Yra sakoma, kad Rusijos protu nesuvoksi. Tai pabandė padaryti JAV ir pasaulyje pripažintas savaitraštis Forbes. Jis paskelbė vienuolika galimų didžiausių  pavojų, kurie 2012 metais gali stipriai paveikti  Rusijos ekonominę bei socialinę raidą.

Forbes kuria tokius galimus variantus:

1. Rublio devalvacija, kurią gali sukelti didėjantis kapitalo pasitraukimas iš Rusijos ir mažėjantys jos aukso bei valiutiniai rezervai;
2. Mokesčių fiziniams asmenims didinimas, ką daryti verčia biudžeto ir pensijų fondo problemos. Toks mokesčių didinimas pavojingai padidintų skurstančiųjų skaičių;
3. Technogeninės katastrofos  dėl susidėvėjusių didžiųjų energetikos, pramonės ir kitų ūkio strateginių objektų. Padarinių likvidavimas privestų prie gamybos apimčių ir BVP sumažėjimo;
4. Euro problemos. Jeigu euras žlugtų arba  patirtų katastrofišką nuosmukį, tai sukeltų pasaulinę ekonominę krizę, kuri stipriai paliestų Rusiją;
5. Kinijos ekonominės plėtros lėtėjimas, darantis neigiamą įtaką pasaulio ir Rusijos ekonomikai;
6. Naftos kainų dėl pasaulinės ekonomikos recesijos smukimas  iki 60 dolerių už barelį. Tai  Rusijai  būtų ne tik ekonominė, bet ir politinė problema;
7. Nacionalizmo banga, kuri gali kilti dėl didėjančio imigrantų skaičiaus. Nacionalistų konfliktai su imigrantais gali virsti  sunkiai įveikiama betvarke šalyje;
8. Naftos kainų kilimas iki 200 ir daugiau dolerių už   barelį.Tai atsitiktų, jeigu NATO ir JAV sukeltų karą su vienu stambiausių naftos tiekėjų pasaulinei rinkai. Tuomet Rusija dustų nuo dolerių pertekliaus ir  nuvertėjimo;
9. Karas Kaukaze. Jis gali kilti dėl aštrėjančių ir kol kas neišsprendžiamų Šiaurės Kaukazo problemų;
10. Dolerio smukimas. Jis gali prasidėti dėl JAV didžiulio prasiskolinimo;
11. Internetinių kompanijų bei technologijų (DOTCOM)  krizė, kurios pavojus bręsta dėl mažėjančio susidomėjimo investuoti į šią sritį. Ši krizė stipriai sulėtintų dabartinės ekonomikos progresą visur, taip pat ir Rusijoje.

Štai tokios Forbes pranašystės.  Tai viena iš mitų atmainų, kurių  „mokslinių“  ir „pseudo mokslinių“ labai daug prikurta ir nuolat kuriama apie Rusiją.  Informacinių karų ir mitų tyrinėtojas Nerijus Maliukevičius, perskaitęs šias prognozes, turbūt nenustebtų, nes jos patvirtintų  požiūrį, kad bet koks mitas nėra vien iš piršto laužtas dalykas. Už kiekvieno stovi suinteresuotos jėgos, tam tikri reiškiniai, kurie dažniausiai ir sukuria terpę vairiausioms prognozėms.

O dabar pažiūrėkime, kaip tas prognozes Forbes redakcijai pasiūlius įvertino  patys rusų analitikai. Vertinimai  yra įdomūs ne tik Rusijos, bet ir ES atžvilgiu.  

Štai Rusijos ekonominės mokyklos rektorius Sergejus Guryjevas  patvirtina, kad kapitalo pasitraukimas iš Rusijos tikrai  didėja ir reikalauja neatidėliotinų valdžios sprendimų. Tuo tarpu jo oponentas Analitinio centro  Dashevsky & Partners generalinis direktorius Stivenas Daševskij mano, kad numatomas 2012 m. 70 milijardų dolerių kapitalo pasitraukimas iš Rusijos visiškai nebaisus, nes tuo pat metu įplauks iš užsienio apie 300 milijardų dolerių.

Gaidaro instituto Biudžeto laboratorijos vedėjas Vladimiras Nazarovas pripažįsta, kad yra nelengvų biudžeto ir socialinio  fondo problemų, kurios privers valdžią, jeigu ji nenori mažinti šios srities finansavimo, didinti mokesčius. Jis siūlo sekti Vokietijos pavyzdžiu, kuri didina PVM ir  mokesčius naftos sektoriui. Tuo tarpu  ekonomikos ekspertas Jevsiejus Gurvičius  galvoja, kad vyriausybė sugebės išvengti mokesčių didinimo viduriniajai klasei, bet būtinai didins juos turtingiesiems ir net įves  mokesčius prabangai. Socialinės politikos instituto vadovė Natalija Zubarevič visiškai pritaria technogeninių katastrofų pavojaus prognozėms, nes negalima be galo ilgai eksploatuoti senus objektus ir nestatyti naujų. Susidėvėjusių pastatų griūtys,  elektros ir komunalinių tinklų avarijos,  Černobylio ir Sajano –Šušensko elektrinių katastrofos, – pirmieji tokio pavojaus signalai. Aukštosios ekonominės mokyklos Pasaulinės ekonomikos katedros vedėjas Leonidas Grigorjevas ramina N. Zubarevič,  pabrėždamas, kad panašaus pobūdžio katastrofos yra momentinio pobūdžio, negalimos iš karto daugelyje objektų ir todėl neturėtų sukelti  krizes šalies mastu. Daug daugiau pavojų jis mato darbo santykių ir darbo etikos degradacijoje bei   korupcijoje.

Įdomus rusų požiūris į euro likimą. Žinomas ekonomikos apžvalgininkas Borisas Grozovskis pranašauja euro zonos irimą jau 2012 metais, nes, anot jo, vien Graikiją gelbėti neužteks. Eilėje stovi Italija,  Ispanija, Portugalija. Sustabdyti kriziškų valstybių defoltus ir bankrotus galėtų tik pinigų mašinos įjungimas. Bet tai labai pakirstų pasitikėjimą euru, todėl, analitiko manymu, teks atskirti  nuo  euro zonos 3-4 silpniausias valstybes. Jeigu skyrybos pavėluos, investitorių  pasitikėjimas sumažės daugeliu ES valstybių, o  kylanti panika  euro zoną suskaldys  į Beniliukso, Šiaurės Europos ir Rytų Europos zonas. Į naująjį ES branduolį  bus priimamos tik „sveikos valstybės“. Kompanijos „Troiki dialog“ ekonomistas Antonas Stručevskis mano, kad tokios euro žlugimo pranašystės perdėtos. Didžiausią pavojų kelia tik Graikijos nemokumas. Kraštutiniu atveju ją bus galima pašalinti iš euro zonos arba įjungti pinigų spausdinimo mašiną. Pinigų spausdinimas didintų infliaciją ir mažintų euro kursą, bet dėl to tragedijos nebūtų. Jo manymu, euro zonos suirimas tiek pat mažai tikėtinas, kaip ir JAV ekonomikos defoltas.

Rusijos „Alfa-banko“ vyriausioji ekonomistė Natalija Orlova pastebi  Kinijos ekonomikos perkaitimo požymių. Tačiau Aukštosios ekonominės mokyklos makroekonominių tyrimų direktorius Sergejus Aleksašenko pastebi, kad per 15 paskutiniųjų metų Kinija pergyveno ne vieną sulėtėjimo ir pagreitėjimo ciklą ir išmoko su jais susidoroti. Kinijos ekonominį procesą lemia  užsienio ir vidaus rinkų padėtis.  Jų santykiavimas  reguliuojamas ir  todėl viena kitą kompensuoja. S. Aleksašenko manymu, net sunku įsivaizduoti, kaip galėtų šioje šalyje kilti recesija.

Stambiausio Britanijos banko  HSBC ekonomistas Rusijai ir NVS šalims Aleksandras Morozovas mano, kad pesimistinis naftos kainų kritimo iki 60 dolerių už barelį scenarijus visiškai realus dėl  ekonomikos krizės galimo išplitimo ne tik euro zonoje. Tuo tarpu  Energetinio centro „Sokolov“ direktorius Grigorijus Vygonas ramina rusus, esą antrai krizės bangai pradėta ruoštis iš anksto ir todėl pavojaus, kad naftos kaina nuo 110 dolerių už barelį smuktų beveik dvigubai, nebus. Juk dėl to neužtenka vien paklausos sumažėjimo Europoje. Reikia, kad  vienu metu įvyktų net keletas stambių pasaulinės ekonomikos sukrėtimų – euro zonos krachas, dolerio kurso staigus augimas,  ženklus besivystančių šalių ekonomikos sulėtėjimas, didelis nuosmukis energetikai imliose gamybos šakose ir t.t. Kol kas to  nėra. 

Įdomūs samprotavimai dėl nacionalinių konfliktų pavojaus. Nepriklausomo socialinės politikos instituto direktorė Tatjana Malejeva  tai laiko realiu pavojumi. Rusai blogai vertina „svetimuosius“. Be to, už vidaus migracijos ir užsienio imigracijos slypi pavojingi socialinės nelygybės ir  tautinės įtampos  požymiai. Tuo tarpu Rusijos Mokslų akademijos Geografijos instituto mokslo darbuotoja Olga Vendinina mano, kad iš Vidurinės Azijos, Kaukazo ir kitų autonominių regionų  jau migravo į Centrą  visi kas norėjo. Didelių migrantų išteklių iš šių regionų jau nėra. Jų didėjimo galimybės iš kitų buvusių TSRS bei kaimyninių valstybių gali atsirasti  tik realizuojant Maskvos miesto plėtros planą ir statybas Sočyje. Jeigu  bus atidžiai atsižvelgiama į „svetimųj“ žmonių padėtį, pavojaus tautiniams konfliktams bus nedaug.

Gyvą diskusiją sukėlė ir mitas apie staigų naftos kainų kilimą . „Deutsche bank“ vyresnysis energetikos problemų analitikas Adamas Ciminski teigia, kad net karo su Iranu atveju  pasaulinė rinka gali netekti tik apie 18 proc. pasaulinio naftos vartojimo. Tuomet nafta, Tarptautinei energetinei agentūrai išmetus į rinką savo rezervus,  pabrangtų ne daugiau kaip iki 125 dolerių už barelį, kitu atveju – iki 160 dolerių. Pabrangusi  iki 160 dolerių už barelį nafta sumažintų pasaulinio BVP augimą,  panašiai  kaip 2008-2009 m. krizės metu. Bet ne daugiau. Rusijai tai būtų blogas ženklas, nes  po staigaus kainų kilimo beveik visuomet prasideda ir jų staigus kritimas.

JAV energetinių  išteklių bei problemų tyrimo centro IHS CERA direktorius  Vitalijus Jermakovas atkreipia dėmesį į neoptimistišką JAV ekonomikos padėtį, ES valstybių skolas  ir karinių kampanijų Afganistane bei Irake rezultatus. Tai, jo manymu, turėtų prablaivinti politikus ir todėl iki atviro karo su Iranu neturėtų būti prieita. Net jei įvykiai klostytųsi pagal blogiausią scenarijų, galima tikėtis, kad karinis konfliktas nebus ilgalaikis. Naftos rezervų panaudojimas ir netradicinių energetinių resursų įvedimas apyvarton didins spaudimą naftos kainoms, jų augimas taip pat gali būti tik trumpalaikis. Rusija jau išmoko tokį kilimą panaudoti  įvairiems valstybinių rezervų fondams, kurie sulaiko nuo staigaus infliacijos didėjimo. Todėl ir  valiutos perteklius čia nebus pražūtingas.

Skirtingas požiūris yra ir į galimą katastrofišką dolerio nuvertėjimą  Kompanijos „Uralsib Kepital“ vyresnysis analitikas Antonas Tabachas mano, kad toks scenarijus galimas, jeigu JAV vyriausybei tektų dar kartą gelbėti bankus. JAV skolos ir BVP santykis labai aukštas. Kai kurios valstijos labai sunkiai susidoroja su savo skolomis. Jeigu situacijai aštrėjant  vėl prasidės bankų gelbėjimas,  bus prarastas dešimtmetis, kaip Japonijoje 2007 metais. Be to bankų gelbėjimas – tai šokas visai didžiausiai pasaulyje  ekonomikai. Gali prasidėti grandininė reakcija – žaliavų kainų kritimas ir kreditinių išteklių sunykimas. O tai pakirstų dolerio reikšmę. Su tokia nuomone nesutinka kompanijos   UFG Wealth Management veikėja Oksana Kučura. Ji  įrodinėja, kad nuo defolto JAV apsaugo dolerio, kaip pasaulinės rezervų valiutos, statusas, užtikrindamas  paklausą JAV obligacijoms. Kritišku momentu  JAV gali padidinti mokesčius arba paprasčiausiai padidinti pinigų, reikalingų skoloms aptarnauti, spausdinimą ir išvengti katastrofinių padarinių savo ekonomikai.

Forbes redakcija, apibendrindama įvairias nuomones apie Rusijai gresiančius pavojus, iškelia dar vieną – Rusijos visuomeninio susitarimo, t.y. pilietinės  santarvės, žlugimo galimybes.  Šis pavojus egzistavo visuomet, bet ypač padidėjo po gruodžio 4 d. Dūmos rinkimų, kai   išryškėjo Rusijos „kapitalizmo vaikų“ vaidmuo. Jie dažniausiai apolitiški, bet atsakingi ir agresyvūs, nes jaučia, kad jais ir jų artimaisiais niekas kitas tik jie patys gali pasirūpinti. Iš čia ir aktyvumas stebint rinkimus, ir spaudimas valdžiai po rinkimų, siekiant keisti „visuomeninį susitarimą“ naujųjų naudai. Atkreiptinas dėmesys į politikos naujoko milijardieriaus M. Prochorovo elektoratą prezidento rinkimuose. Jis didžiuosiuose miestuose ženkliai susilpnino  ir V. Putino vienybininkų, ir G. Ziuganovo komunistų, ir V. Žirinovskio  liberaldemokratų  pozicijas. Tai skatina „kapitalizmo vaikus“ susivienyti naujo tipo dešiniųjų partijoje, apie kurios ambicijas  kol kas galima tik spėlioti.

Rusijos politikos apžvalgininkai pripažįsta, kad už V. Putiną aktyviausiai balsavo ne vien turtingieji, gerai gyvenantys ir privilegijuoti valdininkai, bet ir liberalų valdymo laikų suirutės nepamirštantys mokytojai, mokslininkai, medikai, kariškiai ir pensininkai. Jie  V. Putino laikais pajuto, kokia svarbi yra stipri valdžia, kuri  pradėjo  reguliariai mokėti  atlyginimus ir pensijas, suteikė jų  didinimo viltis. Gyvenantiems iš biudžeto tai labai svarbu.

„Teisingosios Rusijos“ (socialdemokratų) lyderis S. Mironovas, savo nesėkmę rinkimuose ir V. Putino laimėjimą aiškino dar ir tuo, kad V. Putinas, nors būdamas kapitalistų klasės atstovas, vis tik į savo programą įtraukė nemažai   socialinės orientacijos nuostatų ir tuo  savo pusėn patraukė žymią dalį nuosaikių kairiųjų. V. Putinas dar kartą įrodė, kad kritinėse situacijose sugeba vienyti  ir socializmo nostalgija sergančius, ir  socialine kapitalizmo orientacija tikinčius žmones, ir vien liberalizmą pripažįstančius  „kapitalizmo vaikus“. Kaip ilgai jis išlaikys šio prieštaringo  „visuomeninio susitarimo“  būseną sunku pasakyti. Rusiją kurį laiką tikrai  purtys opozicijos mitingai ir protestuojančiųjų demonstracijos. Bet tai gal netaps savaitraščio Forbes pranašaujamų pavojų katalizatoriumi. 

Kodėl nepaisant masinių antiputiniškų demonstracijų V. Putinas vis tik ryškiai laimėjo rinkimus? „Amerikos balso“ Maskvos biuro vadovas Džeimsas Brukas nurodo, kad antiputiniškas sąjūdis – tai sočiųjų, gerai aprengtųjų ir gerai informuotųjų revoliucija. Triukšmas  didelis, bet  permainos, įvykusios per V. Putino valdymo laikus, po nepamirštamo bevaldiškumo ir liberalų sukelto chaoso, lėmė piliečių pasirinkimą. Tačiau  tai nežada amžinos ramybės.  Aktyvėjanti  Rusijos visuomenė ir ekonominės problemos   sukurs aplinkybes dar ne vienam mitui apie šią didžiąją valstybę . Juk yra ir tokių analitikų, kaip Zbignevas  Bzežinskis, kurie pranašauja, kad po TSRS žlugimo turi ateiti eilė ir daugiatautei Rusijai.

Europos, taip pat ir Lietuvos, visuomenėje vyrauja du   požiūriai į politiką Rusijos atžvilgiu. Vieni mano, kad jos demokratizavimo ir kitas problemas gali išspręsti aktyvėjanti liberalų opozicija ir todėl užsienio  politikoje reikia kritikuoti V. Putiną, remti  liberalus ir  į juos orientuotis, o kiti – kad reikia bendrauti su oficialiąja valdžia, daryti jai įtaką taikiai, skatinti „visuomeninį susitarimą“, plėsti ekonominius ir kultūrinius santykius . Tai svarbu ir todėl, kad    piliečių pabudimas nebūtinai reiškia judėjimą vien liberaliosios demokratijos kryptimi.  „Arabų pavasaris“ parodė, kur nuveda iliuzijomis grindžiama demokratizacija. Žinoma, silpnėjant piliečių ir valdžios santarvei  atsiranda galimybė  ir  Rusiją padaryti maištingųjų   revoliucijų regionu. O kam toks posūkis būtų naudingas? Tai jau kitas klausimas, į kurį atsakymo  neduoda nei Forbes redakcija, nei jos analitikai.

Žurnalas GAIRĖS Nr.3, 2012 kovas

Aleksandras Lukašenka kovo pradžioje, reaguodamas į Baltarusijos santykių su ES  paaštėjimą, neformalioje spaudos konferencijoje sporto šventės „Minskaja lyžnia“ metu, komentuodamas ES planus bausti Baltarusiją už diktatūrišką santvarką, labai griežtai, net įžeidžiančiai prabilo apie Lenkijos bei Vokietijos užsienio reikalų ministrus Rodoslavą Sikorskį bei Gida Vestervelle. Pirmajam kliuvo už nesibaigiančias Lenkijos pastangas kištis į Baltarusijos vidaus reikalus, ją skaldyti neva siekiant žemes iki Minsko prijungti prie Lenkijos, o likusią dalį prie Rusijos, o antrajam buvo priminta, kad jis „neva ružavas, neva žydras“, užmirštantis Antrąjį pasaulinį karą ir vokiečių okupacijos metais padarytus nuostolius dėl tikrai baisios „rudojo maro diktatūros“.

Atsakydamas į ES sprendimą išplėsti „nepageidaujamų Baltarusijos valstybės veikėjų sąrašą“, Lukašenka nediplomatiškais žodžiais išreiškė savo pasipiktinimą ir priėmė adekvačius sprendimus. Į Baltarusiją neįleidžiamas būrys ES politikų, taip pat iš Baltarusijos į užsienį neišleidžiami opozicijos veikėjai bei antilukašenkiškai nusiteikę žurnalistai. Politinė ir ekonominė orientacija ryžtingiau sukama Rytų kryptimi.

Toks santykių su Vakarais paaštrėjimas sukėlė komentarų audrą ne tik apie Baltarusijos santykių su ES perspektyvas, bet ir apie santykių su Rusija perspektyvas. Nemažai užsienio ir vietinių opozicinių politikos apžvalgininkų įspėja Lukašenką, kad dabar ne laikas žaisti ugnimi, nes Rusijoje ilgam įsitvirtino Vladimiras Putinas, kuris žinomas kaip politikas, siekiantis „integruoti“ Baltarusiją į Rusiją, paliekant jai tik minimalią galimybę vadintis nepriklausoma respublika. Tautiškai nusiteikusi opozicija suskubo pareikšti, kad Baltarusijai, sudeginus tiltus į Vakarus, nieko kito nebeliks kaip paklusti šiems Putino siekiams.Tai argumentuojama ne tik politikos hipotezėmis, bet pirmiausiai ekonominės krizės sunkumais, kuriuose įklimpo ir Baltarusija. Jos ekonomika, nors labai integruota ne į Vakarus, bet į Rusiją, taip pat patyrė didžiulius nuostolius. Silpnėjant Rusijos ir kitų šalių rinkoms, su kuriomis Baltarusija palaiko gana intensyvius prekybos ryšius, šalyje susitraukė prekių gamyba. Sumažėjo gyventojų pajamos. Nuosekliai didintus atlyginimus ir socialines išmokas teko mažinti. Gelbėtis nuo krizės bandyta devalvuojant nacionalinę valiutą. Dėl to, kaip pastebi užsienio spauda, realusis  darbo užmokestis 2012-aisiais, palyginti su 2010 metais, sumažėjo nuo 500 dolerių iki maždaug 200 dolerių. Nors kol kas kantrūs baltarusiai dar trukšmingų protesto akcijų nerengia, bet, jeigu padėtis blogės, prognozuoti stabilumą valstybėje bus rizikinga. Spręsti ekonomines problemas devalvuojant nacionalinę valiutą darosi pavojinga ir todėl neatsitiktinai net Valstybės tarybos (senato) pirmininkas akademikas Anatolijus Rubinovas viešai prabilo apie perėjimo prie Rusijos rublio naudą.

Lukašenka vaizduoja save tikru Baltarusijos nacionalinės valstybės ir jos nepriklausomybės saugotoju bei gynėju ne tik nuo Vakarų, bet ir nuo Rusijos. Jis iki šiol  atsisakydavo siūlymų pereiti prie rusiško rublio, motyvuodamas dar nepakankama ūkine ir socialine integracija, neaiškia Rusijos-Baltarusijos sąjungos politine schema. Todėl A. Rubinovo pareiškimą įvertino kaip asmeninį akademiko požiūrį į šią problemą. Tačiau opozicija tuo netiki ir pradėjo įrodinėti, kad tai pirmas žingsnis valdžios propagandinėje kampanijoje, kuri sieks paveikti visuomenę šiame lemtingame žingsnyje integruojantis į Rusiją ir prarandant nepriklasusomybę.

Kodėl Baltarusijos integracija į Rusiją tampa rimta politine orientacija šios šalies valdžios viršūnėse?

Pirmiausiai todėl, jog valdantieji pajuto, kad žaisti su Vakarais pavojinga. Priėmus jų reikalavimus, užtikrinti politinį stabilumą valstybėje nebus įmanoma, šaliai teks pergyventi, kaip dabar gasdinama, „spalvotosios revoliucijos laikotarpį“. O jame, be abejonės, išsaugoti savo padėtį valdžioje esantiems bus neįmanoma. Lukašenkai ir jo artimiausiai aplinkai grėstų net teisminis persekiojimas.

Antra – nesuinteresuotas tokiomis permainomis ir Baltarusijos ūkinis elitas, o taip pat įmonių dirbantieji. Kaimyninių valstybių – Lietuvos, Lenkijos ir Latvijos patirtis rodo, kad atsivėrus Vakarams, atlaikyti jų konkurenciją nepavyktų. Dauguma įmonių bankrotuotų, šimtai tūkstančių darbininkų liktų be darbo ir turėtų duonos ieškoti svetimose šalyse. Didelė suirutė kiltų ir kaime, kuris Lukašenkos valdymo laikais žengė didelį žingsnį pirmyn modernizacijos, darbo našumo didinimo ir socialinių problemų sprendimo kryptimi. 

Tuo tarpu integracija su Rusija – jau šiek tiek išbandytas dalykas. Jis realiai egzistuoja, nežiūrint į aukščiausiųjų vadovų ginčus ir net nesutarimus kai kuriais ūkio ir politikos klausimais. Žinoma, Putinas nepatogus Lukašenkai partneris. Abu ambicingi ir vienvaldžiai. Bet Putinas, nori to ar ne, bus valdžioje mažiausiai 6, o gal net du kartus po šešis metus. Vadinasi, prisitaikius prie jo, galima būtų ramiai gyventi net 12 metų. Be abejo „ramiai“ – gan  sąlygiškai, priklausomai nuo to, kokia ramybė ir koks stabilumas bus pačioje Rusijoje. Vistik, integruojantis Rytų kryptimi nebus reikalaujama stipriai keisti Baltarusijos politinės sistemos, nes ji labai panaši į Rusijos. Rusija iš Baltarusijos reikalaus pirmiausia besąlyginės ekonominės integracijos, rusiško rublio įvedimo, Rusijos ekonominių įstatymų bei taisyklių pripažinimo, teisių laisvai veikti Baltarusijos rinkoje Rusijos įmonėms ir t.t. Žodžiu, bus stiprinama bendra ekoniminė erdvė, jau ir taip tam tikru laipsniu egzistuojanti, tik dar vis žymima nacionalinės atributikos ženklais.

Susivienyjimas su Rusija praktiškai panaikintų Baltarusijos užsienio politikos savarankiškumą ir visa jos našta, o taip pat šalies gynyba, tekų „didžiajam broliui“. Bet tai Lukašenkai būtų naudinga. Už diktatoriškumą Rusijoje ir Baltarusijoje tarptautinės visuomenės akyse tuomet atsakytų Putinas, o už vidaus tvarką savo respublikoje – Lukašenka. Kaip Piotro  Mašerovo laikais. Turint omenyje, kad Mašerovo kultas dar gyvas, nepamirštama, kad  būdamas TSKP Politbiuro nariu jis daug gero, tiesa, Maskvos sąskaita, padarė Baltarusijai, liaudis Lukašenką Mašerovo politikos tęsėju pripažintų gana greit ir tai tikriausiais užtikrinų jam respublikos vadovo postą iki gyvos galvos. 

Tačiau galimas Baltarusijos įsijungimas į Rusiją vistik kelia tam tikrą rūpestį Putinui. Pirmiausia aktyvi, plačius ryšius su užsieniu turinti šios šalies opozicija, kuri be abejonės didintų neramumus sąjunginėje valstybėje. Lukašenkai tektų įrodyti, kad jis su šia problema susidoros pats ir neperkels jos ant „vyresniojo brolio“ pečių.  

Galima priskaičiuoti dar daugiau ekonominių bei humanitarinių argumentų už integraciją į Rusiją, kurią skatina priešiška Lukašenkai ES politika. Gal būt vertėtų priminti   kaimyninių šalių ekonominius interesus. Manau, kad dauguma Ukrainos, Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos pramonininkų bei žemės ūkio darbuotojų sveikintų šių dviejų valstybių susivienijimą, nes tuomet ekonominiai santykiai būtų stabilesni, galimybės verslo ryšių plėtrai didesnės. Bet  Lietuvą valdantys politikai ne be priežasčių bijo, kad pastūmėjus Baltarusiją į Rusijos glėbį, prie Lietuvos sienų iš Rytų pusės priartėtų daug galingesnė ir politiškai nepalanki “buvusių okupantų“ valstybė. Todėl jie ne vien dėl pragmatiškų nacionalinio verslo interesų nepalaiko Vakarų Europos radikalų sluoksniuose kylančių sumanymų ekonomiškai bausti Baltarusiją ir taip ją stumti tolyn nuo ES Rusijos link.

Internetinis “laikrastisopozicija.lt” 2012.03.20 

Triukšmas, kurį po Dūmos rinkimų Rusijoje sukėlė opoziciškai nusiteikusios partijos, visuomeninės organizacijos ir žiniasklaida, paliko pėdsakus šios šalies  gyvenime. Labai sustiprėjo antipatijos „Vieningajai Rusijai“ ir jos vadovui Vladimirui Putinui, pradėjo pavojingai slinkti žemyn šio „Rusijos vienytojo“ reitingai. Teko skubiai priimti sprendimus dėl būsimų rinkimų stebėtojų galių sustiprinimo, nustot demontruoti „dvejeto“ draugystę ir kalbėti apie postų dalybas. Valdžia nepajėgė sulaikyti protestų ir buvo priversta suteikti galimybę visuomenei masinėse demonstracijose remti vieną ar kitą kandidatą į prezidentus bei griežtai kritikuoti konkurentus. 

Visi kandidatai į prezidentus ir jų rėmėjai aštriausias strėles paleido į Putiną.

Rinkimų kampanijos pradžioje neabejojęs savo pergale jau pirmajame ture Putinas prabilo ir apie galimą antrąjį turą. Dingo išdidumas ir Putino šalininkų gretose. Jie taip pat pradėjo rengti net triukšmingesnius už opozicijos mitingus. Ypatingai jiems sekasi provincijoje, sričių bei kraštų centruose, kur valdžios administraciniai resursai dar neišnaudoti.

Ir vistik tenka pripažinti, kad Rusija suskilo į Putino šalininkus ir jo priešininkus, atitinkamai į „raudonuosius“ ir „baltuosius“.

Šio skilimo esmę geriausiai atskleidžia Putino konkurentų programos, todėl remdamasis jų internetiniais portalais konspektiškai bandysiu parodyti, ką jos siūlo rinkėjams.

Pirmuoju kandidatu, turinčiu daugiausiai galimybių laimėti, vistik iki šiol laikomas Vladimiras Putinas. Jis savo programą išdėstė straipsniuose, paskelbtuose įtakingiausiuose laikraščiuose ir savo asmeniniame internetiniame portale. Juose nestokojama Rusijos bėdų kritikos ir dabartinio kurso apologetikos ir ateities uždavinių. Putinas elgiasi panašiai kaip Prancūzijos prezidentas Nikolia Sarkozi, įrodinėdamas, kad krizės ir sukumų akivaizdoje nedera blaškytis, reikia branginti stabilumą valstybėje ir tęsti pradėtus darbus kapitalistinės sistemos rėmuose, siekiant gerovės su socialumo atspalviais. Putino priešrinkiminės agitacijos veiksmingiausiu dalyku yra priminimai, kas dėjosi Rusijoje, kai valdžioje vyravo liberalai. Todėl jis skatina vertinti tvirtą valdžią ir kviečia balsuoti už save, įrodžiusį galimybę vienyti Rusiją.

Pagal visuomenės apklausas pirmasis po Putino yra komunistų kandidatas Genadijus Ziuganovas. Jo programos esmę sudaro kapitalizmo kritika ne tik Rusijoje, bet ir kitose šalyse. Šiuo požiūriu jis solidarizuojasi su šių metų sausio mėnesį Brazilijoje įvykusiu pasauliniu antikapitalistų, socialinių sąjūdžių atstovų, suvažiavimu, kur tūkstančiai delegatų iš įvairių šalių triukšmingai prabilo apie kapitalistinės ekonomikos nesąžiningumą ir nepatikimumą. Ziuganovas įrodinėja, jog dar nevėlu, kad dar galima išgelbėti Rusiją nuo oligarchų, nuo krizių bei tarptautinio kapitalo vergovės ir sukurti komunizmo idealais grindžiamą santvarką. Jis akcentuoja socialinės bei turtinės nelygybės problemas, pavojų, kylantį dėl gimstamumo mažėjimo ir rusų emigracijos, ekonomikos nepatikimumą, kai ji grindžiama resursų eksportu. Savo agitacinėse kalbose Ziuganovas žadina rusų ambicijas, kritikuodamas Putiną už Rusijos karinės galios praradimą ir įspėja apie moralinę degradaciją, plintančią iš kapitalistinio gyvenimo būdo, kurį neva toleruoja Putinas ir kiti kandidatai į prezidentus. Siūlo šalies problemas spręsti nacionalizuojant oligarchų turtus, atstatant valstybinį sektorių pramonėje, sugrąžinant bent dalinį ūkinio bei socialinio vystymo planavimą, žada saugoti ir plėtoti sovietiniais laikais sukauptą teigiamą patyrimą sveikatos apsaugos, švietimo, mokslo ir kultūros srityje. 

Revoliucingiausia ir išsamiausia yra Vladimiro Žirinovskio programa. Jos pirmuoju ir svarbiausiu skyriumi yra vadinamasis „Rusų klausimas“. Žadama Konstitucijoje įteisinti rusams jų, kaip valstybę sudarančios tautos, statusą, sugrąžinti Rusijai visas žemes, kurias ji prarado dėl pragaištingo „Belovežo suokalbio“, griežtai reglamantuoti imigraciją, Šiaurės Kaukaze įvesti tiesioginį prazidento valdymą ir apskritai visas nacionalines autonomijas perkrikštyti į atitinkamus Rusijos gubernijų, sričių bei rajonų pavadinimus, nenurodant kokios tautos ten gyvena. Rusija pagal Žirinovskį turi tapti unitarine valstybe su administraciniu suskirstymu tik gubernijomis. Utopiška, bet patraukli kita Žirinovskio programos ekonominė dalis. Ji pavadinta „Ekonomika liaudžiai, bet ne oligarchams“. Skolų nurašymas prasiskolinusiems už komunalines paslaugas piliečiams, smulkiems ir vidutiniams verslininkams, lengvatos jaunimui ir pensininkams, valstybės turtų išgrobstymo faktų ištyrimas, ofšorų panaikinimas, kapitalo išvežimo į užsienį uždraudimas ir išvežtojo sugrąžinimas, korupcionierių baudimas net mirties bausme ir t.t  Svarbią vietą programoje užima pažadai pajungti valstybės tarnybai žiniasklaidą, kitas visuomenės auklėjimo priemonės. Visų šio kandidato programos punktų išvardinti viename straipsnyje neįmanoma. Bet manau iš to, į ką atkreipiau dėmesį, galima susidaryti vaizdą, kokia radikali jo programa, kritikuojanti ir komunistus, ir kapitalistus.

Ramiausia ir nuosaikiausia yra socialdemokrato Sergejaus Mironovo programa. Jis taip pat krtikuoja Putiną už Rusijos skandinimą kapitalizmo liūne, žada reformas, kurios vestų šalį prie socializmo su „žmogiškuoju veidu“, mažintų atskirtį tarp turtingųjų ir skurstančiųjų. Jo programos esmė – daugiau valstybinio ekonomikos  reguliavimo, daugiau patikimesnių socialinių garantijų neturtingiesiems ir darbo žmonėms, didesni mokesčiai kapitalui ir mažesni darbui. Kadangi programa labai nuosaiki ir pats Mironovas netriukšmingas politikas, jis visuomenės dėmesio kol kas nesugeba pritraukti. Kai kurie politikos apžvalgininkai jį vadina Ziuganovo švelniuoju šešėliu. Be to jį skandina ir buvusi tarnyba aukščiausiose valdžios postuose, kur ne kažin ką nuveikė, o kai kurių kritikų manymu tik dangstė valdžią nuo visuomenės kritikos. Mironovui, kad sutelktų bent šiokį tokį dėmesį į save, nepakanka reiškiamo pasibaisėjimo liberalų politika Jelcino-Gaidaro laikais, dūsavimų dėl socialinio teisingumo stokos dabartinėje Rusijoje ir socialdemokratinių pažadų. Neatsitiktinai šio kandidato kritikai pripažįsta, kad jis per silpnas ir todėl neturi perspektyvos artėjančiuose rinkimuose.

Politine sensacija Rusijoje tapo oligarcho, milijardieriaus Michailo Prochorovo išsikėlimas kandidatu į prezidentus. Jis save vadina nepartiniu kandidatu ir siūlo Rusijai civilizuoto kapitalizmo kelią. Putino politiką jis kritikuoja už autoritarizmą, biurokratiškumą, pažiūrų bei ūkinės veiklos laisvių slopinimą ir žada, būdamas prezidentu, iš esmės keisti dabartinį politinį bei ekonominį kursą, decentralizuoti šalies valdymą kuo daugiau funkcijų perduodant gubernijoms. Kadangi tikruosius Rusijos liberalus Putino „Vieningoji Rusija“ mirtinai sutriuškino, jie bando atsigauti po Prochorovo vėliava. Naudojasi net Baltijos šalių revoliuciniu patyrimu. Štai vasario 26 d. planuoja gyvu „baltųjų protestuotojų“ žiedu apsupti Masvos centrą, simboliškai nepraleisdami į Kremlių Putino. M. Prochorovo programa grindžiama liberalizmo idėjomis ir verslo laisvėmis. Neatsitiktinai jis žada pirmuoju savo dekretu paskelbti finansinę amnestiją, kurios rėmuose piliečiai galėtų legalizuoti savo turtus, sumokėdami 13 procentų jų vertės mokestį, o taip pat inicijuoti įstatymo priėmimą Dūmoje, kuriuo būtų iš kalėjimų paleidžiami ekonominiai nusikaltėliai, atlikę bent trečdalį teismų skirtos bausmės. Plati šio kandidato programa, parašyta labiau atsižvelgiant į Vakarų kapitalizmo patyrimą nei į Rusijos tikrovę bei jos specifiką. Ji, žinoma, domina intelektualiąją visuomenės dalį ir Rusijos kapitalistus, bet kol kas netampa piliečių daugumos idealu. Piliečius stipriai atbaido nekoks Rusijos oligarchų elgesio bei gyvenimo būdo pavyzdys ir 20 metų nepriklausomos Rusijos Federacijos istorija.

Pagal vasario 17 d. apkausų duomenis, dabar, prasidėjus rinkimų kampanijos baigiamajam etapui (rinkimai kovo 4 d.), už Putiną balsuotų apie 54,7 procento, už Ziuganovą – apie 20,2 procento, už Žirinovskį – 10,1 procento, už Mironovą – 8,1, už Prochorovą – 4,5 procento apklaustųjų. Į klausimą, kodėl nežiūrint į masines antiputininkiškas demonstarcijas jo reitingai lieka gan aukšti, ko gero teisingiausiai atsakė „Amerikos balso“ Maskvos biuro vadovas Džeimsas Brukas, nurodydamas, kad antiputininkiškas sąjūdis – tai sočiųjų, gerai aprengtųjų ir gerai informuotųjų revoliucija. Triukšmas keliamas didelis, bet didžiulės permainos, įvykusios per Putino valdymo laikus po nepamirštamo liberalų sukelto chaoso sulaiko piliečius nuo panašių nelaimių pasikartojimo. 

Bet vistik reikia turėti mintyje, kad Rusijoje piliečių nuotaikos ir vadovų reitingai  labai nestabilūs ir tikrųjų balsavimo rezultatų nesugeba atspėti net geriausi Košpirovskio mokiniai. Tačiau Putino pergale neabejoja net didžiausi jo priešai ir todėl jau planuoja masines protesto akcijas Maskvoje, kai bus paskelbti rinkimų rezultatai. Neatsitiktinai Rusijos žiniasklaidoje vis daugiau dėmesio skiriama ne klausimui, kokie bus balsavimo rezultatai, bet klausimui, kas bus po rinkimų. Net Michailas Gorbačiovas įsijungė į šią diskusiją ir pranašauja Putinui sunkų gyvenimą, nes pasikeitusios piliečių nuotaikos vers būsimąjį prezidentą vykdyti nepopuliarias, bet  būtinas refomas. Yra ir dar stipresnių prognozių, pagal kurias „baltieji“ bandys Ukrainos „oranžinių“ pavyzdžiu destabilizuoti padėtį Maskvoje bei Peterburge ir įvykdyti dešiniųjų perversmą bent aukščiausiuose valdininkijos sluoksniuose. Neatmetama ir kairiosios bangos kilimo pavojus, nes Putino vyriausybei bus labai sunku vykdyti socialinius įsipareigojimus. Turint mintyje, jog dabartinė Dūma gana marga, ja besąlygiškai remtis nebus galima, teks ieškoti kompromisų ir tarpfrakcinių susitarimų. Neaišku kokia padėtis klostysis pasaulyje ir kiek nesibaigiančios krizės veiks Rusijos vidaus gyvenimą bei būsimojo prezidento elgesį. Todėl abejojama ir dėl galimybių išsaugoti Putino pažadėta stabilumą šalyje. Bet tai tik ekstrasensų pranašystės, o kaip bus ištikrųjų parodys ateitis. 

Triukšmas, kurį po Dūmos rinkimų Rusijoje sukėlė opoziciškai nusiteikusios partijos, visuomeninės organizacijos ir žiniasklaida, paliko pėdsakus šios šalies  gyvenime. Labai sustiprėjo antipatijos „Vieningajai Rusijai“ ir jos vadovui Vladimirui Putinui, pradėjo pavojingai slinkti žemyn šio „Rusijos vienytojo“ reitingai. Teko skubiai priimti sprendimus dėl būsimų rinkimų stebėtojų galių sustiprinimo, nustot demontruoti „dvejeto“ draugystę ir kalbėti apie postų dalybas. Valdžia nepajėgė sulaikyti protestų ir buvo priversta suteikti galimybę visuomenei masinėse demonstracijose remti vieną ar kitą kandidatą į prezidentus bei griežtai kritikuoti konkurentus. 

Visi kandidatai į prezidentus ir jų rėmėjai aštriausias strėles paleido į Putiną.

Rinkimų kampanijos pradžioje neabejojęs savo pergale jau pirmajame ture Putinas prabilo ir apie galimą antrąjį turą. Dingo išdidumas ir Putino šalininkų gretose. Jie taip pat pradėjo rengti net triukšmingesnius už opozicijos mitingus. Ypatingai jiems sekasi provincijoje, sričių bei kraštų centruose, kur valdžios administraciniai resursai dar neišnaudoti.

Ir vistik tenka pripažinti, kad Rusija suskilo į Putino šalininkus ir jo priešininkus, atitinkamai į „raudonuosius“ ir „baltuosius“.

Šio skilimo esmę geriausiai atskleidžia Putino konkurentų programos, todėl remdamasis jų internetiniais portalais konspektiškai bandysiu parodyti, ką jos siūlo rinkėjams.

Pirmuoju kandidatu, turinčiu daugiausiai galimybių laimėti, vistik iki šiol laikomas Vladimiras Putinas. Jis savo programą išdėstė straipsniuose, paskelbtuose įtakingiausiuose laikraščiuose ir savo asmeniniame internetiniame portale. Juose nestokojama Rusijos bėdų kritikos ir dabartinio kurso apologetikos ir ateities uždavinių. Putinas elgiasi panašiai kaip Prancūzijos prezidentas Nikolia Sarkozi, įrodinėdamas, kad krizės ir sukumų akivaizdoje nedera blaškytis, reikia branginti stabilumą valstybėje ir tęsti pradėtus darbus kapitalistinės sistemos rėmuose, siekiant gerovės su socialumo atspalviais. Putino priešrinkiminės agitacijos veiksmingiausiu dalyku yra priminimai, kas dėjosi Rusijoje, kai valdžioje vyravo liberalai. Todėl jis skatina vertinti tvirtą valdžią ir kviečia balsuoti už save, įrodžiusį galimybę vienyti Rusiją.

Pagal visuomenės apklausas pirmasis po Putino yra komunistų kandidatas Genadijus Ziuganovas. Jo programos esmę sudaro kapitalizmo kritika ne tik Rusijoje, bet ir kitose šalyse. Šiuo požiūriu jis solidarizuojasi su šių metų sausio mėnesį Brazilijoje įvykusiu pasauliniu antikapitalistų, socialinių sąjūdžių atstovų, suvažiavimu, kur tūkstančiai delegatų iš įvairių šalių triukšmingai prabilo apie kapitalistinės ekonomikos nesąžiningumą ir nepatikimumą. Ziuganovas įrodinėja, jog dar nevėlu, kad dar galima išgelbėti Rusiją nuo oligarchų, nuo krizių bei tarptautinio kapitalo vergovės ir sukurti komunizmo idealais grindžiamą santvarką. Jis akcentuoja socialinės bei turtinės nelygybės problemas, pavojų, kylantį dėl gimstamumo mažėjimo ir rusų emigracijos, ekonomikos nepatikimumą, kai ji grindžiama resursų eksportu. Savo agitacinėse kalbose Ziuganovas žadina rusų ambicijas, kritikuodamas Putiną už Rusijos karinės galios praradimą ir įspėja apie moralinę degradaciją, plintančią iš kapitalistinio gyvenimo būdo, kurį neva toleruoja Putinas ir kiti kandidatai į prezidentus. Siūlo šalies problemas spręsti nacionalizuojant oligarchų turtus, atstatant valstybinį sektorių pramonėje, sugrąžinant bent dalinį ūkinio bei socialinio vystymo planavimą, žada saugoti ir plėtoti sovietiniais laikais sukauptą teigiamą patyrimą sveikatos apsaugos, švietimo, mokslo ir kultūros srityje. 

Revoliucingiausia ir išsamiausia yra Vladimiro Žirinovskio programa. Jos pirmuoju ir svarbiausiu skyriumi yra vadinamasis „Rusų klausimas“. Žadama Konstitucijoje įteisinti rusams jų, kaip valstybę sudarančios tautos, statusą, sugrąžinti Rusijai visas žemes, kurias ji prarado dėl pragaištingo „Belovežo suokalbio“, griežtai reglamantuoti imigraciją, Šiaurės Kaukaze įvesti tiesioginį prazidento valdymą ir apskritai visas nacionalines autonomijas perkrikštyti į atitinkamus Rusijos gubernijų, sričių bei rajonų pavadinimus, nenurodant kokios tautos ten gyvena. Rusija pagal Žirinovskį turi tapti unitarine valstybe su administraciniu suskirstymu tik gubernijomis. Utopiška, bet patraukli kita Žirinovskio programos ekonominė dalis. Ji pavadinta „Ekonomika liaudžiai, bet ne oligarchams“. Skolų nurašymas prasiskolinusiems už komunalines paslaugas piliečiams, smulkiems ir vidutiniams verslininkams, lengvatos jaunimui ir pensininkams, valstybės turtų išgrobstymo faktų ištyrimas, ofšorų panaikinimas, kapitalo išvežimo į užsienį uždraudimas ir išvežtojo sugrąžinimas, korupcionierių baudimas net mirties bausme ir t.t  Svarbią vietą programoje užima pažadai pajungti valstybės tarnybai žiniasklaidą, kitas visuomenės auklėjimo priemonės. Visų šio kandidato programos punktų išvardinti viename straipsnyje neįmanoma. Bet manau iš to, į ką atkreipiau dėmesį, galima susidaryti vaizdą, kokia radikali jo programa, kritikuojanti ir komunistus, ir kapitalistus.

Ramiausia ir nuosaikiausia yra socialdemokrato Sergejaus Mironovo programa. Jis taip pat krtikuoja Putiną už Rusijos skandinimą kapitalizmo liūne, žada reformas, kurios vestų šalį prie socializmo su „žmogiškuoju veidu“, mažintų atskirtį tarp turtingųjų ir skurstančiųjų. Jo programos esmė – daugiau valstybinio ekonomikos  reguliavimo, daugiau patikimesnių socialinių garantijų neturtingiesiems ir darbo žmonėms, didesni mokesčiai kapitalui ir mažesni darbui. Kadangi programa labai nuosaiki ir pats Mironovas netriukšmingas politikas, jis visuomenės dėmesio kol kas nesugeba pritraukti. Kai kurie politikos apžvalgininkai jį vadina Ziuganovo švelniuoju šešėliu. Be to jį skandina ir buvusi tarnyba aukščiausiose valdžios postuose, kur ne kažin ką nuveikė, o kai kurių kritikų manymu tik dangstė valdžią nuo visuomenės kritikos. Mironovui, kad sutelktų bent šiokį tokį dėmesį į save, nepakanka reiškiamo pasibaisėjimo liberalų politika Jelcino-Gaidaro laikais, dūsavimų dėl socialinio teisingumo stokos dabartinėje Rusijoje ir socialdemokratinių pažadų. Neatsitiktinai šio kandidato kritikai pripažįsta, kad jis per silpnas ir todėl neturi perspektyvos artėjančiuose rinkimuose.

Politine sensacija Rusijoje tapo oligarcho, milijardieriaus Michailo Prochorovo išsikėlimas kandidatu į prezidentus. Jis save vadina nepartiniu kandidatu ir siūlo Rusijai civilizuoto kapitalizmo kelią. Putino politiką jis kritikuoja už autoritarizmą, biurokratiškumą, pažiūrų bei ūkinės veiklos laisvių slopinimą ir žada, būdamas prezidentu, iš esmės keisti dabartinį politinį bei ekonominį kursą, decentralizuoti šalies valdymą kuo daugiau funkcijų perduodant gubernijoms. Kadangi tikruosius Rusijos liberalus Putino „Vieningoji Rusija“ mirtinai sutriuškino, jie bando atsigauti po Prochorovo vėliava. Naudojasi net Baltijos šalių revoliuciniu patyrimu. Štai vasario 26 d. planuoja gyvu „baltųjų protestuotojų“ žiedu apsupti Masvos centrą, simboliškai nepraleisdami į Kremlių Putino. M. Prochorovo programa grindžiama liberalizmo idėjomis ir verslo laisvėmis. Neatsitiktinai jis žada pirmuoju savo dekretu paskelbti finansinę amnestiją, kurios rėmuose piliečiai galėtų legalizuoti savo turtus, sumokėdami 13 procentų jų vertės mokestį, o taip pat inicijuoti įstatymo priėmimą Dūmoje, kuriuo būtų iš kalėjimų paleidžiami ekonominiai nusikaltėliai, atlikę bent trečdalį teismų skirtos bausmės. Plati šio kandidato programa, parašyta labiau atsižvelgiant į Vakarų kapitalizmo patyrimą nei į Rusijos tikrovę bei jos specifiką. Ji, žinoma, domina intelektualiąją visuomenės dalį ir Rusijos kapitalistus, bet kol kas netampa piliečių daugumos idealu. Piliečius stipriai atbaido nekoks Rusijos oligarchų elgesio bei gyvenimo būdo pavyzdys ir 20 metų nepriklausomos Rusijos Federacijos istorija.

Pagal vasario 17 d. apkausų duomenis, dabar, prasidėjus rinkimų kampanijos baigiamajam etapui (rinkimai kovo 4 d.), už Putiną balsuotų apie 54,7 procento, už Ziuganovą – apie 20,2 procento, už Žirinovskį – 10,1 procento, už Mironovą – 8,1, už Prochorovą – 4,5 procento apklaustųjų. Į klausimą, kodėl nežiūrint į masines antiputininkiškas demonstarcijas jo reitingai lieka gan aukšti, ko gero teisingiausiai atsakė „Amerikos balso“ Maskvos biuro vadovas Džeimsas Brukas, nurodydamas, kad antiputininkiškas sąjūdis – tai sočiųjų, gerai aprengtųjų ir gerai informuotųjų revoliucija. Triukšmas keliamas didelis, bet didžiulės permainos, įvykusios per Putino valdymo laikus po nepamirštamo liberalų sukelto chaoso sulaiko piliečius nuo panašių nelaimių pasikartojimo. 

Bet vistik reikia turėti mintyje, kad Rusijoje piliečių nuotaikos ir vadovų reitingai  labai nestabilūs ir tikrųjų balsavimo rezultatų nesugeba atspėti net geriausi Košpirovskio mokiniai. Tačiau Putino pergale neabejoja net didžiausi jo priešai ir todėl jau planuoja masines protesto akcijas Maskvoje, kai bus paskelbti rinkimų rezultatai. Neatsitiktinai Rusijos žiniasklaidoje vis daugiau dėmesio skiriama ne klausimui, kokie bus balsavimo rezultatai, bet klausimui, kas bus po rinkimų. Net Michailas Gorbačiovas įsijungė į šią diskusiją ir pranašauja Putinui sunkų gyvenimą, nes pasikeitusios piliečių nuotaikos vers būsimąjį prezidentą vykdyti nepopuliarias, bet  būtinas refomas. Yra ir dar stipresnių prognozių, pagal kurias „baltieji“ bandys Ukrainos „oranžinių“ pavyzdžiu destabilizuoti padėtį Maskvoje bei Peterburge ir įvykdyti dešiniųjų perversmą bent aukščiausiuose valdininkijos sluoksniuose. Neatmetama ir kairiosios bangos kilimo pavojus, nes Putino vyriausybei bus labai sunku vykdyti socialinius įsipareigojimus. Turint mintyje, jog dabartinė Dūma gana marga, ja besąlygiškai remtis nebus galima, teks ieškoti kompromisų ir tarpfrakcinių susitarimų. Neaišku kokia padėtis klostysis pasaulyje ir kiek nesibaigiančios krizės veiks Rusijos vidaus gyvenimą bei būsimojo prezidento elgesį. Todėl abejojama ir dėl galimybių išsaugoti Putino pažadėta stabilumą šalyje. Bet tai tik ekstrasensų pranašystės, o kaip bus ištikrųjų parodys ateitis. 

Internetinis “laikrastisopozicija.lt” 2012.02.20

1991 metų gruodžio 8 dieną Belovėžo girioje Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos prezidentai pasirašė deklaraciją, kuria skelbiama, kad Tarybų Sąjunga paleidžiama. Gruodžio 24 d. TSRS pirmasis ir paskutinis prezidentas Michailas Gorbačiovas atistatydino, o gruodžio 31 d. Tarybų Sąjunga nustojo egsistavusi kaip  tarptautinės teisės subjektas. Virš Kremliaus iškilo Rusijos trispalvė.

2011 metais kovo mėn. Sovietų valstybės ardytojas šventė savo 80 metų jubiliejų. Rusijoje ir kitose buvusios TSRS respublikose tai buvo prisiminta labai kukliai, o Vakaruose labai iškilmingai. Niekam iš nuverstųjų ir savo valstybes sužlugdžiusių vadovų tokių pompastiškų pagerbimo ceremonijų nebuvo rengiama. Karalių bei prezidentų sveikinimai, jubiliato kelionės po užsienio universitetus su paskaitomis apie tai, kaip buvo iš vidaus griaunama „blogio imperija“, jubiliejinis vakaras Londone, karališkoje „Albert-Hal“ salėje, kurį transliavo nemažai įvairių valstybių televizijų, ir daug kitų renginių tose šalyse, kurios vedė ilgą Šaltąjį karą prieš TSRS ir pagaliau Gorbačiovui valdant tą karą laimėjo.

Turi kuo didžiuotis, nes tai buvo tikrai neeilinis istorinis įvykis.

Galima suprasti ir tuos, kurie pralaimėjo. Pralaimėjimais juk nesididžiuojama.

Štai kodėl Gorbačiovo tėvynėje Rusijoje jis savo 80-mečio proga buvo apdovanotas tik medaliu „Andrej Pervozvanij“, o jį įteikdamas D. Medviedevas beveik ironiškai priminė, kaip jubiliatas vadovavo tai valstybei, kuri „buvo – visų mūsų Tėvyne“. Matyt atsižvelgė į rusų nuotaikas, o gal ne vien rusų, reikalaujančių Gorbačiovą net teisti už valstybės sužlugdymą, karinės jėgos panaudojimą Baku, Tblisyje ir Vilniuje.

Gorbačiovo 80-metį ir TSRS griūties 20-metį oficialiai nepažymėjo nei viena buvusi TSRS respublika. Visos sutelkė dėmesį į savo nepriklausomybių šventes, o prisiminti iš kur ir kaip kilo tos šventės jau pasidarė neaktualu. Štai kodėl galima skaityti, kad TSRS griūties jubiliejai jau priskirtini prie pamirštamų.

O be reikalo. Istorijos pamokų nereikėtų pamiršti.

Šaltojo karo pabaiga, vienų laimėjimas, o kitų pralaimėjimas juk buvo tikrai didžiulis istorinis įvykis. Jis sukėlė neregėtą sumaištį ne tik buvusiose TSRS respublikose, bet ir visame pasaulyje, pirmiausiai „socialistiniame lageryje“ bei valstybėse, kurios buvo surišusios save su pralaimėjusia imperija ekonominiais bei politiniais ryšiais. Sumaištis buvo tokia, kokios neįsivaizdavo net didžiausi fantastai. Besotis militarizmo ir kapitalistinės globalizacijos slibinas niekeno netramdomas siautėjo naujose rinkose ir rijo kiek galėjo. Tą milžinišką kąsnį sunkiai virškina iki šiol. Pavyzdžiui, per 2009-2010 metus kapitalo išplaukimas į užsienį vien Rusijoje sudarė apie 200 milijardų dolerių. O kiek milijardų būtų, jeigu šį rodiklį apskaičiuotume 20-čiai metų ir visoje buvusios TSRS teritorijoje? Ir jos sąjungininkių teritorijoje?

Praradusios ideologinę bei politinę orientaciją TSRS sąjungininkės greit persiorientavo ir prisišliejo prie galingesnių valstybių, susivienijusių NATO, ES bei kitose karinėse-politinėse bei ekonominėse struktūrose. Besivystančios šalys, anksčiau gavusios didelę paramą iš Tarybų Sąjungos, jos neteko ir buvo paliktos likimo valiai. Ten vėl iškilo imperialistinio išnaudojimo, skurdo, bado bei kruvinų etninių ir klasinių konfliktų vaizdai. Griuvusios supervalstybės teises perėmusi Rusija pasirodė esanti bejėge vienyti iš „Draugystės imperijos“ bėgančias tautas. Rusijoje ir nuo jos tolstančiose buvusiose TSRS respublikose į paviršių iškilo ekstremistai. Pamokyti JAV „šoko terapijos“ specialistų jie nesivaržydami griovė visa, ką paveldėjo iš praeities. Buvo atrištos rankos nusikaltėliams, greito praturtėjimo sumanytojams, nesąžiningos privatizacijos teoretikams bei praktikams. Įmonės ir kolūkiai buvo išgrobstyti, išvogti. Daugybė darbo žmonių atsidūrė gatvėje.  Visuomenė suskilo į tarpusavyje besivaidijančius klanus. Šalys, patekusios Šaltojo karo nugalėtojų globon, sparčiai įvedinėjo tvarką pagal Vakarų demokratijos receptus. O Rusija ir jos įtakoje išlikusios respublikos vis dar bandė ir bando padėtį stabilizuoti savais metodais, savomis demokratijos ir valstybės valdymo formomis. Ir vakarietiškos, ir rytietiškos orientacijos naujos valstybės pergyveno labai skaudžias  politinių struktūrų kūrimo ir valdymo nesėkmes. Dažniausiai keitėsi tik tolstančios  nuo liaudies partinės nomenklatūros, o demokratija, t.y. liaudies valdžia, iš esmės buvo klastingai pasisavinama triukšmingų politinių grupuočių arba net diktatorių. Naujųjų nepriklausomų valstybių Vakarų ir Rytų modelius suvienijo bendras  pseudodemokratijos bruožas – neregėtas individualizmas, savo piliečių supriešinimas į „partiotus“ ir „nepatriotus“, į staigiai praturtėjusius ir visiškai nuskurdusius. Tarp „broliškų tautų“ prasidėjo ne tik ekonominiai, bet ir kruvini politiniai karai, iškilo  Rusijos bei kitų daugiataučių valstybių suirimo pavojus.

Ko gero išsamiau patyrinėjus, galima būtų surasti net dabartinių arabų revoliucijų ištakas būtent tuose TSRS irimo laikuose. Juk šių dienų sumaištys labai panašios į 20 metų senumo sumaištį Tarybų Sąjungoje. Šių dienų euforinis smurtas ir kitose probleminėse valstybėse labai sujaukia piliečių gyvenimą, brangiai kainuoja   tvarką pasaulyje prižiūrintiesiems.

Intelektualai ir eiliniai piliečiai kėlė klausimą – kodėl taip atsitiko?

Į šį klausimą jau daugiau ar mažiau moksliškai atsakė istorijos tyrinėtojai. Tik istorikai, kurie sutelkia savo dėmesį ne į masių vaidmenį istorijos posūkiuose, bet į dvarų intrigas, iki šiol dar ginčijas, kas personaliai daugiau nuveikė užtikrinant  pralaimėjimą? Gorbačiovas ar Jelcinas? Juk būtent Jelcinas atkakliai ir nuosekliai  stūmė iš Kremliaus jo valdovą, nusilpnino jį ir pagaliau pats ten įsitvirtino, suteikdamas laisvę nuo Rusijos tolstančioms tautoms. Jo kova dėl sosto ne tik sužlugdė jau anuomet plepiu pravardžiuojamą Gorbačiovą, bet ir nuslopino Tarybų Sąjungoje skleistas idėjas apie tautų brolybę, apie visos liaudies valstybę, kolektyviškumą ir būsimą visų gerovę. Tuomet ir atsitiko tai, kas turėjo atsitikti, kai visuomenėje įsivyrauja individualizmas, chaosas, išnyksta pareiga laikytis tvarkos bei drausmės.

Ši nauja legenda apie Jelcino istorinį vaidmenį panaši į tas, kurių netrūko audringais pertvarkos metais. Norėčiau priminti anuomet populiarų Jelcino aplinkoje mitą apie Gorbačiovo šėtonišką prigimtį, neva dėl kurios pasaulį užplūdo tiek bėdų. Griūvanti TSRS dėl gorbačioviško pažiūrų pliuralizmo jau anuomet pritvinko įvairių spalvų bei atspalvių pseudopolitikais, šarlatanais, okultistais, būrėjais, naujų religinių sektų pranašautojais. Panašiai kaip viduramžiais. Jie sugebėjo prie tokių dalykų nepripratusią tarybinę visuomenę įtikinti, kad tik Dievas ir „aiškiaregiai“ gali duoti atsakymą į tokį painų klausimą: kodėl taip atsitiko ir kas bus ateityje. Vienu tokių buvo ir pasklidęs mitas, kad Gorbačiovą į Pasaulį atsiuntė ne Dievas, bet Šėtonas, pabučiuodamas jam į kaktą ir palikdamas joje mįslingą dėmę. Tokią nuomonę tarp lengvatikių ypač greit išplatino žinomo ukrainiečių publicisto, mokslininko ir politiko Boriso Oleiniko masiniu tiražu atspausdnta publikacija „Žymė kaktoje – velnio bučinys?“.

Turbūt šis mitas dar nepamirštas buvusiose TSRS respublikose ir todėl jos net po 20 metų labai atsargiai elgiasi „velnio pabučiuoto“ Gorbačiovo atžvilgiu. Vengia jį prisiminti. Nenoriai kalbama ir apie tai, kad Gorbačiovo ir jo bendražygių bevaldiškumo dėka susiklostė palankios aplinkybės „nepriklausomybių paradui“. Dabar daug lengviau kalbėti apie tai, aukštinant savo herojus, vaizduojant juos net buvusios supervalstybės svarbiausiais griovėjais. O buvusią TSRS neva jau laikas pamiršti.

Ar tikrai?

Internetinis „laikrastisopozicija.lt“ 2012.01.03

Kilo didžiulis trukšmas dėl Dūmos rinkimų. Pralaimėjusieji, kaip buvo ir Lietuvoje, įrodinėja, kad tai ne pralaimėjims, bet demokratijos laimėjimas, o kiti , net tikrai laimėję padidindami  savo atstovavimą Dūmoje, triukšmauja, kad jokios demokratijos nebuvo, kad  G.Ziuganovo žodžiais tariant, rinkimai dėl klastojimų ir valdžios veiksmų „yra absoliučiai nelegitimūs“.Mat komunistų stebėtojai nustatė, kad už juos balsavo per 30 procentų rinkėjų, o valdžia suskaičiavo tik 19,2 procento.Turbūt tokį griežtą pareiškimą paskatino tai, kad kai kuriose srityse   tikrai net oficialūs duomenys rodo, kad už komunistus balsavo netoli 30 procentų rinkėjų. Orlovovo srityje - 30,7%, Novosibirsko- 30,2%, Nižnij Novgorodo- 28,5%, Kostromos- 28,1%,Orenburgo-26,2%, Maskvos-25,8%,Volgogrado-25,1%,  Kaliningrado -25,5% . Ūgtelėjo komunistų šalininkų skaičius beveik visuose Rusijos regionuose.O balsų skaičiavimo sukčiavimo faktus Ziuganovas jau dabar žada panaudot prezidento rinkimų kampanijoje, grasindamas iškelti teismuose tūkstančius bylų.

Rusų krypimą kairėn liudija ir socialdemokratinės (eserų-socialistų revoliucionierių) „Teisingosios Rusijos“ partijos perėjimas į opoziciją Putinui-Medviedevui  ir to dėka padidinusios savo atstovavimą Dūmoje nuo 8,4 iki 13,2 procento.

Neliečiu V. Žirinovskio liberaldemokratų, už kuriuos balsavo  11,6 procento protesto savybėmis pasižyminčių rinkėjų . Jie  savo balsus ištikimai atiduoda  savo vadui , kuris sugeba  įspūdingai kritikuoti ir kairiuosius, ir dešiniuosius, ir Putiną, ir Ziuganovą.

Neliesiu ir tikrų  dešiniųjų, Rusijos liberalų , Putino sutriuškintų dar praėjusio amžiaus pabaigoje. Prisimindami Gaidaro šokines reformasrusai  jų iki šiol  bodisi . Jelcino ir Gaidaro laikų dešiniesiems  dabar tenka  glaustis  prie trukšmingų gatvių proteso akcijų,  kuriose aštriausius lozungus kelia  jau ne jie, bet  įvairiausių atspalvių ekstremalai.

2012 m. kovo 4 d. įvyksiančių  Prezidento rinkimų specifika bus ta, kad Putinui ir jo „Vieningosios Rusijos“ partijai teks rimtai  atstovauti dešinįjį frontą vienai ir kovoti  ne su Jelcino laikų Rusijos griovėjais, bet su  pavojumi iš kairės.Teks skaitytis ir su tuo, kad apie 35 procentai rinkėjų  atsisakė eiti prie balsavimo urnų. Ne visi jie tinginiai. Dauguma įsitikinę, kad nėra už ką balsuoti, nes valdžioje „visi tokie pat“, korumpuoti, atitolę nuo liaudies, besirūpinantys tik savo asmenine gerove.

Vaizdas prasidedančioje  Prezidento rinkimų kampanijoje panašus kaip Lietuvoje, tik Rusijos piliečiai  aktyvesni, jie nesikuklina pamitinguoti ir gatvėse.

Svarbiausias kandidatas į prezidentus Vladimiras Putinas savo reklaminę kampaniją jau  pradėjo. Todėl laikas prisiminti jo politinės veiklos ištakas.

Paskutiniais pertvarkos metais ir tuoj po TSRS griūties Rusijoje bandė kurtis vakarietiško tipo dešiniosios partijos. Pirmiausia tai  Jegoro Gaidaro partija „Rusijos demokratinis pasirinkimas“ ir „Rusijos demokratų partiją „Jabloko“. Šios partijos, Borisui Jelcinui padedant, bent trumpai pabuvojo valdžioje. Kaip tik joms teko skaudžiausi visuomenės smūgiai už pasekmes pirmųjų reformų kapitalizmo link pagal Čikagos liberalų projektus. Panašiai kaip Gediminui Vagnoriui Lietuvoje. Sujauktą, finansiškai bankrutuojančią, skurde bei nacionaliniuose konfliktuose skęstančią bei yrančią Rusiją šoko gelbėt tuomet savo dešinumą  dar slepiantys „Vieningosios Rusijos“ steigėjai, kuriuos sutelkė netikėtai politinėje erdvėje pasirodęs  Putinas. Šiai gelbėtojų partijai paramos negailėjo nei oligarchai, nei žiniasklaida, nei užsieniniai Rusijos „demokratintojai“.

Putino partijos pranašumas prieš kitas dešiniąsias politines jėgas reiškėsi tuo, kad ji sumaniai sujungė pertvarkos metais visuomenėje kilusį permainų geismą su stipria tarybinių laikų nostalgija, laikų, kai Rusija iš tikrųjų buvo pagrindinė tarybinės imperijos jėga, imperijos, kuri vaidino didelį vaidmenį pasaulio politikoje , kultūroje ir ekonomikoje. Santūri komunizmo kritika, pažadai saugoti tarybinį socialumą ir gerbti rusiškąjį didžios valstybės idealą,ryžtingi veiksmai slopinant maištininkus ištraukė Rusiją iš duobės, kurioje ji buvo atsidūrusi. Taip elgtis nesugebėjo nė viena kita dešiniosios pakraipos partija. Už tai piliečiai Putinui ir „Vieningajai Rusijai“ atsilygino dideliu pasitikėjimu, kitas dešiniąsias  ilgam nustumdami į politinės scenos užkulisius.Ir ankstesnėje ir dabartinėje  Dūmoje jos neiškovojo nei vieno mandato.

Iki šiol šalia „Vieningosios Rusijos“ neblogai jautėsi  socialistinė  „Teisingoji Rusija“ ir   komunizmo idealus pripžįstanti  Rusijos Federacijos komunistų partija. O dabar ir socialistai ir komunistai  smarkiai  pasišiaušė prieš Putiną. Komunistai skelbia, kad jis nereaguoja į naujausių laikų istorijos   iššūkius: socialinės nelygybės augimą,artėjančią demografinę katastrofą,ekonomikos žlugimą, gynybinės galios mažėjimą ,dvasinę-dorovinę visuomenės  degradaciją. Silpsta valstybės socialumas, sparčiai dideja atskirtis tarp turtingųjų ir skurstančiųjų,nesirūpinama bedarbiais ir t.t. Teisingieji  į pirmą vietą kelia kainų augimo, infliacijos, skurdo ir nusikalstamo turtėjimo, korupcijos problemas, žada visomis išgalėmis remti  jaunas šeimas, suteikiant joms beprocentinį kreditą butui įsigyti . O  auginančioms bent  vieną vaiką  valstybės sąskaita padengti 25 procentus buto vertės,auginančioms  du vaikus – 50 procentų, o tris ir daugiau - 100 procentų.Ir komunistų ir socialistų įsitikinimu Putinas per daug susipynė su Kremliui paklusniais oligarchais, net už naftą ir dujas gautą pelną leidžia išplukdyti į užsienį ir nepajėgia apginti tikrųjų liaudies intersų. Stiprėja banga asmeniškų kaltinimų Putinui, tarp kurių nemažai laužtų iš piršto, bet yra ir tokių,ypatingai korupcijos tema , kurie suteikia galimybę žeminti šio veikėjo autoritetą,skleisti  įvairiausius mitus apie jo mįslingąją biografiją ir įsitvirtinimo Kremliuje būdus.

Tokia opozicijos kritika bus sunki našta net dar  pakankamai populiariam Rusijos gelbėtojui . Pasaulį užgriuvusi krizė sužeidė ir Rusiją. Ne tiek kiek Vakarus , bet sužeidė. Sunkiausiais 2009-2010 metais Federalinio biudžeto pajamos sumažėjo nuo 9,3 iki 4,4 trilijonų rublių,užsienio prekyba susitraukė 40 procentų, kapitalo išplaukimas į užsienį pagal Rusijos liaudies ūkio akademijos akademiko Abel Aganbegiano duomenis pasiekė beprecedentinį lygį – apie 200 milijardų dolerių, o valiutos rezervai nuo 597 milijardų dolerių 2008 metų pradžioje sumažėjo iki 211 milijardų dolerių 2009 metų pradžioje.Krizės siautėjimas buvo tramdomas sukauptų rezervų ir pajamų už naftą bei dujas  sąskaita, bet jis vistik skaudžiai palietė  rusų gyvenimą. Bankrotavo nemažai įmonių, smuko darbo užmokesčiai, iki 8 procentų išaugo bedarbystė, dar labiau padidėjo atskirtis tarp skurstančiųjų ir turtingųjų. Tai atvėrė akis piliečiams  ,  tikėjusiems rusišku , putinišku kapitalizmu. Tokių liko ir iki šiol, nes vistik už „Vieningąją Rusiją“ balsavo beveik 50 procentų rinkėjų. Tiek suklastoti tikrai nebeįmanoma. Bet kiti 50 procentų arba balsavo prieš putinizmą, arba sėdėjo namuose, galvodami, kad ir nebalsuodami   pasmerks santvarką, kuri jau atskleidė savo ydas. Jeigu praeityje putiniečiams teko kovoti dėl valdžios prieš Gaidaro liberalus dešiniajame politikos sektoriuje, kad suteiktų bent šiokių tokių vilčių tikintiems  Rusijos kapitalistine perspektyva, tai dabar teks atsigęžti į kairiuosius, kurie anuomet net palaikė Putiną kaip yrančios valstybės gelbėtoją. Tokio palaikymo ryškiausias pavyzdys  „Teisingoji Rusija“, atėmusi socialistinės orientacijos  elektoratą iš  Gorbačiovo  socialdemokratų . „Teisingąją Rusiją“ 2006 metais įsteigė petrogradiečiai Putinui padedant. Ji greit įsikūrė beveik visuose regionuose ir 2008 metų prezidento rinkimuose jau aktyviai rėmė Putino pasiūlytą kandidatą Dmitrijų  Medviedevą, palaikė arba tik švelniai kritikavo  Putino vyriausybinę programą , buvo pastovi „Vieningosios Rusijos“ koalicijos partnerė.  Bet šiemet, pajutusi rinkėjų nuotaikų kairėjimą, „Teisingoji Rusija“  pasitraukė į opoziciją ir net  savo lyderį Sergejų Mironovą iškėlė  kandidatu į prezidentus. Tačiau tai nereiškia, kad „teisingieji“ sudegino tiltus pas „vieninguosius“. Ar  ilgai jie  išbus opozicijoje , parodys laikas. Jų eserišką revoliucingumą ir norą prezidentauti gali nesunkiai nuslopinti Putino vilionės postais vyriausybėje ir Dūmoje.Taip galvoti leidžia ankstesnis Mironovo elgesys. Juk  2004 metais, būdamas „Rusijos gyvenimo“partijos vadovu ir iškėlęs save kaip kairysis kandidatas į prezidentus, jis agitavo balsuoti ne už save, bet už Putiną.Už tai gavo Federcijos susirinkimo pirmininko postą.

Dabar, „Teisingajai  Rusijai“ pasitraukus į opoziciją ,  Putinas savo gynybą kairiajame politinės kovos flange stiprina  skubiai plėsdamas šiemet  įkurtą  Liaudies frontą, į kurį kviečia savo šalininkus iš įvairių visuomeninių bei politinių organizacijų , autoritetingus mokslo bei meno veikėjus. Tai  rodo, kad  į Putino-Medviedevo duetą nemažai rusų žiūri kritiškai, kad su visuomenės kairėjimo nuotaikomis tenka skaitytis , nes šio dueto ir  „Vieningosios Rusijos“ idėjinių bei organizacinių pajėgumų,  sekmingai prezidento rinkimų kampanijai jau  neužtenka.

Kaip  bebūtų, bet kol kas kairiųjų partijų , t.y. komunistų ir socialistų kandidatai į prezidentus žada būti svarbiausiais Putino konkurentais.Žinoma, triukšmą kels ir savo pozicijų Dūmoje nepraradęs Vladimiras Volfovičius Žirinovskis.Jis  visų penkių  prezidento rinkimų kandidatas. Nors visus pralaimėjo, bet užtat visus spalvingai paįvairino. Už jį balsuodavo ir balsuos tie, kuriems patinka politiniai atrakcionai,mėgavimąsis įspūdinga kitų politikų kritika.

Manau, kad nežiūrint  protesto demonstracijų Rusijoje nebus skiriama daug reikšmės mažųjų partijų kandidatams į prezidentus, nes jie dar nepavojingi konkurentai. Nelaimės nei prieš Putiną, nei prieš Ziuganovą, nei prieš Mironovą arba Žirinovskį. Bet kad į politinę areną išėjo milijardierius Michailas Prochorovas, tai  įdomiau. Panašu į Berluskonį Italijoje . Laikas parodys  ar jis iškėlė  savo kandidatūrą, atitraukti  Putino opozicionierių triukšmadarius į savo pusę, ar ištikrųjų bandys sukurti  stipresnę dešiniąją alternatyvą dabartinei valdžiai.Gal  jo neištiks Chodorkovskio  likimas, kuris  nespėjęs  milijardų investuoti į rinkimų kampaniją, atsidūrė kalėjime. Vistik  laimėtojas  beveik aiškus - Putinas. Tačiau  ir jam,  sukrėstam nesekmių Dūmos rinkimuose ir  priešiškų  akcijų, šį kartą teks daug rimčiau padirbėti, kad įtikintų rusus savo politikos naudingumu valstybei ir jos piliečiams.Būtent visiems piliečiams, bet ne vien oligarchams.

Laikraštis OPOZICIJA Nr.39. 2012.12.15

Šių metų sausio mėn. Opozicijoje rašiau, kaip Rusija ruošiasi rinkimams ir kokios politinės jėgos labiausiai varžysis dėl rinkėjų balsų. Tuomet atvirai V.Putino vadovaujamą partiją „Vieningoji Rusija“ priskyriau prie dešiniųjų ir rašiau, kad krizės sąlygomis valdžios partija, deklaruojanti save kaip  centro dešinės konservatorių partija, negalės  džiaugtis  didele pergale.

Taip ir atsitiko Jeigu  ankstesniuose Dūmos  rinkimuose ji turėjo net 69,8 procentų  savo šalininkų, dabar pasiliko tik su 49,54 procentais.Prarasti per 20 procentų  šalininkų- tai skaudus pralaimėjimas partijai, kuri  sugebėjo nuslopinti kitus dešiniuosius, sutelkti Jelcino-Gaidaro laikų griūvančią Rusiją  ir atlikti kai kurias esmines dešiniosois orientacijos ekonomines reformas. Matyt tos reformos labiausiai ir papiktino rusus, nes akivaizdžiai susiformavo Kremliui palankių oligarchų grupuotė, kurios interesais labiausiai rūpinosi Putino valdžia.

„Vieningoji Rusija“ būtų smukusi dar skaudžiau, jeigu ne Putino-Medviedevo sugebėjimas, naudojantis valdžios galiomis ir žiniasklaida, manipuliuoti socialine orientacija, įtikinėti liaudį, kad jų partija nors ir pasisakanti  už kapitalizmą, bet už kitokį, rusišką, socialiai orientuotą.

Partijos, atstovavusios klasikinį, socalistinėm spalvom  nepadailintą kapitalizmą ir liberalizmą, apskritai žlugo. Nepadėjo net susivienyjimas į Dešiniųjų sąjungą. Nei viena jų nesurinko net minimumo  balsų, kad patektų į Dūmą. Dabar joms liko tik viena išeitis - triukšmauti mitinguose bei demonstacijose ir tikėtis, kad į tai dėmesį atkreips bent „demokratiškas“ užsienis, kad dėl krizės kylantys ekonominiai sunkumai sužlugdys Putino socialoligarchinį kapitalizmą ir jie vėl galės iškelti Gaidaro laikų laisvosios rinkos vėliavas, kuriose įrašyti Čikagos berniukų sugalvoti atsakingojo liberalizmo lozungai.

Kadangi Rusija, kaip visos kapitalistinės  šalys  nukentėjo nuo finansinės krizės, nuo oligarchų ir bankų savivalliavimo, ji taip pat neišvengė  visuomenės pažiūrų kairėjimo Svarbų vaidmenį suvaidino užsienio faktorius, įvairiose šalyse kylanti liaudies protesto banga prieš kapitalstus ir bankininkus.

Mūsų dešiniesiems ypač baugu, kad už komunistus balsavo net 19,16 procento rinkėjų, O ankstesniuose rinkimuose jie turėjo tik apie 12 procentų rinkėjų pasitikėjimą. Pirmyn pasistūmėjo ir Rusijos socialdemokratai, susivienyję partijoje „Teisingoji Rusija“. Jų šalininkų skaičius nuo  8, 4 procentų išaugo iki 13,2  procentų. Vadinasi kairį sparną Dūmoje atstovaus komunistai ir socialdemokratai. Jie turės per 30 procentų deputatų.

Gali būti , pajutęs iš kur pradeda pūsti vėjai,  kairėn pasistūmės ir liberalizmo iškaba besidabinanti, tačiau atvirai autokratinė Žirinovskio partija. Ji neprarado savo pozicijų, gavo 11,6 procentus rinkėjų, paprastai balsuojančių už tuos, kas įspūdingiau  kritikuoja ir dešiniuosius, ir kairiuosius., ir Putiną, ir Ziuganovą.

Dūmos rinkimai - tai labai svarbi Rusijos prezidento rinkimų repeticija. Jie įvyks ateinančių metų kovo 4 d..Pagrindinis kandidatas jau aiškus.Tai Putinas. Jo laukia didelis išbandymas.Poveikį darys ir “ Vienigosios Rusijos“  pralaimėjimo Dūmos rinkimuose nuotaikos ir pasitikėjimo kairiaisiais augimas.   Bet manau, kad suvienyjus oligarchų lėšas,valdžiai palankių  žurnalistų bei politologų sugebėjimus, pačio Putino talentą vaidinti stiprų, ryžtingą Rusijos patriotą ir laudies atstovą, didelių permainų Kremliuje neįvyks. Rusija , Putino ir Medviedevoi vadovaujama, iki sekančių Dūmos ir Prezidento rinkimų  kurs savajį kapitalizmą,bet jau drąsiau  prižiūrint komunistams ir socialdemokratams.

Laikraštis OPOZICIJA Nr.38, 2011.12.08

Anapilin išėjo tarybinio  kino legenda Liudmila Gurčenko. „Gairių“ redakcija sužinojo, kad L.  Gurčenko asmeniškai pažinojo  mūsų žurnalo aktyvus  autorius Algimantas Brazaitis. Todėl paprašėme jį  papasakoti savo įspūdžius apie šią pasaulinio garso aktorę.

1986 m. lapkričio mėnesį Indijoje prasidėjo metus trukęs tarybinių tautų meno festivalis. Atsižvelgiant į  indų visuomenės   didžiulį domėjimąsi kinu  festivalis buvo pradėtas tarybinių filmų  dienomis.  „Soveksportfilmo“ kompanija turėjo savo padalinius, kino teatrus  arba bent atstovus daugelyje Indijos valstijų, todėl kino dienas, remiant Indijos oficialioms valstybinėms bei visuomeninėms institucijoms, surengti buvo nesunku.  Nekomerciniam rodymui buvo pateikta  daugiau nei 50 TSRS studijose sukurtų filmų. Tarp jų buvo ir lietuviškų: A.Puipos „Moteris ir keturi jos vyrai“ , M.Giedrio „Herkus Mantas“ , V.Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ , „Tas saldus žodis Laisvė“,„Kentaurai“ ir A.Žebriūno „Kelionė į rojų“. Oficialioje dekados atidarymo ceremonijoje Delyje ir kituose miestuose, kur lankėsi tarybinių kinematografininkų delegacija, be meninio filmo  buvo demonstruojamas  ir Lietuvos kino studijos dokumentinis  „Tarybų Lietuva“,  sukurtas   rodyti  įvairiuose tarptautiniuose renginiuose.

Tarybinių kinematografininkų delegacijos vadovu buvau paskirtas  aš,   tuometis LTSR kinematografijos komiteto pirmininkas. Delegacijos puošmena, kaip dabar mėgstama sakyti – jos veidu, buvo  tarybinio kino žvaigždė Liudmila Gurčenko.
Buvau įspėtas,  kad  turėčiau omenyje jos karštą būdą, ambicingumą ir ją  saugočiau nuo indiškų vaišių pertekliaus, nes tai  labai pakenktų aktorės sveikatai.

Su garsiąja delegacijos nare susitikau ir susipažinau Domodiedovo aerodrome Maskvoje. Sėdom į   tarptautinių oro linijų lainerį Il -86 ir prasidėjo mūsų 10 dienų kelionė į Indiją ir po Indiją.

Nesileisdamas į vizito detales, apsiribosiu tik  L. Gurčenkos asmenybės bruožais,  kuriuos pastebėjau per 10 mūsų bendravimo dienų.

Pirmiausia, prisiminiau įspėjimą, kad  Gurčenko -  labai ambicinga menininkė. Pajutau tai kino dienų atidarymo metu, kai prieš „Lenfilmo“ vaidybinį filmą „Aplodismentai, aplodismentai“, kuriame vaidino  Liudmila, buvo parodytas propagandinis dokumentinis filmas apie Lietuvą. Šį mūsų  filmą Liudmila matė pirmą kartą, buvo nustebinta Lietuvos grožio, bet atrodo liko nepatenkinta, kad nebuvo pristatyta ji, garsioji  Indijos viešnia.

Šis akibrokštas paskatino mudviejų dialogą ir politinėmis temomis ilgų kelionių po Indiją metu. Jau jautėsi pertvarkos vėjai, laukėme didelių permainų, todėl Liudmila erzindavo mane, kad, atseit, baigiasi baltams katino dienos. Kai gausit ekonominį ir kultūrinį savistovumą, pamatysim, ką jūs sugebat iš tikrųjų ir kuo stebinsit pasaulį, sakė ji. Kaip dauguma ano meto rusų inteligentų, L. Gurčenko įsivaizdavo, kad Baltijos respublikos žymia dalimi klesti tik dėl to, kad naudojasi Rusijos turtais ir jos ekonominiu, moksliniu bei kultūriniu potencialu.

Kartais nuklysdavome ir į senesnius  istorijos laikus. Gurčenko ir šiuo klausimu rasdavo kaip man „pašpilkuoti“ . Ji  Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę charakterizuodavo  kaip  slavų, pirmiausia baltarusių ir ukrainiečių,  valstybę, kurią sukūrė ir tam tikrą laiką  jai  vadovavo lietuvių kilmės kunigaikščiai.

Mūsų pokalbiai dažniausiai vykdavo  lėktuvuose, nes sėdėdavome greta. Liudmila piktindavosi Maskvos, Kijevo ir Leningrado, kur jai tekdavo dažniausiai filmuotis, biurokratija, pripažindavo, jog Lietuvoje menininkai gyvena laisviau, nes turi tolerantiškesnius, tautos tradicijas labiau gerbiančius respublikos vadovus ir kultūros administratorius. Bet tai būdavo tik neformalių pokalbių metu. Oficialiuose  renginiuose ir susitikimuose su užsieniečiais ji buvo tvirta savo šalies ambasadorė ir opozicinio atvirumo politikos klausimais nedemonstruodavo. Bent taip buvo mūsų kelionėje po Indiją.

Taigi, kai kada pasigirstančios kalbos, kad Gurčenko nesidomėjo politika, istorija, ekonomika, man atrodo išgalvotos, gal net  jos pačios paskatintos, nes ji viešai tikrai nesileisdavo į pokalbius panašiomis temomis. Man teko išgirsti kitokią Gurčenko, daug platesnių pažiūrų, nei galvojama  apie kino žvaigždes.

Liudmila labai stropiai saugojo savo privatumą. Tuomet ji,  berods, jau trečią kartą kūrė savo šeimą. Žinojau, kad turi dukrą, su kuria santykiai, kaip ir su buvusiais vyrais,  buvo blogi. Kino dienų metu spaudos konferencijose, kurių teko surengti nemažai, visuomet gaudavo klausimų ir apie savo asmeninį gyvenimą, be kurio indų žurnalistai neįsivaizdavo kino žvaigždės. O žvaigždžių  kultas šioje šalyje buvo didžiulis. Gurčenko tokius klausimus kartais su šypsena, o dažniausiai su pikta ironija  atmesdavo, pareikšdama, kad  tai jos asmeninis reikalas ir viešu jo daryti nesiruošia. Per visą mūsų buvimo Indijoje laiką ji tik vieną kartą, privačios vakarienės metu TSRS ambasadoriaus Ryžovo rezidencijoje,    prabilo apie savo sunkią vaikystę, pokario badą, dramatizmą, tėvus ir artimuosius, apie nesėkmingas vedybas. Tai buvo nuoširdaus atvirumo minutės. Tokį netikėtą atvirumą sugebėjo pažadinti  inteligentiška  ambasadoriaus šeima, jauki, be pašalinių palydovų namų atmosfera. Savo dramatišką gyvenimą ir darbą ji teisino noru išbandyti viską, ką duoda gyvenimas, ir  tai kiek galima sėkmingiau perkelti į kiną, televiziją ir teatro sceną.

Liudmila griežtai, su jai būdinga ironija vertindavo savo kolegų darbą, jos žodžiais tariant, bandančių patinginiauti ir eiti lengviausiu keliu  kūryboje. Bet visuomet labai gražiai kalbėdavo apie savo pirmuosius mokytojus Sergejų Gerasimovą ir Tamarą Makarovą, kurie Charkovo priemiesčių mergaitę priėmė į savo studiją Maskvos kinematografijos institute ir suteikė jai starto į meno aukštumas galimybę.

Labai tiksliai šiuo požiūriu Liudmilą charakterizavo garsus aktorius Olegas Tabakovas, pasakydamas, kad ši mergaitė iš badaujančio pokario  mokėjo mylėti ir nekęsti, tačiau tai išreikšdavo ne kalbomis, bet savo vaidmenimis .

Ji labai nekęsdavo tribūninių kalbų, lėkštų, formalių jos pristatymų  žiūrovams. Buvau liudininkas, kai viename   kūrybiniame vakare, pabandžiusį panašiai ją pristatyti Indijos publikai „Soveksportfilm“ atstovą grubiai nušalino, paprašė patylėti ir pati perėmė  vakaro vairą į savo rankas. Atrodo, net jos laidotuvėse tai atsispindėjo, nes, kaip žinoma, ji perspėjo artimuosius, kad mirus atsisveikinimo  apeigose nebūtų sakomos kalbos, nebūtų atliekami  religiniai ritualai. Rusai atsižvelgė į šią  velionės valią. Ji buvo palaidota garsiosiose Novodevičės kapinėse labai iškilmingai, bet  be kalbų ir maldų. Nebent ne tose kapinėse: dukra sako, kad motina norėjusi atgulti Vagankovo kapinėse šalia savo tėvų.

Norėčiau pabrėžti dar vieną Liudmilos bruožą – jos vyrišką drąsą. Biografai ją vadina nenuilstama kovotoja. Man teko jos drąsumu įsitikinti ne kovoje su oponentais meno ir politikos pasaulyje, bet  ekstremalioje situacijoje, skrendant iš Bhopalo  į  Travandrumą. Indų lakūnų pilotuojamas „Boing“ netikėtai ėmė drebėti, švilpti, prarado hermetiškumą ir  pradėjo skubiai leistis. Net mūsų delegaciją lydintys tamsoki indų vyrai pabalo, nutilo it žadą praradę. O Liudmila  sugebėjo ironizuoti ir šaipytis sakydama: „Tai ką ,vyručiai, kinkos dreba, prieš kraustantis į aną pasaulį?  Matyt daug  nuodėmių prisidarėte?“. Švilpdamas ir  drebėdamas  lėktuvas vis tik saugiai nusileido kažkokiame kariniame aerodrome. Keleivius išlaipino, pastatė  sargybą ir visiems matant  remontininkų brigada skubiai kažką remontavo . Po dviejų valandų vėl pakilome ir, žinoma, tiek pat vėluodami sukėlėme nemažai rūpesčio ne tik mūsų laukiantiems šio miesto vadovams, bet ir tarybiniam konsului bei mūsų tautiečiui Vytui Vilimui, dirbusiam Travandrume „Soveksportfilmo“ atstovu.

Negaliu pamirštii L. Gurčenkos  reakcijos į mums sunkiai suprantamą indų teatro meną. XX a. antrojoje pusėje  Indijos kultūroje  vyko didelės permainos. Aštrėjo kova tarp modernistų, siekiančių  teatrą priartinti prie Vakarų kultūros, pašalinti iš jo „senovės prietarus“, ir ortodoksinių tradicionalistų, bandančių  gelbėti indų kultūros  savitumą. Indijos kultūros ministerija sudarė mums galimybę pažiūrėti būdingiausią ortodoksų spektaklį viename Delio teatre. Spektaklis  buvo mitologinis,  pantomimiškas, susidėjo iš senųjų šokių, keistų kostiumų ir  kaukių, savitos muzikos, pasakojančios apie dievų gyvenimą, jų meilės, dieviškų šeimų  ir valdžios intrigas. Nors siužetą mums bandė paaiškinti teatro vadovai, bet vis tik mažai ką supratome ir stebėjomės, iš ko taip  aistringai juokiasi, ką garsiai smerkia  ir kam ploja indų žiūrovai. Liudmila žavėjosi spektakliu, jo spalvomis ir vaidmenimis, bet po to, kad indai negirdėtų, tyliai pasakė: „Nieko nesupratau“. Ir negalėjo suprasti pirmą kartą pabuvus šioje įspūdingoje šalyje. Juk jos istorija, filosofija, legendos ir tradicijos ne šimtais, bet tūkstančiais metų senesnės už mūsų, europiečių. Kitokia būtis ir buitis. Teatro vadovą, dejuojantį, kad Indiją žlugdo komercija ir Vakarų masinė kultūra, raminome, kad nesužlugdys, nes neįmanoma sužlugdyti, kas gyva tautoje ir kas susiformavo ir išsaugota per tūkstantmečius.

Po 1986 m. neteko būti Indijoje, bet interneto dėka  matau, kad  ši valstybė,  nors ir modernizuojasi, tačiau pasilieka labai savita . Gurčenko iš visos širdies linkėjo Indijai  tapti   turtinga ne tik  ekonomiškai, bet išsaugoti ir savo tradicijas bei  kultūrą.

2011 gegužė. Žurnalas GAIRĖS Nr.5

Š.m. vasarį-kovą Kinijoje įvyko visi svarbiausi aukščiausios valdžios forumai, nustatę šios šalies 12 penkmečio vystymosi kryptis ir uždavinius. Kadangi Kinija liko vienintele pasaulyje sekminga  socialistine šalimi, jos naujajam 2011-2015 metų ekonominio bei socalinio vystymo planui išskirtinį dėmesį parodė visos didžiosios pasaulio žiniasklaidos priemonės. Lietuvos žiniasklaida šiems įvykiams skyrė mažiausiai dėmesio Europoje. Todėl „Opozicijai“ tenka šią visuomenės informavimo spragą bent šiek tiek užtaisyt.

Aukčiausiaja valdžios institucija Kinijoje laikomas Visos Kinijos liaudies atstovų susirinkimas, tarptautinėje žiniasklaidoje vadinamas Kinijos liaudies kongresu (KLK). Tai institucija labai panaši į buvusią TSRS Aukščiausiąją Tarybą. Antroji pagal reikšmę valstybinė institucija yra Kinijos liaudies politinių konsultacijų konferencija (KLPKK). Ji analogų kitose šalyse neturi. Gal galima būtų rasti šiek tiek panašumų į mūsų Sąjūdį, arba į buvusią TSRS Liaudies kontrolės organizaciją. Bet KLPKK labiau orientuojasi ne į kontrolės funkcijas, bet į liaudies pasiūlymų apibendrinimą ir jų teikimą Kinijos kompartijos centro komitetui, vyriausybei, planavimo institucijoms, ministerijoms ir vietinės valdžios institucijoms. Jos privalo reaguoti į KLPKK pasiūlymus ir duoti aiškius atsakymus, ką galima įvykdyti ir kaip bus vykdoma, o ko ir kodėl įgyvendinti neįmanoma.

Svarbiausia ne valstybine, bet politiką kuriančia institucija, žinoma, yra Kinijos komunistų partija (KKP). Jos suvažiavimuose ir CK plenumuose nustatoma šalies politinė orientacija bei uždaviniai naujajam penkmečiui, kuriuos vėliau valstybiškai įteisina Visos Kinijos liaudies atstovų susirinkimas. Kinijos komunistai įrodinėja, kad politiką šalyje jie formuoja ne vieni, bet koalicijoje su dar aštuoniomis partijomis, kurios pripažįsta KKP vadovaujantį vaidmenį. Tai Partija Gomindano revoliucinis komitetas, Demokratinė nacionalinės statybos asociacija, Kinijos demokratų lyga, Darbininkų ir valstiečių demokratinė partija, Demokratinių autonomijų partija, Čžingundano partija, Ciunsano bendrijos partija ir Taivanio autonomijos lyga.

Didžiuoju posūkiu Kinijos politikoje buvo 1978 metais įvykęs KKP CK plenumas, kuriame kompartijos vadovas Deng Siaopinas, atstatęs kultūrinės revoliucijos metu sugrautą kompartiją, pasiūlė naujajį kursą, kurio esmę sudarė „sugrįžimas į pradinį socializmo statybos etapą“, atsižvelgiant į Kinijos ypatumus. Buvo pripažinta, kad pramoniniu požiūriu silpna ir neišsivysčiusi šalis kėlė sau per didelius uždavinius, nesėkmingai vykdė penkmečių planus, skurdo ir prarado ekonominės bei socialinės pažangos viltį. Kinijos komunistai-reformatoriai nusprendė sukurti socializmui reikalingą ekonominę ir gamybinę bazę, veidu atsisukti į miestų problemas, jas sprendžiant mišrios, t.y. valstybinės bei privačios iniciatyvos dėka. Išlaisvinusi didžiulį darbo jėgos potencialą ir atvėrusi duris užsienio kapitalui, kuris čia noriai plūstelėjo, nes surado didžiulę augančią rinką, Kinija greit išbrido iš natūralaus ūkio stadijos ir virto prekinės ekonomikos šalimi, pasaulio dirbtuvėmis, kurių produkcija sėkmingai konkuruoja ne tik šalyje, bet ir visame pasaulyje. O pagal BVP ji sparčiai artėja prie JAV. Tai įrodinėti jau nereikia.

Tai kokia dabartinio Kinijos socializmo esmė? Ar tai ne dar Lenino laikais išbandytas NEPAS, kuria Tarybų Sąjungoje buvo sužlugdytas, nekreipiant dėmesio į perspėjimus apie vaikišką kairumo ligą? Arba, gal tai kiniškas varijantas Romos klubo skelbtos kapitalizmo ir socializmo konvergencijos teorijos – kai kapitalizmas tampa vis socialesniu, o socializmas - vis kapitalistiškesniu ir susilieja naujoje XXI amžiaus santvarkoje, kuri nebus vadinama nei socialistine, nei kapitalistine? Tokia analogija visiškai suprantama. Kinija tikrai sugrįžo į pradines socialistinės revoliucijos pozicijas ir kuria unikalią santvarką, remdamasi socializmo ir kapitalizmo pranašumais bei Kinijos specifika.

Savo socializmu kinai vadina ne centralizuotą, subiurokratintą ir smulkmenišką planavimą bei resursų skirstymą, bet socialistinę rinką, surištą su socialistinės santvarkos pagrindais, t.y. valstybės kontrole ne tik valstybiniam, bet ir privačiam sektoriui, vykdant visiems rinkos dalyviams privalomas socialines užduotis. O makroekonomikos lygyje išsaugojant visuomenei naudingą balansą tarp valstybinio ir privataus sektoriaus. Šiandien Kinijoje privatus ir valstybinis sektorius sudaro maždaug po lygiai viso šalies ūkio.

Iš kapitalizmo kinai perėmė verslo iniciatyvos, pelno siekimo, konkurencijos ir kapitalo bei darbo jėgos laisvo judėjimo taisykles.
Kiniškas socializmo ir kapitalizmo hibridas, neatsisakantis marksizmo principų, labai stebina viso pasaulio politikus, ypač liberalus, kurie tokios sistemos nesugeba paaiškinti įprastomis politologinėmis teorijomis ir pranašauja jai griūtį. Bet kol kas griūties požymių nėra, šalis toliau sparčiai vystosi. O visiems žinoma, kad nestagnuojančioje, bet progresuojančioje valstybėje revoliucijos nekyla. Be to, kinų valdžia propagandinėmis ir administracinėmis priemonėmis ryžtingai tramdo bandymus kelti revoliucijas ir pervesmus.

Praėjęs 11 penkmetis Kinijai buvo labai sėkmingas. Ji pagal ekonominę galią tapo antrąja valstybe pasaulyje po JAV. Atrodo, pasiekta kalno viršūnė ir aukščiau lipti jau nėra kur. Iš dalies tai pripažino ir KKP bei Visos Kinijos liaudies atstovų susirinkimas.12 penkmečio prioritetu jie pripažino ne BVP augimą ir gamybinių jėgų plėtrą, bet jų modernizaciją ir to pagrindu žymų liaudies gerovės pakėlimą.

Penkmečio direktyvose konstatuojama, kad spartus Kinijos ekonomikos augimas iki šiol buvo pasiektas tam tikra dalimi ir piliečių gerovės sąskaita, nes jis stipriai rėmėsi ne vidaus vartojimu, bet pasaulinės rinkos paklausa. Todėl ateityje planuojama žymiai padidinti savo prekių vidaus paklausą keliant gyventojų perkamąją galią, t.y. jų gerovę. Tai, kinų manymu, bus įmanoma padaryti mažiau dėmesio skiriant uždaviniui išlaikyti 8 procentų BVP augimą. Leista jį sumažinati iki kasmetinių 7 procentų. Prioritetiniu uždaviniu pripažinta būtinumas neleisti infliacijai peržengti 4 procentų ribą, nes infliacija labiausiai smukdo piliečių gerovę.

Vidaus rinkos stiprinimas Kinijai aktualus ir todėl, kad tai sumažintų neigiamą poveikį jos ekonomikai dėl dažnokai kylančių pasaulio ekonominių bei fianasinių krizių.

Eilinių piliečių gerovę numatoma kelti socialiai orientuojant mokesčių sistemą, net 100 milijonų neturtingų piliečių atleidžiant nuo pajamų mokesčio, 2,5 karto padidinant pensijas ir kitas išlaidas socialiniam aprūpinimui, pastatant 36 milijonus kvadratinių metrų socialinių būstų ir taip sumažinat butų kainas visoje rinkoje. Planuojama žymiai sustiprinti valstybinę vartotojų teisių apsaugą ir kovą su korupcija.

Anglijos pramonininkų, dirbančių Kinijoje, korporacijos pirminikas Stivenas Peri, komentuodamas naujojo penkmečio politiką, pabrėžė, kad Kinija per ateinančius 10-15 metų dėl aukštų technologijų ir orientuodama pramonę į vidaus paklausą, žymiai pasikeis. Jo manymu, tai labai perspektyvus kursas.

12 penkmečio direktyvose didelis dėmesys skiriamas Kinijos provincijų raidai ir gamtos apsaugai. Valstybinis ir privatus kapitalas bus skatinamas sutelkti dėmesį ne į jau dūstančius nuo gamybos didžiuosius miestus, bet ir į tolimesnius Šiaurės bei Vakarų regionus. Gamybinių jėgų plėtra juose taip pat prisidės prie vidaus rinkos stiprinimo ir  piliečių gerovės kėlimo. Ši orientacija aktuali dar ir dėl to, kad Kinijos Pietūs ir Rytai jau pradeda jausti darbo jėgos stoką.

Negalima nepastebėti ir Kinijos valdžios susirūpinimo dėl arabų pasaulyje kylančių neramumų, kur valdančiųjų ir turtingųjų atskirtis nuo liaudies pasiekė kulminaciją. Panašios atskirties požymių yra ir Kinijoje, todėl jos valdžia iškėlė uždavinį stiprinti valstybės valdymo institucijas, kovoti su korupcija, labiau rūpintis politiniu stabilumu ir ryžtingiau šalinti galimų neramumų ekonomines bei socialines priežastis.

Kaip kiniško socializmo valstybei pavyks įgyvendinti užsibrėžtus uždavinius, parodys ateitis. Tikėjimui, kad viskas bus gerai, priežasčių nemažai. Pirmiausia tai 30 metų reformų rezultatai, išvedę šalį iš skurdo ir bado į pirmaujančių pasaulio valstybių aukštumas.

2011.03.11 Laikraštis OPOZICIJA, Nr.11

„KAPITALO“  pirmojo tomo skyriuje „Istorinė kapitalistinio kaupimo tendencija“ yra nesenstanti  citata :“Užtikrinkite 10 procentų pelno ir kapitalas sutinka būti visaip panaudojamas ,esant 20 procentų, jis darosi judrus, esant 50 procentų , jis stačiai pasiryžęs  nusisukti sau sprandą , esant 100 procentų, jis sutrypia po kojomis visus žmonių įstatymus, esant 300 procentų , nėra tokio nusikaltimo,kurio jis nerizikuotų padaryti,, nors ir grėstų kartuvės‘.

Nežinau kiek procentų arabų pasaulyje uždirba tarptautinis kapitalas  , cinišku  ir žiauriu išnaudojimu priversdamas   šių šalių   žmones  sukilti  prieš oligarchus, prieš   milijardiniais kyšiais nupirktus savo valstybių vadovus. Jie,  liaupsinti ir aukštinti, vaizdavę savę tautos didvyriais, šiandien  turi gėdingai slapstytis, arba  žiauriai tramdyti   protestuojančius.

Arabų pavyzdys moko, kad išsilaisvinimas iš iliuzijų kainuoja labai brangiai.

Įsitikinome, kad Karlo Markso pateikta kapitalo charakteristika   tinka ne tik pradiniam, t.y. laukiniam kapitalizmui, bet ir šių dienų  naujiesiems kapitalistams  , bankininkams, pučiantiems finansinius burbulus,  apgaulingų investicinių  kompanijų kūrėjams  ir savo tautų  patriotais apsimetinėjantiems politikams.

Humanistus labiausiai  sukrečia  žiaurus  Muamaro Kaddafi elgesys. Revoliucijos vadas, žadėjęs  sukurti arabų pasauliui  tinkamą  socializmą , pats degradavo. Pajuto, kad išnaudodamas  savo šalies turtus ir žmones,  gali išspausti sau ir savo artimiesiems  tikrai ne mažiau 300 procentų pelno.

Jį  ir kitus arabų lyderius  įsiurbė kapitalas  ir privertė elgtis taip, kaip reikalauja kapitalo prigimtis , išnaudotojiškos visuomenės santvarka ir  dėsniai.

Bet ar tai vien arabų pasaulio valstybių vadovų ir šių valstybių valdininkų  bėda? Kas jiems bičiuliškai spaudė  rankas , vežė dovanas, svetingai atidarinėjo  slaptąsias bankų sąskaitas ?   Kas draugiškai sėdėjo net su Kaddafiu prie bendro turtingiausių G- 8 valstybių vadovų stalo?  Kas pardavinėjo tankus, lėktuvus, šautuvus ir kulkosvaidžius, kurie šiandien  naudojami ne šalies gynybai, bet  piliečių žudymui?  Kodėl buvo taip elgiamasi?  Ar ne todėl, kad arabų oligarchų  ir valdovų klanai savo milijardines sąskaitas  laikė Vakarų bankuose ir užtikrino  geidžiamus dividendus ?

Uždarbiavo ne vien nedemokratiška Tarybų Sąjunga , bet ir pačių „demokratiškiausių“ Vakarų valstybių kapitalistai , apsvaigę nuo   laimės uždirbti 100 – 300, o gal ir daugiau procentų pelno. Šiandien, kai ne vien arabai kyla prieš kapitalistus, trypiančius moralę ir įstatymus, vaizdžiai atsiskleidžia Markso mokslinės pranašystės ir įspėjimai, kad  kapitalas pats sau kasa duobę.  Žinoma, dabar ne  taip, kaip pradinio kapitalo kaupimo laikais Anglijoje, bet kasa giliau ir žiauriau. Globalizuodamas pasaulinę  ekonomiką bei politiką kapitalas daro daug didesnius nusikaltimus ir  ne vien atskiroms tautoms, bet visai žmonijai.  

Šiandien kapitalistinio pasaulio  lyderiai , galingų demonstracijų ir protestuotojų  balsų paveikti, pajutę  maištaujančių valstybių valdovų bejėgiškumą, gal būt , nuoširdžiai smerkia smurtą prieš piliečius. Bet neapsigaukime. Kai  jie pajus, jog be naftos  ir dujų 300 procentų pelnų negaus, viskas sugrįš  atgal. Revoliucinėse masėse kapitalas skubiai ieškos, tikriausiai  jau  ir ieško, panašių į  Tuniso prezidentą  El Abidin Ben Ali, Egipto prezidentą Hosni Mubareką, Jemeno prezidentą Abdullah Salehą,   Bahreino karalių Hamad bin Isa Al Khalifą,  o gal ir į kol kas represijomis bandantį išsigelbėti  Kaddafi, kurie  sugebėtų tvirtai  valdyti  vesloves, iš kurių  svaiginančia srove ir ateityje  patikimai tekėtų  turtai  į pasaulio bankus ir tarptautines oligarchų kompanijas. Juk  kapitalo požiūriu verčiami ir  nuverstieji , kol liaudis jų nenuvertė, buvo „arabų demokratai“, arba „demokratėjantys“ veikėjai , verti pasaulio galingųjų pasitikėjimo bei globos.

Didžiausias paradoksas  arabų liaudies sukilime tai, kad už sukilėlių nugarų kvėpuoja ne vien tarptautinio kapitalo atstovai, bet ir  islamiški,  dar labiau diktatoriški  Al Kaidos maištininkai ir  politikai. Jie Vakarų  imperialistams daug  baisesni už Marksą. Dešiniesiems socialdemokratams padedant žymią dalį revoliucingųjų marksistų  pavyko  nuraminti  kapitalistinės  gerovės vilionėmis. Islamo fundamentalistai  draugauti su Vakarų civilizacija   nenusiteikę.  Juos nuraminti bus sunkiau, nes  jie gerovę, dorovę ir kitas žmonių bendrabūvio  vertybes įsivaizduoja kitaip nei europiečiai ar amerikiečiai.      

Laikraštis OPOZICIJA Nr.9, 2011.03.03

Nuo Baltarusijos prezidento rinkimų jau praėjo nemažai laiko, bet aistros dešiniųjų politklubuose ir  žiniasklaidoje nerimsta iki šiol. Išmintingieji   politologai su Zingeriu priešakyje vis dar suka galvas kaip elgtis toliau. Kai savų jėgų trūksta , bandoma į pelningą Baltarusijos demokratizavimo procesą įtraukti kuo daugiau kaimynų, net visą Europos Sąjungą.

Nelieka skolinga “vakarietiškų  vertybių” gynėjams ir Baltarusijos žiniasklaida. Įvairiuose  komentaruose internete  bei per TV radau tokias naujienas:

Baltarusijos televizija ir valstybiniai laikraščiai  viešina skandalingus nepavykusios revoliucijos (perversmo) Minske faktus: slaptus dokumentus, rastus per kratas pas perversmininkus, filmuotą riaušių medžiagą, “revoliucionierių” pasisakymus užsienio spaudoje, pokalbius telefonu ir per racijas…

Rastas kažkodėl anglų kalba. (matyt, kad suprastų “darbdaviai”) surašytas naujos “demokratiškos” vyriausybės sąrašas, instrukcijos, kaip turėjo būti užimti strarteginiai objektai, pradedant vyriausybe ir prezidentūra.

Konfiskuotos didelės pinigų sumos Eurais ir USD, gautos iš ES ir JAV “nevalstybinių organizacijų” bei ataskaitos, kiek pinigų skirta rinkiminei kampanijai, antilukašenkinei agitacijai, atlyginimams už dalyvavimą riaušėse (parama opozicijai per 5 m. – po kelis šimtus milijonų USD ir EUR).Įdomiausia tai, kad  ne tik Vakarai dosniai remė antilukašenkišką rinkimų kampaniją , bet prie jos pradėjo prisidėti ir kai kurie Rusijos oligarchai, nirštantys , kad   negali pusdykiai supirkti Baltarusijos turtų. Dokumentų analizė parodė, kad didesnioji paramos dalis opozicionierių vadukų buvo išgrobstoma ir iššvaistoma kelionėms po ES valstybes, perkant prabangius automobilius, statantis namus, perkant butus.

Demaskuojama “demokratinių jėgų” legenda , neva, riaušes išprovokavo saugumiečiai. Stambiu planu rodomi aršiausi langų daužytojai, paskui jų dokumentai, apklausos milicijoje, pateikiamos biografijos. Visi jie – opozicijos kandidatų talkininkai, rinkę jiems parašus, agitavę studentus ir moksleivius ateiti į aikštę ir dalinę demonstrantams atlyginimą: 10 - 15 USD moksleiviams, 20 USD – studentams, 50 - 100 USD – atvykusiems iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, Gruzijos, - o tokių buvo virš 3000. Dauguma aktyvistų – jau sėdėję už automobilių vagystes, plėšikavimus, girtumo būsenoje padarytas sunkias avarijas ir kt..

“Demokratijos nešėjai” neįvertino, kad Baltarusija – ne Gruzija ir  Ukraina , kur už JAV dolerius rengtos “spalvotos” revoliucijos pavyko, nes tos šalys pergyveno gilią ekonominę ir socialinę krizę. Nors ne ilgam. Šimtai miljonų JAV ir ES mokesčių mokėtojų pinigų buvo išmesti į balą.

Paskutinėmis dienomis sužinojome, kad ES ir JAV vėl skiria didžiules pinigų sumas antilukašenkinei opozicijai. Bet ar tie pinigai nebus konfiskioti, ar nepateks į  Baltarusijos iždą? Ar ir vėl po kurio laiko neteks pripažinti, kad pastangos pakeisti piliečių remimą Baltarusijos santvarką nuėjo veltui?

Tokios žinios be  komentarų. Skaitytojai gali patys spręsti kas teisus.

Laikraštis OPOZICIJA Nr.5, 2011.02.03