Šiandien važiuodamas užsuku į Monterėjų. Gražus miestelis… Su sena prieplauka, paversta turistų atrakcija su gausybe barų ir parduotuvėlių. Stovėjimas mokamas, bet keistai. Mašina sustoji prie automato, tada meti gausybę monetų ir tau rašo laiką, kiek gali stiovėti. Bet išvažiuodamas gražos nepasiimsi. Taigi, jei matai
išvažiuojančią mašiną iš aikštelės, greit pažiūri ar liko daug laiko ir štai jums nemokamas sūris .
  

    
   

  
Niekur neskubu ir toliau, važiuoju gerėdamasis ir džiaugdamasis pakrante, planuodamas vakare pasiekti San Franciską. Vėl užsuku prie balandžių kyšulio švyturio, pasižiūrėti kitame apšvietime.
 
Vėliau, pakeliui, viename nedideliame žvejų uoste, beragaudamas "Tacco" su krevetėmis ir avokadų padažu (labai rekomenduoju) išgirdau labai keistus , stiprius garsus, sunku juos nupasakoti. Man paaiškino, kad
tai jūrų liūtai, ruonių rūšis, besiilsintys netoliese. Skubu susipažinti ir su jais .
  

  

   

  

   Fotografavau dailų balkoną, bet vienas pilietis sakė, kad mato jame baltą gyvūną. Įtariu daugiadienes, jūs nieko keisto nematote ?

  
San Franciskan atvykstu temstant, kadangi lietuviškos kortelės (jokios iš trijų kreditinių ir vienos debetinės) užsakant internetu viešbutį nepriėmė, bandau važiuoti tiesiai bandydamas išsikaulyti internetinę kainą.
  
 "Birutė" (maniškis GPS) be problemų nupasakoja kelią, bet pirmasis viešbutis, katras geriausioje vietoje, pigiausias ir su nemokamui stovėjimu, deja, pilnas. Kitas pagal kainą, taip pat centre, vos keli šimtai
metrų nuo Fisherman’s Wharf’o, turistinės vietos. Viešbutukas jaukus, stilingas, bet nepigus. Už jį prašo 65 dolerių už naktį, nusideriu iki 60, dar papildomai už parkavimą - 19, prie visko dar mokesčiai. O
 kambarys langą turį tik į koridorių, gražų, bet koridorių. Patogumai irgi tame pačiame koridoriuje, o aplink lovą, stovinčią kampe, iš dviejų pusių palikta po pusmetrį. Tikrai ekonominis variantas .
  
Vakare pirma pažintis su miestu, užsuku į bliuzo klubą, nors savaitės vidurys, žmonių pilna.  Visi atsipalaidavę ir nepasakyčiau kad labai girti, tiesiog laisvai jaučiasi ir elgiasi. Jie tiesiog kitokie nei
likę matyti amerikiečiai. Kaip ir visas miestas kitoks, nei matyta Amerika…
  
Martynas
 
Fotografuota su OLYMPUS E-3 fotoaparatu.
 

Atsibundu Apelsinijoje… Lyg vakar nieko tokio nevartojau, ir saldainių iš dėdžių neėmiau, bet aplinkui viskas kvepia apelsinais. Paskui suprantu kodėl. Aplink - apelsinų plantacijos. Dalis jau skinama, o
dalis medžių  dar aplipę vaisiais, bet ruošiasi žydėti. Kaži kaip čia su metų laikais?
  

  

  

  
Šiandien niekur neskubu. Sustoju meksikiečių turgelyje, savotiški mini gariūnai, tik muzika kitokia ir ją galima užsakyti pas muzikantus, einančius tarp prekystalių. Dvylikos metų kabrioletas norimas parduoti už tūksdtantį su trupučiu amerikietiškų pinigų,  kaži kam nuomavausi mašiną? Reikėjo pirkt, pasivažinėt ir parsisiųst Lietuvon.
  

  

  

  
Bevažinėdamas atrandu savotiškas pusiau automobilių kapines, diedukas anksčiau turėjo sugedusių mašinų partempimo firmą, taigi, prisirinko "gėrio". Norėčiau pirkti sportinį "šiamseptintų" Oldsmobilį, prašo vos tūkstančio, bet sako: sūnus prieš trisdešimty metų užkalė variklį. Susilaikau, bet gaunu gausybę patarimų, jei norėčiau kada panašios mašinos. Šalia sustoja du vokiečiai, vaikinas alpsta nuo septyniasdešimtųjų  Linkolnų. Palieku juos bendrauti ir keliauju pas sekvojas.
  

   

   

   
Sekvojos, mano žiniomis, išvertus iš senovės indėnų kalbos, reiškia "Stelmužinės pušys" , tačiau, galbūt aš klystu. Kylu į kalną, keista, bet tiesia linija žemėlapyje, vos už dešimties kilometrų nuo apelsinų pakelėse atsiranda pusnys, keistas klimatas.
  
Sekvojos iš ties vertos būti pamatytos, kaip ir visas parkas. Tiesa, dalis kelių uždaryti dėl sniego, bet pakanka to, ką pamačiau. Manau , kad šiam parkui taip pat reiktų kelių dienų. Beje, lankantis jame yra šansas
gauti visą likusį gyvenimą pajamas nedirbant (invalidumo pensiją, jei pasiseks, jei ne, tada artimieji gaus vienkartinę išmoką), užtenka pabandyti pamaitinti meškutes .
   

   

  
Tai pirmas parkas kuriame susimokėjau, tačiau išvažiuodamas radau kelią ir be postų, tiesa jis vingiuotas, bet tikrai pravažiuojamas. Jei kam įdomu, visad prašom patarimų. Temstant judu link vandenyno,
bet jėgų pritrūksta ir stoju miegot anksčiau.
   
Martynas
  
Fotografuota su OLYMPUS E-3 fotoaparatu.
 

Įvažiuodamas į Mirties slėnio nacionalinį parką pažiūriu, ar amerikiečiai sąžiningai moka automatui už įvažiavimą. Pasirodo, kad ne visi. Taigi ir aš nepastebiu ne prie pat kelio stovinčio automato, taip susitaupo dvidešimtinė. Aš labai negeras ir savim nesididžiuoju, bet, sunkmetis… .

Nuotraukoje baltuoja nesniegas, o druska, gal dėl jos man pasivaideno lengvas jūros kvapas…

Mirties slėnis daro įspūdį, manau jame praleisti reikėtų ne dieną, kaip aš padariau, bet bent jau kelias, ir neskubėti, daugiau pavaikščioti. O žiūrėti yra ką. Jo ilgis beveik kaip Lietuvos, tik siauresnis kur kas . Mama, kai buvau mažas, man sakydavo, neimk saldainių iš nepažįstamų dedžių, negerai bus. Lyg ir neėmiau, ir nerūkiau keistų cigarečių, tačiau, rodosi, kad patekau į mėnulį… Peizažas panašus.
  

    
 
    
Turistų daug, bet, kai jie išsiskirsto didesniame plote, nesijaučia.
   
Įdomiai atrodo lentelė su užrašu "Jūros lygis", pritvirtinta prie nemenko kalno - mat Mirties slėnyje yra vietų esančių keliasdešimčia metrų žemiau jūros lygio. Vieta kur kas įdomesnė už Antilopės kanjoną, labai rekomenduoju.
  

  (Gerai įsižiūrėję pamatysite lentelę žyminčią jūros lygį)

 
Tik neverta važiuoti vasarą, tada būna iki +45 ar net 50 laipsnių, o vandens aplink jokio (aš dar radau sūrią balą, tačiau sprendžiand pagal pražydusias gėles pakelėse, dykuma buvo gavusi pavasarinio lietaus), šešėlio irgi nelabai, vietiniam laikraštuke rašė, kad vienas dėdė, kažkada nelabai seniai išėjo pasivaikščiot, po poros valandų jam pasidarė blogai, o po penkių valandų nuo išėjimo rado numirusį. Liūdna istorija, neskaitykit tokių prieš miegą.
    
Geriausias laikas, sakė vietiniai, kovas, balandis. Bet tuo metu būna uždaryti kiti parkai, internete sužinojau, kad į Josemitą nepateksiu, nes pagrindinis kelias per jį uždarytas dėl sniego.
  
Tada pasirenku Sekvojų nac. parką ir sutemus judu iki jo. Važiuodamas per kalnus nerealiais serpantinais (nes buvau "gudrus" ir trumpinau kelią, žemėlapyje pamatęs kažkokį šunkelį) baisiausiais žodžiais keikiu amerikos automobilių pramonės inžinerius, kurie automatinei dėžei paliko tik vieną poziciją pirmyn, "D", kas vairuoja tas žino … Kaip stabdyti varikliu leidžiantis nuo kalno, kad stabdžiai neperkaistų? Kai lemputės stabdžių užsidegė tai kalnų pušų kvapą permušė kitas, kurs buvo ne toks malonus…Bet apie tai vėliau. Sustojęs priekalnėje, keliauju miegot.
  
Martynas
    
 Daugiau iš Mirties slėnio.
      
Fotografuota su OLYMPUS E-3 fotoaparatu.
 

Dieną pradedu kelione į vietos prekybcentrį, nes pakelės kavinių ir degalinių maistas jau užkniso. Prekybos centre irgi blogis, ką jie valgo ???  O jei maistas normalus, sveikesnis ar "Organic’ kaip jie vadina, tai kainuoja. Už penkis obuolius, bambalį vandens, tamsios duonos kepalą, du sūrelius ir kilogramą morkų (kitos daržovės ir vaisiai atrodė labai jau platsmasinai, taigi teks būti triušiu) sumoku dvidešimt dolerių. Nepigu. Aišku galima rinktis burgerius pigiau nei po dolerį, ale nesinori… Norėčiau pusvalandžiui į svečius pas lietuvišką šaldytuvą… Dėl tokio maisto nestebina ir stori žmonės. Kalifornijoje stambių daug nemačiau, panašus sudėjimas kaip Lietuvoje, tačiau, toliau nuo pakrantės keičiasi maistas, keičiasi ir sudėjimas… Net veidai keičiasi, mažiau žiba intelektu .

Taigi, vienuoliktą prisistatau, kad pamatyčiau žymų Antilopės kanjoną ir kaip tada supratau už penkiasdešimt usd turėjo į kainą įeiti ir paplaukiojimas ežeru, bei turėjo būti ekskursija skirta "tik fotografams", tik "profesionalams" , nes per dieną aptarnauja tik dvyliką žmonių. Ekskursijos trukmė dvi su puse valandos. Pirmą ir paskutinį pusvalandžius praleidžiame surinkinėdami "chebrą" ir juos ižvežiojant, ežeras dingsta, lieka kanjonas. Tiesa, jei ten kada vyksite, tai važiuoti vidurdienį ten geriausia, geriausias apšvietimas, ypač gerai , kai šviečia saulė.

Teisybė, mūsiškiai indėnai organizatoriai vežė dvylika žmonių, iš jų buvom dviese su veidrodiniais aparatais (aišku iki profu abiems toli), likę su šauniom muilinėms ir mobiliais fotografuojančiais. Iš dvylikos penki vaikai, kurie būūūtinai turi užlysti prieš objektyvą, "ekskursavodas" netgi tai skatina, o tarpeklis siauras, vos du žmonės vietom gali prasilenkti. ir dar viena smulkmena, be mūsų ten buvo gal dar dešimt ekskursijų, taigi buvo tokia šaršalynė, kad patylėsiu… Buvau lengvai pasipiktinęs tokiu organizvimu, kaip pasipiktinęs buvo ir vedlys negavęs tips’ų, įdomu už ką jis jų tikėjosi. Dar vienas nemalonus dalykas ten, kad pakilus vėjui, taip nešamos dulkės, smėliu jų net nepavadinčiau, kurios lenda visur, nors buvau užsičiaupęs, po ekskursijois bėgau ne tik praustis bet ir dantų valyti . Su paprastais fotikais vėjuotą dieną patarčiau ten nelysti, geriausia būtu su futliaru skirtu nardymui, jei nenorit paskui brangiai mokėt už remontus. Manasis kaip ir apsaugotas nuo drėgmės ir dulkių, bet irgi nežinau kuom tai baigsis… tfu tfu tfu

 

  

  

   

    

  
Daugiau nuotraukų galite pamatyti šiame albume.
  
Martynas

Fotografuota su OLYMPUS E-3 fotoaparatu.
 

Šiandien atsibundu prieš 6 ir tiesiu taikymu ant DidŽiojo kanjono krašto saulės pasitikti. Tokių kaip aš - dar koks 50. Panašu, kad diena praeis būryje draugų . Nukeliauju takeliu žemyn apie nepilną kilometrą ir nusprendžiu, kad pakaks, nes nesu priešas savo kojoms. Pilnas kelias aukštyn žemyn sudarytų apie 19 km, visur kabo skelbimai, kad labai nerekomenduojama nulipti ir užlipti per dieną.
  

  

  
Nors žinau, kad vieni lietuvaičiai taip darė, liko gyvi, tik labai prasikeikė. Kalno aukštis virš 2 km, kanjono gylis apie 1200 metrų, matuojant nuo viršaus iki Kolorado upės lygio. Naktis buvo nekaršta, takas kai kur apledėjęs, o keliaujančių apačion gan gausu, sutinku ir mulų vilkstinę, gabenančią kažkokius nešulius apačion.
  

   
Vietoje aktyvaus poilsio aš pasirenku kavos gėrimą saulei pakilus, atsisėdus ant atbrailos, o vėliau trainiojimąsi pakraščiais. Iš viso užtrunku apie 7 valandas, prifotkinu daug, per daug, o tada su mašina kai kur sustodamas judu Monument Valley link. Beje, po parką nemokamai vežioja vietiniai nacionalinio parko autobusiuokai (trimis maršrutais, sustodami vaizdingesnėse vietose, taigi parke geriau savo automobilį palikti aikštelėje, bus paprasčiau).
  

  
Pakeliui iki monumentų indėnai Navahai pardavinėja suvenyrus, daug dailios keramikos. Brangi, bet graži, tačiau ne kuprinėje vežti Lietuvon. Apie indėnus vietinius: panašu kad jie širdyje liko klajokliai, tik sumodernėjo, nes vietoj vigvamų gyvena didesnėse ar mažesnėse priekabose. Na kai kurie šiaip lūšnelėse, padoresnių namų labai nedaug. Kaip klajokliai anksčiau jie išlaikė meilę žirgams, tiesa, dabar jie ratuoti, dažniausiai aplink kiekvieną "vigvamą" stovi po kelis, įvairaus amžiaus, nuo jaunų eiklių, iki leisgyvių ar rudyjančių iškamšų . Keista, kad jie beveik neaugina gyvulių, suprantu kad žemės nederlingos, tačiau avims ar ožkoms maisto turėtų pakakti. O dabar pasitaiko tik ženklai apie karves, tačiau sutiktų galvijų tankumas buvo apie vieną karvę šimtui kilometrų pakelės. Ir iš ko jie gyvena (tie kurie nepardavinėja suvenyrų ir nedirba degalinėse), gal pašalpas gauna?
  

   
Pavakare pasiekiu paminklų slėnį, gražu, labai gerai, vėl daug foto iki saulei nusileidžiant, o tada į Page, kur rytoj kitas kanjonas. Ale šaunuolis aš šiandien , 500 km nuvažiuota, tiek pravaikščiota, vach, nusipelniau ko nors skanaus…
   
P.S. Panašių, erozijos suformuotų uolų, kaip monumentų slėnyje, teko matyti ir kitur, jos ten nėra unikalios, tik kad uolų koncentracija žymiai didesnė. Įdomus faktas, kad beveik visos pakelės (ne tik saugomose teritorijose) aptvertos spygliuota viela, net dykumose. Nemanau, kad saugo smėlį nuo pavogimo, ar automobilius nuo gyvulių, nes pastarųjų irgi nematyti. Gal šiaip, profilaktiškai, kad laisvės per daug nebūtų .  Taigi arčiau , prie pačių monumentų nelindau, dar pažeisiu kokį federalinį įstatymą, o vietos policijai aštuonių litų, kaip Meksikoje , nepasiūlysi, geriau net nebandyti siūlyti .
    
Visas šios dienos nuotraukas GALITE PAMATYTI ŠIAME ALBUME.  

Martynas
   
Fotografuota su OLYMPUS E-3 fotoaparatu.
 

Diena prasideda antru pramiegojimu iš eilės. Labai bloga tendencija, bet žadintuvo nebegirdžiu… O ir toliau viskas vyksta pagal senos geros lietuviškos patarlės - "Neskubėk ir nesuspėsi" scenarijų. Bandau apsipirkti. Kelias valandas ieškau miegmaišio ir kitų gerų daiktų, po to mano kalbanti Birutė nukreipia ilgesniu keliu Didžiojo Kanjono link. Kai suprantu kad važiuoju per aplinkui, nebeapsimoka sukti atgal ir važiuoti tiesiau, taigi, matau, kad kanjono šviesoje nepasieksiu, todėl visai nebeskubu. Išsuku iš autostrados ir važiuoju mažais keliukais norėdamas pasimėgauti vairavimu ir išvengti "fūrų" draugystės.
  

Vėl pasitaiko gabaliukas Route 66, papuoštas iš faneros pagamintais vigvamais (gal "tipi" būtu teisingesnis pavadinimas) bei kitais grožiais. Mąstau, kad originale vigvamai turėjo būti daromi iš bizonų kailių ir odų, taigi, ko gero, tais metais visai neaugo žolė, o vargšai raguočiai buvo priversti misti pušimis irgi berželiais, dėl ko, greičiausiai, jų oda sufanerėjo . Vilkai tuomet, manau, graužė varžtus bei koncervų dėžutes, patapo geležiniais, o vienas migravo iki Lietuvos, kur įkyriai sapnavosi tūlam Gediminui .
  

  

  

  

  
Į nacionalinį parką įvažiuju pro nebeveikiančią mokesčių būdelę, jie nenori mano pinigų, nes užsikabinę lentelę, kad galima važiuot toliau. Kaži , ar išleis taip pat nemokamai ?
  
Sėdžiu mašinoje, prie viešbučio pasigavęs internetą ir rašau… Ir bandau nuteikti save, kad žūt būt reiks keltis ne vėliau šeštos .
   
Martynas
   
Daugiau iš šios dienos ČIA!
     
Fotografuota su OLYMPUS E-3 fotoaparatu.
 

Rytą pramiegojau! Pramiegojau galingai, net pusryčiai pasibaigę, mane pažadina valytojos beldimas, ko gero reikia poilsio nuo atostogų  … Neskubėdamas judu Las Vego link, bevažiuodamas pamačiau nuorodą: „Route 66“, metu kelią dėl takelio ir nesigailiu. Visas senasis kelias nuo Čikagos iki Los Angeles neišlikęs, likusios tik atkarpos.
  

  
Pirmas stabtelėjimas prie pakelės antikvariato, kitas - pas meniškos sielos buvusį kalnakasį, iš butelių ir kitų rastų senienų konstruojantį skulptūras…
   
   
Kalnakasys, su "priklausančia" nykštukui barzda   

Fotografuota su OLYMPUS E-3 fotoaparatu.

Po nekokių pusryčių senjorų kompanijoje keliauju džiaugtis Amerika. O tai, ką matau, išties džiugina!!! Negalvojau, kad esu tOOOOOOOOOOOks romantikas. Kelias driekiasi šalia vandenyno palei uolėtą pakrantę, o širdis dainuoja. Mieli miesteliai su gražiais namukais, siunčiu mamai žinutę, kad jai nuotraukų nerodysiu, bo ji tikrai emigruos iš Lietuvos . Švyturyje pakrantėje bandau tartis dėl nakvynės grįžtant. Sakė, kad jau užbukinti tai dienai, o paklausus ar priims nakvoti mašinoje pas juos, sako "Tšššššš, tai nelegalu, na bet supratai…" Žinoma supratau .
  

Kelias Nr.1 driekiasi palei pat Ramųjį vandenyną.
  

Švyturys ant Ramiojo vandenyno kranto. Jame norėjau pernaktvoti.
  

Ramiojo vandenyno pakrantėje negalima nesustoti, nes vieni vaidai geresni už kitus.
   
Važiuoju keliu Nr. 1 , beveik visą laiką vingiuojančiu palei vandenyną, kuriuo keliauja ir kiti žiopliai ir vėplos, tokie kaip aš, kadangi prie kiekvienos gražesnės vietos stoja vos ne kas antra mašina. Skubantys naudoja lygiagretų platesnį ir greitesnį kelią, bet ne šalia Ramiojo.
   
Ties vienomis uolomis nusiropščiu prie Ramiojo, ieškau geresnio kampo nuotraukoms ir užuodžiu keistą kvapą… Na taip, žinoma, studentės čia pasikavojo žolytės parūkymui . Ko gero per jaunos, kad nusipirktų alaus, tai kas joms belieka . Amerikoj labai griežtai žiūri ar turi 21 metukus norėdamas vartoti, tačiau kariauti leidžia jaunesniems .
  

Štai tos mergužėlės:).
 

…ir miesteliai, apie kuriuos šiukštu negalima pasakot mano mamai .

   

   

   
Vėliau, sustojęs prisipirkti juokingai pigių apelsinų ir braškių, kartu su gervuogėm ir džiovinta jautiena, pas fermerę, turiu dietinio maisto visai dienai, bo bigmakai netraukia.
   
Tikiuosi, kad mano vaikai nebus trigalviai, nes braškės įtartinai labai didelės, nors skonis kaip ir natūralių lietuviškų. Šalia maža, "karinė" parduotuvė, kurioje galvoju nusipirkti patogias kelnes, nes savas suplėšiau… Kelnių nerandu, tačiau nustebina šalia amerikiečių patriotinės simbolikos ir gausybės ginlų parduodamos visokiausios trečiojo reicho puošmenos. Klausiu, negi pas juos tai legalu (net atvykstant į Ameriką, reikia pažymėti ar nekariavai vokiečių pusėje per antrą pasaulinį), sako: pas mus laisva šalis. Tikiu, nes užuodžiu iš tarnybinių patalpų sklindantį jau sutiktą prie uolų kvapą .
   
Nuvažiavęs 800 km, per porą valandų įveikęs Los Angeles (nerekomenduočiau niekam to daryti dieną dėl eismo be gps) patampu rasistas . Priemiestyje mano gps’inė Birutė sako sukti kelioliką km kairėn, jei noriu gausybės motelių, nesiginčiju su moterim. Motelių iš ties gausu, visi apšnerkšti ir visi valdomi indų, visų kainos 59 usd plus taxes, bandau derėtis, nei vienas nenuleidžia, o už tokias skyles tiek mokėti nelogiška. Viskas , nekenčiu indų , ir savęs taip pat, nes nenusipirkau miegmaišio. Vairuoju toliau ir už šimto km pas šaunų kiną suderiu 40 už visai neblogą motelį ir prisižadėjęs pirmu reikalu rytoj apsimiegmaišiuoti, lūžtu.
   
P.S.
Apie indus. Teko rusų forumuose skaityti, kad jei pamatai, kad motelio savininkas indas, gali iškart apsisukt nieko neklausęs ir ieškoti kito…
P.P.S.
o kelią nr.1 labai rekomenduoju.
   
Martynas
  
Fotografuota su OLYMPUS E-3 fotoaparatu.

Vilijos ir Aurio išvykimo Lietuvon. Rytas. Mano skrydis į San Franciską per Atlantą, bet prieš tai terorizuojame padavėjus pusryčių metu, reikalaudami kuo daugiau, kuo „mandresnio“ maisto, kad dalinai atpirkti brangesnį viešbutį    (nebūtume lietuviai ).
  

Reklaminė nuotrauka: viešbutis BEL AIR Collection Meksikos Cancune mieste.
   

Reklaminė nuotrauka: viešbutis BEL AIR Collection Meksikos Cancune mieste.
   

Reklaminė nuotrauka: viešbutis BEL AIR Collection Meksikos Cancune mieste.
  
Pažadėjau administratorei, kad parašysiu apie viešbutį ir taip iškaulijau 80 dolerių nuolaidą dviem kambariams. Taigi reklamuoju: BEL AIR Collection visai neblogas viešbutis, tik kambariuose internetas netraukia, bet turi žavų barą lauke, kur gali sėdėti vandenyje ir gurkšnoti gėrimus. O šiaip Cancune viešbučius reiktų „bookintis“ internetu ir iš anksto. Taip bene dvigubai pigiau. Kitur tokio skirtumo nepastebėjome.
   
Po pusryčių mašinos grąžinimas oro uoste, kuris trunka bene valandą, atrodo kad mašiną jie iš manęs pirkti žada, kiekvieną centimetrą apžiūrinėjo, tikrino net ar valytuvai veikia, matyt labai nepatikimai atrodžiau .
  
Į lėktuvą „bukvaliai“ pavėlavau… Šiaip ne taip išsikaulijau pas šaunų meksikoną, kad dar mane užregistruotų, jis siūlė pakeisti skrydį vėlesniu, bet išverkiau…  Skrydis kvailas, nes vos ne valandą lėktuvas suka ratus ir nesileidžia, sako kad „trafikas“. Gal…  Imigracijos pareigūnas nenori įsileisti į JAV (važiuoju ne su viza, o internete užpildęs naujausios formos formą). Klausinėja, kur gyvensiu. Prašo duoti viešbučio rezervacijos blanką ir adresą. Vėl gelbsti blog’as (tipo aš žurnalistas ) ir dviejų savaičių senumo atvykimo į Meksiką antspaudas. Pradžioj nepatiki, kad pervažiavau beveik visą Meksiką ir likau gyvas (sakiau kad meksikiečiai galvojo, kad esu velnias, žiūrėdami į mane, meldėsi Gvadelupės mergelei ir bijojo , mat, turiu užsiauginęs tokią dviejų kasyčių barzdelę ), po pajuokavimo nusišypso ir pas save ant imigracinio lapelio užrašo, kad gyvensiu San Francisko Hiltone. Įleidžia .
  

Jau JAV!
  
Sekantis skrydis vėluoja vėl . Taip pat dėl mistinio „traffico“ stovime valandą. Skrisdamas rašau ir tikiuosi, kad amerikiečių auto nuomos kompanijos patikimesnės ir mašina manęs lauks .
  
Pagiriamasis žodis amerikiečių lėktuvams: juose įmontuoti TV su lietimu valdomais ekranais bei ausinėmis, nori gali stebėti lėktuvo poziciją žemėlapyje ir skrydžio duomenis, nori - klausytis muzikos (pirmajam perklausiau paskutinius Metallicos ir Gun’s’ų albubus), galima žiūrėti apie dešimt TV kanalų arba pirkti filmų rodymą. Penkių valandų skrydis neprailgo…
   
Po „turbulencinių atrakcionų“ virš kalnų, nusileidžiame San Franciske. Išlipęs pasijuntu labai vienišas, nes mano kuprinė nusprendė dar kurį laiką pasižvalgyti Atlantoje. Galėčiau būti  išdidus  ir nutraukti su ja visus santykius, tačiau lauke tik 7 laipsniai o aš su šortais ir marškiniais, taigi, nesimaivau ir pašau avialinijų įkalbėti ją atskristi pas mane. Jie sako, įtarę , kad aš nenorėsiu vienatvės ir išsiuntę ją kitu reisu. Taigi turiu laiko išsinuomoti mašiną, kur esu nuskausminamas:  į kainą neįskaičiuotu draudimu, kuris kainuoja daugiau nei pati nuoma.  Greičiausiai norėdamas pralinksminti auto nuomos vyrukas man „suteikia“ padidintą mašiną vietoj to kad sumažintų kainą. Na kaip nors, pagalvoju, bet teks pasispausti…
  
Beveik po trijų valandų atskrenda ilgai lauktoji kuprinė ir ją pasitikęs įsitempiu mašinon ir keliaujam ieškoti nakvynės.
  
(Prie oro uosto nakvoti neromantiška, taigi nuvažiuoju iki pajūrio miestelio Half Moon Bay, kur gražiai paprašęs pas  Holidėjaus draugę Inn’ą gaunu nuolaidą nuo šimto dešimt iki penkiasdešimt nelietuviškų  pinigų:) ).
  

 
Daugiau nuotraukų iš 14/15 dienos rasite šiame mano albume.
     
Labanakt. Martynas.

Fotografuota su OLYMPUS E-3 fotoaparatu.

"Kelių erelių" ar "asilų", žinoma, pasitaiko visur. Meksika - ne išimtis. Tačiau tikėjausi daug daug blogiau nei buvo… Vairuojama pakankamai kultūringai ir gudručių, labiau skubančių ir pan. kiekis tikrai minimalus, mažesnis nei Lietuvoj.
  

 
Tik ne visi pasitraukia arčiau kelkraščio juos lenkiant, tas labiau galioja sunkvežimiams ir autobusams, lengvųjų vairuotojai draugiškesni. Rodomas kairysis posūkio signalas važiuojant iš galo reiškia, kad gali jį lenkti , Europoje reikškia atvirkščiai. Neapsigaukit kas vairuosit. Kelio dangos kokybė gera, jei ne baisiausias mūsų kelionės keiksmažodis - "Topes". Tai gulintys policininkai, jų būna nuo beveik nejaučiamų gulinčių kursantų iki nemažų leitanantų ar majorų, o kartais kai pasitaiko koks gulintis generalinis policijos komisaras, tai maža nepasirodo.
  
Mūsų nuomota mašina buvo gerokai sulankstytais slenksčiais, net abejonių nekilo kodėl.  Topes, arba kitur vadintos "reductor" dažniausiai žymimos ženklu, užrašu "Topes" , kartais nudažomos, o kartais nežymimos niekaip, taigi krintant medžių šešėliams ar prieblandoje galima palikti visus ratus. Jos dažniausiai būna gyvenvietėse, vietiniai tuo naudojasi, kadangi per topę važiuoji vos poros km/h greičiu, jie bando ką nors įsiūlyti nusipirkti per langą.
  
Įtariam, kad dalį policininkų paguldė patys vietiniai, kad geriau prekyba eitųsi . Policijos automobilis su įjungtais švyturėliais nebūtinai skuba į įvykio vietą, jiems tiesiog gražu kai mašina pasipuošusi ir mirksi, jei kur nors skuba, naudoja sireną.

Martynas