Vis nerimsta aistros dėl Prezidentės Grybauskaitės užsienio politikos kurso. Būtų labai gerai, jei prezidentės patarėjai atsisėstų ir surašytų bent bendras gaires. Taip jai ir pačiai lengviau būtų ir visiems suinteresuotiems.

Dabar prezidentė kritikuojama dėl to, kad vietoj savęs į daugiašalį susitikimą su Obama pasiuntė Kubilių. Pasak Lietuvos Ryto apžvalgininko, tai milžiniška klaida, kuri gali lemti milžiniškas pasekmes Lietuvai, nes sumažės JAV pasitikėjimas. O pasak Delfi vyr.redaktorės aptrupės euroatlantinio bendradarbiavimo įdirbis.

O man taip atrodo: nieko baisaus neįvyko, tiesiog toliau tęsiasi prezidentės puolimas ir jos veiklos sabotažas spaudoje ir kitomis priemonėmis.

Visų pirma apie sabotažą. Spaudoje pasirodė informacija apie diplomatiniais kanalais gautą kvietimą, kai dar derinamos susitikimo aplinkybės ir dalyviai. Kitaip tariant, nutekinta informacija tam, kad pavaizduoti prezidentę pačioje blogiausioje šviesoje. Peršamas toks įvaizdis: prezidentė nekompetetinga, daro grubias klaidas, kurios pakenks bendradarbiavimui ir pakenks Lietuvos interesams. Kam naudingas toks informacijos nutekėjimas? Tikrai ne Lietuvai. Sprendžiant iš triukšmo, kurį sukėlė vieno ambasadoriaus nepaskyrimas, o kito atšaukimas, bei ministro atstatydinimas, atrodo, kad prezidentė užkabino širšių lizdą. Dabar kyla įtarimų, kad būtent kai kurių įtakingų širšių lizdo atstovų pastangomis ir į Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio minėjimą nedaug teatvyko, o ir aukšto lygio susitikimų Lietuvoje dar nebuvo. Atvira ir įžūli Lietuvos Ryto kampanija prieš Grybauskaitę nenauja, ji plinta ir į kitas žiniasklaidos priemones, nors Delfi pozicija tikrai nustebino. Situacija liūdna, nes be diplomatų paramos prezidentė nebus pajėgi vykdyti užsienio reikalų politikos ir tai tampa vis didėjančia problema. Lietuvos interesų įgyvendinimas tampa užsienio politikos dalyvių asmeninių ambicijų įkaitu ir prezidentės kaltė čia regis ne didžiausia.

Antra, apie pakvietimo perleidimą Kubiliui. Kaip jau minėjau, tokios informacijos spaudoje apskritai neturėjo būti, bet net jai pasirodžius neįvyko nieko tragiško. Kas neakcentuojama Lietuvos spaudoje, tai bus susitikimas tarp Obamos ir Medvedevo, kurio metu bus pratęsta START sutartis dėl strateginio nusiginklavimo, pagal kurią JAV ir Rusija 30% sumažins branduolinių galvučių arsenalą. Obama atskirai susitiks su Medvedevu ir su Čekijos prezidentu, o 11 centrinės ir rytų Europos vadovų pakviesti į pietus. Labai aiškiai reikia pasakyti, kad tai JAV ir Rusijos susitikimas, Hilary Clinton 2009 m. deklaruoto santykių su Rusija „perkrovimo“ fone. Į šį susitikimą „rytiečiai“ pakviesti simboliškai, kad būtų dar kartą deklaruota Šaltojo karo pabaiga. Iš 11 pakviestų vadovų 6 bus premjerai ir tik Baltijos šalys ir Rumunija būtų atstovaujamos prezidentų. Jei nebūtų paviešinta diplomatinių derybų informacija, Kubiliaus atstovavimas Lietuvai nebūtų nieko išskirtinio. Galima teigti, kad Lietuvai tai netgi naudingiau – premjeras gauna galimybę neformaliai pasikalbėti su kitais premjerais tiek per oficialius pietus, tiek ir prieš juos.

Pažiūrėkime į platesnį JAV politikos kontekstą, kiek tai mus liečia. Obamos prioritetai buvo ir tebėra vidaus politika: stabilizuoti ekonomiką ir įgyvendinti sveikatos reformą. Užsienio politikos veiksmai iš dalies priklauso nuo vidaus politikos ir užsienyje Obama siekia konkrečių tikslų, kurių sėkmę būtų galima konvertuoti į paramą vidaus politikoje. Deklaruoti užsienio politikos prioritetai tokie: užbaigti karą Irake, užbaigti misiją Afganistane ir bendrais su sąjungininkais veiksmais užkirsti kelią branduolinių ginklų plitimui.

Kitaip tariant, Obamos politika yra priešinga Bušo politikai, nors ir vengiama daryti staigias permainas, kurios galėtų pažeisti JAV interesus. Sutarties pasirašymą Prahoje reikia interpretuoti sąryšyje su JAV sprendimu nedislokuoti raketinio skydo elementų Lenkijoje ir Čekijoje mainais į Rusijos pagalbą sprendžiant Irano branduolinio ginklavimosi problemą bei santykių su Rusija „perkrovimo“ fone. Labai supaprastinčiau situaciją, jei sakyčiau, kad Obamai visai nerūpi centrinės ir rytų Europos, o ir apskritai Europos problemos, nes JAV politika yra tęstinė ir yra vykdoma keliais frontais. Bet akivaizdu, kad Europa, o juo labiau rytų Europa, nebėra tarp Amerikos užsienio politikos prioritetinių sričių.

Lietuvoje labai baiminamasi dėl Grybauskaitės sprendimų pasekmių „strateginei partnerystei“ su JAV, tokie nuogąstavimai perdėti jau vien todėl, kad „strateginės partnerystės“ niekada ir nebuvo (prablaivėjimui žr. apie Lenkiją), o pasikeitus JAV politikai sumažėjo ir bendros veiklos sričių. Pagrindinis Lietuvos interesas santykiuose su JAV yra saugumo garantijos, kurios yra institucionalizuotos ir todėl nepriklauso nuo atskirais atvejais siunčiamų diplomatinių signalų, net jei jie palieka ne kokį įspūdį. Todėl drįstu teigti, kad net ir dirbtinai pučiamas skandalas dėl prezidentės užsienio politikos kurso niekaip nepaveiks santykių su JAV.