Burtininkas Aldoniukas

Vieną dieną baigėsi pamokos.Visi labai džiaugėsi .Tik vienam berniukui buvo labai liūdna, kurio vardas buvo Aldoniukas.Visi iš jo šaipėsi ir juokėsi.
Jis svajojo būti burtininku, kad galėtų ką tik panorėjas padaryti. Aldonukas grįžęs namo persirengė ir ėjo skaityti savo nebaigtos knygos ,,Baltoji varnelė”. Šitą knygą jam labai patiko. Jis buvo atsidavęs šitai knygai. Ten buvo parasyta apie ,,Tikrą plombyrą” ,,Naturalų pieną,, ir ,,Šviežią grietinėlę”.
-Atėjo metas kaip reikia rasyti laiška Aldonukui kuri pasiims Kalėdų senelis, kuris visus tavo norus gali ispildyti!-pasakė mama.
-Gerai ,mamyte, parasysiu Kalėdų seneliui laišką..-atsakė Aldonukas.
Aldonukas vis galvojo galvojo ko reikia paprasyti Kalėdų senelio. Jis pasiėmė plunksnakoti popieriaus lapą ir ėmė rašyti:
Brangus Kaledu seneli! Stai jau Kaledos. Net nezinau ko taves reikia paprasyti. Bet labiausiai as nereciau buti burtininku, kad galeciau daryti tai ko visi vaikai negali daryti. As noriu sitos dovanos todel kad mane visi skriaudžia ir juokiasi. Man labai liūdna as neturiu draugu kurie galetu su manim leisti laiką kaip visi normalus vaikai.
Tikiuosi tau šis mano prašymas nebus labai didelis ir tu ji ispildysi! Aldonukas.
Stai jau ir metas laišką padėti ant palangės, kad galėtų jis pasiimti mano laiską.
-Aldonuk eik jau miegoti jau devynios vakaro! Neatsikelsi rytoi i mokykla!- paliepe mama.
-Gerai mama, tuoj nusiprausiu ir eisiu į lovą.-atsakė Aldonukas. Jis atsigulė į lovą ir ėmė galvoti… Kad as galeciau buti burtininku, tureciau daug daug draugu visi su manimi zaistu, o jai buciau burtininkas išraščiau ,,Šežią grietinėlę, “tikrą plombyrą”, “ natūralų piną”, kaip buvo parasyta knygoje Baltoji varnele. Aldonukas esvajodamas uzmigo. Naktis buvo laai ilga. Ryte Aldonukas atsikeles pajuto keista jausma ir eme karsciuoti. Staiga jis nukreipe pirsta i savo lova ir lova pavirto i tokia kokia jis jau senai svajojo tureti.
-As esu burtininkas, as galiu viska daryti!- apsidziauge Aldonukas. Aldonukas apsirenge papusryciavo ir isbego i lauka. Visi jis uzbure vaikus, kad jie zaistu su juo. Aldonukas labia dziaugesi, kad gali daryti tai ko kiti negali.
-Aciu Kaledu seneli! Aciū – garsiai susauke Aldonukas. Jis pamate pravaziuojancia ledu masina. Ir pagalvojo… Juk as galiu israsti skanesnius ledus kurie vadintusi:
,,Baltoji varnele” ,,Tikras plombyras”,,Naturalus pienas” ir ,, Sviezi grietinele”! Aldonukas parejo namo, atsisedo savo kambaryje ir pasake:
-Baltoji varnelele, tikras plombyras, naturalus pienas sviezi grietinele tegul is siu pavadinimu buna skanus ledai!- ir atsirado daug daug ledu. Jis isbego i lauka ir vaisino visus savo draugus skaniais ledais! Kai visus pavaisino ir pats Aldonukas paragavo ledu.
-Mmm kokie skanus ledai!- pasake Aldonukas. Atejo vakaras. Visi nuejo i lovas ir isjunge sviesas. Aldonukas tiliai paprase Kaledu senelio: -Kaledu seneli, as zinau, kad tu mane girdi. As tik norejau paprasyti, kad man nebereikia situ burtininko galiu. As jau gavau tai ko norejau. Visi vaikai daar mano draugai, turiu nauja lova, ir isradau pacius skaniausius ledus! Labai aciu tau Kaledu seneli. Gali pasimti visas tas gales, labia aciu! Ir Aldukas uzmigo. Ryte atsikeles jis jau nebeturejo savo magisku galiu , bet liko viskas taip kaip buvo. Nauja lova, dauk draugu ir pilna skaniu ledu! Labai aciu Kaledu seneli, tu man isties labia padejai. Ir Aldonukas gyveno graziai ir laimingaj.
Papasakojo
Justina Sliackute