Neseniai pavyko gauti ir pereiti porą sykių šitą “Quantic dream” žaidimą – “Heavy rain”. Tiesą sakant, tikėjausi protingesnio žaidimo, bet pažaisti jį yra labai smagu, ypatinga ir tikrai nemažai naujų dalykų atrasite. Bus vidutiniškų spoilerių, kurie žaidimo jus nepagadins.

Atvirai rašysiu. Žaidimo parašymas, režisūra yra iš tiesų tūpa. Šiame kūrinyje nėra jokios bendros temos ar idėjos. Jisai yra lėkštas ir nieko nepasako. Istorija labai prastai sulieta – ypač tai jaučiasi pirmąsias porą valandų, kai pažaidi su 3 skirtingais veikėjais. Pažaidi, ir tu paliktas spėlioti, kas iš tiesų vyksta. Staiga valdai storą vyrą, vairuojantį 50-mečio mašiną iki kažkokio “sleazy” viešbučio. Galvojau, kad aš dabar valdau kitą sūnų, kuris liko gyvas, tik jau vidurinio amžiaus, ir ateityje išrado laiko mašiną, kuria jis persikėlė į 50-uosius. Na, gal čia per žiauriai pritempiau, žaidimas įspūdingas, bet tęsiu toliau tiesiog kas ten blogai ir man nepatiko, kodėl, mano nuomuone, šitam žaidimui dar toli iki filmų. Kai atvažiuoja detektyvas į tą skylę, tu gali užklausti apie kažkokią Loren Vinter registratūroje. Darbuotuojas nieko nepasako. Tačiau gali jį papirkti. Papirkęs sužinai, kuriam bute ji apsistojusi. Užlipi laiptais, ieškai durų. Pasibeldi, moteris atidaro duris, ir jei užsispyręs, ji tave įleis į vidu. Gali pamesti pinigų ant stalo, vis dar nežinodamas nei kas esi tu, nei ką tu darai, nei kodėl tu tai darai. Gal tu tik atėjai pasismaginti pas prostitute, ar ją apklausti. Na, gerai, galima suvokti, kad tu atėjai jos apklausti, bet tenka šaudyti tuščiai klausimus. Nežinoma, kokį vaidmenį ji atlieka byloje, ką ji pranešė policijai, ką iš jos galima sužinoti, ko detektyvas tikisi iš jos. Ką detektyvas jau žino? Kažkaip, kaip žaidėjui, jums nusispjauti ant to vyro. Dramos prasme, kūrinys prastai parašytas, nors yra įdomių klausimų, susijusių su santykiu tarp veikėjo ir žaidėjo, bet tai negvildesniu. Dramoje nuo seno žinoma, kad supaprastinai esmė yra įkvėpiantis veikėjas, kuris siekia kažko suprantamo ir jam trukdo. Tokia formulytė yra tam, kad susitapatintumėme su veikėju. Tad klausimai – kas yra tas veikėjas, ko jisai nori, kodėl jis to nori - yra ypatingai svarbūs, kad “vestų” žiūrovą toliau. Tie klausimai vėliau veda prie veikėjų brandos, t.y. žmogus konfliktą kažkaip išsprendžia pasikeisdamas, kažką naujo įgydamas, išmokdamas svarbias gyvenimo pamokas – veikėjas keičiasi ir jisai gyvas, ne vien tik portretas. Grįžtant prie žaidimo, šita problema neišsprendžiama dar ilgai. Išėjęs iš viešbučio, tu vis dar nežinai kas yra tas detektyvas, ką jam asmeniškai reiškia ši byla, ir t.t.. Tas pats su federalinių tyrimų biuro agentu. Žiauriausias pavyzdys yra su panele žurnaliste, kur pirmąsyk ją pamatom naktį miegant lofte – net pabaigęs aną sceną tu vis dar absoliučiai nieko nežinai apie ją! Moteris susapnavo košmarą apie užpuolikus. Jė. Na, šios klaidos persekioja nuo pat žaidimo pradžios, kai atsikeli ir stovi priešais spintą, nieko nesusigaudai, iki pat pabaigos, kai vis dar nežinai, kodėl žurnalistė daro šį tyrimą, ką byla reiškia FTB agentui, kokią kaltę jaučia tėvas, ar jisai vykdo išbandymus dėl savo kaltės jausmo? Tarp Yteno Marso minčių būdavo, kad jisai turi ar tai stengtis dėl Šono, ar tai pasiduoti, bet toks “generic stafas” tiek ir tesudomina. Ar Ytenas, išėjęs gelbėti sūnaus, ir pasitraukęs nuo užduočių, bijotų pasakyti savo žmonai, kad jam buvo suteiktos galimybės atsikovoti sūnų, bet jis išsigando? Jugi ten taip baisu, žūt galima kiekviename žingsnyje… Bet ar jis manytų, kad žmona jam atleistų už antro sūnaus pragaištį? Jugi jis dirba namuose ir tiek daug laiko praleido su vaikais, o dar Džeisonas visados neklausydavo tėvų sudrausminimų, kad nenubėgtų kažkur toli, ar kad atsargiai elgtis mieste ir ką daryti, kai pasiklysta. Priedo, tai buvo mašinos, partrenkusios Džeisoną, kaltė, teismas tai nusprendė, ir buvo akivaizdu – priešais pat milžinišką prekybos centrą einantis vaikas su ryškiaspalviu raudonu balionu! Gal Ytenas kaltino tą vairuotuoją labiausiai? O gal žmoną, kuri nė biškio nepadėjo ieškoti Džeisono? Žurnalistė Madison ypatingai daug sykių rizikavo gyvybe savo žurnalistinio tyrimo metu – ji ėjo į ypatingai inkriminuojančias situacijas, net nežinodama, ar tai kuom nors naudinga bus. Kodėl jai tai taip svarbu? Ji gyvena neprastame lofte – kaip aukšto lygio žurnalistė gali taip žemai ir sunkiai kristi? Gal ji to pasiekė dėl to, kad ji būtent taip giliai visur lenda ir stengiasi? Savo darbe ir skaitytojų tituluojama “kovotoja už paprastuosius”, nes stengiasi atkreipti dėmesi į paprastus žmones ir jų vargus? Bet ar ji galėjo būti pagarsėjusi, patyrusi rašytoja apie bandiūgas, kai bandiūgos jos net nepažino? Gal jos karjerai esamam žurnale, laikraštyje, televizijoje atėjo galas, ir prireikė taip stengtis, kad neprarasti darbo? Įmanoma, kad ji mėgsta rašyti ir daryti tyrimus apie egzotinius sociopatus, serijinius žudikus, ir turėjo romantinę idėją, jog ji puls į pagalbą ir sučiups nusikaltėlį. Arba ji, jau buvusi nukentėjusi nuo itin baisaus nusikaltimo, įsitikinusi, kad policija yra bejėgė prieš organizuotą nusikalstamumą, ir pati, ypač suuodusi, kad tai susieta su organizuotu nusikalstamumu, dėl to itin uoliai puolė gvildenti bylą, juolab kad atsiteisti už tas baisias skriaudas? Nea, ji tiesiog žurnalistė ir rašo straipsni ir nori išgelbėti vaiko gyvybę. FTB agentas irgi. Detektyvas ir. Ypatingai nuobodūs, “generic” veikėjai, kuriuos apibūdini tik vienu sakiniu. Jie skirtingi tik savo negaliomis.

Atkreipėte dėmesį į tai, koks žaidimas rasistiškas? Visame žaidime tėra 3 juodaodžiai kažkur. Iš tikrųjų tai jų yra tik du, nes “extras” nėra taip veikėjai (jie nieko neveikia istorijoje), kiek aplinka. Ir jie abudu stereotipiški Styveno Kingo veikėjai. Pirmasis, nuvargęs senolis, atliekantis žynio vaidmenį istorijoje, kapinių duobkasys. Kitas, “Mad Jack”, didelis bandiūga, atrodo tiesiai iš “Žaliosios mylios” ir kitų filmų. Veiksmas vyksta JAV, tai jų turėtų būti nemenka dalis. Juolab policijos nuovadoje, ar tai prastensiame rajone, kur Ytenas gyvena. Vienintelis meksikietis yra irgi dar vienas stereotipinis bandiūga. Šitame kūrinyje stereotipų, ir klišių yra daugiau nei apstu. Žaidžiant jį man pastoviai lįsdavo į akis tai, kad tai vienas didelis filmų pastišas. Yra gatvės gaudynių scena. Yra meilės scena. Yra “Saw” tipo scena. Stereotipiniai policininkai. Yra pakvaišęs Dievo tikintysis. Yra liokajus. Yra FTB agentas. Yra klubo scena su viliotiniu. Serijinis žudikas. Yra muštynių, visų tipų, kokių tik filmuose galima pamatyti. Yra film noire detektyvas. Pakvaišęs amerikietis, kuris mėgsta rūsyje kankinti. Ir taip toliau. Tai nėra gerai, ypač dėl to, kad daug dalykų visiškai nedera kūriniui arba yra apsčiai ne prie ko nei prasme, nei siužetu, nei detalėmis. Tačiau, kad ir kiek tai būtų eklektiška ir nerimta, visos tos dalys buvo labai smagios! Visame žaidime jaučiasi, kad kūrėjai galiausiai gavo technologiją, kuri leidžia jiems atlikti tai, ką visados norėjo. Taip ir gavosi juokinga turgaus gaudynių scena, besibaigianti muštynėmis mėsinyje, arba baisi įsibrovimo ir išprievartavimo scena, arba kankinimai rūsyje. Tačiau bent jau šita kompanija atsiskaitė su holivudizmu. J Nors atrodo, kad jie visados linko link jo: “Omikron” ir “Fahrenheit” tikrai daug kinematiškumo buvo. Įdomu, kokie kūriniai bus sekantys.

Mano nuomuone ir skoniui, Deividui Keidžui (David Cage) dar toli iki gero rašymo ir geros režisūros. Ir apskritai, parašyti kažką gero yra YPATINGAI sunku, ir režisieriumi būti yra irgi ypatingai sunku. Šiaip tai, teatre, filmuose yra įprasta statyti ne kažką savo parašyta. Yra vos tik vienas kitas kūrėjas, kuris istorijoje savo rašė ir statė, ir buvo nuostabus abiejuose frontuose. Yra nusėdęs toks kaip ir “darbo pasidalijimas”, kad režisieriai stato spektaklius, filmus pagal jau parašytas geras pjeses, scenarijus. Pernelyg nenorėčiau, kad Deividas Keidžas toliau rašytų. Norėčiau, kad žmogus susitelktų bent ties režisūra – ir taip sunku daryti tai, ko dar niekas nedarė, ir daryti tai gerai! Aš už tai, kad samdytų rašytojus. Arba kad kas nors galiausiai paimtų žinomą literatūros kūrinį, jį perrašytų į tinkamą žaidimui formą, ir pastatytų žaidimą iš to. Man būtų labai smagu ir įdomu pamatyti, kokio iš tiesų kalibro šios industrijos kūrėjai yra, lyginant su kinu ar teatru.