Kaip reakcija į premjero A. Kubiliaus pasirodymą BBC HARDtalk laidoje, pasirodė štai toks sakinys mūsų teisingumo ministro bloge: " kad Lietuvoje buvo nužudyta daug žydų, nereiškia, kad lietuviai – žydšaudžių tauta. Atvirkščiai – Lietuva nuo seno buvo vieta, kurioje žydai saugiai ir taikiai gyveno". Belieka džiaugtis, kad BBC interviu davė Kubilius, o ne ponas Šimašius. Senstančiam politikos vilkui įrašom DIDELĮ pliusą už tai, kad angliškai (!!!) sugebėjo surasti diplomatiškus atsakymus į sunkius klausimus, o kylančiai Lietuvos politikos žvaigždei Šimašiui - didelį MINUSĄ, už tai, kad šneka visiškas nesąmones, nors už liežuvio jo niekas lyg ir netempia.

Tai, kad Lietuva nuo seno buvo vieta, kurioje žydai saugiai ir taikiai gyveno, nereiškia, kad lietuviai nežudė žydų. Tarptautinė komisija nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti nustatė, kad nors tarpukariu Lietuvoje nebuvo pogromų, "žydai iš esmės buvo traktuojami kaip antrarūšiai piliečiai ir pagal nerašytą įstatymą, apskritai imant, neįsileidžiami į valstybės bei savivaldybių, netgi kultūrines, įstaigas, karo mokyklas ir diplomatinę tarnybą, aukštųjų mokyklų katedras". O "vietinių gyventojų bendradarbiavimas žymiai padėjo žydų persekiojimui, suvarymui į getus ir masinėms žudynėms". Vokiečiai vadovavo, o lietuviai žudė, ir taip sėkmingai, kad buvo panaudoti dar ir žudynėms Minske. Jau minėta komisija nustatė, kad Lietuvoje išžudyta virš 200,000 žydų - 96%, t.y. procentaliai daugiausia visoje Europoje.

Taip nustatę mūsų, vietiniai istorikai. O užsienio tyrinėtojai ir dar griežčiau pasisako. Pavyzdžiui, Michael MacQueen sako, kad be vietinių lietuvių būrių ir Lietuvos policijos pagalbos tokio masto naikinimas būtų visiškai neįsivaizduojamas. O Dina Porat rašo, kad lietuvių žiaurumai šiurpino net vokiečių esesininkus. Ir taip toliau, ir panašiai.        

Žinoma, tai kad Lietuvoje vokiečių iniciatyva lietuviai išžudė beveik visus žydus nereiškia, kad lietuviai - žydšaudžių tauta. Nes žudė ne tauta, o individai, už kurių veiksmus nei kiti individai, nei bendruomenė lyg ir neturėtų atsakyti. Apskritai, kolektyvinės atsakomybės klausimas sudėtingas ir painus, o atsakymas į jį nemažai priklauso nuo politinių pažiūrų. Man, kaip liberalui, sunkiai suvokiama, kodėl aš turėčiau atsakyti už kažkokių išgamų nusikaltimus ir daugumos pasyvų nusikalstamą (ne)dalyvavimą. Na ir kas, kad jie lietuviai - mano net tėvai tuomet nebuvo gimę! Tačiau tiems, kas svaigsta nuo, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo žygių, ar didžiuojasi pokario partizanų kovomis, tiems atsakomybės klausimas yra (ar turėtų būti) žymiai sunkesnis. 

Tačiau kokios ten bebūtų mūsų politinės pažiūros (tikiuosi, kad teisingumo ministras netapo fašistu) ir politinės bendruomenės suvokimas, mažų mažiausia privalome pateikti nedviprasmišką įvertinimą to, kas Lietuvoje įvyko. Lietuvoje būta ir antisemitizmo, ir kolaboravimo, ir tiesiog nepaaiškinamo žvėriškumo. Kolaboruoti norintiems nebėra su kuo, bet antisemitizmo ir dabar yra užtenkamai. Man atrodo, kad būtent apie dabartį reikia labai rimtai ir atvirai diskutuoti. Bet kai už Lietuvos ribų klausia apie praeities įvykius (patikėkite, klausia dažnai, o dar dažniau nutyli), neigimas yra labiausiai netikęs, įžeidžiantis atsakymas. Lietuvos valstybė ne taip jau mažai padarė: pasmerkė, atsiprašė, įsteigė institucijas ištirti, pažadėjo atlyginti. Belieka visiems besidomintiems apie tai ir papasakoti. Lietuvos garbę ir interesus apginsime kalbėdami tiesą, o ne dangstydamiesi pramanais.