Kas nors kiek domisi Rusijos gyvenimu, jaučia, kad būtent šiomis dienomis Rusijoje vyksta negrįžtamas istorinis pasikeitimas. Būtent DABAR Rusija keičiasi ne dienomis, o valandomis. Rusijos žmonės pagaliau išsilaisvina iš savo baimės, ir tai jau nebe marginalai, o vis daugiau ir daugiau iki šiol buvusių politiškai ir pilietiškai abejingų.

Kodėl? Atsakymas paprastas – atsibodo. Atsibodo bijoti, atsibodo būti niekinamiems, atsibodo, kai tave laiko niekuo. Per visą savo istoriją Rusijos žmonės beveik niekada nebuvo laisvi, išskyrus trumpus epizodus – Aleksandro II-ojo sąlyginę laisvę ir trumpus laikotarpius po 1917 metų Vasario revoliucijos (iki spalio) bei Gorbačiovo Perestroiką su Jelcino vadovavimo pradžia. Štai tiek tos laisvės per visą tūkstantmetę istoriją… Dabar gi, pradedant vėlyvuoju Jelcinu ir baigiant dabartiniu Putinu, tos laisvės vis mažiau ir mažiau. Kai kas gali pasakyti, kad Rusijos žmonės įpratę prie baudžiavos. Ir jie bus neteisūs. Aišku, daug yra pripratusių (kaip, beje, ir Lietuvoje), bet tikrai NE VISI. Įžūlus Putinmedvedevo tandemo pareiškimas, kad jie „keičiasi vietomis“, įsiutino daugelį. Visi supranta, kad apie jokią demokratiją čia nė kalbos negali būti, bet iki tiek suįžūlėti… Čia jau visos ribos peržengtos.

Ir štai – Rusijoje prasidėjo revoliucija. Tik neišsigąskite. Tai nekruvina revoliucija (tikėkimės, į tokią ir nevirs), tai tiesiog žmonių sielų šauksmas. Nes kitaip jau nebeįmanoma. Atsibodo. Atsibodo, kai viršininkas liepia balsuoti už konkretų kandidatą, o kaip įrodymą turi jam parodyti mobiliu telefonu užfiksuotą „teisingai“ pažymėtą biuletenį, atsibodo, kai net telefonu bijai kalbėti, atsibodo, kad jautiesi tarsi grįžęs į senus sovietinius laikus ir vėl visko taip pat kaip tada bijai.

Aišku, opozicija Rusijoje silpna (na, žydų judėjimas, kaip kažkas nors ir makabriškai, bet taikliai palygino, Vokietijoje 1945 metais irgi buvo silpnokas). Ir ta opozicija mums atrodo, kaip čia švelniau pasakius, keistoka. Į bendrus mitingus renkasi liberalai su nacionalistais (ir dar komunistais). O ką daryti? Jie tik iš bėdos vienijasi prieš dabartinį režimą, nes kitaip jau nebeįmanoma. Va kai Rusijoje atsiras bent šiokia tokia demokratija, tada tie liberalai su nacionalistais iš karto atsidurs skirtingose barikadų pusėse. Betgi dabartinis masinis pasipriešinimo judėjimas peržengia visas partijas, tai yra pats tikriausias liaudies judėjimas, čia be jokio sarkazmo. O visi Putino varžovai rinkimų kovoje yra tik statistai, ir jie tai puikiai suvokia. Pavojingiausias iš jų Prochorovas, nes nemaža rinkėjų yra apkvailinti ir mano, jog jis yra nepriklausomas demokratas ar kas ten toks, kai tuo tarpu iš tikro jis ne kas kitas, kaip pats tikriausias Kremliaus projektas. Galbūt tik komunistų lyderį Ziuganovą iš bėdos galima laikyti labiausiai nepriklausomu kandidatu. Jei jis nebijotų Putino ir jo režimo (kas, ko gero, yra nerealu), tikrai nemaža dalis Rusijos žmonių jį paremtų, nes komunistai Rusijoje yra pakankamai populiarūs. Šiaip tai šie rinkimai (kaip ir visi kiti paskutiniaisiais metais Rusijoje) yra nedemokratiški, taigi, neteisėti.

Beveik neabejotina, kad šiuos rinkimus laimės Putinas. Bet būtų smagu, kad laimėtų ne iš karto, o antrame rate. Ir kad didžiuosiuose miestuose – Maskvoje ir Peterburge – pralaimėtų. Provincija, be abejonės, balsuos už jį, bet va šie didmiesčiai – čia tikrai ne taip jau viskas savaime suprantama. Tai būtų jam šaltas, bet SVEIKAS dušas. Ir gal tas dušas priverstų jį susimąstyti ir į Rusijos žmones žiūrėti ne kaip į didelę bandą, bet kaip į piliečius. Nors tai mažai tikėtina. Bet ką gali žinoti, ko tik nebūna gyvenime ir istorijoje.

Laimėjus Putinui, galimi du tolesnės istorijos eigos variantai:

1) „veržlių užsukimas“, taigi – represijų intensyvėjimas,

2) liberalizavimas ir demokratizacija.

Pirmu atveju Putinas visos savo prezidentinės kadencijos neišlaikys – anksčiau ar vėliau suspausto slėgio garo katilas sprogs, ir klausimas tada bus tik vienas – ar labai nuo to sprogimo nukentės Rusija ir kaimyninės šalys? Antru (liberalizavimo) atveju jam yra daugiau šansų išbūti visą kadenciją, nors irgi ne šimtu procentų. Iš tikro Putino likimas visos Rusijos ar net viso pasaulio istorijos fone nieko nereiškia, arba tiksliau, tas likimas domina tik tiek, kiek tai susiję su ta pačia istorija.

Taigi, Putinas turi paskutinį šansą įeiti į pasaulio istoriją – kaip žmogus, nesipriešinęs liaudies valiai ir pradėjęs demokratines reformas (kurias pats, beje, ir nuslopino savo valdymo pradžioje). Jei jis to nepadarys, būsima revoliucija tikrai jį nušluos ir tada jam asmeniškai bus svarbus tiks vienas vienintelis klausimas – spės pabėgti iš Rusijos ar ne.

Greičiausiai, jis to nesuvokia (arba jei ir suvokia, nieko nebegali padaryti). Taigi, Rusijos herojus bus ne Putinas, bet visa Rusijos nacija, taip kaip Arabų šalyse 2011 metų herojumi tapo ne koks prezidentas ar revoliucijos lyderis, bet Protestuotojas. Kad ir kaip smarkiai kai kas to nenori, bet Arabų pavasaris ateina ir į Rusiją (o gal ir Baltarusiją aplankys, ką gali žinoti). Ateina pavasaris, baltas sniegas ištirps, bet iš po jo išlįs pirmosios pražydusios snieguolės – Baltosios revoliucijos šaukliai. Ar svarbu mums čia, Lietuvoje, Rusijos laisvė ir jos žmonių viltys? Be jokios abejonės, svarbu. Ir ne vien todėl, kad nestabili kaimyninės šalies padėtis nieko nedžiugintų, bet labiau dėl įgimto žmogiško troškimo, kad visur ir visiems būtų gerai.

Ši kova yra ne už ir ne prieš Putiną (per daug garbės vienam asmeniui, kas jis bebūtų). Ši kova nėra už Rusijos gamtos resursus, kaip kad teigia įvairūs sąmokslo teorijų mėgėjai. Ši kova yra už paprasčiausią galimybę būti piliečiais, už paprasčiausią galimybę oriai ir normaliai gyventi. Argi Rusijos žmonės nori per daug?

Ir dar – dabartinis Rusijos režimas padarė didelę klaidą, paskelbdamas prezidento rinkimų datą kovo 4-ąją. Nes ši diena yra Lietuvos globėjo Šventojo Kazimiero diena. Ir visa, kas tą dieną įvyks, bus tik į naudą Lietuvai. Taigi – ne dabartiniam Rusijos režimui.