Perskaičiau šiandien Dainiaus Žalimo straipsnį ir nusistebėjau. Akademiniams reikalams turiu net dvi jo knygas ta pačia Lietuvos nepriklausomybės pagrindų tema, kuria jis ir disertaciją apsigynė; internete ir spaudoje pasirodė jau dešimtys jo straipsnių, ir į televiziją, radiją nuolat su tuo pačiu patenka. Aišku, tik kvailys pjaus šaką ant kurios patogiai sėdi, todėl kažko radikaliai naujo turbūt ir negalima tikėtis. Bet visgi nuostabu – nejaugi tikrai neįmanoma kokiu kitu rakursu pažvelgti.

Pažiūrim, iš ko išvirtas straipsnis ir karjera.

1. 1940 m. birželio 15 d. SSRS pradėjo agresiją prieš Lietuvą, po kurios sekė okupacija ir aneksija
   
2. Kadangi iš neteisės teisė neatsiranda, nepaisant aneksijos Lietuva Sovietų Sąjungai niekada tarptautinės teisės požiūriu nepriklausė
   
3. 1990 m. kovo 11 d. atkurta Lietuvos Respublika tapati 1918 metais įsteigtai Lietuvos valstybei, jos, kaip valstybės ir tarptautinės teisės subjekto, egzistavimas nebuvo pertrauktas
   
4. Tą patvirtina tai, kad daugiau kaip 60 pasaulio valstybių pakankamai nuosekliai vykdė Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo politiką
   

Ir viskas. Visi kiti argumentai yra pagalbiniai ir išvestiniai. Tiesą sakant, kiti argumentai Žalimui tik trukdo. Pavyzdžiui, nė nesigilinant į tarptautinės teisės plonybes, teiginys, kad pripažinimas nėra būtina valstybingumo sąlyga ir nėra valstybės požymis, o turi tik deklaracinę reikšmę, silpnina argumentą apie Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimą. Jei valstybingumui nesvarbus pripažinimas, tai nesvarbus ir nepripažinimas.

O jei pažiūrėsime į tas „būtinas valstybingumo sąlygas“, tai turėsime pagrindo rimtai suabejoti, ar LR tikrai niekada neprarado valstybingumo. Tokia senutė, leisgyvė Montevideo konvencija, kuria tikriausiai remiasi Žalimas, nes kitos nėra, teigia, kad valstybė privalo turėti nuolatinius gyventojus, apibrėžtą teritoriją, vyriausybę bei sugebėti užmegzti santykius su kitomis valstybėmis. Aišku, galima prisigalvoti visokių fikcijų apie vyriausybę emigracijoje ir pan., bet realiai paskutinių dviejų reikalavimų 1918-ųjų Lietuva neatitiko. Europos Sąjunga ir Sealando kunigaikštystė atitinka, o Lietuva (panašiai kaip dabar Tibetas) – visgi ne.

Tačiau su keturiais aukščiau išvardintais punktais tesiginčija Rusijos veikėjai, man kaip lietuviui priimtina ir tokia įvykių ir faktų traktuotė. Kas nuolat užkliūna Žalimo raštuose, tai visiškas politikos eliminavimas iš teisės. Tarptautinė teisė – tai ne vidaus teisė, kur vienos kurios interpretacijos viršenybė ir įgyvendinimas užtikrinami jėga. Tarptautinėje teisėje jėga užtikrina interpretacijų pliuralizmą, o tų normų, susitarimų bei institucijų, kurios didžiosioms valstybėms nepatinka, paprasčiausiai nepaisoma. Pavyzdžiui, Tarptautinis Baudžiamasis Teismas – 148 valstybės pasirašė Romos statutą, o Kinija, Rusija ir JAV nenori ir niekas jų neprivers pasirašyti. Pavyzdžių būtų galima pririnkti šimtus.

Ką praktiškai reikštų politinio dėmens sugrąžinimas į tarptautinę teisę? Spjaunam į Montevideo konvenciją, viskas kur kas aiškiau. Pavyzdžiui, valstybingumas įgaunamas tada, kai jį paskelbus gaunamas vietinis ir pakankamai platus tarptautinis pripažinimas. Dabar jau nemažai yra de facto valstybių, kurios visgi negali įgyvendinti savo valstybingumo, nes nėra pripažįstamos kitų valstybių. Lygiai taip pat ir su valstybingumo tęstinumu. Pavyzdžiui, Serbija norėjo tęsti Jugoslavijos valstybę, bet negavo tarptautinio pripažinimo. O Rusija pasiskelbė tęsianti Sovietų Sąjungos valstybingumą ir tam niekas neprieštaravo. Formaliai skirtumų tarp Serbijos ir Rusijos šiuo atžvilgiu nėra, bet dėl politinių ir pragmatinių veiksnių teisinis įvertinimas ir rezultatas skiriasi.

Kaip teisės politika pasireiškia Lietuvos atveju? Ogi taip – Rusija laisvai interpretuoja teisę ir pamėgino paklibinti visus Lietuvos nepriklausomybės pagrindų tezės elementus: agresijos nebuvo (nes SSRS su Lietuva nekariavo); okupacijos nebuvo, nes sovietų kariuomenę patys įsileidom; aneksijos nebuvo, nes patys prisijungėme, o jei ir buvo (kita versija), tai aneksija tuo metu buvo normalus reiškinys, kuriam netaikytinas ex injuria jus non oritur principas. Klibina ir trečią punktą teigdami, kad Lietuva savo valstybingumą ne atkūrė, o sukūrė, kad 1991 m. sausio įvykiai ne agresija ir t.t.

Kam rusams taip reikia, kad sugriūtų Lietuvos valstybingumo tęstinumo tezė yra atskiras klausimas, kurį galima būtų ilgai diskutuoti. Anot Žalimo taip stumiama atgal į SSRS, čia tokia neo-imperializmo forma. Viskas turbūt kur kas sudėtingiau. Bet kuriuo atveju, tarptautinės teisės politikos atžvilgiu, mums neturėtų būti labai svarbu, ką sako ir daro Rusija. Dar kartą pakartoti, kad ten tokioj ir tokioj sutarty įtvirtinti tokie ir tokie principai ir faktai – tai nieko nepakeis. Jei jau taip nusprendė, rusai ir toliau griaus Lietuvos valstybingumo pagrindus. Mums svarbu turėtų būti užtikrinti, kad jų veiksmai būtų tinkamai įvertinti tarptautinėje arenoje. Ir jau geresnės platformos nei Europos Parlamentas čia niekaip nesugalvosi.