- Pradžia
- Vartotojų blogai
- a.brazaitis
- Kategorijos "Religija" archyvas
A.Brazaitis. Lietuvą atakavo kabalistai
Trečiadienis, 2012-04-04 11:18 Be temos, Religija | 0 komentarų
Kovo mėnesį Lietuvą krėtė trys stambūs įvykiai: dėl konservatorių konlikto su liberalcentristais tebesitęsianti Vyriausybės krizė, Garliavos pasiutpolkė, visu grožiu pademonstravusi valdžios bejėgiškumą, ir LITEXPO rūmuose surengtas kosmopolitinis tarptautinis kabalistų kongresas. Pirmiesiems dviems įvykiams mūsų žiniasklaida skyrė išimtinį dėmesį: svarstė, diskutavo, savo tiesą įrodinėjo visose televizijose, radijuje ir laikraščiuose. Šiame triukšme kažkaip tyliai prasmuko kabalistų kongresas. O manau be reikalo, juk tai spalvingesnis įvykis net už tarptautinius gėjų renginius.
Kad skaitytojai suprastų apie ką kalbama, pateiksiu šiek tiek informacijos apie šią organizaciją. Nors enciklopediškai ją charakterizuoti sunkoka, bet vistik įmanoma. Vieni tyrinėtojai ją vadina pasauliniu sąjūdžiu, besiremiančiu mistine žydų tradicija, apipinta pusiau tikrų ir netikrų istorijų, kiti teigia, jog kad tai švietėjiška, beveik religinė organizacija, bandanti išaiškinti realaus pasaulio, žmogaus ir žmonijos būties santykį su tariamuoju kitu, anapiliniu dvasių pasauliu, treti tikina, jog tai gerai finansuojama ir stipriai palaikoma kosmopolitizmo rūšis, realios kovos su šiuolaikiniu kapitalizmu ir globalizmu kryptį bandanti pasukti utopinio švietimo ir auklėjimo link. Ketvirti sako, jog tai viena iš globalizatorių priedangos organizacijų, panaši į Georgo Soroso finansuojamą „Atviros visuomenės fondą“, Laisvosios rinkos institutą ir eilę kitų. Galima sutikti ir daugiau kabalistų charakteristikų, iš kurių matyti, kaip sunku būnant ne žydu suprasti kas tai yra ištikrųjų.
Kabalos sąjūdžiui idėjinį pagrindą suteikė senovės žydų knygos (talmudai) „ZOHAR“, kuriose aptarinėjamos dievo ir dieviškojo pasaulio paslaptys, Visatos kilmė, jos struktūra ir Žemės vieta joje, žmogus, dvasia, gėris ir blogis ir daug kitų temų. XX amžiaus rabinas Jehuda Ašlagas (1885-1955) sugebėjo šias legendas prakomentuoti Naujųjų amžių požiūriu ir padarė jas artimesnėmis šių dienų mistinės teologijos, kosmogonijos, net fiziologijos gerbėjams. O dar arčiau link mūsų laikų problemų šį „mokslą“ pastūmėjo savo rašiniais ir darbais žinomas baltarusių kilmės žydas Michaelis Laitmanas, save tituluojantis filosofijos mokslų daktaru, biokibernetiku, pažininmo teorijos profesoriumi ir dabartinio kabalistų sąjūdžio organizatoriumi. Primintina, kad jis tam tikrą laiką gyveno Lietuvoje, Pabradėje. Baigęs mokslus Leningrado Elekrotechnikos institute emigravo į Izraelį, ten užsiėmė kabalos studijomis, įkūrė Pasaulinę kabalos akademiją, Ašlago kabalos tyrimo institutą, kažkokiu būdu sugebėjo šių institucijų filialus suorganizuoti daugelyje pasaulio valstybių, reguliariai rengti kabalistų kongresus, seminarus, įvairiomis kalbomis leisti knygas, kurti filmus ir televizijos programas. Lietuvoje taip pat veikia net 3 Laitmano organizacijų filialai: Vilniuje, Kaune bei Šiauliuose. Ypač sekasi Šiauliuose, kur pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su univeristetu.
Kabalistų kongreso proga Laitmanas davė intervjų „Delfi“ portalui, kuriame išdėstė žmonijos vienijimo idėjas, pranašavo sparčią evoliucijos raidą į pražūtį, kurią sustabdyti, jo manymu, galima tik perauklėjant visuomenę ir ją sutelkiant, bendriems siekiams kuriant lygybės, žmonių bendrumo ir teisingos visuomenės modelį pasauliniu mastu. Įrodinėjo, kad jeigu žmonės solidariai dalintųsi dabar sukuriamais turtais, tausotų gamtą, užtektų dirbti tik 2 dienas per savaitę. Jeigu nebus sutramdytas turtingųjų gobšumas, savanaudiškumas, tai žmonijos laukia baisi ateitis, net naujas pasaulinis karas su branduolinių ginklų panaudojimu ir visuotina žūtimi. Tik šviesdamasi ir studijuodama pasaulio įvykius lemiančius dėsnius, žmonija galinti sustabdyti nesibaigiančia globalią krizę.
Tai tik keletas akcentų iš plačios kobalistų programos, kuriuos po vienijimosi skraiste propagavo ir tarptautinis Vilniaus kabalistų kongresas.
Šis renginys Lietuvos visuomenėje buvo sutiktas ne tik pasyviai, bet ir priešiškai. Vieni Laitmaną pravardžiavo talentingu sukčiumi, pastačiusiu pasaulinio lygio modernią okultistų finansinę pirmamidę, kiti – ateinančių laikų pranašu, treti – sektantu, ezoteristu, manipuliojančiu viešaja nuomone, meistriškai išnaudojant kapitalizmo krizės situaciją. Panašias nuotaikas iliustruoja daugybę komentarų, rašytų atsiliepiant į Laitmano intervjų „Delfiui“.
Nemažai komentatorių Laitmano siūlomoje pasaulio vieningoje visuomenėje įžvelgia modernizuotą, mistiškojo, utopinio komunizmo modelį, spekuliacijas žmonių viltimis gyventi geriau ir teisingesnėje santvarkoje. Yra įtarimų, kad tai žydų masoninę organizacija, po kalbomis apie globalizmo pavojų slepianti dabartinės kapitalizmo santvarkos išsaugojimo tikslus.
Ypatingai daug karčių zodžių pasakyta Šiaulių universiteto adresu, kuris pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Laitmano organizacija. Ironiškai pabrėžiama, kad dabar, sekdami šiauliečių pavyzdžiu, ir kiti universitetai turėtų pradėt pasirašinėti „mokslinio bendradarbiavimo“ sutartis su pseudomokslinėmis astrologų, telepatų ir okultistų draugijomis.
Vaizdingai „gerus šiauliečių norus“ sukritikavo filosofas, profesorius Arvydas Šliogeris, nurodydamas, kad kabala – tai kliedesių rinkinys, kuriuos, žinoma, gali tyrinėti psichoanalitikai, pasiguldę damą ant lovos ir spėliodami, ką ji sapnuoja, ir kaip interpretuoja savo sapnus.
Po tokio vertinimo tikrai reikėtų pagalvoti, kur rieda mūsų mažųjų universitetų mokslas, ir pasidžiaugti, kad šis tarptautinis kongresas net mistiką toleruojančioje mūsų žiniasklaioje sulaukė mažiau dėmesio už Garliavos pasiutpolkę.
Internetinis “laikrastisopozicija.lt”, 2012.03.27
A.Brazaitis. Ar suderinami mokslas ir religija?
Pirmadienis, 2012-02-13 21:46 Be temos, Religija, Istorija | 0 komentarų
Nemažą tikinčiųjų ir laisvamanių dėmesį patraukia retkarčiais žiniasklaidoje skelbiamos publikacijos religine tematika. Pavyzdžiui, vasario 5 d. „Delfyje“ pasirodė prof. Jono Grigo straipsnis „Mokslas ir religija: ar jie suderinami?“. Tema intriguojanti, todėl netenka stebėtis, kad pagal komentarų skaičių tapo beveik rekordininke: vos parą pabuvusi pirmajame puslapyje sulaukė apie 1000 atsiliepimų. Bandžiau suskaičiuoti kurių – tikinčiųjų ar laisvamanių – daugiau. Bet nepavyko. Apytikriai pasakyčiau, kad vienam laisvamaniui oponavo 2-3 tikintieji.
Nors straipsnyje primenama, kad mokslas, siekdamas suprasti Gamtos ir Visatos mechanizmus, o religija – jų prasmę, negali būti atskirti, vistik autorius sąžiningai pripažino, kad paskelbus Č. Darvino knygą „Rūšių kilmė“, mokslas ir religija stojo į priešiškas pozicijas, pirmauti ėmė tai viena, tai kita pusė, tuomet daugelis mokslininkų tapo nepakančiais religijai, kaip kitados Bažnyčia buvo netolerantiška mokslui. Bet straipsnyje aiškesnio atsakymo į antraštėje iškeltą klausimą nepateikiama ir tai paskatino gyvą diskusiją.
Žinoma, į publikacijas tikėjimo tema kiekvienas žmogus žiūri pro savo išsilavinimo bei įsitikinimų prizmę, pateikdamas pats sau arba visuomenei skirtingus „tiesos“ įrodymus.
Manau „Laisvosios minties“ skaitytojus labiausiai domins, kaip į J. Grigo straipsnį atsiliepė ateistai, todėl pateikiu keletą jų samprotavimų.
Pirmai komentarų grupei priskirčiau kategoriškuosius.
Kategoriškasis komentaorius rašo, jog net kalbos negali būti apie legendų ir šamanų mitų pagrindu sukurtos religijos suderinnamumą su mokslu. Tik fantastų ir emocingų žmonių galvose gali kilti mintys apie religijos suderinamumą su mokslu. Žmonės religiją susikūrė savo malonumui ir ja naudojasi kaip raminančiu vaistu, kad nustumtų niūrias mintis, kai susiduria su gyvenimo problemomis, mirtimi ir gamtos jėgomis. O mokslas remiasi faktais, bandymais ir tikrais gyvenimo duomenimis. Gal religiją galima būtų suderinti su menu, kur lemiamą vaidmenį turi emocijos, tik ne su mokslu. Tartum papildydamas tokį požiūrį apie religijos kilmę iš mitų bei emocijų, kitas komentatorius rašo, kad Naujasis testamentas sudarytas iš maždaug 4000 nuorašų ir 25 000 fragmentų graikų kalba, parašytų apie 50-120 m. e. metus. Jose daugybė nuorodų, arba tiesiog kopijų iš Senojo Testamento. Seniausiu laikomas perrašytas Pauliaus laiškas tesaloniečiams. Manoma, jis rašytas apie 50 m. e. metus – maždaug 20 m. po Jėzaus nukryžiavimo. Nėra nei vieno autentiško dokumento. Visi – tik ranka perrašinėtos kopijų kopijos. Seniausi autentiški dokumentai apie krikščionybę datuojami II amžiumi. Į lotynų kalbą juos pirmą kartą Naujajame testamente išvertė šv. Jeronimas (347-420 m.) ankstyvosios krikščionybės laikais.
Tai vienintelis netiesioginis Kristaus buvimo „įrodymas“. Moksliniu požiūriu labai silpnas įrodymas.
Kitas komentatorius, nurodęs, kad jis buvo kunigu, papildo šiuos duomenis, pabrėždamas, kad žmones lengva apmulkinti biblinėmis pasakomis, nes daugelis net nežino, kas ta Biblija. Jis nurodo, kad pirmo tūkstantmečio pradžioje buvo daugybė padrikų senovinių rankraščių įvairiomis kalbomis (daugiausia aramėjų ir graikų), kuriuose buvo visiškas haosas, ir niekas nieko nesusigaudydavo. Imperatoriaus Konstantino nurodymu jo sukurta organizacija „Korektorija“ sutvarkė tuos padrikus įvairių epochų raštus iki „Biblijos“ ir „Evangelijų“ lygio. Seniausias dabar žinomas originalas datuojamas 331 m. PO KRISTAUS. Beje, visi tekstai aramėjų kalba buvo uždrausti, nes prieštaravo krikščionių dogmoms. Palikti tik graikų kalba. Jokiuose išlikusiuose Kristaus laikų raštuose Dievo sūnus neminimas. Net apie patį Kristų originalių užuominų niekur nėra. Visi pasakojimai – iš Evangelijų, kurios buvo pradėtos rašyti pagal girdėtus „Kristaus mokinių“ pasakojimus jau po kelių dešimtmečių nuo JO mirties, kai nebebuvo nei gyvų liudytojų, nei tkslių duomenų.
Komentaruose yra įdomus pastebėjimas, kad mūsų laikų dvasininkai, skirtingai nuo viduramžių, mažai dėmesio skiria Velniui. O juk tai antroji religijos dalis. Dabar Pragaras ir velniai nutylimi todėl, kad tai labai antimoksliška ir šiek tiek daugiau išsilavinusiems sunku tuo tikėti. Komentatorius mano, kad ateis laikas, kai ir į Dievo mitą žmonės žiūrės panašiai kaip į Velnio mitą.
O štai matyt socialistinių įsitikinimų komentatorius įrodinėja, kad krikščionybė Europje sparčiai plito tik todėl, kad ji tapo feodalinės visuomenės valdymo dalimi ir pati virto stambiausiu feodalu. Dabar ji tarnauja kapitalistams, ugdydama darbo žmonių paklusnumą, nusižeminimą ir susitaikymą su išnaudojimu. Neturtingus žmones piktina prabangus dvasininkų aukštuomenės gyvenimas, iš feodalizmo laikų paveldėta ir bažnyčiose bei cerkvėse eksplotuojama apeigų ir aprėdų pompastika, muzika ir kiti emociniai efektai.
Komentaruose radau įdomius apklausų duomenis, atliktus JAV: 80 procentų mokslininkų prisipažino esą ateistais ir tik 20 procentų – tikinčiaisiais. Gamtos ir tiksliųjų mokslų grupėje šis santykis ateistų naudai dar didesnis.
Kadangi komentarų, palaikančių nuomonę, jog tikintieji į religijos kilmę žiūri nemoksliškai yra daug, apsiribosiu tik išvardintais.
Antrai komentarų grupei priskirčiau politiškus, liečinčius Romos Katalikų bažnyčios istoriją. Juose labai aštriai kritikuojamas Vatikanas. Pirmiausiai primenami jo rengti kryžiaus karai ir smurtinis pagonių krikštas.
Pirmąjį Kryžiaus žygį (Izraelin) paskelbė popiežius Urbonas II 1095-11-25. 1095-1291 Kryžiaus žygių aukos: 2-5 mln. civilių.
1209-49 Keturių kryžiaus žygių metu, inicijuotų popiežiaus Inocento III, nužudyta nuo 200 tūkst. iki 1 mln. kitų tikėjimų žmonių.
Ispanijoje buvo nužudyta apie 7 mln. saracėnų.
Prievarta skleidžiant krikščionybę Saksų, Danų, Švedų ir Norvegų žemėse, nužudyta apie 2 mln. gyventojų.
1147 m. – pirmasis kryžiaus žygis į Sarmatų žemes (popiežiaus Eugenijaus III), gyvenusius nuo Rugijos salų iki Vyslos. Vėliau – kitų genčių (prūsų, žemaičių, kuršių, estų, lietuvių, jotvingių ir t.t.) naikinimas.
1415 m. Bohemijoje ant laužo sudegintas „eretikas“ J. Husas. Vėliau čekai pasiūlė savo karūną Vytautui, bet bijodamas katalikų bažnyčios jis atsisakė.
1492 m. K. Kolumbas išsilaipino „Vakarų Indijos“ saloje (dabar Haitis). Saloje gyveno apie 3 mln. indėnų; 1514 metais liko – 27 000. Kiti buvo išžudyti arba ištremti.
Iš 8-9 mln. inkų iki 1590 m. liko 1,3 mln., t.y. 90 proc. „pagonių“ buvo išžudyta. Andų kalnyne nužudyta apie 6,5 mln. indėnų.
Vidurio Amerikoje (Meksika, Belizas, Nikaragva, Salvadoras) iš 25 mln. gyventojų 1519 metais iki 1595 gyvų liko 300 tūkst.
Indėnai turėjo priimti Katalikų tikėjimą, pripažinti Karalių ir Popiežių savo valdovais. Būdavo įsmeigiamas kryžius ir paskelbiama: „šios žemės yra karaliaus ir popiežiaus nuosavybė“. 1513 m. M. F. de Encisco rašė: „Karalius turi visas teises siųsti ginkluotus karius į popiežiaus jam dovanotas pagonių indėnų žemes. Jei indėnai nepaklūsta, karalius gali žudyti juos, pavergti, lygiai taip kaip Jozuė pasielgė su Jericho gyventojais“.
Užkariautojų neįsivaizduojamą sadizmą, betikslius žudymus Dievo vardu patyrė visi Naujojo Pasaulio žmonės. Daugumai katalikų indėnai buvo laukiniai gyvuliai, sudraskant juos buvo dresuojami šunys.
Tai tik keletas „atvertimo į tikrąjį tikėjimą“ istorinių faktų.
Didelę sąskaitą ateistai pateikia ir Lietuvos „krikšto“ istorijai. Apie tai nenuginčyjamai liudyja kryžiuočių Vokiečių ordino karų (1190–1330) kronika, parašyta to Ordino kapeliono Petro Dusburgiečio.
Kronikoje plačiai nušviečiamas Ordino įkūrimas XII a. pabaigoje, agresijos į Artimuosius Rytus metu, atsikėlimas ir įsitvirtinimas pavyslyje XIII a. pirmojoje pusėje.
Žymi kronikos dalis skirta prūsų žemių užkariavimui ir kovai prieš Lietuvą.
Autentiški faktai atskleidžia žiaurią, beatodairišką vokiečių feodalų, krikščionybės nešėjų Šv. Mergelės Marijos vienuolijos brolių ordino ekspansiją į baltų – prūsų, jotvingių, lietuvių žemes, niokojimus ir neįtikėtino žiaurumo žudynes didžiuliame plote nuo Vyslos žemupio iki centrinės Žemaitijos, Nevėžio ir Nemuno aukštupio, ilgą ir sunkią šių žemių gyventojų, Lietuvos valstybės kovą prieš krikščionybės skelbėjų agresiją, nežmonišką smurtą ir žiaurumą.
„1283 viešpaties metais, kai nuo karų su prūsų gentimis pradžios prabėgo jau 53 metai ir visos šios žemės giminės jau buvo nukariautos ir išvaikytos – neliko nė vieno, kuris nebūtų nuolankiai paklusęs šventajai Romos Katalikų bažnyčiai. Šv. Mergelės Marijos vienuolijos broliai šitaip pradėjo karą su ta galinga, kietasprande ir kariauti pratusia tauta, kuri gyveno Prūsos žemės kaimynystėje, anapus Nemuno, Lietuvos žemėje“ – rašoma Kronikose. Jose pilna įrašų apie sudegintus kartu su visais gyventojais kaimus, nuo žemės paviršiaus nušluotas ištisas apskritis.
Savo turtą, laisvę ir kraštą ginantys pagonys nebuvo laikomi žmonėmis, nes jais buvo laikomi tik pripažįstantys Katalikų bažnyčios mokymą. Tad nužudyti „ne žmogų“ nebuvo laikoma nuodėme, o jei netyčia nudaigojai krikščionį, tai buvo galima nusipirkti popiežiaus atleidimą – indulgenciją.
Dėl vietos stokos komentare neįdedami duomenys iš Marburgiečio, H. Latvio „Livonijos kronikos“ ir kitų šaltinių. Pabrėžiama, kad Romos Katalikų bažnyčia atsakinga už ne mažiau kaip 1 mln. prūsų, kuršių, žemaičių, jotvingių, lietuvių, latvių, estų ir kitų žmonių prievartinę mirtį Baltų žemėse, bei genocidinę politiką Baltiško paveldo atžvilgiu.
Komentatoriai smerkia Vatikaną ir už tai, kad jis buvo agresorių arba kolonizatorių pusėje beveik visuose Viduramžių ir Naujųjų laikų karuose arba geriausiu atvėju „stovėdavo po medžiu, kai žūdavo milijonai žmonių. Tik dabar po truputį stiprėja pacifistinės nuotaikos dvasininkijoje.
Nemažai komentatorių, manančių, kad mokslas ir religija neturi nieko bendro, nes mokslas yra faktų sritis, o religija – tik tikėjimas, todėl ir vadinama TIKĖJIMU. Jeigu būtų realių įrodymų, vadintųsi ŽINOJIMU. Mokslas niekada nei patvirtins, nei paneigs DIEVO egzistavimo, nes tam niekada nebus pakankamai faktų. Būtent todėl teisus komentatorius, pabrėždamas, kad Bažnyčia, nors maždaug 500 metų bando prisitaikyti prie mokslo atradimų, niekuomet nepajėgs atmušinėti mokslo įrodymų ir pasiekti savo tiesų pripažinimo mokslinėmis.
Šioje komentarų apžvalgoje dėmesį atkreipiau tik į krikščionybės klausimus ir neliečiu komentatorių samprotavimų kitų religijų istorijos, jų doktrinų bei filosofijos temomis. Tokių samprotavimų nedaug, bet vistik yra. Tai byloja apie neblogą Lietuvos laisvamanių išsilavinimo lygį.
Internetinis laikrastis “laisvojimintis.lt” 2012.02.14
A.Brazaitis. Ar po “dievų revanšo” sustiprės laisvamanybė?
Pirmadienis, 2011-04-11 00:00 Be temos, Religija | 0 komentarų
Nuo didžiosios krikščionybės revoliucijos, arba kitaip tariant, nuo husitų karų, peraugusių į reformacijos sąjūdį, o gal nuo pat Renesanso epochos pradžios, demokratijos ir įsitikinimų pažangą lydėjo sekuliarizacijos procesai, t.y. turto, žemių, įstaigų, privilegijų atėmimas iš bažnyčios ir jų perdavimas pasaulietinei valdžiai, visuomenei. Per priešinimąsi bažnytiniam feodalizmui, inkvizicijai, per religijų karus, maištus ir cenzūrą pažanga skynėsi kelią į mūsų laikus. Religinis fanatizmas ir eretikų persekiojimai stiprino priešiškumo instinktus, net karus sukeldavo. Po skaudžių istorijos pamokų, įvairių religijų vadai dabar vis dažniau prabyla apie tarpreliginę taiką ir dialogą su kitaminčiais, bet iki tikrosios taikos ir net įtakingo dialogo dar labai toli. Taip toli, kaip toli ir iki žmonių susitelkimo, kad išsaugotų Žemę, gamtą ir savo civilizaciją. Tautos, kaip ir religijos, dar vis rūpinasi tik savimi, nors jas jau negailestingai traiško globalizacija, kurioje lemiamą vaidmenį vaidina tik galingieji ir turtingieji. Tiksliau išsireiškiant, tarptautinis kapitalas, sutelktas nacionalinių ribų ir religijų nepripažįstančiuose didžiųjų valstybių bankuose.
Jeigu praeityje pasaulį tarpusavyje dalinosi dievai, sukeldami net religinius karus (turiu mintyje pagrindines religijas – krikščionybę, islamą ir budizmą), tai dabar visus dievus į šoną nustūmė galingiausias visų laikų dievas – KAPITALAS. Kitiems dievams palikta tik pagalbinė žmonių raminimo, sutaikymo su „dievo duotu likimu“ ir tikėjimo pomirtine gerove iliuzijų skleidimo funkcija.
XIX amžius ir XX amžiaus pirmoji pusė buvo religijų atsitraukimo prieš švietėjiškas idėjas, kapitalą ir komunizmą laikotarpis. Buržuazinės ir komunistinės revoliucijos nebuvo abejingos verčiamus režimus palaikančių bažnyčių atžvilgiu, todėl jų įtaka buvo stipriai sumažėjusi. Tuo tarpu XX amžiaus pabaiga ir XXI pradžia tapo religijų stiprėjimo laikotarpiu. Ypač tai būdinga pokomunistinėms valstybėms ir buvusioms kolonijoms. Kapitalas atkariautame iš komunizmo, bet pavojingai maištaujančiame pasaulyje, pasigedo dievų paramos. Todėl vėl pradėta visomis išgalėmis gaivinti religiją, tikint, kad jos dėka galima bus nauju turiniu užpildyti ištuštėjusią pilietinės visuomenės sąmonę. Valstybių vadovai ir politikai, buvę ateistai ir laisvamaniai, dabar lankosi bažnyčiose, cerkvėse ir kirchėse, aktyviau už nuoširdžiai tikėjusius ir tikinčius.
Kodėl?
Tik todėl, kad tai naudinga jiems ir bažnyčiai, pasiryžusiai tarnauti KAPITALO valdžiai.
Ypatingai agresyviai gina savo pozicijas islamas. Šio tikėjimo radikalai kovingumu lenktyniauja su viduramžių katalikybės skleidėjais, naudodami prieš kitatikius ne tik religinį fanatizmą, bet ir mūsų laikų technologijas iki didžiulių diversijų imtinai. Islamistų kovotojams papildomų jėgų suteikia ne tik fanatiška ištikimybė Alachui, bet ir priešinimasis imperialistams, neokolonialistams, bandantiems atkurti arba išsaugoti ekonominį islamiškų tautų išnaudojimą.
Vadovaudamiesi savomis tradicijomis šiek tiek santūriau elgiasi budistai, jie lanksčiau prisitaiko prie globalizacijos, prie šiuolaikiškų valstybių ir visuomenių organizacinių formų. Tai labiausiai pastebima Indokinijoje ir Kinijoje, kur gana gajos vadinamojo budistinio socializmo pažiūros.
Mūsų laikais padidėjusį domėjimąsi religija ir jos skverbimąsi į politinę ir socialinę sritį publicistai jau vadina „Dievų revanšu“. Neatsitiktinai, nes net labiau nei viduramžiais paprasti žmonės pradeda jausti savo bejėgiškumą prieš tai, kas vyksta krizių krečiamose ir kapitalo naudai „reformuojamose“ valstybėse, prieš tai, kas dedasi pasaulyje ir kaip sparčiai jis rieda į nežinomybę. O juk būtent nežinomybė ir ateities baimė yra visų religijų motina, pradedant pagonybe ir baigiant moderniausiomis ir madingiausiomis mūsų laikų sektomis.
Atsitiktiniu reiškiniu nereikėtų laikyti pranašų, burtininkų, „dvasios gydytojų“ ir kitokių kultų kūrėjų suklestėjimą. Tai taip pat galima priskirti prie „Dievų revanšo“ perkeltine ir tiesiogine prasme. Sąlygų sudarymas tokiems reiškiniams, turtų ir pilietinių pozicijų grąžinimas bažnyčioms, savotiška resekuliarizacija pavojinga maištaujančiame pasaulyje ne tik pasaulėžiūrinių nesutarimų aštrinimu, bet ir religiniais karais. Grįžtant atgal, gaivinant sąmonės religinę vergovę, gali pasikartoti tai, kas buvo, kai smurtu, karais ir naiviomis pranašystėmis buvo primetamas tautoms tas ar kitas tikėjimas. Neveltui mūsų laikų istorikai perspėja apie realią konfliktų tarp civilizacijų grėsmę. Konfliktų, kurie jau prasidėjo, o kaip juos nuslopinti, niekas nežino.
Religija visais laikais už savo tiesą kovojo grėsmingai iškėlusi kovos su kitaminčiais kardus, šiam tikslui pajungdama ir valstybių galią. „Opozicijos“ š.m. 12 numeryje Zenono Pilkausko straipsnyje „Lietuva – ne Marijos žemė!“ radau citatą iš popiežiaus Grigaliaus IX raštų, kur jis prisipažįsta, jog naudojasi dviem kardais, priklausančiais Romos popiežiui: „Vieną kardą nešioja bažnyčia, o kitą bažnyčios naudai turi mojuoti pasauliečio kunigaikščio ranka: vieną kardą turi vartoti kunigas, o kitą – karys pagal kunigo nurodymą“.
Žinoma, nuo Grigaliaus IX laikų prabėgo per daug metų. Bažnyčios agresyvumas tai kildavo, tai krisdavo. Dabartinis pakilimas dėl civilizacijos pokyčių yra kitoks, nei viduramžiais. Bet tai nereiškia, kad mūsų laikais kova mojuojant kardais ir siekiant revanšo mažiau pražūtinga.
„Dievų revanšo“ laikotarpis praeis. Visuomenė sugrįš prie mokslinės pasaulėžiūros, liberalios laisvamanybės, kuri nesilpsta ir net stiprėja išsilavinusiose Skandinavijos valstybėse, švietėjiškas tradicijas turinčioje Prancūzijoje, Vokietijoje, taip pat ir Lietuvoje. Juk tarp mūsų valstybės atgaivinimo pradininkų buvo nemažai laisvamanių, gan vaisingai bendradarbiavusių su apsišvietusiais kunigais, siekusiais tautos laisvės ir vienybės. Nemažai turėjome rašytojų bei publicistų, savo kūriniuose vaizdavusių laisvą nuo prietarų žmogų, kritiškai vertinusių kunigų savanaudiškumą, lenkų davatkiškumą, popų ir rabinų ydas. Tai paliko pėdsakus lietuvių kultūroje. Todėl net šiuolaikinėje žiniasklaidoje pasirodžius didesnei ar mažesnei publikacijai bažnyčios ir valstybės santykių tema, į ją visuomet gyvai reaguoja Lietuvos piliečiai, dažniausiai smerkdami dvasininkų kišimąsi į pilietinį gyvenimą ir palaikydami pažiūrų laisvę. Vadinasi, laisvamanybė gyva, vadinasi, turime atramą stabdžiams, kad „Dievų revanšas“ mūsų krašte neįsibėgėtų iki pavojingo greičio.
2011.04.08 Laikraštis OPOZICIJA Nr.13
A.Brazaitis. Ką žada dešimtasis kryžiaus žygis?
Ketvirtadienis, 2010-03-04 21:14 Be temos, Krizė, Politika, Religija | 0 komentarų
Problematiškiausios religijos yra krikščionybė ir islamas. Jeigu tikėti legenda, tai žydų tautos ir abiejų religijų pradininkas Abraomas sudarė sutartį su Dievu, kad iš jo giminės kiltų daugybė tautų, kurioms būtų lemta apgyvendinti pažadėtąją žemę ir garbinti Kūrėją. Kažkas panašaus ir atsitiko. Bet Abraomo palikuonys, plėtojantis religiniams įsitikinimams, suskilo į dvi nesutaikomas stovyklas.
Įsitvirtinę ant Graikijos ir Romos imperijos paveldo, krikščionys, pripažįstantys Jėzų pranašu ir Dievo sūnumi, labai kategoriškai atmetė kitus tikėjimus ir kitus religinius mitus. Susipažinus su šios religijos istorija abejonių nekyla, kad ji, tapusi feodalizmo valstybine religija, panaudojo visas tuo metu galimas prievartos galias savo tiesoms skleisti ir įtakai stiprinti. O inkvizitoriams ir kitiems kovotojams už tikėjimą dalino net pačių didžiausių nuodėmių atleidimo indulgencijas.
Kiti Abraomo palikuonys, susitelkę ant arabiškosios kultūros pamatų, kategoriškai atmetė Jėzaus pretenzijas į Dievo sūnaus statusą, į Bibliją – kaip šventąjį raštą, iškėlė savo pranašą Mahometą ir pateikė kitą šventraštį – Koraną. Islamo tikėjimą išpažįstantys mahometonai savo tiesas skleidė taip pat ne vien šventu žodžiu. Šios religijos valstybių valdovai, žiauriai nuslopinę „atskalūnus“ (Ridos karai), pasuko Europos link. VIII amžiuje islamo religija jau dominavo ne tik dabartinės Turkijos, Irako bei Irano teritorijose, Mažojoje Azijoje su „šventąja žeme“ Palestina, bet ir visoje Šiaurės Afrikoje. O 711 metais musulmonų būriai persikėlė per Gibraltaro sąsiaurį ir sumušė Vestgotų (dabartinė Ispanija) armiją, įsteigė Pirėnų pusiasalyje islamišką valstybę ir kėlė labai rimtą pavojų visai Europai. Kovotojams už islamo tikėjimą iki šiol žadamas puikus gyvenimas rojuje po mirties.
XI amžiuje popiežius ir vyskupai tapo galingais feodalais ir įgijo didžiulę valdžią daugumai Vakarų Europos valdovų. Tuo buvo pasinaudota, ir 1095 metais popiežius Urbonas II pašaukė krikščionis išvaduoti nuo eretikų „šventąją žemę“ . Dešimtys tūkstančių religinių fanatikų, beginklių valstiečių iš Vakarų Europos valstybių patraukė į šį religinį karą ir jį pralaimėjo. Visus išžudė musulmonai.
Tačiau popiežius rankų nenuleido. 1096 metais jis „šventajai žemei“ vaduoti suorganizavo gerai ginkluotus italų, prancūzų ir vokiečių riterius. Šie, armėnų padedami, 1099 metais Palestiną „išvadavo“. Jos gyventojai arabai ir žydai buvo išžudyti. Buvo sukurta krikščioniško pavidalo feodalinė Jeruzalės karalystė. Jai ginti buvo įsteigti trys ordinai: prancūzų -Templierių, italų –Joanitų ir vokiečių – Teutonų. Teutonų ordinas XIII a. lenkams paprašius buvo perkeltas į Pabaltijį krikštyti čia dar užsilikusių pagonių. Kaip šią misiją jis atliko, lietuviai labai gerai žino.
Nepaisant didelių pastangų išsaugoti Jeruzalės karalystę, net surengus antrąjį Kryžiaus žygį prieš musulmonus, vadovaujamą Vokietijos imperatoriaus Konrado II ir Prancūzijos karaliaus Liudviko VII, ji 1187 metais žlugo. Jeruzalė ilgam pateko turkų, vadovaujamų sultono Saladino, valdžion. Prieš „pragaro pasiuntinį“ Saladiną 1189 metais buvo suorganizuotas trečiasis kryžiaus žygis, bet jis taip pat buvo nesėkmingas.
Iš viso prieš musulmonus buvo surengti devyni kryžiaus žygiai (įskaitant ir valstiečių). Juose žuvo daugiau nei du milijonai žmonių. Tačiau tik vienas žygis 1228 metais buvo sėkmingas, nes pavyko trumpam išvaduoti Palestiną iš kitatikių. 1244 metais musulmonai ją vėl iš krikščionių atkariavo.
Vartydamas visuotinės istorijos puslapius, norom nenorom pradedi galvoti, kodėl tarp šių religijų, išaugusių iš vienos šaknies, iki šiol tokia gili priešprieša? Kur jų agresyvumo ištakos? Nejaugi tik konkurencinėje kovoje už žmonių sielas? Įsitikinęs, kad ne. Manau, pirmiausiai todėl, kad abi religijos buvo diegiamos naudojant prievartą ir karų metodus. Būtent tai išugdė abiejų religijų pažiūrose ir praktinėje veikloje labai ryškius agresyvumo ir nepagarbos kitatikiams (eretikams) bruožus. Krikščionybėje kapitalizmo laikais šie bruožai civilizacijos, demokratijos ir laisvamanybės raidos dėka mažėjo, o islame, atstovavusiame pavergtosioms tautoms, jie stiprėjo ir dabar įgijo siaubingo ekstremizmo ir terorizmo pavidalą. Net nesigilindami į kolonijinius, ekonominius, politinius bei socialinius šios priešpriešos aspektus, tikintieji, manau, turėtų apgailestauti, kad istorija taip stipriai nutolino Abraomo vaikus vienus nuo kitų.
Kitokią istorinę atmintį turi seniausios pasaulio religijos induizmas ir budizmas. Jose agresijos beveik nėra. Vyrauja gamtos ir gyvybės aukštinimo aspektai. Šių religijų istorijoje kruvinų kryžiaus karų išvengta. Nors valstybės, kuriose vyrauja induizmas ir budizmas, taip pat kariavo nemažai. Bet religiniais arba kryžiaus karais jų vadinti negalėtume. Ten nėra tokių fanatikų, kurie tikėtų, kad pakardamas, sudegindamas ant laužo, nudobdamas kalaviju arba susprogdindamas šiuolaikinėmis bombomis kitatikius pateksi į rojų.
Čia šiek tiek nukrypsiu į asmeninius prisiminimus. 1985 metais TSRS kinematografijos komitetas nusprendė surengti tarybinių filmų festivalį neramioje, pilietinio, religinio karo apimtoje Mozambiko valstybėje. Nedidelei trijų žmonių kinematografininkų delegacijai buvo pavesta vadovauti man, tuometiniam Lietuvos kinematografijos vadovui.
Matyt atsižvelgiant į tai, kad prie Mozambiko krantų buvo įkurta stambi jūrų žvejybos bazė, kuria disponavo Lietuvos žvejybos laivynas, festivalio programoje buvo numatyta rodyti ir V.Žalakevičiaus filmą „Niekas nenorėjo mirti“. Kino dienos buvo iškilmingai atidarytos sostinėje Moputu, apsilankėme ir jūrų žvejybos bazėje. Kariniu sraigtasparniu buvome nuskraidinti net į tolimą pietinio Mozambiko miestą Beirą, kad pamatytume, kaip tarybiniu kinu domisi Afrikos provincijos gyventojai. Apgyvendino mus kolonisto portugalo paliktame name prie miesto centrinės aikštės. Atvykę į rezidenciją nustebome, kad ji buvo apsupta vos ne bataliono kalašnikovais ginkluotų juodaodžių kareivių. Mums buvo paaiškinta, kad tai apsauga nuo galimo teroristų antpuolio. Provincijos valdžia baiminosi, kad gali mus pagrobti arba nužudyti fanatikai. Tas pats batalionas saugojo ir kino teatrą, kuriame rodėme filmą „Niekas nenorėjo mirti“. Renginys pavyko, laimingai sugrįžome į patikimiau saugojamą sostinę. Tik tuomet mums paaiškino, kokią pavojingą misiją atlikom. Mozambiko valdžia faktiškai kontroliavo tik stambiausius šalies miestus, o visa džiunglių teritorija buvo sukilėlių rankose. Dar tik organizuojama vyriausybinė kariuomenė buvo labai nepatikima. Atsitikdavo ir taip, kad aprengus ir apginklavus naują dalinį jis su visa amunicija pasitraukdavo į džiungles ir tapdavo teroristų gauja.
Ar nepanašu į tai, kas šiandien vyksta Irake, Afganistane, Pakistane,Somalyje ir kitose valstybėse, kur siautėja religinių fanatikų būriai? Kur varguolių viltis geriau gyventi žemėje žlugdo svetimšalių invazija. Skurstantiesiems paliekamos tik gražios pomirtinio gyvenimo iliuzijos. Iliuzijos, kurios suklaidina ne vien skurde skęstančiuosius.
Ne varguolio, bet turtingo Afrikos bankininko sūnus bandė susprogdinti lėktuvą, skrendantį į Detroitą. Prie neturtingųjų nepriskirtini ir 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinio akto prieš JAV vykdytojai. Kaip rodo paskutiniai duomenys, paskelbti Vakarų žiniasklaidoje, „Al Qaedą“, rengusią šį barbarišką išpuolį, finansavo net islamiškos Saudo Arabijos karalystės monarchų šeima.
JAV kariuomenės majoras N.M.Hasanas taip pat buvo ne varguolis. Bet jis, išauklėtas Vakarų demokratijos tradicijomis, atmieštomis islamo religiniu fanatizmu, taip pat susigundė pomirtiniu Alacho rojumi ir nužudė 13 bei sužeidė 30 kito tikėjimo bendrapiliečių.
O kiek apginkluotų ir apmokytų kariauti Irako, Afganistano ir net Rusijos Šiaurės Kaukazo vaikinų puola į liepsnojančio karo džiungles ir užsideda ant savo kūno siaubingąjį teroristo diržą su sprogmenimis?
Kas dėl to kaltas? Kokios tikrosios šio politinio ir religinio karo priežastys? Ar verta stengtis taip brangiai musulmonus perkrikštyti , o Afrikos bei Azijos gentinių klanų ir feodalinių tradicijų žmones versti gyventi pagal europines demokratijos taisykles?
Šiame straipsnyje neliečiu pažiūrų į laisvamanybę, kuri, kaip ir krikščionybė, yra europinės kultūros neatskiriama dalis. Būtent laisvamaniai gali bešališkai žvelgti į religijas ir kelti visus jaudinantį klausimą - kuo baigsis mūsų laikų krikščionių ir musulmonų priešprieša? Nejaugi nauju, dešimtuoju kryžiaus žygiu? Žygiu, kuris vestų į dar žiauresnį konfliktą tarp religijų ir tautų, tarp krikščionių ir musulmonų civilizacijų. Juk musulmoniškoji pusė šį karą jau vadina religiniu ir kviečia mirti vardan Alacho. Kol kas santūriau laikosi krikščioniškoji pusė. Net NATO generalinis sekretorius A.F.Rasmusenas įrodinėja, kad kariaujama ne prieš musulmonus, bet prieš fanatiškus ekstremistus ir teroristus. Bet ar tuo patikės į konfliktą įveltos tautos, dauguma musulmonų, ar jiems užteks blaivaus proto, kad nusigręžtų nuo tų, kurie stumia civilizaciją į praeitį, fanatizmą, velnių persekiojimą ir religinių karų laikus? Ar JAV ir kitų krikščioniškųjų valstybių apginkluoti ir apmokyti Irako, Afganistano, Somalio ar Jemeno kariai neišeis į džiungles (kaip mano minėtais laikais Mozambike) ir neatsuks ginklų į tuos, kas juos apginklavo? O kas bus, kai fanatikų rankose atsidurs branduoliniai, šiuolaikiniai cheminiai ginklai? Klausimų tikrai daugiau negu atsakymų.
Žurnalas GAIRĖS Nr.2, 2010 m.
 Gegužė 2013 |
| P | A | T | K | P | Š | S |
|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | ||
| 6 | 7 | 8 | 9 | 10 | 11 | 12 |
| 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 |
| 20 | 21 | 22 | 23 | 24 | 25 | 26 |
| 27 | 28 | 29 | 30 | 31 | ||
