Iš rūko ir Miglos kasų, tarp baltų kalvų ir užšalusių upių išnyra ledo sukaustyta pilis. Jos bokštai tarsi apšerkšniję varvekliai nukreipti į dangų, langai užremti stiklinėm snaigėm, o vartai statyti iš šimtamečių rastų nuo šalčio ledo luitais pavirtusių.
      Ta pilis tai kalėjimas- kalėjimas ilgakasei mergelei, kuri negali išeiti už sniego karalystės ribų, kuri priversta tūnoti ledo viešpatijos apsupta. Ta mergelė praminta Baltąja Varnele. Ji yra šerkšno ir snaigės dukra, vėjo ir liūčių pagalba pastatyta, audrų ir uraganų gyvybės įpūsta, bet visiškai netinkanti savo giminei. Ji kitokia - ji gera, šilta ir maloni, todėl ir praminta tokiu vardu - Baltoji Varnelė.
        Kartą toje pilyje vyko karnavalas. Audros ir Vėjai, Sniegas ir Liūtys, Baltieji lokiai ir Poliarinės lapės - visi susirinkę į ledo pilį šoko ir linksminosi ir dar 3 dienas 3 naktis linksminsis vienoje didžiausių ir linksmiausių žiemos puotų. Visa Pilis, visa apylinkė aidėjo nuo kvatojimo, muzikos garsų. Tik vienoje vietelėje juokas neaidėjo ir durys buvo aklinai užvertos šėlionėms. Baltoji Varnelė ten sėdėjo - aukščiausiame bokšte, šviesiausiame kambaryje. Ji šilta žvelgė į tolį, kur apie laužą už tvoros šoko ir dainavo vaikai su juokingomis kaukėmis nudažytomis įvairiausiomis spalvomis. Kaip ji norėjo ten patekti ir išdykauti kartu su jas, bet jos mintis išblaškė slogus durų girgždesys.
- Dukra, argi tu neprisidėsi prie mūsų - pasigirdo tuščias žemas balsas, aidintis po laiptinę už durų.
- Ne mama, aš nenoriu.
- Bet ten visa mūsų giminė, draugai. Argi nenori su jais pasimatyti - tokiu pat tonu ištarti žodžiai nuaidėjo ir Varnelės galvoje. O ji taip norėjo  viską išsakyti ką apie tą savo giminę galvoja: prakeiktų ledo gabalų banda, o ta puota, tarsi užšalęs pragaras stingdančiu šalčiu griaunantis visas viltis ir svajones, bet ji te pasakė:
- Ne, man truputį skauda galvą, aš geriau prigulsiu.
Baltosios varnelės mama išėjo netarusi nė žodžio. Varnelė vėl atsisuko į langą ir įsivaizdavo save vaikų būryje.
    O iš tikrųjų tai ten ir vyko, kaip manė baltoji varnelė: velnių pakalikai šoko ir garbino tą, kuris sukūrė visą blogį. Tik vietoj ugnies liežuvių čia siautėjo veidrodžio šukių lietus, spiegiantis šaltis ir kraują stingdantys lediniai žvilgsniai, į kuriuos vos pažvelgę suakmenėji.
    " Bet juk turėtų būti visiškai kitokia vieta, kur vietoj kraujo fontanų liejasi šviežia grietinėlė iš pūkinių debesų, kur čiulba paukščiai vietoj švilpiančio vėjo, kur gyvent tai gera ir malonu"  - galvojo Baltoji Varnelė - " Juk visur vyrauja lygsvara; yra balta ir juoda, gražu ir šlykštu, blogis ir gėris. Kurgi yra vieta priešinga šiai? " - Baltosios Varnelės mintys staiga buvo vėl išblaškytos. Tik šį kartą suskambo šaižus ledo  dužesys  ir ausis rėžiantys klyksmai.
- Kas atsitiko- išbėgusi į laiptinę sušuko. Jos lygus ir švelnus basas tuščiai nuaidėjo - niekas neatsakė.Niekas neatsakė. Gal niekas neišgirdo? Juk toks toks sąmyšis: visi šaukia, klykia kaip beprotnamyje.Nieko neįmanoma suprasi. Baltoji Varnelė suktais laiptais nuskubėjo į apačią. Palaipsniui iš proto varantys garsai stiprėjo ir stiprėjo. Baltoji Varnelė lipo laiptais, bėgo tamsiais koridoriais kol pagaliau pribėgo dideles pokilių salės duris. Čia garsai buvo vos pakeliami. Gaudydama kvapą Varnelė dvejojo: ar pažvelgti kas ten dedasi,o gal geriau palaukti ryto, kai nebebus taip baisu.Ji nesavo valia atvėrė sunkias ir vietoj ledinių sienų blizgančių sietynų ir daugybės išsipusčiusių baidyklių ji pamatė kraujo klanus ir vietos sau nerandančius, lakstančius ir šaukiančius svečius.
   Tarp sąmyšio dūmų, lakstančių žmonių salės viduryje netrukus išryškėjo ir tie kas tai padarė. Ten stovėjo septyni juodai rusvi siluetai, bet nesimatė jų veidų. Ten stovėjo šešėliai. Jie nedega- taigi naudoja ugnį, kaip ginklą ; jie nepalieka pėdsakų sniege, taigi nesunkiai čia atslinko. Jie priešai ledo tautos, kuriai, deja, priklauso ir Baltoji Varnelė.
   - Atėjome čia, kad sugriautume šitą vietą arba jūs prisijungtumėte prie mūsų- savo priešų, prie lygiavertės blogio tautos.- Netikėtai ištarti žodžiai atsimušė į sienas ir nuaidėjo šiurpuliais paleisdamas kūną.
- Jei nesutiksit prisijungti, tai nesutiksit ir egzistuoti.-pasigardžiuodamas tuo ką pasakė tarė šalia stovintis šešėlis.
- Kokią teisę jūs turite, kad drykstate įsiveržti mūsų namus ir sukelti tokį sąmyšį - Baltosios Varnelės motina kreipėsi šešėlius, kurie po truputį paskleisdami juodą rūką aplink ryškėjo savo veido bruožais, kūno linijomis. Karalienės balsas nuskambėjo taip, lyg atrodo tarsi įprasta būtu taip veržtis ir gąsdinti žmones. Ji buvo visai nenustebusi ir rami.Iš šešėlių neišėjo nė garselis, o jie jau buvo apsupę Baltąją varnelę stovinčią tarpduryje.
- Kai mūsų princas susituoks su jūsų princese mes tapsime galingiausia blogio armija visame pasaulyje ir visa žemė degs pragaru.- Nutilę svečiai ėmė tyliai šnabždėtis, kitoje salės pusėje girdėjosi širdį veriantis, užkimęs verksmas- kažkas gedi didelio ledo ašmens perverto kaukėto vaiko.
- Viliojantis pasiūlymas- šyptelėjo karalienė- bet jūs nužudėte vieną man artimą žmogų, kaip galiu jumis pasitikėti?
- Šito mes…- šešėlis nespėjąs net sureaguoti išsisklaidė lyg užgesinto laužo dūmai, kai jį pervėrė karalienės sviestas varveklis.
- Dabar mes atsiskaitę - tokiu pat ramiu, abejingu balsu tarė karalienė ir mostelėjo ranka durų link- Eime į kitą kambarį- ten viską aptarsime.
 Kai Karalienė išėjo su šešėliais Baltoji Varnelė visą laiką nesukrutėjusi dabar sukniubo ant žemės ir pravirko. Niekas jos nepaguodė, nepriėjo ir neprisėdo šalia. Visi tik šaltu, abejingu žvilgsniu nužiūrinėjo sugniuždytą būtybę.
       Keista, bet Baltoji Varnelė kitą rytą neprisiminė ką sapnavusi. Atsibudusi savo lovoje ji nenustebo nors ir neprisiminė kaip čia atsidūrusi- jai tai nė kiek nerūpėjo.Ji žinojo kad motina bus ją nuteisusi kalėti su šešėliais visą amžinybę.Ir nežinia už ką. Ar už tai, kad ji kalbėdavosi su tarnais vaikystėje, nes jai nebuvo leidžiama turėti draugų? Ar kad norėdavo padėti tiems kuriems pagalbos reikia? Juk motina taip supyko kai Varnelė į pilį įsileido benamę mažą mergaitę sustirusiomis, pamėlusiomis rankomis.Bet ar tai blogai? Varnelė nieko nesbesuprato. Ji tik tyliai gulėjo lovoje kol tarnaitė nepranešė kad jos motina lakia jos poilsio kambaryje.Bet Baltoji varnelė nė trupučio nenorėjo su ja susitikti. Ne savo valia ji pasiruošė ir nuėjo į poilsio kambarį išgirsti to, ką jau savaime galėjo suprasti.
   Poilsio kambarys buvo labai erdvi patalpa, kuri tikrai nenuteigdavo poilsiui. Masyvios, sunkios durys iškart sukeldavo įtampą, o jas atvėrus pasimatydavo veidrodinės sienos pridengtos plonu audeklu it voratinklis.Viduryje stiklo lygumo grindų stovėjo apskritas ledo luitas, kuris buvo naudojamas kai stalas, o prie jo stovėjo kažkas panašaus į fotelį, bet jo taip nepavadinsi: kampuotas  kietas stačiakampis su atrama ir tiek.Be jo dar stovėjo pora mažų ledo kubelių. Atšiauru, šalta ir nyku- Baltoji Varnelė niekada nepripažino tokios aplinkos.
- Po trisdešimties dienų, per mėnulio užtemimą tu eisi prie altoriaus kruvina priesaika pažadėti jog amžinai tarnausi šešėlių valdovo sūnui.-Vis įėjusiai Varnelei buvo išberti žodžiai, kurie smigo į širdį lyg daugybė durklų, bet Baltoji Varnelė stovėjo ramiai nors ir viduje siautė nežmoniški uraganai.Karalienė buvo šiek tiek susikrimtusi dėl savo dukros, bet to neparodė. Ji buvo šalta kai visada ir nenorėdama parodyti rūpesčio nusiuntė Varnelę į savo kambarį.Ten užsidariusi Baltoji Varnelė tyliai pravirko."paskutinės ašaros" pagalvojo ji ir atsisėdusi prie lango įsižiūrėjusi į tolį ėmė svajoti kaip ištrūkti iš šio košmaro.
    Taip tyloje praslinko valandos, dienos, po truputį savaitės ir taip iki žymiosios nakties liko vos 6 dienos.Baltoji Varnelė visą tą laiką savyje gniaužė norą iš čia ištrūkti ir darė viską ko reikalavo motina: matavosi sukneles, mokėsi visų tų absurdiškų šokių, kurios reikės šokti per vestuves,žodžiu darė viską ką reikėjo tik tai darė tyloje svajodama apie dieną, kai jos nebebus.
    Taip neviltyje praslinko ir paskutinės pilnos įtampos, repeticijų dienos. Viskas buvo suruošta pagal senovines taisykles ir papročius: ant ilgų stalų buvo sukrauti 666 skirtingų rūšių patiekalai, būtinai desertui bus patiektas tikras plombyras su įvairiausiais užpilais, uogom, bei nuodais,  kiekviename kampe puikavosi pajuodusių, sudžiuvusių rožių puokštės, kurias sudarė 666 žiedai, be to į puotą buvo pakviesta tiek  žmonių, kad iš viso būtu 666 galvos. jaunieji buvo pasirengę iš prarėžto riešo išleisti kraujo į vieną taurę, kurią paskui turės išgerti.Visos tradicijos buvo puoselėjamos, visi šokiai žada būti sušokti ir pačią tamsiausią nakties akimirką ledo princesė ir šešėlio valdovo sūnus bus sujungti amžiams.Baltoji varnelė to nenorėjo nuo pat tos akimirkos kai apie tai sužinojo su pasišlykštėjimu prisimindavo tai.O dabar kai iki ceremonijos likusios vos kelios valandos jai tikrai susuko skrandį, bet Varnelė tegalvojo kaip pasprukti.
   Ir štai svečiai jau renkasi. Visi išsipustę, juodais drabužiais, kad tik paniūrintų ir taip nekokią Baltosios Varnelės nuotaiką.Jau ir pačiai reiktų ruoštis, bet jos akys nenusileidžia nuo juodos baidyklių upės plūstančios į pilį, bet nė vienas nepažvelgia į viršų- į aukščiausią bokštą, šviesiausią kambarį, kur sėdi Baltoji Varnelė. Ji niekam nerūpėjo, svečiams tai buvo tik puiki proga paūžti, o rimtesniems iš jų ši diena reiškė kaip naujos blogio epochos pradžią, bet Varnelei nesinorėjo apie tai galvoti, ji tik svajojo apie nuostabią vietą priešingą šiai.
Tuojau bus degamos žvakės, atvažiuos jaunikis, tuoj užvirs juodas šešėlių dūmas, o su juo atvyks ir jaunikis- šešėlių valdovo sūnus.
- Dukra ar tu jau pasiruošusi- truputį jausmingesniu balsu karalienė kreipėsi iš už durų.
- Tuoj.-nukirto Baltoji Varnelė ir nusisukusi nuo lango įsmuko į kraujo raudonumo suknelę.Jau temsta- tuoj prasidės spektaklis.
   Baltojo varnelė išėjo iš savo kambario tik tada kai jai teko eiti prie altoriaus. Ir štai ji- raudono kilimo pradžioje. Žvelgdama pirmyn mato eilėmis susodintas išblyškusias būtybes, o kelio gale juodomis rožėmis papuoštą raudoną kupolą, kur jau stovėjo šešėlis, o šalia jo buvo pastatyta auksinė taurė, kuri netrukus turėtų būti sklidina tamsaus kraujo.Varnelė tikėdamasi stebuklo žengė pirmą mažą žingsnelį kančių link.raudoni kaukšintys bateliai jau susiliejo su kilimo raudoniu, ilga suknelė po truputį platėjanti į apačią ir netolygiai neriniuotais plačiais nėriniais vilkosi žeme, rankose ji suspaudusi laikė juodų rožių puokštę, ant apnuogintų pečių krito nuostabūs, ilgi, šviesūs plaukai, o veidą dengė ilgas nuometas.Kas kiekvieną žingsnelį ji vis labiau troško pabėgti, kiekvienas metras artinantis ją prie kraujo taurės stūmė iš savo kūno,Varnelės viduje dėjosi tikra sumaištis, akys prisipildė ašarų, po truputį nervingi galvos sukiojimai išdavė isteriją.Kai iki kilimo pabaigos liko pora žingsnių ji pradėjo melsti ko nors kas sugriautų, šios nakties planus, o kai ji priėjo liepto galą ir atsisuko į savo amžinąjį budelį iš akių upeliais pasruvo ašaros. Ji nenorėjo verkti, bet ašaros bėgo savaime.Šešėlis nukėlė nuometą nuo veido ir pasimatė tyros, gilios žydros akys, lygus veidas, švelnios lūpos. Bet baltoji varnelė savo išrinktojo jau nebeišvydo, kuris jau ketino atvirsti iš juodo dulkių debesies į žmogų- Baltoji varnelė sukniubo, kai visi iš išgąsčio ar iš nuostabos pradėjo aikčioti, ir sąjudis neleido pažiūrėti kas atsitiko, šešėlis priklaupė prie raudonos suknelės ir ją pasklaidęs išleido į orą nuostabų paukštį. Tai buvo Varnelė iš nenumaldomo noro būti laisva virtusi paukšte, tai buvo varnelė ir ne bet kokia o balta. Tokios nieka snebuvo matęs: jos plunksnos švytėte švytėjo ir praskaidrė nakties tamsą. Akys žibėjo kaip brangiausi pasaulyje akmenys. Ji skrido aukštyn, suko ratus apie pilį iš nustebimo dar nesuprato kas įvyko, truputį nusigandusi ji įskrido į savo kambarį ir pažvelgė į veidrodį. Atspindyje pamatė nedidelę, bet didingą paukšę. Būtent to ji ir troško- būti laisva.Su šiais ilgais sparnais ji pagaliau gėlės surasti savo svajonių vietą.Nekreipdama dėmesio į kieme sukilusį triukšmą ir pasipiktinimo riksmus ji skrodė dangų ilgai ilgai. Ji nuskrido ten, kur dar nebuvo buvusi. Sulaukė ryto, kad galėtų nusimaudyti saulės spinduliuose.pagaliau pabėgusi nuo žmonių kurie jos nekenčia, ji skraidė tol kol sparnai nusilpo ir nebepajėgė laikytis danguje.
    Praėjo daug dienų ir daug naktų, bet Baltoji Varnelė negalėjo surasti tos vietos apie kurią ji svajoja. Kur plaukia natūralaus pieno upės, kur miškai žali, o gėlių spalvos tokios skirtingos, kad sudėtinga rasti vienodo atspalvio. Ji nenuilstamai ieškojo, bet vistiek nerado, kol pagaliau suprato, kad tokios vietos nėra- ji paprasčiausiai sudaužyta ir padalinta tūkstančiams vaikų, kurių širdelėse egzistavo po nuostabiausios šalies lopinėlį. Kai ji tai suprato ėmė džiuginti vaikus savo gerumu. Kiekvieną dieną ji nudžiugindavo vis kitą vaiką, o kartas ir tuos pačius u kitais vaikais, Ji skraidė po visą pasaulį ir aplankė kiekvieną vaiką ir dar aplankys. Nors ji buvo kitokia ją visi mėgo. Tai darė ją laiminga, o ji laimingus darė vaikus, na ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius, kurių širdyse surasdavo bent lopinėlį gėrio.Ji buvo laiminga, o nors ir pasiilgdavo savo šeimos tai neilgam. Tik apie savo gimtinę daugiau nieko negirdėjo.Buvo kalbama, kad dėl kilusių barnių abi blogio tautos suskilo į tūkstančius dalių, ir pasklido į visas keturias pasaulio šalis." Deja ir blogų žmonių būna" pagalvojo varnelė " Bet visuose galima rasti ir kruopelyte gėrio"

Papasakojo
Kristina Stončiutė