Valandėlei kitai žvilgtelėjau “Shaun White Snowboarding” ant XBox 360 konsolės, ir buvau sužavėtas.

Apskritai, manau, bet kuris žmogus, kuris nežaidęs niekad žaidimų, liks visados sužavėtas dabartinių žaidimų.

Tiesiog paleidi žaidimą ir jisai nuostabiai tave pristato ir pastato ant kalno. Kaip kokiam egzibiciniam kūrinyje - nereikia vaikščioti per menu, rinktis “Pradėti žaidimą”, iškart išmeta ant kalno, pristato ir čiuožk žemyyyyyn! Ir tai itin efektinga, manyčiau ypač tinka žaidimams, kurie startuoja kartu su konsole, pristatomiesiems kūriniams. Na, apie ekspresyvią šitos plastikos vertę nespekuliuosiu.

Iš seniau sporto žaidimai yra gan neįtraukiantys. Nežinau, ar tinkamą žodį pavartojau, greičiau tiesiog labiau kaip žaidimai. Atsisėdi į sofkutę, pasileidi “Gran Turismo”, mašiną ir režimą, pradedi riedėti. Šiuo atžvilgiu, sporto žaidimai labiau gryni, neįvilkti į nieką. Tačiau tai natūraliai turi ir papildomą problemą, kuri ne tiek tinkama gvildenti gryniesiems žaidimams - tu neįtraukiamas į kitą pasaulį, tiesiog maigai mygtukus. Tiesa, aš neteigiu, kad tai yra nuobodu, tik noriu pabrėžti svarbų skirtumą. Šitas žanras labiau išlieka panašus į, pavyzdžiui, šachmatus, kur tu atsisėdi į tą pačią sofkutę, pasidedi lentą ir pradedi žingsniuoti. “Šono Vaito slidinėjimas” gan sėkmingai sujungė abudu.

Jau nuo seno “Tony Hawks” žaidimų serija, ties kažkur trečia jos dalimi, susikoncentravo išspręsti šitą problemą. Ši serija visados bandė daryti kažką linksmo ir paprasto, ne simuliaciją, ir vis duodavo įvairių, keistų, nerealistiškų uždavinių. Ir kuo toliau, tuo labiau įnešdavo naratyvo. Atsirasdavo veikėjai, dialogai, istorija. O žaidimai vis labiau tolo ir tolo nuo realybės iki siaubingo grotesko.

O šis žaidimas, nors sykiu ne simuliacija, bet veikėjai, intarpai naudojami saikingai. Vat pradėjau žaidimą, kažkokį pristatymą gražų mačiau, ir varau slidinėti, ir visą likusį laiką smaginausi ant kalno. O koks smagumas yra leistis nuo pačios viršūnės! Tai didžiai įspūdingas reginys, jauti visą kalno jėga pajusdumas tik vieną mažytį jo gumbelį, kuris mūsų namų dydžio. Atitolinti kamerą šiems reginiams - labai rekomenduoju. Tiesa, aš pajutau žaidimą gan sudėtingą, yra toks gerulis “learning curve” pradžioje, bet kūrėjai atsitestavę - iššūkius sukūrė taip, kad net ir aš, žaisdamas apgailėtinai, galėdavau įveikti bent mažiausiam patenkinamam rezultatui.

Tiesa, aprašomus kai kuriuos žaidimus težaidęs būnu porą valandų, tad gali būti itin netikslūs apibūdinimai.