BALTOJO ANGELĖLIO DOVANA ŽEMĖS VAIKAMS


Seniai seniai, kai Dievulio sujungtuose delnuose tryško meilės šaltiniai, kai plaukė lengvi tarsi pienės pūkas debesėliai, o šilti saulužės spinduliai glamonėjo gėles, Pasaulį išvydo Baltas Angelėlis. Pramerkęs žydras akeles mažylis nustebo:
- Kas aš ir kur esu? Kiek čia meilės, šviesos ir gerumo! Iš kur visa tai?!
Ir tyra, nematoma Meilė jam atsakė:
- Esi vienas mano Angelų. Džiaukis šia ramybe, šviesa, žaiski ir auk. Juk greit ateis metas, kai teks meile ir gerumu dalintis su kitais…
Deja, Baltas Angelėlis nesuspėjo išgirsti viso to, ką jam sakė Didžioji Meilė. Jis suplasnojo plonais šilko sparneliais ir nubėgo tekinas debesų takais. Kai mažylis pavargo, prisėdo balto debesėlio krėsle pailsėti. Kažkur tolumoje čiurleno upelis, krykštavo Angelų pulkai… Baltas Angelėlis net nepajautė kaip pamažu jo akelės merkėsi, merkėsi ir jis užsnūdo… Užsnūdo ir susapnavo keistą sapną. Lyg delnuose laikytų kamuolį: nuostabų, kunkuliuojantį gyvybe, apaugusį žaliais miškais, srūvantį srauniomis upėmis, stačiais kalnais ir giliomis prarajomis. Staiga kamuolys ėmė suktis vis smarkyn ir smarkyn. Angelėlis jį dar bandė sulaikyti, stipriai apkabindamas mažomis rankutėmis, glausdamas prie širdelės.
- Mažyli, nubusk! – žadino jį Didžioji Meilė.
Angelėlis pramerkė akis, o ant delnų dabar jau lengvai ir švelniai sukosi kamuolys. Mažylis dar ir dar kartą kumšteliais patrynė akeles. „ Ne, tai jau ne sapnas“, - pamanė jis ir dar kartą įdėmiai pažvelgė į kamuolį. Ošė platūs vandenynai, dykumų smėlį žarstė vėjas, daug puikių miestų spindėjo saulės šviesoje. O jų gatvėmis, plačiomis ir lygiomis, skubėjo žmonės.
- Kas tai? – nustebo Baltas Angelėlis ir apsidairė, ieškodamas akimis Didžiosios Meilės.
- Tai Žemė – žmonių planeta. Gerai įsižiūrėk. Štai , matai, medžių šakose čiulba paukščiai, pievose žydi nuostabios gėlės, o žmonių širdyse lieka vis mažiau vietos meilei. Pažvelk, berniukas tampo mergaitei kaseles, - Žemėje vis mažiau vietos lieka gerumui. O štai ten, parke ant suoliuko, sėdi ir verkia mergaitė…
Išplėtęs akeles Baltasis Angelėlis stebėjo besisukančio kamuolio gyvenimo akimirkas ir galvojo, kaip būtų galima jas pakeisti, suteikti joms meilės.
- Didžioji Meile, leisk mane į Žemę. Taip skauda širdutę, taip noriu padėti žmonėms.
- Jau daug metų mano Angelai lanko Žemę. Ką tu pakeisi, mažuti?
- Norėčiau nunešti į Žemę gerumą, meilę ir ramybę. Leiski mane į Žemę, prašau…
- Nebegaliu išleisti tavęs Angelo pavidalu. Žmonės nepatikės Dangaus siųstu stebuklu. Bet galėčiau…
Palengva ir nepastebimai kilo lengvas vėjas. Jis kėlė debesų pūkus, sėmė saulės spindulius, rinko rasos lašus. Švelnus rūkas apgaubė Baltąjį Angelėlį.
- … galėčiau siųsti tave į Žemę Baltąja Varnele!
Ir staiga iš aukštybių pradėjo kristi žvaigždės. Jos leidosi kol akinanti šviesa Angelėlį paslėpė savo spindesyje.
- Na, pasirodyk, Varnele! – šiluma dvelkiančiu balsu pakvietė Didžioji Meilė.
Iš spindinčio šviesulio, palengva ir nedrąsiai, prieš Dievulį atsistojo vienas mažiausių jo Angelų – dabar jau Baltoji Varnelė.
- Mažyli, skrisk į Žemę. Kiek mažos jėgos leis, padėk žmonėms. Atverk jų širdis tikėjimui, meilei ir gerumui. Na, o kad į svečius tuščiomis nenukaktum, lauktuvių nunešk. Duodu tau, Varnele, tris žvaigždeles. Padovanok jas tiems, kam labiausiai reikės. Pirmoji žvaigždelė užlies gerumu, antroji – meile, trečioji – tikėjimu ir viltimi. Skrisk ir jas išdalinęs saulei tekant sugrįšk.
Jau ne mažas Dievo Angelas, o Baltoji Varnelė laikė rankose kamuolį. Ji prisiminė skersgatvį, kurio gale berniukas skriaudė mergaitę ir vos užmerkusi akis atsidūrė prieš neklaužadą.
- Ar iš dangaus nukritai! Atsirado mat, balta varna! Štiš, kad tave kur! – šūktelėjo išdykėlis, nepaleisdamas mergytės kasos.
Baltoji Varnelė suplasnojo sparnais, išvengdama laisva berniuko ranka paleisto akmens. „ – Ach tu, mažasis neklaužada! Dovanoju tau pirmąją žvaigždelę. Lai tavo širdelę užlieja gerumas. Nešiok jį lyg žiburį ir dalink tiems, kam jo reikia.“
Berniukas išplėtė akis, staiga paleido mergaitės kasą, o lūpos pašnibždomis, bet suprantamai kuždėjo „ačiū“. Baltoji Varnelė dar kartą suplasnojo sparnais. Čia ji jau nebereikalinga. Berniukas priėjo prie mergaitės, ištiesė jai ranką, ištarė „atsiprašau“. Ir vaikai, patys nesuprasdami kas visdėlto atsitiko, nuskubėjo tolyn gatve.
O Baltoji Varnelė skrido… Skrido virš laukų ir miškų, virš gaudžiančių miestų. Jai rūpėjo surasti matytą iš aukštybių parką, tą suolelį, ant kurio sėdėjo verkianti mergaitė. Baltoji Varnelė užmerkė akis ir plazdančia širdele pajautė, kad palengva leidžiasi žemyn. Čia pat, po medžiu ant suolelio, sėdėjo ir kūkčiojo mergaitė. Baltoji Varnelė be žodžių suprato jos skausmą. Jo priežastis – mama, kurios mergaitė nepažysta, kurią naktimis sapnuoja, kuri jai pasakas seka, kuri pro Globos Namų vartus atbėga jos apkabinti… Baltoji Varnelė apsidairė. Tolumoje, parko gale, subolavo liūdnai palinkęs moters siluetas, šalia kurio taip pat liūdnai žingsniavo vyriškis. Baltoji Varnelė pažvelgė į mergaitę ir suplasnojo sparnais: „ – Moterie ir vyriški, dovanoju jums antrąją žvaigždelę. Lai jūsų širdis užlieja meilė. Nešiokite ją lyg žiburį ir dalinkite tiems, kam jos reikia.“
Moteris nusišypsojo vyriškiui, šis atsakė jai tuo pačiu. Ir Baltoji Varnelė suprato, kad ir čia ji jau nebereikalinga. Porelė priėjo prie verkiančios mergaitės, nušluostė jai ašaras ir visi trys lėtai nutolo parko takeliu…
Baltoji Varnelė dar kartą apsuko ratą virš trykštančio fontano, praskriejo seną varpinę ir siaurame senamiesčio akligatvyje pastebėjo seną senučiukę. Moterėlė sugrubusia ranka dangstė akis nuo saulės, retkarčiais jas brūkšteldama skarelės kampučiu. Baltoji Varnelė nusileido arčiau ir stebėjo sėdinčią senutę. Sunkiai atšlubavęs senukas padėjo jai atsistoti ir abu, laikydamiesi vienas kito, dingo už klebančių namo durų. Baltoji Varnelė pažvelgė į dangų ir ištarė: „ – Dovanoju jums, senukai, trečiąją žvaigždelę. Lai jūsų geras širdis užlieja tikėjimas ir viltis. Dalinkite juos tiems, kam to reikia.“
Tik dabar Baltoji Varnelė suprato, kad trys žvaigždelės nors ir labai padės jos aplankytiems žmonėms, yra tik lašelis jūroje to, ką ji norėjo Žemėje nuveikti. Ir širdelę suspaudė liūdesys. Baltoji Varnelė patogiai įsitaisė saulės paunksmėje, stebėdama pavargusius nuo rūpesčių ir liūdnus praeivius. Žvaigždelių ji jau nebeturėjo, o į tikruosius namus grįžti dar nesinorėjo. Baltoji Varnelė dar kartą suplasnojo sparnais. Ji skrido virš žaliuojančių klonių, aukštų kalnų, plačių dykumų. Pavargusi nutūpė pailsėti šimtamečio ąžuolo šakų tankmėje. Stelmužės galiūnas lietuviška vėsa priglaudė ją:
- Nors ir šimtametis esu, Baltąją Varnelę pirmą kartą matau. Visokie paukščiai mano šakose lizdus vijo, vaikus perėjo. Bet tu? Kas tu?
Ir Baltoji Varnelė papasakojo jam savo istoriją. Susimąstė Stelmužės ąžuolas, šakomis suošė. Pagailo jam Baltosios Varnelės.
- Gerai, padėsiu aš tau. Štai žalioje pievelėje, prie va tos sodybos, ganosi karvutė. Ją kas rytą ir vakarą melžia sena moteriškė. Karvutė duoda baltą natūralų pieną. Jo neragavau,- šyptelėjo senasis galiūnas,- bet girdėjau kaip moteriškės anūkai šviežią pienelį gerdami gyrė. Aplankyk karvutę, ji geros širdies ir tau padės.
Padėkojo Baltoji Varnelė šimtamečiui, prieš Stelmužės galiūną galvą nulenkė. Nors ir pavargusi, bet džiaugsminga, nuskrido ir apsakė karvutei savo bėdą. Ši išklausė Baltąją Varnelę ir šyptelėjo:
- Ne bėda, pagelbėsiu. Sulaukim nakties, kai tik žmonės sumigs, imsimės darbo.
Palengva leidosi saulė. Žolėje pakibo krištoliniai rasos karoliai, smuikelius išsitraukė ir suskubo derinti žiogai. Kažkur sodo tolumoje pragydo devynbalsė lakštingala. Rimo vėjas ir į Žemę atėjo naktis. Sutartu žodeliu „mū“ karvutė davė ženklą. Natūralaus pieno baltumu mėnulio
pilnaties šviesoje bangavo visa pieva. Šviežios grietinėlės kvapas, vanilinas naktinėm plaštakėm sklandė ore. Jonvabaliai, nusitvėrę didžiuosius šaukštus, suko ratus virš banguojančios pievos. Spragsinčios žvaigždelės leidosi iš dangaus ir smalsumo vedinos krito saldžiomis razinomis į nuostabaus skonio tikrojo plombyro jūrą. Darbas virte virė. Kai iš pievų tolumos atslinko vėsa, plombyras jau buvo supilstytas į lauko katilėlių puodelius. Vėsa lengvai ir švelniai išbučiavo šaltais bučinukais kiekvieną žiedelį, suteikdama jam ypatingą skonį. Baltoji Varnelė niekada nebuvo mačiusi tokio stebuklo. Ji skraidė šen bei ten, stengdamasi visiems darbininkams padėkoti, nepamiršdama, kad išaušus rytui jai teks sugrįžti namo. Apkabinusi karvutę apsipylė džiaugsmo ašaromis.
- Neverk, Baltoji Varnele. Nors ir džiaugsmo ašaros tavo akyse, šiąnakt visi pasistengėme, kad jų būtų mažiau. Na, o tiems, kas ragaus naktinę dovanėlę, lai tai bus „Baltosios Varnelės“ ledai, - kaip prisiminimas apie tave, apie tavo gerą širdelę.
Pirmieji saulės spinduliai pažadino Žemę. Baltoji Varnelė dar kartą padėkojo žemiškiems savo draugams už ne žemišką dovaną. Palengva užmerkusi akis, išskleidusi sparnus, ji kilo vis aukštyn ir aukštyn į plačiąją saulę. Žemė tolo ir tolo… Staiga Baltoji Varnelė krūptelėjo ir žvaigždžių spindesio apsuptyje išgirdo Didžiosios Meilės balsą:
- Na ir šaunuolis. Toks mažas, o tiek daug gero per tokį trumpą laiką Žemėje spėjai nuveikti.
Žvaigždės nukrito žemyn ir baltų debesų apsuptyje vėl stovėjo mažas Baltas Angelėlis, stipriai rankutėmis glausdamas prie krūtinės stebuklingąjį kamuolį vardu Žemė. Mažylis saugos jį: ir berniuką, perkantį „Baltosios Varnelės“ ledus, kažkada skriaustai mergaitei, ir laimingą mažylę suradusią tėvelių meilę ir globą, ir senelius, švytinčius viltimi ir tikėjimu.
Ir šiąnakt, kai šviečia pilnatis, o pievos skęsta baltoje viliojančioje jūroje, jeigu tau labai liūdna, jei skruostu rieda ašarėlė, jei šalia nėra draugo ir jautiesi vienui vienas visame pasaulyje, palaižyk mažojo Angelėlio – „Baltosios Varnelės“ ledų. Lai malonus jų skonis ištirpdys širdelės ledus, o tave iš aukštybių stebinčio ir saugančio Balto Angelėlio palaima lydės visas tavo dieneles ir naktis…
Papasakojo
Alma Kristutienė