- Pradžia
- Vartotojų blogai
- a.brazaitis
- 2012 Balandis
A.Brazaitis. Rusijos mįslės ir ateities scenarijai
Ketvirtadienis, 2012-04-12 11:31 Be temos, Užsienis, Ekonomika | 0 komentarų
Yra sakoma, kad Rusijos protu nesuvoksi. Tai pabandė padaryti JAV ir pasaulyje pripažintas savaitraštis Forbes. Jis paskelbė vienuolika galimų didžiausių pavojų, kurie 2012 metais gali stipriai paveikti Rusijos ekonominę bei socialinę raidą.
Forbes kuria tokius galimus variantus:
- Rublio devalvacija, kurią gali sukelti didėjantis kapitalo pasitraukimas iš Rusijos ir mažėjantys jos aukso bei valiutiniai rezervai;
- Mokesčių fiziniams asmenims didinimas, ką daryti verčia biudžeto ir pensijų fondo problemos. Toks mokesčių didinimas pavojingai padidintų skurstančiųjų skaičių;
- Technogeninės katastrofos dėl susidėvėjusių didžiųjų energetikos, pramonės ir kitų ūkio strateginių objektų. Padarinių likvidavimas privestų prie gamybos apimčių ir BVP sumažėjimo;
- Euro problemos. Jeigu euras žlugtų arba patirtų katastrofišką nuosmukį, tai sukeltų pasaulinę ekonominę krizę, kuri stipriai paliestų Rusiją;
- Kinijos ekonominės plėtros lėtėjimas, darantis neigiamą įtaką pasaulio ir Rusijos ekonomikai;
- Naftos kainų dėl pasaulinės ekonomikos recesijos smukimas iki 60 dolerių už barelį. Tai Rusijai būtų ne tik ekonominė, bet ir politinė problema;
- Nacionalizmo banga, kuri gali kilti dėl didėjančio imigrantų skaičiaus. Nacionalistų konfliktai su imigrantais gali virsti sunkiai įveikiama betvarke šalyje;
- Naftos kainų kilimas iki 200 ir daugiau dolerių už barelį.Tai atsitiktų, jeigu NATO ir JAV sukeltų karą su vienu stambiausių naftos tiekėjų pasaulinei rinkai. Tuomet Rusija dustų nuo dolerių pertekliaus ir nuvertėjimo;
- Karas Kaukaze. Jis gali kilti dėl aštrėjančių ir kol kas neišsprendžiamų Šiaurės Kaukazo problemų;
- Dolerio smukimas. Jis gali prasidėti dėl JAV didžiulio prasiskolinimo;
- Internetinių kompanijų bei technologijų (DOTCOM) krizė, kurios pavojus bręsta dėl mažėjančio susidomėjimo investuoti į šią sritį. Ši krizė stipriai sulėtintų dabartinės ekonomikos progresą visur, taip pat ir Rusijoje.
Štai tokios Forbes pranašystės. Tai viena iš mitų atmainų, kurių „mokslinių“ ir „pseudo mokslinių“ labai daug prikurta ir nuolat kuriama apie Rusiją. Informacinių karų ir mitų tyrinėtojas Nerijus Maliukevičius, perskaitęs šias prognozes, turbūt nenustebtų, nes jos patvirtintų požiūrį, kad bet koks mitas nėra vien iš piršto laužtas dalykas. Už kiekvieno stovi suinteresuotos jėgos, tam tikri reiškiniai, kurie dažniausiai ir sukuria terpę vairiausioms prognozėms.
O dabar pažiūrėkime, kaip tas prognozes Forbes redakcijai pasiūlius įvertino patys rusų analitikai. Vertinimai yra įdomūs ne tik Rusijos, bet ir ES atžvilgiu.
Štai Rusijos ekonominės mokyklos rektorius Sergejus Guryjevas patvirtina, kad kapitalo pasitraukimas iš Rusijos tikrai didėja ir reikalauja neatidėliotinų valdžios sprendimų. Tuo tarpu jo oponentas Analitinio centro Dashevsky & Partners generalinis direktorius Stivenas Daševskij mano, kad numatomas 2012 m. 70 milijardų dolerių kapitalo pasitraukimas iš Rusijos visiškai nebaisus, nes tuo pat metu įplauks iš užsienio apie 300 milijardų dolerių.
Gaidaro instituto Biudžeto laboratorijos vedėjas Vladimiras Nazarovas pripažįsta, kad yra nelengvų biudžeto ir socialinio fondo problemų, kurios privers valdžią, jeigu ji nenori mažinti šios srities finansavimo, didinti mokesčius. Jis siūlo sekti Vokietijos pavyzdžiu, kuri didina PVM ir mokesčius naftos sektoriui. Tuo tarpu ekonomikos ekspertas Jevsiejus Gurvičius galvoja, kad vyriausybė sugebės išvengti mokesčių didinimo viduriniajai klasei, bet būtinai didins juos turtingiesiems ir net įves mokesčius prabangai. Socialinės politikos instituto vadovė Natalija Zubarevič visiškai pritaria technogeninių katastrofų pavojaus prognozėms, nes negalima be galo ilgai eksploatuoti senus objektus ir nestatyti naujų. Susidėvėjusių pastatų griūtys, elektros ir komunalinių tinklų avarijos, Černobylio ir Sajano –Šušensko elektrinių katastrofos, – pirmieji tokio pavojaus signalai. Aukštosios ekonominės mokyklos Pasaulinės ekonomikos katedros vedėjas Leonidas Grigorjevas ramina N. Zubarevič, pabrėždamas, kad panašaus pobūdžio katastrofos yra momentinio pobūdžio, negalimos iš karto daugelyje objektų ir todėl neturėtų sukelti krizes šalies mastu. Daug daugiau pavojų jis mato darbo santykių ir darbo etikos degradacijoje bei korupcijoje.
Įdomus rusų požiūris į euro likimą. Žinomas ekonomikos apžvalgininkas Borisas Grozovskis pranašauja euro zonos irimą jau 2012 metais, nes, anot jo, vien Graikiją gelbėti neužteks. Eilėje stovi Italija, Ispanija, Portugalija. Sustabdyti kriziškų valstybių defoltus ir bankrotus galėtų tik pinigų mašinos įjungimas. Bet tai labai pakirstų pasitikėjimą euru, todėl, analitiko manymu, teks atskirti nuo euro zonos 3-4 silpniausias valstybes. Jeigu skyrybos pavėluos, investitorių pasitikėjimas sumažės daugeliu ES valstybių, o kylanti panika euro zoną suskaldys į Beniliukso, Šiaurės Europos ir Rytų Europos zonas. Į naująjį ES branduolį bus priimamos tik „sveikos valstybės“. Kompanijos „Troiki dialog“ ekonomistas Antonas Stručevskis mano, kad tokios euro žlugimo pranašystės perdėtos. Didžiausią pavojų kelia tik Graikijos nemokumas. Kraštutiniu atveju ją bus galima pašalinti iš euro zonos arba įjungti pinigų spausdinimo mašiną. Pinigų spausdinimas didintų infliaciją ir mažintų euro kursą, bet dėl to tragedijos nebūtų. Jo manymu, euro zonos suirimas tiek pat mažai tikėtinas, kaip ir JAV ekonomikos defoltas.
Rusijos „Alfa-banko“ vyriausioji ekonomistė Natalija Orlova pastebi Kinijos ekonomikos perkaitimo požymių. Tačiau Aukštosios ekonominės mokyklos makroekonominių tyrimų direktorius Sergejus Aleksašenko pastebi, kad per 15 paskutiniųjų metų Kinija pergyveno ne vieną sulėtėjimo ir pagreitėjimo ciklą ir išmoko su jais susidoroti. Kinijos ekonominį procesą lemia užsienio ir vidaus rinkų padėtis. Jų santykiavimas reguliuojamas ir todėl viena kitą kompensuoja. S. Aleksašenko manymu, net sunku įsivaizduoti, kaip galėtų šioje šalyje kilti recesija.
Stambiausio Britanijos banko HSBC ekonomistas Rusijai ir NVS šalims Aleksandras Morozovas mano, kad pesimistinis naftos kainų kritimo iki 60 dolerių už barelį scenarijus visiškai realus dėl ekonomikos krizės galimo išplitimo ne tik euro zonoje. Tuo tarpu Energetinio centro „Sokolov“ direktorius Grigorijus Vygonas ramina rusus, esą antrai krizės bangai pradėta ruoštis iš anksto ir todėl pavojaus, kad naftos kaina nuo 110 dolerių už barelį smuktų beveik dvigubai, nebus. Juk dėl to neužtenka vien paklausos sumažėjimo Europoje. Reikia, kad vienu metu įvyktų net keletas stambių pasaulinės ekonomikos sukrėtimų – euro zonos krachas, dolerio kurso staigus augimas, ženklus besivystančių šalių ekonomikos sulėtėjimas, didelis nuosmukis energetikai imliose gamybos šakose ir t.t. Kol kas to nėra.
Įdomūs samprotavimai dėl nacionalinių konfliktų pavojaus. Nepriklausomo socialinės politikos instituto direktorė Tatjana Malejeva tai laiko realiu pavojumi. Rusai blogai vertina „svetimuosius“. Be to, už vidaus migracijos ir užsienio imigracijos slypi pavojingi socialinės nelygybės ir tautinės įtampos požymiai. Tuo tarpu Rusijos Mokslų akademijos Geografijos instituto mokslo darbuotoja Olga Vendinina mano, kad iš Vidurinės Azijos, Kaukazo ir kitų autonominių regionų jau migravo į Centrą visi kas norėjo. Didelių migrantų išteklių iš šių regionų jau nėra. Jų didėjimo galimybės iš kitų buvusių TSRS bei kaimyninių valstybių gali atsirasti tik realizuojant Maskvos miesto plėtros planą ir statybas Sočyje. Jeigu bus atidžiai atsižvelgiama į „svetimųj“ žmonių padėtį, pavojaus tautiniams konfliktams bus nedaug.
Gyvą diskusiją sukėlė ir mitas apie staigų naftos kainų kilimą . „Deutsche bank“ vyresnysis energetikos problemų analitikas Adamas Ciminski teigia, kad net karo su Iranu atveju pasaulinė rinka gali netekti tik apie 18 proc. pasaulinio naftos vartojimo. Tuomet nafta, Tarptautinei energetinei agentūrai išmetus į rinką savo rezervus, pabrangtų ne daugiau kaip iki 125 dolerių už barelį, kitu atveju – iki 160 dolerių. Pabrangusi iki 160 dolerių už barelį nafta sumažintų pasaulinio BVP augimą, panašiai kaip 2008-2009 m. krizės metu. Bet ne daugiau. Rusijai tai būtų blogas ženklas, nes po staigaus kainų kilimo beveik visuomet prasideda ir jų staigus kritimas.
JAV energetinių išteklių bei problemų tyrimo centro IHS CERA direktorius Vitalijus Jermakovas atkreipia dėmesį į neoptimistišką JAV ekonomikos padėtį, ES valstybių skolas ir karinių kampanijų Afganistane bei Irake rezultatus. Tai, jo manymu, turėtų prablaivinti politikus ir todėl iki atviro karo su Iranu neturėtų būti prieita. Net jei įvykiai klostytųsi pagal blogiausią scenarijų, galima tikėtis, kad karinis konfliktas nebus ilgalaikis. Naftos rezervų panaudojimas ir netradicinių energetinių resursų įvedimas apyvarton didins spaudimą naftos kainoms, jų augimas taip pat gali būti tik trumpalaikis. Rusija jau išmoko tokį kilimą panaudoti įvairiems valstybinių rezervų fondams, kurie sulaiko nuo staigaus infliacijos didėjimo. Todėl ir valiutos perteklius čia nebus pražūtingas.
Skirtingas požiūris yra ir į galimą katastrofišką dolerio nuvertėjimą Kompanijos „Uralsib Kepital“ vyresnysis analitikas Antonas Tabachas mano, kad toks scenarijus galimas, jeigu JAV vyriausybei tektų dar kartą gelbėti bankus. JAV skolos ir BVP santykis labai aukštas. Kai kurios valstijos labai sunkiai susidoroja su savo skolomis. Jeigu situacijai aštrėjant vėl prasidės bankų gelbėjimas, bus prarastas dešimtmetis, kaip Japonijoje 2007 metais. Be to bankų gelbėjimas – tai šokas visai didžiausiai pasaulyje ekonomikai. Gali prasidėti grandininė reakcija – žaliavų kainų kritimas ir kreditinių išteklių sunykimas. O tai pakirstų dolerio reikšmę. Su tokia nuomone nesutinka kompanijos UFG Wealth Management veikėja Oksana Kučura. Ji įrodinėja, kad nuo defolto JAV apsaugo dolerio, kaip pasaulinės rezervų valiutos, statusas, užtikrindamas paklausą JAV obligacijoms. Kritišku momentu JAV gali padidinti mokesčius arba paprasčiausiai padidinti pinigų, reikalingų skoloms aptarnauti, spausdinimą ir išvengti katastrofinių padarinių savo ekonomikai.
Forbes redakcija, apibendrindama įvairias nuomones apie Rusijai gresiančius pavojus, iškelia dar vieną – Rusijos visuomeninio susitarimo, t.y. pilietinės santarvės, žlugimo galimybes. Šis pavojus egzistavo visuomet, bet ypač padidėjo po gruodžio 4 d. Dūmos rinkimų, kai išryškėjo Rusijos „kapitalizmo vaikų“ vaidmuo. Jie dažniausiai apolitiški, bet atsakingi ir agresyvūs, nes jaučia, kad jais ir jų artimaisiais niekas kitas tik jie patys gali pasirūpinti. Iš čia ir aktyvumas stebint rinkimus, ir spaudimas valdžiai po rinkimų, siekiant keisti „visuomeninį susitarimą“ naujųjų naudai. Atkreiptinas dėmesys į politikos naujoko milijardieriaus M. Prochorovo elektoratą prezidento rinkimuose. Jis didžiuosiuose miestuose ženkliai susilpnino ir V. Putino vienybininkų, ir G. Ziuganovo komunistų, ir V. Žirinovskio liberaldemokratų pozicijas. Tai skatina „kapitalizmo vaikus“ susivienyti naujo tipo dešiniųjų partijoje, apie kurios ambicijas kol kas galima tik spėlioti.
Rusijos politikos apžvalgininkai pripažįsta, kad už V. Putiną aktyviausiai balsavo ne vien turtingieji, gerai gyvenantys ir privilegijuoti valdininkai, bet ir liberalų valdymo laikų suirutės nepamirštantys mokytojai, mokslininkai, medikai, kariškiai ir pensininkai. Jie V. Putino laikais pajuto, kokia svarbi yra stipri valdžia, kuri pradėjo reguliariai mokėti atlyginimus ir pensijas, suteikė jų didinimo viltis. Gyvenantiems iš biudžeto tai labai svarbu.
„Teisingosios Rusijos“ (socialdemokratų) lyderis S. Mironovas, savo nesėkmę rinkimuose ir V. Putino laimėjimą aiškino dar ir tuo, kad V. Putinas, nors būdamas kapitalistų klasės atstovas, vis tik į savo programą įtraukė nemažai socialinės orientacijos nuostatų ir tuo savo pusėn patraukė žymią dalį nuosaikių kairiųjų. V. Putinas dar kartą įrodė, kad kritinėse situacijose sugeba vienyti ir socializmo nostalgija sergančius, ir socialine kapitalizmo orientacija tikinčius žmones, ir vien liberalizmą pripažįstančius „kapitalizmo vaikus“. Kaip ilgai jis išlaikys šio prieštaringo „visuomeninio susitarimo“ būseną sunku pasakyti. Rusiją kurį laiką tikrai purtys opozicijos mitingai ir protestuojančiųjų demonstracijos. Bet tai gal netaps savaitraščio Forbes pranašaujamų pavojų katalizatoriumi.
Kodėl nepaisant masinių antiputiniškų demonstracijų V. Putinas vis tik ryškiai laimėjo rinkimus? „Amerikos balso“ Maskvos biuro vadovas Džeimsas Brukas nurodo, kad antiputiniškas sąjūdis – tai sočiųjų, gerai aprengtųjų ir gerai informuotųjų revoliucija. Triukšmas didelis, bet permainos, įvykusios per V. Putino valdymo laikus, po nepamirštamo bevaldiškumo ir liberalų sukelto chaoso, lėmė piliečių pasirinkimą. Tačiau tai nežada amžinos ramybės. Aktyvėjanti Rusijos visuomenė ir ekonominės problemos sukurs aplinkybes dar ne vienam mitui apie šią didžiąją valstybę . Juk yra ir tokių analitikų, kaip Zbignevas Bzežinskis, kurie pranašauja, kad po TSRS žlugimo turi ateiti eilė ir daugiatautei Rusijai.
Europos, taip pat ir Lietuvos, visuomenėje vyrauja du požiūriai į politiką Rusijos atžvilgiu. Vieni mano, kad jos demokratizavimo ir kitas problemas gali išspręsti aktyvėjanti liberalų opozicija ir todėl užsienio politikoje reikia kritikuoti V. Putiną, remti liberalus ir į juos orientuotis, o kiti – kad reikia bendrauti su oficialiąja valdžia, daryti jai įtaką taikiai, skatinti „visuomeninį susitarimą“, plėsti ekonominius ir kultūrinius santykius . Tai svarbu ir todėl, kad piliečių pabudimas nebūtinai reiškia judėjimą vien liberaliosios demokratijos kryptimi. „Arabų pavasaris“ parodė, kur nuveda iliuzijomis grindžiama demokratizacija. Žinoma, silpnėjant piliečių ir valdžios santarvei atsiranda galimybė ir Rusiją padaryti maištingųjų revoliucijų regionu. O kam toks posūkis būtų naudingas? Tai jau kitas klausimas, į kurį atsakymo neduoda nei Forbes redakcija, nei jos analitikai.
Žurnalas GAIRĖS Nr.3, 2012 kovas
A.Brazaitis. Lietuvą atakavo kabalistai
Trečiadienis, 2012-04-04 11:18 Be temos, Religija | 0 komentarų
Kovo mėnesį Lietuvą krėtė trys stambūs įvykiai: dėl konservatorių konlikto su liberalcentristais tebesitęsianti Vyriausybės krizė, Garliavos pasiutpolkė, visu grožiu pademonstravusi valdžios bejėgiškumą, ir LITEXPO rūmuose surengtas kosmopolitinis tarptautinis kabalistų kongresas. Pirmiesiems dviems įvykiams mūsų žiniasklaida skyrė išimtinį dėmesį: svarstė, diskutavo, savo tiesą įrodinėjo visose televizijose, radijuje ir laikraščiuose. Šiame triukšme kažkaip tyliai prasmuko kabalistų kongresas. O manau be reikalo, juk tai spalvingesnis įvykis net už tarptautinius gėjų renginius.
Kad skaitytojai suprastų apie ką kalbama, pateiksiu šiek tiek informacijos apie šią organizaciją. Nors enciklopediškai ją charakterizuoti sunkoka, bet vistik įmanoma. Vieni tyrinėtojai ją vadina pasauliniu sąjūdžiu, besiremiančiu mistine žydų tradicija, apipinta pusiau tikrų ir netikrų istorijų, kiti teigia, jog kad tai švietėjiška, beveik religinė organizacija, bandanti išaiškinti realaus pasaulio, žmogaus ir žmonijos būties santykį su tariamuoju kitu, anapiliniu dvasių pasauliu, treti tikina, jog tai gerai finansuojama ir stipriai palaikoma kosmopolitizmo rūšis, realios kovos su šiuolaikiniu kapitalizmu ir globalizmu kryptį bandanti pasukti utopinio švietimo ir auklėjimo link. Ketvirti sako, jog tai viena iš globalizatorių priedangos organizacijų, panaši į Georgo Soroso finansuojamą „Atviros visuomenės fondą“, Laisvosios rinkos institutą ir eilę kitų. Galima sutikti ir daugiau kabalistų charakteristikų, iš kurių matyti, kaip sunku būnant ne žydu suprasti kas tai yra ištikrųjų.
Kabalos sąjūdžiui idėjinį pagrindą suteikė senovės žydų knygos (talmudai) „ZOHAR“, kuriose aptarinėjamos dievo ir dieviškojo pasaulio paslaptys, Visatos kilmė, jos struktūra ir Žemės vieta joje, žmogus, dvasia, gėris ir blogis ir daug kitų temų. XX amžiaus rabinas Jehuda Ašlagas (1885-1955) sugebėjo šias legendas prakomentuoti Naujųjų amžių požiūriu ir padarė jas artimesnėmis šių dienų mistinės teologijos, kosmogonijos, net fiziologijos gerbėjams. O dar arčiau link mūsų laikų problemų šį „mokslą“ pastūmėjo savo rašiniais ir darbais žinomas baltarusių kilmės žydas Michaelis Laitmanas, save tituluojantis filosofijos mokslų daktaru, biokibernetiku, pažininmo teorijos profesoriumi ir dabartinio kabalistų sąjūdžio organizatoriumi. Primintina, kad jis tam tikrą laiką gyveno Lietuvoje, Pabradėje. Baigęs mokslus Leningrado Elekrotechnikos institute emigravo į Izraelį, ten užsiėmė kabalos studijomis, įkūrė Pasaulinę kabalos akademiją, Ašlago kabalos tyrimo institutą, kažkokiu būdu sugebėjo šių institucijų filialus suorganizuoti daugelyje pasaulio valstybių, reguliariai rengti kabalistų kongresus, seminarus, įvairiomis kalbomis leisti knygas, kurti filmus ir televizijos programas. Lietuvoje taip pat veikia net 3 Laitmano organizacijų filialai: Vilniuje, Kaune bei Šiauliuose. Ypač sekasi Šiauliuose, kur pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su univeristetu.
Kabalistų kongreso proga Laitmanas davė intervjų „Delfi“ portalui, kuriame išdėstė žmonijos vienijimo idėjas, pranašavo sparčią evoliucijos raidą į pražūtį, kurią sustabdyti, jo manymu, galima tik perauklėjant visuomenę ir ją sutelkiant, bendriems siekiams kuriant lygybės, žmonių bendrumo ir teisingos visuomenės modelį pasauliniu mastu. Įrodinėjo, kad jeigu žmonės solidariai dalintųsi dabar sukuriamais turtais, tausotų gamtą, užtektų dirbti tik 2 dienas per savaitę. Jeigu nebus sutramdytas turtingųjų gobšumas, savanaudiškumas, tai žmonijos laukia baisi ateitis, net naujas pasaulinis karas su branduolinių ginklų panaudojimu ir visuotina žūtimi. Tik šviesdamasi ir studijuodama pasaulio įvykius lemiančius dėsnius, žmonija galinti sustabdyti nesibaigiančia globalią krizę.
Tai tik keletas akcentų iš plačios kobalistų programos, kuriuos po vienijimosi skraiste propagavo ir tarptautinis Vilniaus kabalistų kongresas.
Šis renginys Lietuvos visuomenėje buvo sutiktas ne tik pasyviai, bet ir priešiškai. Vieni Laitmaną pravardžiavo talentingu sukčiumi, pastačiusiu pasaulinio lygio modernią okultistų finansinę pirmamidę, kiti – ateinančių laikų pranašu, treti – sektantu, ezoteristu, manipuliojančiu viešaja nuomone, meistriškai išnaudojant kapitalizmo krizės situaciją. Panašias nuotaikas iliustruoja daugybę komentarų, rašytų atsiliepiant į Laitmano intervjų „Delfiui“.
Nemažai komentatorių Laitmano siūlomoje pasaulio vieningoje visuomenėje įžvelgia modernizuotą, mistiškojo, utopinio komunizmo modelį, spekuliacijas žmonių viltimis gyventi geriau ir teisingesnėje santvarkoje. Yra įtarimų, kad tai žydų masoninę organizacija, po kalbomis apie globalizmo pavojų slepianti dabartinės kapitalizmo santvarkos išsaugojimo tikslus.
Ypatingai daug karčių zodžių pasakyta Šiaulių universiteto adresu, kuris pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Laitmano organizacija. Ironiškai pabrėžiama, kad dabar, sekdami šiauliečių pavyzdžiu, ir kiti universitetai turėtų pradėt pasirašinėti „mokslinio bendradarbiavimo“ sutartis su pseudomokslinėmis astrologų, telepatų ir okultistų draugijomis.
Vaizdingai „gerus šiauliečių norus“ sukritikavo filosofas, profesorius Arvydas Šliogeris, nurodydamas, kad kabala – tai kliedesių rinkinys, kuriuos, žinoma, gali tyrinėti psichoanalitikai, pasiguldę damą ant lovos ir spėliodami, ką ji sapnuoja, ir kaip interpretuoja savo sapnus.
Po tokio vertinimo tikrai reikėtų pagalvoti, kur rieda mūsų mažųjų universitetų mokslas, ir pasidžiaugti, kad šis tarptautinis kongresas net mistiką toleruojančioje mūsų žiniasklaioje sulaukė mažiau dėmesio už Garliavos pasiutpolkę.
Internetinis “laikrastisopozicija.lt”, 2012.03.27
