Pasaka apie smalyžių šalį



Vienoj didelėj šaly gyveno maži žmogeliukai. Gyveno jie mažuose kaimeliuose. Toje šalyje kiekvienas kaimelis turėjo savo amatą, kuriuo užsiiminėjo gyventojai. Vieno kaimelio gyventojai augino avis, kito kaimelio gyventojai augino obelis, trečio – statė namus, ketvirto – piešė paveikslus… Kadangi kaimelių buvo labai labai daug, tai visų amatų išvardinti tiesiog neimanoma. Vieni kaimeliai dirbo pelningai ir gyveno turtingai, kitiems gi, sekesi prastai ir jie gyveno ne taip gerai, tačiau turtingieji visada viskuo pasidalindavo su ne tokiais turtingais, todėl šalyje vyravo taika ir ramybė.

Kaip bebūtų keista, visi didelės šalies gyventojai, kurių buvo nesuskaičiuojama galybė, mėgo ledus. Tiksliau, plombyra – tikrą plombyrą, kurį gamino tik vienas kaimelis. Gal to kaimelio ir nagalima vadinti kaimeliu, nes jis buvo labai didelis ir tiriausiai didžiausias bei turtingiausias visoje šalyje. Su šiuo kaimeliu niekas nedryso konkuruoti, nes tokių gardžių ledų niekam nepavykdavo pagaminti. Taip buvo tikriausiai todėl, kad tai buvo tikrų tikriausias ir geriausias plombyras šalyje. O tikras jis buvo todėl, kad jį gamino tik iš naturalių produktų, kad šalies gyventojai visada būtų sveiki ir geros nuotaikos.

Prie šių ledų gamybos parisidedavo nemažai kaimelių, nes reikėdavo daug įvairių dalykų ir daug darbo… Tiesa, nepaminėjau dar kelių kaimelių, kurie buvo beveik tokie pat dideli kaip mūsų „ledų" kaimas, tačiau buvo ne mažiau svarbūs, kad visa didelė šalis galėtu mėgautis ledais.Greičiausiai nuo šios dalies ir reikėjo pradėti pasakojimą, kaip gimsta ledai, bet nieko – papasakosiu dabar. Taigi, vienas kaimelis prižiūrėdavo didelias, vešlias, žalias pievas, kuriose kito kaimelio gyventojai ganė mažas karvutes. Mažų karvučių didelėse pievose ganėsi labai daug, kad naturalaus karvučių pieno užtektu bent jau ledams gaminti (pieno neužtekdavo, bet ką jau padarysi). Dar kito kaimelio gyventojai užsiiminejo tų karvučių melžimu, dar kito – pieno gabenimu, ir taip toliau ir taip toliau… Štai dar vieno kaimelio gyventojai saugojo tą pieną kol nusistovėdavo šviežia grietinėlė, tada jie ją nugriebdavo ir kartu su liesu pieneliu kuo greičiau gabendavo į kaimeli, kuriame buvo gaminami ledai. Mažiems žmogeliukams tekdavo gerai paplušėti, kad šalies gyventojai kuo grečiau gautu šviežių ledų, nes visa šalis pastoviai jausdavo gardžiausio plombyro ledų trūkumą. Vos tik kaimelis prigamindavo ledų, juos tuoj pat išgrabstydavo šalies gyventojai.

Kaimelis, pastebėjas, kad nebegali pamaitinti visų žmonių ledais, sumanė kad reiktu pasidalinti gardžiausių ledų receptu su kitais kaimeliais. Kaip tarė – taip ir padarė. Šalyje atsirado daugiau ledų gamyklų, visi maži, didelės šalies gyventojai gaudavo pakankamai gardžiausių ledų ir šalyje toliau vyravo taika ir ramybė.

Štai tokia buvo istorija apie gardžiausia pasaulyje plombyrą…

Papasakojo
Andrius Stasiūnas