- Pradžia
- Vartotojų blogai
- a.brazaitis
- Kategorijos "Spauda" archyvas
A.Brazaitis. "WikiLeaks" skandalas ir cenzūros šmėkla
Ketvirtadienis, 2010-12-09 23:42 Be temos, Politika, Spauda, Užsienis | 0 komentarų
Bet… juk tai liečia prezidentus, karalius, vyriausybių vadovus, ambasadorius, bankininkus ir pasaulinius bei nacionalinius mafijozus. Todėl tikrai niekas rimtai tuo reikalu neužsiims. Bus apsiribota skandalingojo tinklalapio savininko bei autoriaus paieškomis ir, jį nubaudus, audra nutils.
Tik kyla klausimas: kaip jį bausti? Juk pagal civilizuoto pasaulio taisykles žinia yra paslaptimi tol, kol ji slaptų dokumentų seife. Išsprūdusi iš ten ji tampa visų nuosavybe. Net pagal sovietmečio cenzūros taisykles paviešinta žinia nelaikoma paslaptimi ir už jos platinimą žurnalistą teisiškai bausti buvo negalima. Reikėjo ieškoti kaltininko tarp tų, kas saugojo paslapčių seifą.
Vengiant nenusižengti šiai logiškai nuostatai, Tarybų Sąjungoje ir kitose autoritarinėse valstybėse buvo įvesta išankstinė publikacijų cenzūra. Cenzorius, nustatęs, kad bandoma paviešinti tai, kas slapta ir neskelbtina, paprasčiausiai neleisdavo to daryti, o prokurorai turėdavo išsiaiškinti, kaip slapta žinia pateko į žurnalisto rankas.
Kas bus dabar? Juk „pačioje demokratiškiausioje“ valstybėje skelbiama, kad nei išankstinės, nei kitokios cenzūros nėra ir būti negali. Savo paslaptis turi saugoti jų turėtojai, bet ne žurnalistai ir žiniasklaidos priemonių savininkai.
Atrodo, kad ši elementari taisyklė pamirštama. Juk jau paskelbta garsiojo tinklalapio savininko paieška per Interpolą. Vadinasi, jį sugavus, kad nebūtų pažeista informacijos laisvės doktrina, teks niekadėją apkaltinti įsibrovimu į svetimą seifą, žinių pavogimu ir panaudojimu blogiems tikslams.
Užsirūstinusiems apvogtiesiems vargu ar ateis į galvą mintis, kad reikėtų bausti pačius save už tai, kad blogai saugojo savo seifo raktus ir kad per daug laisvai plepėjo apie tai, kas padorią kompaniją žemina.
O gal bus padarytos ir radikalesnės išvados. Juk laisvam žodžiui tramdyti yra dar Romos imperijos laikais atrasta priemonė – CENZŪRA. Viduramžiais ji išbujojo iki inkvizicijos, fašizmo metais iki knygų deginimo, o tarybiniais laikais iki garsaus DRAUDŽIAMŲ SKELBTI ŽINIŲ SĄRAŠO.
„WikiLeaks“ skandalas gali paskatinti ir „laisvąjį pasaulį“ sukurti savo draudžiamų žinių sąrašą. Kai kurių politikų samprotavimai jau artėja prie to.
Internetinis puslapis „laikrastisopozicija.lt“, 2010 m. gruodžio 3d.
A.Brazaitis - Laisvas žodis ardė monolitą
Pirmadienis, 2010-10-25 19:33 Be temos, Politika, Spauda | 0 komentarų
Tikro laisvo žodžio Lietuva neturėjo nei smetoniniais, nei tarybiniais laikais. Jam pakilti atsirado sąlygos griūnant Tarybų Sąjungai. „Aš manyčiau, kad lemiamu TSRS griūties faktoriumi tapo viešumas“, – sako žurnalistas Algimantas Brazaitis, kuriam teko dirbti nepopuliarioje tarybinės cenzūros sistemoje. Su juo kalbamės apie tuos laikus.
– Pradėkime nuo to, ko dabar nebėra. Kodėl griuvo gana uždara, cenzūruojama valstybė Tarybų Sąjunga?
– Iki šiol nenutyla ginčai, kas ją sugriovė. Vieni įrodinėja, kad šaltasis karas, kuris nusmukdė imperijos ekonomiką, kiti – kad stipria banga pakilo disidentinis judėjimas, prasibrovęs net į valdančiosios partijos gretas, treti – kad silpna centrinė ir respublikų valdžia. Yra net samprotavimų, kad tai piktųjų dvasių darbas, sujaukęs žmonių protus. Aš manyčiau, kad lemiamu griūties faktoriumi buvo viešumas, išlaisvėjęs žodis. Tokią išvadą man leidžia daryti asmeninė patirtis, dalyvavus viešumo politikos įgyvendinime pertvarkos metais.
Didžiosioms valstybėms pertvarkos laikais labiau rūpėjo Gorbačiovas, bet ne respublikų „maištininkai“. Apie disidentus tarybinė liaudis beveik nieko nežinojo, tų laikų propagandos mašina uždaroje erdvėje veikė nepriekaištingai. O štai kai jai teko pradėti varžybas pliuralizmo sąlygomis, be represijų ir grubaus administravimo, ji sutriko.
Lietuvoje pertvarka įsisiūbavo maždaug apie 1987 metus. Orientuotasi į demokratiją, nuomonių įvairovę – tai siaurino Komunistų partijos vadovaujantį vaidmenį valstybės ūkiniuose, kultūriniuose bei socialiniuose procesuose. Panaikinus masinės informacijos priemonių suvaržymus prakalbo visi. Kilo iki tol neregėta piliečių politinio aktyvumo banga. Susirinkimai darbo kolektyvuose svarstant reformų kelius, triukšmingi mitingai, smerkiantys gyvenimo nepriteklius bei biurokratiją, kylanti nusikaltimų banga, vadovų nušalinimai ir naujų rinkimai tapo kasdieniu reiškiniu. Žiniasklaidą ir žmonių sąmonę prieš 20 metų veikė pertvarka, jos stichija griovė Tarybų Sąjungą.
1988 metų pabaigoje, siekiant sumažinti valstybinio valdymo išlaidas, buvo likviduota nemažai ministerijų ir žinybų. Tarp jų atsidūrė ir Lietuvos valstybinis kinematografijos komitetas, kurio pirmininku dirbau daugiau nei dešimt metų. Mane perkėlė vadovauti taip pat jau likviduojamai sąjunginei žinybai – TSRS Valstybinių paslapčių saugojimo spaudoje valdybos („Glavlito“) Lietuvos padaliniui. Pasinaudodamas viešumo teise ir pareiga propaguoti Gorbačiovo pertvarkos idėjas, apie naują „Glavlito“ paskirtį rašiau laikraščiuose „Tiesa“, „Komjaunimo tiesa“, „Tarybinis mokytojas“, „Vakarinės naujienos“ ir kituose. Tai buvo pirmos viešos publikacijos ne tik Lietuvoje, bet ir Tarybų Sąjungoje apie šią paslaptimis apgaubtą įstaigą. Net įspėjimo iš Maskvos susilaukiau, kad elgiuosi per daug savistoviai, nederindamas su Centru.
– Kas gi buvo tas „Glavlitas“, galėtų paklausti dabartiniai dvidešimtmečiai.
– Visos valstybės suinteresuotos tam tikru laipsniu ir tam tikrą laiką riboti žinias apie savo gynybinį potencialą, diplomatiją, komercinius planus, mokslininkų darbus, techniką ir technologiją, gamtos turtus bei materialinius ir finansinius resursus. Tarybų Sąjungoje taip pat buvo tokia tvarka – griežtai saugoti tai, kas valstybės interesų požiūriu yra slapta, neskelbtina. Labiausiai saugotinos paslaptys lietė gynybos sritį. „Glavlito“ direktyvomis buvo apibrėžta ką ir kaip galima publikuoti.
Be „Glavlito“ net vizitinės kortelės nebuvo galima atsispausdinti. Darbo šioje įstaigoje buvo tikrai labai daug. Juk ji vykdė ne tik cenzūros funkcijas, bet juridiškai įteisindavo kiekvienos leidyklos, laikraščio bei žurnalo, radijo ar televizijos steigimą. Turėjo teisę kontroliuoti, kaip žiniasklaida laikosi spaudos taisyklių bei savo pačios programinių nuostatų ir nusižengusius traukti atsakomybėn.
– O kur dar garsieji „specfondai“…
– Taip, Stalino asmens kulto, vėliau stagnacijos metais sparčiai kaupėsi vadinamosios specialiosios literatūros fondai. Jų formavimas – tai gėdingas kulto ir stagnacijos laikų padarinys. Kita vertus, kai kurie specfondų kritikai per nežinojimą buvo per daug sureikšminę jų vietą mūsų kultūros procese. Aš tokią nuomonę susidariau susipažinęs su tų fondų turiniu, jų sudarymo istorija.
Specialūs fondai valstybės ir mokslo įstaigose, kitose organizacijose buvo sudaromi visiškai reikalingam ir suprantamam dalykui - saugoti literatūrą, kurioje yra valstybinės ir karinės paslaptys. Tokia literatūra, rašiniai, projektai, dokumentai turėjo slaptumo ribojimus: „Visiškai slaptai“, „Slaptai“ ir „Naudotis tarnyboje“. Jie reikalingi tik ribotam žmonių skaičiui, tiems pareigūnams ir tyrinėtojams, kurių darbas susijęs su slaptais duomenimis.
Deja, ši nuostata, kaip ir daugelis kitų, buvo deformuota. Ribojant viešumą ir įsigalėjus nepakantumo kitam požiūriui politikai, į specfondus pradėta siųsti ir kitokio pobūdžio literatūrą, dažniausiai dėl ideologinių sumetimų. Daugiausia lietuviškų knygų į šiuos fondus buvo uždaryta pirmaisiais pokario metais.
– Kokia tai buvo literatūra? Tikriausiai išleista prieškariu?
– Tikslių duomenų neturiu. Tačiau besąlygiškai teigti, kad tuomet į uždaras saugyklas pateko vos ne visa prieškario laikų grožinė, mokslinė, techninė literatūra, būtų neteisinga. Aš remiuosi Lietuvos knygų rūmų 1953 metais sudarytu sąrašu leidinių, nuo kurių tuomet buvo „apvalomos“ bibliotekos. Šiame, pačiame ilgiausiame per visą tokių sąrašų sudarymo istoriją, buvo 1985 pavadinimų knygos bei brošiūros. Tarp jų dažniausiai sutinkame religinio, religinio-ideologinio pobūdžio knygeles, toliau sektų komercinio, politinio-propagandinio pobūdžio leidiniai, Hitlerio laikų vertimai iš vokiečių kalbos, turintys nepageidautiną ideologinį atspalvį. Yra krūva „geltonosios“, visiškai bevertės literatūros, išleistos vien pasipelnymo tikslais. O lietuvių klasikos specfonduose beveik nėra paminėta 1953 metų sąraše. Ten buvo likę tik kelios Vinco Krėvės ir J. Tumo-Vaižganto knygos, kaip aš suprantu, tos, kurios pagal anų metų sampratą buvo idėjiškai nepageidautinos. Bet po 1967 metų ir šių autorių visos knygos buvo sugrąžintos į bendruosius fondus.
Žymiai problemiškesnė buvo lietuviškosios išeivijos knygų situacija. Praeityje tikrai beatodairiškai jos buvo draudžiamos. O juk tai nors ir nedidelė, ne pagrindinė, bet vis dėlto lietuviškos kultūros dalis. Ne paslaptis, kad joje kliuvo vadinamasis antitarybiškumas. Tačiau keičiantis politinei situacijai, slopstant konfrontacijai ir kylant susitaikymo, bendradarbiavimo idėjoms, šiai literatūrai kelias į Lietuvą taip pat buvo atveriamas. Visa, kas meniška, moksliška, tauru, besąlygiškai inkorporuojama į Tėvynės kultūrą.
– Smalsu, kaip pasikeitė situacija pertvarkos laikais?
– Jau 1988 metais labiausiai pertvarkos pažadintame dienraštyje „Komjaunimo tiesa“ (vėliau pasivadino „ Lietuvos rytu“) prasidėjo kritiški praeities vertinimai, skatinantys ir kitą žiniasklaidą atskleisti stalininių represijų baisumus ir pasekmes, diskutuoti istorinėmis temomis, kurios praeityje buvo draudžiamos. Įsisiūbuojant tokiai diskusijų bangai pajutau, kad ji gali sunaikinti vos užsimezgusias pilietinės santarvės ir vienybės nuotaikas, išmušti piliečius iš perspektyvaus nesmurtinio permainų kelio. Nesant spaudos įstatymo, šio reiškinio suvaldyti teisėtvarkos organai neturėjo jokios galimybės, o idėjinės politinės spaudos orientacijos jau buvo necenzūruojamos. Apsvaigę nuo laisvės kai kurie žurnalistai daužė viską, kas tik jiems pakliuvo. Tai visiškai suprantamas reiškinys mums, žinantiems, kad žurnalistų profesija - pati lepiausia konjunktūros epidemijai. Labiausiai stebino saiko stoka, radikalios deklaracijos. Atrodė, kad visuomenėje imame prarasti bet kokią atsakomybę už pasakytą ir parašytą žodį. Prasidėjo komercinės konjunktūrinės varžybos. Nekalbu jau apie prarastą kultūringumo pavojų. Kai visuomenėje kyla rietenos, reikia pirmiausia galvoti apie aistrų nuraminimą, santarvę ir stabilumą. Jį gali garantuoti ne susiaurinta, bet išplėsta demokratija, išplėstas interesų atstovavimas valdžioje.
Parašiau straipsnius „Neapykantos gaisras“, „Be santarvės nėra ateities“ ir kitus, jų mintis, smerkiančias smurtą ir neapykantos kurstytojus, kartojau ir daugelyje kitų publikacijų, nes buvau įsitikinęs, kad pavojingiausiu persitvarkančiai mūsų šaliai reiškiniu galėjo būti pykčio ir keršto dvasia persunkti veiksmai, ypač jei jie perkeliami į vidaus ir užsienio politiką. Europoje jau turėjome skaudžių pamokų, plėtojosi tautiniai konfliktai Kaukaze, Balkanuose, Ispanijoje ir kitur. Minėti mano straipsniai sukėlė Lietuvos „vanagų“ ir įsiaudrinusių „patriotų“ pyktį. Bet didesnė dalis piliečių tyliai pritarė, rašė man laiškus, nors nedrįso viešai smerkti pilietinio karo kurstytojų. Todėl ypač didelį pasitenkinimą sukėlė šiek tiek pavėluotas, 1990 m. sausio mėnesį paskelbtas Vilniaus universiteto mokslininkų laiškas Sąjūdžio seimui, kuriame reiškiamas pasipiktinimas, kad prasidėjo radikalų išpuoliai prieš nepriklausomą LKP, kad žiniasklaida tendencingai juodina ir smerkia visus be išimties komunistus, net tuos, kurie vaidino svarbų vaidmenį kultūroje, moksle, buvo Sąjūdžio ir nepriklausomybės atkūrimo iniciatoriai.
Tenka tik apgailestauti, kad anuomet sukurstytas neapykantos gaisras dar nenuslopintas iki šiol. Nors įstojus į Europos Sąjungą ir pripažinus jos teisę , jis jau nedega tokia pavojinga ugnimi. Bet apmaudu, kad vis dar rusena, o kartais ir didesne liepsnele plyksteli jautresnių žmonių bendruomenėse, interneto puslapiuose bei dešiniojoje spaudoje. Kai kurie politikai kartais puoselėja viltis drausti jiems nepalankias publikacijas bei idėjas.
– Kaip atrodė Lietuvos spauda Atgimimo metais?
– 1989 metų spaudą buvo galima suskirstyti į tris dalis: partinė-valstybinė (žinoma, sąlyginai, nes ir ji labai mėgavosi partijos ir valdžios vanojimu), antra – alternatyvioji spauda ir trečia – neoficialioji, neįteisinta, leidžiama pogrindyje įvairių partijų, sąjungų, iniciatyvinių grupių, kooperatyvų, sektų, net stebuklų regėtojų ir taip toliau. Oficialiai Lietuvoje tuo laiku buvo leidžiami 247 periodiniai leidiniai. Pogrindyje, knygų rūmų duomenimis, buvo 153. Vėliau dalis jų legalizavosi. Neteisėtų leidinių spektras buvo labai įvairus – nuo kraštutinių dešiniųjų iki pačių kairiausių kairuolių, platinamų net Kremliuje tarp liaudies deputatų.
Audringais pertvarkos metais teko atlaikyti spaudimą iš visų pusių. „Jedinstvininkai“ reikalavo atstatyt „Glavlito“ ankstesnes funkcijas ir „tramdyti Tarybų Sąjungos priešus“, o pertvarkos entuziastai - laisvės tuoj pat ir beribės. Reikėdavo paprieštarauti kai kuriems partiniams ir valstybiniams veikėjams, linkusiems administruoti leidėjus, o kartu reikalauti ir iš sąjūdiečių elgtis santūriau, nesvaigti laisvės ir viešumo euforijoje, nepriešinti žmonių. Kviesti elgtis būtent taip, racionaliai, kai jausmus valdo patriotizmo euforija, kai dar gyvi prisiminimai apie cenzūrą ir žiniasklaidos administravimą, buvo labai sunku.
Atrodo, kad dirbti tarp dviejų ugnių man pavyko, nes aštrių konfliktų su valdžia, Sąjūdžiu ir su žurnalistais išvengėme. Laikantis pertvarkos paskelbto viešumo principų „Glavlitas“ buvo sėkmingai likviduotas. Savo asmeniniame archyve iki šiol saugau „Glavlito“ darbuotojų sveikinimą. Jie eiliuota forma rašė: „Buvo visko – ir karšto ir šalto, ir saulėtų dienų, ir niūrių, bet… Jūs nukovėte baisią cenzūrą, - nebebus jos daugiau Lietuvoj. Ir už viską Jus gali nuteisti, ir už viską Jums gali atleist, nes gyvenimo vieškeliais eita, nesislapstant už krūmų bailiai“. Tai labai retas atvejis, kai darbuotojai džiaugiasi, jog jų įstaiga, jų darbo vieta panaikinama.
– Užsiminėte, kad tuo laiku nebuvo Spaudos įstatymo.
– Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba pirmoji Tarybų Sąjungoje priėmė Spaudos įstatymą, teisiškai sureguliavusį žiniasklaidos santykius su piliečiais, visuomene ir valstybe. Buvau Aukščiausios Tarybos deputatas, Spaudos įstatymo projekto rengimo darbo grupės narys. Svarstėme nemažai variantų. Projekte buvo numatoma uždrausti bet kokią cenzūrą – ir valstybinę, ir visuomeninių organizacijų, sudaryti palankesnes galimybes reikštis nuomonių įvairovei. Kartu pareikalauta kiekvieną leidinį oficialiai įregistruoti. Numatyti apribojimai, ginantys valstybės, visuomenės ir piliečių teises bei teisėtus interesus.
Teko važinėti į seminarus bei pasitarimus ir kitose respublikose, aiškinti, kaip toks įstatymas buvo priimtas ir kaip jis Lietuvoje veikia. Labai domėjosi mumis Rusijoje, nes jos žiniasklaida, ypač alternatyvioji, buvo net kovingesnė už lietuviškąją.
Apie cenzūros visagalybės pabaigą kalbėjau 1989 m lapkritį LTSR Aukščiausios Tarybos sesijoje, priimant Spaudos įstatymą. Štai keletas fragmentų iš tos kalbos:
„Gerbiamieji deputatai, man teko dirbti nepopuliarioje cenzūros sistemoje gana neilgai. Tik aktyvios pertvarkos laikotarpiu, kai vykdant viešumo politiką pradėjome sparčiai naikinti uždaras atviram žodžiui zonas, mažinti valstybinių paslapčių skaičių, siaurinti žinybų teises šioje srityje. Ypač didelis liberalumas spaudos atžvilgiu pasireiškė, pradėjus dirbti Centro Komiteto ideologinio skyriaus vedėju Justui Paleckiui. Buvo panaikinti spaudos apribojimai ideologiniais politiniais motyvais, į areną išėjo labai gausi neformalioji spauda. Santykiai su ja klostėsi, atvirai pasakius, ne be problemų, neišvengiamų vienpartinėje sistemoje, bet vis tik normos ribose, kaip kad gimstant kiekvienam naujam reiškiniui. Dabar tokios laisvės bei spaudas įvairovės nėra jokioje kitoje šalyje ir todėl, man regis, nesunku bus priimti įstatymą, kuris jau praktiškai atspindi realią padėtį pas mus. Tuomet ir teisiškai bus įgyvendintas istorinis viešumo laisvės aktas, viešumo, kurio Lietuva neturėjo niekada - nei smetoniniais, nei tarybiniais laikais.
Tarybinės istorijos tikrai nepuošė spaudos cenzūravimo ir administravimo visagalybė. Kas nežino labai piktų Markso ir Lenino žodžių, pasakytų iki revoliucijos apie cenzūrą. O po revoliucijos, jau lapkričio 8 dieną Leninas uždraudžia svarbiausius buržuazinius laikraščius, leidžiamus Petrograde. Lapkričio 10 dieną pasirašo direktyvą, draudžiančią visur ir visus leidinius, kurie kviečia nepaklusti ir atvirai priešintis jo vyriausybei, sėja neramumus ir skleidžia šmeižikiškus gandus, ragina vykdyti antirevoliucinius veiksmus. Lapkričio 17 dieną Leninas pats paaiškina tokių priemonių prasmę šiais žodžiais: „Mes negalime sudaryti galimybės buržuazijai duoti laisvai šmeižti mus. Kokia laisvė reikalinga tokiems laikraščiams? Ar tik ne laisvė pirkti popierių ir samdyti masę rašeivų? Mes privalome atsisakyti tokios spaudos laisvės, priklausančios nuo kapitalo. Šis klausimas turi principinę reikšmę. Jeigu mes einame į socialistinę revoliuciją, mes negalime, kad prie Kalėdino bombų prisidėtų ir melagysčių bombos“.
Tokia pradžia ir jau matote jos dialektinę pabaigą. Kol kas tik Lietuvoje.Gal nemalonu kai kam, kad primenu tai. Bet kur dėtis? Jeigu naikiname, tai žinokime, ką naikiname, kad prie to niekuomet nesugrįžtume. Iš to protingas žmogus padarys reikiamas išvadas, o kvailiams, kaip sako suvalkiečiai, įstatymai nerašomi.
Nežiūrint į pastabas, pareikštas mūsų diskusijose, manau, kad deputatams pasiūlytas projektas priimtinas, nors jis pakrypęs į žurnalistų pusę. Mūsų komisijos pirmininkas Domas Šniukas ramina, kad taip daroma liaudžiai ir tik liaudžiai. O kuriant teisinę demokratinę valstybę svarbiausiu orientyru turėtų būti ne abstrakti liaudis, bet žmogus, piliečiai, jų laisvė ir neliečiamybė, jeigu neina kalba apie nusikaltimus. Per daug akcentuojame valstybės interesų reikšmę ir suteikiame žurnalistui kažką panašaus į prokuroro ar tardytojo teisę.
Interesus kiekvienas rašantysis supras tik pagal savo išsilavinimą ir pagal savo kultūringumą. Čia kvepia kažkuo nedemokratišku, kai galima vulgariai brautis į kitų asmeninius reikalus, gyvenimo būdą, santykius. Juk kaip nustatyti tokio kišimosi objektyvius kriterijus, ribas? Todėl, kad sustiprintume asmenybės neliečiamumo principus įstatyme, siūlyčiau pabrėžti, kad apie asmeninį žmogaus gyvenimą galima rašyti tik jam sutikus arba tik tiek, kiek tai išnagrinėta viešame teismo procese. Visais kitais atvejais, net rašant liaupsinančius straipsnius, privalomas žmogaus sutikimas. Tai atitiktų teisinės valstybės dvasią, sulaikytų žurnalistus nuo landžiojimo po svetimus butus ir miegamuosius, nuo noro priseginėti žmonėms priešų ir visokiausių nedorėlių etiketes“.
Manau, kad šios mintys aktualios ir šiandien
– Jūs iki šiol aktyviai bendradarbiaujate spaudoje. O kaip su politika?
– Ne, nedalyvauju joje. Iki soties prisipolitikavau, kai buvau jaunesnis.Bet lieku ištikimas laisvai žurnalistikai ir kairiosioms pažiūroms. Politikoje dabar reikia kuo daugiau jaunimo. Linkėčiau jam nepasiduoti korupcinėms pagundoms, euforiniams jausmams, pasirinktoje ideologijoje matyti teigiamus ir neigiamus bruožus, siekti permainų ir jas vertinti tik santarvės ir piliečių gerovės kriterijais.
Gairės Nr.5, 2010 m.
 Gegužė 2013 |
| P | A | T | K | P | Š | S |
|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | ||
| 6 | 7 | 8 | 9 | 10 | 11 | 12 |
| 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 |
| 20 | 21 | 22 | 23 | 24 | 25 | 26 |
| 27 | 28 | 29 | 30 | 31 | ||
