Pasaka apie Baltosios varnelės ledus
Viename dideliame mieste gyveno varnų šeimynėlė –varna Karkar ir jos vyras varnas Karrr. Kai kuriose knygose rašo, kad varnos įžūlūs ir agresyvūs paukščiai, tačiau ši varnų šeimynėlė ne tokia. Ši pora labai mylėjo vienas kitą ir iš didelės meilės pradėjo perėti. Varna Karkar buvo labai atsakinga būsimoji mamytė, o varnas Karrr trokšdamas viso ko geriausio savo varnai Karkar visaip ją popino. Nešė jai skaniausias uogas, gražiausius riešutus, girdė ją natūraliu pienu, lepino šviežia grietinėle ir ledais. Varnas mokėjo lepinti savo žmoną, neveltui rimti vyrai ir moterys teigia, kad varnos protingiausios iš visų paukščių. O nuo tokio gero maisto pagardinto meile varna Karkar dar labiau išgražėjo, sublizgo jos plunksnos ir atsirado nuostabi švytinti sidabrinė spalva.
Ir vieną dieną iš kiaušinio išlindo nuostabi dukrelė varnelė. Girdyta natūraliu pieneliu, lepinta šviežia grietinėle, ši varnelė buvo kaip iš pieno plaukusi ir dėl to buvo pavadinta Baltąja varnele. Mama varna Karkar ir tėtis varnas Karrr labai mylėjo savo nuostabią dukrelę Baltąją varnelę. Mylinčių tėvelių lizdelyje ji buvo labai laimingai, tačiau žymiai blogiau sekėsi draugauti su bendraamžiais. Juodi kaip smala varniukai ir juodosios varnelės pavydėjo sveikai ir nuostabiai gražiai Baltajai varnelei, todėl pasitaikius progai stengėsi pasišaipyti iš jos. Baltoji varnelė liūdėjo, tačiau ji buvo labai protinga, neveltui girdyta natūraliu pieneliu ir šviežia grietinėle ir apsakė savo bėdas mamai ir tėčiui. Tada tėtis varnas Karrr tarė savo
dukrelei:
- aš tau pasakysiu vieną dalyką, kurį sužinojau iš savo senelio, o senelis sužinojo iš savo prosenelio, jog varnų sėkmės paslaptis – tai jų sugebėjimas prisitaikyti įvairiose situacijose.
Baltoji varnelė ilgai neužmigo, vis galvojo ir galvojo, kol akeles užmerkė saldus sapnelis. Ir susapnavo Baltoji varnelė savo senelę Karksę, kuri mokėjo iki 6 suskaičiuoti (kai kurie varnų šeimos paukščiai iš tiesų moka iki tiek skaičiuoti).
Saulės spindulėlis šviesų rytą pažadino miegančią besišypsančią Baltąją varnelę. Nežinia ar sapnas padėjo, ar tai, kad rytas už vakarą protingesnis, bet Baltoji varnelė sugalvojo vieną paprastą, bet kartais primirštamą dalyką – apsiginkluoti kantrybe ir daryti kuo daugiau gerų darbų, kuriais sušildytų visus, ypač tuos kurių širdelės apledėjusios.
Taigi išskrido Baltoji varnelė pasidairyti. Netrukus ji pamatė keliu bindzinančią žalmargę karvutę. Karvutė buvo nuostabi, ilgomis blakstienomis, blizgančiais šonais, baltomis kojomis. Tačiau matėsi, kad žalmargė labai liūdna, nes iš didelių akių riedėjo ašaros, tekėjo per jos nugarą ir nuo uodegos kapseno žemyn. Baltoji varnelė priskrido ir paklausė kas atsitiko ir kur keliaujanti karvutė. Žalmargė nematydama pro ašaras kelio papasakojo, kad ji gyvena nuostabiame kaime apsuptame žaliais kloniais, žydinčiomis pievomis, kuriose dūzgia pulkai bitučių. Žalmargė, kaip visada iki šiol, atvyko į miestą šviežio pienelio parduoti. Tačiau šį kartą iš jos pienelio nepirko ir pasakė, kad patogiau pieno miltelius naudoti, ir liepė drožti ten iš kur atkeliavusi.
Išgirdusi šį pasakojimą nusiminė ir Baltoji varnelė. Iš karto ji nesugalvojo kaip karvutei padėti, todėl pasisiūlė ją namo parlydėti.
Joms bekeliaujant Baltoji varnelė sužinojo, kad karvutės vardas yra Mūksė. Ji su keletu seserų gyvena netoli miško, kuriame auga sodri žolė, sirpsta labai gardžios uogos, o netoliese teka sraunus upelis.
Viskas taip gražu aplinkui, tik labai liūdna. Ach kaip sunku būti nereikalingam…
Buvo karšta diena, o vėjelis vos vėsino. Staiga iš už krūmų išniro kiškis vardu Piškis. Jis pasilabino ir pasakė, kad liuoksi pirkti ledų. Ach, kaip malonu būtų atsigaivinti, pamanė Baltoji varnelė.
Valio, valio. Baltajai varnelei šovė galvon puiki mintis – pagaminti gaivių ir sveikų tikro plombyro ledų. Tie ledai turi būti stebuklingai gardūs ir labai sveiki. Ledai turi džiuginti juos valgančius, o labiausiai džiugins karvutę  Mūksę, nes ji jausis ir vėl reikalinga.
Apie ledų gamybos technologiją Baltoji varnelės buvo skaičius vienoje storoje knygoje, o bekeliaujant pas karvutę Mūksę Baltoji varnelė sugalvojo receptą. Atvykusi į Mūksės namus Baltoji varnelė iš kart ėmėsi darbo. Pirmiausiai paprašė, kad karvutė Mūksė duotų natūralaus šviežutėlio pienelio. Į pienelį įpylė šviežios grietinėlės, kurios parūpino karvutės Mūksės sesuo vardu Skanutė Mū. O kitos Mūksės sesers Linksmutės Mū paprašė atnešti sunokusių uogų iš netoliese esančio miško. Pieno, grietinėlės mišinį paskanino uogomis, pasaldino. Gautą mišinį šiek tiek pašildė ir nufiltravo. Ledų mišiniui filtruoti naudojami įvairūs specialūs filtrai. Šį kartą Baltoji varnelė tokio neturėjo, todėl paprašė vorų nuausti švarutėlį tankų voratinklį.
Nufiltruotą mišinį dar pakaitino, bet neužvirino, šis procesas vadinamas pasterizavimu. Tuomet atėjo eilė homogenizavimui – tai tokiam procesui, kai pieno riebalų rutulėliai suskaidomi į mažesnius ir vienodai paskirstomi gaminamame produkte, todėl gaunama graži vientisa masė. Po homogenizavimo reikia gaminamus ledus atšaldyti.
Ledų gamyklos naudoja specialius įrenginius, tačiau Baltoji varnelė to dar neturėjo (juk ryte dar nežinojo, kad reikės ledus gaminti), todėl atvėsino tyru ir šaltu šaltinėlio vandeniu. Susirinkę gyvulėliai, žvėreliai ir paukšteliai jau nekantravo kada bus pagaminti gardieji tikro plombyro ledai. Baltoji varnelė pranešė, kad ledų gamyba jau eina į pabaigą, tačiau dar reikia juos frizeruoti – tai yra įplakti orą ir šaldyti, kad ledai būtų purūs kaip minkščiausi saldūs svajonių debesys. Šiam procesui atlikti Baltoji varnelė pasitelkė visus aplinkinius paukštelius, kurie sutartinai ir ritmingai mojavo sparneliais. Atlikus šį darbelį liko paskutinis gamybos etapas – tai ledų grūdinimas – irgi atsakingas procesas, kurio metu šaldoma ir pučiamas šaltas oras siekiant, kad neatsirastų per daug ledo kristalų leduose.  Vėl gi specialių įrenginių dar neturėjo Baltoji varnelė, todėl ledus, įdėtus į dubenį, įmerkė į šaltą upelio vandenį, o visų gyvulėlių paprašė į juos pūsti.  Kaip buvo smagu visiems kartu dirbti, o dar smagiau ragauti nuostabaus ir nepakartojamo skonio plombyrą.
Karvutė Mūksė su savo seserimis buvo labai laiminga, kad iš jų pienelio galima pagaminti tokių gardutėlių ledų.
Ir pasklido gandas apie nenusakomo gardumo plombyro ledus, kurių paragavus dar ir nuotaika pagerėja, sutvirtėja kaulai ir dantukai. Ir maži, ir dideli norėjo įsigyti šių gardžių plombyro ledų. Daug mažių ir dičkių iš visų kampų skrido, ėjo, plaukė, šliaužė, šokavo pirkti skaniųjų Baltosios varnelės plombyro ledų. Jie laižė, čiulpė, čepsėjo ir stebėjosi „iš kur toks skanumas?". O karvutė Mūksė su savo seserimis braukė džiaugsmo ašarą žiūrėdamos į laimingus ledų valgytojus, džiaugsmingai šypsojosi skaniųjų plombyro ledų sumanytoja Baltoji varnelė.
O jūs ar supratote kodėl šie plombyro ledai tokie gardūs, sveiki ir tokie mėgstami didelių ir mažų. Sakote, todėl kad iš natūralaus pieno ir šviežios grietinėlės gaminti, todėl, kad pienelį tiekia karvutės iš švarių žaliųjų lankų netoli pamiškės ir srauniojo upelio. Taip, bet dar ne viskas… Pasiduodate? Ogi į kiekvieną plombyro ledų porciją įdedama meilės ir geriausių linkėjimų nuo šauniųjų ledų gamintojų.
Papasakojo
Augustė Žibėnaitė ir Gintautė Žibėnienė