Kartą, seniai seniai, už jūrų, marių ir kalnų,  Kinijoje* gyveno viena varnelė. Varnelė gyveno didžiuliuose rūmuose, kurie buvo aukščiausio kalno viršūnėje. Kadangi kalnas buvo labai aukštas, - iš miesto dieną jis buvo matomas tik prieš saulę ir atrodė labai šviesus. Visi jau nuo seno žinojo, kad ten gyvena viena varnelė, bet kadangi niekas nebuvo jos matęs, vadino ją baltąja dėl to, kad jos rūmai stovėjo ant saulėtojo kalno ir atrodė lyg susilieję su sniegu. O iš tiesų Kinijoje gyventi mažai varnelei buvo labai karšta, tad ji įsirengė savo rūmus ant snieguoto kalno, bet, būnant dar arčiau kaitriosios saulutės, jos plunksnas nugairino saulė ir ji tapo balta balta.

Varnelė ant kalno gyveno ne viena. Jos rūmuose knibždėte knibždėjo daugybė tarnų, virėjų ir patarėjų. Tačiau varnelė vis tiek buvo nelaiminga, nes neturėjo nei vieno draugo. Tarnai pas ją dirbdavo tik todėl, kad ji jiems mokėjo pinigus, o ne dėl to, kad ją mylėjo. Pas ją neatskrisdavo nei kolibriai,  nei balandžiai, nes skrisdami į saulę jie arba apakdavo, arba pavargdavo arba sušaldavo ilsėdamiesi apledėjusio kalno papėdėje ir visi turėdavo grįžti atgal į žemę. Ji labai norėjo gyventi su visais vaikais ir paukšteliais ant žemės, bet nuo karščio varnelė alpdavo ar gaudavo saulės smūgį.

 Daugybė mokslininkų, daktarų ir virėjų bandė jai padėti: mokslininkai kūrė skafandrus, per kuriuos varnelė nejaustų karščio, bet kai jais apsirengusi ji pasirodydavo mieste, visi tik išsigąsdavo, pabėgdavo ir vis tiek su ja nedraugavo. Daktarai kūrė įvairiausius skėčius dengiančius jos kūną, kremus nuo saulės, bet varnelė nuo jų tik smirdėdavo ir negražiai atrodydavo. Bet kartą pas ją atėjo vienas Kinijos imperatorius, vardu Tangas**. Jis jai pasakė, kad žino stebuklingą maistą atvėsinantį visą kūną.

Varnelė iškart susidomėjo Tango metodu ir įsakė tarnams pristatyti visko, ko tik prireiks. Tangas varnelės tarnų paprašė atvesti vieną karvutę. Varnelė labai nustebo. Tangas paėmė karvutės pieno, o varnelė iškart pasipiktino, kad natūralaus pieno ji jau yra gėrusi, bet jis jai nepadėjo. Tuomet Tangas išėjo iš rūmų, nuo snieguotojo kalno viršūnės prisirinko sniego ir sumaišė jį su natūraliu pienuku ir uogomis, kurios augo kalno papėdėje. Varnelė paragavo nuostabiojo mišinio ir vos neapalpo! Naujasis maistas buvo toks šaltas, gaivus ir skanus, kad varnelei užgniaužė kvapą. Ji iškart paklausė kaip šis nuostabus maistas vadinasi, o Tangas jai atsakė, kad tai tikrasis Kinijoje atrastas plombyras.

Varnelė nežinojo kaip atsidėkoti imperatoriui Tangui, bet jis tik paprašė jos būti laimingai ir susirasti draugų. Taip varnelė ir padarė. Dar savaitę jos rūmų virėjai maišė šviežią grietinėlę, natūralų pieną, ledą ir įvairiausias uogas bei vaisius, kad tik gautų kuo daugiau įdomesnių ir skanesnių plombyrinių ledų. Lygiai po savaitės varnelė, jos tarnai ir didelis vežimas nusileido į miestelį kalno papėdėje. Visi pirmą kart išvydo baltąją varnelę be apsaugų nuo saulės ir labai nustebo.  Varnelė iškarto pranešė, kad atvežė visiems dovanų.

Atsikėlė vežimo užuolaidos ir daugybė karališkų virėjų ir padavėjų pradėjo suktis po aikštę su lėkštutėmis,  pripildytomis nematyto maisto. Juo buvo vaišinami visi, ir maži ir dideli. Visi buvo sužavėti naujojo patiekalo, kurio skonis pribloškė net ir išrankiausius gurmanus. Kadangi visi pamatė varnelės dosnumą ir draugiškumą, - ji susirado daugybę draugų, visi ją kvietė į svečius ir vaišino skaniausiais valgiais.

 Bet varnelė žinojo, kad tikrojo plombyro niekas nenurungs…



Kinija- šalis laikoma ledų tėvyne.

Tangas- Kinijos imperatorius (gyvenęs apie 618-907 <http://lt.wikipedia.org/wiki/907> m.)  laikomas vienu pirmųjų ledų išradėju, žinojusiu pieno ir sniego maišymo paslaptį.

Papasakojo
Greta Kazlauskaitė