Sveiki, visi,

Kol kas rašysiu tiktais lengvo pobūdžio apmąstymus, nes paruošti straipsnius, kaip praėjusius keletą, užtrunka itin ilgai. Ir vis tiek nesu patenkintas kokybe bei informacijos tikslumu, manaisiais teiginiais. Priedo, daug smulkių potyrių apturiu, kuriuos aprašyt vis tiek norėčiau, nelendant į sunkius ir pilnus aprašymus. Taip pat, migruosiu į šitą blogą iš paskiojo - http://alsukelis.animationblogspot.com/, nes nepatenkintas komentavimo sistema ir spamo pertekliaus.

Halo 3

Teko garbė pažaisti ir pereiti jį ant “X-Box 360” platformos. Įspūdis yra didelis, ne dėl žaidimo kokybės, bet dėl jausmo. Tokio stipraus, kurį itin retai tenka matyti - žaidžiant “Halo 3” nebuvo skirtumo, jei salone buvo keletą kitų studentų, garsiai bekalbančių, besijuokiančių, per kuriuos nebuvo galima išgirsti nė žodelio, ką kalbėjo veikėjai, apie ką išvis siužetas. Šis žaidimas yra ilgesio įsikūnyjimas - įsivaizduokite besiklausant liūdnesnės “The Cinematic Orhcestra” dainos, tai labai panašiai jautiesi laikydamas rankose valdymo pultą.
Tai tikrai buvo netikėta. Aš net nežinau, ar to buvo specialiai siekta. Pražvelgiau profesionalius ir neprofesionalius žaidimo aprašymus, ir šitas esminis žaidimo elementas tiesiog praleistas, ir aprašomi tokie dalykai kaip dirbtinis intelektas ir daugelio žaidėjų režimo smagumas. Na, labiau kaip apie žaidimą. Linksmam laiko praleidimui. Bet žodžiu, ypatingai ilgesingas žaidimas. Manau kodėl būtent taip gaunasi, tai dėl muzikos, didelio kinematografinio atstumo nuo veiksmo ir veikėjų, protagonisto sąsajos su aplinkiniais veikėjais per žaidimo mechaniką. Muzika tikrai ilgesinga ir jaudinanti, standartiškai orkestrinė, pasakojamuose “Halo 3” elementuose žiūrovo, kameros nuošališkumas yra itin didelis. Kamera nefiksuoja pačio pagrindinio veikėjo, itin didelės, plačios, erdvios kompozicijos. Šiaip šaltoka spalvų paletė visai, jei neklystu, bet reikėtl atidžiau žvilgtelėti. Ir, aišku, kaip ten tos “protagonisto sąsajos…”. Pradedi žaidimą, vyksta kažkoks keistokas karas, tu esi su savo grupele kariškių, būriu, su kuriuo kartu nužingsniuojate iki priešų, vyksta mūšis. Nė vieno nario vardo nežinai, galbūt porą ar vienas veikėjas bus - yra toksai, kompanjonas ateivis, garbingas kovotojas. Dabar įdomus dalykas - tu visiškai žaidimo mechaniškai atplėštas nuo savo būrio. Priešai gali sušaudyti beveik visus tavo būrio narius, anksčiau ar vėliau ateis pastiprinimas ir pakeis. Mirčių skaičius - milžiniškas. Ir visi incognito. Nėra net jokio “o velnias, nušovė Džoną!”, niekas net nepasigenda tų bičiukų. Kartais atsisuki atgal žvilgtelėti, ir kaskart vis nauji veidai, kurių savininkų vėl net vardo ar rango nepažinosi. Nėra jokio bendravimo tarp būrio narių, tarp tavęs ir jų, tu toks atitolintas nuo bet kokios žmogiškos sąsajos. Na, čia tokie įtarimai ir spėjimai pusiau. Taip, jugi žinau, ir pastebėjau poros žodžių remarkas iš bendražygių, kaip kad “Tu nori vairuoti? Gerai”, “Aš irgi porą jų nušoviau!”, ir buvo pokalbių per raciją vesti siužetą tolyn.

“Halo 3” muzikytė;
“The Cinematic Orchestra” pavyzdys.

Half-Life 2: Episode One

Bet “Half-Life 2: Episode One”, kurį žaidinėju po biiiški, yra visiškai atvirkščias variantas. Tu pastoviai esi su Aleksa, žavia moterimi, kuri kažką jaučia Gordonui, pagrindiniui veikėjui. Ji su tavimi bendrauja, nors tu tikrų tikriausias nebylys, ir neatsakai. Bet kartais taip norisi kažką pasakyti - prieinu prie jos, paspaudžiu tą “Use” knopkytę (kuri šiame sakinyje skamba net seksistiškai), bandydamas ją padrąsinti, arba paklausti, ką mes dabar turime daryti ar kur eiti. Su ja vis tiek bendrauji kad ir neverbaline forma, ja rūpiniesi - dedi į kelnes, jei numeta granatą šalia jos kojų ar užpuola monstrai iš jos pašonės! Vienu metu, kai pirmąsyk patekome į aklinai tamsius pastato aukštus, kai radau avarinį žibintą, aš jį įžiebiau ir nunešiau jai atgal, kad belaukiant kol atidarysiu duris iš kitos pusės būtų jai saugu nuo visokių zombių.
Nežinau, man šitas “Half-Life 2” epizodas yra ganėtinai ilgas. Vis nelabai randu prisėsti laiko pažaisti, bet aš jau ilgokai, keletą sykių paliečiau. Tiesa, aš itin lėtai žaidžiu - kaip studentas šio dalyko, dažnai žvalgausi kaip kas padaryta, ir kaip retas žaidėjas, darau nežaidėjiškus dalykus, pavyzdžiui, žaidžiau “Uncharted 2”, ir ten toje sniegėtoje pakalnėje, iškart kai pamačiau atvirą ugnį, bėgau link jos ir šildžiausi. Nors kaip ir žinau, kad iš tiesų toks “fyčiuras” tikrai neimplementuotas, ir veikėjui tikrai yra nusispjauti ant pūgos, kai jisai tik su maike, praranda sąmonę kas penkias minutes ir toje pūgoje miega, kątik užlipo į praktiškai keturių aukštų pastatą plikomis rankomis, su kažkokia didele žaizda pašonėje. Ir jisai dar ganėtinai smulkaus sudėjimo… Rambo ir Makleinas slepiasi.
Bet man šis žaidimas didelį įspūdį irgi paliko. Būtent dėl Aleksos, ką tenka išgyventi būnant kartu su ja tokioje baisioje padėtyje, ir dėl fizikos. Pirma akimirka, kai žaidimas leido man paimti daugelį daiktų į rankas ir padėti kitur, buvo nuostabi. “Deus Ex” implikacijos žaidimo mechanikai ir įsijautumui į pasaulį buvo didžiuliai. Pirmas sykis, kai kūrinys įdiegė rimtį, inerciją, buvo toks pats nuostabus - ne tik kad galiu paimti objektą, bet ir jį, kad ir nepatogiai, mesti! “Half-Life” šioje dalyje, vos pradėjus žaidimą, kai reikia išlipti iš griovio, tiesiog ėmiau porą ilgų lentų ir sustačiau jas viena ant kitos, kad galėčiau išlipti. Tai itin nepatogu buvo daryti, bet taip nerealu! Pasijunti lyg tikras pasaulio dalyvis. Bestatant vis iš naujo ir iš naujo savo sudėtingą konstrukciją - taip, sustatyti dvi lentas, kad viena stovėtų atsirėmusi ant kitos, yra ypatingai sunki užduotis žaidime ir pačiai technologijai - žinojau, jog šalimais yra lengvesnis kelias, bet man jis tikrai nebuvo įdomus ar, jei taip galima pavadinti, azartiškas. Minėtas nunešimas žiburio panelei irgi toks pats pavyzdys.

Štai atvirkščias variantas minėtąjai kinematografijai, filmas pirma perspektyva, kaip ir ištisas žaidimų “žanras”, “Skafandras ir drugelis”7