Šiandien Delfyje pasirodė dėmesio vertas atsakymas į mano nuomonę apie Lietuvos kariuomenės naudą.

Smagu, kad dar yra tose struktūrose žmonių, kurie sugeba logiškai mąstyti ir argumentuotai formuluoti savo poziciją. Čia nematau reikalo vynioti žodžių į vatą: anksčiau skelbta T.Bitino emocinė reakcija kėlė abejonių jau net ne dėl kariuomenės naudos, o dėl Lietuvos universitetų darbo kokybės, nes gavęs diplomą žmogus bent jau skaityti ir rašyti turėtų mokėti. O brigados generolo J.V.Žuko straipsnis, parašytas visai kitame lygyje, rodo, kad ne viskas gal taip ir blogai. Neturiu nieko esminio pridurti prie to, ką jau pasakiau, kiti dabar tegul kalba, jei reikia ir nori, todėl apsiribosiu keliomis pastabomis.

Generolas teigia, kad dalis karinės įrangos (batai, uniformos, šalmai) yra gaminama Lietuvoje, todėl galima teigti, kad karinė pramonė yra. Be to, „apie 60-70 proc. išlaidų kariuomenei dalyvauja šalies ekonomikoje ir ją stimuliuoja, kuria naujas darbo vietas Lietuvos žmonėms“, kiekvienas karys sukuria 3 darbo vietas civiliams. Man kilo abejonių, ar tikrai šaudmenys gaminami Lietuvoje, jei karinė technika ir ginkluotė iš užsienio, bet generolas sako, tai turbūt žino. Kilo abejonių ir dėl 3 darbo vietų – kas ir kaip skaičiavo? Gal reikėtų tada padidinti kariuomenę iki 1 milijono, kad neliktų bedarbių? Visa šalis dirbtų kariuomenei. Kokia vizija! Bet ne esmė čia. Labai gerai, kad didesnė dalis kariuomenei skiriamų lėšų išleidžiama Lietuvoje. Bet tai niekaip neparodo, kad kariuomenė skatina ekonomiką, o juo labiau – kad toks „skatinimo“ būdas yra racionalus ar geresnis nei kiti. Galima įdarbinti 13000 bedarbių, kurie kasinės ir užkasinės griovius provincijoje, o Lietuva jiems finansuos vietoje gaminamus batus, kastuvus, maistą ir t.t. - ekonominis efektas bus tas pats, gal net geresnis. Vienintelis produktas, kurį gamina kariuomenė, yra saugumas, o vienintelis būdas argumentuoti kariuomenės ekonominę naudą yra įrodyti, kad kariuomenė yra pajėgi užtikrinti tą saugumą. Tai įrodžius dar reikėtų parodyti, kad to paties produkto – saugumo, negalima gauti pigiau.

Atrodo, kad nei Bitinui, nei Žukui nepavyko įsisąmoninti elementaraus dalyko – kariuomenės būtinumo neįmanoma pagrįsti kalbant apie jos simbolinę prasmę. Turbūt per sunku, nes per dažnai sau kartojama buvo, tapo mąstymo kliše, iš kurios jau nebeišsivaduos. Kas kam ką simbolizuoja yra subjektyvus klausimas. Man kariuomenė simbolizuoja lėšų švaistymą, savęs apgaudinėjimą ir žmogišką kvailybę. Gerai būtų, kad valstybę mums visiems ir visiems kitiems simbolizuotų, pavyzdžiui, aukšto lygio švietimo sistema, arba, kaip Danijoje, socialinis draudimas.

Lygiai taip pat neįmanoma kariuomenės būtinumo pagrįsti tuo, kad joje ugdomas patriotizmas. Tai nėra kariuomenės funkcija, o geriausiu atveju tik šalutinis produktas. Jau rašiau, kad patriotizmą galbūt labiausiai ugdo emigracija. Atsisakius visuotinės tarnybos, toks argumentas apskritai netenka jokios prasmės. Kiek laiko reikia, kad tie 13000 karių taptų superpatriotais? Metų? Dviejų? O po to tegu skirstosi, jei tik tokia kariuomenės nauda.

Tai, kad kariuomenės sąskaita sutaupyti pinigai gali ir nepagerinti kitų valstybės funkcijų vykdymo, nėra joks argumentas netaupyti. Gal kam nors ir atrodo, kad geriausias būdas panaudoti valstybės resursus yra prisipirkti vaisių, daržovių ir raugintų kopūstų už 3 milijonus, man tai nepriimtina. Jei jau pirkti, tai gal geriau mokykloms. Kai generolas sako, kad gynybai išleidžiama mažiau, nei švietimui, socialinei apsaugai ir sveikatos apsaugai, man norisi paklausti – o kodėl išleidžiama daugiau, nei kultūrai? Kodėl Lietuvoje nėra nė vienos normalios bibliotekos?

Todėl vieninteliu rimtu argumentu generolo straipsnyje reikia laikyti tik jo teiginį, kad kariuomenė yra pajėgi apginti valstybę. Tiesą sakant, jei šis teiginys teisingas, visų kitų ir nereikėjo. Jei kariuomenė gali apginti šalį, išlaidos yra iš principo (nebūtinai konkrečiais atvejais) pagrįstos, ir tada belieka diskutuoti apie tai, ar karinės priemonės yra geriausias ir pigiausias būdas tai padaryti. Bet tai jau visai kita diskusija.

Tvirtinau, kad Lietuva neapginama, nes esu susipažinęs su prieš Lietuvos įstojimą į NATO JAV vykusia diskusija. Tada buvo dažnai teigiama, kad Baltijos regiono geografija (sienos su Rusija artumas, lygumos) ir potencialios agresorės kariniai pajėgumai daro Baltijos valstybes neapginamomis karinėmis priemonėmis. Neabejoju, kad tą diskusiją prisimena ir Žukas, o daugelis dėl Lietuvos narystės NATO išsakytų nuogąstavimų galioja ir dabar, juolab kad NATO gynybos plano taip ir neasirado. Pavyzdžiui, strateginės gelmės reikšmė: juk generolo tvirtinimas, kad divizijos judėjimo greitis susidūrus su pasipriešinimu yra 5 km/h tokių abejonių neišsklaido. Jei nuo Kaliningrado iki Vilniaus yra 245 km, kiek valandų prireiktų, kad ta divizija iš Kalinigrado atsidurtų Vilniuje? Manau apie tai galvojo ir Prezidentas Valdas Adamkus, sakydamas, kad rusai mus užimtų „per keletą minučių“. Kalbėdamas apie jėgų santykį tarp mūsų ir galimos priešo kariuomenės generolas Žukas iš esmės manipuliuoja nesamais skaičiais, o tai nerimta. Dar nerimčiau lyginti Afganistano ir Čečėnijos padėtį su mūsų, ar daryti plačias išvadas iš praeitame amžiuje vykusio Suomijos Šiaurės karo.

Tačiau kaip su šia sritimi nesusijusiam asmeniui, man belieka priimti generolo teiginį, kad Lietuva yra apginama ar guostis, kad bent jau yra toks tikėjimas tarp kariuomenės vadų. 

Iš CNN blogo apie Afganistaną:

Klampodami pažliugusiais laukais (kur auginamas opiumas) ir šokinėdami per melioracijos griovius (su visa ekipuote) sutikome arbatos pertraukėle besimėgaujančius valstiečius. Dvidešimt dviejų metų žvalgybinio būrio vadas Jerrod Orge pasisveikino su valstiečiais per vertėją ir paaiškino, kad norėtų susitikti su kaimo seniūnais ir pakalbėti apie jų rūpesčius. <…> „Ar galime toliau auginti opiumą“, paklausė vienas iš valstiečių Russo. Šis minutėlę padvejojo. „Taip, galite, bet mes pamėginsime jums surasti alternatyvų opiumui, kai tik bus įmanoma“. Valstiečiai papasakojo Russo, kad reikia sutvarkyti jų melioracijos griovius, kad jiems reikia naujų siurblių, kad jie norėtų mokyklų, elektros ir daugiau darbo kaimo žmonėms. Jų pageidavimų sąrašas buvo ilgas.

Uždaras ratas. Tam, kad įgytų arbatėlę geriančių senolių pasitikėjimą, sustiprintų marionetinę Afganistano vyriausybę ir susikurtų sąlygas pasitraukti, amerikiečiai toleruoja opiumo gamybą, kuri daugelyje vietų Afganistane yra vienintelis pragyvenimo šaltinis. O tol, kol toleruojamas opiumas, talibai turi nuolatinį ir gausų pajamų šaltinį, o amerikiečiai negali pasitraukti.

Opiumo gamyba Afganistane yra toks reiškinys, kad jam sukurtas ir detalus Wikipedia straipsnis, kažkodėl gal dvidešimt kartų ilgesnis ir išsamesnis, nei informacija apie su jo gamyba intensyviai kovojusį krašto apsaugos ministrą Juozą Oleką. Kadangi daugiau nei 90% pasaulinės opiumo produkcijos eksportuojama iš Afganistano, ponas Juozas 2007 metais buvo sukūręs gudrų planą sulaikyti narkotikus ten, kur jie gaminami, prieš jiems išsiskaidant į pakelius Lietuvoje. Tam tikslui buvo panaudota ir Lietuvos kariuomenė. Keista, kad jau minėtas Wikipedia straipsnis pateikia duomenų, jog opiumo gamyba 2007 metais pasiekė iki tol neregėtą mastą. Visgi dabar, kai į darbą įsitraukė pats geriausias Lietuvos Diplomatas Ušackas, šis reikalas neabejotinai pajudės iš vietos.

Arba nepajudės. Nes opiumas turi paklausą, kuri generuoja virš 64 milijardų dolerių per metus. Tai maždaug tiek pat, koks buvo Lietuvos BVP 2009 metais. Taigi metinės pajamos iš narkotikų Afganistane prilygsta visų Lietuvoje per metus pagaminamų prekių ir paslaugų vertei. Manau, sunku bus surasti alternatyvų opiumui, net jei toks noras iš tiesų būtų. Nes bet kuri alternatyva turėtų pateikti planą, kaip Afganistanui išsikapstyti iš JT sudarinėjamo šalių išsivystymo sąrašo dugno, o tai nėra taip paprasta.

Aš matau tik du problemos sprendimų variantus. Pirmas variantas: pasitraukti iš Afganistano, leisti talibams susigrąžinti valdžią ir skatinti radikalų islamą. Talibano mulos prieš tai, kai šalį okupavo JAV, buvo paskelbę, kad aguonų auginimas yra „neislamiška“. Kadangi dauguma afganų yra musulmonai, aguonų auginimas smuko 90%. Štai ir sprendimas. Žinoma, gali kilti naujų teroristinių išpuolių grėsmė. Bet pakirtus opiumo gamybą, tų išpuolių tikimybė visgi mažesnė, nei jai vykstant.

Antras variantas: investuoti į Afganistaną tiek, kad legalus verslas ir korupcija neštų tokį pelną, kad nebeapsimokėtų ką nors auginti. Kas investuos? Žinoma, kad amerikiečiai. Ir, tiesą pasakius, 2001 metais jiems būtų buvę kur kas pigiau Afganistaną tiesiog nusipirkti, su visais jo narkotikais ir talibais, negu pradėti karus (Afganistane ir Irake), kurie jau kainavo 3 trilijonus dolerių. Jei būtų skaičiavęs kas nors kitas, o ne pagrindinis Pasaulio Banko ekonomistas, Nobleio premijos laureatas, ekonomikos pasaulio megažvaigždė Joseph Stiglitz, tai tiesiog nepatikėčiau. Bet kai sako toks autoritetas, belieka padaryti išvadas.

3 trilijonai. 3 trilijonai. 3 trilijonai. Nerali suma, neaišku net su kuo lyginti. Eifelio bokštą pastatyti kainavo $34 milijonus; Egipto piramidę būtų galima pastatyti už 5 milijardus; Panamos kanalas, sujungęs du vandenynus, kainavo $14 milijardų; kosminė programa, kurios dėka pasivaikščiota Mėnulyje, kainavo $148 milijardus (viskas 2007 metų doleriais). Dėliojasi vaizdas pamažu, ar ne? Eifelio bokštas, piramidės, kanalai Kabule, kosminis turizmas, ir dar lieka. Pagal Maršalo planą po Antrojo pasaulinio karo 17 Europos valstybių suteikta parama – 13 milijardų dolerių, kas dabartiniais doleriais būtų virš 100 milijardų. Ir dar lieka. Tą patį pakartoti Irake, ir vis tiek dar liktų.

Kol kas JAV Afganistane vadovaujasi Vietnamo karo logika, kurią apibendrino vienas tų laikų karininkas: „tam, kad išvaduotume šį miestą, gali prireikti jį sunaikinti“. Nekalbėkime apie afganų civilių aukas – kam jie rūpi. Kaip nuolat kartoja Lietuvos pareigūnai – Afganistanas yra puiki proga pasitreniruoti. Todėl vietoj to kalbėkime apie ekonominį racionalumą; tai yra kaip mažiausiomis sąnaudomis patekti iš taško A į tašką B. Jei per pirmus 7 karo metus išleisti 3 trilijonai (Stiglitz savo skaičiavimus paskelbė 2008 metais), tai galima tikėtis, kad panašiai bus išleista ir per ateinančius 7, iš kurių du jau prabėgo. Juolab kad karas Afganistane planuojamas dar dešimtmečiui ir niekas ten iš esmės nesikeičia. Todėl racionalu būtų nustoti kariavus ir visus reikiamus sprendimus, taiką ir visą kasmetinį opiumo derlių nusipirkti už dalelę tos kainos, kurią JAV dabar moka Afganistane.Ir tada nebereikėtų klausytis valstiečių raudų apie nepastatytas mokyklas, elektros ar bet kokius kitus trūkumus.

Žinoma, jei kisieliaus upės neteka Lietuvoje, tai nereikia dabar pradėti to tikėtis Afganistane. Bet visi tie skaičiai kažką visgi reiškia, ar ne?

Su didžiausiu susidomėjimu pažiūrėjau LR televizijos interviu su buvusiu užsienio reikalų ministru V. Ušacku apie jo paskyrimą į ES specialiojo pasiuntinio Afganistane postą. Neregistruoju, bet ir neprisimenu žinių, kad Lietuvos politikai būtų paskirti nors į vidutinio rango pareigas ES, todėl šitą turbūt reikėtų laikyti gera naujiena, nors visokių minčių kyla. Ušacko karjeros kreivė jau ėjo žemyn, o dabar – vėl į viršų. Tiesa, Lietuvai iš to naudos nebus jokios, bet nebus ir blogiau.

Iš to interviu tikėjausi dviejų atsakymų: kas inicijavo ir ką ten Ušackas darys. Aišku, tikrų atsakymų iš diplomato ungurio ir nederėjo tikėtis, bet vis tiek prajuokino.

O buvo taip – Lietuva Ušacko kandidatūros nesiūlė, mūsų prezidentė net nesidžiaugia, o angliakasio duktė Uphollando baronienė Ashton net iš kelių bandymų nesugebėjo ištarti jo pavardės. Štai ir paaiškėjo, kodėl Ashton buvo laikoma nepakankamai kvalifikuota ES užsienio reikalų ministrės pareigoms. Atrodo, specialiai darant pranešimą apie Ušacko paskyrimą, būtų galima bent pavardę susižinoti. Toks įspūdis, kad Ušackas jai buvo totalus siurprizas. Jei ne Lietuvos ir ne Ashton iniciatyva – tai kieno? Pasak Ušacko – padėjo draugai, iš kurių vienas ar keli priėjo ir pasiūlė. Grynas humoras, kažkas tarpinio tarp britiško ir sovietinio. Inicijavo draugai. Po to, kai tai išsprūdo, jam nebepadėjo nei dėmesio nukreipimas į „nežinomą“ atlyginimą, nei akcentavimas, kad reikėjo praeiti atranką.

Ką gi ten Afganistane žada veikti mūsų buvęs užsienio reikalų ministras? Toli nuo šeimos ir vaikų, vienas kaip pirštas. Galima ir kitaip suformuluoti. Ką ten du metus veikė buvęs ES pasiuntinys Ettore Francesco Sequi? Apie tokį niekur niekada negirdėjau, ir niekas Lietuvoje turbūt negirdėjo, nes jam Afganistane nesisekė. Visos Sequi kadencijos metu jis mėgino „prisidėti prie pastangų“ kuriant demokratišką, saugų, žmogaus teises gerbiantį ir stabilų Afganistaną. Rezultatai? Totalus fiasko, ar ne? Sequi visgi nekaltas, nes kitokio rezultato ir negalėjo būti.

Todėl buvo įdomu išgirsti iš paties Ušacko. Ir čia jis vėl pralinksmino. Ušackas sieks Afganistano be teroristų ir be narkotikų. Pasirodo, Afganistane išauginama 90% visų narkotikų, kurie yra ES rinkoje. Todėl Ušackas Afganistane kurs alternatyvaus verslo galimybes, kad nebūtų vien tik opiumo gamyba. Šitai buvo išdėstyta rimtu veidu, be menkiausios ironijos užuominos. Kodėl iki šiol nebuvo išspręsta gėdinga narkotikų problema Afganistane? Todėl, kad nebuvo Ušacko.

Mums belieka apgailestauti, kad toks gabus ir DRĄSUS diplomatas palieka gimtąją šalį. Kad kaip įmanoma geriau pasiruoštų darbui, jam reikėtų pasikonsultuoti su buvusiu krašto apsaugos ministru Oleku, kurio laikais visa Lietuva kariavo prieš narkotikus Afganistane. Ušackui sėkmės lošiant krepšinį su Talibanu! Nuo tokio tramplyno pašokusio, jo Lietuvos politikoje jau turbūt nebepamatysime. 

Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A.Anušauskas susinervino ir parašė straipsnį. Toks įspūdis, kad už saugumą atsakingi žmonės pas mus jau surado formulę, kurią Anušauskas ir ištransliavo. Trumpai: nepatvirtinti duomenys –> nieks nieko nežino –> todėl kalėjimo nebuvo; kalėjimo nebuvo –> amerikietį žurnalistą kažkas „pamaitino“ netikra informacija –> duomenys neteisingi; kalėjimo nebuvo –> reikia tirti, kas ir kodėl „pamaitino“ amerikiečius neteisinga informacija. Kas pamelavo tiksliai neva nesužinosime, bet galime nuspėti pagal tai, kam toks pamelavimas būtų naudingas – t.y., Lietuvos priešams, tiems kam nepatinka „kova su teroristais Afganistane“. Prie to pridėkime vis pasigirstančius padejavimus, kad slaptų objektų nereikia paviešinti, kad visa šita istorija daro žalą saugumiečių veiklai. Liūdnas vaizdas.

Lietuvos saugumo establišmentas yra kaip seniai užakusi pelkė. Kai kas nors įmeta akmenuką, toj žalioj, nepermatomoj, smirdinčioj pelkėj kartais suraibuliuoja. Pasirodo kokio vietinio gyvio galūnės, pasigirsta koks duslus prislopintas garsas, o po to vėl užsiraukia, tyla, tarytum nieko nė nebuvo. Ten neprasiskverbia nereikalinga informacija, nėra reakcijos į išorinius pokyčius, ten tarpsta specifiniai veikėjai, su labai specifiniu pasaulio ir savo darbo supratimu.

Beviltiška tikėtis pokyčių pelkėje. Bet vis tiek įdomu būtų išgirsti kad ir Anušausko nuomonę tokiu klausimu: jei jau kalbėjimas apie vieną CŽV kalėjimą, kurio, tarkime, Lietuvoje nebuvo, daro tokią milžinišką žalą Lietuvos tarptautiniam įvaizdžiui, tai ką galvoti apie tą valstybę, kuri tuos kalėjimus visame pasaulyje atidarinėjo bei, patvirtintais duomenimis, tokiuose kalėjimuose žmones kankino? Galbūt tokią valstybę reikėtų viešai pabarti, o gal ir apskritai su ja nebebendrauti, kad ir kaip tai būtų naudinga?

Gal vis dėlto reikėtų tiksliai, aiškiai ir garsiai įvardinti tai, dėl ko kilo visas šurmulys. Lietuvos tarptautinis įvaizdis čia niekuo dėtas. Esamos ir būsimos įsivaizduojamos terorizmo grėsmės čia niekuo dėtos. Pagrindinis klausimas yra ne kas suteikė informaciją amerikiečių žurnalistams ir kam tai galėtų būti naudinga. Pagrindinis klausimas yra – ar gali būti, kad Lietuvoje be valstybės vadovų ir galybės institucijų žinios yra steigiami svetimos valstybės kalėjimai, kuriuose kankinami žmonės? Būkit tokie malonūs, pasakykite, kad taip ne tik kad negalėjo būti, bet kad ir dabar NEGALI BŪTI. Viešai apie vertybes, o ne apie visokias konspiracijos teorijas. Kad Lietuvos valstybė gerbia žmogaus teises, yra europietiška valstybė, ir jokių CŽV kalėjimų čia negali būti, net jei tai būtų labai naudinga. O jei po to ištyrus pasirodytų, kad visgi buvo, tai tai jau bus visai kitas, mažesnis ir ne toks svarbus teisinės atsakomybės klausimas.  

Kai prieš kokią savaitę prezidentė paskelbė, kad kaliniai iš Gvantanamo kalėjimo nebus priimami tol, kol lieka neaiškumų dėl CŽV kalėjimų Lietuvoje, kartu ir apsidžiaugiau, ir nusiminiau. Apsidžiaugiau, nes jau ne pirmą kartą prezidentė priima protingus tarptautinės politikos sprendimus. Valdo Adamkaus valdymo metais visas mūsų tarptautinės politikos „establišmentas“ buvo įsisėdę į  amerikietiškojo traukinio trečios klasės vagoną, pro kurio langus viliojo Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos peizažai, bet nesimatė Europos. O su naująja prezidente atėjo ir šviežaus oro gūsis, kuris gal ilgainiui prablaivins ir kitas galvas.

Tačiau besidžiaugdamas negalėjau atsikratyti ir minties, kad nors sprendimas esamoje situacijoje teisingas, jo pagrindimas visiškai netikęs. Atsisakoma padėti uždaryti Gvantanamo kalėjimą, nes kai kurie iš kalinių prieš tai galėjo būti kalinami ir kankinami Lietuvoje? Bet juk jei yra tikimybė, kad būtent taip ir buvo, tai gal juo labiau Lietuvai reikėtų prisidėti prie to kalėjimo uždarymo?

Pasvarstymai dėl Gvantanamo kalinių keliamų saugumo problemų atrodo iš piršto laužti. URM’o išvados dėl Gvantanamo kalinių nurodo, kad “gali kilti tam tikrų papildomų iššūkių valstybės saugumui’, bet kad vyriausybė susitvarkytų. O ar galėjo būti kitokios išvados, kai Lietuvoje priviso tiek terorizmo ekspertų, o URM‘ui reikia įtikti amerikiečiams? Grėsmių bus – reiškia, reikia ekspertų ir etatų, bet susitvarkys – reiškia, galima priimti. Belieka tik tikėtis, kad JAV nepaprašys dar kokių pikantiškų paslaugų. Jei paprašytų, pavyzdžiui, leisti laidoti atomines atliekas Lietuvoje, kažin ką ten mūsų ekspertai pasakytų?

Amerikos teismo sprendimu buvo paviešintos Gvantanamo kalinių bylos – galima pasiskaityti, kuo ir kokiu pagrindu jie buvo įtariami. Kaip žinia, Afganistane vietiniams už pristatytus talibus amerikiečiai siūlydavo premijas, tai vietiniai griebdavo visus įtartinus ar užsieniečius. Taip į Gvatanamą papuolė ir anksčiau spaudoje minėti, Lietuvai numatyti, bet dabar Airijos priimti uzbekai. Būtų juokingos istorijos, jei nebūtų graudu dėl sulaužytų žmonių likimų – kas į Afganistaną atvyko ieškoti žmonos, kas - užsidirbti. Nė kiek neabejoju, kad fiziškai ir psichologiškai kankinamas bet kuris pripažintų kokius tik nori ryšius su būtom ir nebūtom teroristinėm organizacijom.

Kodėl Lietuvai reikėtų nepriimti tų kalinių? Todėl, kad tai JAV problema. Deklaruotas atsinaujinimas, už kurį Obama jau net Nobelio premiją gavo, negali būti pasiektas perkeliant atsakomybę už padarytas klaidas kitoms valstybėms. Prieš prašydamos kitų valstybių pagalbos JAV turėtų viešai ir nedviprasmiškai pripažinti padarytus žmogaus teisių pažeidimus, įsipareigoti jų nekartoti, ir išmokėti kompensacijas tiems žmonėms. Jie – ne krovinys, kurį būtų galima stumdyti iš vienos šalies į kitą.

Gvantanamas – ne saugumo, o tarptautinės teisės ir tarptautinės moralės problema. Kaip ir CŽV kalėjimas – ne saugumo ir ne Lietuvos įvaizdžio, o moralinė problema. Šito kažkodėl niekaip nesupranta Lietuvos politikai. Ištirti reikia ne tam, kad būtų pagerintas įvaizdis, o tam, kad tai nebepasikartotų. Atsibudęs prezidentas Valdas Adamkus teisingai įvardijo – jei buvo CŽV kalėjimas Lietuvoj, tai tai buvo nusikaltimas. Bet atsiprašyti už šį nusikaltimą pirmiausia reikėtų ne kažkokios mistinės pasaulinės bendruomenės (čia tegu Obama atidirbinėja), o visų Lietuvos piliečių, kurie buvo įskaudinti sužinoję, kad ir mūsų šalyje gali būti kankinami žmonės, jei tai kažkam pasirodo naudinga.

Kedys yra žiniasklaidos kūrinys. Kaip kokį Pinokį iš pušies, Kedį iš nieko nereiškiančios, pro akis dažniausiai praslystančios informacijos apie nusikaltimus srauto išdrožė nenuilstantys žiniasklaidos atstovai. Dažnai vienu žingsniu aplenkdavę teisėsaugininkus, būtent žurnalistai formavo visuomenės nuomonę apie tai, kas yra Kedys, kaip suprasti ir vertinti jo poelgius.

Šis kūrybinis procesas dar toli gražu nesibaigė, bet dabar į jį aktyviau įsitraukia ir politikai, ir įvairios interesų grupės. Laisva kūryba baigėsi, jos vaisius kaip visada pamėgins susirinkti kiti. Užtenka perskaityti kad ir Lietuvos ryto „Laiko ženklus“: žudynės Kaune buvo reikalingos konservatoriams. Štai taip, be jokios gėdos ar dvejonių.

Nenuostabu, kad žiniasklaida pasigavo būtent šią istoriją. Koks nors ten „Davinčio kodas” nublanksta prieš tokį siužetą – vienas prieš visą supuvusią, iškrypėlių kontroliuojamą sistemą. Kam gi iš tiesų įdomu, ar Jėzus buvo moteris, ar ne? O galimas pedofilų siautėjimas ir nebaudžiamumas Lietuvoje abejingų nepalieka. Dabar šioje istorijoje jau tetrūksta tik geros pabaigos, visa kita jau yra – meilė, kerštas, pyktis, narkotikai, prostitutės, samdomi žudikai, slaptosios tarnybos, ir visagaliai, slapti iškrypėlių klanai.

Tačiau, kita vertus, Kedžio drama sulaukė visiškai neproporcingo dėmesio. Sentimentalūs žmonės (o pasirodė, kad tokių Lietuvoje ne taip jau ir mažai) pasakytų: o ką jei tavo vaiką pedofilai, kaip tu jaustumeisi, ar neitum žudyti, ir t.t. Vis dėlto tikimybė, kad jūsų vaiką pačiups iškrypėliai yra labai menka, artima nuliui. Racionaliai mąstydami, turėtumėme kur kas labiau rūpintis girtais vairuotojais gatvėse ir keliuose. O tam sukurtų tinklapių ir tokio visuotinio ažiotažo dar neteko matyti.

Iš kur tada tokia stipri reakcija ir ką tai rodo? Pati Kedžio istorija, kaip ir dauguma kitų papasakoti vertų istorijų, nieko nepamoko, nes yra išskirtinė ir daugiau nepasikartos. Pavyzdžiui, teisėsaugos institucijų kritika yra prasminga tik tiek, kiek ji tinka daugiau nei vienam konkrečiam atvejui. Kritikai geriau būtų naudoti statistiką arba tipinius atvejus. O ką naujo sužinojome apie teisėsaugą ir teisėtvarką? Nepakankamai finansuojami, todėl dirba lėtai ir apatiškai. Nereikia tikėtis, kad nepavalgęs žmogus bus labai darbingas. Visiškai nieko nepaaiškėjo ir apie pedofilus bei jų tariamą veiklą Lietuvoje, dėl kurių visuomenėje dabar kunkuliuoja tokios aistros.

Todėl kol kas galima teigti tik tai, kad Kedžio reiškinys išryškina dabar jau neabejotinai pagrindinę grėsmę Lietuvos valstybei – didžiulį visuomenės nepasitikėjimą valstybės institucijomis. Seimu, vyriausybe ir teismais pastaraisiais metais nepasitiki daugiau nei pusė apklausiamų žmonių. Esant tokiam nepasitikėjimui, o žiniasklaidai neatsakingai besimėgaujant valdžios pojūčiu, gandai ir konspiracijos teorijos išstumia informaciją. Pasklido gandas apie lito devalvaciją ir nebesvarbūs jokie patikinimai, kad devalvacijos nebus. Paskleistas mitas apie kažkokius slapta viską kontroliuojančius „valstybininkus“ ir net šviesiausi protai šalyje nebesugeba atskirti faktų nuo pramanų. Greitis, kuriuo visuomenėje pasklido nesąmonės apie pedofilų klanus, turėtų priversti rimtai sunerimti už valstybės saugumą atsakingas institucijas. Šiandien apie pedofilus, o rytoj – revoliucija ar perversmas. O tada nepadės nė vandens patranka.