Vilijos ir Aurio išvykimo Lietuvon. Rytas. Mano skrydis į San Franciską per Atlantą, bet prieš tai terorizuojame padavėjus pusryčių metu, reikalaudami kuo daugiau, kuo „mandresnio“ maisto, kad dalinai atpirkti brangesnį viešbutį    (nebūtume lietuviai ).
  

Reklaminė nuotrauka: viešbutis BEL AIR Collection Meksikos Cancune mieste.
   

Reklaminė nuotrauka: viešbutis BEL AIR Collection Meksikos Cancune mieste.
   

Reklaminė nuotrauka: viešbutis BEL AIR Collection Meksikos Cancune mieste.
  
Pažadėjau administratorei, kad parašysiu apie viešbutį ir taip iškaulijau 80 dolerių nuolaidą dviem kambariams. Taigi reklamuoju: BEL AIR Collection visai neblogas viešbutis, tik kambariuose internetas netraukia, bet turi žavų barą lauke, kur gali sėdėti vandenyje ir gurkšnoti gėrimus. O šiaip Cancune viešbučius reiktų „bookintis“ internetu ir iš anksto. Taip bene dvigubai pigiau. Kitur tokio skirtumo nepastebėjome.
   
Po pusryčių mašinos grąžinimas oro uoste, kuris trunka bene valandą, atrodo kad mašiną jie iš manęs pirkti žada, kiekvieną centimetrą apžiūrinėjo, tikrino net ar valytuvai veikia, matyt labai nepatikimai atrodžiau .
  
Į lėktuvą „bukvaliai“ pavėlavau… Šiaip ne taip išsikaulijau pas šaunų meksikoną, kad dar mane užregistruotų, jis siūlė pakeisti skrydį vėlesniu, bet išverkiau…  Skrydis kvailas, nes vos ne valandą lėktuvas suka ratus ir nesileidžia, sako kad „trafikas“. Gal…  Imigracijos pareigūnas nenori įsileisti į JAV (važiuoju ne su viza, o internete užpildęs naujausios formos formą). Klausinėja, kur gyvensiu. Prašo duoti viešbučio rezervacijos blanką ir adresą. Vėl gelbsti blog’as (tipo aš žurnalistas ) ir dviejų savaičių senumo atvykimo į Meksiką antspaudas. Pradžioj nepatiki, kad pervažiavau beveik visą Meksiką ir likau gyvas (sakiau kad meksikiečiai galvojo, kad esu velnias, žiūrėdami į mane, meldėsi Gvadelupės mergelei ir bijojo , mat, turiu užsiauginęs tokią dviejų kasyčių barzdelę ), po pajuokavimo nusišypso ir pas save ant imigracinio lapelio užrašo, kad gyvensiu San Francisko Hiltone. Įleidžia .
  

Jau JAV!
  
Sekantis skrydis vėluoja vėl . Taip pat dėl mistinio „traffico“ stovime valandą. Skrisdamas rašau ir tikiuosi, kad amerikiečių auto nuomos kompanijos patikimesnės ir mašina manęs lauks .
  
Pagiriamasis žodis amerikiečių lėktuvams: juose įmontuoti TV su lietimu valdomais ekranais bei ausinėmis, nori gali stebėti lėktuvo poziciją žemėlapyje ir skrydžio duomenis, nori - klausytis muzikos (pirmajam perklausiau paskutinius Metallicos ir Gun’s’ų albubus), galima žiūrėti apie dešimt TV kanalų arba pirkti filmų rodymą. Penkių valandų skrydis neprailgo…
   
Po „turbulencinių atrakcionų“ virš kalnų, nusileidžiame San Franciske. Išlipęs pasijuntu labai vienišas, nes mano kuprinė nusprendė dar kurį laiką pasižvalgyti Atlantoje. Galėčiau būti  išdidus  ir nutraukti su ja visus santykius, tačiau lauke tik 7 laipsniai o aš su šortais ir marškiniais, taigi, nesimaivau ir pašau avialinijų įkalbėti ją atskristi pas mane. Jie sako, įtarę , kad aš nenorėsiu vienatvės ir išsiuntę ją kitu reisu. Taigi turiu laiko išsinuomoti mašiną, kur esu nuskausminamas:  į kainą neįskaičiuotu draudimu, kuris kainuoja daugiau nei pati nuoma.  Greičiausiai norėdamas pralinksminti auto nuomos vyrukas man „suteikia“ padidintą mašiną vietoj to kad sumažintų kainą. Na kaip nors, pagalvoju, bet teks pasispausti…
  
Beveik po trijų valandų atskrenda ilgai lauktoji kuprinė ir ją pasitikęs įsitempiu mašinon ir keliaujam ieškoti nakvynės.
  
(Prie oro uosto nakvoti neromantiška, taigi nuvažiuoju iki pajūrio miestelio Half Moon Bay, kur gražiai paprašęs pas  Holidėjaus draugę Inn’ą gaunu nuolaidą nuo šimto dešimt iki penkiasdešimt nelietuviškų  pinigų:) ).
  

 
Daugiau nuotraukų iš 14/15 dienos rasite šiame mano albume.
     
Labanakt. Martynas.

Fotografuota su OLYMPUS E-3 fotoaparatu.