Kaip reakcija į premjero A. Kubiliaus pasirodymą BBC HARDtalk laidoje, pasirodė štai toks sakinys mūsų teisingumo ministro bloge: " kad Lietuvoje buvo nužudyta daug žydų, nereiškia, kad lietuviai – žydšaudžių tauta. Atvirkščiai – Lietuva nuo seno buvo vieta, kurioje žydai saugiai ir taikiai gyveno". Belieka džiaugtis, kad BBC interviu davė Kubilius, o ne ponas Šimašius. Senstančiam politikos vilkui įrašom DIDELĮ pliusą už tai, kad angliškai (!!!) sugebėjo surasti diplomatiškus atsakymus į sunkius klausimus, o kylančiai Lietuvos politikos žvaigždei Šimašiui - didelį MINUSĄ, už tai, kad šneka visiškas nesąmones, nors už liežuvio jo niekas lyg ir netempia.

Tai, kad Lietuva nuo seno buvo vieta, kurioje žydai saugiai ir taikiai gyveno, nereiškia, kad lietuviai nežudė žydų. Tarptautinė komisija nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti nustatė, kad nors tarpukariu Lietuvoje nebuvo pogromų, "žydai iš esmės buvo traktuojami kaip antrarūšiai piliečiai ir pagal nerašytą įstatymą, apskritai imant, neįsileidžiami į valstybės bei savivaldybių, netgi kultūrines, įstaigas, karo mokyklas ir diplomatinę tarnybą, aukštųjų mokyklų katedras". O "vietinių gyventojų bendradarbiavimas žymiai padėjo žydų persekiojimui, suvarymui į getus ir masinėms žudynėms". Vokiečiai vadovavo, o lietuviai žudė, ir taip sėkmingai, kad buvo panaudoti dar ir žudynėms Minske. Jau minėta komisija nustatė, kad Lietuvoje išžudyta virš 200,000 žydų - 96%, t.y. procentaliai daugiausia visoje Europoje.

Taip nustatę mūsų, vietiniai istorikai. O užsienio tyrinėtojai ir dar griežčiau pasisako. Pavyzdžiui, Michael MacQueen sako, kad be vietinių lietuvių būrių ir Lietuvos policijos pagalbos tokio masto naikinimas būtų visiškai neįsivaizduojamas. O Dina Porat rašo, kad lietuvių žiaurumai šiurpino net vokiečių esesininkus. Ir taip toliau, ir panašiai.        

Žinoma, tai kad Lietuvoje vokiečių iniciatyva lietuviai išžudė beveik visus žydus nereiškia, kad lietuviai - žydšaudžių tauta. Nes žudė ne tauta, o individai, už kurių veiksmus nei kiti individai, nei bendruomenė lyg ir neturėtų atsakyti. Apskritai, kolektyvinės atsakomybės klausimas sudėtingas ir painus, o atsakymas į jį nemažai priklauso nuo politinių pažiūrų. Man, kaip liberalui, sunkiai suvokiama, kodėl aš turėčiau atsakyti už kažkokių išgamų nusikaltimus ir daugumos pasyvų nusikalstamą (ne)dalyvavimą. Na ir kas, kad jie lietuviai - mano net tėvai tuomet nebuvo gimę! Tačiau tiems, kas svaigsta nuo, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo žygių, ar didžiuojasi pokario partizanų kovomis, tiems atsakomybės klausimas yra (ar turėtų būti) žymiai sunkesnis. 

Tačiau kokios ten bebūtų mūsų politinės pažiūros (tikiuosi, kad teisingumo ministras netapo fašistu) ir politinės bendruomenės suvokimas, mažų mažiausia privalome pateikti nedviprasmišką įvertinimą to, kas Lietuvoje įvyko. Lietuvoje būta ir antisemitizmo, ir kolaboravimo, ir tiesiog nepaaiškinamo žvėriškumo. Kolaboruoti norintiems nebėra su kuo, bet antisemitizmo ir dabar yra užtenkamai. Man atrodo, kad būtent apie dabartį reikia labai rimtai ir atvirai diskutuoti. Bet kai už Lietuvos ribų klausia apie praeities įvykius (patikėkite, klausia dažnai, o dar dažniau nutyli), neigimas yra labiausiai netikęs, įžeidžiantis atsakymas. Lietuvos valstybė ne taip jau mažai padarė: pasmerkė, atsiprašė, įsteigė institucijas ištirti, pažadėjo atlyginti. Belieka visiems besidomintiems apie tai ir papasakoti. Lietuvos garbę ir interesus apginsime kalbėdami tiesą, o ne dangstydamiesi pramanais.

Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A.Anušauskas susinervino ir parašė straipsnį. Toks įspūdis, kad už saugumą atsakingi žmonės pas mus jau surado formulę, kurią Anušauskas ir ištransliavo. Trumpai: nepatvirtinti duomenys –> nieks nieko nežino –> todėl kalėjimo nebuvo; kalėjimo nebuvo –> amerikietį žurnalistą kažkas „pamaitino“ netikra informacija –> duomenys neteisingi; kalėjimo nebuvo –> reikia tirti, kas ir kodėl „pamaitino“ amerikiečius neteisinga informacija. Kas pamelavo tiksliai neva nesužinosime, bet galime nuspėti pagal tai, kam toks pamelavimas būtų naudingas – t.y., Lietuvos priešams, tiems kam nepatinka „kova su teroristais Afganistane“. Prie to pridėkime vis pasigirstančius padejavimus, kad slaptų objektų nereikia paviešinti, kad visa šita istorija daro žalą saugumiečių veiklai. Liūdnas vaizdas.

Lietuvos saugumo establišmentas yra kaip seniai užakusi pelkė. Kai kas nors įmeta akmenuką, toj žalioj, nepermatomoj, smirdinčioj pelkėj kartais suraibuliuoja. Pasirodo kokio vietinio gyvio galūnės, pasigirsta koks duslus prislopintas garsas, o po to vėl užsiraukia, tyla, tarytum nieko nė nebuvo. Ten neprasiskverbia nereikalinga informacija, nėra reakcijos į išorinius pokyčius, ten tarpsta specifiniai veikėjai, su labai specifiniu pasaulio ir savo darbo supratimu.

Beviltiška tikėtis pokyčių pelkėje. Bet vis tiek įdomu būtų išgirsti kad ir Anušausko nuomonę tokiu klausimu: jei jau kalbėjimas apie vieną CŽV kalėjimą, kurio, tarkime, Lietuvoje nebuvo, daro tokią milžinišką žalą Lietuvos tarptautiniam įvaizdžiui, tai ką galvoti apie tą valstybę, kuri tuos kalėjimus visame pasaulyje atidarinėjo bei, patvirtintais duomenimis, tokiuose kalėjimuose žmones kankino? Galbūt tokią valstybę reikėtų viešai pabarti, o gal ir apskritai su ja nebebendrauti, kad ir kaip tai būtų naudinga?

Gal vis dėlto reikėtų tiksliai, aiškiai ir garsiai įvardinti tai, dėl ko kilo visas šurmulys. Lietuvos tarptautinis įvaizdis čia niekuo dėtas. Esamos ir būsimos įsivaizduojamos terorizmo grėsmės čia niekuo dėtos. Pagrindinis klausimas yra ne kas suteikė informaciją amerikiečių žurnalistams ir kam tai galėtų būti naudinga. Pagrindinis klausimas yra – ar gali būti, kad Lietuvoje be valstybės vadovų ir galybės institucijų žinios yra steigiami svetimos valstybės kalėjimai, kuriuose kankinami žmonės? Būkit tokie malonūs, pasakykite, kad taip ne tik kad negalėjo būti, bet kad ir dabar NEGALI BŪTI. Viešai apie vertybes, o ne apie visokias konspiracijos teorijas. Kad Lietuvos valstybė gerbia žmogaus teises, yra europietiška valstybė, ir jokių CŽV kalėjimų čia negali būti, net jei tai būtų labai naudinga. O jei po to ištyrus pasirodytų, kad visgi buvo, tai tai jau bus visai kitas, mažesnis ir ne toks svarbus teisinės atsakomybės klausimas.  

Kai prieš kokią savaitę prezidentė paskelbė, kad kaliniai iš Gvantanamo kalėjimo nebus priimami tol, kol lieka neaiškumų dėl CŽV kalėjimų Lietuvoje, kartu ir apsidžiaugiau, ir nusiminiau. Apsidžiaugiau, nes jau ne pirmą kartą prezidentė priima protingus tarptautinės politikos sprendimus. Valdo Adamkaus valdymo metais visas mūsų tarptautinės politikos „establišmentas“ buvo įsisėdę į  amerikietiškojo traukinio trečios klasės vagoną, pro kurio langus viliojo Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos peizažai, bet nesimatė Europos. O su naująja prezidente atėjo ir šviežaus oro gūsis, kuris gal ilgainiui prablaivins ir kitas galvas.

Tačiau besidžiaugdamas negalėjau atsikratyti ir minties, kad nors sprendimas esamoje situacijoje teisingas, jo pagrindimas visiškai netikęs. Atsisakoma padėti uždaryti Gvantanamo kalėjimą, nes kai kurie iš kalinių prieš tai galėjo būti kalinami ir kankinami Lietuvoje? Bet juk jei yra tikimybė, kad būtent taip ir buvo, tai gal juo labiau Lietuvai reikėtų prisidėti prie to kalėjimo uždarymo?

Pasvarstymai dėl Gvantanamo kalinių keliamų saugumo problemų atrodo iš piršto laužti. URM’o išvados dėl Gvantanamo kalinių nurodo, kad “gali kilti tam tikrų papildomų iššūkių valstybės saugumui’, bet kad vyriausybė susitvarkytų. O ar galėjo būti kitokios išvados, kai Lietuvoje priviso tiek terorizmo ekspertų, o URM‘ui reikia įtikti amerikiečiams? Grėsmių bus – reiškia, reikia ekspertų ir etatų, bet susitvarkys – reiškia, galima priimti. Belieka tik tikėtis, kad JAV nepaprašys dar kokių pikantiškų paslaugų. Jei paprašytų, pavyzdžiui, leisti laidoti atomines atliekas Lietuvoje, kažin ką ten mūsų ekspertai pasakytų?

Amerikos teismo sprendimu buvo paviešintos Gvantanamo kalinių bylos – galima pasiskaityti, kuo ir kokiu pagrindu jie buvo įtariami. Kaip žinia, Afganistane vietiniams už pristatytus talibus amerikiečiai siūlydavo premijas, tai vietiniai griebdavo visus įtartinus ar užsieniečius. Taip į Gvatanamą papuolė ir anksčiau spaudoje minėti, Lietuvai numatyti, bet dabar Airijos priimti uzbekai. Būtų juokingos istorijos, jei nebūtų graudu dėl sulaužytų žmonių likimų – kas į Afganistaną atvyko ieškoti žmonos, kas - užsidirbti. Nė kiek neabejoju, kad fiziškai ir psichologiškai kankinamas bet kuris pripažintų kokius tik nori ryšius su būtom ir nebūtom teroristinėm organizacijom.

Kodėl Lietuvai reikėtų nepriimti tų kalinių? Todėl, kad tai JAV problema. Deklaruotas atsinaujinimas, už kurį Obama jau net Nobelio premiją gavo, negali būti pasiektas perkeliant atsakomybę už padarytas klaidas kitoms valstybėms. Prieš prašydamos kitų valstybių pagalbos JAV turėtų viešai ir nedviprasmiškai pripažinti padarytus žmogaus teisių pažeidimus, įsipareigoti jų nekartoti, ir išmokėti kompensacijas tiems žmonėms. Jie – ne krovinys, kurį būtų galima stumdyti iš vienos šalies į kitą.

Gvantanamas – ne saugumo, o tarptautinės teisės ir tarptautinės moralės problema. Kaip ir CŽV kalėjimas – ne saugumo ir ne Lietuvos įvaizdžio, o moralinė problema. Šito kažkodėl niekaip nesupranta Lietuvos politikai. Ištirti reikia ne tam, kad būtų pagerintas įvaizdis, o tam, kad tai nebepasikartotų. Atsibudęs prezidentas Valdas Adamkus teisingai įvardijo – jei buvo CŽV kalėjimas Lietuvoj, tai tai buvo nusikaltimas. Bet atsiprašyti už šį nusikaltimą pirmiausia reikėtų ne kažkokios mistinės pasaulinės bendruomenės (čia tegu Obama atidirbinėja), o visų Lietuvos piliečių, kurie buvo įskaudinti sužinoję, kad ir mūsų šalyje gali būti kankinami žmonės, jei tai kažkam pasirodo naudinga.

Kedys yra žiniasklaidos kūrinys. Kaip kokį Pinokį iš pušies, Kedį iš nieko nereiškiančios, pro akis dažniausiai praslystančios informacijos apie nusikaltimus srauto išdrožė nenuilstantys žiniasklaidos atstovai. Dažnai vienu žingsniu aplenkdavę teisėsaugininkus, būtent žurnalistai formavo visuomenės nuomonę apie tai, kas yra Kedys, kaip suprasti ir vertinti jo poelgius.

Šis kūrybinis procesas dar toli gražu nesibaigė, bet dabar į jį aktyviau įsitraukia ir politikai, ir įvairios interesų grupės. Laisva kūryba baigėsi, jos vaisius kaip visada pamėgins susirinkti kiti. Užtenka perskaityti kad ir Lietuvos ryto „Laiko ženklus“: žudynės Kaune buvo reikalingos konservatoriams. Štai taip, be jokios gėdos ar dvejonių.

Nenuostabu, kad žiniasklaida pasigavo būtent šią istoriją. Koks nors ten „Davinčio kodas” nublanksta prieš tokį siužetą – vienas prieš visą supuvusią, iškrypėlių kontroliuojamą sistemą. Kam gi iš tiesų įdomu, ar Jėzus buvo moteris, ar ne? O galimas pedofilų siautėjimas ir nebaudžiamumas Lietuvoje abejingų nepalieka. Dabar šioje istorijoje jau tetrūksta tik geros pabaigos, visa kita jau yra – meilė, kerštas, pyktis, narkotikai, prostitutės, samdomi žudikai, slaptosios tarnybos, ir visagaliai, slapti iškrypėlių klanai.

Tačiau, kita vertus, Kedžio drama sulaukė visiškai neproporcingo dėmesio. Sentimentalūs žmonės (o pasirodė, kad tokių Lietuvoje ne taip jau ir mažai) pasakytų: o ką jei tavo vaiką pedofilai, kaip tu jaustumeisi, ar neitum žudyti, ir t.t. Vis dėlto tikimybė, kad jūsų vaiką pačiups iškrypėliai yra labai menka, artima nuliui. Racionaliai mąstydami, turėtumėme kur kas labiau rūpintis girtais vairuotojais gatvėse ir keliuose. O tam sukurtų tinklapių ir tokio visuotinio ažiotažo dar neteko matyti.

Iš kur tada tokia stipri reakcija ir ką tai rodo? Pati Kedžio istorija, kaip ir dauguma kitų papasakoti vertų istorijų, nieko nepamoko, nes yra išskirtinė ir daugiau nepasikartos. Pavyzdžiui, teisėsaugos institucijų kritika yra prasminga tik tiek, kiek ji tinka daugiau nei vienam konkrečiam atvejui. Kritikai geriau būtų naudoti statistiką arba tipinius atvejus. O ką naujo sužinojome apie teisėsaugą ir teisėtvarką? Nepakankamai finansuojami, todėl dirba lėtai ir apatiškai. Nereikia tikėtis, kad nepavalgęs žmogus bus labai darbingas. Visiškai nieko nepaaiškėjo ir apie pedofilus bei jų tariamą veiklą Lietuvoje, dėl kurių visuomenėje dabar kunkuliuoja tokios aistros.

Todėl kol kas galima teigti tik tai, kad Kedžio reiškinys išryškina dabar jau neabejotinai pagrindinę grėsmę Lietuvos valstybei – didžiulį visuomenės nepasitikėjimą valstybės institucijomis. Seimu, vyriausybe ir teismais pastaraisiais metais nepasitiki daugiau nei pusė apklausiamų žmonių. Esant tokiam nepasitikėjimui, o žiniasklaidai neatsakingai besimėgaujant valdžios pojūčiu, gandai ir konspiracijos teorijos išstumia informaciją. Pasklido gandas apie lito devalvaciją ir nebesvarbūs jokie patikinimai, kad devalvacijos nebus. Paskleistas mitas apie kažkokius slapta viską kontroliuojančius „valstybininkus“ ir net šviesiausi protai šalyje nebesugeba atskirti faktų nuo pramanų. Greitis, kuriuo visuomenėje pasklido nesąmonės apie pedofilų klanus, turėtų priversti rimtai sunerimti už valstybės saugumą atsakingas institucijas. Šiandien apie pedofilus, o rytoj – revoliucija ar perversmas. O tada nepadės nė vandens patranka.