Palikę Joną degintis (pro debesis) ir maudytis bei medituoti prieš laukiančią kelionę namo, važiuojame į Tolumą, kuo toliau nuo Cancuno . Tolume majų miesto liekanos dailiai sutvarkytoje teritorijoje, gal ir nebūtų labai ypatingos jei ne jūros kaimynystė.
  
Miestelio griuvėsiai stovi ant kokių 10 metrų aukščio skardžio, o apačioje mėlynuoja jūra. Neatsilaikėme pagundai ir "pliažinomės" kelias valandas. Kartu su žmonėmis deginosi ir iguanos, kažkaip buvo neįprasta matyti tokius nebaikščius driežus.
  

  

  

  

   

   
Užtrukę paplūdimyje, vos spėjame nuvežti Joną į oro uostą, kur "nubraukę ašarą" išgrūdame praleisti nakties Meksiko oro uoste belaukiant rytinio skrydžio. Like tryse toliau lepinamės: pradžioje ant įlankos kranto esančiame restoranėlyje jūros gėrybėmis ir tragiškomis dainomis, atliekamomis gyvai (manau kad dainininkė išbaido klientus nuo dar vieno apsilankymo, bet įtariame, kad ji savininko giminaitė ir jis negali jai uždrausti dainuoti), o vėliau, laikinai nukniaukę gultus iš viešbučio, keliaujam prie jūros gerti Coronos su laimu.
   
Ten sutinkame paskutinės originalios profesijos atstovą - smėlio lygintoją. Vaikšto po paplūdimį bičas pasidaręs įrankį, primenantį grėblį, tik vietoje spyglių lygi lenta ir lygina pripėduotą smėlį … Taip turbūt prisideda penkta žvaigždutė netoliese esančiam viešbučiui . Niekur tokio beprasmio užsiėmimo dar nemačiau.
   
O priešpaskutinė profesija buvo "Kvietėjas į diskoteką". Šios "garbingos" profesijos atstovai pasakoja, kokie šaunūs pas juos šokiai peraugantys į diskoteką ir kiek daug žavių priešingos lyties atstovų laikia .  Vienas kvietėjų pasirodė besąs italas, mes šaipydamiesi klausėme ar jis čia atvažiavo uždarbiauti, nes Italijoje algos per mažos, tai sakė kad ne, atvažiavo kur šilčiau, nes Italija per šalta šalis gyventi. Įdomu ką jis darytų Lietvuvoje… .
  
Martynas
  
Fotografuota su OLYMPUS E-3 fotoaparatu.

Keliaujame link Cancuno pro "Čiken-pica".
  
Planai keičiasi, kadangi juos sudarant nežinojome, kad mus Jonas paliks diena anksčiau: jo skrydis iš Meksiko miesto link Europos labai anksti ryte ir iš Cancuno ankstyvų skrydžių nebuvo. Taigi jis išskrenda paskutiniu reisu ir praleis naktį oro uoste. Ir jis labai norėjo pamatyti naktinį meksikietiškos Palangos gyvenimą bei iki skrydžio pasivolioti pliaže.
   
Ties Merida į kurią nebeužsukame, pabendraujame su policija, "apsibilietavimas" atsiėjo 80 Lt, nors prašė 100. Iš pažiūros nedaug už 50 km/h viršyjimą… Neviršyti buvo sunku, nes dviejų juostų autostrada važiuoti 80 km/h pasirodė kvaila.
  

  
Čičen Itsa pasitinka 5728 turistų būriu ir 6433 prekiautojais apsėdusiais visą teritoriją. Pagrindinė piramidė graži, dailūs ir kiti griuvėsiai, tačiau karštis, būriai turistų ir labai "sąmojingi" prekiautojai, siūlantys viską pirkti už vieną dolerį, majų dolerį, vėliau pasakantys, kad tas doleris keičiamas pačiais įvariausiais kursais į pesus ar USD. Mes su Jonu sprunkame po valandos į pavėsį, Vilija su Auriu sąžiningai atvaikšto tris valandas.
  
Jiems patiko, mums - ne. Nežinau, ar rekomenduočiau kitiems. Man Palenque padarė didesnį įspūdį, ten aplink džiunglės, o ir turistų bei prekiautojų gerokai mažiau ir prekeiviai ne tokie įkyrūs. Čičen itsos prekybininkai jau priminė azijinius, su savo "Hello my friend (arba Amigo), tell me Your price, I"ll give you  good price ir t.t.)".
  

   
Aš dar kartą tikrai ten nevažiuočiau, juo labiau kad visas Jukatano pusiasalis pilnas piramidžių, tik mažiau "išpromoutintų".. O dar geresni vaizdai , kiek girdėjau, šalia esančioje Gvatemaloje, tik jai mes nebeturime laiko…
  

  

  

  

  

   
Vakare, nepataikę į mokamą autostradą, kaimo keliais pasiekiame Cancuną, kurį įsivaizdavau visiškai kitaip. Tai didelis  "normalus" miestas, tik apie 20 km ilgio pusiasalyje, jei jį taip galima pavadinti, turintis viešbučių zoną turistams, kurioje stovi didžiuliai monstrai ir šiek tiek pasilinksminimo bei šopingo zonų. Jonas dega nekantrumu pasinerti į naktinį gyvenimą, aš laikau jam kompaniją. Mano nuomone Cancunas totalus, brangus blogis. Kainos dvigubos, trigubos, lyginant su likusia Meksika ir viskas visiai nemeksikietiška, tokia savotiška holivudinė amerika iš blogosios pusės. Galėčiau daug visko neigiamo privardinti, ale tingiu. Bet tikiu, kad kitiems poilsis prabangiuose viešbučiuose gali būti smagus, kaip ir smagu kai tave linksmina ale Šiaurės Amerikos indėnai su plunksnų karūnomis iš filmų apie Vinetu, nors tai visiškai nebūdinga vietos majams apranga ir t.t .
  
Po vakaro grįžtant namo, Jonas užsimano kokosų ir jį įsilipusį į palmę, beraškatį riešutus supakuoja apsauga ir žada priduoti policijai. Aštuoni litai vietos pinigais viską išsprendžia .
  
Martynas
  
Fotografuota su OLYMPUS E-3 fotoaparatu.

Diena prasideda karališkais pusryčiais-pietumis ir beveik vakariene. Vėlaiu santykiu aiškinimasis su automobilių nuomos kompanija, kas kiek ir kam skolingas ar neskolingas. Tai užtrunka tik tris valandas, taigi planai dar koreguojasi.
  

  

  

  
Išsinuomavę kitą mašiną, jau iš kitos kompanijos tęsiame kelionę. Tuxtla, kurioje nakvojome tvarkingas, modernus ir truputį beveidis miestas, iš kurio ranka pasiekiamas Sumidero kanjonas. Kanjonu galima plaukioti, kadangi juo tekanti upė buvo užtvenkta.
  
Nuomojamės laivelį su kapitonu, mąstome apie maudynes (noras vėliau toks noras pradingo) ir pasiplaukiojimą su vaizdais. Vaizdai tikrai puikūs, tačiau kai sutikome porą Genadijų, laisvalaikiu dirbančių krokodilais zooparke , besišildančių ant akmenų, maudynėms noras išgaravo.
  

  

  

   
Taigi pora valandų pramogų ir toliau "vytis kelionės plano". Keliaujame į palenkę, seną nmajų miestą, kuris niekaip nesusijęs su mūsų kaimyne Lenkija, gal tik turistais. Įdomiai keičiasi gamta, nuvažiuojame vos 250 km per kalnus, praleidę anksčiau planuotus du krioklius ir Christobal de Las Casas, ir iš sausios kaktusų zonos, pasiekiame pušynus, lengvai primenančius Lietuvą, kuriuos vėliau keičia bananmedžiai ir tikros džiunglės.
   
Vakare truputį paklaidžioję ir pakeikę mūsų "Birutę", kalbančią iš gps’o, pasiekiame Palenque…
  
Daugiau 10-os dienos nuotraukų šiame albume.
  
Martynas
  
Fotografuota su OLYMPUS E-3 fotoaparatu.

Šiame įraše nusprendžiau sudėti šiek tiek Meksikos gyventojų, kuriuos pavyko užfiksuoti neįkyriai fotografuojant:).
  

Majų merginos.  

 

Suveyrų gamintojas.  

Pakelės prekiautoja, panašu, kad vietoje ir gyvenanti.  

Gatvs muzikantas.  

Sėdėtojos ant įdomaus suoliuko. Meksiko mieste gausu labai įdomių suolelių. Mintis mūsų savivaldybėms.  

Indėnės.  

Indėnės laukiančios susitikimo su kažkokia oficialia delegacija.  

 

Tiesiog vaikai, žavūs kaip ir visur   

   

   Zuikučiai.

 

 

 

 

Akrobatai.

Žemiau, ko gero būsimoji ragana jaukinasi transporto priemonę

 

Ši indėnė, nuotraukoje žemiau,ką tik užlipusi beveik stačia uola kelis šimtus metrų su vaiku ant nugaros, minutėlę pakvėpavo ir nuskubėjo tolyn. Manau ji būtu aplenkusi ne vieną olimpietį be jokio dopingo .

 Grįžta vyrai.

 Šiek tiek meksikietiško serialo.

 Mariačiai batų valykloje.

 

 

 

Martynas

Fotografuota su OLYMPUS E-3 fotoaparatu. 
  

Rytas prasideda lengvu pramiegojimu, todėl baudžiam save nepusryčiaudami ir keliaujame lauk iš Salina Cruz uostamiesčio link Tuxtla. Tiesa, prieš tai bandome nusukti į šoną ieškodami Ramiojo vandenyno, tam sugaištame kokias dvi valandas, bet ką sugebame rasti, tai kažką panašaus į upę ar užliejamas pievas. Vietiniai pasakyti kaip pasiekti vandenyn1ą negali.
  

  

 
Taigi, pasukus į kelią toliau ir nukeliavus apie 100 km sulaukiame siurprizo, prietaisų skydelis rodo problemą, užsukame pas vietinius mechanikus viename kaimelyje kurie patvirtina įtarimus, generatorius nebekrauna, tačiau sako jei pasiseks , iki Tuxtl’os "datrauksime". "Datraukėme" kokius du kilometrus, ir mašina mirė, prasidėjo linksmoji dalis, aišku mums pasisekė  kad ji mirė ne kalnuose (kur būtume atsidūrę savotiškuose spąstuose), o tiesiog laukuose… Karštis beveik 40 laipsnių…
  

  

    
Nuomos kompanijai turėjome aiškinti kur esame kokius penkis kartus, jų atsakymas: gerai, supratome, perskambinkit už 10 minučių, pasakysim ką daryt… Perskambinus, ta pati dainėlė vėl iš naujo: o kur esate? Gerai kad nors vienas iš penkių mobiliųjų buvo veikiantis. Vėliau pasakė kad pagalba jau važiuoja ir bus už 10 minučių. Praėjus dviems valandoms iš tų 10 minučių nusprendėm, kad užteks iš mūsų tyčiotis ir nustūmėm mašiną kokį puskilometrį iki sankryžos, kur buvo kareivių postas. Sutarėm, kad jie prižiūrės, kad neišrinktų (jei patys to nepadarys) paliktą mašiną. Nuo dvyliktos pralaukus iki penkių , 38 laipsnių karštyje nusprendėme arba sulaukti autobuso arba tranzuoti.
  

 
Sulaukti autobuso nelabai sekėsi, nes turėjęs pasirodyti kiek po penkių, jis taip ir nepasirodė iki mūsų išvykimo. Šeštą valandą , vos susistabdžius pick-up’ą atviru kėbulu, kuris kaip ir turėjo mus pavežėti tris keturias valanas per kalnus, pasirodė mūsų mašinos išvežėjas, mašiną pasiėmė, o mums pasiūlė ieškoti išeities. Gerai, kad iš vakaro pirkti du buteliai meskalio labai patiko kareiviams ir sustiprino "tautų draugystę". Gan greit jie mums "sutranzavo" miniveną, važiuojantį iki pat vietos. Aš manau, kaip prašo ginkluoti kareiviai, noras pagelbėti greitai atsiranda . Taigi apie dešimtą buvome vietoje ir save palepinome brangesniu (150 Lt kambarys) nei įprasta viešbučiu su baseinu kieme.
  
Martynas
  
Fotografuota su OLYMPUS E-3 fotoaparatu.

Rytas prasideda oro uoste. Laukiame skrydžio į Tolucą. Bandom aiškintis, ar ten mūsų lauks mašina… Telefonu išsiaiškinti, kaip ir daugelio dalyku tokiu būdu padaryti Meksikoje, nepavyksta.
  

     
Atskridę pamatėme, kad kaip ir įtarėme, Budget’o mašina mūsų nelaukia, telefonu niekas neatsako. Einame pas Hertz’a ir klausiam, ar turi didelę mašiną, sedaną, miniveną ar visureigiuką, kad normaliai tilptume.
  
Sako: OK, turime; viskas ore ir pan. "Kaip tik turime sedaną už normalią kainą, važiuojame iki mūsų aikštelės" (kadangi oro uoste mašinų ten niekas nelaiko). Važiuojame… Aikštelėje sedano nėra, jis mistiškai dingęs, stovintys džipai "ėmė" ir bekalbant sugedo, bet mums liepia palaukti kol atsiras sedanas. Laukiame, bet kuo toliau, tuo įtartiniau viskas atrodo. Na beveik po valandos įtarimai pasivirtina: pasirodo, buvo tempiamas laikas, jau iš pradžių mums sumanius įsiulyti Fiestos dydžio mašiną, į kurią fiziškai netilptume. Gudrūs, bet su lietuvias taip elgtis nedera, nes mes irgi tokie pat … Apsitariam, - gal ant "amerikonų" turistų tai ir suveikia .
  
Išsireikalaujame, kad mus parvežtų į oro uostą , iš ten išvažiuojame ieškoti Budget’o su taksi. Atvykus (nuomos kompanija prie viešbučio), paaiškėja, kad jie anksčiau baigė darbą, nes neturi mašinų, visos išvažiavusios. Kai teiraujamės kaip mūsų užsakymas, vietos dirbančiųjų anglų kalbos žinios baigiasi…
  
Tada Vėl važiuojam į oro uostą, bandom ką nors suderėti, išsinuomoti… Su vienais sutariame, kad duos nedidelį džipuką. Kai jau beveik viskas buvo sutvarkyta, paaiškėjo, kad neduos, nes neturi techninės apžiūros . Šiaip ne taip sutariame su kitais išsinuomoti miniveną, bet kainos darosi kosminės, ale kai esi užspaustas į kampą, pasirinkimo nebelieka.
   
Nuomos procesas užtruko beveik penkias valandas . taigi suplanuotas kaktusų miškas atkrenta, spaudžiu kiek išgalėdamas, nes tuoj pradės temti, o važiuoti dar apie šeši šimtai kilometrų… Dalis jų per kalnus. Nors keliai visai pakenčiami, o kai kur net labai geri. Vienintelis sustojimas - bananų ir mineralinio vėlyviems pusryčiams-vakarienei. Nuotraukų šiandien deje beveik nebus, todėl įdedu kelias iš šeštosios dienos, darytas Chihuahua:
  

  

  

  

  

 

   
Martynas
  
Fotografuota su OLYMPUS E-3 fotoaparatu.

Dieną pradėjome bandymu pamatyti saulėtekį, ale kai bandai nuspėti kada saulė kils kitoje kalno pusėje ir dar bandai į jį užsiropšti, nesunku apsirikti. Panašu, kad pavėlavome bent dvidešimt minučių, tačiau vaizdas vis tiek puikus, tik nepavyko nufotografuoti brėkštančio dangaus…
  

  

  

   

  
Grįžus nuo kalno apsisprendžiame kiek koreguoti planą ir į Chihuahua grįžti nebe traukiniu, o autobusu. Gal kiek mažiau patogu, bet dviem valandom greičiau ir keturis kartus pigiau. Tik valandą pavėlavęs atvažiuoja autobusas, ne ką blogesnis nei Lietuvos tarpmiestiniai. Važiuojame smagiai, vairuotojas posūkius kalnuose "išiminėja" greičiau nei aš drįsčiau su lengvąja (o aš labai lėtai nevažinėju)… 
  

    
Po šešių valandų kratymosi Chihuahua pasitinka gatvės muštynėmis, "gražus vaizdelis" …
  
Miestas dieną atrodo visai jaukiai ir net patiems keista , kad prieš kelias dienas mums čia buvo taip nejauku. Vestuvės prie vestuvių, gatvės muzikantai, klounai, net bingo salonas gatvėje. tačiau sutemus vaizdas greitai ima keistis, žmonės dingsta iš gatvių, tik prie grojančio fontano dar būriuojasi, o į gatves išrieda Hummeriai su ginkluotais kareiviais.
   

  

  
Daugiau nuotraukų iš prieaušrio, aušros ir Chihuahua galite pamatyti šiame fotoalbume.
 
Martynas

Turime pusdienį iki skrydžio, todėl keliaujam „kultūrintis“. Pasirinkimas - visų išgirtas Antropologijos ir istorijos muziejus.  Didelis muziejus apie žmonių vystymasį iš pirmykščių į homo sapiens, apie Meksikos tautų kultūrą ikiispaniniame periode , apie šiuolaikinių indėnų tautybių gyvenimą. Praleidžiam tris valandas (nors muziejus tikrai vertas visos dienos) ir grįžtam į viešbutį krautis daiktų. Vėliau - į autobusų stotį, tada valandą autostrada į Tolucą, iš kur skrydis į Chihuahua.
 

  
Oro uoste profesijų sąrašas pasipildo nauja – „Žmogus rentgenas“, tai piliečiai guminėmis pirštinėmis, pertvarkantys priduodamos kuprinės vidaus tvarką. Įdomi profesija, yra ką papasakot grįžus namo, tai ne „Mojuotojas vėliavėle“ .
  
Po skrydžio dar vienas į  kolekciją: tai „Lėktuvų nusileidimo-pakilimo tako siurbėjas“ . Labai vikriai su siurbliu po pakilimo taką lakstė . ką jis ten veikė - nežinia, gal žmogus tiesiog paklydo…
  
Chihuahua nuteikia keistai, oro uoste, prie bagažo pasiėmimo budi kareiviai , mano supratimu, su šautuvais, skirtais kariauti apkasuose, o ne mieste ar uždarose patalpose, na bet tai nesvarbu. Kareiviams šitaip turbūt smagiau, reikšmingesni atrodo… Bičiulis Jonas juos nufotografuoja, taigi jam tenka keliolikai minučių užsilaikyti ir parodyti kareiviams viską ką nufotografavęs. Panašu, kad jiems didžiausią įspūdį padarė Mexico city nuotraukos, tačiau savo atvaizdus liepia ištrinti.
  
Miestas didelis, vienaaukštis arba dviaukštis, aukštesnių pastatų nedaug. Panašu kad plotu gerokai didesnis už Vilnių, nors prieš tai nagrinėdamiesi žemėlapius įsivaizdavome vos ne kaip kaimelį.
 
Mūsų viešbutis - uždaras kiemas, su aikštele automobiliams viduryje ir kambariais aplink visą perimetrą. Prie įėjimo budi trys automatais ginkluoti policininkai, kiemo viduje dar du ir vienas su dideliu šautuvu ant stogo. Taip saugiai senai nesijautėm . Miestas dailus, bet beveik tuščias. Centrinėje aikštėje budi kareiviai, sėdintys Hummer’yje. Fotografuoti jau nedrįstame, be to tamsu.
 
Kaip papasakojo mus užkalbinęs centrinėje aikštėje „Budintis angelo statulos apsauginis“ (dar viena profesija į kolekciją) , į miestą pastarosiomis savaitėmis įvesta apie  6000 kareivių tvarkai palaikyti ir sustiprinti policijos daliniai. O visai prie JAV sienos esantį Chuarezą (berods Juarez) saugo 7000 kareivių, policijos atsisakyta. Po truputi kariaujama su narko karteliais. Berods kažkas iš lietuviškos žiniasklaidos skelbė, kad per pirmus du šių metų mėnesius Meksikoje susišaudymuose žuvo apie tūkstantis žmonių. Pernai per visus metus - apie šeši tūkstančiai.
  
Nuotykių ieškoti nesinori, užkandę jaukiame restoranėlyje, nustebinusiame pigumu ir pagaliau tikrai labai gardžiu maistu keliaujame miegoti, juolab kad ryt anksti keltis.
   

  

  

   

  

  

  

  

 
Daugiau nuotraukų rasite 5 dienos fotoalbume (jame yra "įsimaišę" ir papildomų fotkių iš Coper kanjono).

Martynas