DELFI BLOGAS - a.brazaitis » Kategorijos "Užsienis" archyvas

A.Brazaitis. Prognozuojamas vartojimo prekių rinkos augimas Rusijoje

Šeštadienis, 2013-01-12 03:59 Be temos, Užsienis, Ekonomika | 0 komentarų

2008-ųjų pasaulinė finansų krizė šiek tiek silpniau negu Europą vis tik palietė ir Rusiją. 2009 m. Rusijoje sumažėjo gyventojų realiosios pajamos, atitinkamai ir jų perkamoji galia. Remiantis tarptautinės strateginių rinkos tyrimų kompanijos „Euromonitor International“ duomenimis, 2009 m. 42 % Rusijos gyventojų sumažino išlaidas rūbams ir avalynei, 30 % - elektronikos prekėms. Namų apyvokos, buitinės chemijos, kosmetikos ir higienos prekių vartotojai pradėjo pirkti pigesnes šios kategorijos prekes, rinktis produktus su privačiais prekių ženklais. Apskritai gyventojų išlaidos 2009 m. sumažėjo 6 %, atitinkamai keitėsi ir vidaus rinkos potencija. Nors energetinių resursų ir žaliavų eksportas buvo ženklus, vidaus rinkos susilpnėjimas darė neigiamą įtaką Rusijos bendrajam vidaus produktui (BVP) - jis 2009 m. sumažėjo 7,8 %. Išaugo ir nedarbas ,nors mažiau negu Europoje bei kaimyninėse valstybėse. Tokia, labai trumpa, ekonominės krizės Rusijoje charakteristika.

Spalio 30-31 dienomis Sankt Peterburge (Rusija) vykusioje IX Tarptautinėje Konteinerinių pervežimų Rusijoje ir kaimyninėse valstybėse konferencijoje, nagrinėjusioje logistkos verslo problemas ir perspektyvas, susidomėjimą sukėlė tarptautinės strateginių rinkos tyrimų kompanijos „Euromonitor International“ komunikacijos specialistės Linos Purlytės pranešimas apie pajamas ir išlaidas Rusijoje bei Rytų Europoje. Pranešime teigiama, kad Rusija jau 2010 m. pradėjo atsigauti po krizės: šalyje pradėjo augti BVP, mažėti bedarbystė, kilti gyventojų pajamos. Prognozuojama, kad iki 2020 m. pajamos vienam gyventojui augs vidutiniškai 3,6 proc. kasmet ir 2020 metais 3 proc. visų namų ūkių metinės pajamos persiris per 100 000 JAV dolerių. Jos sparčiau didės turtingųjų sluoksniuose, todėl skirtumas tarp neturtingų ir turtingų namų ūkių dar labiau išaugs. Gan lėtai mažės pajamų skirtumas tarp 10 procentų turtingųjų ir 10 procentų neturtingųjų piliečių. (dabar skiriasi apie 16 kartų). 2012 metais minimalios žmogaus pragyvenimo pajamos Rusijoje -195 doleriai per mėnesį, o minimalus darbo užmokestis - 162 doleriai. Net prezidentas V.Putinas šiemet oficialiai pripažino, kad šalyje yra apie 13 milijonų gyventojų , gyvenančių žemiau skurdo ribos. Iš to darytinos išvados, kad tipiškas ateities Rusijos vartotojas bus ne neturtingieji, bet viduriniosios klasės atstovai, į kuriuos turėtų orientuotis verslas. Auganti turtingųjų ir vidutiniokų Rusijos gyventojų grupė daugiau pinigų išleis brangesnėms prekėms ir paslaugoms su užsienietiškais prekių ženklais, kurie teikia aukštesnę kokybę ir daugiau komforto. Gausės rusų kelionės po pasaulį, užsienietiškų automobilių bei elektronikos prekių paklausa. Ši išlaidų kategorija iki 2020 m. gali išaugti net 50 proc.. Atsižvelgiant į pajamų pokyčius, vidutinis Rusijos gyventojas apie 2020 metus 30 proc. savo pajamų išleis maistui, apie 9 proc. - komunalinėms paslaugoms, 8-9 proc. - rūbams ir avalynei, apie 7 proc. - alkoholiniams gėrimams bei tabakui. Išaugs ir gaiviųjų gėrimų vartojimas, daugiau bus išleidžiama lėšų laisvalaikio, kultūros, savišvietos, sveikatos paslaugoms.

Rusijos vartojimo prekių rinkoje 2011 m. pirmavo Šiaurės Vakarų regionas su savo ūkiniu bei kultūriniu centru Sankt Peterburgu. Čia vienas namų ūkis vartojimo prekėms ir paslaugoms pernai išleido apie 22 000 JAV dolerių. Antroje vietoje esantis Centrinis regionas, kuriam priklauso Maskva, – apie 21 000 JAV dolerių. „Euromonitor International“ pranešime atkreipiamas dėmesys, kad sekdami pasauline sveikos gyvensenos tendencija, Rusijos gyventojai vis labiau domisi sportu. Atsižvelgiant į tai didžiuosiuose miestuose pristatyta nemažai baseinų, sporto centrų, treniruočių ir jogos klubų. Apie 10 proc. šalies gyventojų periodiškai užsiiminėja sportu ir ši tendencija ateityje dar labiau stiprės. Todėl verslininkams vertėtų skirti didesnį dėmesį investicijoms į sportą ir į jį aptarnaujančios industrijos plėtrą.

Rusijos pirkėjai maisto prekių srityje pradėjo labiau domėtis natūraliais produktais, kuriuose nėra dirbtinų maisto priedų, dažiklių ir konservantų. Tai darys įtaką žemės ūkiui, maisto produktų importui bei maisto pramonei. Sveiko gyvenimo būdo ir mitybos pokyčiai atitinkamai veiks ir rinką.

Prognozuojama, kad 2020 metais Rusijoje gyvens 145,3 milijono žmonių; 1,6 procento daugiau nei 2011 metais.Gyventojų skaičiaus augimas paaiškinamas teigiamu suminės migracijos netto rodikliu ir augančiu gimimų koeficientu. Demografinius pokyčius lydės urbanizacija.Per artimiausius 5 metus gyventojų skaičius miestuose pasieks 70 procentų Tai taip pat darys atatinkamą įtaką vartojimo rinkai Rusijoje.

„Euromonitoriaus“ prognozės žymia dalimi sutapo ir su optimistiškai atsargiomis Europos rekonstrukcijos ir vystymo banko prognozėmis. Konferencijoje pranešimą daręs šio banko atstovas Denis Kurbatovas pranešė, kad bankas pakėlė Rusijos BVP augimo prognozę nuo 3,2 iki 3,3 procento.Vežėjų atstovai prabilo ir apie tai, kad Rusijai įstojus į Pasaulinę prekybos organizaciją ir sumažėjus protekcinės politikos galimybėms, vis aktyviau dalį Rusijos eksporto ir importo aptarnavimo pasiglemžia su Kaliningradu ir Sankt Peterburgu konkuruojantys Baltijos valstybių uostai.

Kadangi didžiulė Rusijos vartojimo prekių rinka ir apskritai ekonomika turi stiprėjimo požymių, į tai vertėtų atkreipti dėmesį ir Lietuvos verslininkams ieškant joje sau naudingos nišos.

Žurnalas GAIRĖS Nr. 9, 2012.12.05

A.Brazaitis. Politinės manipuliacijos ir žalos atlyginimo svajonės

Sekmadienis, 2012-12-30 13:09 Be temos, Politika, Istorija, Užsienis, Lietuva | 0 komentarų

Sugriuvus Tarybų Sąjungai ir visiškai žlugus Gorbačiovo planams pertvarkyti šalį, 1991 m. liepos 29 d. Borisas Jelcinas ir Vytautas Landsbergis pasirašė sutartį, kuria buvo padėti pamatai dalykiškam naujų nepriklausomų valstybių Rusijos ir Lietuvos bendradarbiavimui. Sunkus buvo laikotarpis. Nors kilo daug klausimų, kaip šį bendradarbiavimą plėtoti, vis tik visuomenė sutartį sveikino ir tikėjosi, kad būtent geri santykiai su Rusija padės atgaivinti griūvančią ekonomiką, bent šiek tiek įvykdyti tuos gerovės pažadus, kuriuos tautai žadėjo „Sąjūdis“ ir jį pasisavinę konservatoriai. Deja, Landsbergio - Vagnoriaus reformos ir tautos supriešinimo politika šias viltis visiškai pražudė.

Kylanti nepasitenkinimo audra nieko gero valdantiesiems nežadėjo. Aiškiai matėsi, kad artėjančiuose Seimo rinkimuose jie pralaimės. Štai tuomet konservatoriai, siekdami nesuteikti galimybių Brazausko šalininkams naudotis tikrai geros sutarties su Rusija vaisiais, metė idėją organizuoti referendumą dėl Tarybinės kariuomenės išvedimo ir žalos už okupaciją atlyginimo. Taip prieš pat rinkimus, kurie turėjo įvykti 1992 m. spalio mėnesį, birželio mėnesį skubiai organizuojamas referendumas, nes atseit būsimoji valdžia gali ir okupacinės kariuomenės neišvesti, ir žalos atlyginimo nesiekti.

Kad referendumas pavyks, abejonių nebuvo. Juk po Sausio 13-osios tragiškų įvykių antirusiškos nuotaikos buvo neregėtoje aukštumoje, be to, kas gali prieštarauti, kai prašoma pinigų ir skurstantiems žmonėms įrodinėjama, kad tokiu būdu bus galima žymiai pagerinti gyvenimą? Niekas negalėjo pasisakyti prieš referendumą, net prie valdžios artėjantys buvę komunistai siekė jo pozityvių rezultatų, nors netikėjo, kad referendumu galima bus priversti rusus elgtis pagal lietuvių norus.

Po referendumo ir po Seimo rinkimų valdžion atėję A. Brazausko šalininkai iš tikrųjų nuosekliai vykdė tik vieną referendumo užduotį, siekė tarybinės kariuomenės išvedimo ir tai padarė, nes ir Rusija, nenorėdama aštrinti santykių su maištaujančia kaimyne, to siekė. Po 1991 metų geros kaimynystės sutarties pasirašymo juk dėl kariuomenės išvedimo jokių problemų neliko nei tarptautinės teisės požiūriu, nei dvišalių santykių su Rusija požiūriu.

Tačiau žalos atlyginimo klausimas įstrigo ilgam ir, dvišalių santykių su Rusija požiūriu, tapo neišsprendžiamu.

Ne todėl, kad apie tai Putinas ir jo šalininkai net kalbėti nenori, bet ir todėl, kad šiuo klausimu jį palaiko net pikčiausi jo oponentai. Ir pozicija, ir opozicija susivienijo. Mums tai nemalonu, bet rusų požiūriu visiškai logiška. Atlyginsi Lietuvai – parašys ir kitos buvusios TSRS respublikos. O jos iki šiol panašių pretenzijų Rusijai nereiškia. Be to, Rusijos deklaracija apie TSRS teisių perėmimą, rusų manymu, pirmiausiai reiškia tik buvusių tarptautinių skolų ir kitų ekonominio bei diplomatinio pobūdžio įsipareigojimų perėmimą, kad būtų išvengta TSRS griūties sukelto tarptautinio chaoso. Rusija šį įsipareigojimą sėkmingai įvykdė, TSRS skolas padengė, šios naštos neperkeldama ant kitų TSRS respublikų, ir dabar pareiškia, kad ši tema išsemta. Apie žalos atlyginimą, kurios tikisi vien Lietuva, net girdėt nenori.

Tas „drąsus reikalavimas“ atlyginti žalą už okupaciją liko tik konservatorių vidaus politikos manipuliavimo priemone. Eiliniuose Seimo rinkimuose 1996 metais jie triukšmingai kaltino A. Brazauską ir jo vadovaujamą LDDP, jog būdami valdžioje tylėjo ir nieko nepadarė, kad iš Rusijos išreikalautų tuos mistinius 20 milijardų dolerių, kuriuos priskaičiavo kaip okupacinę žalą. Sukeltas triukšmas padėjo konservatoriams ir jų satelitams susigrąžinti valdžią. Bet, būdami valdžioje, konservatoriai žalos atlyginimo kortos užsienio politikoje jau aktyviai nenaudojo. Ją iškeldavo tik tuomet, kai reikėjo viduje pakurstyti antirusiškas aistras, kad sutelktų savo išsibėgiojantį elektoratą.

Nepadėjo.

Nepriminsiu ilgos ir painios istorijos nuo tų laikų. Valdžios keitėsi, bet žalos atlyginimo klausimas nejudėjo iš vietos. Buvo sudarinėjamos komisijos, derybininkų grupės, bandyta rusus paveikti ir gražiuoju, ir piktai triukšmaujant, bet… vien žala Lietuvai padaryta. Geros kaimynystės santykių su Rusija neturime ir nežinia kada turėsime.

Atėjo eilinė 2012 metų valdžios kaita. Konservatoriai vėl nustumti į opoziciją. Tačiau kaip visuomet „žalos atlyginimo“ nepalieka pozicijai be savo priežiūros. Vėl kairiesiems kabina akmenį ant kojų.

Per visą savo valdymo kadenciją tylėję, 2012 metų rugsėjo mėnesį konservatoriai sudarė Vyriausybinę komisiją sovietų okupacinės žalos atlyginimo klausimams atnaujinti, nustato net datas, kada komisija privalo pateikti siūlymus Rusijai prispausti. Tikėjosi, kad tai paveiks rinkėjus ir padės išlikti valdžioje. Bet bėda tame, kad niekas nežino, kaip prispausti supykintą didžiąją kaimynę. Net komisijos vadovė Birutė Burneikienė, patikimiausias konservatoriams žmogus, neužilgo prabyla, jog naivu tikėtis derybų su Rusija šiuo klausimu. Vadinasi, ir vėl žalos atlyginimo tema liko tik konservatorių vidus politikos manipuliavimo priemonė, būdas nuolat kaltinti kairiuosius, atseit „nesiskaitančius su piliečių nuomone, pareikšta referendume“.

Netikėtai konservatorius parėmė žinomas žurnalistas Česlovas Iškauskas, nesenai paskelbęs straipsnį sensacingu pavadinimu „Latviai mus lenkia okupacijos žalos atlyginimo fronte“.

Nemanau, kad latviai vyriausybiniu lygiu rimtai imasi šio beviltiško darbo, todėl ir nesiryžtu perpasakoti šio straipsnio. Bet negaliu nutylėti, kad jis sulaukė daug įdomių komentarų. Jų bendriausia mintis ta, kad naujoji Lietuvos valdžia, ko gero, ryžtingiau keis Lietuvos santykius su Rytų kaimynais, nekels skandalų dėl žalos kompensavimo. Iškauskas sužadino norą pareikšti nemažai piktų žodžių konservatorių politikai Rusijos atžvilgiu, bet taip pat paskatino netylėti ir konservatorių propagandistus. Jie pripažįsta, kad Rusija tik šaiposi iš tokių iliuzijų, bet tai, jų nuomone, nieko baisaus, reikia būti kantriems, žalos atlyginimo temą reikia kelti ne tik dvišalių santykių su Rusija lygmenyje, bet ir tarptautiniu mastu, pirmiausiai ES. Šaipydamasis iš tokių konservatorių vilčių, vienas komentatorius siūlo sudaryti uabą iš Landsbergio, Abramikienės ir Svarinsko, pavadinti jį svarbiausiu Lietuvos atstovu ir pavesti iš naujo skaičiuoti, kiek žalos rusai pridarė Lietuvai. Bet kartu perspėja, kad į tai jokio dėmesio rusai nekreips. Gal tik eilinį kartą pakels dujų bei elektros kainas lietuviams? „O šiaip tai kvailių darbas, – mano kitas komentatorius, – kai su rusais net nesutariama, ar Lietuva buvo okupuota, ar gelbėdamasi nuo hitlerininkų pati įstojo į TSRS.“ Kai kas mano, kad daugiau šansų išreikalauti kompensacijos turime ne iš rusų, bet iš JAV, kad leido Stalinui inkorporuoti Lietuvą į TSRS. Primenamas vaizdelis iš senųjų fotografijų, kuriose „taikos pypkę“ patenkinti rūko Ruzveltas, Stalinas ir Čerčelis Jaltos konferencijoje, kai buvo dalijama Europa.

Iškauskas turbūt nesitikėjo, kad savo rašiniu sukels tiek piktų žodžių visiems valdantiesiems, pirmiausiai konservatoriams, pradėjusiems neatsakingas reformas, sugriovusiems ūkį, išauginusiems socialinę atskirtį ir sukėlusiems didžiulę priešpriešą tarp „reformose“ laimėjusiųjų ir pralaimėjusiųjų. Tokių komentarų autoriai mano, kad kompensuoti už žalą turėtų tie, kas iš tikrųjų pridarė skriaudų žmonėms, kas pasisavino visiems priklausiusius turtus, o tik po to spausti rusus, net ir lenkus, kurie taip pat priskirtini prie okupantų – už Vilniaus krašto nuskurdinimą ir sulenkinimą.

Siūlantiems kelti okupacijos problemas į tarptautinį lygį patariama nepamiršti, kad 2013 metais Lietuva vadovaus Europos tarybai, o Rusija – Didžiajam dvidešimtukui „G20“. Svoriai ir galimybės nesulyginami. Nei Vokietija, nei Prancūzija, nei JAV nepalaikys lietuvių kivirčo su rusais. O ką kalbėti apie Kiniją arba Indiją? Todėl tenka pripažinti, kad kompensaciją galima gauti tik per geros kaimynystės santykius, per savitarpiškai naudingus ūkinius ryšius, kai neaštrinami skirtingi politiniai požiūriai ir prieštaringi istorijos faktai. Dėl to ir rusai būtų patenkinti ir mes galėtume ramiau gyventi, ne skursti, bet nuosekliai eiti gerovės kryptimi. Stebint politines manipuliacijas ir žmonių nuomonių kaitą, ko gero galima daryti išvadą, kad 1991 metų referendumą pakartojus šiandien, rezultatai būtų kiti.

Internetinis laikraštis OPOZICIJA, 2012.12.07

A.Brazaitis. Apie Vilnių iš kaimynų lūpų

Šeštadienis, 2012-11-10 20:46 Be temos, Užsienis | 0 komentarų

Baltarusiškame nevyriausybiniame žinių portale TUT.BY pasirodė kolegos Vadimo Bylino
provokacinė publikacija apie baltarusių pamėgtą Vilnių. Ji pavadinta „Tamsioji Vilniaus pusė – keletas
šokiruojančių faktų apie Lietuvos sostinę“.

O tie faktai tokie:

Kiekvieną sekmadienį, kai 22 val. į Minską atvyksta traukinys Vilnius–Minskas, iš jo pasipila šimtai
gerai nusiteikusių keleivių su pilnais įvairių prekybos centrų krepšiais. Keleiviai pavargę, bet pavargę
maloniai, juk sutaupė 50, o gal ir 100 dolerių, nusipirkdami aulinius batus, kurie Minske du kartus
brangesni, kai kas ir pigesnio alkoholio parsivežė, kurį nesenai lietuviai veždavo iš Minsko. O kai
kurie prisikrovė krepšius dėvėtų prekių iš parduotuvių HUMANA ir dabar galės puikuotis prieš savo
rajono „madinguosius“.

Tai tokia šviesioji Vilniaus pusė.

O kokia tamsioji?

Mums primenama, kad pagal Eurostato duomenis Vilnius pirmoje vietoje ES pagal žmogžudystes ir
pasikėsinimus nužudyti. 100 tūkstančių vilniečių tenka net 7,9 žmogžudysčių, tuo tarpu Minske tik
4,9. Siūloma nepamiršti, kad ypač bloga šlovė apie Vilnių Prancūzijoje, nuo to laiko, kai jame Bertran
Konta nužudė savo meilužę Mari Trentinjan, garsaus prancūzų aktoriaus Žan-Lui Trentinjano dukterį.

Neliko nepastebėtos ir čigonų taboro problemos bei kriminalinė siuacija Naujininkų mikrorajone,
leidžianti Vilnių vadinti kriminaline Europos sostine. Baltarusiams patariama į šį mikrorajoną
neužsukti net dienos metu.

Jeigu kas nors iš baltarusių nuspręstų pagyventi Vilniuje ir nutartų išsinuomoti butą, perspėjama, kad
pirmiausiai sužinotų kiek kainuos komunalinės paslaugos, nes jos čia vienos brangiausių Europoje,
žiemą pastebimai viršija net nuomos kainą.

O kaip straipsnio autoriaus nuomone pasikeitė padėtis Vilniuje dėl 2008 metų krizės?

Jis pabrėžia, kad krizė Lietuvą palietė ypač stipriai. Išaugo bedarbystė, pabrango maisto produktai,
susiaurėjo miesto transporto paslaugos, neliko naktinių autobusų ir troleibusų. Daug jaunų vilniečių
emigravo į Angliją, Airiją, kitas Vakarų Europos šalis, o į Vilnių atvyko nemažai jaunų baltarusių,
dažniausiai mokytis Europos humanitariniame universitete. Todėl į kurį klubą neužeitum, ten būtinai
sutiksi pažįstamą ar šiaip baltarusį.

Perskaitęs šį provokacinį straipsnį susidarai nuomonę, kad pastebimai didėja baltarusių etninė grupė
Vilniuje, mieste, kuris nuo senų laikų buvo laikomas ne vien lenkų ir lietuvių kultūros centru. Gerai,
kad Vadimas Bylina, perspėdamas baltarusius apie galimus nemalonius incidentus, vistik pripažįsta,
kad Vilnius mielas miestas ir jeigu jame laikysies elementarių saugumo taisyklių, į Minską sugrįši
gyvas ir sveikas su pilnais krepšiais pirkinių, tuo pradžiugindamas savo kaimynus, bičiulius ir
bendradarbius.

Pasirodo, kad baltarusiai ne tokie vargšai, kokiais juos vaizduoja mūsų politikai ir žiniasklaida. Juk
pagal pirkimo aktyvumą jie pradeda lenkti net vilniečius.

Sveikinu kolegą, pastebėjusį toli gražu ne visas mūsų sostinės tamsiąsias puses.

2012.11.09 Internetinis laikraštis “Opozicija.eu”

A.Brazaitis. Rusijos mįslės ir ateities scenarijai

Ketvirtadienis, 2012-04-12 11:31 Be temos, Užsienis, Ekonomika | 0 komentarų

Yra sakoma, kad Rusijos protu nesuvoksi. Tai pabandė padaryti JAV ir pasaulyje pripažintas savaitraštis Forbes. Jis paskelbė vienuolika galimų didžiausių pavojų, kurie 2012 metais gali stipriai paveikti Rusijos ekonominę bei socialinę raidą.

Forbes kuria tokius galimus variantus:

Rublio devalvacija, kurią gali sukelti didėjantis kapitalo pasitraukimas iš Rusijos ir mažėjantys jos aukso bei valiutiniai rezervai;
Mokesčių fiziniams asmenims didinimas, ką daryti verčia biudžeto ir pensijų fondo problemos. Toks mokesčių didinimas pavojingai padidintų skurstančiųjų skaičių;
Technogeninės katastrofos dėl susidėvėjusių didžiųjų energetikos, pramonės ir kitų ūkio strateginių objektų. Padarinių likvidavimas privestų prie gamybos apimčių ir BVP sumažėjimo;
Euro problemos. Jeigu euras žlugtų arba patirtų katastrofišką nuosmukį, tai sukeltų pasaulinę ekonominę krizę, kuri stipriai paliestų Rusiją;
Kinijos ekonominės plėtros lėtėjimas, darantis neigiamą įtaką pasaulio ir Rusijos ekonomikai;
Naftos kainų dėl pasaulinės ekonomikos recesijos smukimas iki 60 dolerių už barelį. Tai Rusijai būtų ne tik ekonominė, bet ir politinė problema;
Nacionalizmo banga, kuri gali kilti dėl didėjančio imigrantų skaičiaus. Nacionalistų konfliktai su imigrantais gali virsti sunkiai įveikiama betvarke šalyje;
Naftos kainų kilimas iki 200 ir daugiau dolerių už barelį.Tai atsitiktų, jeigu NATO ir JAV sukeltų karą su vienu stambiausių naftos tiekėjų pasaulinei rinkai. Tuomet Rusija dustų nuo dolerių pertekliaus ir nuvertėjimo;
Karas Kaukaze. Jis gali kilti dėl aštrėjančių ir kol kas neišsprendžiamų Šiaurės Kaukazo problemų;
Dolerio smukimas. Jis gali prasidėti dėl JAV didžiulio prasiskolinimo;
Internetinių kompanijų bei technologijų (DOTCOM) krizė, kurios pavojus bręsta dėl mažėjančio susidomėjimo investuoti į šią sritį. Ši krizė stipriai sulėtintų dabartinės ekonomikos progresą visur, taip pat ir Rusijoje.

Štai tokios Forbes pranašystės. Tai viena iš mitų atmainų, kurių „mokslinių“ ir „pseudo mokslinių“ labai daug prikurta ir nuolat kuriama apie Rusiją. Informacinių karų ir mitų tyrinėtojas Nerijus Maliukevičius, perskaitęs šias prognozes, turbūt nenustebtų, nes jos patvirtintų požiūrį, kad bet koks mitas nėra vien iš piršto laužtas dalykas. Už kiekvieno stovi suinteresuotos jėgos, tam tikri reiškiniai, kurie dažniausiai ir sukuria terpę vairiausioms prognozėms.

O dabar pažiūrėkime, kaip tas prognozes Forbes redakcijai pasiūlius įvertino patys rusų analitikai. Vertinimai yra įdomūs ne tik Rusijos, bet ir ES atžvilgiu.

Štai Rusijos ekonominės mokyklos rektorius Sergejus Guryjevas patvirtina, kad kapitalo pasitraukimas iš Rusijos tikrai didėja ir reikalauja neatidėliotinų valdžios sprendimų. Tuo tarpu jo oponentas Analitinio centro Dashevsky & Partners generalinis direktorius Stivenas Daševskij mano, kad numatomas 2012 m. 70 milijardų dolerių kapitalo pasitraukimas iš Rusijos visiškai nebaisus, nes tuo pat metu įplauks iš užsienio apie 300 milijardų dolerių.

Gaidaro instituto Biudžeto laboratorijos vedėjas Vladimiras Nazarovas pripažįsta, kad yra nelengvų biudžeto ir socialinio fondo problemų, kurios privers valdžią, jeigu ji nenori mažinti šios srities finansavimo, didinti mokesčius. Jis siūlo sekti Vokietijos pavyzdžiu, kuri didina PVM ir mokesčius naftos sektoriui. Tuo tarpu ekonomikos ekspertas Jevsiejus Gurvičius galvoja, kad vyriausybė sugebės išvengti mokesčių didinimo viduriniajai klasei, bet būtinai didins juos turtingiesiems ir net įves mokesčius prabangai. Socialinės politikos instituto vadovė Natalija Zubarevič visiškai pritaria technogeninių katastrofų pavojaus prognozėms, nes negalima be galo ilgai eksploatuoti senus objektus ir nestatyti naujų. Susidėvėjusių pastatų griūtys, elektros ir komunalinių tinklų avarijos, Černobylio ir Sajano –Šušensko elektrinių katastrofos, – pirmieji tokio pavojaus signalai. Aukštosios ekonominės mokyklos Pasaulinės ekonomikos katedros vedėjas Leonidas Grigorjevas ramina N. Zubarevič, pabrėždamas, kad panašaus pobūdžio katastrofos yra momentinio pobūdžio, negalimos iš karto daugelyje objektų ir todėl neturėtų sukelti krizes šalies mastu. Daug daugiau pavojų jis mato darbo santykių ir darbo etikos degradacijoje bei korupcijoje.

Įdomus rusų požiūris į euro likimą. Žinomas ekonomikos apžvalgininkas Borisas Grozovskis pranašauja euro zonos irimą jau 2012 metais, nes, anot jo, vien Graikiją gelbėti neužteks. Eilėje stovi Italija, Ispanija, Portugalija. Sustabdyti kriziškų valstybių defoltus ir bankrotus galėtų tik pinigų mašinos įjungimas. Bet tai labai pakirstų pasitikėjimą euru, todėl, analitiko manymu, teks atskirti nuo euro zonos 3-4 silpniausias valstybes. Jeigu skyrybos pavėluos, investitorių pasitikėjimas sumažės daugeliu ES valstybių, o kylanti panika euro zoną suskaldys į Beniliukso, Šiaurės Europos ir Rytų Europos zonas. Į naująjį ES branduolį bus priimamos tik „sveikos valstybės“. Kompanijos „Troiki dialog“ ekonomistas Antonas Stručevskis mano, kad tokios euro žlugimo pranašystės perdėtos. Didžiausią pavojų kelia tik Graikijos nemokumas. Kraštutiniu atveju ją bus galima pašalinti iš euro zonos arba įjungti pinigų spausdinimo mašiną. Pinigų spausdinimas didintų infliaciją ir mažintų euro kursą, bet dėl to tragedijos nebūtų. Jo manymu, euro zonos suirimas tiek pat mažai tikėtinas, kaip ir JAV ekonomikos defoltas.

Rusijos „Alfa-banko“ vyriausioji ekonomistė Natalija Orlova pastebi Kinijos ekonomikos perkaitimo požymių. Tačiau Aukštosios ekonominės mokyklos makroekonominių tyrimų direktorius Sergejus Aleksašenko pastebi, kad per 15 paskutiniųjų metų Kinija pergyveno ne vieną sulėtėjimo ir pagreitėjimo ciklą ir išmoko su jais susidoroti. Kinijos ekonominį procesą lemia užsienio ir vidaus rinkų padėtis. Jų santykiavimas reguliuojamas ir todėl viena kitą kompensuoja. S. Aleksašenko manymu, net sunku įsivaizduoti, kaip galėtų šioje šalyje kilti recesija.

Stambiausio Britanijos banko HSBC ekonomistas Rusijai ir NVS šalims Aleksandras Morozovas mano, kad pesimistinis naftos kainų kritimo iki 60 dolerių už barelį scenarijus visiškai realus dėl ekonomikos krizės galimo išplitimo ne tik euro zonoje. Tuo tarpu Energetinio centro „Sokolov“ direktorius Grigorijus Vygonas ramina rusus, esą antrai krizės bangai pradėta ruoštis iš anksto ir todėl pavojaus, kad naftos kaina nuo 110 dolerių už barelį smuktų beveik dvigubai, nebus. Juk dėl to neužtenka vien paklausos sumažėjimo Europoje. Reikia, kad vienu metu įvyktų net keletas stambių pasaulinės ekonomikos sukrėtimų – euro zonos krachas, dolerio kurso staigus augimas, ženklus besivystančių šalių ekonomikos sulėtėjimas, didelis nuosmukis energetikai imliose gamybos šakose ir t.t. Kol kas to nėra.

Įdomūs samprotavimai dėl nacionalinių konfliktų pavojaus. Nepriklausomo socialinės politikos instituto direktorė Tatjana Malejeva tai laiko realiu pavojumi. Rusai blogai vertina „svetimuosius“. Be to, už vidaus migracijos ir užsienio imigracijos slypi pavojingi socialinės nelygybės ir tautinės įtampos požymiai. Tuo tarpu Rusijos Mokslų akademijos Geografijos instituto mokslo darbuotoja Olga Vendinina mano, kad iš Vidurinės Azijos, Kaukazo ir kitų autonominių regionų jau migravo į Centrą visi kas norėjo. Didelių migrantų išteklių iš šių regionų jau nėra. Jų didėjimo galimybės iš kitų buvusių TSRS bei kaimyninių valstybių gali atsirasti tik realizuojant Maskvos miesto plėtros planą ir statybas Sočyje. Jeigu bus atidžiai atsižvelgiama į „svetimųj“ žmonių padėtį, pavojaus tautiniams konfliktams bus nedaug.

Gyvą diskusiją sukėlė ir mitas apie staigų naftos kainų kilimą . „Deutsche bank“ vyresnysis energetikos problemų analitikas Adamas Ciminski teigia, kad net karo su Iranu atveju pasaulinė rinka gali netekti tik apie 18 proc. pasaulinio naftos vartojimo. Tuomet nafta, Tarptautinei energetinei agentūrai išmetus į rinką savo rezervus, pabrangtų ne daugiau kaip iki 125 dolerių už barelį, kitu atveju – iki 160 dolerių. Pabrangusi iki 160 dolerių už barelį nafta sumažintų pasaulinio BVP augimą, panašiai kaip 2008-2009 m. krizės metu. Bet ne daugiau. Rusijai tai būtų blogas ženklas, nes po staigaus kainų kilimo beveik visuomet prasideda ir jų staigus kritimas.

JAV energetinių išteklių bei problemų tyrimo centro IHS CERA direktorius Vitalijus Jermakovas atkreipia dėmesį į neoptimistišką JAV ekonomikos padėtį, ES valstybių skolas ir karinių kampanijų Afganistane bei Irake rezultatus. Tai, jo manymu, turėtų prablaivinti politikus ir todėl iki atviro karo su Iranu neturėtų būti prieita. Net jei įvykiai klostytųsi pagal blogiausią scenarijų, galima tikėtis, kad karinis konfliktas nebus ilgalaikis. Naftos rezervų panaudojimas ir netradicinių energetinių resursų įvedimas apyvarton didins spaudimą naftos kainoms, jų augimas taip pat gali būti tik trumpalaikis. Rusija jau išmoko tokį kilimą panaudoti įvairiems valstybinių rezervų fondams, kurie sulaiko nuo staigaus infliacijos didėjimo. Todėl ir valiutos perteklius čia nebus pražūtingas.

Skirtingas požiūris yra ir į galimą katastrofišką dolerio nuvertėjimą Kompanijos „Uralsib Kepital“ vyresnysis analitikas Antonas Tabachas mano, kad toks scenarijus galimas, jeigu JAV vyriausybei tektų dar kartą gelbėti bankus. JAV skolos ir BVP santykis labai aukštas. Kai kurios valstijos labai sunkiai susidoroja su savo skolomis. Jeigu situacijai aštrėjant vėl prasidės bankų gelbėjimas, bus prarastas dešimtmetis, kaip Japonijoje 2007 metais. Be to bankų gelbėjimas – tai šokas visai didžiausiai pasaulyje ekonomikai. Gali prasidėti grandininė reakcija – žaliavų kainų kritimas ir kreditinių išteklių sunykimas. O tai pakirstų dolerio reikšmę. Su tokia nuomone nesutinka kompanijos UFG Wealth Management veikėja Oksana Kučura. Ji įrodinėja, kad nuo defolto JAV apsaugo dolerio, kaip pasaulinės rezervų valiutos, statusas, užtikrindamas paklausą JAV obligacijoms. Kritišku momentu JAV gali padidinti mokesčius arba paprasčiausiai padidinti pinigų, reikalingų skoloms aptarnauti, spausdinimą ir išvengti katastrofinių padarinių savo ekonomikai.

Forbes redakcija, apibendrindama įvairias nuomones apie Rusijai gresiančius pavojus, iškelia dar vieną – Rusijos visuomeninio susitarimo, t.y. pilietinės santarvės, žlugimo galimybes. Šis pavojus egzistavo visuomet, bet ypač padidėjo po gruodžio 4 d. Dūmos rinkimų, kai išryškėjo Rusijos „kapitalizmo vaikų“ vaidmuo. Jie dažniausiai apolitiški, bet atsakingi ir agresyvūs, nes jaučia, kad jais ir jų artimaisiais niekas kitas tik jie patys gali pasirūpinti. Iš čia ir aktyvumas stebint rinkimus, ir spaudimas valdžiai po rinkimų, siekiant keisti „visuomeninį susitarimą“ naujųjų naudai. Atkreiptinas dėmesys į politikos naujoko milijardieriaus M. Prochorovo elektoratą prezidento rinkimuose. Jis didžiuosiuose miestuose ženkliai susilpnino ir V. Putino vienybininkų, ir G. Ziuganovo komunistų, ir V. Žirinovskio liberaldemokratų pozicijas. Tai skatina „kapitalizmo vaikus“ susivienyti naujo tipo dešiniųjų partijoje, apie kurios ambicijas kol kas galima tik spėlioti.

Rusijos politikos apžvalgininkai pripažįsta, kad už V. Putiną aktyviausiai balsavo ne vien turtingieji, gerai gyvenantys ir privilegijuoti valdininkai, bet ir liberalų valdymo laikų suirutės nepamirštantys mokytojai, mokslininkai, medikai, kariškiai ir pensininkai. Jie V. Putino laikais pajuto, kokia svarbi yra stipri valdžia, kuri pradėjo reguliariai mokėti atlyginimus ir pensijas, suteikė jų didinimo viltis. Gyvenantiems iš biudžeto tai labai svarbu.

„Teisingosios Rusijos“ (socialdemokratų) lyderis S. Mironovas, savo nesėkmę rinkimuose ir V. Putino laimėjimą aiškino dar ir tuo, kad V. Putinas, nors būdamas kapitalistų klasės atstovas, vis tik į savo programą įtraukė nemažai socialinės orientacijos nuostatų ir tuo savo pusėn patraukė žymią dalį nuosaikių kairiųjų. V. Putinas dar kartą įrodė, kad kritinėse situacijose sugeba vienyti ir socializmo nostalgija sergančius, ir socialine kapitalizmo orientacija tikinčius žmones, ir vien liberalizmą pripažįstančius „kapitalizmo vaikus“. Kaip ilgai jis išlaikys šio prieštaringo „visuomeninio susitarimo“ būseną sunku pasakyti. Rusiją kurį laiką tikrai purtys opozicijos mitingai ir protestuojančiųjų demonstracijos. Bet tai gal netaps savaitraščio Forbes pranašaujamų pavojų katalizatoriumi.

Kodėl nepaisant masinių antiputiniškų demonstracijų V. Putinas vis tik ryškiai laimėjo rinkimus? „Amerikos balso“ Maskvos biuro vadovas Džeimsas Brukas nurodo, kad antiputiniškas sąjūdis – tai sočiųjų, gerai aprengtųjų ir gerai informuotųjų revoliucija. Triukšmas didelis, bet permainos, įvykusios per V. Putino valdymo laikus, po nepamirštamo bevaldiškumo ir liberalų sukelto chaoso, lėmė piliečių pasirinkimą. Tačiau tai nežada amžinos ramybės. Aktyvėjanti Rusijos visuomenė ir ekonominės problemos sukurs aplinkybes dar ne vienam mitui apie šią didžiąją valstybę . Juk yra ir tokių analitikų, kaip Zbignevas Bzežinskis, kurie pranašauja, kad po TSRS žlugimo turi ateiti eilė ir daugiatautei Rusijai.

Europos, taip pat ir Lietuvos, visuomenėje vyrauja du požiūriai į politiką Rusijos atžvilgiu. Vieni mano, kad jos demokratizavimo ir kitas problemas gali išspręsti aktyvėjanti liberalų opozicija ir todėl užsienio politikoje reikia kritikuoti V. Putiną, remti liberalus ir į juos orientuotis, o kiti – kad reikia bendrauti su oficialiąja valdžia, daryti jai įtaką taikiai, skatinti „visuomeninį susitarimą“, plėsti ekonominius ir kultūrinius santykius . Tai svarbu ir todėl, kad piliečių pabudimas nebūtinai reiškia judėjimą vien liberaliosios demokratijos kryptimi. „Arabų pavasaris“ parodė, kur nuveda iliuzijomis grindžiama demokratizacija. Žinoma, silpnėjant piliečių ir valdžios santarvei atsiranda galimybė ir Rusiją padaryti maištingųjų revoliucijų regionu. O kam toks posūkis būtų naudingas? Tai jau kitas klausimas, į kurį atsakymo neduoda nei Forbes redakcija, nei jos analitikai.

Žurnalas GAIRĖS Nr.3, 2012 kovas

A.Brazaitis. Baltarusija stumiama į Rusijos glėbį?

Penktadienis, 2012-03-23 18:08 Be temos, Politika, Užsienis | 0 komentarų

Aleksandras Lukašenka kovo pradžioje, reaguodamas į Baltarusijos santykių su ES paaštėjimą, neformalioje spaudos konferencijoje sporto šventės „Minskaja lyžnia“ metu, komentuodamas ES planus bausti Baltarusiją už diktatūrišką santvarką, labai griežtai, net įžeidžiančiai prabilo apie Lenkijos bei Vokietijos užsienio reikalų ministrus Rodoslavą Sikorskį bei Gida Vestervelle. Pirmajam kliuvo už nesibaigiančias Lenkijos pastangas kištis į Baltarusijos vidaus reikalus, ją skaldyti neva siekiant žemes iki Minsko prijungti prie Lenkijos, o likusią dalį prie Rusijos, o antrajam buvo priminta, kad jis „neva ružavas, neva žydras“, užmirštantis Antrąjį pasaulinį karą ir vokiečių okupacijos metais padarytus nuostolius dėl tikrai baisios „rudojo maro diktatūros“.

Atsakydamas į ES sprendimą išplėsti „nepageidaujamų Baltarusijos valstybės veikėjų sąrašą“, Lukašenka nediplomatiškais žodžiais išreiškė savo pasipiktinimą ir priėmė adekvačius sprendimus. Į Baltarusiją neįleidžiamas būrys ES politikų, taip pat iš Baltarusijos į užsienį neišleidžiami opozicijos veikėjai bei antilukašenkiškai nusiteikę žurnalistai. Politinė ir ekonominė orientacija ryžtingiau sukama Rytų kryptimi.

Toks santykių su Vakarais paaštrėjimas sukėlė komentarų audrą ne tik apie Baltarusijos santykių su ES perspektyvas, bet ir apie santykių su Rusija perspektyvas. Nemažai užsienio ir vietinių opozicinių politikos apžvalgininkų įspėja Lukašenką, kad dabar ne laikas žaisti ugnimi, nes Rusijoje ilgam įsitvirtino Vladimiras Putinas, kuris žinomas kaip politikas, siekiantis „integruoti“ Baltarusiją į Rusiją, paliekant jai tik minimalią galimybę vadintis nepriklausoma respublika. Tautiškai nusiteikusi opozicija suskubo pareikšti, kad Baltarusijai, sudeginus tiltus į Vakarus, nieko kito nebeliks kaip paklusti šiems Putino siekiams.Tai argumentuojama ne tik politikos hipotezėmis, bet pirmiausiai ekonominės krizės sunkumais, kuriuose įklimpo ir Baltarusija. Jos ekonomika, nors labai integruota ne į Vakarus, bet į Rusiją, taip pat patyrė didžiulius nuostolius. Silpnėjant Rusijos ir kitų šalių rinkoms, su kuriomis Baltarusija palaiko gana intensyvius prekybos ryšius, šalyje susitraukė prekių gamyba. Sumažėjo gyventojų pajamos. Nuosekliai didintus atlyginimus ir socialines išmokas teko mažinti. Gelbėtis nuo krizės bandyta devalvuojant nacionalinę valiutą. Dėl to, kaip pastebi užsienio spauda, realusis darbo užmokestis 2012-aisiais, palyginti su 2010 metais, sumažėjo nuo 500 dolerių iki maždaug 200 dolerių. Nors kol kas kantrūs baltarusiai dar trukšmingų protesto akcijų nerengia, bet, jeigu padėtis blogės, prognozuoti stabilumą valstybėje bus rizikinga. Spręsti ekonomines problemas devalvuojant nacionalinę valiutą darosi pavojinga ir todėl neatsitiktinai net Valstybės tarybos (senato) pirmininkas akademikas Anatolijus Rubinovas viešai prabilo apie perėjimo prie Rusijos rublio naudą.

Lukašenka vaizduoja save tikru Baltarusijos nacionalinės valstybės ir jos nepriklausomybės saugotoju bei gynėju ne tik nuo Vakarų, bet ir nuo Rusijos. Jis iki šiol atsisakydavo siūlymų pereiti prie rusiško rublio, motyvuodamas dar nepakankama ūkine ir socialine integracija, neaiškia Rusijos-Baltarusijos sąjungos politine schema. Todėl A. Rubinovo pareiškimą įvertino kaip asmeninį akademiko požiūrį į šią problemą. Tačiau opozicija tuo netiki ir pradėjo įrodinėti, kad tai pirmas žingsnis valdžios propagandinėje kampanijoje, kuri sieks paveikti visuomenę šiame lemtingame žingsnyje integruojantis į Rusiją ir prarandant nepriklasusomybę.

Kodėl Baltarusijos integracija į Rusiją tampa rimta politine orientacija šios šalies valdžios viršūnėse?

Pirmiausiai todėl, jog valdantieji pajuto, kad žaisti su Vakarais pavojinga. Priėmus jų reikalavimus, užtikrinti politinį stabilumą valstybėje nebus įmanoma, šaliai teks pergyventi, kaip dabar gasdinama, „spalvotosios revoliucijos laikotarpį“. O jame, be abejonės, išsaugoti savo padėtį valdžioje esantiems bus neįmanoma. Lukašenkai ir jo artimiausiai aplinkai grėstų net teisminis persekiojimas.

Antra – nesuinteresuotas tokiomis permainomis ir Baltarusijos ūkinis elitas, o taip pat įmonių dirbantieji. Kaimyninių valstybių – Lietuvos, Lenkijos ir Latvijos patirtis rodo, kad atsivėrus Vakarams, atlaikyti jų konkurenciją nepavyktų. Dauguma įmonių bankrotuotų, šimtai tūkstančių darbininkų liktų be darbo ir turėtų duonos ieškoti svetimose šalyse. Didelė suirutė kiltų ir kaime, kuris Lukašenkos valdymo laikais žengė didelį žingsnį pirmyn modernizacijos, darbo našumo didinimo ir socialinių problemų sprendimo kryptimi.

Tuo tarpu integracija su Rusija – jau šiek tiek išbandytas dalykas. Jis realiai egzistuoja, nežiūrint į aukščiausiųjų vadovų ginčus ir net nesutarimus kai kuriais ūkio ir politikos klausimais. Žinoma, Putinas nepatogus Lukašenkai partneris. Abu ambicingi ir vienvaldžiai. Bet Putinas, nori to ar ne, bus valdžioje mažiausiai 6, o gal net du kartus po šešis metus. Vadinasi, prisitaikius prie jo, galima būtų ramiai gyventi net 12 metų. Be abejo „ramiai“ – gan sąlygiškai, priklausomai nuo to, kokia ramybė ir koks stabilumas bus pačioje Rusijoje. Vistik, integruojantis Rytų kryptimi nebus reikalaujama stipriai keisti Baltarusijos politinės sistemos, nes ji labai panaši į Rusijos. Rusija iš Baltarusijos reikalaus pirmiausia besąlyginės ekonominės integracijos, rusiško rublio įvedimo, Rusijos ekonominių įstatymų bei taisyklių pripažinimo, teisių laisvai veikti Baltarusijos rinkoje Rusijos įmonėms ir t.t. Žodžiu, bus stiprinama bendra ekoniminė erdvė, jau ir taip tam tikru laipsniu egzistuojanti, tik dar vis žymima nacionalinės atributikos ženklais.

Susivienyjimas su Rusija praktiškai panaikintų Baltarusijos užsienio politikos savarankiškumą ir visa jos našta, o taip pat šalies gynyba, tekų „didžiajam broliui“. Bet tai Lukašenkai būtų naudinga. Už diktatoriškumą Rusijoje ir Baltarusijoje tarptautinės visuomenės akyse tuomet atsakytų Putinas, o už vidaus tvarką savo respublikoje – Lukašenka. Kaip Piotro Mašerovo laikais. Turint omenyje, kad Mašerovo kultas dar gyvas, nepamirštama, kad būdamas TSKP Politbiuro nariu jis daug gero, tiesa, Maskvos sąskaita, padarė Baltarusijai, liaudis Lukašenką Mašerovo politikos tęsėju pripažintų gana greit ir tai tikriausiais užtikrinų jam respublikos vadovo postą iki gyvos galvos.

Tačiau galimas Baltarusijos įsijungimas į Rusiją vistik kelia tam tikrą rūpestį Putinui. Pirmiausia aktyvi, plačius ryšius su užsieniu turinti šios šalies opozicija, kuri be abejonės didintų neramumus sąjunginėje valstybėje. Lukašenkai tektų įrodyti, kad jis su šia problema susidoros pats ir neperkels jos ant „vyresniojo brolio“ pečių.

Galima priskaičiuoti dar daugiau ekonominių bei humanitarinių argumentų už integraciją į Rusiją, kurią skatina priešiška Lukašenkai ES politika. Gal būt vertėtų priminti kaimyninių šalių ekonominius interesus. Manau, kad dauguma Ukrainos, Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos pramonininkų bei žemės ūkio darbuotojų sveikintų šių dviejų valstybių susivienijimą, nes tuomet ekonominiai santykiai būtų stabilesni, galimybės verslo ryšių plėtrai didesnės. Bet Lietuvą valdantys politikai ne be priežasčių bijo, kad pastūmėjus Baltarusiją į Rusijos glėbį, prie Lietuvos sienų iš Rytų pusės priartėtų daug galingesnė ir politiškai nepalanki “buvusių okupantų“ valstybė. Todėl jie ne vien dėl pragmatiškų nacionalinio verslo interesų nepalaiko Vakarų Europos radikalų sluoksniuose kylančių sumanymų ekonomiškai bausti Baltarusiją ir taip ją stumti tolyn nuo ES Rusijos link.

Internetinis “laikrastisopozicija.lt” 2012.03.20

A.Brazaitis. Rusija skyla ir vienijasi

Pirmadienis, 2012-02-20 17:27 Be temos, Politika, Užsienis | 0 komentarų

Triukšmas, kurį po Dūmos rinkimų Rusijoje sukėlė opoziciškai nusiteikusios partijos, visuomeninės organizacijos ir žiniasklaida, paliko pėdsakus šios šalies gyvenime. Labai sustiprėjo antipatijos „Vieningajai Rusijai“ ir jos vadovui Vladimirui Putinui, pradėjo pavojingai slinkti žemyn šio „Rusijos vienytojo“ reitingai. Teko skubiai priimti sprendimus dėl būsimų rinkimų stebėtojų galių sustiprinimo, nustot demontruoti „dvejeto“ draugystę ir kalbėti apie postų dalybas. Valdžia nepajėgė sulaikyti protestų ir buvo priversta suteikti galimybę visuomenei masinėse demonstracijose remti vieną ar kitą kandidatą į prezidentus bei griežtai kritikuoti konkurentus.

Visi kandidatai į prezidentus ir jų rėmėjai aštriausias strėles paleido į Putiną.

Rinkimų kampanijos pradžioje neabejojęs savo pergale jau pirmajame ture Putinas prabilo ir apie galimą antrąjį turą. Dingo išdidumas ir Putino šalininkų gretose. Jie taip pat pradėjo rengti net triukšmingesnius už opozicijos mitingus. Ypatingai jiems sekasi provincijoje, sričių bei kraštų centruose, kur valdžios administraciniai resursai dar neišnaudoti.

Ir vistik tenka pripažinti, kad Rusija suskilo į Putino šalininkus ir jo priešininkus, atitinkamai į „raudonuosius“ ir „baltuosius“.

Šio skilimo esmę geriausiai atskleidžia Putino konkurentų programos, todėl remdamasis jų internetiniais portalais konspektiškai bandysiu parodyti, ką jos siūlo rinkėjams.

Pirmuoju kandidatu, turinčiu daugiausiai galimybių laimėti, vistik iki šiol laikomas Vladimiras Putinas. Jis savo programą išdėstė straipsniuose, paskelbtuose įtakingiausiuose laikraščiuose ir savo asmeniniame internetiniame portale. Juose nestokojama Rusijos bėdų kritikos ir dabartinio kurso apologetikos ir ateities uždavinių. Putinas elgiasi panašiai kaip Prancūzijos prezidentas Nikolia Sarkozi, įrodinėdamas, kad krizės ir sukumų akivaizdoje nedera blaškytis, reikia branginti stabilumą valstybėje ir tęsti pradėtus darbus kapitalistinės sistemos rėmuose, siekiant gerovės su socialumo atspalviais. Putino priešrinkiminės agitacijos veiksmingiausiu dalyku yra priminimai, kas dėjosi Rusijoje, kai valdžioje vyravo liberalai. Todėl jis skatina vertinti tvirtą valdžią ir kviečia balsuoti už save, įrodžiusį galimybę vienyti Rusiją.

Pagal visuomenės apklausas pirmasis po Putino yra komunistų kandidatas Genadijus Ziuganovas. Jo programos esmę sudaro kapitalizmo kritika ne tik Rusijoje, bet ir kitose šalyse. Šiuo požiūriu jis solidarizuojasi su šių metų sausio mėnesį Brazilijoje įvykusiu pasauliniu antikapitalistų, socialinių sąjūdžių atstovų, suvažiavimu, kur tūkstančiai delegatų iš įvairių šalių triukšmingai prabilo apie kapitalistinės ekonomikos nesąžiningumą ir nepatikimumą. Ziuganovas įrodinėja, jog dar nevėlu, kad dar galima išgelbėti Rusiją nuo oligarchų, nuo krizių bei tarptautinio kapitalo vergovės ir sukurti komunizmo idealais grindžiamą santvarką. Jis akcentuoja socialinės bei turtinės nelygybės problemas, pavojų, kylantį dėl gimstamumo mažėjimo ir rusų emigracijos, ekonomikos nepatikimumą, kai ji grindžiama resursų eksportu. Savo agitacinėse kalbose Ziuganovas žadina rusų ambicijas, kritikuodamas Putiną už Rusijos karinės galios praradimą ir įspėja apie moralinę degradaciją, plintančią iš kapitalistinio gyvenimo būdo, kurį neva toleruoja Putinas ir kiti kandidatai į prezidentus. Siūlo šalies problemas spręsti nacionalizuojant oligarchų turtus, atstatant valstybinį sektorių pramonėje, sugrąžinant bent dalinį ūkinio bei socialinio vystymo planavimą, žada saugoti ir plėtoti sovietiniais laikais sukauptą teigiamą patyrimą sveikatos apsaugos, švietimo, mokslo ir kultūros srityje.

Revoliucingiausia ir išsamiausia yra Vladimiro Žirinovskio programa. Jos pirmuoju ir svarbiausiu skyriumi yra vadinamasis „Rusų klausimas“. Žadama Konstitucijoje įteisinti rusams jų, kaip valstybę sudarančios tautos, statusą, sugrąžinti Rusijai visas žemes, kurias ji prarado dėl pragaištingo „Belovežo suokalbio“, griežtai reglamantuoti imigraciją, Šiaurės Kaukaze įvesti tiesioginį prazidento valdymą ir apskritai visas nacionalines autonomijas perkrikštyti į atitinkamus Rusijos gubernijų, sričių bei rajonų pavadinimus, nenurodant kokios tautos ten gyvena. Rusija pagal Žirinovskį turi tapti unitarine valstybe su administraciniu suskirstymu tik gubernijomis. Utopiška, bet patraukli kita Žirinovskio programos ekonominė dalis. Ji pavadinta „Ekonomika liaudžiai, bet ne oligarchams“. Skolų nurašymas prasiskolinusiems už komunalines paslaugas piliečiams, smulkiems ir vidutiniams verslininkams, lengvatos jaunimui ir pensininkams, valstybės turtų išgrobstymo faktų ištyrimas, ofšorų panaikinimas, kapitalo išvežimo į užsienį uždraudimas ir išvežtojo sugrąžinimas, korupcionierių baudimas net mirties bausme ir t.t Svarbią vietą programoje užima pažadai pajungti valstybės tarnybai žiniasklaidą, kitas visuomenės auklėjimo priemonės. Visų šio kandidato programos punktų išvardinti viename straipsnyje neįmanoma. Bet manau iš to, į ką atkreipiau dėmesį, galima susidaryti vaizdą, kokia radikali jo programa, kritikuojanti ir komunistus, ir kapitalistus.

Ramiausia ir nuosaikiausia yra socialdemokrato Sergejaus Mironovo programa. Jis taip pat krtikuoja Putiną už Rusijos skandinimą kapitalizmo liūne, žada reformas, kurios vestų šalį prie socializmo su „žmogiškuoju veidu“, mažintų atskirtį tarp turtingųjų ir skurstančiųjų. Jo programos esmė – daugiau valstybinio ekonomikos reguliavimo, daugiau patikimesnių socialinių garantijų neturtingiesiems ir darbo žmonėms, didesni mokesčiai kapitalui ir mažesni darbui. Kadangi programa labai nuosaiki ir pats Mironovas netriukšmingas politikas, jis visuomenės dėmesio kol kas nesugeba pritraukti. Kai kurie politikos apžvalgininkai jį vadina Ziuganovo švelniuoju šešėliu. Be to jį skandina ir buvusi tarnyba aukščiausiose valdžios postuose, kur ne kažin ką nuveikė, o kai kurių kritikų manymu tik dangstė valdžią nuo visuomenės kritikos. Mironovui, kad sutelktų bent šiokį tokį dėmesį į save, nepakanka reiškiamo pasibaisėjimo liberalų politika Jelcino-Gaidaro laikais, dūsavimų dėl socialinio teisingumo stokos dabartinėje Rusijoje ir socialdemokratinių pažadų. Neatsitiktinai šio kandidato kritikai pripažįsta, kad jis per silpnas ir todėl neturi perspektyvos artėjančiuose rinkimuose.

Politine sensacija Rusijoje tapo oligarcho, milijardieriaus Michailo Prochorovo išsikėlimas kandidatu į prezidentus. Jis save vadina nepartiniu kandidatu ir siūlo Rusijai civilizuoto kapitalizmo kelią. Putino politiką jis kritikuoja už autoritarizmą, biurokratiškumą, pažiūrų bei ūkinės veiklos laisvių slopinimą ir žada, būdamas prezidentu, iš esmės keisti dabartinį politinį bei ekonominį kursą, decentralizuoti šalies valdymą kuo daugiau funkcijų perduodant gubernijoms. Kadangi tikruosius Rusijos liberalus Putino „Vieningoji Rusija“ mirtinai sutriuškino, jie bando atsigauti po Prochorovo vėliava. Naudojasi net Baltijos šalių revoliuciniu patyrimu. Štai vasario 26 d. planuoja gyvu „baltųjų protestuotojų“ žiedu apsupti Masvos centrą, simboliškai nepraleisdami į Kremlių Putino. M. Prochorovo programa grindžiama liberalizmo idėjomis ir verslo laisvėmis. Neatsitiktinai jis žada pirmuoju savo dekretu paskelbti finansinę amnestiją, kurios rėmuose piliečiai galėtų legalizuoti savo turtus, sumokėdami 13 procentų jų vertės mokestį, o taip pat inicijuoti įstatymo priėmimą Dūmoje, kuriuo būtų iš kalėjimų paleidžiami ekonominiai nusikaltėliai, atlikę bent trečdalį teismų skirtos bausmės. Plati šio kandidato programa, parašyta labiau atsižvelgiant į Vakarų kapitalizmo patyrimą nei į Rusijos tikrovę bei jos specifiką. Ji, žinoma, domina intelektualiąją visuomenės dalį ir Rusijos kapitalistus, bet kol kas netampa piliečių daugumos idealu. Piliečius stipriai atbaido nekoks Rusijos oligarchų elgesio bei gyvenimo būdo pavyzdys ir 20 metų nepriklausomos Rusijos Federacijos istorija.

Pagal vasario 17 d. apkausų duomenis, dabar, prasidėjus rinkimų kampanijos baigiamajam etapui (rinkimai kovo 4 d.), už Putiną balsuotų apie 54,7 procento, už Ziuganovą – apie 20,2 procento, už Žirinovskį – 10,1 procento, už Mironovą – 8,1, už Prochorovą – 4,5 procento apklaustųjų. Į klausimą, kodėl nežiūrint į masines antiputininkiškas demonstarcijas jo reitingai lieka gan aukšti, ko gero teisingiausiai atsakė „Amerikos balso“ Maskvos biuro vadovas Džeimsas Brukas, nurodydamas, kad antiputininkiškas sąjūdis – tai sočiųjų, gerai aprengtųjų ir gerai informuotųjų revoliucija. Triukšmas keliamas didelis, bet didžiulės permainos, įvykusios per Putino valdymo laikus po nepamirštamo liberalų sukelto chaoso sulaiko piliečius nuo panašių nelaimių pasikartojimo.

Bet vistik reikia turėti mintyje, kad Rusijoje piliečių nuotaikos ir vadovų reitingai labai nestabilūs ir tikrųjų balsavimo rezultatų nesugeba atspėti net geriausi Košpirovskio mokiniai. Tačiau Putino pergale neabejoja net didžiausi jo priešai ir todėl jau planuoja masines protesto akcijas Maskvoje, kai bus paskelbti rinkimų rezultatai. Neatsitiktinai Rusijos žiniasklaidoje vis daugiau dėmesio skiriama ne klausimui, kokie bus balsavimo rezultatai, bet klausimui, kas bus po rinkimų. Net Michailas Gorbačiovas įsijungė į šią diskusiją ir pranašauja Putinui sunkų gyvenimą, nes pasikeitusios piliečių nuotaikos vers būsimąjį prezidentą vykdyti nepopuliarias, bet būtinas refomas. Yra ir dar stipresnių prognozių, pagal kurias „baltieji“ bandys Ukrainos „oranžinių“ pavyzdžiu destabilizuoti padėtį Maskvoje bei Peterburge ir įvykdyti dešiniųjų perversmą bent aukščiausiuose valdininkijos sluoksniuose. Neatmetama ir kairiosios bangos kilimo pavojus, nes Putino vyriausybei bus labai sunku vykdyti socialinius įsipareigojimus. Turint mintyje, jog dabartinė Dūma gana marga, ja besąlygiškai remtis nebus galima, teks ieškoti kompromisų ir tarpfrakcinių susitarimų. Neaišku kokia padėtis klostysis pasaulyje ir kiek nesibaigiančios krizės veiks Rusijos vidaus gyvenimą bei būsimojo prezidento elgesį. Todėl abejojama ir dėl galimybių išsaugoti Putino pažadėta stabilumą šalyje. Bet tai tik ekstrasensų pranašystės, o kaip bus ištikrųjų parodys ateitis.