Kedys yra žiniasklaidos kūrinys. Kaip kokį Pinokį iš pušies, Kedį iš nieko nereiškiančios, pro akis dažniausiai praslystančios informacijos apie nusikaltimus srauto išdrožė nenuilstantys žiniasklaidos atstovai. Dažnai vienu žingsniu aplenkdavę teisėsaugininkus, būtent žurnalistai formavo visuomenės nuomonę apie tai, kas yra Kedys, kaip suprasti ir vertinti jo poelgius.

Šis kūrybinis procesas dar toli gražu nesibaigė, bet dabar į jį aktyviau įsitraukia ir politikai, ir įvairios interesų grupės. Laisva kūryba baigėsi, jos vaisius kaip visada pamėgins susirinkti kiti. Užtenka perskaityti kad ir Lietuvos ryto „Laiko ženklus“: žudynės Kaune buvo reikalingos konservatoriams. Štai taip, be jokios gėdos ar dvejonių.

Nenuostabu, kad žiniasklaida pasigavo būtent šią istoriją. Koks nors ten „Davinčio kodas” nublanksta prieš tokį siužetą – vienas prieš visą supuvusią, iškrypėlių kontroliuojamą sistemą. Kam gi iš tiesų įdomu, ar Jėzus buvo moteris, ar ne? O galimas pedofilų siautėjimas ir nebaudžiamumas Lietuvoje abejingų nepalieka. Dabar šioje istorijoje jau tetrūksta tik geros pabaigos, visa kita jau yra – meilė, kerštas, pyktis, narkotikai, prostitutės, samdomi žudikai, slaptosios tarnybos, ir visagaliai, slapti iškrypėlių klanai.

Tačiau, kita vertus, Kedžio drama sulaukė visiškai neproporcingo dėmesio. Sentimentalūs žmonės (o pasirodė, kad tokių Lietuvoje ne taip jau ir mažai) pasakytų: o ką jei tavo vaiką pedofilai, kaip tu jaustumeisi, ar neitum žudyti, ir t.t. Vis dėlto tikimybė, kad jūsų vaiką pačiups iškrypėliai yra labai menka, artima nuliui. Racionaliai mąstydami, turėtumėme kur kas labiau rūpintis girtais vairuotojais gatvėse ir keliuose. O tam sukurtų tinklapių ir tokio visuotinio ažiotažo dar neteko matyti.

Iš kur tada tokia stipri reakcija ir ką tai rodo? Pati Kedžio istorija, kaip ir dauguma kitų papasakoti vertų istorijų, nieko nepamoko, nes yra išskirtinė ir daugiau nepasikartos. Pavyzdžiui, teisėsaugos institucijų kritika yra prasminga tik tiek, kiek ji tinka daugiau nei vienam konkrečiam atvejui. Kritikai geriau būtų naudoti statistiką arba tipinius atvejus. O ką naujo sužinojome apie teisėsaugą ir teisėtvarką? Nepakankamai finansuojami, todėl dirba lėtai ir apatiškai. Nereikia tikėtis, kad nepavalgęs žmogus bus labai darbingas. Visiškai nieko nepaaiškėjo ir apie pedofilus bei jų tariamą veiklą Lietuvoje, dėl kurių visuomenėje dabar kunkuliuoja tokios aistros.

Todėl kol kas galima teigti tik tai, kad Kedžio reiškinys išryškina dabar jau neabejotinai pagrindinę grėsmę Lietuvos valstybei – didžiulį visuomenės nepasitikėjimą valstybės institucijomis. Seimu, vyriausybe ir teismais pastaraisiais metais nepasitiki daugiau nei pusė apklausiamų žmonių. Esant tokiam nepasitikėjimui, o žiniasklaidai neatsakingai besimėgaujant valdžios pojūčiu, gandai ir konspiracijos teorijos išstumia informaciją. Pasklido gandas apie lito devalvaciją ir nebesvarbūs jokie patikinimai, kad devalvacijos nebus. Paskleistas mitas apie kažkokius slapta viską kontroliuojančius „valstybininkus“ ir net šviesiausi protai šalyje nebesugeba atskirti faktų nuo pramanų. Greitis, kuriuo visuomenėje pasklido nesąmonės apie pedofilų klanus, turėtų priversti rimtai sunerimti už valstybės saugumą atsakingas institucijas. Šiandien apie pedofilus, o rytoj – revoliucija ar perversmas. O tada nepadės nė vandens patranka.