
Dieną pradedu kelione į vietos prekybcentrį, nes pakelės kavinių ir degalinių maistas jau užkniso. Prekybos centre irgi blogis, ką jie valgo ??? O jei maistas normalus, sveikesnis ar "Organic’ kaip jie vadina, tai kainuoja. Už penkis obuolius, bambalį vandens, tamsios duonos kepalą, du sūrelius ir kilogramą morkų (kitos daržovės ir vaisiai atrodė labai jau platsmasinai, taigi teks būti triušiu) sumoku dvidešimt dolerių. Nepigu. Aišku galima rinktis burgerius pigiau nei po dolerį, ale nesinori… Norėčiau pusvalandžiui į svečius pas lietuvišką šaldytuvą… Dėl tokio maisto nestebina ir stori žmonės. Kalifornijoje stambių daug nemačiau, panašus sudėjimas kaip Lietuvoje, tačiau, toliau nuo pakrantės keičiasi maistas, keičiasi ir sudėjimas… Net veidai keičiasi, mažiau žiba intelektu
.
Taigi, vienuoliktą prisistatau, kad pamatyčiau žymų Antilopės kanjoną ir kaip tada supratau už penkiasdešimt usd turėjo į kainą įeiti ir paplaukiojimas ežeru, bei turėjo būti ekskursija skirta "tik fotografams", tik "profesionalams"
, nes per dieną aptarnauja tik dvyliką žmonių. Ekskursijos trukmė dvi su puse valandos. Pirmą ir paskutinį pusvalandžius praleidžiame surinkinėdami "chebrą" ir juos ižvežiojant, ežeras dingsta, lieka kanjonas. Tiesa, jei ten kada vyksite, tai važiuoti vidurdienį ten geriausia, geriausias apšvietimas, ypač gerai , kai šviečia saulė.
Teisybė, mūsiškiai indėnai organizatoriai vežė dvylika žmonių, iš jų buvom dviese su veidrodiniais aparatais (aišku iki profu abiems toli), likę su šauniom muilinėms ir mobiliais fotografuojančiais. Iš dvylikos penki vaikai, kurie būūūtinai turi užlysti prieš objektyvą, "ekskursavodas" netgi tai skatina, o tarpeklis siauras, vos du žmonės vietom gali prasilenkti. ir dar viena smulkmena, be mūsų ten buvo gal dar dešimt ekskursijų, taigi buvo tokia šaršalynė, kad patylėsiu… Buvau lengvai pasipiktinęs tokiu organizvimu, kaip pasipiktinęs buvo ir vedlys negavęs tips’ų, įdomu už ką jis jų tikėjosi. Dar vienas nemalonus dalykas ten, kad pakilus vėjui, taip nešamos dulkės, smėliu jų net nepavadinčiau, kurios lenda visur, nors buvau užsičiaupęs, po ekskursijois bėgau ne tik praustis bet ir dantų valyti
. Su paprastais fotikais vėjuotą dieną patarčiau ten nelysti, geriausia būtu su futliaru skirtu nardymui, jei nenorit paskui brangiai mokėt už remontus. Manasis kaip ir apsaugotas nuo drėgmės ir dulkių, bet irgi nežinau kuom tai baigsis… tfu tfu tfu
Baigiantis ekskursijai oras labai subjūra, kyla didelis vėjas, per radija sakė kad iki penkiasdešimt mylių per valandą, taigi ežeras tikrai atsideda. Bandau važiuoti link Arkų nac. parko, tačiau pradeda snigti, puolu aiškintis orus, pasirodo, kai kur uždarinėjami keliai, daug avarijų ir t.t. Nuvažiavęs apie šimtą km suku atgal, nes nusprendžiu nerizikuoti važiuoti vasarinėmis padangomis tokiomis sąlygomis. Daugiau laiko skirsiu Mirties slėniui ir tada Josemitų nacparkui. Taigi lekiu greitai, atgal į vasarą. Pakeliui užsuku į Las Vegą, pasižiūrėt kaip jis atrodo penktadienį, ar žmonių daugiau, gal smagiau. bet ir čia pučia stiprus žvarbus vėjas, taigi visi išsislapstę. Nestoju ir judu nakvoti link Mirties slėnio.





Daugiau nuotraukų galite pamatyti šiame albume.
Martynas
Fotografuota su OLYMPUS E-3 fotoaparatu.