- Pradžia
- Vartotojų blogai
- andriusvasaris
Pastaruoju metu daug kalbama ir rašoma apie Snoro banko žlugimą ir su tuo susijusius įvykius. Naturalu, nes tai paveikė ne tik Snoro klientus, bet ir praktiškai kiekvieną Lietuvos pilietį. Praejus trims savaitėms po Snoro bankroto paskelbimo, aiškėja laimėtojai ir „lūzeriai“.
Paanalizuokime šio istorinio įvykio rezultatus. Vyriausybė, kad išmokėtų draustus banko Snoras indėlius skolinasi 3,3 miliardus litų, viso jai reikės sukrapštyti 4,1 milijardą. Kadangi pasunkėjo finansinė našta - prabilta apie apie naujų mokesčių įvedimą. Palūkanas už paskolas, mokesčius, mokėsime mes, Lietuvos piliečiai, t.y. taip vadinamieji „lūzeriai“.
O kas gi laimi? SEB bankas gavo apie 50000 prašymų atsidaryti sąskaitas iš juridinių ir fizinių asmenų. Mobilios komandos užgulė Lietuvos miestelius. Tikėtina, kad didžioji minėtų 4,1 milijardų litų dalis nusės būutent šiame ar kituose skandinaviškuose bankuose. Gali būti, kad vyriausybė nulenkusi galvą, nepalankiomis palūkanomis, skolinsis iš šių bankų pinigus indėlininkų indėliams padengti. Kitaip tariant „švedai“ paskolins naujai surinktus mūsų piliečių pinigus jujų pačių indėliams padengti, vyriausybė gi, t.y. mes „lūzeriai“ aptarnausime šios paskolos kaštus. „Vineriai“ yra akivaizdūs.
Įvertinus šios rezultatus, aiškėja, kad „Snoro“ bankrotas buvo naudingiausias Švedijos bankams. Dar daugiau, galima spėti, kad ir pats bankrotas buvo inspiruotas pačių Švedijos bankų, bei šių šalių slaptųjų tarnybų. Žinant, kad dalis Snoro banko lėšų buvo panaudota bandant įsigyti SAAB bendrovės akcijų. Kas gali paneigti, kad tos akcijos Snoro akcininkams buvo pasiūlytos siekiant sukurti tam tikrą vakumą banko finansuose, o tuomet su deleguotais konsultantais ir apsvaigusiais nuo adrenalino Lietuvos vyriausybės atstovais buvo galima Snorą nacionalizuoti ir užbankrotinti. Platus „piaras“ apie Snoro akcininkų švaistomas lėšas brangiems automobiliams bei NT objektams, žinant mūsų piliečių pavydo lygį, bei „meilę“ turtuoliams - puiki „legenda“ šiai operacijai pridengti bei gauti platų visuomenės palaikymą.
Tokioje šviesoje mūsų vyriausybės veikla atrodo daugiau nei apgailėtinai. Sakykime, kad reali Snoro situacija buvo bloga, neanalizuojant to priežasčių. Vyriausybė nacionalizavo banką ir tai buvo geras žingsnis. Toliau buvo bent viena iš į galvą šaunančių alternatyvų – valstybinio banko kūrimas, panaudojant Snoro infrastruktūrą, bei įdirbį. Banko, kurio mokumą garantuoja vyriausybė, tais pačiais pinigais, kurių iš dalies ir būtų neprireikę skolintis, mat galima daryti prielaidą, kad dalis indėlininkų būtų patikėję valstybės garantijomis. Valstybinis bankas galėtų tvarkyti visus biudžeto pinigus, tuo būdu ir be indėlininkų jis jau turėtų pakankamai stiprią finansinę bazę. Ir jei jis apsiribotų minimaliu pelnu, „protingais“ atlyginimais, bei nesektų Snoro akcininkų pėdomis, kalbant apie automobilius, NT bei kitas pramogas, tai ir pinigų valdymo kaštai būtų mažesni, ir gyventojams palūkanas būtų galima siūlyti didesnes. Kalbant apie kadrus, buvo jų galima rasti pačiame Snoro banke ir iš SEB persisamdyti žmonių, prijaučiančių Lietuvos valstybei. Apibendrinant, galima pasakyti, vyriausybė išleido iš rankų palankią progą laimėti iš susiklosčiusios situacijos. Aišku, steigti valstybinį banką ir dabar dar nėra labai vėlu, kita vertus, jei bus pasitelkti švedų konsultantai, šis projektas pasmerktas žlugti.
Blogesnis variantas, bet šioks toks sprendimas, galėjęs palengvinti biudžeto naštą buvo Snoro indėlių keitimas į valstybės obligacijas: draudžiamąją sumą su „Snoro“ lygio palūkanomis, ir tiems kurie imtų šias obligacijas, buvo galima siulyti „blogesnių: obligacijų su labai mažomis palūkanomis, bei ilgalaikiais terminais tam tikrai daliai nedraudžiamųju lėšų, proporcingai draudžiamųjų indėlių dydžiui. Šiuo atveju, gal būt būtų pavykę „gerajį“ banką, kaip struktūrą išsaugoti, bei parduoti rinkoje.
Deje, vyriausybė nebuvo linkusi mąstyti savo galva. Pasitelkusi brangius, „kompetetingus bei geranoriškus“ konsultantus, vykdė jų valią, taip kad „draugiškų“ valstybių verslas, o gal ir biudžetas pasipelnytų Lietuvos piliečių sąskaita. Ir sklando legendos apie socialinį rojų, socialinį teisingumą skandinaviškose valstybėse, tačiau mažai kas analizuoja, kiek prie to prisideda agresyvi užsienio verslo politika, remiama valstybiniu lygiu.
Pabaigai, pabandykime įsivaizduoti keletą skandinavijos bankininkų, kažkur toli, šiltuose kraštuose, prie gero šampano taurės, aptarinėjančių laimėjimus Rytų Europos rinkose, laidančių kandžius juokelius apie desperatiškas Lietuvos vyriausybės pastangas padidinti PVM arba įvesti NT mokesčius tam, kad galėtų patys pasiskolinti iš savo piliečių pinigų, bei apmokėti kai kurias švediškas restoranų sąskaitas.
Įrašas neturi komentarų.
