“Žinių radijuje“ Kovo 11-osios šventės išvakarėse nuskambėjo tokie žodžiai:
„Skaudu ir gaila, kad ši šventė vis dar tampa „neapykantos kažkam diena“, o juk turėtų būti tiesiog meilės Lietuvai švente“.Tai pasakė Andrius Kubilius. Panašiai „Lietuvos ryto“ televizijoje kalbėjo ir žinomas antikomunistas Algirdas Patackas.

Išgirdęs nepatikėjau savo ausimis. Juk tikrą teisybę pasakė tvirti konservatoriai, net jų lyderis.  Nežinau ar šiuos žodžius girdėjo didieji „patriotai“, vadinę tautą šunauja, runkeliais, kagebynu, kolaborantynu ir panašiais žodžiais, ar Kubilius padarė įtaką jų galvosenai, bet aš tikrai nustebau. Nustebau, nes per visą savo aktyvios publicistikos laikotarpį, kai iš „Baltijos kelio“ pradėjome skirstytis kas kur, nenuilsdamas kritikavau nesantaikos  kurstytojus, kviečiau valdžioje esančius santarvei ir tolerancijai kitaminčiams. Atidžiai stebėjau, kurioje politinės srovės pusėje plaukia daugiausiai nesantarvės drumzlių. Dar 1989 m., kai šios drumzlės tik pradėjo kilti į paviršių, rašiau „Tiesoje“ straipsnį „Be santarvės nėra ateities“, kuriame pabrėžiau, kad galime džiaugtis savo tautinės sąmonės atbudimu, bet kartu kritikavau, kad šio kilnaus tikslo siekti pradedame visiškai nekilniai, draskydami vieni kitiems akis.

Būtent tuomet pagal amerikiečių Džino Šarpo ir Peterio Akermano sukurtą tautų skaldymo ir nesmurtinių revoliucijų teoriją bei taktiką pradėjome kartu su „Sąjūdžiu“ skirstytis į ekstremistus ir santarvinikus, į stagnatorius ir reformatorius, į „patriotus“ ir „nepatriotus“, į galinčius tapti patriotais ir negalinčius, nes jie buvo komjaunuoliais, komunistais, įmonių ir kolūkių vadovais – buvo kolaborantais, nėjusiais kaip „didvyriški“ partizanai į miškus ginti Lietuvos ir žūti kartu su Lietuva. 

Pavojingiausiu klystkeliu mūsų kraštui visais laikais buvo brolžudiška nesantaika. Nuo kunigaikščių laikų tarpusavyje besiriejančios grupės tik save laikė teisiomis, stipresnėmis už kitas. Ir Pertvarkos pažadintoje Lietuvoje nesantarvė kaip vėžio liga, paskatinta importiniais vaistais, pradėjo plisti per įvairiausius lapelius, proklamacijas ir net per rimtą „laisvąją žinisklaidą“, skleidžiančią naują, kovingąjį patriotizmą, įrodinėjantį, jog tik viena pusė teisinga, tik ji viską gali. Tokia buvo nesantarvės pradžia, kurią nuslopinti atrodė bus sunkiau kaip klasių kovą užbaigti. Juk negalėjo visa Lietuva tapti panašia į V. Žalakevičiaus filmo „Niekas nenorėjo mirti“ Lokių šeimą, kuri kaubojiškai užbaigė beprasmes pjautynes savo gimtajame kaime. 

Ir štai atėjo metas, kai konservatorių lyderis kviečia pilietinei taikai, kviečia visus piliečius bent Kovo 11-ąją nesivaidyti, bet reikšti meilės jausmus savo Lietuvai.

Kas taip stipriai paveikė Kubilių ir Patacką? Ko gero „koloborantinė tauta“, kuri šių metų spalio mėnesį vėl balsuos ir išrinks dar nežinia ką. Vėl savo žodį tars tauta, kuri pradėjo bėgti iš Lietuvos, sukurtos ekstremistiškų reformatorių pagal amerikiečių receptus. Vieni bėga nuo šios bėdos, kiti, dar pasilikę Tėvynėje, pradeda jausti  tarpusavio niekinimo ir „patriotinės“ kovos beprasmybę.

Patriotizmas, kaip kovos supratimas, labiausiai tinkamas tik kariškiams, ir tik mūšio lauke. O taikiame gyvenime reikia kitokio patriotizmo. Tokio, kuris nekastų apkasų ir nestatytų barikadų tarp įvairių piliečių. 

Nors šių metų Kovo 11-osios valstybiniai renginiai dar buvo pakankamai prisotinti konservatorių turiniu, tačiau juose jau buvo mažiau pykčio ir „megztųjų berečių“ dvasios. Net krašto apsaugos ministrė prakalbo apie šių dienų problemas ir iššūkius. Tačiau dauguma valdžios parinktų oratorių, primindami „blogą praeitį“, stropiai propagavo savąjį patriotizmą, ir turbūt to nenorėdami jį pavaizdavo panašiu į išsiurbtą kiaušinį, ant kurio paišomi gražūs tautiniai ornamentai. Per 22 metus juk iš šio kiaušinio buvo išsiurbti ir išvežti į svetimas šalis ne tik materialiniai turtai, bet ir geriausi, darbingiausi piliečiai, Lietuva pradėjo mažėti link tragiškos padėties. 

Dėmesio buvo verti ir du nevalstybiniai renginiai. Tai vadinamųjų skustagalvių „patriotų“ eisena Gedimino prospekte su šūkiais „Lietuva – lietuviams!“ ir nepartinės  visuomenininkų grupės renginiai „Švęskime laisvę“, į kuriuos buvo kviečiami visų įsitikinimų žmonės. Šiuose renginiuose organizatorių sumanymu turėjo būti daug linksmybių ir šventinio džiaugsmo, bet ne politikos, žodžiu, margučių marginimo ant tuščių lukštų. 

Pirmoji – atgrasi, rėksmingai politiška, nacionalistiška, sustiprėjusi iš valdžios  išstumtais veikėjais, antroji – tolerantiška, gerbtina ir panaši į tai, ką tyčia ar netyčia pasakė Kubilius, pajutęs, kad 70 procentų lietuvių tapo apolitiškais, užsispyrusiai neinančiais balsuoti „nežinia už ką“, vengiančiais gatvių mitingų ir viešai kalbančiais, kad jiems politika neįdomi, nereikalinga. 

Buvo ir trečioji tautiškai nusiteikusių jaunų žmonių grupelė, pasivadinusi „Pro Patria“ sambūriu. Galima sakyti, kad tai artimi tautininkų dvasiai jų vaikaičiai. Jie į Rašytojų sąjungą pakvietė radikalų stipriai apipešiotus Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarus, Persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės narius, kad padiskutuotų klausimu: koks patriotiškumas ištikrųjų reikalingas Lietuvai? 

Visuose valstybiniuose ir nevalstybiniuose renginiuose buvo daug tikrai karštų meilės žodžių pasakyta Tėvynei Lietuvai. Bet po širdžiai mielais žodžiais buvo slepiama tikroji tiesa apie pažemintų ir nuskurdintų piliečių padėtį, apie LIETUVOS ESMĘ. Juk negalima sutikti su tuo, kad mūsų Tėvynės esmė – tai spalvingi paradai,  patriotiškos kalbos valdžios tribūnose ir rūpestis mūsų laikų bajorų gyvenimų bei jų problemomis, jų dar sotesniu gyvenimu nuskurdintųjų ir išnaudojamųjų sąskaita. Nutylint liaudies vargus ir nelaimes tikrojo patriotizmo nebeįmanoma išugdyti. Tai būtų smetoniškas patriotizmas, kurio skelbėjai, nuskurdinę liaudį, dūmė nuo jos pykčio užsienin kelnes pasiraitoję. Šiandien tikrieji patriotai būtent tie, kas pripažįsta šių dienų neteisybę, protestuoja prieš ją, kas darbu, o ne žodžiais pripildo mūsų ištuštėjusio margučio vidų visų gerovei skirtomis materialinėmis ir kultūrinėmis vertybėmis.

Internetinis “laikrastisopozicija.lt” 2012.03.12

Vasario 25 d. Vilniuje viešbutyje „Europa“ buvo pristatyta knyga apie garsų baltarusį, nusipelniusį Lietuvos meno veikėją, Kipro Petrausko mokinį, populiarų dainininką ir Lietuvos baltarusių bendruomenės lyderį Leonidą Muršką. Knygą „Aš negaliu Taves nemylėti…“ parašė jo našlė Viktorija Muraškienė, o išleido Baltarusijos enciklopedijų leidykla. 

Tai labai subtili knyga, parodanti, kaip klostėsi stačiatikių dvasininko sūnaus Leonido ir komjaunuolės bei partinės darbuotojos Viktorijos asmeniniai santykiai ir meilė, kokią vietą Lietuvos muzikinėje kultūroje, stačiatikių dvasiniuose ir baltarusių bei lietuvių pilietiniuose choruose užėmė šis talentingas ir tolerantiškas įvairių tautų ir pažiūrų žmonėms menininkas. Knygoje daug faktų apie tai, koks populiarus buvo dainininkas tarp savo amžininkų, kokį vaidmenį jis turėjo Lietuvos operos, Filharmoninjos koncertinėje veikloje, kaip jį gerbė Tarybų Lietuvos ir Nepriklausomos Lietuvos piliečiai bei vadovai. 

Nors didžiausias dėmesys knygoje skirtas L. Muraškos kūrybiniam keliui, tačiau nenutylėta ir jo aktyvi visuomeninė veikla. Juk būtent jo dėka po pertvarkos sumaišties ir nepriklausomybės paskelbimo buvo sėkmingai suvienytos Lietuvos baltarusių organizacijos, įveikta žalinga politinė konfrontacija ir todėl baltarusių bendruomenė Lietuvoje tapo viena iš aktyviausių tarp kitų tautinių mažumų. Ji mūsų kultūroje bei visuomeniniame gyvenime turėjo labai garbingą vaidmenį, parodė pilietinės santarvės pavyzdį. 

Leonidas Muraška buvo artiamas visiems – lietuviams, baltarusams, rusams, lenkams, katalikams ir provoslavams, protestantams ir laisvamaniams. Tai galiu paliudyti asmeniškai, nes pažinojau šį žmogų ir su juo bendravau įvairiuose kultūrinės bei visuomeninės veiklos baruose. 

Simboliška, kad knygos pristatymas prasidėjo L. Muraškos pagerbimu stačiatikių Šv. Dvasios katedroje, kurio chorui jis ilgus metus vadovavo, o pasibaigė visiškai pilietiškoje aplinkoje „Europos“ viešbutyje.

Renginyje dalyvavo lietuvių kultūros ir baltarusių bendruomenės atstovai. Šiltais  žodžiais L. Murašką prisiminė knygos autorė, jo gyvenimo draugė Viktorija Muraškienė, Baltarusijos ambasadorius Vladimiras Dražinas, Vilniaus pedagoginio universiteto Baltarusių kalbos, literatūros ir etnokultūros centro direktorė Lidija Plygovka, kiti šio renginio dalyviai. 

L. Muraška gimė 1924 m. Baltarusijoje, Klecko rajone. 1937 metais kartu su tėvais persikėlė į Vilnių. Po karo Lietuvos konservatorijoje įgijo solisto specialybę ir savo kūrybine veikla labai išgarsėjo, tapo gerbiamu mūsų šalies kultūros ir visuomenės veikėju. Mirė 2009 metais.

Internetinis “laikrastisopozcija.lt” 2012.02.27

Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė Vasario 16-ąją iškilmingai įteikė  nacionalines premijas mokslo ir kultūros veikėjams. Už viso gyvenimo kūrybą pagerbtas ir vienas įdomiausių  bei iškiliausių lietuviško kino kūrėjų – režisierius ir scenaristas Arūnas Žebriūnas. 

Tarybiniais metais kino menu besidominti visuomenė pagrįstai manė, jog originaliausius ir arčiausius žmogaus jausmams filmus kūrė tik dvi kino studijos – Gruzijos ir Lietuvos. Buvo kalbama net apie jų nacionalinio kino mokyklų susidarymą. Kyla klausimas – kas tokią mokyklą sukūrė, kas padėjo jai pamatus ir tuos pamatus tvirtai laikė? Kadangi žymi dalis mano gyvenimo ir darbo prabėgo kinematografijoje arba ją kuruojant vyriausybinėse institucijose, drįsčiau atsakyti į šį klausimą. Teneužsigauna kiti kinematografininkai, bet vistik išskirčiau  garsųjį kino režisierių penketą, kartais vadinamą Lietuvos kino ATLANTAIS. Tai Vytautas Žalakevičius, Raimondas Vabalas, Arūnas Žebriūnas, Almantas Grikevičius ir Marijonas Giedrys. Jie anais laikais buvo besąlygiškai pripažinti, apdovanoti to meto regalijomis už kūrybinius laimėjimus, o dabar apdovanojami ir nepriklausomoje Lietuvoje, suradus subtilią formuluotę – už viso gyvenimo kūrybą. Kadangi jų kūryba ryškiausiai švietė tarybiniais metais, galima daryti išvadą, kad valdantieji pagaliau suprato, jog kultūros ir meno, kaip apskritai visuomenės gyvenimo, negalima atskirti Berlyno siena ir padalinti ją, konservatorių žodžiais tariant, į homosovietinę ir Nepriklausomos Lietuvos.

V. Žalakevičius apdovanotas aukščiausiomis TSRS ir LTSR valstybinėmis premijomis, garbės vardais, tarybinių ir tarptautinių filmų festivalių prizais, tarybiniais ordinais bei medaliais, o taip pat ir Gedimino ordinu.

R. Vabalas – LTSR valstybine premija, taip pat LTSR nusipelniusio meno veikėjo  garbės vardu, kino festivalių prizias bei tarybiniais ordinais ir medaliais.

A. Žebriūnas – anais laikais užsitarnavo LTSR nusipelniusio meno veikėjo garbės vardą,  valstybinių premijų negavo, bet neliko pamirštas teikiant ordinus ir medalius bei įvairių kino festivalių prizus. Šiek tiek mažiau laurų jam teko todėl, kad jo kūryba buvo labiau subtili, mažiau sietina su ideologiniais ano meto uždaviniais.

A. Grikevičius, ko gero, mažiausiai tituluotas kūrėjas, bet taip pat LTSR nusipelnęs meno veikėjas, LTSR valstybinės premijos, įvairių kino festivalių laureatas, tarybinių ir dabartinių laikų ordininkas.  

M. Giedrys – taip pat LTSR nusipelnęs meno veikėjas, kino festivalių ir tarybinių laikų ordininkas. LTSR valstybine premija apdovanotas už filmą „Herkus Mantas“. Sąjunginiu mastu išgarsėjo, kai Centrinės televizijos užsakymu Lietuvos kino studijoje sukūrė filmą „Amerikoniškoji tragedija“ pagal tokio pat pavadinimo T. Draizerio romaną. 

Asmeniškai su šiuo judriu menininku susipažinau, kai jis ėmėsi gelbėt žlungantį „Herkų Mantą“. Šį darbą pradėjusi kūrybinė grupė atsidūrė aklavietėje – sunaudojo lėšas, o kaip užbaigti filmą nežinojo. Tuomet dirbau LTSR Ministrų Tarybos pareigūnu, kuravusiu kultūros sritį. Prisimenu, kaip susirūpinęs dėl ištikusios nesekmės atėjo į Ministrų Tarybą tuometinis Valstybinio kinematografijos komiteto pirmininkas Vytautas Baniulis ir pranešė, kad ėmėsi drastiškų priemonių, sukūrė naują kūrybinę grupę, vadovaujamą M. Giedrio, ir prašė vyriausybės visapusiškos materialinės bei finasinės paramos šiai grupei. Ją gavo, ir filmas, kuriuo didžiuojamės iki šiol, buvo dalinai perfilmuotas ir sėkmingai užbaigtas. Kai vėliau buvau paskirtas Valstybinio kinematografijos komiteo pirmininku, šia patirtimi pasinaudojau ir aš. R. Vabalui nufilmavus net dvi neišpasakytai nuobodžias „Skrydžio per Atlantą“ serijas, pareikalavau, kad sustiprintų „žiūroviškumą ir dramaturgiją“, filmą sutrumpinant iki vienos serijos. Žinoma, režisierius priešinosi. Pakluso tik pagrasinus, kad jeigu to nedarys, bus pasinaudota „Herkaus Manto“ patirtimi. 

Apskritai M. Giedrys buvo nepakeičiamas pagalbininkas visiems filmų kūrėjams, kai jiems pritrūkdavo jėgų kūrybos procese ir ypač jos pabaigoje – montuojant, garsinant, sustiprinant siužeto akcentus ir panašiai. 

Iš šio garsaus mūsų kino Atlantų penketuko Nepriklausoma Lietuva už viso gyvenimo kūrybą nacionaline premija apdovanojo tik tris: Almantą Grikevičių, Marijoną Giedrį ir Arūną Žebriūną. Ir kino dokumentalistą Henriką Šablevičių su jo nepamainomu operatoriumi Eugenijum Matuzevičium. 

Dabar, jeigu būtų gyvi, šias premijas turbūt gautų Vytautas Žalakevičius ir Raimondas Vabalas. Juk net konservatorių jaunoji karta jau nenori į praeitį žiūrėti tik paniekinančiai, pro konfrontacinę prizmę. Nereikėtų pamiršti, kad „megstosios baretės“ ir jų įkvėpėjai stūmė  Žebriūną lauk net iš „Sąjūdžio“ už jo socialines ir laisvamaniškas mintis kūryboje. O dabar?  Net Vytautas Landasbergis sutiko įsirašyti į homosovietinių menininkų sąrašą ir priėmė premiją už gyvenimo nuopelnus, tiksliau – už nuosekliai plėtojamą čiurlionianą. O juk į šią savoką įeina ir tarybiniai laikai, kai Landsbergis dar buvo ne politikas, bet kultūrininkas, lektorius, leidinių ir filmų apie Čiurlionį konsultantas.

Bet Landsbegis nebūtų Landsbergiu, jeigu ir šiuo klausimu nepasakytų ko nors kitoniško. Viename interneto portale radau profesoriaus mintį, kad kultūroje vis dar velkamės su sovietine girnapuse prie kojos. Ir kad prastos kultūros žmogus vykdo prastą politiką. 

Neliesiu didžiosios politikos. Tiek to. Ją juk kasdien kritikuoja žiniasklaida, dauguma piliečių, tiesa, dar ne tūkstantiniuose gatvių mitinguose, bet virtuvėse. Priminsiu politiką tik kino srityje.

Laimėjimu galima būtų laikyti, kad greta mano bendraamžių kino kūrėjų, nacionalinėmis premijomis apdovanoti ir jaunieji šių dienų kūrėjai: Audrius Stonys, Arūnas Matelis, Šarūnas Bartas.

Atlikau nedidelį sociologinį „Kalausimėlio“ eksperimentą – apklausiau apie 50 savo artimųjų bei pažįstamų, ką jie žino apie šiuos jaunus kino kūrėjus, ar gali išvardinti bent vieną kitą jų filmą. Liūdna, bet tokių buvo labai mažai, dauguma kalbėjo apie holivudines baisybes, rusiškus kriminalinius detektyvus ir muilo operas, matytas per televiziją. Tik vienas kitas prisiminė kažką apie vaikus, sergančius vėžiu, ir apie gražią Lietuvą. Viskas. Nei kas tuos filmus kūrė, nei kada – beveik niekas neprisimena.

Kodėl tokia situacija, kodėl jaunųjų populiarumo neįmanoma lyginti su Atlantų populiarumu anais laikais ir net dabar? 

Ar nereikėtų atsakymo ieškoti prastoje politikoje, kurią nepriklausomybės metais  formavo ir vykdė prastos kultūros veikėjai?

Į šį klausumą galiu atsakyti keletu savo prisiminimų.

Lietuva turėjo savo valstybinę Kino studiją, Kino filmų nuomojimo įmonę, Kino remonto ir materialinio-techninio aprūpinimo įmonę, per 1,5 tūkstančio kino teatrų ir kino įrenginių. Filmai reguliariai buvo rodomi daugiau nei 2,5 tūkstančio įvairių žinybų salių. Per metus jose apsilankydavo beveik 50 milijonų žiūrovų. Ypač mėgo kiną jaunimas. 70 procentų kino žiūrovų sudarė iki 35 metų amžiaus žmonės. Buvo apie 400 mokyklinių kino teatrų ir kino klubų, veikė 120 jaunimo kino lektoriumų. Lietuviškų filmų festivalius reguliariai pravedinėdavome mūsų miestuose bei kaimuose, beveik visose TSRS respublikose įvyko Lietuvos kino dienos. Filmų propagavimo sistema ir labai pigūs bilietai į kino seansus kino meną darė tikrai masiškiausiu menu.

Lietuvos kino studijoje kasmet būdavo sukuriami trys vaidybiniai filmai kino teatrams. Nuo 1973 metų pradėti kurti vaidybiniai filmai televizijai. 1985-1988 metais tokių filmų buvo sukuriama kasmet taip pat po tris-keturis. Du kartus per mėnesį išeidavo kino kronika „Tarybų Lietuva“, apie 30 teminių dokumentinių filmų sukurdavo kino dokumentalistai pagal Valstybinio kinematografijos komiteto užsakymą ir maždaug tiek pat – pagal kitų žinybų užsakymus. 

Labai svarbų vaidmenį vaidino Kino filmų nuomojimo įmonė. Ji turėjo savo filialus visuose didžiuosiuose miestuose, pirkdavo ir platindavo filmų kopijas, reguliuodavo jų repertuarą, subtitruodavo arba dubliuodavo į lietuvių kalbą, rengdavo įvairiausias kino šventes, filmų premjeras ir vykdė platų informacinį reklaminį darbą. Net leido spalvotą žurnalą „Kinas“. Šios įmonės sukauptas filmų fondas ir šiandien sudaro didžiausią kino meno paveldą mūsų šalyje.

1978-1988 metais kasmet būdavo pastatoma po 2-3 naujus kino teatrus ir maždaug 4-5 kapitališkai remontuojami arba rekonstruojami. Buvo pastatyta Lietuvos kino studija, nauji Kino filmų nuomojimo įmonės korpusai. 

Neatsakingiems „reformatoriams“, tarp kurių būta asmenų ir iš Landsbergio politinės grupuotės, kinas tapo nereikalingu. Decentralizavus valdymą, viskas pradėjo griūti, o privatizatoriai kino teatrus pavertė parduotuvėmis, restoranais, kazino, diskotekomis, net baldų įmonėmis.Turėję pavyzdingai išplėtotą kino teatrų bei kino rodymo punktų tinklą, greit nuriedėjome į labiausiai atsilikusios šiuo požiūriu šalies Europoje padėtį. Kino teatrų likučius didžiuosiuose miestuose pasigriebė užsieniečiai ir dabar jie bado mums akis, rodydami, kokie  galėjo būti kino teatrai, jeigu griovėjai nebūtų jų sugriovę. Bankrotavo respublikinės įmonės. Be darbo likę kūrybiniai ir techniniai darbuotojai atsidūrė tragiškoje sutuacijoje, kai kurie bandė steigti savo studijas, kurti pigius vienadienius filmus, buvo ir tokių, kurie gelbėjosi net prekiaudami Gariūnuose. Vėliau, kai Lietuvos kino studija susirado užsienio partnerių ir klientų, pradėjo dirbti jiems. Bet privatizatoriai pamatė, kad didelio pelno kuriant filmus neuždirbs, ir todėl studiją sugriovė ir toje vietoje dabar stato prabangius kotedžus  užsieniečiams. 

Štai kaip nacionalinių premijų fone atrodo realioji kino politika „su sovietine girnapuse prie kojų“. Ir vistik gerai, kad atsiranda jaunieji, kad nepamirštami senieji, kad pripažįstama, jog kultūrą negalima dalinti į homosovietinę ir homokapitalistinę. Dalytojai tikrai yra žemos kultūros ir prastos politikos vykdytojai.

Sveikindami Arūną Žebriūną, linkim jam ir jo kolegoms premijų ne tik už viso gyvenimo kūrybą, bet ir už naujus, persunktus aukšta kultūra kino meno šedevrus. Tokius, nuo kurių tėvams nereikėtų saugoti savo vaikų, kad smurto, pornografijos ir kraujo vaizdai nežalotų jų psichikos. 

Internetinis „laikrastisopozicija.lt“ 2012.02.17

Anapilin išėjo tarybinio  kino legenda Liudmila Gurčenko. „Gairių“ redakcija sužinojo, kad L.  Gurčenko asmeniškai pažinojo  mūsų žurnalo aktyvus  autorius Algimantas Brazaitis. Todėl paprašėme jį  papasakoti savo įspūdžius apie šią pasaulinio garso aktorę.

1986 m. lapkričio mėnesį Indijoje prasidėjo metus trukęs tarybinių tautų meno festivalis. Atsižvelgiant į  indų visuomenės   didžiulį domėjimąsi kinu  festivalis buvo pradėtas tarybinių filmų  dienomis.  „Soveksportfilmo“ kompanija turėjo savo padalinius, kino teatrus  arba bent atstovus daugelyje Indijos valstijų, todėl kino dienas, remiant Indijos oficialioms valstybinėms bei visuomeninėms institucijoms, surengti buvo nesunku.  Nekomerciniam rodymui buvo pateikta  daugiau nei 50 TSRS studijose sukurtų filmų. Tarp jų buvo ir lietuviškų: A.Puipos „Moteris ir keturi jos vyrai“ , M.Giedrio „Herkus Mantas“ , V.Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ , „Tas saldus žodis Laisvė“,„Kentaurai“ ir A.Žebriūno „Kelionė į rojų“. Oficialioje dekados atidarymo ceremonijoje Delyje ir kituose miestuose, kur lankėsi tarybinių kinematografininkų delegacija, be meninio filmo  buvo demonstruojamas  ir Lietuvos kino studijos dokumentinis  „Tarybų Lietuva“,  sukurtas   rodyti  įvairiuose tarptautiniuose renginiuose.

Tarybinių kinematografininkų delegacijos vadovu buvau paskirtas  aš,   tuometis LTSR kinematografijos komiteto pirmininkas. Delegacijos puošmena, kaip dabar mėgstama sakyti – jos veidu, buvo  tarybinio kino žvaigždė Liudmila Gurčenko.
Buvau įspėtas,  kad  turėčiau omenyje jos karštą būdą, ambicingumą ir ją  saugočiau nuo indiškų vaišių pertekliaus, nes tai  labai pakenktų aktorės sveikatai.

Su garsiąja delegacijos nare susitikau ir susipažinau Domodiedovo aerodrome Maskvoje. Sėdom į   tarptautinių oro linijų lainerį Il -86 ir prasidėjo mūsų 10 dienų kelionė į Indiją ir po Indiją.

Nesileisdamas į vizito detales, apsiribosiu tik  L. Gurčenkos asmenybės bruožais,  kuriuos pastebėjau per 10 mūsų bendravimo dienų.

Pirmiausia, prisiminiau įspėjimą, kad  Gurčenko -  labai ambicinga menininkė. Pajutau tai kino dienų atidarymo metu, kai prieš „Lenfilmo“ vaidybinį filmą „Aplodismentai, aplodismentai“, kuriame vaidino  Liudmila, buvo parodytas propagandinis dokumentinis filmas apie Lietuvą. Šį mūsų  filmą Liudmila matė pirmą kartą, buvo nustebinta Lietuvos grožio, bet atrodo liko nepatenkinta, kad nebuvo pristatyta ji, garsioji  Indijos viešnia.

Šis akibrokštas paskatino mudviejų dialogą ir politinėmis temomis ilgų kelionių po Indiją metu. Jau jautėsi pertvarkos vėjai, laukėme didelių permainų, todėl Liudmila erzindavo mane, kad, atseit, baigiasi baltams katino dienos. Kai gausit ekonominį ir kultūrinį savistovumą, pamatysim, ką jūs sugebat iš tikrųjų ir kuo stebinsit pasaulį, sakė ji. Kaip dauguma ano meto rusų inteligentų, L. Gurčenko įsivaizdavo, kad Baltijos respublikos žymia dalimi klesti tik dėl to, kad naudojasi Rusijos turtais ir jos ekonominiu, moksliniu bei kultūriniu potencialu.

Kartais nuklysdavome ir į senesnius  istorijos laikus. Gurčenko ir šiuo klausimu rasdavo kaip man „pašpilkuoti“ . Ji  Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę charakterizuodavo  kaip  slavų, pirmiausia baltarusių ir ukrainiečių,  valstybę, kurią sukūrė ir tam tikrą laiką  jai  vadovavo lietuvių kilmės kunigaikščiai.

Mūsų pokalbiai dažniausiai vykdavo  lėktuvuose, nes sėdėdavome greta. Liudmila piktindavosi Maskvos, Kijevo ir Leningrado, kur jai tekdavo dažniausiai filmuotis, biurokratija, pripažindavo, jog Lietuvoje menininkai gyvena laisviau, nes turi tolerantiškesnius, tautos tradicijas labiau gerbiančius respublikos vadovus ir kultūros administratorius. Bet tai būdavo tik neformalių pokalbių metu. Oficialiuose  renginiuose ir susitikimuose su užsieniečiais ji buvo tvirta savo šalies ambasadorė ir opozicinio atvirumo politikos klausimais nedemonstruodavo. Bent taip buvo mūsų kelionėje po Indiją.

Taigi, kai kada pasigirstančios kalbos, kad Gurčenko nesidomėjo politika, istorija, ekonomika, man atrodo išgalvotos, gal net  jos pačios paskatintos, nes ji viešai tikrai nesileisdavo į pokalbius panašiomis temomis. Man teko išgirsti kitokią Gurčenko, daug platesnių pažiūrų, nei galvojama  apie kino žvaigždes.

Liudmila labai stropiai saugojo savo privatumą. Tuomet ji,  berods, jau trečią kartą kūrė savo šeimą. Žinojau, kad turi dukrą, su kuria santykiai, kaip ir su buvusiais vyrais,  buvo blogi. Kino dienų metu spaudos konferencijose, kurių teko surengti nemažai, visuomet gaudavo klausimų ir apie savo asmeninį gyvenimą, be kurio indų žurnalistai neįsivaizdavo kino žvaigždės. O žvaigždžių  kultas šioje šalyje buvo didžiulis. Gurčenko tokius klausimus kartais su šypsena, o dažniausiai su pikta ironija  atmesdavo, pareikšdama, kad  tai jos asmeninis reikalas ir viešu jo daryti nesiruošia. Per visą mūsų buvimo Indijoje laiką ji tik vieną kartą, privačios vakarienės metu TSRS ambasadoriaus Ryžovo rezidencijoje,    prabilo apie savo sunkią vaikystę, pokario badą, dramatizmą, tėvus ir artimuosius, apie nesėkmingas vedybas. Tai buvo nuoširdaus atvirumo minutės. Tokį netikėtą atvirumą sugebėjo pažadinti  inteligentiška  ambasadoriaus šeima, jauki, be pašalinių palydovų namų atmosfera. Savo dramatišką gyvenimą ir darbą ji teisino noru išbandyti viską, ką duoda gyvenimas, ir  tai kiek galima sėkmingiau perkelti į kiną, televiziją ir teatro sceną.

Liudmila griežtai, su jai būdinga ironija vertindavo savo kolegų darbą, jos žodžiais tariant, bandančių patinginiauti ir eiti lengviausiu keliu  kūryboje. Bet visuomet labai gražiai kalbėdavo apie savo pirmuosius mokytojus Sergejų Gerasimovą ir Tamarą Makarovą, kurie Charkovo priemiesčių mergaitę priėmė į savo studiją Maskvos kinematografijos institute ir suteikė jai starto į meno aukštumas galimybę.

Labai tiksliai šiuo požiūriu Liudmilą charakterizavo garsus aktorius Olegas Tabakovas, pasakydamas, kad ši mergaitė iš badaujančio pokario  mokėjo mylėti ir nekęsti, tačiau tai išreikšdavo ne kalbomis, bet savo vaidmenimis .

Ji labai nekęsdavo tribūninių kalbų, lėkštų, formalių jos pristatymų  žiūrovams. Buvau liudininkas, kai viename   kūrybiniame vakare, pabandžiusį panašiai ją pristatyti Indijos publikai „Soveksportfilm“ atstovą grubiai nušalino, paprašė patylėti ir pati perėmė  vakaro vairą į savo rankas. Atrodo, net jos laidotuvėse tai atsispindėjo, nes, kaip žinoma, ji perspėjo artimuosius, kad mirus atsisveikinimo  apeigose nebūtų sakomos kalbos, nebūtų atliekami  religiniai ritualai. Rusai atsižvelgė į šią  velionės valią. Ji buvo palaidota garsiosiose Novodevičės kapinėse labai iškilmingai, bet  be kalbų ir maldų. Nebent ne tose kapinėse: dukra sako, kad motina norėjusi atgulti Vagankovo kapinėse šalia savo tėvų.

Norėčiau pabrėžti dar vieną Liudmilos bruožą – jos vyrišką drąsą. Biografai ją vadina nenuilstama kovotoja. Man teko jos drąsumu įsitikinti ne kovoje su oponentais meno ir politikos pasaulyje, bet  ekstremalioje situacijoje, skrendant iš Bhopalo  į  Travandrumą. Indų lakūnų pilotuojamas „Boing“ netikėtai ėmė drebėti, švilpti, prarado hermetiškumą ir  pradėjo skubiai leistis. Net mūsų delegaciją lydintys tamsoki indų vyrai pabalo, nutilo it žadą praradę. O Liudmila  sugebėjo ironizuoti ir šaipytis sakydama: „Tai ką ,vyručiai, kinkos dreba, prieš kraustantis į aną pasaulį?  Matyt daug  nuodėmių prisidarėte?“. Švilpdamas ir  drebėdamas  lėktuvas vis tik saugiai nusileido kažkokiame kariniame aerodrome. Keleivius išlaipino, pastatė  sargybą ir visiems matant  remontininkų brigada skubiai kažką remontavo . Po dviejų valandų vėl pakilome ir, žinoma, tiek pat vėluodami sukėlėme nemažai rūpesčio ne tik mūsų laukiantiems šio miesto vadovams, bet ir tarybiniam konsului bei mūsų tautiečiui Vytui Vilimui, dirbusiam Travandrume „Soveksportfilmo“ atstovu.

Negaliu pamirštii L. Gurčenkos  reakcijos į mums sunkiai suprantamą indų teatro meną. XX a. antrojoje pusėje  Indijos kultūroje  vyko didelės permainos. Aštrėjo kova tarp modernistų, siekiančių  teatrą priartinti prie Vakarų kultūros, pašalinti iš jo „senovės prietarus“, ir ortodoksinių tradicionalistų, bandančių  gelbėti indų kultūros  savitumą. Indijos kultūros ministerija sudarė mums galimybę pažiūrėti būdingiausią ortodoksų spektaklį viename Delio teatre. Spektaklis  buvo mitologinis,  pantomimiškas, susidėjo iš senųjų šokių, keistų kostiumų ir  kaukių, savitos muzikos, pasakojančios apie dievų gyvenimą, jų meilės, dieviškų šeimų  ir valdžios intrigas. Nors siužetą mums bandė paaiškinti teatro vadovai, bet vis tik mažai ką supratome ir stebėjomės, iš ko taip  aistringai juokiasi, ką garsiai smerkia  ir kam ploja indų žiūrovai. Liudmila žavėjosi spektakliu, jo spalvomis ir vaidmenimis, bet po to, kad indai negirdėtų, tyliai pasakė: „Nieko nesupratau“. Ir negalėjo suprasti pirmą kartą pabuvus šioje įspūdingoje šalyje. Juk jos istorija, filosofija, legendos ir tradicijos ne šimtais, bet tūkstančiais metų senesnės už mūsų, europiečių. Kitokia būtis ir buitis. Teatro vadovą, dejuojantį, kad Indiją žlugdo komercija ir Vakarų masinė kultūra, raminome, kad nesužlugdys, nes neįmanoma sužlugdyti, kas gyva tautoje ir kas susiformavo ir išsaugota per tūkstantmečius.

Po 1986 m. neteko būti Indijoje, bet interneto dėka  matau, kad  ši valstybė,  nors ir modernizuojasi, tačiau pasilieka labai savita . Gurčenko iš visos širdies linkėjo Indijai  tapti   turtinga ne tik  ekonomiškai, bet išsaugoti ir savo tradicijas bei  kultūrą.

2011 gegužė. Žurnalas GAIRĖS Nr.5

„Opozicija“ (Nr. 13) išspausdino labai gražų Antano Salio straipsnį „…kad lietuviškoji šeima išlaikytų gyvą senutę gražią mūsų kalbą…“. Autorius pateikia daug pavyzdžių, kaip buvo puoselėjama mūsų kalba anais, smetoniniais bei „sovietinės okupacijos“, metais, kaip lituanistika pakilo į aukščiausią lygį ir kaip dabar ji, užplūdus angliškajai madai, naikinama mūsų „patriotų“ rankomis.

Kadangi buvau paskutiniosios LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, skaitydamas A. Salio straipsnį, prisiminiau 1988 metų šios institucijos posėdžius ir Lietuvių kalbos įstatymo priėmimo aplinkybes. O jos buvo labai sudėtingos. Jau siūbavo Sąjūdis. Jame vyravo patriotinės aistros. Kartu dar galingos buvo ir internacionalistų jėgos. Jos į lietuvių kalbos paskelbimo valstybine kalba projektą žiūrėjo labai įtariai, kaip į būdą sumenkinti rusų kalbos vaidmenį. Nors tuomet rusų okupantais dar nevadinome, bet jie jau buvo gerokai išgąsdinti lietuvių tautinės euforijos. O mes, nuosaikesni deputatai, jautėme, kad lietuvių kalbos problemą radikaliosios Sąjūdžio jėgos aštrina visiškai ne dėl kalbos, bet politiniais tikslais.

Vis dėlto įstatymas buvo priimtas labai vieningai.

Dalyvaudamas diskusijoje priimant Įstatymą ir siekdamas apraminti kitakalbius, kreipiausi į juos šiais žodžiais: „Jokių pavojų jūsų kalbai ir kultūrai tikrai nesudarysime. Aš matau žymiai didesnį pavojų mums, lietuviams, jeigu, iš laimės ir džiaugsmo apsvaigę, mes ir mūsų vaikai pradėsime pamiršti kitas kalbas, kurių pramokome“.

Pasirodo, suklydau. Vaikai pamiršo ne tik rusų kalbą, kurią neblogai mokėjo jų tėvai, bet ir savo gimtąją pradėjo niekinti. Tautinės ambicijos subliuško, kai jos susidūrė su kapitalo jėga, su globalizacija.

Mes, senoji karta, internacionalizaciją atlaikėme oriai. Iki šiol galime didžiuotis anų laikų lietuvių kultūros, meno bei mokslo pasiekimais. O kas dabar? Net viešai lyginti 20 paskutiniųjų tarybinių metų kultūros pasiekimų su 20 nepriklausomybės metų pasiekimais gėdinamės. Konservatoriai tokius palyginimus jau bando priskirti prie komunistinės propagandos ir juos uždrausti.

Todėl, nieko nelygindami ir nemeluodami, dorai pripažinkime, kad tautinės savigarbos srityje suklupome. Ypatingo susirūpinimo kelia viešoji erdvė, reklama ir masinė kultūra.

Šių metų „Gairių“ žurnalo Nr. 11 buvęs Seimo narys klaipėdietis Vytautas Čepas paskelbė straipsnį, atskleidžiantį dramatišką vaizdą apie lietuvių kalbos šiandieninę padėtį. Gerai, kad ne tik straipsnį parašė, bet parodė gerą iniciatyvą, įsteigė Lietuvių kalbos gynimo draugiją. Gal jai padedant sužinosime lietuviškus pavadinimus bankų, kompanijų, firmų, parduotuvių, gal pagaliau kas nors išvers į lietuvių kalbą visokius „Nese relax“, „Eskapepresents pussy cats party“, „Crazy Heloween @Lemon Joy“ ir tūkstantį kitų?

O gal pasieksime dar daugiau – anų laikų Lietuvą pradėsime vadinti lietuviškai, ne Sovietų Lietuva, o Tarybų Lietuva? Gal net Vilnijos lenkų radikalai supras, kad Lietuvoje siaurinti lietuvių kalbos erdvę nenaudinga nei jiems, nei kitų tautybių mūsų bendrapiliečiams?

Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje teko šiek tiek padirbėti Kaune partijos miesto komiteto ideologijos sekretoriumi. Buvau tiesiogiai atsakingas už viešosios erdvės apiforminimo reikalus, kurie tuomet buvo vadinami vaizdine agitacija. Agitacijos turinio nelieskime. Jis tikrai buvo politinis. Bet forma buvo tikrai lietuviška, tautinė. To meto Kauno vadovai kategoriškai sutarėme, kad įmonių bei įstaigų pavadinimai, informaciniai bei reklaminiai užrašai būtų rašomi tik lietuviškai, o mažesnėmis raidėmis rusiškai ir tik tiek, kiek būtina informuoti nemokančius mūsų kalbos.

Panašios nuostatos laikėsi ir mano kolegos Vilniuje – Vanda Klikūnienė, o vėliau – Vytautas Kojala. Net labiausiai internacionališkoje Klaipėdoje lietuvių kalba nebuvo taip ciniškai ignoruojama, kaip dabar. Matyt, neatsitiktinai ten ir gimė nauja, dabartinė mūsų kalbos gelbėjimo draugija.

Linkime šiai draugijai ko geriausios sėkmės! „Opozicijos“ puslapiuose jos veikla tikrai atsispindės.

Laikraštis OPOZICIJA Nr.26, 2010 m. gruodis

Nors jau praėjo keli dešimtmečiai bet iki šiol nepamirštu  įvykio ne iš stalininių  laikų , bet iš  vėlesnių tarybinių, kuomet gyvenimas jau  buvo labai pasikeitęs. Nežiūrint į tai dešinieji  politikai ir  laisvosios rinkos šalininkai dažniausiai viską supila į bendrą antitarybinį katilą ir nenori pripažinti didelio skirtumo tarp 50-jų  ir 90-jų metų.

Tai buvo būtent 1985 metais Kupiškio rajone. Po medžioklės keletą vilniečių  vietoj tradicinio laužo miške kolūkio pirmininkas , puikus ūkininkas ir  medžioklių organizatorius Adolfas Apšega pakvietė pasisvečiuoti   jo vadovaujamo  kolūkio vienos  brigados šventėje, skirtoje  ūkinių metų pabaigai. Tokia tvarka buvo  kolūkyje, kad po Naujųjų metų pagal  grafiką šeštadieniais Kultūros namuose rengiamos  brigadų vakaronės, skirtos bendro darbo bei gyvenimo reikalams aptarti ir darbo pirmūnams pagerbti.

Pravėrę Kultūros namų duris pamatėme už vaišėmis apkrauto stalo linksmai besišnekučiuojančius  kupiškėnus. Gražios kalbos, sąmojingi tostai, Kultūros namų darbuotojų  užvedamos liaudies dainos, įsukami šokių rateliai greit ir mus , atvykėlius, , įjungė į šią puikią  draugišką  bendruomenę. Pajutome ką  reiškia žodis draugas, bičiulis. Ką reiškia  draugiškų  santykių   pagrindu gerai organizuotas kolektyvas.

Nesenai buvau grįžęs iš kelionės po JAV.Todėl šis įspūdis dar labiau stiprėjo, nes ten pastebėjau kitą gyvenimą, kurio bruožas ne kolektyviškumas, bet individualizmas, principas – remkis  tik savimi, nesitikėk iš kitų gero, nesigėdyk pasirodyti egoistu  esąs. Tai akivaizdi amerikiečių vertybė, kurią buvo sunku suprasti. Bet mūsų nelaimei ji per Atlantą jau atkeliavo ir pas mus.

Prisimindamas kupiškėnų vakaronę, gerai sutvarkyto ūkinio bei kultūrinio  gyvenimo pavyzdžius kituose pirmaujančiuose kolūkiuose, gamyklose, gražiose gyvenvietėse, net nenoromis pradedu pasigesti  anų laikų žmonėms būdingiausio  bruožo –   kolektyviškumo darbe ir laisvalaikyje , galimybių dalyvauti meno saviveikloje, ekskursijose į teatrus, muziejus, kaimyninių respublikų didmiesčius ir kitus  populiarius renginius.  Būtent tuo bandau paaiškinti ir sociologinėse apklausose išryškėjančią daugelio piliečių pagarbą  netolimai praeičiai. Pasitikėjimas bendradarbiu, kaimynu, parama vienas kitam ir bičiulystė – juk tai bendražmogiškoji,   beveik įgimta žmogaus vertybė. Tik ji puoselėjama vienose santvarkose arba aplinkybėse vienaip, o kitose kitaip.

Argi ir šiandien nesvarbu brandinti tvirtą darbo kolektyvą įmonėje, įstaigoje, geros kaimynystės jausmais paremtą bendruomenę kaime ir net miesto daugiabutyje?

Savanaudiška   privatizacija, laukinio kapitalizmo sugrąžinimas, neatsakingų liberalių reformatorių paleistas kriminalinių bei ekonominių nusikaltėlių siautėjimas,  sąmoningas visuomenės suskaldymas į „savus“ ir  „nesavus“ , į „patriotus‘ir „nepatriotus“ , pergyventa siaubinga bedarbystė, nuo kurios šimtams tūkstančių piliečių teko gelbėtis bėgant iš savo Tėvynės,  labai pakirto kolektyviškumo jausmus. Net tuos, kurie  trumpam buvo sužydėję Sąjūdžio akcijose. Kartais pasižvalgau po interneto komentarus, pasiklausau pykčiu verdančių  kalbų Seimo tribūnoje ir nesuvokiu kodėl taip elgiamasi, kodėl  taip aršiai niekinami kitaip mąstantys , norintys, kad   bent šioks toks bendruomeniškumas , o ne gobšus savanaudiškumas,  vienytų mūsų nedidelę ir garbingą tautą.

Nežinau kaip šiandien gyvena  Kupiškio rajono minėto kolūkio buvę kolūkiečiai. Bet jeigu ir jie, pamiršę savo draugystės bei geros kaimynystės laikus, riejasi dėl žemių, kaltina vieni kitus sovietizmu, pradeda priprasti prie santykių  tik su išskaičiavimu, - tai labai blogai.

Draugystė su išskaičiavimu –liberalų aukštinama  šių dienų alfa ir omega.Ji ,kaip nepateisinamai dideli skirtumai tarp turtingųjų ir skurstančiųjų, kyšininkavimas, korupcija, nesąžininga konkurencija- neišvengiama  kapitalistinėje  šalyje . Bet, jeigu šie bruožai peržengia visas padorumo ribas,  neturėtume su tuo taikstytis.Vertėtų  prisiminti ir socialistinius  laikus, kuomet bendruosius interesus  dar nevadinome „viešaisiais“, o  žodis DRAUGAS buvo ne vien formalus kreipinys.

Nuoširdi, reikli draugystė žmogui nepakeičiama .Nieko nėra baisesnio kaip pasijusti vienišu, neturinčiu bendraminčių ir artimų žmonių. Manau, kad šių dienų darbdaviai labai retai   draugiškai  sutinka kiekvieną atėjusį  jauną žmogų į darbo kolektyvą, o ir kolektyvo senbuviai ne visuomet pasiūlo jam savo pagalbą.Visiškai ne ką nuveikia sužlugdytos, supriešintos profsąjungos. Individualizmas stabdo  jų augimą.  Išnyko veteranų ir jaunų specialistų globėjų institucija. Ne tik gyvenvietėse, bet ir įmonėse  didėja vienišų žmonių, kurių nesugeba priglausti darbo  kolektyvai ir vos prasidedančios kurtis naujos bendruomenės. Nors tokių bendruomenių  reikšmę atrodo pajuto net Europos Sąjungos institucijos, skirdamos nemažai lėšų iš savo fondų jų rėmimui, vis tik dar ir jose per nedrąsiai tariami žodžiai – bičiuli, drauge…

Bet ar sėkmingai plėtosis tos bendruomenės, jeigu jose susisuks lizdus politikai, nepripažįstantys draugystės bei solidarumo principų ? Galų gale ar neardys  bendruomenes  jau įsigalėjęs daugelio piliečių elgesyje susvetimėjimo, pilietinės net religinės nesantarvės ,  nepagarbos praeičiai bei tradicijoms jausmai?

Žmonių veikla, kaip taisyklė, - kolektyvinė, o darbo svarbiausi  rezultatai, – tai bendroji socialinė  aplinka  net privačios nuosavybės vyravimo aplinkybėse daranti įtaką kiekvienai asmenybei. Šioje aplinkoje  pažeisti jausmai , perdėtas nepasitikėjimas,  nepagrįstas įtarumas, viešos abejonės piliečiu,  darbuotoju, pabrėžtinai demonstruojami turtiniai skirtumai  gali sužaloti santykių visumą.

Ypač pavojingi turtiniai skirtumai ir nelygybė . Juk pagal socialinių mokslų daktaro Romo Lazutkos skelbiamus duomenis Lietuva  nelygybės rodikliais užima blogiausią vietą ES. Skirtumas tarp penktadalio turtingiausių ir penktadalio neturtingiausių gyventojų –net 8 kartai! O ES vidurkis tik -5. Pagal pajamas ir kitus gerovės rodiklius skursta net iki 50 procentų mūsų piliečių. Tai tragiška padėtis, kuri žlugdo pasitikėjimą  ir savitarpio pagarbą  ir todėl pakerta kolektyvinio darbo bei bendrabūvio psichologinius pagrindus. Prie tokio kolektyviškumo  žlugdymo neretai prisideda ir žurnalistai, vardan sensacijų  skubantys apkalbėti vos ne kiekvieną  neformalų kolektyvo bendravimą, bukagalviškai aukštinantys tariamojo elito ir tariamųjų „žvaigždžių‘ gyvenimą, kuriantys vaizdus, kuriuose kaip lietuviškuose filmuose būtinai brolis muša brolį.    

Ne tik viešai proteguota draugystė , bet ir pastangos telkti kolektyvą vardan draugiškumo   atrodo  šiandien  jau labai sparčiai grimzta į praeitį. Per greit nusileidome propagandistams, pavadinusiais mus, lietuvius, paniekinančiais „homosovietikais“. Iki nepriklausomybės atstatymo anuomet, per 50 metų  buvo sukurta ne vien  blogybės , bet ir daug gerų dalykų, tarp kurių svarbiausia vertybe  tikrai bent tuomet gyvenusių  atmintyje pasiliks - draugiškumas bei kolektyviškumas.

Pažįstu ne vieną „homosovietiką“, kuris iki gilios senatvės išliko draugiškas, jaunas savo vidumi, trykštąs energija, sumanumu, noru padėti kitam. Tam „homosovietikui“,  anuomet  buvo  išugdytas  vidinis poreikis domėtis  kitų gyvenimu , visuomenėje vykstančiais reiškiniais. Tai  padeda palengvinti ir  užmiršti  net savas negalias. Tik gaila, kad tokių žmonių vis mažiau ir mažiau. Todėl ir kyla klausimas - ar socialinį solidarumą, asmeninį draugiškumą bei žmonių kolektyviškumą jau ne laikas  iš tikrųjų vadinti prarasta vertybe?

 

Laikraštis OPOZICIJA

Žinomas praėjusio amžiaus visuomenės veikėjas, „Vilniaus balso“ redaktorius Rapolas Mackevičius (R. Mackonis), prisimindamas 1940 metų audienciją pas prezidentą Antaną Smetoną, rašė:

„Jis buvo įsikalęs į galvą, kad vienintelis lietuvių tautai kelias į geresnį gyvenimą – bet kokia kaina gaminti tautinę diduomenę, atvirai pasakius – lietuvišką bajoriją, kuriai ateityje būtų betrūkę tik herbų. Niekaip negalėjau suvokti, kokiu būdu kilęs iš kaimo valstiečių A. Smetona persimetė į „kilniųjų“ lagerį, lipdydamas savo lietuviškus bajorus. Ir kokia kaina? Mažažemių ir bežemių valstiečių sąskaita. Šią „idea fiks“ vykdė ne tik Smetona, bet ištisas jo pasekėjų legionas“.

Dabar, beveik 20 metų po nepriklausomybės atstatymo, dar sunkiau suvokti kaip sovietmečiu iš bežemių ir mažažemių, darbininkų ir samdinių vaikų išugdyti veikėjai, biednuomenės inteligentai, vėl labai aktyviai spraudžiasi į diduomenės „kilniųjų“lagerį. Į tą lagerį, kurį ne mažiau uoliai už Smetoną formuoja mūsų laikų gyvenimas ir jį tvarkantys valdantieji, pirmiausiai liberalai, teigiantys, kad kuo sparčiau turtės turtingieji, tuo daugiau gerovės teks ir biednuomenei.

Šių dienų tautos elite avangardines pozicijas, be jokios abejonės, užėmė „naujieji lietuviai“, kurie tarybinių laikų ūkio naikinimo išdavoje sugebėjo, dažniausiai nusikalstamais būdais, praturtėti, pasisavinti visų piliečių darbu sukurtus turtus ir apsiginti nuo progresinių mokesčių. Jie puikiai įsisavino blogiausius Vakarų bei Rytų dorovinius bruožus ir idiegė naują požiūrį, kad avangardiniam elitui nebūtini bajoriški herbai arba partbilietai, bet pirmiausiai reikalinga šiuolaikiška prabanga ir pigūs vergai, savo darbu auginantys savininkų sąskaitas komerciniuose bankuose.

Tarp besibraunančiųjų į „kilniųjų“ lagerį ypatingą antrąją vietą užima avangardą aptarnaujantys politikai ir jų fanatiški rėmėjai. Kadangi dar ne visų politikų sąskaitos komerciniuose bankuose tokios, kad nedarytų gėdos avangardui, tai jie patys prisigalvoja sau papildomų nuopelnų, matuojamų brangiais automobiliais, paežerių sklypais ir elitinėmis algomis. Taip pat, nors ne visai prie pirmarūšio, bet vistik prie elito prirašomi rentininkai, valstybinių pensijų gavėjai, aukšti biurokratijos šulai.

Trečioje vietoje atsiduria save laikantys inteligentais dabartinės kultūros, meno ir mokslo veikėjai. Šioje grupėje lyderių pozicijas akivaizdžiai užima elektroninės žiniasklaidos atstovai ir valdantiesiems palankūs rašeivos, sovietmečiu vadinti „sielų inžinieriais“. Skirtumas tik tas, kad anksčiau „inžinieriai“ didžiavosi savo vargingaja kilme ir dangstėsi „komunizmo statytojo“ kodeksu, o dabar jie „visiškai laisvai“ be kodekso pučia prietarų bei mistikos burbulą, rengia kuo daugiau triukšmingų šou ir juokina visuomenę. Jų uždavinys duoti liaudžiai kuo daugiau dvasinio opiumo ir lėkšto humoro, kad mažiau pavydėtų avangardui ir tikėtų loterijų stebūklais.

Bet… tenka pripažinti, kad visuomenės elitizavimas ne pagal smetoninį, bet pagal tariamai pažangų liberalųjį modelį vyksta net sunkiau negu prieškario laikais. Anuomet ir ponų, ir ubagų buvo mažiau. Jie buvo ne tokie galingi ir vieningi. Ponai gyveno savame individualistų pasaulyje, o varguomenė taip pat savo skurdžiuose kumetynuose ir priemiesčių laužynuose. Ji buvo mažaraštė ir apie visų gerovės idealus, išnaudojamųjų solidarumą girdėjo tik iš į pogrindį nuvarytų „raudonųjų“ t. y. iš socialistų arba komunistų. Dabar beveik devyniasdešimt procentų atstumtųjų nuo elito ir tarp jų apie trisdešimt procentų „vos suduriančiųjų galą su galu“ – politiškai raštingesni, „sugadinti sovietmečio“ ir todėl daug pikčiau žiūri į penkis ar dešimt procentų tariamai elitinių piliečių. Aiški dauguma linkusi nesitaikstyti su pateptųjų mažuma ir jų priskyrimu valdovų, indiškai brahmanų kastai, o kitų piliečių – šudrų, t. y. vergų kastai. Anuomet smetoniškuoju elitizavimu įpynkinta Lietuvos biednuomenė pasmerkė pretendentus į bajorus ir užtraukė himną „Pirmyn vergai nužemintieji“. Dabar šio himno dar negieda, nes kol kas ir skurdas ne toks, be to, trūksta balsingų biednuomenės chorvedžių. Kai susimąstai apie tai ir blaiviau bandai vertinti dabartinių laikų Lietuvos elitizavimą, nori ar ne, kyla klausimas, ar istorija nepasikartos? Ar turto ir skurdo bedugnė, visuomenės supriešinimo politika ir tariamasis elitas vėl netaps nedovanotinų klaidų ir aštrių socialinių bei politinių konfliktų priežastimi?

P.S. Parašiau šį straipsnį ir susimąsčiau – ar gali tauta augti ekonomiškai ir kultūriškai be savo elito?

Žinoma, ne. Tik elitas privalo būti tikru elitu, savo tautos išugdytu ir jai ištikimu, o ne kažkuo panašiu į specialiai treniruotus klounus, arba išsišokėlius, apsistačiusius būriais apsaugininkų. Tokius liaudis vadinti elitiniais nenori, nors ir kažin kaip tai pirštų „elitinė“ žiniasklaida.

2010 m. Laikraštis OPOZICIJA Nr.2