1954 m. UNESCO kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu konvencija, 1970 m. UNESCO nelegalaus kultūros vertybių įvežimo, išvežimo ir nuosavybės teisės perdavimo uždraudimo priemonių konvencija ir 1995 m. UNIDROIT pavogtų ar neteisėtai išvežtų kultūros objektų konvencija. Tokie tarptautinio teisinio reguliavimo griaučiai. Per 2003 metų karą nusiaubto Bagdado muziejaus atkūrimui lyg ir pakanka, bet kitais, ne mažiau pasibaisėtinais atvejais – ne. Per vėlu.Visos didžiausios vagystės įvyko iki 1954-ųjų.

O šiaip įdomu – o kam iš tiesų priklauso pasaulinės vertės kultūrinės vertybės? 1978 metais UNESCO generalinio sekretorius paragino sugrąžinti nepakeičiamas kultūrines vertybes tiems, kas jas sukūrė. Kaip bežiūrėtum, absurdiškas raginimas, nes daugeliu atvejų tų, kas kūrė, jau seniai nebėra.

 Čia senovės Pergamono miestas, dabartinėje Turkijoje.

O čia didysis Pergamono altorius, 36X34 metrų gigantiškas architektūros kūrinys, kurį antrame amžiuje prieš mūsų erą pastatė Pergamono gyventojai graikai ir lydai, o 1879 metais išardė vokiečių inžinierius Carl Humman’as ir dalimis išvežė į Berlyną.

Barbaras? Ar gelbėtojas? Žinoma, kad vietiniai turkai naudojo senovės miesto ir altoriaus akmenis savo namams ir mečetėms statytis. Karo tarp Rusijos ir Osmanų imperijos kontekste, vokiečiams nebuvo sunku už 20000 markių gauti leidimą išvežti visus archeologinius radinius, rastus kasinėjant Pergamoną. Vietos pareigūnams pasiskundus dėl vokiečių veiksmų masto, sultonas Abdulhamid’as esą nukirtęs, kad ko jau ko, o akmenų jo imperijoje netrūksta. Jei Osmanų ir islamo istorijos objektai galėjo tikėtis sultono apsaugos, graikų akmenys tada mažai ką domino be europiečių. Tuo metu vokiečiai džiūgavo, kad ir jie, o ne tik britai, turės ką parodyti iš „klasikinio periodo“, ir specialiai pastatė tam muziejų.

Čia Trojos griuvėsiai Turkijoje, turbūt labiausiai nuvylę iš visų aplankytų istorinių vietų.

Troją, kaip žinia, 19 a. kasinėjo vokiečių avantiūristas Heinrich Schliemann’as, kuris turbūt sugriovė ne mažiau, nei atkasė. Medinis arklys, prie kurio būriuojasi dešimtys japonų turistų, žolėmis apaugę akmenys, nykuma. Tas arklys gal nesusilauktų tokio dėmėsio, jei Schliemann’as nebūtų išvežęs visų radinių, žinomų kaip Priamo lobis, į Vokietiją. Dalis lobio gražinta Osmanų valdžiai, kad būtų atšauktas draudimas toliau kasinėti, ir ją dabar galima pamatyti Stambulo Archeologijos muziejuje. Tačiau didžiąją dalį Schliemann’as perdavė Imperijos Berlyno muziejui, kur jis pradingo maždaug 1945 metais. 1993 metais Priamo lobis "atsirado" Maskvoje, kur dabar eksponuojamas Puškino dailės muziejuje.

	Čia Schliemann’o žmona, pasidabinusi Priamo lobio papuošalais.

Dar vienas barbaras? Ar visgi ne? Nes be Schliemann’o ir kitų europiečių bei amerikiečių pastangų Troja tikriausiai vis dar būtų niekuo neišsiskirianti pieva, ožkų ganykla.

Dabar turkai siekia atgauti Dzeuso altorių arba bent jau pasidaryti jo kopiją bei teisiasi su Rusija dėl Priamo lobio, į kurį teises reiškia ir vokiečiai. O man ir toliau neaišku, kas tokiuose ginčuose teisus.