Vis nerimsta aistros dėl Prezidentės Grybauskaitės užsienio politikos kurso. Būtų labai gerai, jei prezidentės patarėjai atsisėstų ir surašytų bent bendras gaires. Taip jai ir pačiai lengviau būtų ir visiems suinteresuotiems.

Dabar prezidentė kritikuojama dėl to, kad vietoj savęs į daugiašalį susitikimą su Obama pasiuntė Kubilių. Pasak Lietuvos Ryto apžvalgininko, tai milžiniška klaida, kuri gali lemti milžiniškas pasekmes Lietuvai, nes sumažės JAV pasitikėjimas. O pasak Delfi vyr.redaktorės aptrupės euroatlantinio bendradarbiavimo įdirbis.

O man taip atrodo: nieko baisaus neįvyko, tiesiog toliau tęsiasi prezidentės puolimas ir jos veiklos sabotažas spaudoje ir kitomis priemonėmis.

Visų pirma apie sabotažą. Spaudoje pasirodė informacija apie diplomatiniais kanalais gautą kvietimą, kai dar derinamos susitikimo aplinkybės ir dalyviai. Kitaip tariant, nutekinta informacija tam, kad pavaizduoti prezidentę pačioje blogiausioje šviesoje. Peršamas toks įvaizdis: prezidentė nekompetetinga, daro grubias klaidas, kurios pakenks bendradarbiavimui ir pakenks Lietuvos interesams. Kam naudingas toks informacijos nutekėjimas? Tikrai ne Lietuvai. Sprendžiant iš triukšmo, kurį sukėlė vieno ambasadoriaus nepaskyrimas, o kito atšaukimas, bei ministro atstatydinimas, atrodo, kad prezidentė užkabino širšių lizdą. Dabar kyla įtarimų, kad būtent kai kurių įtakingų širšių lizdo atstovų pastangomis ir į Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio minėjimą nedaug teatvyko, o ir aukšto lygio susitikimų Lietuvoje dar nebuvo. Atvira ir įžūli Lietuvos Ryto kampanija prieš Grybauskaitę nenauja, ji plinta ir į kitas žiniasklaidos priemones, nors Delfi pozicija tikrai nustebino. Situacija liūdna, nes be diplomatų paramos prezidentė nebus pajėgi vykdyti užsienio reikalų politikos ir tai tampa vis didėjančia problema. Lietuvos interesų įgyvendinimas tampa užsienio politikos dalyvių asmeninių ambicijų įkaitu ir prezidentės kaltė čia regis ne didžiausia.

Antra, apie pakvietimo perleidimą Kubiliui. Kaip jau minėjau, tokios informacijos spaudoje apskritai neturėjo būti, bet net jai pasirodžius neįvyko nieko tragiško. Kas neakcentuojama Lietuvos spaudoje, tai bus susitikimas tarp Obamos ir Medvedevo, kurio metu bus pratęsta START sutartis dėl strateginio nusiginklavimo, pagal kurią JAV ir Rusija 30% sumažins branduolinių galvučių arsenalą. Obama atskirai susitiks su Medvedevu ir su Čekijos prezidentu, o 11 centrinės ir rytų Europos vadovų pakviesti į pietus. Labai aiškiai reikia pasakyti, kad tai JAV ir Rusijos susitikimas, Hilary Clinton 2009 m. deklaruoto santykių su Rusija „perkrovimo“ fone. Į šį susitikimą „rytiečiai“ pakviesti simboliškai, kad būtų dar kartą deklaruota Šaltojo karo pabaiga. Iš 11 pakviestų vadovų 6 bus premjerai ir tik Baltijos šalys ir Rumunija būtų atstovaujamos prezidentų. Jei nebūtų paviešinta diplomatinių derybų informacija, Kubiliaus atstovavimas Lietuvai nebūtų nieko išskirtinio. Galima teigti, kad Lietuvai tai netgi naudingiau – premjeras gauna galimybę neformaliai pasikalbėti su kitais premjerais tiek per oficialius pietus, tiek ir prieš juos.

Pažiūrėkime į platesnį JAV politikos kontekstą, kiek tai mus liečia. Obamos prioritetai buvo ir tebėra vidaus politika: stabilizuoti ekonomiką ir įgyvendinti sveikatos reformą. Užsienio politikos veiksmai iš dalies priklauso nuo vidaus politikos ir užsienyje Obama siekia konkrečių tikslų, kurių sėkmę būtų galima konvertuoti į paramą vidaus politikoje. Deklaruoti užsienio politikos prioritetai tokie: užbaigti karą Irake, užbaigti misiją Afganistane ir bendrais su sąjungininkais veiksmais užkirsti kelią branduolinių ginklų plitimui.

Kitaip tariant, Obamos politika yra priešinga Bušo politikai, nors ir vengiama daryti staigias permainas, kurios galėtų pažeisti JAV interesus. Sutarties pasirašymą Prahoje reikia interpretuoti sąryšyje su JAV sprendimu nedislokuoti raketinio skydo elementų Lenkijoje ir Čekijoje mainais į Rusijos pagalbą sprendžiant Irano branduolinio ginklavimosi problemą bei santykių su Rusija „perkrovimo“ fone. Labai supaprastinčiau situaciją, jei sakyčiau, kad Obamai visai nerūpi centrinės ir rytų Europos, o ir apskritai Europos problemos, nes JAV politika yra tęstinė ir yra vykdoma keliais frontais. Bet akivaizdu, kad Europa, o juo labiau rytų Europa, nebėra tarp Amerikos užsienio politikos prioritetinių sričių.

Lietuvoje labai baiminamasi dėl Grybauskaitės sprendimų pasekmių „strateginei partnerystei“ su JAV, tokie nuogąstavimai perdėti jau vien todėl, kad „strateginės partnerystės“ niekada ir nebuvo (prablaivėjimui žr. apie Lenkiją), o pasikeitus JAV politikai sumažėjo ir bendros veiklos sričių. Pagrindinis Lietuvos interesas santykiuose su JAV yra saugumo garantijos, kurios yra institucionalizuotos ir todėl nepriklauso nuo atskirais atvejais siunčiamų diplomatinių signalų, net jei jie palieka ne kokį įspūdį. Todėl drįstu teigti, kad net ir dirbtinai pučiamas skandalas dėl prezidentės užsienio politikos kurso niekaip nepaveiks santykių su JAV.

Su didžiausiu susidomėjimu pažiūrėjau LR televizijos interviu su buvusiu užsienio reikalų ministru V. Ušacku apie jo paskyrimą į ES specialiojo pasiuntinio Afganistane postą. Neregistruoju, bet ir neprisimenu žinių, kad Lietuvos politikai būtų paskirti nors į vidutinio rango pareigas ES, todėl šitą turbūt reikėtų laikyti gera naujiena, nors visokių minčių kyla. Ušacko karjeros kreivė jau ėjo žemyn, o dabar – vėl į viršų. Tiesa, Lietuvai iš to naudos nebus jokios, bet nebus ir blogiau.

Iš to interviu tikėjausi dviejų atsakymų: kas inicijavo ir ką ten Ušackas darys. Aišku, tikrų atsakymų iš diplomato ungurio ir nederėjo tikėtis, bet vis tiek prajuokino.

O buvo taip – Lietuva Ušacko kandidatūros nesiūlė, mūsų prezidentė net nesidžiaugia, o angliakasio duktė Uphollando baronienė Ashton net iš kelių bandymų nesugebėjo ištarti jo pavardės. Štai ir paaiškėjo, kodėl Ashton buvo laikoma nepakankamai kvalifikuota ES užsienio reikalų ministrės pareigoms. Atrodo, specialiai darant pranešimą apie Ušacko paskyrimą, būtų galima bent pavardę susižinoti. Toks įspūdis, kad Ušackas jai buvo totalus siurprizas. Jei ne Lietuvos ir ne Ashton iniciatyva – tai kieno? Pasak Ušacko – padėjo draugai, iš kurių vienas ar keli priėjo ir pasiūlė. Grynas humoras, kažkas tarpinio tarp britiško ir sovietinio. Inicijavo draugai. Po to, kai tai išsprūdo, jam nebepadėjo nei dėmesio nukreipimas į „nežinomą“ atlyginimą, nei akcentavimas, kad reikėjo praeiti atranką.

Ką gi ten Afganistane žada veikti mūsų buvęs užsienio reikalų ministras? Toli nuo šeimos ir vaikų, vienas kaip pirštas. Galima ir kitaip suformuluoti. Ką ten du metus veikė buvęs ES pasiuntinys Ettore Francesco Sequi? Apie tokį niekur niekada negirdėjau, ir niekas Lietuvoje turbūt negirdėjo, nes jam Afganistane nesisekė. Visos Sequi kadencijos metu jis mėgino „prisidėti prie pastangų“ kuriant demokratišką, saugų, žmogaus teises gerbiantį ir stabilų Afganistaną. Rezultatai? Totalus fiasko, ar ne? Sequi visgi nekaltas, nes kitokio rezultato ir negalėjo būti.

Todėl buvo įdomu išgirsti iš paties Ušacko. Ir čia jis vėl pralinksmino. Ušackas sieks Afganistano be teroristų ir be narkotikų. Pasirodo, Afganistane išauginama 90% visų narkotikų, kurie yra ES rinkoje. Todėl Ušackas Afganistane kurs alternatyvaus verslo galimybes, kad nebūtų vien tik opiumo gamyba. Šitai buvo išdėstyta rimtu veidu, be menkiausios ironijos užuominos. Kodėl iki šiol nebuvo išspręsta gėdinga narkotikų problema Afganistane? Todėl, kad nebuvo Ušacko.

Mums belieka apgailestauti, kad toks gabus ir DRĄSUS diplomatas palieka gimtąją šalį. Kad kaip įmanoma geriau pasiruoštų darbui, jam reikėtų pasikonsultuoti su buvusiu krašto apsaugos ministru Oleku, kurio laikais visa Lietuva kariavo prieš narkotikus Afganistane. Ušackui sėkmės lošiant krepšinį su Talibanu! Nuo tokio tramplyno pašokusio, jo Lietuvos politikoje jau turbūt nebepamatysime. 

Valio, Lietuvos politikai pradėjo mąstyti!

Seimo pirmininkės I. Degutienės kalboje toks klausimas:

“Ar išmokome, siekdami savo užsienio politikos tikslų, naudotis Europos Sąjungos teikiamais instrumentais?“

O naujojo užsienio reikalų ministro pasisakyme – toks teiginys:

„Kalbėdamasi su Rusija mūsų šalis turėtų stipriau naudotis ES svertais“

Ilgai trukęs proto užtemimas Lietuvos užsienio reikalų politikoje, kuris pagimdė ir absurdišką regiono lyderystės koncepciją, ir dalyvavimą nusikalstamame Irako kare, ir CŽV kalėjimą Lietuvoje, eina į pabaigą. Viena vertus, Adamkaus stumtas „aktyvus vaidmuo regione“ ir šiaip turėjo baigtis, nes pasikeitė JAV valdžia. Vaizdžiai tariant, JAV erelis plast ir nuskrido, nepalikdamas aktyviai globotai vištytei Lietuvai daug veiklos galimybių. Kita vertus, teigiamus poslinkius skatina ir prezidentė, šiek tiek sujudinusi Lietuvos užsienio politikos „elitą“.

Laikas pradėti racionaliai mąstyti apie Lietuvos situaciją ir mūsų galimybes tą situaciją keisti sau naudinga linkme. Pastaraisiais metais nešališkam stebėtojui būtų galėję pasirodyti, kad mes ne į Europos Sąjungą įstojome, o tapome neoficialia JAV kolonija. Aktyvi užsienio politika? Taip! Demokratijos plėtra posovietinėse valstybėse? Taip! Tačiau kiekvienas sprendimas turi ne tik kainą, kuri vienai Lietuvai yra tiesiog nepakeliama, bet ir alternatyvias sąnaudas, t.y. prarastą geriausios galimybės kainą. Kodėl Rytų partnerystės iniciatyvą Europos Sąjungoje Lenkija pristatė su Švedija, o ne su Lietuva? Todėl kad lietuvių diplomatai tuo metu svaigo nuo regiono lyderystės iliuzijų.

Frontalinis prezidentės D. Grybauskaitės puolimas kai kuriose žiniasklaidos priemonėse rodo, kad kai kuriems su užsienio reikalų politika susijusiems veikėjams jau niekada nebeprašviesės. Bet dabar jau atsirado viltis, kad tie veikėjai netrukus pasitrauks ten, kur ir turėtų būti normalioje Europos valstybėje – į užribį.

Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A.Anušauskas susinervino ir parašė straipsnį. Toks įspūdis, kad už saugumą atsakingi žmonės pas mus jau surado formulę, kurią Anušauskas ir ištransliavo. Trumpai: nepatvirtinti duomenys –> nieks nieko nežino –> todėl kalėjimo nebuvo; kalėjimo nebuvo –> amerikietį žurnalistą kažkas „pamaitino“ netikra informacija –> duomenys neteisingi; kalėjimo nebuvo –> reikia tirti, kas ir kodėl „pamaitino“ amerikiečius neteisinga informacija. Kas pamelavo tiksliai neva nesužinosime, bet galime nuspėti pagal tai, kam toks pamelavimas būtų naudingas – t.y., Lietuvos priešams, tiems kam nepatinka „kova su teroristais Afganistane“. Prie to pridėkime vis pasigirstančius padejavimus, kad slaptų objektų nereikia paviešinti, kad visa šita istorija daro žalą saugumiečių veiklai. Liūdnas vaizdas.

Lietuvos saugumo establišmentas yra kaip seniai užakusi pelkė. Kai kas nors įmeta akmenuką, toj žalioj, nepermatomoj, smirdinčioj pelkėj kartais suraibuliuoja. Pasirodo kokio vietinio gyvio galūnės, pasigirsta koks duslus prislopintas garsas, o po to vėl užsiraukia, tyla, tarytum nieko nė nebuvo. Ten neprasiskverbia nereikalinga informacija, nėra reakcijos į išorinius pokyčius, ten tarpsta specifiniai veikėjai, su labai specifiniu pasaulio ir savo darbo supratimu.

Beviltiška tikėtis pokyčių pelkėje. Bet vis tiek įdomu būtų išgirsti kad ir Anušausko nuomonę tokiu klausimu: jei jau kalbėjimas apie vieną CŽV kalėjimą, kurio, tarkime, Lietuvoje nebuvo, daro tokią milžinišką žalą Lietuvos tarptautiniam įvaizdžiui, tai ką galvoti apie tą valstybę, kuri tuos kalėjimus visame pasaulyje atidarinėjo bei, patvirtintais duomenimis, tokiuose kalėjimuose žmones kankino? Galbūt tokią valstybę reikėtų viešai pabarti, o gal ir apskritai su ja nebebendrauti, kad ir kaip tai būtų naudinga?

Gal vis dėlto reikėtų tiksliai, aiškiai ir garsiai įvardinti tai, dėl ko kilo visas šurmulys. Lietuvos tarptautinis įvaizdis čia niekuo dėtas. Esamos ir būsimos įsivaizduojamos terorizmo grėsmės čia niekuo dėtos. Pagrindinis klausimas yra ne kas suteikė informaciją amerikiečių žurnalistams ir kam tai galėtų būti naudinga. Pagrindinis klausimas yra – ar gali būti, kad Lietuvoje be valstybės vadovų ir galybės institucijų žinios yra steigiami svetimos valstybės kalėjimai, kuriuose kankinami žmonės? Būkit tokie malonūs, pasakykite, kad taip ne tik kad negalėjo būti, bet kad ir dabar NEGALI BŪTI. Viešai apie vertybes, o ne apie visokias konspiracijos teorijas. Kad Lietuvos valstybė gerbia žmogaus teises, yra europietiška valstybė, ir jokių CŽV kalėjimų čia negali būti, net jei tai būtų labai naudinga. O jei po to ištyrus pasirodytų, kad visgi buvo, tai tai jau bus visai kitas, mažesnis ir ne toks svarbus teisinės atsakomybės klausimas.  

Kai prieš kokią savaitę prezidentė paskelbė, kad kaliniai iš Gvantanamo kalėjimo nebus priimami tol, kol lieka neaiškumų dėl CŽV kalėjimų Lietuvoje, kartu ir apsidžiaugiau, ir nusiminiau. Apsidžiaugiau, nes jau ne pirmą kartą prezidentė priima protingus tarptautinės politikos sprendimus. Valdo Adamkaus valdymo metais visas mūsų tarptautinės politikos „establišmentas“ buvo įsisėdę į  amerikietiškojo traukinio trečios klasės vagoną, pro kurio langus viliojo Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos peizažai, bet nesimatė Europos. O su naująja prezidente atėjo ir šviežaus oro gūsis, kuris gal ilgainiui prablaivins ir kitas galvas.

Tačiau besidžiaugdamas negalėjau atsikratyti ir minties, kad nors sprendimas esamoje situacijoje teisingas, jo pagrindimas visiškai netikęs. Atsisakoma padėti uždaryti Gvantanamo kalėjimą, nes kai kurie iš kalinių prieš tai galėjo būti kalinami ir kankinami Lietuvoje? Bet juk jei yra tikimybė, kad būtent taip ir buvo, tai gal juo labiau Lietuvai reikėtų prisidėti prie to kalėjimo uždarymo?

Pasvarstymai dėl Gvantanamo kalinių keliamų saugumo problemų atrodo iš piršto laužti. URM’o išvados dėl Gvantanamo kalinių nurodo, kad “gali kilti tam tikrų papildomų iššūkių valstybės saugumui’, bet kad vyriausybė susitvarkytų. O ar galėjo būti kitokios išvados, kai Lietuvoje priviso tiek terorizmo ekspertų, o URM‘ui reikia įtikti amerikiečiams? Grėsmių bus – reiškia, reikia ekspertų ir etatų, bet susitvarkys – reiškia, galima priimti. Belieka tik tikėtis, kad JAV nepaprašys dar kokių pikantiškų paslaugų. Jei paprašytų, pavyzdžiui, leisti laidoti atomines atliekas Lietuvoje, kažin ką ten mūsų ekspertai pasakytų?

Amerikos teismo sprendimu buvo paviešintos Gvantanamo kalinių bylos – galima pasiskaityti, kuo ir kokiu pagrindu jie buvo įtariami. Kaip žinia, Afganistane vietiniams už pristatytus talibus amerikiečiai siūlydavo premijas, tai vietiniai griebdavo visus įtartinus ar užsieniečius. Taip į Gvatanamą papuolė ir anksčiau spaudoje minėti, Lietuvai numatyti, bet dabar Airijos priimti uzbekai. Būtų juokingos istorijos, jei nebūtų graudu dėl sulaužytų žmonių likimų – kas į Afganistaną atvyko ieškoti žmonos, kas - užsidirbti. Nė kiek neabejoju, kad fiziškai ir psichologiškai kankinamas bet kuris pripažintų kokius tik nori ryšius su būtom ir nebūtom teroristinėm organizacijom.

Kodėl Lietuvai reikėtų nepriimti tų kalinių? Todėl, kad tai JAV problema. Deklaruotas atsinaujinimas, už kurį Obama jau net Nobelio premiją gavo, negali būti pasiektas perkeliant atsakomybę už padarytas klaidas kitoms valstybėms. Prieš prašydamos kitų valstybių pagalbos JAV turėtų viešai ir nedviprasmiškai pripažinti padarytus žmogaus teisių pažeidimus, įsipareigoti jų nekartoti, ir išmokėti kompensacijas tiems žmonėms. Jie – ne krovinys, kurį būtų galima stumdyti iš vienos šalies į kitą.

Gvantanamas – ne saugumo, o tarptautinės teisės ir tarptautinės moralės problema. Kaip ir CŽV kalėjimas – ne saugumo ir ne Lietuvos įvaizdžio, o moralinė problema. Šito kažkodėl niekaip nesupranta Lietuvos politikai. Ištirti reikia ne tam, kad būtų pagerintas įvaizdis, o tam, kad tai nebepasikartotų. Atsibudęs prezidentas Valdas Adamkus teisingai įvardijo – jei buvo CŽV kalėjimas Lietuvoj, tai tai buvo nusikaltimas. Bet atsiprašyti už šį nusikaltimą pirmiausia reikėtų ne kažkokios mistinės pasaulinės bendruomenės (čia tegu Obama atidirbinėja), o visų Lietuvos piliečių, kurie buvo įskaudinti sužinoję, kad ir mūsų šalyje gali būti kankinami žmonės, jei tai kažkam pasirodo naudinga.

Kedys yra žiniasklaidos kūrinys. Kaip kokį Pinokį iš pušies, Kedį iš nieko nereiškiančios, pro akis dažniausiai praslystančios informacijos apie nusikaltimus srauto išdrožė nenuilstantys žiniasklaidos atstovai. Dažnai vienu žingsniu aplenkdavę teisėsaugininkus, būtent žurnalistai formavo visuomenės nuomonę apie tai, kas yra Kedys, kaip suprasti ir vertinti jo poelgius.

Šis kūrybinis procesas dar toli gražu nesibaigė, bet dabar į jį aktyviau įsitraukia ir politikai, ir įvairios interesų grupės. Laisva kūryba baigėsi, jos vaisius kaip visada pamėgins susirinkti kiti. Užtenka perskaityti kad ir Lietuvos ryto „Laiko ženklus“: žudynės Kaune buvo reikalingos konservatoriams. Štai taip, be jokios gėdos ar dvejonių.

Nenuostabu, kad žiniasklaida pasigavo būtent šią istoriją. Koks nors ten „Davinčio kodas” nublanksta prieš tokį siužetą – vienas prieš visą supuvusią, iškrypėlių kontroliuojamą sistemą. Kam gi iš tiesų įdomu, ar Jėzus buvo moteris, ar ne? O galimas pedofilų siautėjimas ir nebaudžiamumas Lietuvoje abejingų nepalieka. Dabar šioje istorijoje jau tetrūksta tik geros pabaigos, visa kita jau yra – meilė, kerštas, pyktis, narkotikai, prostitutės, samdomi žudikai, slaptosios tarnybos, ir visagaliai, slapti iškrypėlių klanai.

Tačiau, kita vertus, Kedžio drama sulaukė visiškai neproporcingo dėmesio. Sentimentalūs žmonės (o pasirodė, kad tokių Lietuvoje ne taip jau ir mažai) pasakytų: o ką jei tavo vaiką pedofilai, kaip tu jaustumeisi, ar neitum žudyti, ir t.t. Vis dėlto tikimybė, kad jūsų vaiką pačiups iškrypėliai yra labai menka, artima nuliui. Racionaliai mąstydami, turėtumėme kur kas labiau rūpintis girtais vairuotojais gatvėse ir keliuose. O tam sukurtų tinklapių ir tokio visuotinio ažiotažo dar neteko matyti.

Iš kur tada tokia stipri reakcija ir ką tai rodo? Pati Kedžio istorija, kaip ir dauguma kitų papasakoti vertų istorijų, nieko nepamoko, nes yra išskirtinė ir daugiau nepasikartos. Pavyzdžiui, teisėsaugos institucijų kritika yra prasminga tik tiek, kiek ji tinka daugiau nei vienam konkrečiam atvejui. Kritikai geriau būtų naudoti statistiką arba tipinius atvejus. O ką naujo sužinojome apie teisėsaugą ir teisėtvarką? Nepakankamai finansuojami, todėl dirba lėtai ir apatiškai. Nereikia tikėtis, kad nepavalgęs žmogus bus labai darbingas. Visiškai nieko nepaaiškėjo ir apie pedofilus bei jų tariamą veiklą Lietuvoje, dėl kurių visuomenėje dabar kunkuliuoja tokios aistros.

Todėl kol kas galima teigti tik tai, kad Kedžio reiškinys išryškina dabar jau neabejotinai pagrindinę grėsmę Lietuvos valstybei – didžiulį visuomenės nepasitikėjimą valstybės institucijomis. Seimu, vyriausybe ir teismais pastaraisiais metais nepasitiki daugiau nei pusė apklausiamų žmonių. Esant tokiam nepasitikėjimui, o žiniasklaidai neatsakingai besimėgaujant valdžios pojūčiu, gandai ir konspiracijos teorijos išstumia informaciją. Pasklido gandas apie lito devalvaciją ir nebesvarbūs jokie patikinimai, kad devalvacijos nebus. Paskleistas mitas apie kažkokius slapta viską kontroliuojančius „valstybininkus“ ir net šviesiausi protai šalyje nebesugeba atskirti faktų nuo pramanų. Greitis, kuriuo visuomenėje pasklido nesąmonės apie pedofilų klanus, turėtų priversti rimtai sunerimti už valstybės saugumą atsakingas institucijas. Šiandien apie pedofilus, o rytoj – revoliucija ar perversmas. O tada nepadės nė vandens patranka.