Su didžiausiu susidomėjimu pažiūrėjau LR televizijos interviu su buvusiu užsienio reikalų ministru V. Ušacku apie jo paskyrimą į ES specialiojo pasiuntinio Afganistane postą. Neregistruoju, bet ir neprisimenu žinių, kad Lietuvos politikai būtų paskirti nors į vidutinio rango pareigas ES, todėl šitą turbūt reikėtų laikyti gera naujiena, nors visokių minčių kyla. Ušacko karjeros kreivė jau ėjo žemyn, o dabar – vėl į viršų. Tiesa, Lietuvai iš to naudos nebus jokios, bet nebus ir blogiau.

Iš to interviu tikėjausi dviejų atsakymų: kas inicijavo ir ką ten Ušackas darys. Aišku, tikrų atsakymų iš diplomato ungurio ir nederėjo tikėtis, bet vis tiek prajuokino.

O buvo taip – Lietuva Ušacko kandidatūros nesiūlė, mūsų prezidentė net nesidžiaugia, o angliakasio duktė Uphollando baronienė Ashton net iš kelių bandymų nesugebėjo ištarti jo pavardės. Štai ir paaiškėjo, kodėl Ashton buvo laikoma nepakankamai kvalifikuota ES užsienio reikalų ministrės pareigoms. Atrodo, specialiai darant pranešimą apie Ušacko paskyrimą, būtų galima bent pavardę susižinoti. Toks įspūdis, kad Ušackas jai buvo totalus siurprizas. Jei ne Lietuvos ir ne Ashton iniciatyva – tai kieno? Pasak Ušacko – padėjo draugai, iš kurių vienas ar keli priėjo ir pasiūlė. Grynas humoras, kažkas tarpinio tarp britiško ir sovietinio. Inicijavo draugai. Po to, kai tai išsprūdo, jam nebepadėjo nei dėmesio nukreipimas į „nežinomą“ atlyginimą, nei akcentavimas, kad reikėjo praeiti atranką.

Ką gi ten Afganistane žada veikti mūsų buvęs užsienio reikalų ministras? Toli nuo šeimos ir vaikų, vienas kaip pirštas. Galima ir kitaip suformuluoti. Ką ten du metus veikė buvęs ES pasiuntinys Ettore Francesco Sequi? Apie tokį niekur niekada negirdėjau, ir niekas Lietuvoje turbūt negirdėjo, nes jam Afganistane nesisekė. Visos Sequi kadencijos metu jis mėgino „prisidėti prie pastangų“ kuriant demokratišką, saugų, žmogaus teises gerbiantį ir stabilų Afganistaną. Rezultatai? Totalus fiasko, ar ne? Sequi visgi nekaltas, nes kitokio rezultato ir negalėjo būti.

Todėl buvo įdomu išgirsti iš paties Ušacko. Ir čia jis vėl pralinksmino. Ušackas sieks Afganistano be teroristų ir be narkotikų. Pasirodo, Afganistane išauginama 90% visų narkotikų, kurie yra ES rinkoje. Todėl Ušackas Afganistane kurs alternatyvaus verslo galimybes, kad nebūtų vien tik opiumo gamyba. Šitai buvo išdėstyta rimtu veidu, be menkiausios ironijos užuominos. Kodėl iki šiol nebuvo išspręsta gėdinga narkotikų problema Afganistane? Todėl, kad nebuvo Ušacko.

Mums belieka apgailestauti, kad toks gabus ir DRĄSUS diplomatas palieka gimtąją šalį. Kad kaip įmanoma geriau pasiruoštų darbui, jam reikėtų pasikonsultuoti su buvusiu krašto apsaugos ministru Oleku, kurio laikais visa Lietuva kariavo prieš narkotikus Afganistane. Ušackui sėkmės lošiant krepšinį su Talibanu! Nuo tokio tramplyno pašokusio, jo Lietuvos politikoje jau turbūt nebepamatysime. 

Europos Sąjungai reikia bendros kalbos ir ta kalba turi būti anglų.

Šiuo metu Europos Sąjunga turi 23 oficialias kalbas. Dvidešimt tris! Dvidešimt tris kalbas, kurios priklauso trims kalbų šeimoms: indoeuropiečių, finougrų ir semitų. Kas nors kartą yra bandęs versti iš skirtingoms kalbų šeimoms priklausančių kalbų, supras, kad tai tikras košmaras.

Daugiakalbystei užtikrinti, Europos Sąjungoje įdarbinta 3400 darbuotojų (15% visų vykdomosios valdžios darbo jėgos) ir išleidžiama daugiau nei 1% ES biudžeto, t. y. maždaug milijardas eurų. Viena Europos Parlamento vertėjų darbo diena kainuoja 118 000 eurų. Vertimų direktoratas kasmet išverčia neįtikėtiną kiekį tekstų. Pavyzdžiui, 2007 metais išversta 1 762 773 puslapių. Šiaip įdomu, ar kas nors dar be vertėjų ir kitų techninių darbuotojų tuos puslapius perskaitė. Jei tartume, kad iš 100 puslapių susidaro plyta, o iš 10000 plytų galima pastatyti namą, tai ES vertimų tarnyba kasmet išverčia po visai padorų namą ir garažą.

Daugiakalbystės Europos Sąjungoje neįmanoma užtikrinti. Neapgaudinėkime savęs. Jei neklystu, įmanomų oficialių Europos kalbų kombinacijų dabar jau yra virš 270 (lietuvių-rumunų, rumunų-prancūzų, prancūzų-latvių ir t. t.). ES vertimų tarnyba nei planuoja, nei galėtų užtikrinti tokią daugiakalbystę. Kol kas jie siekia tik vertimų iš anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis paruoštų svarbių dokumentų į oficialiąsias kalbas. O jei taip, tai kodėl visko nesupaprastinus? Jau dabar dauguma dokumentų Europos Sąjungoje paruošiama anglų kalba, tai kodėl ne 100%?

Iki 1973 metų, kai prie Europos Sąjungos prisijungė Airija, Danija ir Jungtinė Karalystė, prancūzų ir vokiečių kalbų dominavimą buvo galima pateisinti. Tačiau tik ne dabar! Daugiau nei pusė ES gyventojų susikalba angliškai, vokiškai – tik trečdalis, o prancūziškai – tik ketvirtadalis.

Vienos bendros kalbos privalumų tiek daug, kad net nesinori jų vardinti. Jei yra dar Europos Sąjungoje likę blaivaus proto, tai turėtų būti pereita prie vienos kalbos. Kodėl to iki šiol nepadaryta? Atsakymas vienas – prancūzai. Pastarieji jau ištisą šimtmetį nepajėgia susitaikyti su tuo faktu, kad prancūzų kalbos kaip tarptautinės kalbos era baigėsi kartu su Pirmuoju pasauliniu karu. Jei vokiečiai sutiktų su vienkalbyste Europos Sąjungoje, tai prancūzai visiems drasko akis.

Prancūzų santykis su prancūzų kalba tarptautinėje arenoje šiek tiek panašus į Rusijos santykį su „prarastomis“ žemėmis buvusioje Sovietų Sąjungoje. Nostalgija, aklas pasikeitusios realybės ignoravimas, ir tūžminga reakcija į raginimus atsibusti. Tik prancūzas (joks vokietis, joks ispanas) gali Niujorke nė nemirktelėjęs užmegzti pokalbį prancūziškai. O pamėginkite Prancūzijoje susikalbėti angliškai! O varge, ir po n metų prisimenu, kad net laužyta ispanų kalba sekėsi kur kas geriau.

Europa turėjo jau ne vieną lingua franca. Lotynų, kuri iki šiol išlieka Vatikane bei medicinos ir teisės terminuose; italų, kuria tebedainuojamos operos; prancūzų, kuria nuo XVII amžiaus kalbėjo visas Europos ir pasaulio elitas. Tačiau XX amžius, o tuo labiau – XXI amžius yra paženklinti anglų kalbos dominavimo. Kaip padėti prancūzams susitaikyti su realybe? Ogi niekaip. Kalbėkime angliškai ir reikalaukime, kad visi Europos Sąjungoje kalbėtų jei jau ne lietuviškai, tai bent jau angliškai. Kiekviena konferencija, kiekvienas posėdis, kiekvienas dokumentas anglų kalba , o ne kokie ten prancūzų, bus žingsnis link ribos, už kurios nebebus įmanoma ignoruoti fakto, kad Europai reikia vienos kalbos ir ta kalba turi būti anglų:)