- Pradžia
- Vartotojų blogai
- a.brazaitis
- Kategorijos "Lietuva" archyvas
A. Brazaitis. Progresuoja ar degraduoja kaimas?
Ketvirtadienis, 2013-04-18 01:03 Be temos, Darbas, Ekonomika, Lietuva | 0 komentarų
Josifas Stalinas mėgo didžiuotis, kad jis prievartinės kolektyvizacijos būdu pastūmėjo Rusijos kaimo evoliuciją 100 metų į priekį. Kolektyvizacijos projektuotojai manė, kad tiek metų būtų prireikę, jeigu kaimas būtų vystęsis natūralios kapitalistinės konkurencijos keliu stambių, tinkamų mechanizuotam ūkininkavimui ūkių link.
Kokias nelaimes kaimo žmonėms atnešė prievartinis jų gyvenimo būdo keitimas, dabar visiems aišku. Galima tuo piktintis, bet kas įvyko jau nepakeisi. Be to, tenka pripažinti, kad ir dabartiniai ūkių stambinimo, urbanizacijos bei globalizacijos procesai taip pat labai negailestingai keičia kaimo gyvenimą.
Garsus mūsų rašytojas Jonas Avyžius anų laikų kaimo gyvenimo pertvarkas pavaizdavo keturių dalių romane „Sodybų tuštėjimo metas“. Už šį romaną jis buvo premijuotas LTSR valstybine premija, Lenino premija ir net Čekoslovakijos valstybine premija. Romanas išleistas 25 užsienio kalbomis, Lietuvos kino studija sukūrė dviejų serijų vaidybinį filmą, turėjusį pasisekimą ne tik TSRS, bet ir užsienio valstybėse.
Kuo paaiškinti tokį milžinišką romano pasisekimą?
Manau tuo, kad jis įtaigia meno kalba atskleidė XX amžiaus kaimo evoliucijos tikrąsias problemas, parodė jų tragiškumą.
Romanas aktualus ir šiandien, nes jau įžengėme į kitą, aukštesnį kaimo revoliucinio keitimo etapą, kai tuštėja ne sodybos, bet ištisi kaimai.
Reformatoriai, pasmerkę stalinistinį palikimą – kolektyvinius ūkius, išardę juos Gedimino Vagnoriaus potvarkiu, pabandė kaimą sugrąžinti į senuosius laikus. Beatodairiškai grąžindami žemę buvusiems savininkams, o kolūkių bežemiams dalindami po 2-3 hektarus, jie sukūrė per 350 tūkstančių tikrų ir fiktyvių smulkių ūkių, pasmerktų pražūčiai.
Europos Sąjunga ir dabartinis agromokslas sako, kad šiuolaikiškos valstybės žemės ūkyje turėtų darbuotis ne 30 procentų žmonių (tiek jų buvo Lietuvos kaime 1990 metais) , bet ne daugiau 7-8 procentų.
Štai koks negailestingas urbanizacijos ir globalizacijos verdiktas. Šiurpus, kaip J. Avyžiaus romane, primenantis likimą valstiečio, atsidūrusio tarp prievartavimo stoti į kolūkį ir miškinių grasinimų, kas bus, jeigu paklusi valdžiai.
Deja, kaimo žmogui visuomet tenka paklusti tiems, kas galingesni. Dabar, žinoma, ne dėl administracinės prievartos, bet dėl kompromisų nepripažįstančios kapitalistinės ekonomikos dėsnių.
Vagnorinės pertvarkos pradžioje iš 350 tūkstančių tikrų arba fiktyvių ūkininkų buvo daug tokių žemės savininkų, kurie gyveno miestuose ir negalvojo ūkininkauti, 2013 metais tokių ūkių liko tik apie 200 tūkstančių.
Anuomet vyravo tik smulkūs 3-5 ha ūkeliai, dabar jau turime daugiau nei 7 tūkstančius žemvaldžių, disponuojančių ne mažesniu kaip 100 ha žemės ūkio naudmenų plotu, ir apie 400 žemės ūkio bendrovių, disponuojančių kiekviena vidutiniškai 1000-2000 ha žemės . O, pavyzdžiui, „Agrowil Group“ valdo apie 30 tūkst. ha žemės, „Agrokoncernas“ – 25 tūkst.ha, „Linas agro group“ – 13 tūkst. ha, „Litagra“ – 9 tūkst. ha ir t.t. Turtingiausių ūkininkų sąraše yra Kupiškio rajono grūdų augintojas Zigmas Aleksandravičius,Kėdainių rajono ūkininkas Jonas Talmantas, Kauno rajono ūkininkė Genutė Staliūnaitė, Kupiškio rajono pienininkystės ūkio savininkas Marijus Kaktys ir daug kitų – jie disponuoja šimtais hektarų žemės ir milijoninėmis metinėmis pajamomis. Panašių žemės ūkio monstrų, kuriuose įdiegti kapitalistiniai darbo santykiai, paremti moderniausia technika bei technologija, jau skaičiuojama ne vienetais, bet šimtais. 2012 metais 2 proc. stambių ūkininkų valdė apie 40 proc. žemės.
Stambiame grūdų ūkyje, kuris remiasi našia technika, plačiai naudoja chemiją ir mineralines trąšas, visus darbus sugeba atlikti 4 - 5 mechanizatoriai. O stambiuose daugiašakiuose ūkiuose bei bendrovėse darbuojasi vidutiniškai tik 20-30 nuolatinių darbininkų.
Kiti kaimo gyventojai tampa nereikalingi. Štai kodėl ir be ES direktyvų sparčiai mažėja kaimiečių, degraduoja dar neemigravusieji į svetimas šalis arba į miestus, netekusieji darbo, nusivylę gyvenimu ir konservatorių bei liberalų gražiais pažadais. Galima už tai iš dalies priekaištauti ir socialdemokratams, kurie tuo laiku būdami valdžioje neišdrįso stabdyti vagnorinių reformų.
Nemažai iliuzijų smulkiems ir net vidutiniams ūkininkams suteikia ES parama ir viltis jos dėka praturtėti, išvengti bankroto. Bet tai tik iliuzijos. Ši parama dar nuo SAPARD laikų suprojektuota taip, kad didintų konkurencingumą stambių perspektyvių ūkių. ES ir nacionalinių valstybių biudžetai tikrai nenori ir nenorės investuoti lėšų į mažažemius, kurių produktai nedomina eksportuotojų, kurių dėl sezoniškumo, nestabilumo ir mažo kiekio nenori ir prekybininkai. Net ūkininkų turgeliuose jau pradeda pasirodyti kaimyninių šalių importuoti produktai. Nedėmesingumą smulkiesiems įtikinamai parodė konservatorių bei liberalų valdymas. Parama iš ES fondų ir biudžeto praktiškai tapo prieinama tik stambiesiems ūkininkams. Nes būtent tik jie galėjo komerciniu požiūriu naudingai ir perspektyviai tą paramą panaudoti. Įdomu, ar darbiečių deleguoto ministro V. Juknos vadovaujama ministerija ženkliau rems smulkiuosius ūkininkus. Nepamirškime, kad Darbo partija išaugo iš verslininkų ir remiasi liberalų ideologija.
Reikia suprasti, kad parama bet kokiai ūkinei veiklai niekuomet nebūna labdara. Tai greičiau kreditas, kurį privalu grąžinti sukurtu produktu, gautu pelnu. O ar galima to tikėtis iš šiuolaikinio kaimo gyventojų?
2005 m. duomenimis, kaime buvo apie 60 proc. bedarbių. Dabar šį rodiklį ženkliai sumažino emigracija. Daug kaimų jau galima vadinti vien senukų rezervatais. Na, dar yra vadinamųjų „asfaltinių“ ūkininkų, bet jiems rūpi tik savo valdos nušienavimas ir išmoka už tai.
Pesimistiškai nuteikia ir gyventojų surašymo duomenys, pagal kuriuos kaime maždaug kas trečias žmogus yra peržengęs 60 metų ribą, apie 30 proc. našlės arba našliai, apie 40 proc. kaimo sutuoktinių bevaikiai. Neatsitiktinai suminis gimstamumo rodiklis priartėjo prie tragiškos ribos. 2011-2012 m. šie rodikliai dar labiau pablogėjo. Jie atsispindi ir mažažemių ūkinėje veikloje. Pasisekė tiems, kurių žemė geresnė ir greta stambiųjų žemvaldžių. Atsirado galimybė žemę nuomoti ir už tai gauti šiokias tokias pajamas natūra arba pinigais. O kas tokių kaimynų neturi, kurių žemė prasta ir sveikata senatviška, jau nei karvių, nei kiaulių neaugina, tenkinasi bulvių ir kitų daržovių ploteliu, turi vieną kitą vištelę ir gyvena iš skurdžios pensijos, užsidirbtos kolūkyje, arba iš socialinės paramos, būtinos malkoms nusipirkti, už elektrą ir medicininę pagalbą apmokėti.
„Gairių“ šių metų sausio mėnesio numeryje išspausdintas kupinas pagarbos ir atjautos kaimiečiams Jono Siauruko straipsnis „Nežlugdykime Lietuvos kaimo“. Visiškai jį suprantu. Industrializuotas kaimas – tai ne senų laikų idilija, kurios taip pat labai ilgėjomės, kai tuštėjo sodybos ir geruose kolūkiuose žmonės net be prievartos kėlėsi į gyvenvietes. Bet ir J.Siaurukas, pripažindamas, kad smulkus ūkis nekonkurencingas, neperspektyvus, neranda išeities iš šių laikų globalizacijos pinklių. Kaimo turizmas? Amatininkų alternatyvūs žemės ūkiui verslai? Sukompromituota kooperacija? Turtingųjų miestiečių vasarvietės? Joms aplinkosaugininkai jau paruošė net projektus, išsaugojančius tradicinio kaimo vaizdą. Bet tik vaizdą. Vasarą į kaimą atvykęs turistas arba išeigines dienas praleidžiantis savo „etnografinėje“ sodyboje turtingas miestietis kaimo nepadarys tikru kaimu savo dvasia ir gyvenimo būdu.
Ką prarado kaimas per tuos jo negailestingo reformavimo dešimtmečius? Žinoma, žmones, o su jais ir kaimiečiams būdingiausią bruožą – darbštumą bei ryšį su žeme maitintoja. Net keikiamu „sovietmečiu“ geruose kolūkiuose tam tikru laipsniu sustiprėjo bendruomeniškumo ir kolektyvizmo bruožai – talkos, gyvenviečių gražinimo darbai, derliaus šventės, pagerbiant darbo pirmūnus, aktyvi kultūrinė švietėjiška veikla. O dabar? Ar gali šie bruožai išlikti ir stiprėti, kai stambiose latifundijose darbuojasi tik keletas mechanizatorių ir kitų žemės ūkio specialistų? Jų sąmoningai nevadinu valstiečiais ar žemdirbiais, nes tai industrinio kaimo darbininkai, kurių santykiai su darbdaviu analogiški miesto proletarui.
Neatsitiktinai vis dažniau girdime, kad į žemės ūkį laikas žiūrėti ne kaip į tradicinį gyvenimo būdą, bet kaip į verslą, vykdomą prisilaikant kapitalistinių gamybinių santykių, įteisintų valstybės įstatymais. Panašiai, kaip liberalų diegtoje sveikatos apsaugoje, kur medicininė pagalba bėdon patekusiam žmogui taip pat pradėjo tapti biznio reikalu.
Problemiška darbo žmogaus ateitis kaime daug sudėtingesnė nei mieste. Mieste geresnės sąlygos vienytis, čia yra kam protestuoti prieš globalistus, išnaudotojus, valdžios šališkumą ir stichišką rinkos siautėjimą. Kaime suburti viltį prarandančius žemdirbius daug sunkiau. Ir jų amžius demonstracijoms per senas, ir tikėjimas išsilaikyti konkurencinėmis sąlygomis labai silpnas. Į Vilnių ar net į Briuselį patriukšmauti su savo traktoriais juk gali nuvažiuoti tik turtingieji ir stambieji.
Smetonos laikais, artėjant 1940 metų įvykiams, daugiau nei 70 proc. smulkių bei vidutinių ūkininkų sunkiai mokėdavo didelius žemės mokesčius, buvo prasiskolinę bankams ir su baime laukė antstolių, kurie jų žemes turėjo parduoti stambiesiems ūkininkams. Justo Paleckio liaudies vyriausybė smulkiesiems ūkininkams mokesčius sumažino, skolas panaikino ir taip užsitarnavo kaimo varguomenės pagarbą. Dabar antstolių kaime mažai kas laukia, nes žemės mokesčiai leidžia turėti žemės valdą, iš jos negaunant jokių pajamų. Todėl dauguma smulkiųjų, netikėdami galimybe ūkininkauti ir išlikti, laukia vien gerų kainų už žemę. Tikisi, kad „gerą kainą“ kada nors pasiūlys užsieniečiai arba kasmet stiprėjantys mūsų stambieji žemvaldžiai. Bet ir užsieniečiai, ir stambieji žemvaldžiai jaučia, kad mirštant smulkių valdų savininkams paveldėtojai, gyvenantys miestuose arba užsienyje, į kaimą negrįš, palikimą parduos – taip didindami pasiūlą žemės rinkoje, vadinasi, mažindami jos kainą. Valdžia taip pat vargu ar bus sklypininkų pusėje. Ji skatins palankią stambiesiems rinkos aplinką, didindama mokesčius už nenaudojamą žemę. Todėl būtent stambieji ūkininkai nulems industrializuojamo, į produktų eksportą nukreipto kaimo ateitį, kurią paįvairins tik kaimo turizmo sodybos bei miestiečių vasaros poilsio vienkiemiai, suprojektuoti pagal įsivaizduojamą etnografinio kaimo paveldą.
Optimizmo tikrai nedaug. Bet gyvenimas nesiremia optimistiniais ar pesimistiniais jausmais, o tik realia ekonomika, jos diktuojamais gamybiniais santykiais ir visuomenės vystymosi dėsniais. Todėl į klausimą – progresuoja ar degraduoja kaimas teisingiausia būtų atsakyti, kad šie abu reiškiniai yra kartu. Vagnorinėmis reformomis sukurtas kaimas, be abejonės, nyksta ir degraduoja. Jį keičia stambus, kapitalistinis su savo pranašumais ir savo blogaisiais bruožais. Jie abu mūsų laikų neišvengiama būtinybė, kuri rodo dabartinio kaimo tikrąjį vaizdą.
Žurnalas GAIRĖS, 2013 m. Nr.3
A.Brazaitis. Pražūtingas nacionalistų patriotizmas
Šeštadienis, 2013-03-09 11:40 Be temos, Krizė, Politika, Istorija, Lietuva | 0 komentarų
Iki šių metų Kovo 11-ąją, pasipuošę tautine atributika, prakaukšėdavo Vilniaus Gedimino prospektu grupė jaunuolių, įsivaizduojančių, kad jie patys patriotiškiausi iš visų patriotų. Šių „tautininkų“ pagrindinis lozungas būdavo „Lietuva lietuviams“. Vilniaus meras Artūras Zuokas šiemet patriotiškiausiems patriotams pasiūlė demonstruoti savo pažiūras ne Gedimino prospekte, bet Neries paupyje. Kaip, beje, ir homoseksualams. Abi šios grupės pasijuto diskriminuojamos. Kuo baigsis mero konfliktas su „patriotais“, dar neaišku. Mat jie grasina teismu ir nesankcionuotomis eitynėmis būtent ten, kur neleidžiama.
Man šie tautiniai patriotai norom nenorom primena pačiais patriotiškiausiais save vadinusius hitlerjugendus, kurie praėjusiame amžiuje irgi triukšmavo, kad ne tik Vokietija, bet ir visa Europa privalo priklausyti vokiečiams. Jie, nešdami svastikas ir deglus Vokietijos miestų gatvėmis, dainavo:
…Von der Maas bis an die Memel ,
Von der Etsh bis an der Belt,
Deutschland, Deutshland uber alles ,
Uber alles in der Welt !
Vokiečiai, valdant naciams, tapo labiausiai nacionalizmo apsėsta ir jo jausmų suvienyta tauta, suvienyta perdėtu išdidumu ir priešiškumu kitoms tautoms bei ideologijoms. Kas iš to išėjo, manau, priminti nereikia – nei Maaso, dabar vadinamo Mastrichtu, nei Mėmelio, dabar vadinamo Klaipėda, neliko Vokietijos žemėlapyje. Buvo nustatytos naujos sienos su Lenkija, Prancūzija, Čekoslovakija ir kitomis kaimyninėmis valstybėmis be Prūsijos, be kitų vokiečių valdytų teritorijų, nes neliko ir Reicho imperijos bei ją šlovinusių dainininkų. Jeigu dabar kai kas nedrąsiai ir iškelia lozungą „Vokietija vokiečiams“, tai tik turkų, lenkų, arabų ir kitų imigrantų pagąsdinimui.
Ką nori pagąsdinti mūsiškiai nacionalizmu svaigstantys jaunuoliai? Daug blogiau, kai šio neapykantos kitataučiams ir kitaminčiams jausmo neatsikrato ir vyresni, garbaus amžiaus piliečiai.
Neseniai perskaičiau konservatoriaus Roko Žilinsko publikaciją, kurioje jis cituoja laišką, pilną neapykantos skaitantiesiems „kolaborantų“ Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos, Liudo Giros kūrinius, nenuverčiantiems praeitį primenančių monumentų ir geriantiems rusišką vodką, užkandant „tarybine“ dešra. Laiško autorius įsitikinęs, kad tik jis vienas gali teisingiausiai vertinti 1940 ir 1990 metų istorines aplinkybes. Ar nepanašu į tai, kad Lietuva turi priklausyti tik „tikriems lietuviams“, o jos istorija – tik „nacionalpatriotams“?
Prisiminiau žurnalisto V.Valiušaičio publikaciją, kurioje cituojamas antismetoniškas partizanų kapeliono J.Lelešiaus-Grafo dienoraštis:
„Guliu šiauduose ir galvoju: dėl ko mes turime vargti, dėl ko mes tik vieni turime nešti tautos kryžių ir vargus? Turėdamas laiko, imu ieškoti viso to kaltininkų…
…Prieinu išvadą, kad biednuomenės socialinė padėtis mūsų Nepriklausomybės laikais jiems buvo nepakenčiama.(…) Darbininkas su savo šeima kentė badą, tuo tarpu kita žmonių dalis ruošė ištaigingus balius, kuriuose dažnai keldavo net naktines orgijas. Tą visą matė varge beskęstantis darbininkas. Jo galvosenoje vyravo neapykanta buržuazijai. Tokių užmirštų ir varge skęstančių šeimų buvo ne viena. Jos būrėsi viena prie kitos vis į didesnius ratelius(…). Juos traukė komunistai. Maskva, nors pati skendo neturte, bet tam pinigų negailėjo. Jeigu mūsų nepriklausomybės laikais būtų buvęs kreipiamas dėmesys į tą vargstančią liaudį, į jos vargingą buitį – to šiandien nebūtų įvykę… Kiekvienas valdininkas jautėsi padėties viešpats.(…) Tarnautojas yra skirtas patarnauti visuomenei. O mūsų valdininkija išbardavo, iškoneveikdavo bemokslį kaimietį, siųsdavo velniop. Pagieža tautoje augo. Vieni dairėsi į Maskvą, antri – į Berlyną, o treti – į Varšuvą (…). Nedovanotinos tai klaidos, nedovanotini apsileidimai, kurie ir privedė tautą prie pražūties. (…) Nereikia Lietuvai elgetų, nes visiems pakanka duonos, nereikia taip pat ir ponų, kurie valgytų kitų prakaitu uždirbtą duoną.
Tokia buvo Lietuva lietuviams. Būtent ši tiesa padeda suprasti kodėl taip, o ne kitaip, klostėsi 1940 metų įvykiai mūsų šalyje.
Tikrai, jeigu nežinotum, kas ir kur rašė, pagalvotum, kad tai panašu į dabartinių „socialfrontininkų“ tekstą. „Patriotai“ galėtų, kaip dabar įprasta, autorių kaltinti kolaborantišku mąstymu, tarnyba kam nors: Maskvai, Berlynui, Varšuvai, Rytams ar Vakarams. Gal nepatriotai ir tie, kas dabar mato praeityje ne vien blogį, kas kuria kritiškus mūsų laikų meno kūrinius, rašo konservatorių dvasiai nemielus straipsnius ir viešai sako, kad ne tokios Lietuvos norėjome?
Aklas, nekritiškas patriotizmas mums kainavo apie 20 tūkstančių miškuose žuvusių jaunų vyrų, maždaug tiek pat miškinių nužudytų tarybinę santvarką rėmusių arba visai nekaltų piliečių ir per 200 tūkstančių ištremtų į Sibirą. Maždaug dešimtmetį nebuvo ramaus gyvenimo, kurio ypač reikėjo norint greičiau užgydyti karo žaizdas. Kai susimąstai prie šių skaičių, kai matai, kad kai kurių galvose ir elgesyje vis dar nesibaigia pražūtingas karas, pradedi galvoti, kas geriau – aklas nacionalizmas, neįvertinantis realybės, ar R.Žilinsko cituojamame laiške smerkiamas pragmatiškasis kolaboravimas?
O gal nei tas, nei anas? Juk šiandien pasaulis pilnas ieškančių naujų civilizacijos kelių, naujų santvarkų.
Žmogus, negerbiantis savo tautos, kalbos ir kultūros, tarybiniais metais buvo vadinamas „Ivanu, ne pomniaščiu rodstva“ („Ivanu, neprisimenančiu iš kur kilęs“). Dabar panašių kosmopolitų, siekiančių naujos Europos federacijos, kurioje ištirptų tautos, jų valstybingumas, ar globalios Lietuvos adoratorių yra ne mažiau, nei internacionalistų tarybiniais metais. Bet ne ką mažiau už kosmopolitus pavojingi agresyvūs nacionalistai. Jie panašūs į narkomanus, kurie savo perteklinių jausmų nesugeba valdyti ir todėl pavojingi. Tie jausmai nukreipiami prieš kitataučius ir kitaminčius. Kaip hitlerjugendų, dievinusių nacių bibliją „Mein Kampf“ ir svajojusių užkariauti pasaulį.
Jeigu tarp šių prieštaringų jausmų vis tik nerandame aiškaus atsakymo sau, tuomet galima nieko negalvojant ruoštis žygiui su lozungu „Lietuva lietuviams!“. Drąsinančią karo dainą užtrauksim, save paaukštinsim? Nors šiandien teisingiausiai skambėtų daina Justino Marcinkevičiaus žodžiais: Tėvyne dainų ir artojų, už ką tu mus šitaip baudi… iš kur šitas pyktis ir kerštas, tas melas vardan Lietuvos?
Žinoma, pagyvenusių žmonių, istorijos skaudžiai pamokytų, linkusių gerbti praeitį ir tarybinę kultūrą, blaiviai vertinti savo laiką, kuriame gyveno, nacionalistiniais lozungais nesuviliosi. Bet mūsų vaikai, 20 metų nuolat, net per valstybines šventes girdintys kovos su vidaus ir užsienio priešais gaidas, gal iš tikrųjų nori paklaidžioti patriotinių jausmų labirintuose, kuriuose yra labai pavojingų posūkių? Vedlių, kad ir kaip būtų gaila, tokioms jaunimo klajonėms netrūksta.
Švęsdami valstybines šventes, matome nemažai renginių, persunktų lozunginio patriotizmo dvasia. Nesakau, kad tautai nereikia patriotizmo. Reikia. Bet tokio, kuris neslopina proto ir neužtemdo akių, kurio antroji pusė nebūtų liguistas avantiūrizmas. Sveikas patriotizmas skatina kritiškąjį pilietiškumą ir nekovoja „už valstybę be žydų, rusų, lenkų, be socialistų ar komunistų“. Būtinai reikia patriotizmo, bet tik tokio, kuris yra civilizacijos pusėje, kuris telkia įvairių tautybių ir įsitikinimų piliečius, siekiant gerovės ne vien išrinktajai tautai ir turtingiesiems.
Mūsų valstybinių švenčių renginiuose ir radijo bei televizijos laidose prasčiausiai atrodo politikai, kurie, gaudami dideles algas, valstybines pensijas ir rentas, bando aukštinti gyvenimą ir „laimėjimus“, kurių dauguma piliečių iš tikrųjų nejaučia. Tai nei kiek nesumažina tragizmo, kai tauta išsivaikšto ir traukiasi baisiau kaip Didžiosios kunigaikštystės žlugimo metais. Kaip reaguoja į tokias politikų kalbas dauguma visuomenės, galima spręsti iš komentarų internetiniuose puslapiuose ir laiškuose žiniasklaidos redakcijoms.
Labai patriotiški politikai ar politikės, atitrūkę nuo piliečių gyvenimo, bendraujantys tik su savimi ir savo bendraminčiais , yra pažangos stabdžiai, nes slopina kritikos ir savikritikos jausmus, skiepija susitaikymo su blogiu nuotaikas, praradę suvokimą apie tikruosius procesus, vykstančius žmonių gyvenime ir sąmonėje, pasmerkia valstybę ir visuomenę stagnacijai. Žinau, kokį pasipiktinimą bedarbiui, arba dirbančiam už minimalią algą darbininkui, skurde skęstančiam pensininkui sukelia tuščios kalbos apie laisvę ir gerovę, kuri daugumai piliečių virto pralaimėjimais ir vilties praradimu. Šių jausmų negali nuslopinti nei lozungai, nei agresyviais šūkiais sustiprintos radikalų demonstracijos. Tik piliečių solidarumas su valdžia, matančia žmonių gyvenimo problemas ir siekiančia jas įveikti, gali praturtinti ne vien valstybinių švenčių turinį, bet ir visuomenės gyvenimą apskritai ne lozunginiu, bet tolerantiškuoju, pragmatiškuoju patriotizmu.
Internetinis laikraštis “opozicija.eu” 2013.03.04
A.Brazaitis. Tautos nelaimė ar garo išleidimas?
Antradienis, 2013-02-26 00:07 Be temos, Krizė, Istorija, Ekonomika, Lietuva | 0 komentarų
Nuo 3,7 milijonų 1989 m. Lietuva sumažėjo iki 2,9 milijonų 2013 metais. Tai pats tragiškiausias reiškinys mūsų tautos gyvenime.
Istorikai bando surasti lietuvių emigracijos požymių dar viduramžiais, siedami dažniausiai šį reiškinį su religine priešprieša, reformacija, didikų rietenomis, vis dėlto tai nebuvo visuotinas reiškinys. Lietuvius pradėta vadinti emigrantų tauta tik XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, kai prasidėjo ekonominė emigracija, nuspalvinta 1963 m. sukilimo ir 1905 m. revoliucijos. Tai buvo pirmoji emigracijos banga, kuri nuplukdė lietuvius ne tik už Atlanto , bet ir į labiau industrializuotas Rusijos gubernijas.
Amžių sandūroje Rusijoje gyveno apie 300 tūkstančių lietuvių. Iki 1914 m. ten jų padaugėjo net 74 tūkstančiais. Kai kurių tyrinėtojų duomenimis, 1880-1914 m. į JAV atvykusiųjų lietuvių buvo apie 400 tūkstančių. Per pirmąją masinės emigracijos bangą šiek tiek lietuvių atsirado ir Anglijoje – apie 4000 , Škotijoje – apie 8000, Kanadoje – apie 4000.
Antroji masinės emigracijos banga įsisiūbavo 1920-1940 metais. Ją sukėlė nepriklausomos valstybės kūrimo sunkumai, vargana karo nualintų miestų padėtis, primityvi pramonė, silpnas žemės ūkis, daugybė mažažemių ir bežemių. Valstybė ir silpnas verslas nesugebėjo darbu aprūpinti nei miestų, nei kaimų varguomenės. Ši ryškiai ekonominė emigracija buvo labiausiai nukreipta į JAV, kur jau buvo palyginti nemažai lietuvių kolonijų. Tuo laiku iš Lietuvos duonos ieškoti į JAV išvyko daugiau nei 100 tūkstančių lietuvių. Ir būtų iškeliavę dar daugiau, jeigu prezidentas F. Ruzveltas, tramdydamas Didžiąją depresiją, nebūtų faktiškai uždraudęs imigracijos, nustatydamas jos minimalias kvotas ir griežtas atvykimo į JAV taisykles. Apribojus galimybę patekti į JAV, lietuvių keliai pasuko Pietų Amerikos link. Ten, į Argentiną, Braziliją, Urugvajų ir kitas Pietų Amerikos šalis, 1933-1940 m. patraukė apie 50 proc. Lietuvos emigrantų
Trečioji, 1944 -1945 m. emigracijos banga buvo labai specifinė. Baigiantis karui Lietuvą paliko apie 60 tūkstančių politinių pabėgėlių, pasitraukusių į Vakarus. Daugiausia buvę smetoninės Lietuvos aukšti valdininkai, kariškiai, inteligentijos atstovai ir hitlerinių okupantų rėmėjai, pabūgę sovietinių represijų.
Šiek tiek panaši į antrąją, tačiau nepalyginama savo mastais, yra ketvirtoji lietuvių emigracijos banga, kuri įsisiūbavo 1990 m. atkūrus nepriklausomybę ir pradėjus neatsakingai griauti šalies socialistinio ūkio struktūras, paleidus nevaldomą, liberalų primestą privatizaciją, kuria labiausiai pasinaudojo nusikalstamos grupuotės, tokios kaip EBSV, kaip dekanidzių klanas Vilniuje, daktarų – Kaune, tulpinių bei šmikinių – Panevėžyje, gaidjurginių bei laivyno privatizatorių – Klaipėdoje. Su apmaudu tenka prisiminti ir gėdingą „Mažeikių naftos“ aferą, siekiant „prie vamzdžio neprileisti Ivano“, ir „Lietuvos dujų“ pardavimą „Gazpromui“, ir bankų bei investicinių kompanijų aferas, ir ryškėjančias naujas ekonominių nusikaltimų kryptis – kyšininkavimą, biudžeto bei ES lėšų grobstymą. Beveik visuose miestuose ir miesteliuose pridygo laukinio kapitalizmo piktžolių. Su jomis iki šiol labai sunkiai ir neryžtingai kovojama. Tokia ne kūrimo, ne reformavimo, ne ekonominių ir socialinių santykių tobulinimo, bet griovimo politika be darbo ir geresnio gyvenimo perspektyvų paliko šimtus tūkstančių darbo žmonių.
1989 m. surašymo duomenis, Lietuvoje gyveno 3,7 milijono žmonių. Jau pirmaisiais „reformų“ metais Lietuvą paliko daugiau nei 80 tūkstančių. Bėgo visur: į JAV pas gimines ir artimuosius, į Ispaniją pamidorų skinti, į Airiją kopūstų auginti, net į Rusiją ir Baltarusiją kartu su išvedama iš Lietuvos tarybine kariuomene. Tačiau neregėtus mąstus emigracija įgijo Lietuvai įstojus į ES ir šios sąjungos didžiosioms valstybėms panaikinus vizų režimą naujų jos narių piliečiams.
Kaltas ne tiek laisvo žmonių judėjimo galimybė, kiek Laisvosios rinkos instituto įpiršta liberali nusikalstama politika, daug kainavusi mūsų šaliai, jos miestams bei kaimams. Kaimai apskritai beveik neteko jaunimo. 2011 m. atlikus gyventojų apklausą buvo konstatuota, kad Lietuvoje jau sunku surasti šeimą, kurios giminės ar draugai nebūtų emigravę. 2011 m. nustatyta, kad 84 proc. gyventojų artimieji yra išvykę gyventi į užsienį. O kiek jų netekome per 2012 metus, kai emigracija dėl konservatorių ir liberalų ūkinės politikos buvo ypač aktyvi?
Vien tamsiomis spalvomis piešti visą praėjusi dvidešimtmetį nenorėčiau. Pripažinkime, kad per tuos metus ne vien nusikaltėliai siautėjo. ES lėšų dėka pavyko išsaugoti ir net pagerinti magistralinius kelius, praturtėjome automobiliais, pradėjo dirbti viena kita, dažniausiai užsienio kapitalo, šiuolaikiška įmonė, miestai pagražėjo naujos architektūros namais, net privačiame gyvenime plačiai paplito informacinės technologijos, mobilieji telefonai, internetas.
Bet tai nublanksta prieš didžiausią nelaimę – masinę emigraciją.
Nuo 3,7 milijonų 1989 m. Lietuva sumažėjo iki 2,9 milijonų 2013 metais. Tai pats tragiškiausias reiškinys mūsų tautos gyvenime.
Kaip jis atsispindi demografinėje mūsų miestų statistikoje? Pateiksiu tik keletą pavyzdžių. Štai Vilnius, kuriuo politikai mėgsta didžiuotis kaip klestinčiu miestu. Mūsų sostinės demografinės raidos viršūnė buvo pasiekta 2005 metais. Tuomet čia gyveno 577000 žmonių. O 2012 m. liko tik 523000. Kaunas daugiausiai gyventojų turėjo 1989 metais – 419000, o dabar liko tik apie 311000. Klaipėda, neva klestintis uostamietis, aukso metus gyveno 1992-aisiais, kai buvo priskaičiuojama 207000 gyventojų. Dabar – tik 160000. Didmiesčio statusą prarado Panevėžys, 1989 m. turėjęs 126480 gyventojų, o dabar jau nepriskaičiuojantis ir 100000. Prie didmiesčio statuso praradimo ribos artėja ir Šiauliai, 1989 m. turėję 146000 gyventojų.
Taupydamas žurnalo plotą nepateikiu demografinės raidos statistikos mažesniuose miestuose , miesteliuose ir kaimuose. Ten skaičiai dar liūdnesni – nerasime nė vieno nenukentėjusio, nesumažėjusio. Tarp išlikusių gyventojų vyrauja senoliai, darbo nesurandančio jaunimo likučiai arba dėl nedarbo ir nusivylimo degradavę buvę kolūkiečiai.
Tai leido analitikams viešojoje erdvėje prabilti apie lietuvius , kaip nykstančią tautą.
Štai tarptautinė rinkos tyrimų kompanija „Euromonitor International“ spaudai išplatintame pranešime teigia, kad pagal depopuliaciją Lietuva ir Latvija artimiausiame dvidešimtmetyje bus paskutinėje vietoje Europoje. Baltų ainiai sparčiai nyksta. 2030 m. Lietuvoje liks tik 2,8 milijono gyventojų, Latvijoje – 1,7 milijono. Tai nevadinčiau abejotinomis prognozėmis. Jos gana optimistiškos. Turbūt šios kompanijos specialistai tiki, kad vis tik pagerės gimstamumo ir mirštamumo balansas. Juk numatomas nedidelis mažėjimas: nuo 2,9 milijonų 2013 m. tik iki 2,8 milijonų 2030 metais. Vadinasi per 17 metų Lietuvoje sumažės gyventojų vos 100 tūkstančių. Tai reiškia, kad palyginus su dabartiniu dešimtmečiu, kai kasmet emigruodavo po 30-40 tūkstančių, ateityje faktiškai prognozuojamas demografinės situacijos stabilizavimasis; emigrantų ir imigrantų srautai beveik susilygins. Tikimės, kad ir socialdemokratų politika, siekiant stabdyti emigraciją ir mažinti jaunimo nedarbą, duos šiokių tokių rezultatų.
Nejaugi iki 2030 m. emigracija sumažės?
Nejaugi pradės masiškai grįžti į Tėvynę išvykusieji?
O gal, pripažįstant nenugalimus globalizacijos reiškinius, tikimasi, kad tokia gera geografiniu ir klimatiniu požiūriu Lietuvos erdvė neliks tuščia dėl kito reiškinio – imigracijos? Nors apmaudu, bet tuomet reikėtų pripažinti, kad ateities Lietuva taps panaši į kai kuriuos Olandijos, Prancūzijos ir kitus Vakarų Europos globalizuotus miestus, arba į lietuvių pamėgtą Londoną, kur istoriniai čiabuviai jau tampa mažuma.
Sunku patikėti, kad netenkanti jaunimo valstybė galėtų pasiekti Vakarų valstybių gerovės lygį.
Lietuviai, įvairių emigracijos bangų užgrūdinti, pelnytai vadinami viena labiausiai linkusių emigruoti tautų. Juk jau dabar net 40-tyje valstybių yra lietuvių bendruomenes. Jos aktyvios ir stiprėja Airijoje, Anglijoje, JAV, Vokietijoje Ispanijoje, Prancūzijoje, Norvegijoje, Švedijoje, atgimsta Argentinoje, Australijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Belgijoje, Brazilijoje, Italijoje, kuriasi Estijoje, Graikijoje, Gruzijoje, Moldovoje, Naujojoje Zelandijoje, Norvegijoje, Olandijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Uzbekijoje ir kitur. Naujosios emigracijos bangos atstovai įvairiuose kraštuose steigia savas mokyklas, kultūros židinius, leidžia savąją spaudą, kuria internetinius tinklus ryšiams su Lietuva palaikyti. Žodžiu, mūsų tautos tarptautinė bazė stiprėja, tad gal lietuviai, kaip kita pati judriausia pasaulio tauta – žydai, vis tik neišnyks.
O gal kito kelio neturime, gal emigracija yra susikaupusio garo išleidimas, kad nesprogtų nepriklausomybę atkūrusi valstybė? Juk ji nepajėgi tiek žmonių aprūpinti darbu, suteikti jiems šiuolaikišką uždarbį ir socialines paslaugas, sudaryti sąlygas stabiliai tautos reprodukcijai.
Gal susitraukti, sumažėti mums yra istorinė būtinybė?
Kolektyvizmą pakeitė liberalų išaukštintas individualizmas. Verslininkai, nuo kurių daugiausiai priklauso šios problemos sprendimas, galvoja tik apie savo pelnus, net pigią darbo jėgą įsivežti iš trečiųjų šalių. O jei sugrįžusių šimtų tūkstančių tautiečių valdžia nepajėgtų įdarbinti, nemokėtų jiems padorių atlyginimų, tai net NATO neapsaugotų Lietuvos nuo maišto. Abejotinos galimybės sustabdyti emigraciją. Dar labiau abejotinos viltys atstatyti buvusį gyventojų skaičių.
GAIRĖS Nr.1, 2013 m. sausis
A.Brazaitis. Politinės manipuliacijos ir žalos atlyginimo svajonės
Sekmadienis, 2012-12-30 13:09 Be temos, Politika, Istorija, Užsienis, Lietuva | 0 komentarų
Sugriuvus Tarybų Sąjungai ir visiškai žlugus Gorbačiovo planams pertvarkyti šalį, 1991 m. liepos 29 d. Borisas Jelcinas ir Vytautas Landsbergis pasirašė sutartį, kuria buvo padėti pamatai dalykiškam naujų nepriklausomų valstybių Rusijos ir Lietuvos bendradarbiavimui. Sunkus buvo laikotarpis. Nors kilo daug klausimų, kaip šį bendradarbiavimą plėtoti, vis tik visuomenė sutartį sveikino ir tikėjosi, kad būtent geri santykiai su Rusija padės atgaivinti griūvančią ekonomiką, bent šiek tiek įvykdyti tuos gerovės pažadus, kuriuos tautai žadėjo „Sąjūdis“ ir jį pasisavinę konservatoriai. Deja, Landsbergio - Vagnoriaus reformos ir tautos supriešinimo politika šias viltis visiškai pražudė.
Kylanti nepasitenkinimo audra nieko gero valdantiesiems nežadėjo. Aiškiai matėsi, kad artėjančiuose Seimo rinkimuose jie pralaimės. Štai tuomet konservatoriai, siekdami nesuteikti galimybių Brazausko šalininkams naudotis tikrai geros sutarties su Rusija vaisiais, metė idėją organizuoti referendumą dėl Tarybinės kariuomenės išvedimo ir žalos už okupaciją atlyginimo. Taip prieš pat rinkimus, kurie turėjo įvykti 1992 m. spalio mėnesį, birželio mėnesį skubiai organizuojamas referendumas, nes atseit būsimoji valdžia gali ir okupacinės kariuomenės neišvesti, ir žalos atlyginimo nesiekti.
Kad referendumas pavyks, abejonių nebuvo. Juk po Sausio 13-osios tragiškų įvykių antirusiškos nuotaikos buvo neregėtoje aukštumoje, be to, kas gali prieštarauti, kai prašoma pinigų ir skurstantiems žmonėms įrodinėjama, kad tokiu būdu bus galima žymiai pagerinti gyvenimą? Niekas negalėjo pasisakyti prieš referendumą, net prie valdžios artėjantys buvę komunistai siekė jo pozityvių rezultatų, nors netikėjo, kad referendumu galima bus priversti rusus elgtis pagal lietuvių norus.
Po referendumo ir po Seimo rinkimų valdžion atėję A. Brazausko šalininkai iš tikrųjų nuosekliai vykdė tik vieną referendumo užduotį, siekė tarybinės kariuomenės išvedimo ir tai padarė, nes ir Rusija, nenorėdama aštrinti santykių su maištaujančia kaimyne, to siekė. Po 1991 metų geros kaimynystės sutarties pasirašymo juk dėl kariuomenės išvedimo jokių problemų neliko nei tarptautinės teisės požiūriu, nei dvišalių santykių su Rusija požiūriu.
Tačiau žalos atlyginimo klausimas įstrigo ilgam ir, dvišalių santykių su Rusija požiūriu, tapo neišsprendžiamu.
Ne todėl, kad apie tai Putinas ir jo šalininkai net kalbėti nenori, bet ir todėl, kad šiuo klausimu jį palaiko net pikčiausi jo oponentai. Ir pozicija, ir opozicija susivienijo. Mums tai nemalonu, bet rusų požiūriu visiškai logiška. Atlyginsi Lietuvai – parašys ir kitos buvusios TSRS respublikos. O jos iki šiol panašių pretenzijų Rusijai nereiškia. Be to, Rusijos deklaracija apie TSRS teisių perėmimą, rusų manymu, pirmiausiai reiškia tik buvusių tarptautinių skolų ir kitų ekonominio bei diplomatinio pobūdžio įsipareigojimų perėmimą, kad būtų išvengta TSRS griūties sukelto tarptautinio chaoso. Rusija šį įsipareigojimą sėkmingai įvykdė, TSRS skolas padengė, šios naštos neperkeldama ant kitų TSRS respublikų, ir dabar pareiškia, kad ši tema išsemta. Apie žalos atlyginimą, kurios tikisi vien Lietuva, net girdėt nenori.
Tas „drąsus reikalavimas“ atlyginti žalą už okupaciją liko tik konservatorių vidaus politikos manipuliavimo priemone. Eiliniuose Seimo rinkimuose 1996 metais jie triukšmingai kaltino A. Brazauską ir jo vadovaujamą LDDP, jog būdami valdžioje tylėjo ir nieko nepadarė, kad iš Rusijos išreikalautų tuos mistinius 20 milijardų dolerių, kuriuos priskaičiavo kaip okupacinę žalą. Sukeltas triukšmas padėjo konservatoriams ir jų satelitams susigrąžinti valdžią. Bet, būdami valdžioje, konservatoriai žalos atlyginimo kortos užsienio politikoje jau aktyviai nenaudojo. Ją iškeldavo tik tuomet, kai reikėjo viduje pakurstyti antirusiškas aistras, kad sutelktų savo išsibėgiojantį elektoratą.
Nepadėjo.
Nepriminsiu ilgos ir painios istorijos nuo tų laikų. Valdžios keitėsi, bet žalos atlyginimo klausimas nejudėjo iš vietos. Buvo sudarinėjamos komisijos, derybininkų grupės, bandyta rusus paveikti ir gražiuoju, ir piktai triukšmaujant, bet… vien žala Lietuvai padaryta. Geros kaimynystės santykių su Rusija neturime ir nežinia kada turėsime.
Atėjo eilinė 2012 metų valdžios kaita. Konservatoriai vėl nustumti į opoziciją. Tačiau kaip visuomet „žalos atlyginimo“ nepalieka pozicijai be savo priežiūros. Vėl kairiesiems kabina akmenį ant kojų.
Per visą savo valdymo kadenciją tylėję, 2012 metų rugsėjo mėnesį konservatoriai sudarė Vyriausybinę komisiją sovietų okupacinės žalos atlyginimo klausimams atnaujinti, nustato net datas, kada komisija privalo pateikti siūlymus Rusijai prispausti. Tikėjosi, kad tai paveiks rinkėjus ir padės išlikti valdžioje. Bet bėda tame, kad niekas nežino, kaip prispausti supykintą didžiąją kaimynę. Net komisijos vadovė Birutė Burneikienė, patikimiausias konservatoriams žmogus, neužilgo prabyla, jog naivu tikėtis derybų su Rusija šiuo klausimu. Vadinasi, ir vėl žalos atlyginimo tema liko tik konservatorių vidus politikos manipuliavimo priemonė, būdas nuolat kaltinti kairiuosius, atseit „nesiskaitančius su piliečių nuomone, pareikšta referendume“.
Netikėtai konservatorius parėmė žinomas žurnalistas Česlovas Iškauskas, nesenai paskelbęs straipsnį sensacingu pavadinimu „Latviai mus lenkia okupacijos žalos atlyginimo fronte“.
Nemanau, kad latviai vyriausybiniu lygiu rimtai imasi šio beviltiško darbo, todėl ir nesiryžtu perpasakoti šio straipsnio. Bet negaliu nutylėti, kad jis sulaukė daug įdomių komentarų. Jų bendriausia mintis ta, kad naujoji Lietuvos valdžia, ko gero, ryžtingiau keis Lietuvos santykius su Rytų kaimynais, nekels skandalų dėl žalos kompensavimo. Iškauskas sužadino norą pareikšti nemažai piktų žodžių konservatorių politikai Rusijos atžvilgiu, bet taip pat paskatino netylėti ir konservatorių propagandistus. Jie pripažįsta, kad Rusija tik šaiposi iš tokių iliuzijų, bet tai, jų nuomone, nieko baisaus, reikia būti kantriems, žalos atlyginimo temą reikia kelti ne tik dvišalių santykių su Rusija lygmenyje, bet ir tarptautiniu mastu, pirmiausiai ES. Šaipydamasis iš tokių konservatorių vilčių, vienas komentatorius siūlo sudaryti uabą iš Landsbergio, Abramikienės ir Svarinsko, pavadinti jį svarbiausiu Lietuvos atstovu ir pavesti iš naujo skaičiuoti, kiek žalos rusai pridarė Lietuvai. Bet kartu perspėja, kad į tai jokio dėmesio rusai nekreips. Gal tik eilinį kartą pakels dujų bei elektros kainas lietuviams? „O šiaip tai kvailių darbas, – mano kitas komentatorius, – kai su rusais net nesutariama, ar Lietuva buvo okupuota, ar gelbėdamasi nuo hitlerininkų pati įstojo į TSRS.“ Kai kas mano, kad daugiau šansų išreikalauti kompensacijos turime ne iš rusų, bet iš JAV, kad leido Stalinui inkorporuoti Lietuvą į TSRS. Primenamas vaizdelis iš senųjų fotografijų, kuriose „taikos pypkę“ patenkinti rūko Ruzveltas, Stalinas ir Čerčelis Jaltos konferencijoje, kai buvo dalijama Europa.
Iškauskas turbūt nesitikėjo, kad savo rašiniu sukels tiek piktų žodžių visiems valdantiesiems, pirmiausiai konservatoriams, pradėjusiems neatsakingas reformas, sugriovusiems ūkį, išauginusiems socialinę atskirtį ir sukėlusiems didžiulę priešpriešą tarp „reformose“ laimėjusiųjų ir pralaimėjusiųjų. Tokių komentarų autoriai mano, kad kompensuoti už žalą turėtų tie, kas iš tikrųjų pridarė skriaudų žmonėms, kas pasisavino visiems priklausiusius turtus, o tik po to spausti rusus, net ir lenkus, kurie taip pat priskirtini prie okupantų – už Vilniaus krašto nuskurdinimą ir sulenkinimą.
Siūlantiems kelti okupacijos problemas į tarptautinį lygį patariama nepamiršti, kad 2013 metais Lietuva vadovaus Europos tarybai, o Rusija – Didžiajam dvidešimtukui „G20“. Svoriai ir galimybės nesulyginami. Nei Vokietija, nei Prancūzija, nei JAV nepalaikys lietuvių kivirčo su rusais. O ką kalbėti apie Kiniją arba Indiją? Todėl tenka pripažinti, kad kompensaciją galima gauti tik per geros kaimynystės santykius, per savitarpiškai naudingus ūkinius ryšius, kai neaštrinami skirtingi politiniai požiūriai ir prieštaringi istorijos faktai. Dėl to ir rusai būtų patenkinti ir mes galėtume ramiau gyventi, ne skursti, bet nuosekliai eiti gerovės kryptimi. Stebint politines manipuliacijas ir žmonių nuomonių kaitą, ko gero galima daryti išvadą, kad 1991 metų referendumą pakartojus šiandien, rezultatai būtų kiti.
Internetinis laikraštis OPOZICIJA, 2012.12.07
A.Brazaitis. Proveržis. Kur ir vardan ko?
Trečiadienis, 2012-11-28 23:57 Be temos, Politika, Ekonomika, Lietuva | 0 komentarų
Dabartinėje politinėje leksikoje vienas pačių populiariausių žodžių – PROVERŽIS. Lietuvių kalbos žodyne, išleistame 1972 metais tokio žodžio neradau. Jeigu būtų įrašytas, jis atsidurtų tarp žodžių proverksmas ir provėža. Artimi jam žodžiai – užveržimas, suveržimas, priveržimas ir t.t. Tokio žodžio nėra ir dabartiniame žodyne. Jame radau nuorodą į žodį prasiveržimas.
Tiek to dėl neaiškumų žodynuose, geriau pripažinkime, kad vis tik to mistinio proveržio šiandien ieško visi, pradedant politikais, ekonomistais ir baigiant filosofais, dvasininkais bei sekso paslaugų pardavėjais. Juk pasaulio finansinių galiūnų sukelta krizė sužadino net nuojautą apie kapitalizmo senatvę ir eretiškas mintis apie galimybę jam nusilpus išsiveržti iš jo glėbio.
Karščiausiai dėl politinio bei ekonominio proveržio ginčijamasi Rusijoje. Neastsitiktinai, juk ji yra šalia Kinijos, kuri atliko didžiausią Naujausiųjų laikų istorijoje proveržį iš skurdžios beprotiškų ūkio eksperimentų ir kultūrinės revoliucijos nualintos amatininkiškos praeities į galingos kompiuterinės industrijos epochą. Ji iš trečiojo pasaulio atsilikusių valstybių stovyklos per labai trumpą laiką prasiveržė į antrą vietą tarp pačių galingiausiųjų. Ir jau žada užimti pirmosios poziciją.
Vadinasi, yra ar ne mūsų žodyne žodis „proveržis“, bet pripažinkime, kad politiniame gyvenime jis tikrai yra. Rusijai skaudu, kad ji, turėjusi nepalyginamai didesnį už Kiniją industrinį bei mokslinį potencialą, Gorbačiovo pertvarkos chaose proveržį padarė į kitą pusę – nuriedėjo į atsilikusių valstybių gretas. Dabar tenka ginčytis, kaip atlikti proveržį ekonomikoje ir politikoje vėl atgal, į galingos valstybės padėtį.
O ar Lietuvos ekonominio bei socialinio proveržio, kurį žadėjo „Sąjūdis“, vaizdas nepanašus į Rusijos? Ar jis visų gerovės prasme nebuvo žingsniu atgal?
Istorija liudija, kad politiniai proveržiai buvo visų valstybių gyvenime. Nuo veržimosi iš feodalizmo į kapitalizmą laikų iki šiandieninių arabų revoliucijų, nukreiptų prieš globalizaciją ir tarptautinį išnaudojimą. Net dabar revizuojamoje Tarybų Sąjungos istorijoje argi nebuvo proveržio iš pilietinio karo, skurdo, bado ir tamsos į kitą valstybės lygį? Taip, juodų dėmių TSRS istorijoje nemažai. Bet ir ekonominių bei socialinių permainų netrūko. Juk anų laikų permainos, iškeldamos varguomenę į nematytą iki tol lygį, kaip dabar Kinijoje, stebino pasaulį.
Bet tiek to, susilaikau nuo Rusijos ir Kinijos istorijos vertinimų, nes galiu būt apkaltintas komunizmo propaganda. Saugiau prisiminti JAV proveržį iš Didžiosios depresijos. Ruzveltas įrodė, kad proveržis pavyksta, kai politikai sunkiais piliečių gyvenimo momentais sugeba paruošti ir pateikti tautos mobilizavimo projektą. Toks projektas būna efektyvus, kai remiasi ne tik žmones priešinančiais rinkimų pažadais, ideologinėmis manipuliacijoms, bet turi už pažadus galingesnį dalyką – liaudį vienijančią idėją.
JAV depresijos metais buvo 13 milijonų bedarbių, pramonės gamyba smuko 45 procentais, namų statyba – 80 procentų, subankrotavo 5000 bankų. Lankantis JAV tuos laikus prisimenantis amerikietis man pasakojo, kaip jie steigė badaujančių bedarbių valgyklas, organizuodavo kiškių medžiokles ir kiškienos sriuba maitindavo alkanus vaikus. Amerikos kiškiai kitokie nei europietiški, jie primena kurmius ir todėl nevalgomi, naikinami kaip ūkininkų kenkėjai.
Iš beviltiškos padėties Ruzveltas išvedė savo šalį naudodamas viešumą savo darbe, įtikinančiai propagavo savo idėjas ir griežtai be kompromisų vykdė politiką, pirmiausiai ją perorientuodamas nuo turtingųjų vargstančiųjų naudai. Labai apribojo monopolijų veiklą, daug jų uždraudė, valstybės kontrolėn perėmė bankų sistemą, nustatė aukštus mokesčius kapitalui ir gautas pajamas nukreipė valstybinio ūkio sektoriaus plėtrai ir stiprinimui. Daugybę bedarbių įdarbino kelių bei geležinkelių statybose, miestų komunalinių tinklų rekonstrukcijos darbuose. JAV prezidentas, atsisakęs liberalizmo svajonių, sugebėjo atgaivinti šalį ir gerai ją paruošti artėjančiam pasauliniam karui. Žinoma, kitaip karui ruošėsi Tarybų Sąjunga. Bet ir ji turėjo liaudies mobilizavimo planą industrializacijai bei kultūrinei revoliucijai vykdyti. Ši liaudį vienijanti idėja taip pat rėmėsi ne vien propaganda, bet ir administravimu, negailestinga prievarta. Ruzvelto ir Stalino proveržiai kartu sudėjus užkirto kelią fašistų proveržiui link pasaulinio viešpatavimo ir apsaugojo Europą nuo tautų tragedijos.
Kodėl tai primenu? Tik todėl, kad suprastume, jog ir dabar globalinis kapitalo koncentravimasis, Tarptautinio valiutos fondo bei Pasaulio banko politika atvedė ne tik Europą prie kritinės ribos, kai teks apsispręsti kaip gyventi. Tikint liberalais, kad bankai gali gaminti pinigus, o valstybės klestėti juos beatodairiškai skolindamosios, negalima. Tai ne vien Graikijos problema, bet sistemos problema. Iš jos išsiveržti galima tik proveržio būdu ir ne vardan turtingųjų privilegijų. Todėl diskusijos šiuo klausimu ir proveržio politikos projektavimas tapo pirmaeiliu mūsų laikų politikų uždaviniu.
Kiniečiai ko gero ir toliau patikės šį darbą Komunistų partijai, o jeigu nepatikės, jie bus priversti tai padaryti. Rusai, paragavę karčių komunizmo ir pertvarkos vaisių, ko gero suks savo imperinio mąstymo link ir valstybę stiprins naudodami autoritarinio centralizmo pranašumus prieš pliuralistinę demokratiją. Siaurindami demokratiją ko gero stiprins valdžios galią ir kitos valstybės, nuvargintos betvarkės ir nusivylusios liberalų iliuzujomis apie visų gerovę, pasiekiamą pirmiausiai turtėjant turtingiesiems.
Apie Lietuvos proveržį nežinau ką pasakyti. Juk neturim tautą vienijančios idėjos, neturim ir mobilizacinių planų darbui visų gerovės vardan. Konservatoriai susikompromitavo bandymais suvienyti tautą antikomunizmu, gasdinimu rusais ir teikdami privilegijas savo rėmėjams. Liberalus nuo tautos nutolino jų propagandinis centras – Laisvosios rinkos institutas. Jis valdantiesiems prisiūlė tiek idėjų, kad nuo jų realizavimo 30 procentų gyventojų atsidūrė žemiau skurdo ribos, o beveik 600 tūkstančių išbėgo svetur duonos užsidirbti. Socialdemokratams nepasitarnavo jų draugystė su liberalais ir konservatorių politikos vykdymas net konservatoriams nebūnant valdžioje.
Todėl manau, kad naujoji valdančioji koalicija nebus vieninga ne tik dėl Pezidentės tendencingo kišimosi į vykdomosios valdžios reikalus, bet ir dėl skirtingos socialinės koalicininkų prigimties. Darbo partijai, priklausančiai Europos liberalų internacionalui, negali patikti Socialdemokratų partija, priklausanti Pasaulio socialistų internacionalui. Šios partijos gali susitarti tik dėl smulkių taktinių klausimų, bet ne dėl strateginių, tinkamų proveržiui. Nemažai liberalizmo atgyvenų dar liko ir Pakso partijoje. Lenkai savo strategiją siaurina tik iki tautinių mažumų interesų. Be to, vieni lietuviai rimto proveržio atlikti negali. Juk esame Europos Sąjungoje, NATO. Jie mus sutramdys. Teks orientuotis į šioje Sąjungoje įtakingiausias valstybes ir į Konservatorių (krikščionių demokratų), Socialistų ir Liberalų internacionalus. Kuris jų rodys kelią pirmyn, o kuris atgal – dabar sunku atspėti. Bandant tai daryti, visuomet reikia galvoti kam kuri partija tarnauja, kiek jos vykdoma politika kelia gerovę ne tik savo šalininkams, bet pirmiausia kuriančiai liaudžiai, darbo žmonėms.
Internetinis laikraštis “OPOZICIJA.EU” 2012.11.26
A.Brazaitis. Patriotizmas kaip tuščiaviduris margutis
Trečiadienis, 2012-03-14 16:12 Be temos, Kultūra, Lietuva | 0 komentarų
“Žinių radijuje“ Kovo 11-osios šventės išvakarėse nuskambėjo tokie žodžiai:
„Skaudu ir gaila, kad ši šventė vis dar tampa „neapykantos kažkam diena“, o juk turėtų būti tiesiog meilės Lietuvai švente“.Tai pasakė Andrius Kubilius. Panašiai „Lietuvos ryto“ televizijoje kalbėjo ir žinomas antikomunistas Algirdas Patackas.
Išgirdęs nepatikėjau savo ausimis. Juk tikrą teisybę pasakė tvirti konservatoriai, net jų lyderis. Nežinau ar šiuos žodžius girdėjo didieji „patriotai“, vadinę tautą šunauja, runkeliais, kagebynu, kolaborantynu ir panašiais žodžiais, ar Kubilius padarė įtaką jų galvosenai, bet aš tikrai nustebau. Nustebau, nes per visą savo aktyvios publicistikos laikotarpį, kai iš „Baltijos kelio“ pradėjome skirstytis kas kur, nenuilsdamas kritikavau nesantaikos kurstytojus, kviečiau valdžioje esančius santarvei ir tolerancijai kitaminčiams. Atidžiai stebėjau, kurioje politinės srovės pusėje plaukia daugiausiai nesantarvės drumzlių. Dar 1989 m., kai šios drumzlės tik pradėjo kilti į paviršių, rašiau „Tiesoje“ straipsnį „Be santarvės nėra ateities“, kuriame pabrėžiau, kad galime džiaugtis savo tautinės sąmonės atbudimu, bet kartu kritikavau, kad šio kilnaus tikslo siekti pradedame visiškai nekilniai, draskydami vieni kitiems akis.
Būtent tuomet pagal amerikiečių Džino Šarpo ir Peterio Akermano sukurtą tautų skaldymo ir nesmurtinių revoliucijų teoriją bei taktiką pradėjome kartu su „Sąjūdžiu“ skirstytis į ekstremistus ir santarvinikus, į stagnatorius ir reformatorius, į „patriotus“ ir „nepatriotus“, į galinčius tapti patriotais ir negalinčius, nes jie buvo komjaunuoliais, komunistais, įmonių ir kolūkių vadovais – buvo kolaborantais, nėjusiais kaip „didvyriški“ partizanai į miškus ginti Lietuvos ir žūti kartu su Lietuva.
Pavojingiausiu klystkeliu mūsų kraštui visais laikais buvo brolžudiška nesantaika. Nuo kunigaikščių laikų tarpusavyje besiriejančios grupės tik save laikė teisiomis, stipresnėmis už kitas. Ir Pertvarkos pažadintoje Lietuvoje nesantarvė kaip vėžio liga, paskatinta importiniais vaistais, pradėjo plisti per įvairiausius lapelius, proklamacijas ir net per rimtą „laisvąją žinisklaidą“, skleidžiančią naują, kovingąjį patriotizmą, įrodinėjantį, jog tik viena pusė teisinga, tik ji viską gali. Tokia buvo nesantarvės pradžia, kurią nuslopinti atrodė bus sunkiau kaip klasių kovą užbaigti. Juk negalėjo visa Lietuva tapti panašia į V. Žalakevičiaus filmo „Niekas nenorėjo mirti“ Lokių šeimą, kuri kaubojiškai užbaigė beprasmes pjautynes savo gimtajame kaime.
Ir štai atėjo metas, kai konservatorių lyderis kviečia pilietinei taikai, kviečia visus piliečius bent Kovo 11-ąją nesivaidyti, bet reikšti meilės jausmus savo Lietuvai.
Kas taip stipriai paveikė Kubilių ir Patacką? Ko gero „koloborantinė tauta“, kuri šių metų spalio mėnesį vėl balsuos ir išrinks dar nežinia ką. Vėl savo žodį tars tauta, kuri pradėjo bėgti iš Lietuvos, sukurtos ekstremistiškų reformatorių pagal amerikiečių receptus. Vieni bėga nuo šios bėdos, kiti, dar pasilikę Tėvynėje, pradeda jausti tarpusavio niekinimo ir „patriotinės“ kovos beprasmybę.
Patriotizmas, kaip kovos supratimas, labiausiai tinkamas tik kariškiams, ir tik mūšio lauke. O taikiame gyvenime reikia kitokio patriotizmo. Tokio, kuris nekastų apkasų ir nestatytų barikadų tarp įvairių piliečių.
Nors šių metų Kovo 11-osios valstybiniai renginiai dar buvo pakankamai prisotinti konservatorių turiniu, tačiau juose jau buvo mažiau pykčio ir „megztųjų berečių“ dvasios. Net krašto apsaugos ministrė prakalbo apie šių dienų problemas ir iššūkius. Tačiau dauguma valdžios parinktų oratorių, primindami „blogą praeitį“, stropiai propagavo savąjį patriotizmą, ir turbūt to nenorėdami jį pavaizdavo panašiu į išsiurbtą kiaušinį, ant kurio paišomi gražūs tautiniai ornamentai. Per 22 metus juk iš šio kiaušinio buvo išsiurbti ir išvežti į svetimas šalis ne tik materialiniai turtai, bet ir geriausi, darbingiausi piliečiai, Lietuva pradėjo mažėti link tragiškos padėties.
Dėmesio buvo verti ir du nevalstybiniai renginiai. Tai vadinamųjų skustagalvių „patriotų“ eisena Gedimino prospekte su šūkiais „Lietuva – lietuviams!“ ir nepartinės visuomenininkų grupės renginiai „Švęskime laisvę“, į kuriuos buvo kviečiami visų įsitikinimų žmonės. Šiuose renginiuose organizatorių sumanymu turėjo būti daug linksmybių ir šventinio džiaugsmo, bet ne politikos, žodžiu, margučių marginimo ant tuščių lukštų.
Pirmoji – atgrasi, rėksmingai politiška, nacionalistiška, sustiprėjusi iš valdžios išstumtais veikėjais, antroji – tolerantiška, gerbtina ir panaši į tai, ką tyčia ar netyčia pasakė Kubilius, pajutęs, kad 70 procentų lietuvių tapo apolitiškais, užsispyrusiai neinančiais balsuoti „nežinia už ką“, vengiančiais gatvių mitingų ir viešai kalbančiais, kad jiems politika neįdomi, nereikalinga.
Buvo ir trečioji tautiškai nusiteikusių jaunų žmonių grupelė, pasivadinusi „Pro Patria“ sambūriu. Galima sakyti, kad tai artimi tautininkų dvasiai jų vaikaičiai. Jie į Rašytojų sąjungą pakvietė radikalų stipriai apipešiotus Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarus, Persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės narius, kad padiskutuotų klausimu: koks patriotiškumas ištikrųjų reikalingas Lietuvai?
Visuose valstybiniuose ir nevalstybiniuose renginiuose buvo daug tikrai karštų meilės žodžių pasakyta Tėvynei Lietuvai. Bet po širdžiai mielais žodžiais buvo slepiama tikroji tiesa apie pažemintų ir nuskurdintų piliečių padėtį, apie LIETUVOS ESMĘ. Juk negalima sutikti su tuo, kad mūsų Tėvynės esmė – tai spalvingi paradai, patriotiškos kalbos valdžios tribūnose ir rūpestis mūsų laikų bajorų gyvenimų bei jų problemomis, jų dar sotesniu gyvenimu nuskurdintųjų ir išnaudojamųjų sąskaita. Nutylint liaudies vargus ir nelaimes tikrojo patriotizmo nebeįmanoma išugdyti. Tai būtų smetoniškas patriotizmas, kurio skelbėjai, nuskurdinę liaudį, dūmė nuo jos pykčio užsienin kelnes pasiraitoję. Šiandien tikrieji patriotai būtent tie, kas pripažįsta šių dienų neteisybę, protestuoja prieš ją, kas darbu, o ne žodžiais pripildo mūsų ištuštėjusio margučio vidų visų gerovei skirtomis materialinėmis ir kultūrinėmis vertybėmis.
Internetinis “laikrastisopozicija.lt” 2012.03.12
 Gegužė 2013 |
| P | A | T | K | P | Š | S |
|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | ||
| 6 | 7 | 8 | 9 | 10 | 11 | 12 |
| 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 |
| 20 | 21 | 22 | 23 | 24 | 25 | 26 |
| 27 | 28 | 29 | 30 | 31 | ||
