Labai dažnai atsitinka, kad partijos, per rinkimus gavę nedaug mandatų, vėliau prisijungia prie koalicijų ir tampa valdančiosios daugumos dalimi. Tiesiog auksine dalimi, nes nuo jų pasirinkimo ne vienu atveju priklauso tos daugumos likimas. Tokius auksinius balsus turi Seime esantys dviejų liberalų partijų atstovai – prieš naujus metus labai gerai matėme, ką tai reiškia. Liberalai tiesiog diktavo savo valią konservatoriams. Kur ta liberalų valia ir ideologija nuveda, rodo nekontroliuojamos rinkos, neprižiūrimos bankinės sistemos sukelta krizė.

Mūsų liberalai alpsta iš džiaugsmo, kad tvirtinant 2012 metų biudžetą,  pavyko  užblokuoti savo partnerių konservatorių- krikščionių sumanymą šiek tiek socialiau ir teisingiau paskirstyti mokesčių naštą tarp darbo ir kapitalo.O vienas  Liberalų sąjūdžio  lyderių A. Kašėta net tą pergalę pavadino dešimčia gerų žinių sutinkant 2012 metus. Jis  paskelbė savo tiesas ūkio dykumose klaidžiojančiai tautai  lyg koks biblijinis Mozė žydams.  Nereikia stebėtis tokiu liberalų džiaugsmu, juk jie gimė ir gyvuoja tik dėl to, kad  atkakliai gintų kapitalistų interesus, net  nesistengdami  suprasti, kad tik darbas yra visų turtų kūrėjas, kad kapitalas pats savaime yra tik negyvas lobis, neturtinantis net jo savininkų. Kapitalą gyvą, sugebantį augti padaro tik darbo žmogus, kuriantis naująją vertę, užtikrinantis kapitalo kaupimą ir darbo jėgos reprodukciją. Tai K. Markso labai argumentuotai įrodyta tiesa, kurią jau seniai pripažįsta visi  ekonomistai, net priešiškai nusiteikę šiam garsiam kapitalo analitikui.

Nenorėčiau dabinti mūsų konservatorių socialistiniais rūbais ir girti juos už tai, kad krizės ir savo krikščioniškojo sparno pakratyti, vis tik labiau už kitus dešiniuosius išgirdo tautos balsą. Net kai kurie socialdemokratai pradėjo konservatorius kaltinti socialistinių idėjų  plagijavimu. Tai, kaip „rimtą“ argumentą savo partnerių kritikai naudoja ir liberalai, kartais vadindami save tikrais ir protingais dešiniaisiais, o kitus priskirdami žemesniajai dešiniųjų politinio sparno kastai. Matyt jiems atrodo, kad krikščioniškėjantys    konservatoriai per daug orientuojasi  į piliečių ekonominį solidarumą ir santarvę, kaip socialinę vertybę, ir taip artėja prie kairiųjų, keldami pavojų  dabartinei koalicijai, be kurios liberalai būtų mažaverte politine grupelė, nepajėgianti naudotis savo auksiniu balsu ir  didžiuotis  “geromis žiniomis”.

Prisiminkime, kaip Lietuvoje atsirado liberalai. Jų nei Sąjūdžio mitinguose, nei pirmuosiuose kapitalistiniuose ūkio pertvarkymuose juk nematėme. Pakėlė galvas tik tuomet, kai  dėl vagnoriškos  šoko terapinės politikos  susiformavo  „naujųjų lietuvių“ ir „užsienio investuotojų“ sluoksnis. „Naujalietuvių“ kasta susikūrė iš labai margos mūsų visuomenės dalies, pradedant korumpuotais privatizatoriais, kooperatininkais, kontrabandininkais bei  gariūnininkais ir baigiant nusikalstamų grupuočių bosais. O „užsienio investuotojams“ tuomet  atstovavo ne rimti Vakarų verslininkai, bet įvairūs laimės ieškotojai, nesugebantys įveikti  konkurencijos barikadų savo šalyse. Šių dviejų kosmopolitiškų grupių  poreikiams tenkinti buvo reikalinga nauja politinė jėga. G. Vagnoriaus sukompromituoti konservatoriai tam netiko. Buvę komunistai, persikrikštiję į  darbo demokratus, taip pat  nesužavėjo naujosios  klasės, nors garsiai žadėjo, kad kurs demokratinį kapitalizmą. Todėl ir iškilo trečiosios jėgos poreikis. Staigiai griuvęs tarybinis ekonominis valstybės pagrindas, spekuliatyvinių  finansinių  bei investicinių grupuočių krachas, piliečių santaupų pražudymas ir masinis nepasitenkinimas  nedarbu,  kaip ant mielių kėlė įvairaus pavidalo centristus, žadančius tikrą, teisingą kelią į kapitalizmą. Jie ir buvo mūsų laikų liberalų  pradininkai, peršantys liberaliosios amerikoniškos ekonomikos modelį, pritaikytą globalizacijai ir kosmopolitiškiems naujiesiems Lietuvos šeimininkams.

Prie mūsų liberalų pirmtakų priskirčiau žlugusius centristus ir  socialliberalus, sukompromitavusius V. Adamkaus „naująją politiką“. O prie vėlesniųjų - kitus liberalus, iki šiol gelbėjančius nuo išnykimo savo ideologiją. Tai  dabartiniai liberalsąjūdiečiai ir liberalcentristai, su prie jų neseniai prisišliejusiais A. Valinsko keistuoliais. Būtent jie  turi auksinio balso kortą ir ja manipuliuodami gina  liberaliąją  kapitalizmo politiką. Tiesa, liberalais  sąlyginai galima būtų  vadinti  opozicijoje įsitvirtinusius R. Pakso liberaldemokratus, persikrikštijusius į tvarkos bei teisingumo valstybininkus, ir V. Uspaskicho darbiečius, kurie blaškosi tarp kairiųjų ir dešiniųjų, tarp valstybininkų ir anarchistų, vien tik pavadinimu atstovaudami darbo žmonėms. Todėl nebūtų didele politine sensacija, jeigu išsipildytų kai kurių būrėjų pranašystės, kad  būtent šios partijos gali užimti liberalų vietą sąjungoje su konservatoriais.

Anuomet žlugus centristams ir socialliberalams, liberalų likučius  iš griuvėsių ištraukė dabartiniai  liberalcentristai ir liberalsąjūdiečiai. Bet dabar, pamačius jų veiklos padarinius ir pajutus, kad šie politikai gali nepatekti į Seimą, nauju liberalizmo gelbėtoju veržiasi būti A. Zuoko partija TAIP, prisidengusi atsakingojo liberalizmo ir krikščioniškumo skraiste. Net savo bendraminčių  klaidų mokslinę analizę žada padaryti. Bet ar nuo to kas iš esmės pasikeis? Juk  visiems  liberalams, ir zuokininkams, buvo ir bus svaiginančiai mielos  politinės  melodijos, kurias nuolat suokia  Laisvosios rinkos instituto lakštingalos, kad   ekonominė laisvė, laisvoji rinka – svarbiausia visų laisvių ir demokratijų  vertybė. Nors atidžiau pasižiūrėjus į šią laisvę, pamatytume, kad jai toli gražu iki laisvės sąžiningam gamybiniam bei intelektiniam darbui plėtotis, naujoms darbo vietoms kurti,  Tai pirmiausia  laisvė bankams ir  finansų makleriams savintis žmonių santaupas, tuštinti jų pinigines apgaulingomis paslaugomis (kaip Vilniuje už šildymą),  vaikyti pinigus iš sąskaitos į sąskaitą, iš vienos afšorinės kompanijos į kitą, kol tie pinigai patikimai paslepiami  tamsiuose nusikaltėlių  šešėliuose. Tai laisvė  spekuliantams manipuliuoti nekilnojamuoju ir kitokiu turtu . Laisvė gaminti pinigą iš pinigų, statyti apgaulingas investavimo bei  kreditų piramides, laisvė nepateisinamai prabangai švaistyti turtus, nieko naujo  visai visuomenei nesukuriant. Kur atvedė pasaulį prabangus gyvenimas iš neuždirbtų vertybių, bet iš skolintų arba iš darbo žmonių nusavintų pinigų, įrodo dabartinė ekonominė krizė ne vien Graikijoje arba Italijoje.

2009-2011 metais liberalų  „laimės žiburys“ labai prigeso.
Vėl iškilo svarba tokių  politikų, kurie rūpinasi realia gamyba, kuriančia naujas darbo vietas ir naujus produktus, kovoja  už teisingą naujai sukurtos vertės paskirstymą tarp darbo ir kapitalo. Naujos  vertės kūrimo apimtis parodo bendrasis vidaus produktas (BVP), tad remdamasis tarptautinės strateginių rinkos tyrimų kompanijos „Euromonitor International“ duomenimis,, pateikiu skaitytojams palyginti 2010 m. BVP  apimtis  keliose Lietuvai artimesnėse šalyse: Lenkija -  354.513,1 mlrd  eurų (9.286 vienam gyventojui), Danija -233.978,9 mlrd  eurų (42.564 vienam gyventojui) ).Švedija – 346.562,4 mlrd.eurų (37.069 vienam gyventojui). . Lietuva – 27.535,4 mlrd. eurų (8.271 vienam gyventojui).

Danija ir Švedija ryškiai pirmauja pagal BVP apimtį vienam gyventojui.. Tai mūsų  svajonių  šalys,  įsivaizduojamos gerovės valstybės.  Bet  Lenkija labai panaši į Lietuvą. Lenkijoje  vienam gyventojui tenka daugiau nei 9 tūkstančiai  eurų, tame skaičiuje  iš žemės ūkio – 3600,  iš pramonės – 1700. O Lietuvoje – vienam gyventojui tenka tik 8 tūkstančiai   eurų, tame skaičiuje iš žemės ūkio apie 2700 , o iš pramonės vos apie  1400. Nors Lenkijoje liberalų taip pat netrūksta, bet jie, atrodo,  mažiau klaidžioja  laisvosios rinkos džiunglėse. Šioje šalyje krizė silpnesnė, nes   akivaizdžiai labiau išsaugotas  realus gamybinis sektorius ir valstybė rūpinasi jo tolesne  plėtra. Todėl ir važiuoja lietuviai , rusai, vokiečiai ir kiti kaimynai  prekių pirkti į Lenkiją.

Skaitytojų dėmesiui  pateikiu ir „Euromonitor International“  duomenis apie minėtų šalių vyriausybės skolas procentais nuo BVP: Lietuva – 38,5, Lenkija – 55,0, Danija – 43,4, Švedija –39,7.

Pagal prasiskolinimą kol kas mes atrodome pakenčiamai, nes naudojamės praeities įdirbiu, kai skolų turėjome žymiai mažiau, nes dirbančių ir uždirbančių BVP žmonių buvo žymiai daugiau. Tačiau mūsų dešinieji politikai, liberalams čiulbant  auksiniais balsais, sparčiai  stumia Lietuvą į skolų bedugnę,  į  popierinių pinigų gamintojų glėbį, kurie skolininkais paverčia ne tik atskirus piliečius, bet ir liberalų politika suviliotas tautas ir artina pasaulį prie ekonominio  absurdo –visuotinio prasiskolinimo, visuotinio nemokumo  ir neregėto masto nuskriaustųjų  maištų bei revoliucijų.

Liberalų globojamų bankų bei finansinių spekuliantų  sukeltos krizės pamokyti  dabartinės  ūkinės politikos teoretikai pradeda pripažinti, kad  normaliai ir stabiliai funkcionuojančioje  valstybėje  gamybinis sektorius turėtų sudaryti ne mažiau 30-40 procentų visos ekonomikos apimčių. Ir to siekti reikia planingai su valstybės pagalba, o ne vien vadovaujantis  laisvarinkininkų  pseudomokslinėmis rekomendacijomis.

Artėja Seimo rinkimai. Gal krizė jau bus prablaivinusi rinkėjus. Liberalų vaidmuo Lietuvos ūkinėje ir socialinėje politikoje turi sumažėti, o gal ir apskritai išnykti, jeigu rinkėjai atims iš jų tą auksinio balso teisę. Turi pagaliau į areną išeiti realios ir socialiai orientuotos ūkinės politikos šalininkai. Panašūs į tuos, kurie 1995 metais buvo susibūrę į Ūkio partiją ir siūlė aiškų nacionalinio ūkio gaivinimo bei plėtros planą, tuomet dar buvusių stambių įmonių kooperavimo su smulkiaisiais schemas, darbo vietų kūrimo,darbo našumo didinimo  ir kitus būdus ūkiui plėtoti.  Tačiau dėl radikaliųjų konservatorių išpūsto desovietizacijos  burbulo tuomet rinkėjų galvose dar vyravo ne ekonominė logika, o ideologinė antisocialistinė euforija, atvedusi prie valstybės vairo konservatorius su liberalų auksiniais balsais, slopinusiais ekonominius, socialiai orientuotus  pertvarkymus ir  socialdemokratų valdymo laikais.  Jeigu 2012 m. Seimo rinkimuose krizės sukėlėjai liberalai bei jų rėmėjai  įvairaus plauko verslininkai liks nepamokyti, laisvosios rinkos propagandistų ir  finansinių manipuliatorių apgaudinėjami   jaunieji liberalai  vėl temps per Vilniaus Gedimino prospektą  mokesčių išlaisvinimo akmenį, vėl Lietuva, kaip rodo „WIN-Gallup International“ apklausos,  bus nelaimingiausia valstybe pasaulyje ir  iš jos bėgs darbingi žmonės laimės ieškoti ten, kur jiems rodoma didesnė pagarba ir mokami teisingesni atlyginimai. 

Žurnalas GAIRĖS, 2012m. sausis, Nr.1

Ne vienas pažįstamas, parodžius per LTV dukumentinį filmą „Laisvės trajektorijos“,  klausia,  kokia apie jį mano nuomonė?

Visuomet atsakau, kad filmas normalus, tiksliai atspindi užsakovo  požiūrį į istoriją ir todėl vertas dėmesio. Jeigu būtų užsakęs  ne Audronis  Ažubalis, bet Povilas Gylys , jis tikrai būtų kitoks.

Yra ir tokių, kurie  gyrėsi, kad sužinoję, jog  tai URM užsakominis filmas, išjungė televzorių, nes būk tai  ir nepažiūrėjus  aišku   ką rodys.

Be reikalo taip pasielgė. Argi  neįdomu pamatyti  kaip kuriamos istorinės legendos, kaip  
atrodo  smetoninių laikų nostalgija sergantys „patriotai“, „didvyriški ir  „švarūs“ partizanai, okupantus bei koloborantus kritikuojantys ir nepriklausomybę euforiškai sveikinantys konservatorių gerbėjai ir panašiai. Viso filmo turinio perpasakoti laikraštyje nebeįmanoma. Manau jį dar ne kartą rodys televizija.    

O kokią legendą būtų kūrę kinematografininkai, jeigu filmą būtų užsakiusi URM, kai ji priklausė LDDP vyriausybei ir Prezidentui Algirdui Brazauskui?

Negaliu už aną  ministeriją  atsakyti, bet manau, kad ji būtų  reikalavusi pateikti aiškesnį  pasaulinį kontekstą, kuriame klostėsi prieškario Lietuvos istorija, atvedusi į nepriklausomybės praradimą. Filmo autoriui ir komentatoriui švedui  Jonui Ohmanui P.Gylys ko gero būtų pataręs paskaityti norvegų istoriko Sveeno Aastado Naujausių laikų istoriją, 1996 metais išleistą net lietuvių kalba ir rekomenduotą mokykloms , kurioje  objektyviai parodoma,  kaip Europoje atsirado dvi galingiausios ir priešiškiausios viena kitai politinės jėgos:  komunizmas ir fašizmas, kas tas jėgas išugdė ir kaip jų tarpusavio  intrigos ir nesutaikoma kova veikė ne tik Lietuvą.

Paliksiu nuošalyje Pirmojo pasaulinio karo nualintą , krizių krečiamą revoliucingąją Vakarų Europą, mirtinai nugasdintą komunizmo šmėklos.

Priminsiu tik Adolfą Hitlerį, kuris savo programinėje knygoje „Mein Kampf“ aiškai įrašė, kad  jo atkurtos ir vadovaujamos   Vokietijos  ekspansija bus ne į Pietus ar Vakarus, bet į Rytus . Komunistinė Rusija ir kitos Rytų šalys   buvo įvardintos kaip būsimos  Vokietijos kolonijos. Jam  tapus valstybės ir tautos fiūreriu ši orientacija virto nacistinės valstybės strateginiu tikslu. Tai  ramino kapitalistus, kuriems baisiau už viską buvo komunistų  pažadai išvesti Europą iš krizės nacionalizuojant  gamybos priemones ir jas naudojant  ne turtuolių pelnams didinti, bet visų gerovei kelti. Būtent todėl tų laikų kapitalo tarnai užmerkė akis ir užsikimšo ausis , kai naciai pradėjo  fiziškai susidoroti su komunistais, socialdemokratais, profsąjungų veikėjais  ir kitais antikapitalistais, tarp kurių Hitlerio įsitikinimu   daugiausiai  buvo „ nepilnaverčių žydų , pasmerktų pralaimėti kovą  su arijais  dėl būvio“. Šioje  kovos prieš  komunizmo šmėklą bei  žydus fone ir komunistų pastangų kaip nors apsiginti fone juk ir klostėsi visi  1930-1945 metų įvykiai, nulėmę ne tik Lietuvos likimą.

Žinoma, gali būti įvairiausių versijų,  bandant  paslėpti Vakarų kapitalo pastagas nukreipti Hitlerį į Rytus, į realiai egzistuojančią  komunizmo šmėklos buveinę. Bet manu, kad kitas URM  ministras  nebūtų bandęs užtušuoti tai, kad smetoninė Lietuva buvo   nugyventa ekonomiškai ir socialiai, kad ji pradėjo nykti , nes agresyvūs kaimynai ciniškai atiminėjo  jos žemes ir todėl čia brendo revoliucinės  nuotaikos.

 Po lenkų 1938 metų ultimatumo, pareikalavusio per 48 valandas užmegsti diplomatinius santykius, smetoninis režimas faktiškai susitaikė su Vilniaus krašto praradimu ir kantriai klausė lenkų kalbų apie žygį jau ne į Vilnių, bet į Kauną.

Jeigu Lenkija nebūtų žlugusi, šis žygis būtų įvykęs.

Skaudžiai Lietuvos piliečiai,pirmiausiai inteligentai, pergyveno ir Klaipėdos krašto netektį . Suprato, kad vykdydamas savo strateginį ekspansijos į Rytus tikslą,  Hitleris okupuos visą Pabaltijį, kaip labai reikšmingą  kovos su komunizmu placdarmą. Bejėgiškumo neviltis įsivyravo  Lietuvoje. Todėl, žlugus Lenkijai ir Tarybų Sąjungai grąžinus Lietuvai Vilnių , buvo nuoširdiai džiaugiamasi, kad lenkų pavojus išnyko, kad Lietuva netaps Suvalkų vaivadija. Nors neneigsiu, kad kai kas juokavo, jog Vilnius mūsų, o Lietuva rusų.

Kita priežastis optimizmui buvo  Draugystės ir savitarpio pagalbos sutartis su Tarybų Sąjunga.Ji suteikė vilties, kad  hitlerininkai neokupuos visos Lietuvos. Žmonės apie slaptus Molotovo-Ribentropo protokolus juk nieko nežinojo . Štai kodėl J. Ohmano nuomone lietuviai elgėsi  nesuprantamai keistai – nei vieno šūvio neiššovė į okupantus, o sveikino juos mitinguose bei demonstarcijose. Gerai, kad filmo autoriai šių demonstarcijų nenuslėpė, nors ir pateikė tai  taip, kaip nori užsakovas. Filme nebuvo  atskleistas Liaudies fronto vaidmuo, kuris formavosi iš apačių , būtent minėtuose mitinguose bei demonstarcijose. Jis tuomet išreiškė ne mažutės  komunistų partijos, ne Maskvos komisarų,  bet  masių nuotaikas ir kūrė tą euforinę aplinką, kurioje gelbėti  smetonininkus  ir priešintis  naujos santvarkos įvedimui buvo nebeįmanoma. Ne komunistai, bet nepartiniai  poetai ir kompozitoriai ir  ne už Maskvos honorarus rašė eiles ir dainas apie „šviesų rytojų“.

Eilėraščius ir dainų tekstus  galima paskaityti įdomiame leidinyje „Grūto parko lyrika“ , išleistame 2000 metais  „Gairių“ leidyklos. Tas dainas , tame skaičiuje ir   Lietuvos himną, euforiniuose  Liaudies seimo rinkimų agitaciniuose renginiuose kartu su internacionalu  dainavo  ne tik mokytojai, bet net  policininkai ir šauliai.

Ir antras svarbus aspektas, kurio tikrai nebūtų  sutikusi  nutylėti  LDDP URM ministerija  – tai   komunistų vaidmuo atkuriant pokario metų sugrautą ūkį , mokslą bei kultūrą ir sudarant sąlygas tautinei savimonei sustiprėti,  Sąjūdžiui atsirasti. Juk būtent Lietuvos komunistai ir tarybų valdžia , koloboruodami su okupantais , išugdė naują nacionalinę inteligentiją  iš darbininkų, valstiečių ir  bendardarbiavisių su okupantais inteligentų  likučių. Pabrėžiu žodį LIKUČIŲ, nes   dauguma Lietuvos inteligentų kartu su vokiečiais pabėgo į Vakarus ir namažai jų, vykdant stalinines represijas, buvo  ištretmta į Sibirą.

Šiandien dar sunku tiksliai įvertinti kieno, ar nepartinės disidentinės Sąjūdžio dalies,kuri didžiuojasi, kad leido pogrindinius laikraštėlius,kuriuos mažai  kas skaitė,  ar Sąjūdžio komunistų ir tuomet dar valstybinės žiniasklaidos vaidmuo buvo didesnis be smurto ir kruvinų konfliktų atvedant Lietuvą į nepriklausomybę. Ne vien švedui Ohmanui  , bet ir  nešališkiems  Lietuvos  istorikams tai dar neparašytas mūsų naujausių laikų istorijos puslapis. Vienus slegia įsivyravusi antikomunistinė aplinka ir net draudimai  atvirai kalbėti  tiesą apie okupacinius laikus, kitus, jaunesnius,  - nežinojimas kas ištikrųjų  tuomet dėjosi visuomenėje , ne vien  Sąjūdžio ir valdžios  užkulisiuose, nežinojimas   kodėl tuomet išvengėme didelių kruvinų  susidūrimų su koloborantine ir okupacine valdžia.  Šį nežinojimą palaipsniui mažina memuarinė literatūra , kuri jau ne vien kovos su okupantais dvasia persunkta. Nenustebau, kad URM užsakomajame filme apie laisvės trejektorijas visiškai nutylėta LKP XX suvažiavimo trejektorija , dešiniųjų pralaimėjimo  1992 metais  priežastys, o pirmasis atkurtos nepriklausomos  Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas, kalbėjęs, kad net okupacijos metais dirbo Lietuvai, išvis nepaminėtas. Gali pagalvot, kad ir okupacinė kariuomenė buvo išvesta, ir į Nato bei Europos sąjungą Lietuva priimta tik Landsbergio dėka. O per 20 nepriklausomybės metų nusigyvenome būk tai ne todėl, kad vykdėme konservatorių primestą  liberaliojo kapitalizmo politiką, ne todėl išvešėjo individualizmas, egoizmas, iki neregėtų mastų vakarietiško tipo nusikalstamumas,  bet todėl, kad vis dar sergame sovietinėmis  ligomis. Keistomis   ligomis, kurios  net per 20 metų neišgydomos. Komentuodamas šią J.Ohmano diagnozę DELFYJE G.Binkauskas teisingai pastebėjo, kad šios ligos  užkrato jau laikas ieškoti ne  sovietmetyje, bet ir Vakarų valstybėse, net dažnokai idealizuojamoje Švedijoje. 

Rašydamas šį filmo komentarą, naudoju konservatorių terminologiją, kad nenusižengčiau tikrai liguistiems  įstatymams, draudžiantiems be prakeiksmų prisiminti  sovietinius laikus . To nėra filme,  nėra ir šiame mano rašinyje, todėl manau, kad įstatymams nenusižengiau.

O būsimų istorinių filmų  kūrėjams, net užsakominių, linkiu  dėti į juos  daugiau tiesos be pykčio , gerai argumentuotų faktų, bet ne teisintis mistinėmis  ligomis.

Savaitraštis OPOZICIJA, 2012.01.20, Nr.2

Politikų,ekonominstų bei sociologų diskusijose didelis dėmesys skiriamas mokesčiams.Ypatingai  ginčai suaktyvėjo, kai konsevatoriai, pajutę, kad nesugebės suderinti biudžeto pajamas su išlaidomis nedidindami deficito už 3 procentų ribos,  puolė vėl reformuoti mokesčius. Sutinku su Vyteniu Paulausku,(OPOZICIJA Nr.39), kuris teigia, jog   norint išsaugoti esamą  leisgyvę socialinę struktūrą,  sulėtinti valstybės slinkimą  prie labai rizikingos  privačių pensijų sistemos, mokamos sveikatos apsaugos bei mokamo mokslo universitetuose ir kolegijose -  be mokesčių didinimo apsieiti nebeįmanoma.

Klausimas tik, kaip tuos mokesčius didinti.

Bet kuri, dešinioji, centristinė  ar kairioji valdžia labiausiai džiaugtūsi, jeigu pavyktų bent kiek sustiprinti piliečių vienybę šiuo esminiu valstybės gyvavimo klausimu. Juk  valstybė su savo prievartos institucijomis egzistuoja  pirmiausiai tam, kad iš visų dirbančiųjų dalį jų sukuriamos vertės mokesčių pavidalu pasisavintų ir po to racionaliai paskirstytų  bendrosioms tautos reikmėms .  

Vadinasi pirmasis klausimas – tos vertės nustatymas ir suvalstybinimas. Pridėtinę vertę sukuria darbo žmonės, kaip teigė  Marksas, savo darbu apvaisindami kapitalą. Liberalai į kapitalą žiūri kaip į dievybę, kuriančią  vertę ir be apvaisinimo. Iš šio supratimo ir kilo nuomonė, kad pinigai gali  gaminti pinigus.Nusikalstamais ar kitais būdais – nesvarbu. Pinigai  juk nekvepia.

Per visą išnaudotojiškų visuomenių istoriją vyko arši kova  tarp darbo ir kapitalo, kiek kuris privalo skirti  ne tik sau, bet ir bendriesiems genties, tautos, valstybės reikalams.Aštrioje kovoje prieš išnaudotojus darbo žmonėms pavykdavo iškovoti tam tikrų laimėjimų, ypač kai teoriškai ir praktiškai gimė  socializmo idėjos. Žlugus socializmui , prasidėjo kapitalo revanšas , kurio įkvėpėjais tapo Čikagos bankininkai, mūsų laikų  liberalai. Jie ir Lietuvoje, ne tik  tempdami  simbolinį mokesčių  akmenį Gedimino prospektu, stengiasi  didžiausią mokesčių naštos dalį  užridentii ant dirbančiųjų pečių, nesiskaitydami su tuo, kad  darbo sąnaudų mokestinė našta mūsų šalyje  viršyja ES vidurkį net 40.3 procento. Įspūdingiausiu tokios mokesčių sistemos ydingumo įrodymu  buvo Andriaus Kubiliaus disputas su milijonieriumi Viktoru Uspaskichu . Paaiškėjo, kad Uspaskichas, gaudamas 50 kartų daugiau deklaruojamų pajamų už premjerą, mokesčių sumoka vos du kartus daugiau . O ką kalbėti apie  turtingesnius už Uspaskichą oligarchus, bankininkus ir kitus kapitalo banginius. ”Snoro” bankrotas, “Kakadų” ir kita  opoziciška žiniasklaida daug kam atvėrė akis. Tik ne liberalams, kurie iš visų jėgų blokuoja progresinių mokesčių įvedimą, saugo kapitalistus nuo jų   didesnio   apmokestinimo. Užsispyrę kaip ožiai vis dar tiki savo ideologijos credo, kad turtėjant turtingiesiems turtėja ir skursatantieji. Deja…nuolat  kylančios krizės, revoliucijos valstybėse, kur ypač išauga atskirtis tarp  privilegijuotų turtuolių  ir liaudies daugumos, įrodo seną kapitalo kaupimo dėsnį, kad  kuo kapitalistai  labiau turtėja, tuo labiau kita tautos dalis nuskurdinama. Ir kad šiam prieštaravimui išspręsti yra tik du keliai –taikus socialdemokratinis per atitinkamą mokesčių sistemą, arba revoliucinis, nebūtinai komunistinis, bet ir radikaliai  nacionalistinis,net religinis , iš esmės  keičiantis santvarką ir pridedamosios vertės kūrimo bei dalybų tvarką.  

Antras klausimas – mokesčių protingas paskirstymas ir panaudojimas.Kadangi gyvenu Vilniaus centre matau, kaip buvę   Valstybinio plano komiteto rūmai  šviečia visais langais.Vadinasi visi kabinetai užimti.Čia dabar Ūkio ir Energetikos ministerijos.  Žemės ūkio ministerija taip pat  nesutelpa sovietmečiu pastatytuose rūmuose ir ūgtelėjo vienu aukštu . O užsienio reikalų ministerija  pasidarė panaši į JAV Pentagoną, jau netelpa LTSR Ministrų taybos rūmuose ir užima beveik visą kvartalą. Vilniaus savivaldybei prireikė dangoraižio. Panaši situacija ir kitose žinybose bei savivaldybėse.Norom nenorom kyla klausimas, ką tuose blizgančiuose rūmuose veikia biurokratai? Valstybė sumažėjo nuo 3,7 milijonų 1990 metais iki nepilnų 3 milijonų 2011 metais. Sovietmečiu,esant centralizuotam valdymui ir planinei ekonomikai, valdžios įstaigos privalėjo skaičiuoti, projektuoti, matuoti ,dalinti resursus ir prižiūrėti, kad jie būtų tikslingai naudojami. Nežiūrint į tai   “Sąjūdis” reikalavo sumažinti biurokratų skaičių 30 procentų. Užmiršome dėl ko triukšmauta ir mitinguota.  Dabar biurokratų padidėjo  ne 30 procentų, bet  per 30 kartų. Be to jie, kad patiems nedirbti ir būtų ant ko atsakomybę suversti, apsistatė gausybe įvairiausių viešųjų įstaigu, atsitvėrė apsaugininkais, “vieno langelio” durimis ir tapo beveik neprieinami žmonėms. Valstybė siaubingai  suklypo,subiurakratėjo tuomet, kai , regis, valdymo rūpesčių  turėjo sumažėti , nes svarbiausius   ūkio reikalus laisvojoje rinkoje juk  tvarko ne biurokrtai, bet patys verslininkai, prižiūrimi konkurencijos.

Nors liežuvis neapsiverčia, bet  negaliu nepaminėti prokuratūros ir teismų. Čia išvis nepalyginami su sovietmečiu dalykai. Bet jų nekritikuočiau, nes darbo “demokratiškos” Lietuvos tesėsaugininkai tikrai turi daugiau už anų laikų prokurorus ir teisėjus. Juk laisvė tapo laisve ne tik kapitalui, bet ir  nusikaltėliams.  

Štai ir priėjome prie atsakymo į   klausimą – kaip mokesčiai panaudojami.  Konservatorių ir liberalų ministrai mėgsta išlaidas biurokratijai lyginti su išlaidomis mokslui ir kultūrai.Taip gauna  neblogą  santykį. Bet pamirštama , kad šie   skaičiai nelygintini, nes mokslininkai ir kultūros darbštuoliai  turtina Lietuvą, o biurokratija   tuos turtus švaisto. Štai kodėl opozicijai, jeigu ji tikrai siekia ne savanaudiškų tikslų,  reikėtų dėmesį sutelkti ne tik į  teisingo apmokestinimo problemas, bet ypač į mokesčių  racionalų panaudojimą , į tai, kad jie nebūtų naudojami įvairioms privilegijoms, netaptų tik turtuolių  tuštybes tenkinančiu lobiu, nedidintų atskirtį tarp socialinių klasių , bet  šį skaudų reiškinįį  mažintų ir verstų biurokratiją dirbti intensyviau visų gerovės labui. Tuomet  ir  atkakliai liberalų blokuojami prabangos bei progresiniai mokesčiai vaidintų  visuomenę  konsoliduojantį vaidmenį .Gal būt atsirastų viltis,  kad mūsų Himno žodžiai apie vienybę gali tapt  ne tik gražia Tautos giesmės fraze, bet ir šiek tiek  piliečius vienijančia idėja.

Laikraštis OPOZICIJA, 2012.01.05  Nr.1

1991 metų gruodžio 8 dieną Belovėžo girioje Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos prezidentai pasirašė deklaraciją, kuria skelbiama, kad Tarybų Sąjunga paleidžiama. Gruodžio 24 d. TSRS pirmasis ir paskutinis prezidentas Michailas Gorbačiovas atistatydino, o gruodžio 31 d. Tarybų Sąjunga nustojo egsistavusi kaip  tarptautinės teisės subjektas. Virš Kremliaus iškilo Rusijos trispalvė.

2011 metais kovo mėn. Sovietų valstybės ardytojas šventė savo 80 metų jubiliejų. Rusijoje ir kitose buvusios TSRS respublikose tai buvo prisiminta labai kukliai, o Vakaruose labai iškilmingai. Niekam iš nuverstųjų ir savo valstybes sužlugdžiusių vadovų tokių pompastiškų pagerbimo ceremonijų nebuvo rengiama. Karalių bei prezidentų sveikinimai, jubiliato kelionės po užsienio universitetus su paskaitomis apie tai, kaip buvo iš vidaus griaunama „blogio imperija“, jubiliejinis vakaras Londone, karališkoje „Albert-Hal“ salėje, kurį transliavo nemažai įvairių valstybių televizijų, ir daug kitų renginių tose šalyse, kurios vedė ilgą Šaltąjį karą prieš TSRS ir pagaliau Gorbačiovui valdant tą karą laimėjo.

Turi kuo didžiuotis, nes tai buvo tikrai neeilinis istorinis įvykis.

Galima suprasti ir tuos, kurie pralaimėjo. Pralaimėjimais juk nesididžiuojama.

Štai kodėl Gorbačiovo tėvynėje Rusijoje jis savo 80-mečio proga buvo apdovanotas tik medaliu „Andrej Pervozvanij“, o jį įteikdamas D. Medviedevas beveik ironiškai priminė, kaip jubiliatas vadovavo tai valstybei, kuri „buvo – visų mūsų Tėvyne“. Matyt atsižvelgė į rusų nuotaikas, o gal ne vien rusų, reikalaujančių Gorbačiovą net teisti už valstybės sužlugdymą, karinės jėgos panaudojimą Baku, Tblisyje ir Vilniuje.

Gorbačiovo 80-metį ir TSRS griūties 20-metį oficialiai nepažymėjo nei viena buvusi TSRS respublika. Visos sutelkė dėmesį į savo nepriklausomybių šventes, o prisiminti iš kur ir kaip kilo tos šventės jau pasidarė neaktualu. Štai kodėl galima skaityti, kad TSRS griūties jubiliejai jau priskirtini prie pamirštamų.

O be reikalo. Istorijos pamokų nereikėtų pamiršti.

Šaltojo karo pabaiga, vienų laimėjimas, o kitų pralaimėjimas juk buvo tikrai didžiulis istorinis įvykis. Jis sukėlė neregėtą sumaištį ne tik buvusiose TSRS respublikose, bet ir visame pasaulyje, pirmiausiai „socialistiniame lageryje“ bei valstybėse, kurios buvo surišusios save su pralaimėjusia imperija ekonominiais bei politiniais ryšiais. Sumaištis buvo tokia, kokios neįsivaizdavo net didžiausi fantastai. Besotis militarizmo ir kapitalistinės globalizacijos slibinas niekeno netramdomas siautėjo naujose rinkose ir rijo kiek galėjo. Tą milžinišką kąsnį sunkiai virškina iki šiol. Pavyzdžiui, per 2009-2010 metus kapitalo išplaukimas į užsienį vien Rusijoje sudarė apie 200 milijardų dolerių. O kiek milijardų būtų, jeigu šį rodiklį apskaičiuotume 20-čiai metų ir visoje buvusios TSRS teritorijoje? Ir jos sąjungininkių teritorijoje?

Praradusios ideologinę bei politinę orientaciją TSRS sąjungininkės greit persiorientavo ir prisišliejo prie galingesnių valstybių, susivienijusių NATO, ES bei kitose karinėse-politinėse bei ekonominėse struktūrose. Besivystančios šalys, anksčiau gavusios didelę paramą iš Tarybų Sąjungos, jos neteko ir buvo paliktos likimo valiai. Ten vėl iškilo imperialistinio išnaudojimo, skurdo, bado bei kruvinų etninių ir klasinių konfliktų vaizdai. Griuvusios supervalstybės teises perėmusi Rusija pasirodė esanti bejėge vienyti iš „Draugystės imperijos“ bėgančias tautas. Rusijoje ir nuo jos tolstančiose buvusiose TSRS respublikose į paviršių iškilo ekstremistai. Pamokyti JAV „šoko terapijos“ specialistų jie nesivaržydami griovė visa, ką paveldėjo iš praeities. Buvo atrištos rankos nusikaltėliams, greito praturtėjimo sumanytojams, nesąžiningos privatizacijos teoretikams bei praktikams. Įmonės ir kolūkiai buvo išgrobstyti, išvogti. Daugybė darbo žmonių atsidūrė gatvėje.  Visuomenė suskilo į tarpusavyje besivaidijančius klanus. Šalys, patekusios Šaltojo karo nugalėtojų globon, sparčiai įvedinėjo tvarką pagal Vakarų demokratijos receptus. O Rusija ir jos įtakoje išlikusios respublikos vis dar bandė ir bando padėtį stabilizuoti savais metodais, savomis demokratijos ir valstybės valdymo formomis. Ir vakarietiškos, ir rytietiškos orientacijos naujos valstybės pergyveno labai skaudžias  politinių struktūrų kūrimo ir valdymo nesėkmes. Dažniausiai keitėsi tik tolstančios  nuo liaudies partinės nomenklatūros, o demokratija, t.y. liaudies valdžia, iš esmės buvo klastingai pasisavinama triukšmingų politinių grupuočių arba net diktatorių. Naujųjų nepriklausomų valstybių Vakarų ir Rytų modelius suvienijo bendras  pseudodemokratijos bruožas – neregėtas individualizmas, savo piliečių supriešinimas į „partiotus“ ir „nepatriotus“, į staigiai praturtėjusius ir visiškai nuskurdusius. Tarp „broliškų tautų“ prasidėjo ne tik ekonominiai, bet ir kruvini politiniai karai, iškilo  Rusijos bei kitų daugiataučių valstybių suirimo pavojus.

Ko gero išsamiau patyrinėjus, galima būtų surasti net dabartinių arabų revoliucijų ištakas būtent tuose TSRS irimo laikuose. Juk šių dienų sumaištys labai panašios į 20 metų senumo sumaištį Tarybų Sąjungoje. Šių dienų euforinis smurtas ir kitose probleminėse valstybėse labai sujaukia piliečių gyvenimą, brangiai kainuoja   tvarką pasaulyje prižiūrintiesiems.

Intelektualai ir eiliniai piliečiai kėlė klausimą – kodėl taip atsitiko?

Į šį klausimą jau daugiau ar mažiau moksliškai atsakė istorijos tyrinėtojai. Tik istorikai, kurie sutelkia savo dėmesį ne į masių vaidmenį istorijos posūkiuose, bet į dvarų intrigas, iki šiol dar ginčijas, kas personaliai daugiau nuveikė užtikrinant  pralaimėjimą? Gorbačiovas ar Jelcinas? Juk būtent Jelcinas atkakliai ir nuosekliai  stūmė iš Kremliaus jo valdovą, nusilpnino jį ir pagaliau pats ten įsitvirtino, suteikdamas laisvę nuo Rusijos tolstančioms tautoms. Jo kova dėl sosto ne tik sužlugdė jau anuomet plepiu pravardžiuojamą Gorbačiovą, bet ir nuslopino Tarybų Sąjungoje skleistas idėjas apie tautų brolybę, apie visos liaudies valstybę, kolektyviškumą ir būsimą visų gerovę. Tuomet ir atsitiko tai, kas turėjo atsitikti, kai visuomenėje įsivyrauja individualizmas, chaosas, išnyksta pareiga laikytis tvarkos bei drausmės.

Ši nauja legenda apie Jelcino istorinį vaidmenį panaši į tas, kurių netrūko audringais pertvarkos metais. Norėčiau priminti anuomet populiarų Jelcino aplinkoje mitą apie Gorbačiovo šėtonišką prigimtį, neva dėl kurios pasaulį užplūdo tiek bėdų. Griūvanti TSRS dėl gorbačioviško pažiūrų pliuralizmo jau anuomet pritvinko įvairių spalvų bei atspalvių pseudopolitikais, šarlatanais, okultistais, būrėjais, naujų religinių sektų pranašautojais. Panašiai kaip viduramžiais. Jie sugebėjo prie tokių dalykų nepripratusią tarybinę visuomenę įtikinti, kad tik Dievas ir „aiškiaregiai“ gali duoti atsakymą į tokį painų klausimą: kodėl taip atsitiko ir kas bus ateityje. Vienu tokių buvo ir pasklidęs mitas, kad Gorbačiovą į Pasaulį atsiuntė ne Dievas, bet Šėtonas, pabučiuodamas jam į kaktą ir palikdamas joje mįslingą dėmę. Tokią nuomonę tarp lengvatikių ypač greit išplatino žinomo ukrainiečių publicisto, mokslininko ir politiko Boriso Oleiniko masiniu tiražu atspausdnta publikacija „Žymė kaktoje – velnio bučinys?“.

Turbūt šis mitas dar nepamirštas buvusiose TSRS respublikose ir todėl jos net po 20 metų labai atsargiai elgiasi „velnio pabučiuoto“ Gorbačiovo atžvilgiu. Vengia jį prisiminti. Nenoriai kalbama ir apie tai, kad Gorbačiovo ir jo bendražygių bevaldiškumo dėka susiklostė palankios aplinkybės „nepriklausomybių paradui“. Dabar daug lengviau kalbėti apie tai, aukštinant savo herojus, vaizduojant juos net buvusios supervalstybės svarbiausiais griovėjais. O buvusią TSRS neva jau laikas pamiršti.

Ar tikrai?

Internetinis „laikrastisopozicija.lt“ 2012.01.03