Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A.Anušauskas susinervino ir parašė straipsnį. Toks įspūdis, kad už saugumą atsakingi žmonės pas mus jau surado formulę, kurią Anušauskas ir ištransliavo. Trumpai: nepatvirtinti duomenys –> nieks nieko nežino –> todėl kalėjimo nebuvo; kalėjimo nebuvo –> amerikietį žurnalistą kažkas „pamaitino“ netikra informacija –> duomenys neteisingi; kalėjimo nebuvo –> reikia tirti, kas ir kodėl „pamaitino“ amerikiečius neteisinga informacija. Kas pamelavo tiksliai neva nesužinosime, bet galime nuspėti pagal tai, kam toks pamelavimas būtų naudingas – t.y., Lietuvos priešams, tiems kam nepatinka „kova su teroristais Afganistane“. Prie to pridėkime vis pasigirstančius padejavimus, kad slaptų objektų nereikia paviešinti, kad visa šita istorija daro žalą saugumiečių veiklai. Liūdnas vaizdas.

Lietuvos saugumo establišmentas yra kaip seniai užakusi pelkė. Kai kas nors įmeta akmenuką, toj žalioj, nepermatomoj, smirdinčioj pelkėj kartais suraibuliuoja. Pasirodo kokio vietinio gyvio galūnės, pasigirsta koks duslus prislopintas garsas, o po to vėl užsiraukia, tyla, tarytum nieko nė nebuvo. Ten neprasiskverbia nereikalinga informacija, nėra reakcijos į išorinius pokyčius, ten tarpsta specifiniai veikėjai, su labai specifiniu pasaulio ir savo darbo supratimu.

Beviltiška tikėtis pokyčių pelkėje. Bet vis tiek įdomu būtų išgirsti kad ir Anušausko nuomonę tokiu klausimu: jei jau kalbėjimas apie vieną CŽV kalėjimą, kurio, tarkime, Lietuvoje nebuvo, daro tokią milžinišką žalą Lietuvos tarptautiniam įvaizdžiui, tai ką galvoti apie tą valstybę, kuri tuos kalėjimus visame pasaulyje atidarinėjo bei, patvirtintais duomenimis, tokiuose kalėjimuose žmones kankino? Galbūt tokią valstybę reikėtų viešai pabarti, o gal ir apskritai su ja nebebendrauti, kad ir kaip tai būtų naudinga?

Gal vis dėlto reikėtų tiksliai, aiškiai ir garsiai įvardinti tai, dėl ko kilo visas šurmulys. Lietuvos tarptautinis įvaizdis čia niekuo dėtas. Esamos ir būsimos įsivaizduojamos terorizmo grėsmės čia niekuo dėtos. Pagrindinis klausimas yra ne kas suteikė informaciją amerikiečių žurnalistams ir kam tai galėtų būti naudinga. Pagrindinis klausimas yra – ar gali būti, kad Lietuvoje be valstybės vadovų ir galybės institucijų žinios yra steigiami svetimos valstybės kalėjimai, kuriuose kankinami žmonės? Būkit tokie malonūs, pasakykite, kad taip ne tik kad negalėjo būti, bet kad ir dabar NEGALI BŪTI. Viešai apie vertybes, o ne apie visokias konspiracijos teorijas. Kad Lietuvos valstybė gerbia žmogaus teises, yra europietiška valstybė, ir jokių CŽV kalėjimų čia negali būti, net jei tai būtų labai naudinga. O jei po to ištyrus pasirodytų, kad visgi buvo, tai tai jau bus visai kitas, mažesnis ir ne toks svarbus teisinės atsakomybės klausimas.  

Kai prieš kokią savaitę prezidentė paskelbė, kad kaliniai iš Gvantanamo kalėjimo nebus priimami tol, kol lieka neaiškumų dėl CŽV kalėjimų Lietuvoje, kartu ir apsidžiaugiau, ir nusiminiau. Apsidžiaugiau, nes jau ne pirmą kartą prezidentė priima protingus tarptautinės politikos sprendimus. Valdo Adamkaus valdymo metais visas mūsų tarptautinės politikos „establišmentas“ buvo įsisėdę į  amerikietiškojo traukinio trečios klasės vagoną, pro kurio langus viliojo Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos peizažai, bet nesimatė Europos. O su naująja prezidente atėjo ir šviežaus oro gūsis, kuris gal ilgainiui prablaivins ir kitas galvas.

Tačiau besidžiaugdamas negalėjau atsikratyti ir minties, kad nors sprendimas esamoje situacijoje teisingas, jo pagrindimas visiškai netikęs. Atsisakoma padėti uždaryti Gvantanamo kalėjimą, nes kai kurie iš kalinių prieš tai galėjo būti kalinami ir kankinami Lietuvoje? Bet juk jei yra tikimybė, kad būtent taip ir buvo, tai gal juo labiau Lietuvai reikėtų prisidėti prie to kalėjimo uždarymo?

Pasvarstymai dėl Gvantanamo kalinių keliamų saugumo problemų atrodo iš piršto laužti. URM’o išvados dėl Gvantanamo kalinių nurodo, kad “gali kilti tam tikrų papildomų iššūkių valstybės saugumui’, bet kad vyriausybė susitvarkytų. O ar galėjo būti kitokios išvados, kai Lietuvoje priviso tiek terorizmo ekspertų, o URM‘ui reikia įtikti amerikiečiams? Grėsmių bus – reiškia, reikia ekspertų ir etatų, bet susitvarkys – reiškia, galima priimti. Belieka tik tikėtis, kad JAV nepaprašys dar kokių pikantiškų paslaugų. Jei paprašytų, pavyzdžiui, leisti laidoti atomines atliekas Lietuvoje, kažin ką ten mūsų ekspertai pasakytų?

Amerikos teismo sprendimu buvo paviešintos Gvantanamo kalinių bylos – galima pasiskaityti, kuo ir kokiu pagrindu jie buvo įtariami. Kaip žinia, Afganistane vietiniams už pristatytus talibus amerikiečiai siūlydavo premijas, tai vietiniai griebdavo visus įtartinus ar užsieniečius. Taip į Gvatanamą papuolė ir anksčiau spaudoje minėti, Lietuvai numatyti, bet dabar Airijos priimti uzbekai. Būtų juokingos istorijos, jei nebūtų graudu dėl sulaužytų žmonių likimų – kas į Afganistaną atvyko ieškoti žmonos, kas - užsidirbti. Nė kiek neabejoju, kad fiziškai ir psichologiškai kankinamas bet kuris pripažintų kokius tik nori ryšius su būtom ir nebūtom teroristinėm organizacijom.

Kodėl Lietuvai reikėtų nepriimti tų kalinių? Todėl, kad tai JAV problema. Deklaruotas atsinaujinimas, už kurį Obama jau net Nobelio premiją gavo, negali būti pasiektas perkeliant atsakomybę už padarytas klaidas kitoms valstybėms. Prieš prašydamos kitų valstybių pagalbos JAV turėtų viešai ir nedviprasmiškai pripažinti padarytus žmogaus teisių pažeidimus, įsipareigoti jų nekartoti, ir išmokėti kompensacijas tiems žmonėms. Jie – ne krovinys, kurį būtų galima stumdyti iš vienos šalies į kitą.

Gvantanamas – ne saugumo, o tarptautinės teisės ir tarptautinės moralės problema. Kaip ir CŽV kalėjimas – ne saugumo ir ne Lietuvos įvaizdžio, o moralinė problema. Šito kažkodėl niekaip nesupranta Lietuvos politikai. Ištirti reikia ne tam, kad būtų pagerintas įvaizdis, o tam, kad tai nebepasikartotų. Atsibudęs prezidentas Valdas Adamkus teisingai įvardijo – jei buvo CŽV kalėjimas Lietuvoj, tai tai buvo nusikaltimas. Bet atsiprašyti už šį nusikaltimą pirmiausia reikėtų ne kažkokios mistinės pasaulinės bendruomenės (čia tegu Obama atidirbinėja), o visų Lietuvos piliečių, kurie buvo įskaudinti sužinoję, kad ir mūsų šalyje gali būti kankinami žmonės, jei tai kažkam pasirodo naudinga.