net stipriais konfliktais stumia gyvenimą pirmyn.
Streikai – tai darbininkų ir tarnautojų atsisakymas dirbti, kol valdžia ir įmonių savininkai ne patenkins jų keliamų sąlygų darbo rinkoje. Tai kraštutinis, bet pats veiksmingiausias sa vo interesų gynimo būdas. Skirtingai nuo ka pitalistų, darbininkai juk neturi galimybės samdyti lobistų parlamentuose, duoti dide lius kyšius valdininkams už sau palankių įsta tymų priėmimą. Darbininkai daugelyje šalių būtent tik streikais išsikovojo 8 valandų dar bo dieną, atsikratė baudžiavinių darbo tai syklių, privertė valdžią pri imti įstatymus, teisiniu požiūriu palankius partnerystei gamybos santykiuose. Ypač ryš kus buvo ir iki šiol išliko streikų vaidmuo kuriant civilizuotą gamybos būdą Vakarų Europoje.
Streikų istorija
Demokratinės streikų tradicijos buvo ne svetimos ir Lietuvos darbininkijai. Lietuvoje pirmasis streikas įvyko 1861 metų liepos mėnesį, Turmante (Zarasų rajone). Strei kavo Peterburgo-Varšuvos geležinkelio sta tytojai, protestuodami prieš blogą maitini mą ir darbo užmokesčio sumažinimą. Šis streikas buvo žiauriai nuslopintas, pasitel kus žandarus ir streiklaužius. Bet jis įėjo į darbininkų judėjimo istoriją ir vertas pami nėjimo net mūsų laikais.
Nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje žinomiausiu buvo 1920 m. visuotinis Kauno darbininkų streikas, įvykęs protestuojant prieš profsąjungų veikėjų persekiojimą, jų areštus ir prieš darbininkų judėjimo slopinimą. Šiuo streiku buvo laikinai sustabdyti antidemokratiški politiniai procesai šalyje, iš saugota darbininkų teisė įvairiomis akcijo mis ginti savo interesus. Streikai labai suaktyvėjo 1924-25 me tais ir atvedė Lietuvą prie liaudininkų bei socialdemokratų pergalės 1926 metų Seimo rinkimuose. Tai labai išgąsdino dešiniuosius bei juos remiančią karininkiją, kuri 1926 m. gruodžio 17 d. inspiravo smetoninį perversmą.
Po perversmo streikai ir kitos efektyvios darbininkų priešinimosi eksploatatoriams priemonės buvo uždraustos, darbininkai neteko daug laisvių ir teisių. Nežiūrint to, ramybės darbo rinkoje smetonininkai neuž tikrino, nes nesivadovavo demokratijos ir są žiningos partnerystės gamyboje bei versle principais. Streikai, net juos draudžiant, nenuslopo. Pavyzdžiui, 1934 metais streikavo apie 10 tūkstančių įvairių Lietuvos miestų ir kaimų darbo žmonių. 1937 metais streikais išgarsėjo Kauno statybininkai, privertę val džią nustatyti minimalų darbo užmokestį ir privalomą draudimą šioje ūkio šakoje. Iš vi so 1937 metais streikavo apie 15 tūkstančių darbininkų.
Paskutinis streikų suaktyvėjimas nede mokratiškoje smetoninėje Lietuvoje įvyko 1939 metais. Tuomet buvo pradėta kova prieš savavališką, nederinamą su profsąjungomis, darbininkų ir tarnautojų atleidinėjimą iš dar bo, buvo iškelti kovos su nedarbu reikalavi mai, turėję jau ir politinį atspalvį.
Tarybinis laikotarpis streikų istoriją nu traukė. Formaliai ši teisė egzistavo, bet „darbininkų klasės diktatūra“ to daryti ne leido. Atseit, kaip streikuoti prieš save?
Mūsų laikais piliečių teisė į streikus atgaivinama. Tai dėsninga, nes streikų nei gražiais įkalbinėjimais, nei represijomis nepavyks sutramdyti – juos inspiruoja objektyvios priežastys ir demokra tinės Vakarų Europos, į kurią orientuojamės, tradicijos. Be to, neturi me pamiršti ir nuosavos istorijos, kurioje streikai taip pat užėmė reikšmingą vietą.
Lietuvių kantrybė senka
1990 metais atkūrus Lietuvoje nepriklau somybę ir beatodairiškai diegiant laisvosios rinkos santykius, nepateisinamai sparčiai pradėjo diferencijuotis socialiniai – politiniai interesai. Valdžia, valdoma mažai ką suprantančių apie paveldėtą planinį ūkį užsienio patarėjų, atvirai stojo kapitalistų, svetimųjų ir savųjų „naujųjų lietuvių“ pusėn. Ji igno ravo profsąjungas, trukdė jų kūrimąsi, gąs dino ir klaidino piliečius.
Dėl nusikalstamo įmonių žlugdymo pri sidengus reformų šydu, buvo pagimdytas šalies istorijoje neregėto dydžio nedarbas. Atsirado didelė darbo jėgos pasiūla, kuri laisvosios rinkos sąlygomis leido labai sumažinti darbininkų uždarbius ir į XX amžiaus pradžią sugrąžinti socialinių garantijų sistemą. Labiausiai nuo tokių reformų nukentėjo darbininkai, jų šeimos ir vaikai, netekdamos ne tik šiuolaikinio gerbūvio, bet ir perspektyvos. Ateitį darbo žmonės pradėjo matyti ne savo Tėvynėje, bet svetur. Apie 600 tūkstančių paliko Lietuvą, apie 300 tūkstančių bedarbių kol kas kenčia skurdą savo šalyje! Tai gėdingiausias Lietuvos Nepriklausomybės 20-čio požymis.
Vadinasi, ne be reikalo subrendo nepasitenkinimas valdžia ir darbdaviais. Jį vis garsiau išreiškia profsąjungos, kurių nereikėtų kaltinti už bandymus surengti pirmuosius europietiško masto streikus. Bet Lietuvos darbininkai ir kiti samdomu darbu užsidirbantys duoną piliečiai dabartinių reformų ir krizės sumaištyje kol kas demonstruoja neregėtą kantrybę. Kantriai tylėjo, kai buvo naikinamos jų darbo vietos, nereikalavo žmoniškų atlyginimų, leido naujiesiems kapitalistams lupikauti ir turtėti samdinių sąskaita. Vien už tai mūsų kantriesiems darbininkams ir jų profsąjungoms reikėtų statyti paminklą, – už nuopelnus naujai ekonomikai ir ją atspindinčiai santvarkai.
Dabar, sunkiai kapanojantis iš krizės, streikų nuojauta visuomenėje labai stiprėja ir perspėja, jog konservatorių, liberalų ir oportunistiškų politikų puoselėta ramybė nebus ilgalaikė. Kaip ūkis negali klestėti prarasdamas savo rinkas, taip ir socialiniai-politiniai santykiai negali būti stabilūs, kol naujajame ūkininkavimo būde nepripažįstami lygios partnerystės principai, nuo dirbančiųjų slepiamos įmonių pajamos bei išlaidos, kol darbo žmogui sąlygas (už kiek ir kaip parduoti savo vienintelį turtą – darbo jėgą) diktuoja tik pirkėjai, visokeriopai valdžios remiami.
Valdžia – ne darbuotojų pusėje
Labai blogai, kai šiame darbo rinkos procese pernelyg aktyviai tik vienos subjektų pusės interesus gina valdžia. Tai požymis, kad Lietuva yra oligarchinė valstybė. Tuo tarpu demokratiškose valstybėse, o ne bananų respublikose, valdžia stengiasi būti objektyvi tarpininkė darbininkų derybose su kapitalo atstovais, bando vadovautis ne vien raciona liu išskaičiavimu, bet ir dorovės kriterijais, atjauta ir parama silpniesiems, padėdama formuotis piliečių bendrijai valstybėje.
Tokio savo pareigų supratimo mūsų valdžia dar neturi. Šių pareigų vengia liberalų ideologiją per dažnai remiančios ir opozicinės partijos. Jos elgiasi oportunistiškai, menkina valstybės vaidmenį ūkio ir darbo santykių srityje, tyliai pritaria, kai mokesčiai mažinami turtingiesiems, kai vis didesnė mokesčių našta uždedama ant darbo žmonių pečių. Toks požiūris atkeliavo Reigano ir Bušo laikais iš JAV. Bet net ten jis silpnėja, kai iškilo nauja, artimesnė liaudžiai, demokratų banga. Jos įkvėpėjas Barackas Obama. Jis rinkimų kampanijoje demonstravo visiškai kitokią, nei iki jo buvę prezidentai, pažiūrą į samdomųjų teises ir profsąjungas. Jeigu Makeinas vadindavo profsąjungas verslo griovikėmis, tai Obama pasižymėjo profsąjungų apologetika, žadėjo palengvinti profsąjungų steigimosi įmonėse procedūras, kelti jų vaidmenį ekonominiuose bei socialiniuose procesuose.
Europietiškas socialines garantijas Vakarų valstybėse išsikovojo patys darbo žmones triukšmingų demonstracijų, pergalingų streikų, aktyvių rinkiminių kampanijų keliu. Jie ir socializmo baimė privertė turtinguosius pakrapštyti pinigi nes ir daryti išlaidas proporcingai sukauptam turtui visu gerovės vardan. Streikai paspartino bankrotus firmų bei gamyklų, kurios nesugeba dirbti naujoviškai ir humaniškai santykiauti su samdomaisiais. Taip jie apvalė ūkio sektorių ir prisidėjo prie gamybinių santykių pažangos. Darbo žmonių ryžtinga kova už savo gerbūvį nesužlugdė Vakaru valstybių, bet stūmė jas socialinio progreso, visų gerovės link. Panaši audra artėja ir prie Lietuvos. Kai konservatorių-liberalų aljansas vėl valdžioje, neišvengsime to, kas buvo Vakaruose. Streikai ir demonstracijos skandins tuos politikus ir verslininkus, kurie veržia diržus darbo žmonėms ir įvairiomis gudrybėmis stengiasi „taupymo diržus“ atleisti sau ir savo rėmėjams. Tai nesužlugdys ir Lietuvos. Tik paskatins politikus atsakingiau ieškoti tikrųjų krizės kaltininkų, ginti ne vien bankininkų bei monopolistų interesus, bet ir interesus žmonių, kurie savo darbu kuria pridedamąja vertę, finansuoja mokslą bei kultūrą ir realiai kelia visų gerovę.
 Gegužė 2013 |
| P | A | T | K | P | Š | S |
|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | ||
| 6 | 7 | 8 | 9 | 10 | 11 | 12 |
| 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 |
| 20 | 21 | 22 | 23 | 24 | 25 | 26 |
| 27 | 28 | 29 | 30 | 31 | ||
