- Pradžia
- Vartotojų blogai
- baltoji_varnele
„Baltosios varnelės“ šalis
Seniai seniai, maždaug apie 1 600 metus glūdžiame miško tankumyne vienut vienutėlė gyveno sprindžio dydžio mergaitė. Jos trobelė buvo suręsta iš gėlės lapų, stogas uždengtas eglės spygliais, o lovytė išdrožta iš medžio žievės. Kiekvieną rytą mergaitė, kurios draugai vabzdžiai ją vadindavo Darbštuole, išsisukdavo iš gėlės žiedlapio užklotėlio, nusiprausdavo veidą rasos lašeliu ir patraukdavo miškan, iš kur kasdien parsinešdavo po uogą - žemuogę, avietę, mėlynę ar spanguolę. Pusę - suvalgydavo, o kitą puselę pasilikdavo žiemai.
Vis labiau rudenėjant pradėjo kristi medžių lapai, saulės spinduliai vis rečiau ir rečiau prasiskverbdavo pro tamsius, dangų užklojusius debesis. Miške nebeliko uogų, kurios buvo vienintelis darbštuolės maistas. Tačiau dėl to mergaitė nepergyveno, mat per vasarą sukauptų gėrybių užtektų ne tik jai, bet ir dar keliems jos draugams. Darbštuolė žiemos atsargas rūpestingai berūšiuodama trobelės kamputyje, pastebėjo kaip po mažu pradėjo kristi pirmosios lengvut lengvutėlės snaigės. Mažoji puolė prie lango ir negalėjo atsigrožėti reginiu - viena už kitą gražesnės baltutėlės snaigės besisukdamos ratu šoko valsą. Mergaitė staiga pastebėjo tarp gražuolių snaigių besisukiojančią ir į krepšelį gražiausias iš jų berikiuojančią varnelę. Sugniaužusi kvapą ji puolė laukan ir garsiai sušuko:
- Nenaudėle, ką tu darai? Kodėl gražiausias snaiges dedi savo krepšelin? Kodėl drumsti snaigių ramybę ir ardai tokį gražų reginį?
- Nusiramink, mažyle. Aš esu baltoji varnelė ir snaigių tikrai nenuskriausiu.
- Esu mačiusi ne vieną varną, bet kiek pamenu, visos jos buvo juodos, kodėl tu kitokia ir kam tau reikalingos snaigės?, - susidomėjusi klausinėjo mergaitė.
- Todėl, kad aš gyvenų Baltosios varnelės šalyje. Ten visos varnos, kaip ir aš, - baltos. O pačias gražiausias snaiges renku todėl, kad jos mums talkina gaminant ledus.
- Gaminant ledus?, - su dar didesne nuostaba paklausė mergaitė. Niekada nesu girdėjusi apie Baltosios varnelės šalį, kurioje gaminami ledai. Kur ji?
- Mūsų šalis yra balto it sniegas kalno papėdėje, šalia sraunios upės ir žaižaruojančio ežero. Baltosios varnelės šalyje gyvena tik baltos varnelės, kurios gamina pačius skaniausius ledus ir kas rytą juos skraidina mažiesiems bičiuliams - vaikams.
- Labai įdomi šalis… Varnele, ar gali man parodyti savo šalį? Ar galiu skristi su tavimi?
- Žinoma. Šok mano krepšelin ir skrendam drauge.
Mergaitė įbėgo trobelėn, kad nesušaltų, čiupo iš pūkų pasisiūdintą apsiaustą, įsiropštė į naujosios draugės krepšelį ir įsitaisė šalia baltutėlių snaigių. Varnelė pakilo aukštai į dangų ir išskleidusi sparnus pradėjo skristi savo šalies link. Mergaitė nė nepajuto, kaip susisukusi į savo apsiaustėlį, krepšelyje užmigo. Bemiegant ją aplankė neregėtas sapnas, kuriame ji išvydo Baltosios varnelės šalį. Sapne Darbštuolė regėjo, kaip stulbinančio grožio šalyje iš natūralaus pieno bei šviežios grietinėlės gaminami patys skaniausi ledai. Pieną iš ežero baltais it sniegas kibirėliais semia mažosios varnelės. Didesnės išsirikiavusios šalia upės, iš kurios blizgančiais samteliais saldžią it medus grietinėlę pila į karučius ir veža prie didžiulės skrynios, kurioje ir vyksta ledų gamyba. Kad ledai būtų dar skanesni, savo snapeliais varnelės į ledų masę įpila kakavą, vaisių ir uogų uogienę, anato medžių sėklas bei karamelizuotą cukrų. Sumaišiusios natūralias medžiagas, varnelės lyg iš sniego lipdo gniūžtes, deda jas į traškius vaflinius kibirėlius ir įvynioja į blizgančius popierėlius su savo atvaizdais. Kad paruošti ledai sušaltų, juos surūšiuoja ir apipila pačiomis gražiausiomis ir balčiausiomis snaigėmis.
Mergaitė, norėdama paragauti varnelių pagamintų ledų, užsiropštė į didžiulį ledų kalną, išvyniojo patį skaniausią „Baltosios varnelės" ledą ir pradėjo skanauti. - Tai juk tikras plombyras!, - sušuko pašokusi iš miego. Staiga aplink save ji išvydo daugybę besišypsančių baltųjų varnelių. Ji suprato, kad tai nebe sapnas ir ji jau atvykusi į šalį. Mergaitė negalėjo patikėti tuo, kad viskas, ką ji regėjo aplink savo buvo lyg sapne… Sapne, kurį ji ką tik susapnavo.
Darbštuolė taip ir liko ledų šalyje, o ilgais vakarais, kai visi darbai būdavo nudirbti, ji ir baltosios varnelės susėsdavo ratu, skanaudavo pačių pagamintus „Baltosios varnelės" ledus ir tyliai traukdavo dainą:
„Koks vakaras ilgas, baltoji varnele…"
Papasakojo
Aušra Blaževičienė
Seniai seniai, maždaug apie 1 600 metus glūdžiame miško tankumyne vienut vienutėlė gyveno sprindžio dydžio mergaitė. Jos trobelė buvo suręsta iš gėlės lapų, stogas uždengtas eglės spygliais, o lovytė išdrožta iš medžio žievės. Kiekvieną rytą mergaitė, kurios draugai vabzdžiai ją vadindavo Darbštuole, išsisukdavo iš gėlės žiedlapio užklotėlio, nusiprausdavo veidą rasos lašeliu ir patraukdavo miškan, iš kur kasdien parsinešdavo po uogą - žemuogę, avietę, mėlynę ar spanguolę. Pusę - suvalgydavo, o kitą puselę pasilikdavo žiemai.
Vis labiau rudenėjant pradėjo kristi medžių lapai, saulės spinduliai vis rečiau ir rečiau prasiskverbdavo pro tamsius, dangų užklojusius debesis. Miške nebeliko uogų, kurios buvo vienintelis darbštuolės maistas. Tačiau dėl to mergaitė nepergyveno, mat per vasarą sukauptų gėrybių užtektų ne tik jai, bet ir dar keliems jos draugams. Darbštuolė žiemos atsargas rūpestingai berūšiuodama trobelės kamputyje, pastebėjo kaip po mažu pradėjo kristi pirmosios lengvut lengvutėlės snaigės. Mažoji puolė prie lango ir negalėjo atsigrožėti reginiu - viena už kitą gražesnės baltutėlės snaigės besisukdamos ratu šoko valsą. Mergaitė staiga pastebėjo tarp gražuolių snaigių besisukiojančią ir į krepšelį gražiausias iš jų berikiuojančią varnelę. Sugniaužusi kvapą ji puolė laukan ir garsiai sušuko:
- Nenaudėle, ką tu darai? Kodėl gražiausias snaiges dedi savo krepšelin? Kodėl drumsti snaigių ramybę ir ardai tokį gražų reginį?
- Nusiramink, mažyle. Aš esu baltoji varnelė ir snaigių tikrai nenuskriausiu.
- Esu mačiusi ne vieną varną, bet kiek pamenu, visos jos buvo juodos, kodėl tu kitokia ir kam tau reikalingos snaigės?, - susidomėjusi klausinėjo mergaitė.
- Todėl, kad aš gyvenų Baltosios varnelės šalyje. Ten visos varnos, kaip ir aš, - baltos. O pačias gražiausias snaiges renku todėl, kad jos mums talkina gaminant ledus.
- Gaminant ledus?, - su dar didesne nuostaba paklausė mergaitė. Niekada nesu girdėjusi apie Baltosios varnelės šalį, kurioje gaminami ledai. Kur ji?
- Mūsų šalis yra balto it sniegas kalno papėdėje, šalia sraunios upės ir žaižaruojančio ežero. Baltosios varnelės šalyje gyvena tik baltos varnelės, kurios gamina pačius skaniausius ledus ir kas rytą juos skraidina mažiesiems bičiuliams - vaikams.
- Labai įdomi šalis… Varnele, ar gali man parodyti savo šalį? Ar galiu skristi su tavimi?
- Žinoma. Šok mano krepšelin ir skrendam drauge.
Mergaitė įbėgo trobelėn, kad nesušaltų, čiupo iš pūkų pasisiūdintą apsiaustą, įsiropštė į naujosios draugės krepšelį ir įsitaisė šalia baltutėlių snaigių. Varnelė pakilo aukštai į dangų ir išskleidusi sparnus pradėjo skristi savo šalies link. Mergaitė nė nepajuto, kaip susisukusi į savo apsiaustėlį, krepšelyje užmigo. Bemiegant ją aplankė neregėtas sapnas, kuriame ji išvydo Baltosios varnelės šalį. Sapne Darbštuolė regėjo, kaip stulbinančio grožio šalyje iš natūralaus pieno bei šviežios grietinėlės gaminami patys skaniausi ledai. Pieną iš ežero baltais it sniegas kibirėliais semia mažosios varnelės. Didesnės išsirikiavusios šalia upės, iš kurios blizgančiais samteliais saldžią it medus grietinėlę pila į karučius ir veža prie didžiulės skrynios, kurioje ir vyksta ledų gamyba. Kad ledai būtų dar skanesni, savo snapeliais varnelės į ledų masę įpila kakavą, vaisių ir uogų uogienę, anato medžių sėklas bei karamelizuotą cukrų. Sumaišiusios natūralias medžiagas, varnelės lyg iš sniego lipdo gniūžtes, deda jas į traškius vaflinius kibirėlius ir įvynioja į blizgančius popierėlius su savo atvaizdais. Kad paruošti ledai sušaltų, juos surūšiuoja ir apipila pačiomis gražiausiomis ir balčiausiomis snaigėmis.
Mergaitė, norėdama paragauti varnelių pagamintų ledų, užsiropštė į didžiulį ledų kalną, išvyniojo patį skaniausią „Baltosios varnelės" ledą ir pradėjo skanauti. - Tai juk tikras plombyras!, - sušuko pašokusi iš miego. Staiga aplink save ji išvydo daugybę besišypsančių baltųjų varnelių. Ji suprato, kad tai nebe sapnas ir ji jau atvykusi į šalį. Mergaitė negalėjo patikėti tuo, kad viskas, ką ji regėjo aplink savo buvo lyg sapne… Sapne, kurį ji ką tik susapnavo.
Darbštuolė taip ir liko ledų šalyje, o ilgais vakarais, kai visi darbai būdavo nudirbti, ji ir baltosios varnelės susėsdavo ratu, skanaudavo pačių pagamintus „Baltosios varnelės" ledus ir tyliai traukdavo dainą:
„Koks vakaras ilgas, baltoji varnele…"
Papasakojo
Aušra Blaževičienė
Įrašas neturi komentarų.
